Dailės terapija

Meno terapija

Teorinis pagrindas
Svarbiausios sąvokos
Taikymo sfera
Grupės sudarymo principai, darbo forma, trukmė
Naudojamos technikos
Vedančiojo vaidmuo
Tipiško užsiėmimo aprašymas arba grupės darbo ištrauka
Numatomas rezultatas
Teorinis pagrindas
Menas – kaip viena seniausių žmogaus kūrybinės, emocinės, jausmų ir minčių saviraiškos priemonių, leidžia atskleisti suvokiamą ir nesuvokiamą žmogaus vidinę ir išorinę realybę. Šiuo požiūriu, menas tampa labai dėkinga erdve psichoterapiniams tikslams įgyvendinti.
Visos meno priemonės (rašymas, tapymas, skulptūra ir t.t.) yra labai tinkamos ieškant būdų išreikšti save. Saviraiška – viena svarbiausių mūsų žmogiškosios esmės paieškos ir atsiskleidimo prielaida, priemonė ir sąlyga. Turinčiam pssichologinių problemų ar sergančiajam psichine liga žmogui saviraiškos galimybė dažnai yra ribota arba visai blokuota. Daug psichologinių problemų pasireiškia nesugebėjimu realiai matyti save ir kitus, negalėjimu realiai pajusti savo galimybes, nesugebėjimu išreikšti savo norus, nemokėjimu užmegzti artimus kontaktus. Visas šias psichines negalias dažnai “saugo” psichologiniai gynybos mechanizmai, kurių per didelio veikimo pasekmė – didelė siena, sukelianti gynybiško žmogaus konfliktą su jį supančiais aplinkiniais žmonėmis, sukelianti slegiantį izoliacijos, susvetimėjimo jausmą, nors giliai viduje žmogus trokšta ir tikisi artimų, šiltų ir suprantančių santykių.
Meno teerapija leidžia sukurti saugesnį kontaktą, padeda įveikti gynybines sienas, koreguoti pasipriešinimo mechanizmus. Meno terapijos priemonės tampa vienu iš terapinių instrumentų, leidžiančių išreikšti save ir savo išgyvenimus, pranešti ir išgirsti iš kitų apie juos ne tik tiesioginėje, bet ir netiesioginėje meninės me

etaforos, simbolio formoje. Ši galimybė kalbėtis su terapinės grupės nariais – per piešinius, metaforomis, vaizdiniais, leidžia išsakyti ir išgirsti bei priimti žymiai daugiau, negu įprasto verbalinio kontakto metu. Metafora, simbolis – priemonės, kurios atspindi vidinių, pasąmoningų išgyvenimų turinį, tiesą apie juos, lygiai taip pat lengviau pasiekia pasąmonę ir iš išorės – pro gynybišką pasąmonės filtrą, cenzūrą, šios metaforizuotos ir simbolizuotos tiesos prasprūsta lengviau, negu pliki, racionalūs, teisingi iki žiaurumo ir skausmo verbaliniai teiginiai, tokie kaip: “tu piktas, agresyvus ir nepatenkintas; tu bijai, vengi ir pats nieko neprisileidi; tu infantiliškas ir nebrandus ir pan.”.
Atėjus terapiškai tinkamam laikui, kai klientas subręsta, pasiruošia savo problemos suvokimui, šios tiesos dažnai atsiskleidžia klientui ar pacientui priimtinoje formoje ir priimtinu laiku ir tiesioginėje savo prasmėje. Šią analizės ir atskleidimo, koonkrečių reikšmių ir konkrečios realybės atskleidimo dalį sąlygoja psichoterapija. O tiesą apie save, atranda pats klientas. Nes meno terapija – tai pažinimo ir bendravimo procesas erdvėje, kurioje be grupės žmonių yra dar tiek pat pranešimų apie juos – piešinių. Kartais, pabrėždama tam tikrą piešinių autonomiškumą ir individualumą, sakau: “dabar mūsų nebe septyni (jei tiek grupėje buvo žmonių), o net keturiolika”.
Terminą “meno terapija” 1938 metais įvedė Adrianas Chilas, dirbdamas sanatorijoje su tuberkulioze sergančiais žmonėmis (K.Rudestam, 1998). Palaipsniui šis terminas pradėtas taikyti ir labai plačiai – visiems už
žsiėmimams, kurių metu buvo naudojamos meno priemonės, ligoninėse, psichinės sveikatos centruose.
Gimusi kaip psichoterapinis metodas, meno terapija savo vystymosi pradžioje daugiausiai atspindėjo psichoanalizės pažiūras. Psichoanalizės pradininko S. Freud’o mintis taikliai atspindėjo meno terapijos tikslingumą: giluminės, nesuvoktos mintys ir jausmai dažniausiai išreiškiami ne žodžiais, o vaizdiniais ir simboliais. Meno priemonėmis išreikšti vaizdiniai atspindi visus pasąmoningus procesus, tame tarpe ir baimės, vidinius konfliktus. Pats S. Freud’as meno terapijos savo praktikoje netaikė, bet, kaip rašo K. Rudestam (1998), jis buvo labai arti jos, sakydamas: “Sapnus apibūdinti sunku todėl, kad jie pasakojami žodžiais. Todėl, kalbėdami apie savo sapnus žmonės dažnai sako: “negaliu to apibūdinti žodžiais, bet galėčiau tai nupiešti”.
G. Jung’as žengė šį žingsnį – jis prašė savo pacientus piešti savo sapnus, fantazijas, svajones – meno priemone išreikštas simbolis turi ryšį su vidiniu žmogaus išgyvenimu. Simbolis dažniausiai atspindi pasąmoningus žmogaus išgyvenimo aspektus. Jie nėra pažinūs tiesiogiai ir neretai, kaip rašo G. Jungas, bendrai sunkiai apibūdinami, juolab dar sunkiau aiškinami. Nes yra labai individualūs, su giliu asmeniniu patyrimu susiję, giliai paslėptų, nesuvoktų žmogaus poreikių, norų, jausmų tolimi užšifruoti atspindžiai (personaliniai simboliai). Kolektyvinė pasąmonė, kuri skiriasi nuo individualios pasąmonės tuo, kad nepriklauso nuo konkretaus žmogaus patyrimo, o talpina savyje pirminius išgyvenimų modelius – archetipus, produkuoja universalius simbolius – pagal Jungą – tai bendrų visiems žmonėms, pi
irminių išgyvenimų simbolinės išraiškos.
Kita meno terapijos pakraipa atspindi humanistinės terapijos mokyklų pažiūras. Jai artimesnės ir geštaltinės terapijos dvasioje vedamos meno terapijos grupės. Jose labai daug dėmesio skiriama grupės narių aktyvumui, įsitraukimui į meninės išraiškos procesą, pojūčių ir jausmų, kylančių piešimo metu, aptarimui; kiek mažiau – piešinių turinio prasmės analizei.
Egzistenciškai orientuota meno terapija nukreipta į gilesnį egzistencinių problemų suvokimą. Meno terapija – unikali priemonė, galinti padėti žmogui sužinoti ir priimti tiesą apie save (Bruce L. Moon, 1990). Meilė, mirtis, kančia, laisvė, atsakomybė, prasmė – šių ir kitų pagrindinių egzistencialų išgyvenimą, meno terapija sušvelnina savo galimybe kalbėti apie juos simboliais ir metaforomis, išreiškiant juos grafiškai ir spalvomis. Tai sumažina kalbėjimo nerimą ir leidžia arčiau išgyventi jų buvimą, pajusti savo ir kitų santykį su jais. Metafora pacientui padeda geriau atskleisti, ištirti save, sutelkti savo vaizduotės, kūrybingumo galią ieškant sprendimų apie savo gyvenimo reikšmes ir prasmę.
Šiuo metu meno terapeutai yra atskira ir pripažinta psichoterapijos praktikų dalis, kurie leidžia savo profesinius leidinius, rengia seminarus, konferencijas. Meno terapija, apibūdinant plačiau, dažniausiai dalijasi į dvi kryptis: socialinės reabilitacijos – darbo terapijos (psichoterapijos vaidmuo joje nedidelis, užsiėmimus dažniausiai veda meninį išsilavinimą turintys specialistai) ir į meno terapijos (dominuoja psichoterapiniai tikslai, užsiėmimus veda psichoterapinį išsilavinimą turintys specialistai).
Atskirai norėčiau paminėti terapija per saviraišką, kurią labai subtiliai aprašė rusų psichiatras M.
. E. Burno (1989), ir kuri, nors atskleidžia giliai psichiatrinio požiūrio į pacientų sutrikimus poziciją, tuo pat metu yra labai turtinga ir spalvinga psichiatrinių pacientų saviraiškos įvairiomis meno priemonėmis studija.
Dažniausiai taikoma priemonės meno terapijos procese – piešimas (pieštuku, anglimi, kreidomis), tapymas (akvarele, guašu ir kt.). Šiame straipsnyje meno terapija vadinsime piešimo ar tapymo procesą grupėje, kurio pagalba ir kurio metu išsakomi vaizdiniai, asociacijos, fantazijos, mintys, jausmai, interpretacijos apie piešinius, atliekama profesionali ir neprofesionali šių piešinių analizė, kuri siejama su piešinio autoriaus asmenybe, gyvenimu, santykių sistema. Šis procesas tampa terapiniu, kai padeda atskleisti piešinio autoriaus išgyvenimus, vidinius konfliktus, paslėptus jausmus, asmenybės vystymosi etapus, pozityvaus keitimosi potencijas, leidžia suvokti jas pačiam piešinio autoriui ir padeda jam keistis pozityvia asmenybei linkme.
Svarbiausios sąvokos
Simbolis – suvokiamas, įvardintas vaizdinys, reikšmė, kuris atspindi gilesnius, pasąmoningus, nesuvoktus jausmus, poreikius, norus, impulsus. Pagal E. Fromą, simbolis meno terapijoje – dažniausiai universalus, nes tarp simbolio reikšmės ir to, ką jis reiškia yra ryšys. Meno terapijoje universalios simbolių reikšmės susijusios su konkrečiais žmogaus išgyvenimais, konfliktais, jausmais. E. Fromas rašė: “Pažvelkime, ką simbolizuoja ugnis. Kaip užburti žiūrime į židinį, nes tam tikros ugnies savybės veikia mus. Pirmiausiai – jos judrumas. Ugnis visą laiką keičiasi, juda, bet išlaiko ir pastovumą. Ugnis nesimaino, nuolatos keisdamasi (.). Ugnis – tai jėga, energija, grakštumas ir lengvumas. Ugnis nuolatos šoka, o jos energija neišsenka. Kai mes naudojame ugnį kaip simbolį, mes apibūdiname savo vidinę būseną (.) kaip energingą, dinamišką, lengvą.”
Būtų paprasta, jei visi simboliai turėtų tik vieną reikšmę. Bet taip nėra, o tai ir sudaro vieną sudėtingiausių terapinės analizės aspektų. E. Fromas tęsia toliau: “Ugnis židinyje leidžia pajusti gyvybingumą, šilumą, malonumą. Bet kai mes matome liepsnojantį namą ar mišką, išgyvename nesaugumą ir baimę, savo bejėgiškumą prieš stichiją. Tokiu būdu, simboliškai, ugnis gali reikšti baimę, bejėgiškumą, gali atspindėti griaunamąsias žmogaus galias”. Simboliai visuomet daugiareikšmiai.
Metafora – perkeltinės prasmės panaudojimas, paslėptos reikšmės atskleidimas perkeltiniu būdu, kai psichiniai išgyvenimai, išreiškiami per analogiją, sugretinimą, tapatinimą su kitais reiškiniais.
Materializacija – jausmų, išgyvenimų, minčių pavaizdavimas materialiu (realiai apčiuopiamu, matomu, girdimu) būdu – pvz., piešiant ant popieriaus, suteikiant jiems spalvas, formas, “įgarsinant” piešinio personažus ir pan. Piešinius galima keisti, papildyti, suplėšyti – t.y. su pavaizduotais juose objektais galima atlikti eilę fizinių veiksmų, materializuojančių psichinius išgyvenimus, kartais net savo forma ir tam tikra apeigine dvasia, galinčių priminti ritualų vaidmenį.
Ritualai – specifiška, stereotipiška, nustatyta apeiginių veiksmų tvarka, kuri atliekama siekiant norimų tikslų (pvz., įveikti baimę). Yra sąlygoti kultūros, tradicijų, bendruomenės/visuomenės išsivystymo lygio. Atspindi magiškąjį terapijos aspektą. Vienas iš akivaizdesnių ritualizuotos materializacijos pavyzdžių meno terapijoje, kurį sėkmingai galima taikyti vaikiškų baimių psichoterapijoje – trukdančios sėkmingai gyventi psichinio gyvenimo dalies, pavyzdžiui, naktinės baimės, įveikimas tokiu veiksmu – ritualu: nupiešiamas padaras, kuris kelia baimę, o po to, iškilmingai, šis piešinys sudeginamas ar nuskandinamas, ar suplėšomas, lydint šį procesą palaikomosios įtaigos žodžiais. Pavyzdys:
Pacientas R. (6 metų) pradėjo bijoti miegoti vienas, nors anksčiau jau buvo įpratęs tai daryti. Ši baimė atsirado po to, kai jo tėvai nusipirko videomagnetofoną ir vaikas spėjo pažiūrėti kelis siaubo filmus. Labiausiai jį išgąsdino King Kongas. Vakarais jam buvo baisu eiti miegoti, nes iš po lovos galėjo pasirodyti King Kongas, be to, King Kongienė ir dar King Kongiukai. Nupiešus visą šią baisybių šeimyną, susiruošėme juos sudeginti. Staiga R. kiek sutrikęs pranešė, kad jam truputį gaila šios šeimynos, nes gal jie ne tokie ir blogi. Ką daryti? Sugalvojome, kad paversime juos lietaus lašeliais ir paleisime į upę, tegul plaukia kuo toliau. R. nupiešė keturis lietaus lašus kurie įkūnijo visą King Kongų šeimyną, ir mes kartu nunešėme juos į upę. Naktinė baimė praėjo.
Vaizdiniai – žmogaus “aš”, jo žmogiškoji esmė, asmenybės ypatumai visuomet atsispindi jo vaizduotės produkcijoje, piešiniuose. Tai sąlygoja projekcijos mechanizmas.
Projekcija – platesniąją šio psichinio fenomeno prasme – kaip viso suvokto ir nesuvokto vidinio psichikos turinio atspindys išorinėje veiksmo erdvėje (šiuo atveju – piešinyje). Piešinyje, kaip reta, atsispindi realių vidinių išgyvenimų, konfliktų, paslėptų jausmų “grafika”. Kartais – tai tiesiog žemėlapis, kuris leidžia suprasti ir geriau orientuotis vidinėje žmogaus santykių erdvėje. Iliustratyvi paciento P., 14 metų, istorija:
Pacientą atvedė tėvas, paaiškinęs, kad sūnus turi įkyrių minčių. Paliktas kabinete P., nieko taip ir nepasakęs, staiga, pradėjo verkti ir raudojo nesustodamas 15 minučių. Išsiverkęs, pagaliau, paaiškino – tėvai, prieš einant čia, liepė užsidėti ne jo mėgstamas kelnes. P. papasakojo ir daugiau dalykų, kurie vertė jį jaustis labai nelaimingu, nes viskas vykdavo ne taip kaip jis nori ir įsivaizduoja. P. dėl to buvo nepatenkintas ir savo draugais. Vėliau, kai P. pradėjo lankyto meno terapijos grupę, vienas piešinys labiausiai atskleidė labai išreikštą P. egocentrizmą (viršijantį ir būdingą paaugliams): užsiėmimo tema buvo “Aš tarp žmonių”. P. nupiešė save didelio raudonu skrituliu piešinio centre, o aplink save, ratu išdėstė visus kitus spalvotus skrituliukus, kurie simbolizavo kitus žmones ir sukosi aplink jo “aš” kaip planetos apie saulę. Tokia vidinė tarpasmeninių santykių visata, žinoma, trukdė pacientui užmegzti normalius jo paaugliškam amžiui santykius. Šis piešinys padėjo P. geriau pamatyti kaip priima kiti jo įsivaizdavimą, kad jis – visatos centras.
Universalios sąvokos ir procesai meno terapijoje
Galimybė išreikšti savo paslėptus (slegiančius, nepriimtinus ir pan.) jausmus. Pats piešimo procesas veikia atpalaiduojančiai. Tai pripažįsta dauguma meno terapijos grupių dalyvių:
“Keista, atėjau toks pavargęs, suirzęs ir piešti nenorėjau, bet paišiau paišiau, ir nuovargis su visais nervais lyg pro pirštus ant popieriaus išsiliejo.”
Galimybė išreikšti nesuvoktus vidinius konfliktus ir jausmus. Pacientė V. per meno terapijos grupės užsiėmimus iš pradžių daugiausiai tylėdavo. Piešdavo nuo visų nusisukusi, kampe, lyg užspaustas žvėriukas. Iš visų piešinių visuomet žvelgė pilkos ir liūdnai skausmingos formos ir spalvos. Apie savo piešinius klausydavo labai įdėmiai bet ir labai įsitempusi, niekuomet neatsiliepdavo, kaip ją veikia kitų grupės narių mintys ir jausmai apie jos piešinius. Piešiant tema “Mano pyktis atrodo taip”, V. elgėsi įprastai. Tačiau grupės narių reakcija į jos piešinį pakeitė jos elgesį ir tolimesnį santykį į daug ką (pateikiu visų grupės narių pasisakymus):
“Į šį piešinį bijočiau užeiti. Čia kažkas labai baisaus ir didelio. Tai labai man primena didelį juodą ir baisų vorą, kuris apraizgęs laiko kažką šviesaus. Bet juk čia tik dalis to baisaus juodo padaro, žiūrėkit, jo didelė dalis lieka lapo apačioje – jis lyg iš lėto ropščiasi į viršų. Kai žiūriu į šį piešinį man darosi neramu.”
Vėliau, pacientė V. dažnai sakydavo – tada, kai piešėme pyktį, aš pirmą kartą gyvenime supratau, kokia esu pikta ir kad kiti tai gali jausti. Anksčiau aš galvojau, kad tik aplinkiniai žmonės yra labai pikti.
Specifinio (saugesnio, empatiškesnio) kontakto grupėje sukūrimas. Bendravimas meno terapijos metu vyksta per piešinius. Grupės nariai dažniausiai žiūri į vienas kito piešinius ir kalbasi per juos. Rečiau kreipiamasi tiesiai vienas į kitą. Tai visuomet palengvina bendravimą sunkiau į kontaktą einantiems grupės nariams. Bet iš kitos pusės, grupės nariai labai susikaupę ties aptariamu piešiniu – ir šia prasme, yra labai arti vienas kito jausminio pažinimo.
Psichodiagnostinis vaidmuo. Piešiniai, jų dinamika užsiėmimų metu, leidžia pažvelgti į juos ir kaip tam tikrą projektyvią medžiagą, kuri praneša apie gilesnes pacientų problemas, jiems būdingus simptomus (nerimo lygį, depresiją), jų dinamiką. Visuomet susidaro vaizdas apie pacientų asmenybės integracijos, brandos lygį, piešiniai ryškiai atspindi grėsmingus ribinius pacientų išgyvenimus.
Taikymo sfera
Meno terapijos istorija liudija, kad dažniausiai meno terapija buvo taikoma sunkiai sergantiems psichiniams ligoniams, vaikams, paaugliams, gynybiškiems pacientams – t.y. visais tais atvejais, kai įprastas verbalinis kontaktas buvo mažiau sėkmingas.
Psichiatriniai ir psichoterapiniai pacientai. Specifinė meno terapijos galimybė – palengvinti kontaktą ir padidinti grupės narių saviraiškos potencialą ir apsprendė, kad meno terapija ir dabar dažniausiai taikoma gydant sunkius psichinius ligonius, žmones su giliomis asmenybės ir bendravimo problemomis, kuriems saviraiška ir galimybė geriau suprasti save ir kitus yra vieni pagrindinių poreikių. Griežtų priešparodymų, vedant meno terapijos grupę profesionaliam psichoterapeutui, nedaug. Jei su pacientu įmanoma bent dalinai realiai kontaktuoti, jei jis nėra aktyvios psichopatologijos pike, neturi santykio idėjų kliedesių, neišgyvena gilios psichologinės krizės, kurios metu vos orientuojasi aplinkoje, meno terapija gali būti taikytina. M. Burno (1989) įspėja dėl meno terapijos taikymo giliai depresiškiems, apatiškiems pacientams jei jie lanko grupę kartu su mažesnius sutrikimus turinčiais pacientais – kontrastas, kurį gali patirti giliai depresiškas pacientas, lygindamas save su kitais sėkmingais saviraiškoje besidžiaugiančiais žmonėmis, gali būti jam per sunkus, ir dar labiau padidinti jo nevisavertiškumą. Profesionalus psichoterapeutas turėtų numatyti ir profesionaliai kontroliuoti tokius faktorius arba tiesiog nesudaryti sąlygų jiems atsirasti.
Meno terapija leidžia kartais išlaisvinti labai intensyvius jausmus. Profesionalus psichoterapeutas visuomet bus atsargus ir numatantis tokias galimas reakcijas, bei joms pasiruošęs. Tai labai svarbu, nes kartais pacientas pats gali neatlaikyti didelio emocinio krūvio, kuris netikėtai ima veržtis iš jo (K. Rudestam, 1998). Tai gali neigiamai įtakoti ir kitų grupės narių savijautą, nes jie gali būti nepajėgūs ir nepasiruošę priimti kažkieno labai stiprius ir skausmingus jausmus.
Psichoziniai pacientai gali išreikšti piešiniais neretai žymiai daugiau, negu gali patys apie tai suvokti, bet dažnai jiems nepavyksta integruoti į savo patyrimą nei piešinio turinio, nei analizės, nei kitų grupės narių įžvalgų. Tokį procesą būtinai turi kontroliuoti profesionalus psichoterapeutas, sugebantis išlaikyti meno terapijos grupės erdvę įmanomos realybės rėmuose ir mokantis subtiliai elgtis su iracionalia psichozinių pacientų piešinių ir pačių pacientų elgesio realybe.
Sveiki žmonės, motyvuoti darbui meno terapijos grupėse. Paprastai tai žmonės, kurie turi polinkį meninei išraiškai ar tiesog prijaučiantys tokiai pasaulio pažinimo ir saviraiškos formai, motyvuoti pažinti savo išgyvenimų turinį ir prasmę, ieškantys būdų kaip išreikšti tai sau ir kitiems. Tokių žmonių labai daug ir tai plečia meno terapijos taikymo poreikį.
Besimokantys. Dalyvavimas meno terapijos grupėje, mokantis psichoterapijos, labai praturtina ir pagilina asmeninį patyrimą, išplečia psichikos fenomenų pažinimo būdus. Meno terapijos užsiėmimai studentams, kurie studijuoja su parama, pagalba žmonėms susijusius mokslus (psichologiją, socialinį darbą, mediciną ir pan.), savanoriams, kurie ketina rimčiau dirbti psichologinės, socialinės paramos srityse leidžia saugioje ir kūrybingoje atmosferoje geriau pažinti save, kontaktų tarp žmonių ypatumus, leidžia arčiau pajusti žmogaus jausmų ir vidinių konfliktų pasaulio įvairovę.
Grupės sudarymo principai, darbo forma, trukmė
Sudarant meno terapijos grupes, galioja beveik visi tradiciniai psichoterapinių grupių sudarymo principai. Specifinių ypatumų nėra daug.
Meno terapijos grupės trukmė truputį ilgesnė, palyginus su dažniausiai praktikoje priimta pusantros valandos grupine sesija. Piešimo procesui paprastai skiriama 15-30 minučių ir piešinių aptarimui maždaug pusantros valandos.
Grupės dalyvių skaičius priklauso nuo grupėje keliamų tikslų – jis gali būti įprastas visoms terapinėms grupėms (maždaug 11 žmonių), tačiau, kaip rodo mano praktika, subtilesnis ir gilesnis aptarimas įvyksta, kai grupėje dirba maždaug 7 žmonės. Piešiniai, tapdami grupės rato dalimi, užima ir daugiau laiko – yra žmogus, kuris kalba ir yra jo piešinys, kuris taip pat “kalba”.
Meno terapijos grupės gali būti:
• trumpalaikės (vienas-keli užsiėmimai)
• ilgalaikės (trunkančios keliasdešimt valandų sesijos).
Trumpalaikės meno terapijos grupės.
Kai meno terapijos grupė įvyksta kaip vienkartinis užsiėmimas (vienos-kelių sesijų), jos efektyvumą ir poveikį galima būtų prilyginti fotografijos vaizdo įtakai. Meniškai atlikta fotonuotrauka atskleidžia labai daug, bet paprastai gerai išryškina tik kurią nors vieną svarbesnę fotografuojamo objekto savybę, būdingą reikšmę. Taip ir trumpalaikės meno terapijos efektas – jis stiprus, bet visuomet ne daugiapusis, o užfiksuojantis kažką svarbaus vienintelėje pozicijoje. Pavyzdžiui:
Specialaus 40 valandų (1 savaitė) trukmės kalbos ir mikčiojimo korekcijos ciklo metu taikomas vienas arba du meno terapijos užsiėmimai. Pagrindinė tema: “Mano mikčiojimas”. Lieka viena charakteringa nuotrauka, kuri parodo, kaip žmogus priima, išgyvena ar neigia savo mikčiojimą. Dažniausi mikčiojimą atspindintys simboliai – tai pleištas, skausminga, aštri linija, inkapsuliuotas grafinis-spalvinis darinys (mikčiojimas). Kartais – tai iškreipta, užtušuota, perbraukta burna žmogaus figūroje. Kuo labiau šis darinys piešinyje izoliuotas (apibrėžtas keliomis linijomis, apveltas kitomis spalvomis) – tuo labiau mikčiojantis žmogus nepriima savo mikčiojimo, jį slepia, neigia.
Toks užsiėmimas leidžia drąsiau prabilti skausminga tema – apie mikčiojimą. Įvardinami su mikčiojimu susiję jausmai. Išreiškiama, kaip giliai slepiamas mikčiojimas, kiek stipriai žmogus fiksuotas ties šia problema. Toks meno terapijos vienkartinis užsiėmimas leidžia lengviau prabilti mikčiojantiems žmonėms apie savo kalbos problemą, atveria platesnę galimybę kitoms psichoterapinio poveikio priemonėms. Kaip žinia, mikčiojančiam žmogui sunku kalbėti ne tik tiesiogine šio žodžio prasme – jam dažnai būna labai sunku kalbėti apie savo mikčiojimą, nes tai darinys, kurį jis nesėkmingai bando neigti, slėpti nuo pat mikčiojimo atsiradimo pradžios (kai mikčiojimas jau suvokiamas kaip problema). Meno terapija palengvina šį išsikalbėjimą, leidžia pamatyti šią problemą iš arčiau (piešinyje, vėliau aptariant) – jos dydį, spalvas, paslėptumą, kiek ji varžo, ar apraizgo visą piešinio (žmogaus asmenybės, jo santykių) erdvę. Naujas matymas paskatina ir toliau naujai, drąsiau pažinti, kažką keisti savo ir mikčiojimo santykiuose.
Meno terapijos užsiėmimai kartais pasitelkiami tradicinėse psichodinamiškai orientuotose grupėse – kai bandoma geriau suvokti grupinių santykių esmę, pobūdį, grupės narių jausmus vienas kitam ir terapeutui. Pavyzdžiui:
Grupės rato viduryje dedamas didelis popieriaus lapas ir visi grupės nariai paišo save šiame lape. Ši grupės “fotonuotrauka” parodo, kaip dideli ar maži jaučiasi nariai grupėje, kiek jie ryškūs (grafiškai, spalvomis) ar blankūs ir vos pastebimi. Kokiais simboliais išreiškia save grupės nariai (pvz., vienas nupaišo save ežiu su atstatytais spygliais, kitas – namu, su uždarytomis langinėmis, trečia grupės narė nupiešia save kaip trapią, liūdną gėlę – našlaitę, ketvirtas imasi iš atminties kopijuoti Rodeno “Mąstytojo” pozą ir t.t.)
Neretai galima išgirsti grupės narių atsiliepimus, kad jie labai nustebinti, jog dauguma jų piešinyje mato visai ne tai, ką jie norėjo parodyti. Dažnai tai tampa pirmuoju rimtesniu susimąstymu apie tai, kad “kiti mane mato ne taip kaip aš pats save”.
Ilgalaikės meno terapijos grupės.
Jos, kaip ir visos psichoterapinės grupės, atskleidžia grupės narių išgyvenimų, santykių dinamiką. Tokios grupės eigoje, jos nariai lyg įgunda (įgyja daugiau laisvės ir drąsos) tiksliau asocijuoti, dažniau pastebi pasikartojančias universalias simbolių reikšmes (“bet ta žalia spalva – tokia gyvybinga, sodri, man ji teikia tiek daug vilties, kad iš jos išaugs kažkas naujo ir stipraus”), jautriau pastebi savo ir kitų grupės narių jausmų atspindžius piešiniuose, randa vis taiklesnius ir tikslesnius apibendrinimus, paaiškinimus tam, ką mato piešinyje. Ilgalaikėse grupėse atsiskleidžia labiau visas žmogaus jausmų ir problemų pasaulis dinamikoje; tai būtų galima palyginti jau nebe su nuotraukos, o kino juostoje vientisai besikeičiančiu vaizdu, kur su kiekvienu kadru, su kiekviena filmo minute vis daugiau ir geriau pažįstame filmo herojus, jų elgseną įvairiose situacijose. Neretai siužetas būna labai dinamiškas:
Pacientas T., 16 metų, turintis daug psichasteniškų bruožų, labai priklausomas nuo griežtai mylinčios ir kontroliuojančios mamos. Meno terapijos grupę lankė tris mėnesius, kartą per savaitę. Pirmuose užsiėmimuose, kai buvo piešiama tema “Mano savijauta šiuo metu”, pavaizdavo langą, uždengtą sunkiomis užuolaidomis, pro kurias matėsi tik gabalėlis dangaus su skrendančiais paukščiais, ir vazonėlį ant palangės (jis pats). Vazonėlis buvo suspaustas užuolaidų, lango rėmų. Augalas vazonėlyje buvo išstypęs, aukštas, bet nukeipęs ir vos žalsvas. Piešinio spalvos buvo blyškios, neryškios, liūdnos. Grupės nariai išreiškė susirūpinimą augalo suspaustumu, išsakė mintis, kad vazonėlis tam augalui jau per mažas, ir vietos jam ant palangės per mažai, ir šviesos trūksta. Kažkas priminė, kad tokį augalą būtų seniai laikas persodinti į didesnį vazonėlį, o geriausiai – jį pasodinti lauke, ten, už lango.”
Praėjus porai mėnesių, pacientas T., pradėjo jaustis tvirtesnis, daugiau laiko praleisdavo su bendraamžiais, susidraugavo su mergaite. Jo vienas iš piešinių meno terapijos grupėje tuo metu buvo toks: išstypęs, aukštas, žalsvuose dūmuose paskendęs džinas, su trenksmu besiveržiantis iš į vazonėlį panašaus butelio. Tai buvo akivaizdus pranešimas apie savarankiškėjimo, vyriškėjimo, savo stichinės laisvės siekimo išgyvenimo procesus. Grupė palinkėjo T., kad būtų budrus, ir kad nepasiduotų apgaulei kaip atsitiko tikram pasakos džinui, kuris buvo sukištas atgal į butelį.
Atviros meno terapijos grupės.
Leidžia pažinti grupės nariams daugiau žmonių, jų kuriamos piešinio ir gyvenimo įvairovės, leidžia daugiau koncentruotis ties grafiniais grupės narių atspindžiais, negu ties pačiais žmonėmis.
Uždaros meno terapijos grupės.
Visuomet yra pilnesnės gilesnio ir artimesnio pažinimo, glaudesnių tarpasmeninių ryšių, didesnio saugumo. Ryškiau atspindi grupės dinamikos procesus. Pastebimesnė grupės narių orientacija vienas į kitą, ne tik į piešinius.
Naudojamos technikos
Pasiruošimas grupei.
Grupės nariai turi būti paruošti grupei. Tam priklausomai nuo grupės tikslų (trumpalaikė, ilgalaikė), reikia, kad grupės psichoterapeutas žinotų, kas atėjo į grupę – jei tai pacientai, jie turi būti pažįstami klinikinio ir psichologinio vaizdo kontekste, jei tai sveiki žmonės – turėtų būti išsiaiškinami jų dalyvavimo grupėje tikslai, motyvai. Visi grupės nariai turi būti supažindinti su meno terapijos grupės tikslais, galimybėmis, vedimo procedūra. Labai svarbu, kad žmogus suvoktų savo atėjimo į grupę prasmę, tikslus.
Meno terapijos grupę geriausiai vesti patalpoje, kurioje yra daugiau vietos laisvam judėjimui, tam tikrai autonomijai piešiant. Piešti galima ant stalų, specialių lentų, ant žemės – yra gerai, kai grupės narys turi galimybę piešti tokioje vietoje ir pozoje, kurios jam suteikia fizinį ir psichologinį komfortą, leidžia kuo daugiau atsipalaiduoti piešiant, nes pats piešimo procesas, kaip minėjome, jau turi terapinę atsipalaidavimo funkciją.
Priemonės piešimui (dažai, pieštukai, teptukai, popierius, indeliai vandeniui ir kt.), turėtų būti paruošti iš anksto. Yra privalumų, kai visi grupės nariai vieno užsiėmimo metu naudoja vienos rūšies piešimo ar tapymo priemonę (tik pieštukai, ar kreidos, tik akvarelė ar guašas ir pan.) – tuomet piešiniai būna labiau vienalyčiai, ir labiau atskleidžia individualius grupės narių grafinio ir spalvinio braižo ypatumus, kas, savo ruožtu, informuoja apie jų individualius išgyvenimus.
Kiekvienas grupės narys susikuria savo piešimo erdvę, išsidėlioja piešimo priemones, pasideda ir prisitvirtina popierių – kiekvienas tai daro savaip, kažką pasikalbėdami, paklausdami vienas kito. Visa tai – lyg pasiruošimas į ilgą ir atsakingą kelionę, kuriai teikiu labai daug reikšmės, nes šis pasiruošimas, kaip ir kiekvienas pasiruošimas keliui yra kupinas tam tikro nerimo prieš kelionę, susikaupimo, nežinojimo kas bus, ką sutiksi, ką išgirsi ir ką pats pasakysi. Grupės psichoterapeutas vienaip ar kitaip turi dalyvauti šiame procese, nes jis ruošiasi kelionei kartu su visais grupės nariais ir todėl turi spėti pasiruošti pats ir padėti pasiruošti kitiems.
Temos pasirinkimas
Jis taip pat priklauso nuo grupės tikslų. Dažniausiai grupės temą numato grupės vedantysis. Bet galimas variantas, kai grupės, kuri vyksta ilgiau, nariai, atsižvelgdami į savo nuotaiką, sprendžiamas problemas, etapinius tikslus, patys pasirenka užsiėmimo temą, t.y. kelionės tikslą.
Kai grupės užsiėmimų temas parenka grupės psichoterapeutas, jis turėtų tai daryti gerai suprasdamas kokų tikslų siekia su šia konkrečia grupe, įsiklausyti į savo profesinę intuiciją ir pajusti kas svarbiausia šiame užsiėmime šiandien, ar šiame grupinių susitikimų etape. Yra daug aprašytų meno terapijos grupės temų, bet, manau, kad temos pasirinkimas, jos formulavimas – labai kūrybingas procesas, kuriame viskas kas rūpi ir gali būti svarbu grupės tikslams pasiekti, gali tapti meno terapijos grupės užsiėmimo, piešinio tema.
Temos dažniausiai formuluojamos pabrėžiant asmeniškumą: “Mano gyvenimo etapai”, “Aš tarp žmonių” – tuo grupės nariai skatinami išreikšti savo asmeninius jausmus, drąsiau kalbėti apie save.
Gali būti temos, kurios gimsta kartu su kitomis meninės išraiškos priemonėmis ir būdais – pavyzdžiui, nupiešti muziką, kurią girdi.
Labai plačias galimybes suteikia meno terapijos ir psichodramos elementų derinimas. Vienas iš įdomesnių tokių užsiėmimų, kurio kilmė siekia labai senas japonų teatro, kuriame visi aktoriai vaidindavo tik su kaukėmis, tradicijas – “Kalbančios kaukės”: visi grupės nariai prašomi nupiešti po išraiškingą kaukę. Kaukė iškerpama, padaromos skylės akims, ji prisitvirtinama siūlais ir toliau grupės dalyvis kalba šios kaukės vardu. Vėliau, kaukės nuimamos, sukabinamos ir aptariamos, kaip piešiniai. Tačiau greta to, visą laiką prisimenama apie ką kalbėjo kaukė. Šis užsiėmimas leidžia prabilti grupės nariams saugesniu būdu, paslepiant savo tikrą veido neverbaliką, bet tuo pat metu, atsiskleidžiant per kaukę – piešinį. Ypač tai naudinga diskongruentiškai bendraujantiems asmenims, kuriems kaukė leidžia atverti savo gilesnius jausmus, kuriuos kasdieniniame gyvenime šie žmonės slepia ir tai sudaro daug prieštaravimų komunikacijoje.
Savo darbo praktikoje taikiau įvairius temų paieškos principus, praktiškai išbandžiau daug temų, kol gimė ir teminis ratas – eilė didelės kelionės temų, kurios metaforinis tikslas – kelionė “aplink pasaulį” – asmeninį, gyvenimo, išvagotą horizontaliais ir vertikaliais psichologinio, dvasinio savęs, kitų žmonių, pasaulio suvokimo keliais. Pateikiu šias temas, trumpai apibūdindama, ir manau, kad jos, žinoma, neatspindi visos galimos temų (gyvenimo) įvairovės, ir kiekvienas meno terapeutas kartu su grupe visuomet ras naujai pavadintas temas kelionei, kuri, kaip ir visi terapiniai užsiėmimai, turi padėti pažvelgti grupės nariams į savo ir į supantį pasaulį plačiau, nauju žvilgsniu, padėti atrasti nepažintus jausmus ir savo bei kitų sielos kerteles, kurios padeda gyventi geriau orientuojantis toje realybėje, kuri yra.
Temos (teminis ratas)
Kai kurios temos tik trumpai apibūdinamos, kitos pristatomos plačiau, norint išsamiai atspindėti, ką jos atskleidžia.
“Pasaulis, kurį aš šiandien sukūriau”.
Instrukcija: Įsivaizduokite, kad jūs galite sukurti pasaulį. Dievas kažkada taip pat tvėrė pasaulį. Štai erdvė jūsų būsimam pasauliui (lapas), štai priemonės. Jūs galite sukurti savo pasaulį, kuriame bus tai, ką jūs sumanysite. Įsivaizduokite, kad jūs – visagaliai kūrėjai.
Tęsinys: “Prieš jus dabar tiek naujų pasaulių. Įsivaizduokim, kad keliaujame. Į kurį pasaulį norėtųsi labiausiai užeiti? Apsigyventi? Kas juose traukia? Ką randate juose sau?”
Sukurti pasauliai tokie įvairūs! Kartais jie konkretūs – su žmonėmis, gyvūnais, augalais. Dažnai – tai spalvų ir figūrų abstraktus derinys. Žiūrint į šiuos pasaulius, ieškoma, kur yra šios visatos dalies centrinės figūros, kokius jausmus sukelia pasaulių spalvos, kokioje tvėrimosi stadijoje yra sukurta visata. Galima pamatyti įvairiausių žmogaus brandos, lygsvaros, harmonijos laipsnio išraiškas piešiniuose. Kai kurie pasauliai – dar tik besikuriantys, juose daug sprogimų, besiformuojančios materijos požymių. Kai kuriuose piešiniuose – beveik tobulai išbalansuoti pasauliai, kuriuos jauti kaip išbaigtus, harmoningus. Yra dinamiški, judrūs, intensyvūs pasauliai yra ramūs ir erdvūs, yra ramūs ir užpildyti, yra pasyvūs, tušti ir šalti pasauliai. Visi pasauliai atspindi kiekvieno iš piešusiųjų juos vidinės integracijos, brandos jausmą. Pavyzdžiai iš grupės narių aptarimo:
“Šiame pasaulyje aš norėčiau gyventi. Jis toks šiltas ir šviesus. Jame palikta vietos naujiems gyventojams (.). Aš pati norėčiau apsigyventi čia (rodo vietą piešinyje), kur tokia maža žalia dėmė – kaip salelė, tokia jauki, maža, apsaugota.
Šis pasaulis labai įdomus, bet į jį eiti baisoka – toks sukūrys jame, vėjas – bet kurią minutę viskas gali pasikeisti.
Tame pasaulyje labai daug ribų – jame tvarka, bet nėra laisvės – viskas sužymėta, surikiuota. Tokiame pasaulyje gyventi patogu, gražu, bet turėtų būti nuobodu”.
“Piešiniai ant uolų”
Instrukcija: Įsivaizduokite, kad jūs gyvenate pirmykštėje bendruomenėje. Esate dar laukiniai žmonės. Toliau sukuriama nedidelė grupinė fantazija apie tą laikmetį. Tęsiama: Šis popieriaus lapas – tai uola, ant kurios jūs bandote piešti, kas veržiasi iš jūsų primityvios sąmonės, kas jums rūpi, ką norite pasakyti kitiems gentainiams ir savo dievams. Grupės nariams išdalinami didesnio formato popieriaus lapai – uolos paviršiaus analogai. Ši tema leidžia “sulaukėti”, atskleisti savo primityvesnius impulsus ir jausmus, juose visuomet galima ieškoti ir akivaizdesnių kolektyvinės pasąmonės pėdsakų.
“Mano gimimas”
Instrukcija: Visi kažkada gimėme ir niekas neatsimename, kaip tai įvyko. Apie savo gimimą žinome tik iš pasakojimų. Intuityviai kažkaip jaučiame, įsivaizduojame savo pradžią. Pabandykime ją nupiešti.
Šiuose piešiniuose visuomet išreiškiama daugiau, negu yra žinoma faktų. Į šį piešinį projektuojamas giluminis jausmas, kuris kažkada buvo mūsų egzistencijos čia pradžioje. Šis jausmas apie tai ar laukė pasaulis mano gimimo, kiek sunku man buvo gimti, kaip aš “stojausi ant kojų”. Į šiuos piešinius galime žiūrėti ir kaip į sąmoningojo “aš” gimimą, ir kaip į tą momentą, kai pajutau, kad tikrai gimiau kaip žmogus. Beveik visuomet šiuose piešiniuose yra gimimo riba ir kažkas, kas simbolizuoja tolimesnį augimą ir vystymąsi, žmogaus savirealizacijos galimybę, asmenybinę dinamiką. Gimimas, kaip natūralus krizinis virsmas dažnai vaizduojamas ribiniais dinamiškais simboliais, primenančiais, ugnikalnio išsiveržimą, atsiradimo kontrastus (iš tamsos į šviesą), išplaukimą iš vandens (jūros) ir pan. Šiuose piešiniuose daug psichoanalitiškai interpretuotinų vaizdų, daug universalių simbolių (ugnis, vanduo, žemė) – stichijos, iš kurių kuriasi kažkas nauja, ir tas nauja – tai mano jausmas, fantazija, vaizdinys, kaip, iš kur ir kam aš gimiau.
“Mano vaikystė”
“Mano šeima”
“Mano šeima vaikystėje”
Šie piešiniai leidžia išreikšti su vaikyste susijusius prisiminimus, išgyvenimus, jausmus, atskleisti šeimos, kurioje žmogus gyveno (tėvų, globėjų, senelių) ar dabartinės (sutuoktinis, vaikai) šeimos santykius. Tai piešinys-istorija, kuriame daug pranešama apie tėvų figūras, santykius su kitais šeimos nariais, svarbiais žmonėmis vaikystėje, iš kurių galima labai ryškiai pajusti, kiek saugiai ar ne jautėsi vaikystėje piešinio autorius, kokį vaidmenį jo gyvenime vaidino ar vaidina artimi žmonės.
“Tai yra mano kūnas”
Labai informatyvi tema, leidžianti atskleisti seksualinio tapatumo, savęs priėmimo lygius. Tai visuomet ir istorija apie vyriškumą ir moteriškumą, seksualumą. Piešinys atskleidžia žmogaus santykį į savo kūną – tai savęs priėmimo rodiklis fiziniame lygmenyje, ir, žinoma, psichologiniame. Piešiniuose labai raiškiai atsispindi, savo kūno priėmimo laipsnis, fiksacija ties kūnu, baimė dėl kūno seksualumo. Savo kūną rodyti nėra paprasta. Jis, kaip ir kasdieniniame gyvenime, paprastai būna aprengtas, kartais daugiau, o kartais mažiau. Ši tema – tai pranešimas apie tai, kaip mano psichologija mato mano fiziologiją, kaip žmogus priima savo seksualumą.
“Mano gyvenimo etapai”
“Mano gyvenimo kelias”
Šios temos padeda struktūruoti savo praeitį ir dabartį, nurodyti kelią, pamatyti kryptį, kuri ves artimiausią ateitį, nes ji natūraliai išauga iš praeities ir dabarties patyrimo. Piešinyje, dažnai netikėtai pačiam piešiančiajam, atsiskleidžia, kas jo gyvenime jam buvo labiausiai svarbūs vystymosi, išgyvenimų etapai, kurie laiko tarpai buvo labiausiai kritiški, beviltiški, o kurie – potencialūs. Tai galimybė peržiūrėti nugyventus metus, aptikti daug reikšmingų jausmų ir santykių.
“Kaip aš šiandien jaučiuosi”
“Šis(-i) mano ruduo/žiema/pavasaris/vasara”
Tai temos, kurios atskleidžia kaip žmogus jaučiasi tuo momentu, tuo gyvenimo tarpsniu, kai jis piešia. Šios temos piešiniai labai talpūs. Jie visuomet atspindi ne tik momentinius išgyvenimus, bet ir juos sąlygojančius gilesnius jausmus, pagrindinius konfliktus. Tai geras emocinės būsenos termometras, bet tai ir stabilias vidinio gyvenimo struktūras atspindinti tema. Momentas visuomet daugiau ar mažiau atspindi ir tą nenutrūkstamą procesą, iš kurio jis kyla.
“Mano pyktis atrodo taip”
“Mano baimė”
“Mano liūdesys”
Šios ir panašios temos skirtos atskirų, svarbiausių jausmų, kurie dažniausiai vienaip ar kitaip slopinami, slepiami, atskleidimui. Piešiniai šiomis temomis leidžia kalbėti ir geriau pažinti šiuos jausmus ir išgyvenimus, drąsiau juo priimti.
“Ši mano dalis man patinka”
“Toks (-ia) aš sau patinku”
Šios ir analogiškos temos orientuotos į pozityvių savo asmenybinių struktūrų, galių atradimą, užtvirtinimą.
“Mano pasąmonė”
Ši, iš pirmo žvilgsni, kiek pretenzinga savo pavadinimu tema, vis dėlto gali būti labai informatyvi tam tikrais atvejais. Esu siūliusi piešti psichologinius terminus, psichologijos teorijų sąvokomis pavadintas asmenybės dalis (pvz., transakcinės analizės struktūros – “tėvas- suaugęs-vaikas”). Šie piešiniai informatyvūs, kaip ir visi. Tik šias temas galima naudoti su viena sąlyga – kai grupės nariai yra pakankamai susipažinę su šiais terminais, gerai supranta, ką jie reiškia.
“Aš – medis”
“Aš – namas”
“Aš – gyvūnas”
Tai eilė temų, kurios atėjo iš projekcinių testų medžiagos. Jos leidžia įsikūnyti kažkuriame pavidale (medžio, namo, gyvūno) ir netiesiogiai išreikšti save per analogiją su jais. Šie simboliai (namo, augalų ir gyvūnų pasaulio) turi gilias suvokimo, simboliškumo šaknis ir leidžia per šiuos universalius simbolius kalbėti ir gerai girdėti bei priimti kitus.
“Aš tarp žmonių”
Piešiniai šia tema leidžia pajusti, kiek bendroje santykių erdvėje žmogus palieka vietos kitiems, o kiek – sau. Itin informatyvi tema, atspindinti žmogaus sugebėjimą bendrauti su kitais, kaip jis jaučiasi tarp jį supančių žmonių, kas yra jam svarbios ir reikšmingos figūros. Pavyzdys:
22 metų vaikino piešinyje “Aš tarp žmonių” buvo pavaizduota daug vienodų schematiškų figūrėlių (kurių siluetas panašus į žmogaus). Kiekviena figūrėlė buvo ryškiai apibrėžta elipsės formos linija. Grupės nariai labai išraiškingai apibūdino, kaip jaučia santykius šiame piešinyje: “Tai žmonės, tiksliau jų esmės, kurios lyg paslėptos šiuose ratuose, kurie primena balionus. Ir žmonės visi negali pajusti, paliesti viena kito esmės, nes trukdo apvalkalai. O jei jie ir susiliečia arčiau – turi girdėtis baisus girgždesys, toks kaip būna, kai trini vieną balioną į kitą – net kaulus persmelkia nuo to garso.”
27 metų mergina, šia tema nupiešia didelį gėlių darželį, tarp kurių, nesunku rasti gėlę-mamą, gėlę-tėtę, ir jos santykius su dar dviem gėlytėmis – seserimis. Pati save mergina nupiešia kaip gėlę-princesę. Ryškiai atsispindi infantiliški konkurenciniai išgyvenimai, emocinis nebrandumas. Grupės nariai tai atranda gana greitai, bet pavadina tai paprastais ir informatyviais žodžiais: “Čia tai vaizdelis iš pasakos. Lyg užburtų gėlių karalystėje. Peteliškės, bitutės. Idiliškas vaizdas iš pirmo žvilgsnio. Bet kai pažiūri ilgiau – tos gėlės kažkokios piktos, ko gero, jei būtų galima jas uostyti, jos kvepėtų saldžiai nuodingai. Šitam darželyje tvanku ir karšta. Nuleipčiau jei jame ilgiau pabūčiau. Dingtų bet koks noras kažką daryti pačiai – aplink tiek siūbuojančių didelių gėlių ir pan. Šitos mažos piktos gėlytės su gėlyte-princese viduryje, niekada neišaugs, jei nepabandys iškišti nosies iš šios lapijos paunksmės.”
“Koks aš esu ir koks aš norėčiau būti”
Tai tradicinė galimybė pamatyti ir suprasti, kiek skiriasi realusis ir idealusis “aš”, kiek vientisas tai išgyvendamas yra žmogus, ko trūksta, kad realusis “aš” priartėtų prie idealiojo tiek, kad nekiltų gilūs nepasitenkinimo savimi išgyvenimai. Ši tema leidžia labai dinamiškai pažvelgti į esamus ir deficitinius savęs priėmimo, pasitenkinimo savimi aspektus.
“Gyvenimas ir mirtis”
Tai reta galimybė pažvelgti į ribines egzistencijos puses. Ne visuomet šie piešiniai tiek informatyvūs ir aiškiai kalbantys, kaip piešiniai konkretesnėmis gyvenimiškomis temomis. Ir tai natūralu – žingsnis prie gyvenimo ir mirties ribų pažinimo, įvardinimo visuomet žengiamas atsargiai ir sunkiai. Nėra paprasta net piešiniu, jo suteikiama galimybe kalbėti simboliais ir metaforomis, pranešti apie gyvenimą ir mirtį glūdinčius mumyse. Atsargūs šių išgyvenimų atspindžiai vis tik yra labai daug pasakantys ir išreiškia žmogaus pasiruošimą, galimybę gyventi, jo nerimą, susijusį su mirtimi, bandymą tai suvokti, priimti ir integruoti į visuminį savo egzistenijos supratimą.
“Aš nematau šiame piešinyje mirties, nejaučiu jos buvimo.”, – iš pradžių, sako viena grupės dalyvė apie piešinį. “Čia tik gyvenimas ir judėjimas. Toks aktyvus ir šviesus, įdomus. Bet. hm. tiesa, horizonte miškas – toks niūrus ir tankus. Tai kažkokia riba. Ji vis dėlto grėsminga. Ji užima visą horizontą. Bet tai taip toli. O čia, piešinio priekyje verda gyvenimas.”
Ši paskutinė tema lyg užbaigia teminį gyvenimo ratą. Tai tik vienas iš galimų teminio planavimo principų. Jų gali būti įvairių. Ir dar įvairesnės gali būti piešinių temos, kurios, kaip minėjau, iš ties turi gimti pagal poreikius ir gali būti formuluojamos pačiais kūrybingiausiais būdais.
Piešimo procesas. Grupės nariai piešia, kaip minėjome, jiems patogiausiose kabineto vietose. Laikas nuo laiko, kai kuriems grupės dalyviams reikia padrąsinimo – jie sėdi ilgai prieš tuščią lapą ir bijo pradėti piešti, nes “nieko nesugalvoja”. Geriausias paskatinimas, tai padrąsinti daug negalvoti, o leisti piešti rankai: “Ranka geriau žino ką reikia piešti, negu galva”. Vedantysis turėtų netrukdyti grupės nariams piešimo metu papildomais klausimais ar komentarais, bet turėtų būti kartu su grupės nariais, kad jie galėtų jausti, jog yra ne vieni šioje prasidedančioje kelionėje.
Kartais susitariama, kad piešinius grupės nariai nupieš namuose. Į grupę atsinešami jau nupiešti piešiniai ir iš karto vyksta aptarimas.
Piešinių aptarimas. Galimi du piešinių aptarimo būdai (S. Kratochvil, 1978): vienu atveju aptariami iš karto visi piešiniai – grupės nariai pasisako apie visus piešinius – rasdami juose bendrumų, skirtumų ir pan. Kitu atveju – piešiniai aptariami po vieną, paprastai piešinio autorius nenurodomas. Apie piešinį pasisako visi grupės nariai, po to – terapeutas, gale – pats piešinio autorius.
Pastebėjau, kad piešinių aptarimas gali turėti įdomų tęsinį – jei grupės nariai sutinka, piešinius galima pakabinti kitų žmonių lankomoje vietoje (pvz., hole, koridoriuje), kur paliekama ir knyga kitų žmonių asociacijoms, jausmams, mintims apie piešinius. Tokiu būdu, piešinių autoriai sulaukia dar įvairesnio atgalinio ryšio apie tai, ką papasakojo savo piešiniais.
Per daug darbo meno terapijos grupėse metų, įsitikinau, kad apie piešinius ir juose išreikštus jausmus, problemas, galima kalbėti labai paprastais, kasdieniniais žodžiais. Tam visai nebūtina naudoti net tokius įprastus psichoterapijoje terminus, kaip gynybos mechanizmai, perkėlimas ir pan.
Grupės nariai iš anksto turėtų žinoti, kad jie gali su savo piešiniais pasielgti taip, kaip jiems norėtųsi – palikti čia kabinete, išsinešti namo. Dažniausiai piešiniai paliekami. Jei ketinu demonstruoti piešinius mokymo tikslais kitiems žmonėms, visuomet pasiteirauju piešinio autoriaus leidimo. Paprastai, niekas neprieštarauja, kad jo piešinys anonimiškai, nurodant tik lytį ir amžių, būtų demonstruojamas kitiems žmonėms mokymo arba terapiniais tikslais. Su piešiniais elgiuosi kaip su gyvais žmonėmis – niekuomet nepalieku jų be priežiūros, o, jei piešinys man atrodo mažiau tinkamas saugojimui, pasirūpinu, kad niekas juo netinkamai nepasinaudotų (pvz., nesuvyniotų sumuštinių ar pan.) Piešinys – tai žmogaus sielos atspindys, talpinantis giliausius jausmus ir išgyvenimus. Todėl turi būti gerbiamas kaip ir piešinio autorius.
Vedančiojo vaidmuo
Vedantysis meno terapijos grupę turėtų būti psichinės sveikatos specialistas, kuris turi pakankamai bazinių psichiatrijos žinių, gerai susipažinęs su psichopatologija, yra įsisavinęs būtinas klinikinės psichologijos ir psichoterapijos žinias apie asmenybę, išmanantis grupinės dinamikos dėsnius. Meno terapijos grupės vedantysis turėtų jausti polinkį meninei saviraiškai ir būti neabejingas meninei kūrybai.
Psichodinamiškai orientuotos psichoterapijos vedantieji meno terapijos grupėse dažniausiai neinterpretuoja grupės narių piešinių, o tik padeda grupės nariams geriau suprasti paslėptas savo piešinių reikšmes (Rudestam, 1998). Šiuo tikslu grupės vedantysis bando sukurti draugišką, priimančią santykių grupėje atmosferą, kurioje savaimingai nelieka vietos kritiškiems pasisakymams. Tokioje grupėje vedantysis skatina grupės narių laisvas asociacijas apie piešinius. Tačiau kai kurie psichoterapeutai linkę interpretuoti meninę grupės narių kūrybą. Šie vedantieji mano, kad taip leidžia pacientams giliau pažinti savo problemas.
Mano praktika rodo, kad dažnai interpretuoti grupės narių piešinius nėra būtina, nes tą patį efektą galima pasiekti kūrybingesniais apibendrinimais, metaforų kalba. Interpretaciją meno terapijos grupėse naudoju tik tais retais atvejais, kai jaučiu, kad ji bus labai savalaikė ir tikrai priimta. Paprastai tai dažniau atsitinka grupėje, kuri susitinka nebe pirmą kartą ir yra pažengusi dinamikoje. Piešinio kalba visuomet labai daugiaprasmė. Bent truputį nelaiku atlikta interpretacija meno terapijos grupėje visuomet gali sumažinti kūrybinės saviraiškos laisvumą, padidinti grupės narių gynybiškumą. Tai prieštarautų esminiams meno terapijos grupės principams. Piešiniuose visuomet būna pasakyta labai daug – ir tai pagrindinė pagunda griebtis profesionalios interpretacijos. Tačiau būtent todėl ir reikia santūrumo interpretuojant. Žiūrėdami į piešinį, esame labai arti esminių žmogaus išgyvenimų, todėl turime elgtis taktiškai ir išmintingai. Greta to, manau, psichoterapeutas visuomet turi interpretuoti grupės narių piešinius pats sau – hipotetiškai tai tenka daryti nuolatos. Neretai, ilgiau žiūrint į piešinį, kyla įstabių įžvalgų, kurios gali tapti puikiomis psichoterapinėmis interpretacijomis. Labai svarbu jas suformuluoti sau pačiam, turėti jas galvoje nuolatos ir ieškoti tų suprantamų ir informatyvių žodžių, kurie padėtų atskleisti šios psichoterapinės interpretracijos turinį grupės nariams. Meno terapijoje, mano galva, visuomet geriau būti kartu su grupės nariu, galvoti, jausti kartu su juo, skatinti jį patį ieškoti ir rasti savo piešinių reikšmes, negu “išversti” į profesionalią kalbą (interpretuoti) jo laiškus iš pasąmonės. Neretai naudoju tokią piešinio aptarimo pradžią, sakydama piešinio autoriui:
“Ar galite įsivaizduoti, kad tai ne jūsų, o kažkieno piešinys? Mes jau aptarėme, kad piešinys visuomet atspindi kažką apie autorių. Piešinys – kaip laiškas iš pasąmonės. Pažiūrėkite į šį piešinį, – ką jis jums praneša? Ką intuityviai galėtumėte papasakoti apie tą žmogų, kuris piešė, kaip jis jaučiasi, kas jam sunku ir t.t.”
Neretai po kelių aptarimų žmonės stebisi, kad piešiniai iš tikrųjų labai daug atspindi, praneša. Bet labai svarbu, kad visi meno terapijos grupės dalyviai tai atrastų patys, o ne būtų kieno nors įtikinti.
Humanistinės, geštaltinės terapijos grupėse grupės vedantysis daugiau padeda grupės nariams atsiskleisti, veikia kartu su grupės nariais, ir labai mažai daro tai, ką mes vadiname “vesti” grupę. Vedantysis visaip skatina grupės narius gyventi “čia ir dabar”, kuo atviriau išreikšti savo jausmus. Labai svarbu, kad toks vedantysis būtų giliai empatiškas žmogus. Šiose meno terapijos grupėse vedantysis niekuomet neinterpretuoja, neanalizuoja grupės piešinių. Geriausiu atveju jis tik išsako savo nuomonę apie piešinius, kuri yra nedirektyvi ir be kritikos ar vertinimo.
Kaip rašo egzistencinės meno terapijos atstovas L. Bruce (1990), “meno terapeutai – iš prigimties “metaforetikai”. Mūsų vaidmuo yra žiūrėti, klausyti ir rasti ryšį tarp grafinės kalbos simbolių ir paciento problemų, bei jo elgesio. Mes turime mokėti ir atsiliepti pacientui per metaforą.”
Ką duoda grupės vedančiojo teorinė orientacija? Kaip ir kiekvienoje psichoterapinėje mokykloje instrumentinį žodyną, aiškesnį problemos matymą ir paaiškinimą remiantis nuosekliais konkrečios mokyklos struktūriniais dėsniais. Pastebėjau, kad kartais piešiniai būna lyg specialiai sukurti psichoanalitiko akiai (juose daug vyrišką ir moterišką pradus atspindinčių simbolių), o kartais – negali nepažvelgti į juos iš Jungo analizės ir simbolių prasmės. Bet visuomet galima kalbėti apie piešiniuos ir pranešimus juose paprastais ir neanalitiniais žodžiais. Šia prasme, kelių teorinių mokyklų žinojimas meno terapijoje labai praturtina grupės vedančiojo galimybes įvairiai kalbėti apie piešinius, ieškoti kelio į tiksliausią konkretaus žmogaus sielos atspindžio įvardinimą. Labai svarbu, kad grupės vedantysis, giliai ir empatiškai jaustų piešinio autorių, kitus grupės narius ir jų piešinius bei pasisakymus, kuriuos apibendrindamas mokėtų kuo tiksliau “iššifruoti” ir įvardinti grupės nariams suprantama ir priimtina kalba aptariamo piešinio pranešimą.
Tipiško užsiėmimo aprašymas arba grupės darbo ištrauka
Grupės dalyviai: 7 žmonės: 5 merginos (Aldona, Beata, Danutė, Rita, Vilma) ir 2 vaikinai (Aivaras ir Rimas).
Grupės narių amžius 17 – 25 metai.
Grupė atvira.
Tai ketvirtas šios grupės užsiėmimas. Pirmą kartą į grupę atėjo tik Rita.
Tema: “Mano gyvenimo etapai”.
Psichoterapeutė: “Šiandien mūsų laukia kelionė per savo gyvenimą. Kiekvienas esame išgyvenę tam tikrus gyvenimo etapus, kurie kažkuo buvo ypatingi, svarbūs. Jei apie tai anksčiau daug negalvojote, gera proga tai padaryti šiandien. Gal aptiksime naujų, reikšmingų dalykų, geriau pajusime kas ir kada mums buvo svarbu (.) O kaip jums atrodo?”.
Aldona (liūdnai): “Hm, vargu ar aš ką gero ir naujo ten aptiksiu.”
Beata (žvaliai ir susidomėjusi): “Bet tai įdomu, nors visai neįsivaizduoju, kaip tai nupiešiu”.
Rita, kuri pirmą kartą meno terapijos užsiėmime: “Bet aš visai nemoku piešti!”
Psichoterapeutė: “Rita, beveik visi, kai pirmą kartą bando piešti tokioje grupėje, sako, kad nemoka piešti. Manau, tu tuoj įsitikinsi, kad tiek, kiek reikia šiam užsiėmimui, tu tikrai moki piešti (.) Tiesiog piešk kaip tau pavyks, ir tai bus tai, ko reikia. Specialių gabumų piešimui čia nereikia. Drąsiai duok laisvę savo rankai, ir, pamatysi, ji padės tau viską padaryti.”
Danutė, tyliu ir skausmingu balsu: “Teks prisiminti daug ir nelengvų dalykų. Kas buvo seniau, tai ir dabar galiu pasakyti, o kas darosi dabar? Gal piešinys parodys?” (šypsosi).
Psichoterapeutė: “Iš ties, laukia įdomi kelionė, kuri atves ir į dabartį. Kas buvo, visuomet geriau matosi, negu kas yra.”
Aivaras, studentas psichologas, kaip visuomet kiek gynybiškai ir su jumoru: “Man to popieriaus gali neužtekti visiems savo žygdarbiams gyvenimo kelyje atvaizduoti.”
Rimas, raustelėjęs: “O jei aš sunkiai įsivaizduoju, kokie tie mano gyvenimo etapai?”
Psichoterapeutė: “Tai gal piešiniai tau ir padės juos pažinti?”
Vilma: kaip dažniausiai, pratyli ir žiūri pro langą, susimąsčiusi ir susikaupusi sėdi toliausiai nuo visų, kampelyje, užgulusi savo piešinio lapą.
Pamažu beveik visi pradeda piešti. Pagalvodami, su pauzėmis. Po kelių minučių, pasigirsta Aivaro juokas, beveik visi (išskyrus Vilmą) atsisuka į jį. Aivaras prunkščia, vaidindamas, kad save ramina, užspaudžia sau ranka burną. Paklaustas, kas jį taip prajuokino, Aivaras numoja ranka ir nieko nepaaiškina. Vienintelė Rita sėdi prieš tuščią baltą popieriaus lapą. Teptukų dar į rankas nepaėmė, dažų buteliukai užsukti.
Psichoterapeutė (drąsindama): “Rita, drąsiau. Va, paimk dažus, išleisk juos iš buteliukų. (padeda Ritai atsukti kamštelius). Imk teptuką – ranka jau bus pasiruošusi darbui”.
Rita neužtikrintai vartalioja teptuką ir sako: “Negaliu nieko sugalvoti”.
Psichoterapeutė: “O tu labai daug ir negalvok. Pabandyk tiesiog pradėti, pamatysi, iš kart kažkas ims darytis”.
Rita įmerkia teptuką į raudonų dažų buteliuką, palaiko jį ten ir, giliai atsidususi, pradeda tepti liniją.
Po pusvalandžio. Prieš tai perspėti, kad laikas, skirtas piešimui, eina į pabaigą, visi praktiškai baigia piešti. Vienintelė Vilma dar piešimo procese, kažką preciziškai tikslina plonu teptuku. Psichoterapeutė ir kiti grupės nariai iškabina ant stendų piešinius, sustato aplink juos pusračiu kėdes. Rita kabina savo piešinį labai neužtikrintai, vis pažiūrėdama, kokie kitų piešiniai. Pamačiusi visus piešinius, apsiramina. Vilma paskutinė pakabina savo piešinį, kurį tik ką baigė piešti. Visi patogiai įsitaiso pusračiu aplink piešinius. Aivaras atsisėda ant žemės.
Psichoterapeutė: “Na, dabar pažiūrėkime į piešinius, apsipraskime su jais. Prieš mus septynių žmonių gyvenimai ir šių gyvenimų etapai. Be galo daug. Dabar, kai žiūri, viskas taip atrodo sudėtinga, nesuprantama. Turime kažką padaryti, kad piešiniai prabiltų. Dabar skaitysime septynis, nesuprantama kalba parašytus laiškus. Bet palaipsniui, mes šią kalbą bandysime perprasti. Kokie pirmieji įspūdžiai?”.
Beata: “Kaip įdomu – vienuose piešiniuose etapai matosi taip ryškiai, o kituose – paieškoti reikia”.
Aivaras: “Bet kiek prisigyvenom! Net akys mirga.”
Danutė: “O kiek tamsių ir skausmingų dėmių yra, beveik pas kiekvieną”.
Rita: “Kaip mes čia ir susigaudysime, nieko gi neaišku”.
Beata: “Aivaro gyvenimas linksmiausias ir šviesiausias. Ir juokėsi jis piešdamas taip smagiai. Aivarai, pradėkime savo tradicinę kelionę po piešinius nuo tavojo.”
Aivaras: “Maloniai prašome į mano gyvenimą. Tik nepasiklyskite.” Psichoterapeutė: “O kaip kiti galvoja? Nuo kurio piešinio pradėsime?”
Vilma: “O man įdomus, Beata, tavo piešinys – toks keistas ir stilingas. Įdomu, ką visa tai reiškia?”
Pasvarsčius, pasirenkamas Beatos piešinys – nuo jo prasideda aptarimas.
Visų grupės narių pasisakymai: “Kiek daug įvairių figūrų vienoje eilėje. Visos skirtingos, gražios. Žiūrėkit, pradžioje gyvenimo – tai daugiau geometrinės spalvotos figūrėlės, o kuo toliau, tuo daugiau aiškesnių – va indai (ąsočiai), vazos, žmogeliai. O va šis nedidelis juodas trikampis – kaip pleištas – aštrus ir duriantis. Matyt, čia kažkoks sukrėtimas buvo. Po jo – koks didelis tuščias tarpas ir tik paskui vėl atsiranda figūros. O kokia saulėta ir graži vaza!. O ši žmogaus figūra tokia svarbi ir ori. Ji lyg saugo viską, į ką atsisukusi. Ji žiūri atgal. Nuo jos dvelkia ramybe ir gerumu. (.) Bet už jos į priekį – keistos figūros – lyg būtų daug daug šukių, kurios virsta zigzagais, panašiais į klaustuko ženklus. O už zigzagų – migla – ten viskas neaišku ir tik pačioje pabaigoje, iš miglos ir rūko vėl atsiranda kažkoks naujas ir ryškesnis kontūras”.
Kol visi grupės nariai aptaria piešinį, staiga, aptinku sau pati, kad daug piešinio figūrų primena armėniškus motyvus, ypač indai. Ir čia prisimenu – juk Beatos mama armėnė, o tėtis – lietuvis. Kitaip ir negalėjo būti. Piešinys, iš ties, atspindi ir kultūrinį-tautinį paveldą.
Visą šį laiką Beata įdėmiai klausosi ir mįslingu žvilgsniu žiūri į kalbančiuosius. Jos įprastas gyvumas lyg kažkur dingo – įsitempė, stengiasi neparodyti, ką išgyvena, bet iš šono matosi, kad jaučiasi suprasta.
Beata, kaip ir sutarta, prabyla pabaigoje: “Jūs labai daug ką tiksliai pajutote iš mano piešinio. Šis trikampis – tikrai labai skausmingas momentas mano gyvenime”. Beata trumpai papasakoja, apie konfliktą, prieš kelis metus kilusį mokykloje, kai jautėsi labai neteisinai apkaltinta ir nesuprasta. Po to net perėjo mokytis į kitą mokyklą. “O va šis rūkas, kai paišiau, tai pati nežinojau ką reiškia. Bet dabar pradedu jausti – tai mano dabarties etapas – nelabai suprantu pati, ko pastaruoju metu labiausiai noriu – kartais visko, kartais nieko. O ta figūra – tai mano senelė. Nupiešiau čia ją, nes ji man kaip išminties simbolis. Ji viską žinojo. Bet ji mirė prieš kelis metus.”
Pschoterapeutė: “Beata, o gali būti taip, kad po jos mirties, kažkas ir pasikeitė – šis rūkas (nežinojimas) ir prasideda už šios figūros. O prieš tai – dar sudužusios šukės, kurias įžvelgė Rimas.”
Beata: “Va šito tai specialiai nedariau! Bet tikrai taip ir yra. Kaip įdomu. Kai piešiau vaikystės etapą – pripiešiau smulkių figūrėlių – šviesios, gražios, bet mažai ką atsimenu. Toliau – mokyklos etapas su tuo trikampiu ir įvairiais indais, kurie atspindi kiekvienas man svarbius dalykus – matot, jie visi pilni. O kodėl šią figūrą (močiutę) nupiešiau – visai negalvojau. Tiesiog norėjosi ją nupiešti būtent šioje vietoje. O juk po močiutės mirties tikrai jaučiausi labai daug ko netekusi (.). Močiutė visus labai gerai suprasdavo, visiems labai daug gero yra padariusi (.). Bet man tikrai nauja, kad tai buvo taip svarbu mano gyvenime!”
Toliau aptariami kiti piešiniai. Aldonos piešinys konkrečiausias – pradžioje – šeimos narių figūros, vėliau – kitų žmonių. Visi pastebi, kad figūros visos labai izoliuotos viena nuo kitos. Danutės piešinys – spalvų ir ryškų linijų bangos, kurios jos gyvenimą atspindi kaip labai permainingą, jame daug “juodo-balto” motyvų – tai labai “geri” etapai, tai “juodai nelaimingi”. Vilmos piešinys mįslingiausias, bet labai harmoningas, atspindi daug augimo, skleidimosi motyvų. Bet viskas kol kas uždaryta gana ryškiuose rėmuose – Rimas pastebi, kad jei šie rėmai išnyktų, Vilma tur būt labai pasikeistų – pasimatytų daug šių gyvų spalvų ir elgesyje. Aivaras nusijuokęs pasako, kad iš tokios tylenės visko galima laukti. Aivaras savo piešiniu prabėga kiek paviršutiniškai. O juokęsis todėl, kad kai nupiešė va šitą kelio rodyklę (parodo), galvojo, kad čia bus ženklas, kuris rodys jo paauglystės pradžią: “Bet, pažiūrėkit, į ką tai panašu, ir ką apie tai pasakytų Froidas.” Dabar šypsosi visi.
Psichoterapeutė: “Aivarai, tau labai daug pavyko išreikšti kas vyko šiame etape. Po jį galime ir ilgiau pavaikščioti – čia tiek visko daug (piešinyje šis etapas pavaizduotas labai išraiškingai, kaip senų mašinų savartynas, kuris, labai netikėtai nutrūksta ir prasideda labai civilizuoto kelio su tvarkinga aplinka etapas).”
Visi piešiniai aptarti. Visi piešiniai dabar atrodo tokie kalbantys, pažįstami, artimi. Didysis meno terapijos stebuklas šį kart įvyko – laiškai iš pasąmonės buvo įskaitomi. Grupės dalyviai išsiskirsto lyg nenorėdami išeiti. Piešiniai lieka kabinete. Prie jų mes dar sugrįšime. Beata, išeidama, klausia: “O ką mes piešime kitą kartą?”
Numatomas rezultatas
Meno terapija – visuomet galimybė prabilti apie save, net, kai tai būna labai sunku. Piešinys dažniausiai gimsta tyloje, tačiau jis prabyla dažniausiai labai išraiškinga, turtinga vidinių išgyvenimų kalba, kurią perduoda piešinio linijos, spalvos, figūrų išsidėstymas erdvėje, jų dydis, formos, santykiai. Profesionalus psichoterapeutas-psichologas visuomet turi galimybę žvelgti į piešinius kaip į projekcinius vidinių išgyvenimų atvaizdus, taikyti jų analizėje projekciniams testams būdingus aiškinimo principus. Tačiau piešiniai kalba ir ne profesionalams. Nes jie kalba ir praneša apie tai, kas jį nupiešusiam žmogui svarbu ir būdinga. Žiūrint į piešinį tai atspindi mūsų pačių jausmai, vizijos, fantazijos, mintys, kylantys tuo metu. Psichoterapeutas, dirbdamas su grupės nariais ir jų piešiniais, visuomet turi galimybę terapiškai įtakoti kiekvieno grupės nario savęs ir kitų pažinimo erdvės išplėtimą, sąlygoti didesnį šio pažinimo realumą. Simboliai ir metaforos, linijos ir spalvos emociškai veikia visus ir leidžia savais žodžiais išreikšti daug svarbių tiesų apie piešinio ir jo autoriaus realybę. Meno terapija visuomet skatina ir didina saviraiškos galimybes. Bendravimas piešinių pagalba – tai labai gyvas ir subtilus bendravimas, kuriame atsiskleidžia gilios žmogaus egzistencijos paslaptys, kurias paprastai taip nelengva atverti. Meno terapija visuomet padeda geriau ir tiksliau suvokti visko, kas vyksta ir atsitinka, prasmingumą, žmogaus rezervus, kurie slypi jo vidinio pasaulio erdvėje, ir kuriuos iš išorės taip nelengva pamatyti. Piešinys – tai kažkas apčiuopiamo. Pasakyti žodžiai dažnai ištirpsta kalbėjimo fone, kartais jie atsimuša į gynybines sienas ir grįžta nepasiekę adresato. Piešinys – materialus ir apčiuopiamas. Jis išlieka – prie jo galima grįžti kiekvieną kartą pažiūrint į jį savo naujoje savimonės kokybėje. Jis išlieka kaip nebylus materijos lapas, kuris kalba vėl ir vėl, kai pradedi į jį žiūrėti. Jis verčia jausti, ir vėl iš naujo suprasti, ką jis pranešė ir vėl praneša. Tam tikra prasme, piešinys – ilgalaikis terapinės analizės objektas, išliekamąją vertę turintis įrodymas to kažko labai svarbaus, kas jame įdėta. Keli to paties žmogaus piešiniai atskleidžia pasikartojančius, būdingų jam išgyvenimų motyvus. Ir kuo daugiau apibendrini piešiniais išreikštus jausmus, nuostatas, tuo labiau įsitikini, kad atsitiktinumų ir čia nėra – vidinio pasaulio žemėlapis tampa išsamus ir informatyvus, su juo drąsiai galima žengti į išorinio pasaulio erdvę, jo dėsnių aiškinimą, nes tai vientisas ir gilus, visuminis žmogus išgyvenimų vaizdas apie viską, kas egzistuoja vidinėje ir išorinėje realybėje. Šia prasme meno terapiją galima būtų vadinti vienu subtiliausių ir tiksliausių instrumentų psichoterapijoje.
Per aštuoniolika savo psichoterapinio darbo praktikos, maždaug dešimt metų, kartą į savaitę vedžiau meno terapijos grupes. Kartu su savo grupių nariais, aš daug keliavau per grafines piešinių linijas, spalvas, susipažinau su daugelio piešinių herojais – konkrečiais ir simboliniais, pažinau, ką jie jaučia, išreiškia, kuo džiaugiasi ir skundžiasi. Turbūt neįprasta, kad šiame straipsnyje nėra iliustracijų (piešinių). Bet aš labai dėkinga visų savo meno terapijos grupių dalyviams už jų nuoširdžius ir įtikinamus piešinius, kurių daugumą ir dabar matau savo vaizduotėje, girdžiu, ką apie juos kalbėjo kiti grupės nariai, atsimenu, ką jaučiau pati, į juos žiūrėdama, ir tikiuosi, bent dalelę to sugebėjau perteikti ir straipsnio skaitytojams. Dėkoju grupių dalyviams už kantrumą keliaujant ir ieškant kartu. Aš taip pat labai daug ką radau, atvėriau, išgyvenau šiose kelionėse.

Leave a Comment