Dailė

TURINYS

Įvadas 3

Lietuvos dailė 1945-1956 m 4
1956- 1970m dailė 5
1970-1989 m dailė 6
1989-1999 m dailė 7

Išvados 8

Literatūra 9Įvadas
Iš istorijos žinome, kad XX amžius yra bene įdomiausias ir permainingiausias amžius visoje žmonijos istorijoje: žmogus pakilo į orą, vėliau net į kosmosą; atradimų ir išradimų buvę tiek, kad sunku juos visus būtų ir įvardinti.Žmonija išgyveno du pasaulinius karus, šaltąjį karą, vos nesusinaikino atominiu ginklu.
Jokios abejonės, visi anksčiau minėti procesai ir įvykiai negalėjo nepalikti žymės pasaulio ir Lietuvos mene.
Rašyti darbą apie Lietuvos dailę paskatino artimiausi šeimos nariai, kurie taip pat yra dailininkai, bei jų draugai. Jų pasakojimai, jųų išgyvenimai paskatino plačiau pasidomėti Lietuvos dailė po II Pasaulinio karo.
Šio darbo tikslas – atskleisti Lietuvos dailėje vyraujančios tendencijas nuo 1945 iki 2000 metų. Kad būtų tiksliau, šį periodą suskirs čiau į keturis laikotarpius:
1. 1945-1956m.
2. 1956-1970m
3. 1970-1989m
4. 1989-1999m
Būtent toks skirstymas buvo sutinkamas literatūroje, kuria rėmiausi rašydama šį darbą:edukacinis aspektas.Vilniaus dailės akademijos darbai. Dailė 17, išleista 2000 metais Vilniuje. Aštuntą, devintą ir dalį dešimto dešimtmečio padėjo atskleisti A. Andriuškevičiaus knyga „Lietuvių dailė: 1975 – 1995 “ išleista Vilniuje , 1997 metais.
Ruošdamasi šiam darbui supratau, kad didžiulę įtaką Lietuvos dailės istoriniai darė istoriniai įvykiai, pagal kuriuos ir skirstomas šis laikotarpis į etapus.

1945-1956 m.dailė
Šiuo laiko periodu Lietuvoje kūrybinė veikla tampa vis labiau centralizuota. Valstybiniu mastu tampa vis labiau reguliuojama ir prižiūrima. 1945 m LSSR komisarų Taryba patvirtino LSSR dailininkų sąjungos statusą. Tais pačiais metais įsteigtas Dailė fondas, valdęs Dailės kombinatus, pertvarkytos aukštosios dailė mokyklos Vi

ilniuje ir Kaune (1951 m jos sujungtos į vieną Dailės institutą ). Tais pačiais metais reformuotas ir Vilniaus dailės muziejus.Po reorganizacijos Kaune atidarytas M.K Čiurlionio dailės muziejus. Pradėtos rengti respublikinės parodos, kurioms temos buvo nustatomos pagal sovietinę ideologinę doktriną. Lietuvos dailininkus bandyta įtraukti į visos valstybės gyvenimą. Materialiai ir ideologiškai jie tapo priklausomi valdančių ir reguliuojančių institucijų.
Tarybinė valdžia iškėlė menininkams liaudiškumo ir partiškumo principus, kurie reiškė, kad dailė turi būti suprantama liaudžiai, t.y. būti realistinė, o jos turinys turi auklėti žiūrovus, formuoti senovines vertybes. Dailininkas turėjo būti politiškai organizuotas, turėti „teisingą“ ateities viziją ir taikanti liaudies interesams. Kitais žodžiais tariant menininkams buvo atimta kūrybinė laisvė, kurios, būtent, ir reikia kūrimui. Tokie menininkų apribojimai privedė daugelį menininkų prie kūrybinių krizių. Daug menininkų savo energiją skandino allkoholyje, svaigiose medžiagose. Būta ir savižudybių. Stipresni dailininkai (t.y.stipresnių nervų) dirbdavo nekūrybinį darbą, o kurdavo tik sau, savo artimiesiems.
LSSR principų neatitiko Europos menas, menų centrai, todėl buvo nutraukiami bet kokie ryšiai su Europos dailės centrais, atmetamas „ypatingas buržuazinis“ palikimas. Menininkai buvo verčiami remtis ideologiškai priimtais dailės raidos etapais ir dailininkais: X1X a rusų peredviznikais, XX a pradžios lietuvių realistais ir lietuvių svarbiausiomis dailės šakomis tapo tapybos, skulptūra ir grafika, o reikšmingiausiais žanrais, labiausiai tinkamais sovietinių idėjų propogandai – teminis paveikslas, modernioji, moonumentalioji skulptūra, plakatas, iš dailės ir portretas.

1956-1970 m.dailė
1956 m. SSKP XX suvažiavime buvo kritiškai įvertintas Stalino kultas, iškelta gyvenimo, o drauge ir meno modernizavimo idėja. Reikalauta atsisakyti meno dogmatizmo, pomopastikos, kalbėta apie nacionalinę dailės formą ir internacionalinį tūrinį. Pradėtos rengti regioninės parodos: Pabaltijo tapybos ir grafikos trienalės, skulptūros kvadrienalės. Formavosi profesional , nacionalinė dailės leksika. Atsigręžta į XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailės palikimą bei liaudies meną, kuris imtas tirti. Padaugėjo dailei skirtų lei.dinių, užsienio dailės parodų. Buvo restauruojamas Vilniaus senamiestis, Trakų pilis, reabilituojama Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba.
Nauja dailininkų karta ėmė eksperementuoti, siekti dailės modernizavimo. Kūrinys įgijo gana estetinės vertybės statusą. Atkreiptas dėmesys į kiekvienos dailės šakos savitumus. Nors žanrų hierarchija liko ta pati, tačiau keitėsi temos – buvo mėgstama motinystės, industralizacijos ir urbonizacijos tematika , mokslo ir technologijos laimėjimus atspindintys motyvai, į dailę atėjo jaunas, stiprus šiuolaikinis herojus.Sustiprėjo dėmesys taikomajai dekoratyviniai dailei, galinčiai formuoti modernią, daiktinę aplinką.
Dailininkai rėmėsi Lietuvos ketvirtojo dešimtmečio daile, kuri jiems atrodė pati moderniausia, vėl susidomėta klasikiniu modernizmu (fovizmu , ekspresionizmu etc), o „nacionalinės dvasios“ ieškota liaudies mene.
Dailininkai, pajutę šiokią tokią laisvę, atsigavo, darbai pradėjo modernėti. Daugelyje darbų apie septintą dešimtmetį pasirodė satyriškumo, buvo galima po truputi įžiūrėti šiokia tokią pašaipą šalies vykdomai politikai.1970-1989 m dailė
Partija pradeda vėl siekti atgauti kultūriniame gyvenime turėti paprastas pozicijas. Pa

askelbė kovas su „estetiniu reriziovizmu, dekadentinėmis meno srovėmis“ šūkį, o kultūros atstovai nusivylė socialistinio gyvenimo pažangos galimybė, nebeteko pilietinių laisvių įgyvendinimo vilčių. Aštrėjo prieštaravimai kaip asmens ir valstybės interesų, todėl buvo pasiekta uždaresnio, individualesnio pasaulio, artimesnės aplinkos tyrimo ir vaizdavimo link.
Meninio gyvenimo iniaciatyvą į savo rankas vėl perime nauja dailininkų karta. Atkurta Dailininkų sąjungos Jaunųjų dailininkų sekcija, rengtos jaunųjų dailininkų parodos (tarp jų ir Pabaltijo jaunųjų dailininkų trienalė), išpopuliarėjo plenerai, itin dažnos buvo kamerinės parodos. Dailės gyvenimas iš centro ėmė sklisti ir į periferiją – rengta daug kilnojamų parodų .
Dailininkai pasidalijo į dvi stovyklas: tarnaujančių ideologijai ir ją niekinančių. Pastarieji domėjosi savo vidiniu pasauliu, savo daiktais ir draugais, bendromis egzisteminėmis mažo žmogaus problemomis. Labiau imtos vertinti kamerinės meno kūrinių formos (smulkioji skulptūra, grafika, tekstilė etc.) reabilituotas literatūrinis dailės pradas, pakito ir temos – į dailę atėjo miestų griuvėsių, šiukšlynų, mirštančios gamtos motyvai, paliegę herojai, degraduojančios visuomenės vaizdai. Kurta daug autoportretų. Išpopuliarėjo koliažai ir asambliažai.
Šios kartos dailininkai skeptiškai žvelgė į aukštesnės kartos mėgtus dailės tradicijos klodus. Jiems artimesnė buvo trečiojo dešimtmečio vokiečių ekspresionizmo dailė. Juos traukė teatras, karnavalas, poezija, mistiniai reiškiniai.1989-1999 m dailė
Prasidėjus SSRS „persitvarkymo“ politikai ir įsikūrus Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžiui, kraštą užvaldė valstybės suvereniteto idėja . 1991 m , atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pakeista beveik visų dailės institucijų – Dailės instituto, Parodų rūūmų, Dailininkų sąjungos prarado monopolines teises vertinti dailės gyvenimo reiškinius ir jį tvarkyti. Įsikūrė nepriklausomos dailininkų grupės (“Grupė 24 “, “Žalias lapas “) radosi vis daugiau naujų dailės galerijų, rengiančių įvairaus pobūdžio (įprastas ir konceptualias ) dailės parodas. Dailininkai savo darbus eksponavo ir netradicinėse aplinkose : gatvėse, apgriuvusiuose namuose, gamyklose ir kitose tam nepritaikytose vietose. Formavosi konceptualios parodos rengiančių dailės kuratorių grupė. Pakilo ir Dailės parodų rūmų pobūdis – jie tapo šiuolaikinio meno centru, čia vis dažniau buvo eksponuojami netradicinių meno formų darbai. Dailė pradėjo gyvuoti pagal laisvos rinkos dėsnius. Daug atsirado komercinės dailės, nes dailininkai pajuto, kad iš savo kūrinio įmanoma pragyventi. Bet tokio pobūdžio kūriniai ilgai neklestėjo, todėl, kad plėtėsi dailininkų veiklos ir ryšių geografija – lietuvių dailė pamažu integravosi į pasaulį. Tuo pačiu, atsivėrus sienoms, lietuvių dailės kūriniuose vis labiau juntamos kitų šalių meno įtaka.
Vieni naujos kartos dailininkai siekė informuoti visuomenę apie jos problemas, kiti panoro būti pasaulio piliečiais ir ėmė kalbėti apie globalinius dalykus. Į pirmą planą iškilo įvairios bendravimo (savęs ir kitų supratimo) problemos. Dailė tapo kontekstuali. Ėmė nykti ribos kaip dailės žanrų ir šakų. Dešimtmečio pradžioje parodų šalyse vyravo objektai, viduryje – instaliacijos, herpeningai, akcijos o pabaigoje išpopuliarėjo mass media (audio – ir video darbai bei projekcijos, kompiuterinės technologijos) teikiamos galimybės, dažnai dematerializuojančios patį dailės objektą. Laikotarpio pradžioje buvo akivaizdus apologestiškas dailininkų santykis su pasaulio meno formomis, dažnai pastebimas mechaniškas jų mėgdžiojimas. Nuo paskutinio dešimtmečio vidurio dailininkai nustojo baimintis savojo „nepilnavertiškumo“ vakarietiškos meno realios rinkos akivaizdoje, kūrė tai, kas jiems patiems buvo aktualu, laisviau naudojosi naujausia menine kalba.Išvados
Apibendrinant šį darbą, trumpai galima pasakyti taip:
1. 1945 – 1956 metų laikotarpiu Tarybinė valdžia vis labiau reguliavo kūrybinę veiklą Lietuvoje; buvo iškelti liaudiškumo ir partiškumo principai menininkams .
2. 1956 -1970 metais dailei buvo keliami internacionalinio kurinio ir nacionalinė formos reikalavimai. Tuo pat metu naujoji dailininkų karta siekė modernizuoti dailę.
3. Po 1970 metų komunistų partija bando atstatyti prarastas pozicijas bei įtaką Lietuvos kultūriniam gyvenimui.Tuo pat metu galima skirti dvi dirbančių dailininkų grupės: pataikaujančių Ideologijai ir ją smerkiančių.
4. Nuo 1989 metų Lietuvos kultūriniame gyvenime, tame tarpe ie dailėje, vyksta kiekybiniai ir kokybiniai pakitimai. Vyraujantis motyvas, nepriklausomybės idėja.Dailė tapo kontekstuali;nyko ribos tarp dailės žanrų ir šakų.

LITERATŪRA
1. Andriuškevičius A. Lietuvių dailė : 1975 – 1995.
Vilnius, 1997.
2. XIX – XX a. Lietuvos dailė. Edukacinis aspektas.
Vilniaus dailės akademijos darbai. Dailė 17. Vilnius 2000
3. Enciklopedija.
4. Internetas.