dailės terminų aiškinamasis žodynėlis

DAILĖS TERMINŲ AIŠKINAMASIS ŽODYNĖLIS

ABSTRAKCIONIZMAS – (lot. Abstracio – nutolimas) XX a. modernistinės dailės kryptis – nedaiktiškoji dailė. Nevaizduojami realūs daiktai, o suabsoliutinama meninės formos elementai – linija, spalva, faktūra.
AKADEMIZMAS – (pranc. Academizme) dailės kryptis, susiformavusi XV – XIX a. pagrįsta antikos ir renesanso meno išorinių formų kanonais (taisyklėmis).
ALLA PRIMA – (fapresto – it. Iš karto, greitai) tapybos technika, kuomet tapoma greitai, dažniausiai net be piešinio.
AMPYRAS – (pranc. Empire – imperija) vėlyvojo klasicizmo, XIX a. pr. Napaleono I laikmečio dailės stilius. Būdinga simetriškos monumentalios formos, puošnus dekoras, vaizduojami valdžios simboliai – laurų vaainikai, ereliai, karo trofėjai.
ANIMALISTINIS ŽANDRAS – (lot. animal- gyvulys) dailės žandras, apimantis gyvulius ir žvėris vaizduojančius kūrinius.
ANTIKINIS MENAS – (lot. Antiquus – senovinis) senosios Graikijos ir Romos tobulos formos menas.
APLIKACIJA – (applicatto – pridėjimas) meninių vaizdų kūrimo būdas iš įvairiaspalvių medžiagų skiaučių , priklijuotų ar prisiūtų prie kitos medžiagos pagrindo.
ARABESKA –( it. Arabesco – arabiškas) atilizuotų augalinių ir geometrinių motyvų ornamentas.
AŽŪRAS – (pranc. Ajoure – kiaurinis) dekoratyvinis raštas, išryškintas peršviečiamomis kiaurymėmis.
BARELJEFAS – (pranc. Bas-relef – žemas reljefas) skulptūrinis plokščias reljefas, kurio plastinis vaizdas iškilęs iš sienos mažiau kaip pe pusę vaizduojamojo oblekto appimties.
BAROKAS – (it.barocco – keistas, įmantrus ) XVII – XVIII a. Europos menas. Būdingas formų kreivalinijinis dinamiškumas, gausu efektyvių puošybinių elementų.
BATALINIS ŽANRAS – (pranc. Bataille – mūšis) dailės žanras, vaizduojantis karo žygius, mūšius, karių didvyriškumą.
BIZANTIJOS DAILĖ – VI – XV a. Bizantijos menas, glaudžiai susijęs su stačiatikių kultu. Ar

rchitektūrai būdinga centrinio plano pastatai su kupolais.Dailėje vyrauja mozaikos,freskos, ikonos.
DADAIZMAS – (pranc. Dada – žaislinis arkliukas); dadaistai neigė estetikos normas ir savo veiklą grindė anarchizmu, ironija. Dailei būdinga koliažas iš įvairių atliekų, pramoninių gaminių.
DAILĖ – meno šakos, kurioms būdingi regimieji erdviniai ir plokštuminiai vaizdai. Apima vaizduojamąją ir taikomąją dailę. Artimai siejasi su architektūra, dizainu, fotografija.
DEKORATYVINĖ DAILĖ – (pranc. Decorative) dailės rūšis, padedanti meniškai formuoti žmogaus sukurtą daiktiškąją aplinką – pastato interjerą, eksterjerą, medžio, metalo ir kitų medžiagų dirbinius.
DIPTIKAS – ( gr. Diptychos – dvigubas) vieno sumanymo jungiami du paveikslai, papildantys vienas kitą.
DIZAINAS – (angl. Desing – projektuoti, projektas) daiktinės aplinkos projektavimas. Ypatingas dėmesys pramonės gaminių meniniam apipavidalinimui.
EKLETIKA – formalus mechaniškas įvairių stilių elementų junginys.
EKSPREZIONIZMAS – (pranc.expressionizme – išreiškimas) XX a. Pradžios meno srovė. Ekspresionistai teigė,kad menas – tai kūrėjo emocijų išraiška, kuri žadina įvairias paasąmonės būsenas.
EKSTERJERAS – (lot.exterior – išorinis) pastato išorė.
ENKAUSTIKA – Antikos tapyba vaškiniais dažais.
ESTAMPAS – (pranc.estampe – atspaudas) lakštinės grafikos kūrinys. Rankomis raižyto medžio, metalo, linoleumo, akmens atspaudas.
EXLIBRIS – (lot. Ex libris – iš knygų) grafikos žanras. Meniškas popieriaus lapelis su knygos savininko asmenvardžiu.
FOVIZMAS – (pranc.fauvizme – laukinis) modernistinės tapybos kryptis, kuriai būdinga dekoratyvumas, ryškio, kontrastinės spalvos, plokštuminė kompozicija, linijų ritmingumas.
FRESKA – (it.al fresco – ant šviežio, neišdžiūvusio) sienų tapybos technika. Tapoma ant drėgno tinko kalkiniu vandeniu praskiestais dažasis.
FUNKCIONALIZMAS – XX a. Pradžios moderniosios architektūros kryptis, pagrįsta funkcinio tikslingumo estetika. Statinio ar daikto me
eninė forma yra tik jo praktinės funkcijos išraiška.
FUTURIZMAS – (lot. Futurum – ateitis) XX a. Pradžios dailės srovė, kurios vienas iš būdingiausių bruožų buvo siekis vaizdu perteikti kūno judesį, technikos dinamiškumą.
GOTIKA – Europos XII – XVI a.architektūros ir dailės stilius. Plastinei išraiškai būdinga ištęsta vertikali konstrukcija (smailios arkos). Gausus skulptūrinis dekoras.
GRAFIKA – (gr.graphikos – nupieštas) vaizduojamosios dailės šaka, kurios meninio vauzdo pagrindą sudaro piešinys. Svarbiausios meninio vaizdo kūrimo priemonės yra kontūrinė linija, toniniai deriniai, štrichas ir medžiaga.
GRIZAILĖ – (pranz.grisaille – pilkas) dekoratyvinė tapyba vienos spalvos tonais, dažnai imituojanti reljefą.
GROTESKAS – (pranc.grotesque – keistas, juokingas) meninio vaizdavimo tipas, pagrįstas fantastika, komizmu, gražaus ir bjauraus, juokingo ir baisaus, tikroviško ir neįtikėtino deriniais.
HIPERRELIZMAS – (pranc.hyper – priešdėlis, rodantis normos viršijimą) XX a. II p. Modernistinės dailės kryptis. Dailininkai tikrovę parodo nepaprastai tiksliai ir siekia kuo didesnio natūralistinio įspūdžio. Kūrinių vaizdai tiesiog fotografiški.
HORELJEFAS – (pranc. Haut reljef – aukštas reljefas). Reljefas, kurio plastinis vaizdas iš plokštumos iškilęs daugiau kaip per pusę vaizduojamojo objekto apimties.
IMPRESIONIZMAS – (pranc. Impression – įspūdis ) XIX a. Pabaigos meno kryptis. Kūrybai būdinga trumpalaikių įspūdžių perteikimas spalva, nesilaikant aiškių, klasikinių vaizdo kontūrų, racionalios struktūros.
INTARSIJA – (it.intarsio) – medinių dirbinių dekoratyvinė inkrustacija kitos spalvos medžio ar kitos medžiagos intarpais.
INTERJERAS – meniškai suformuota ir apipavidalinta pastato vidaus erdvė bei jos įranga.
KANONAS – (gr.kanon – norma) meno taisyklių sistema, sąligojanti kūrinio kompoziciją, koloritą, vaizduojamojo ob
bjekto proporcijos visumą.
KERAMIKA – (gr. Keramikė, keratos – molis) taikomosios, dekoratyvinės dailės šaka. Pagrindinė kūrinių žaliava – molis. Keramikos dirbiniai lipdomi rankomis, žiedžiami ant rato, išdegami ir puošiami.
KINETINĖ DAILĖ – XX a. Modernistinės dailės kūriniai, kurie mechaniškai judinant keičia savo struktūrą erdvėje. Tai dažniausiai abstrakčios skulptūros, kurios dar vadinamos “mobilais”.
KLASICIZMAS –( lot.clasikus – pavyzdinis) XVII – XIX a.meno kryptis, kuriai būdingas antikinio meno sekimas, tobulos formos ieškojimas,tikslus piešinys istorine tematika. Architektūroje orderine sistema – svarbiausias kompozicijos elementas.
KOLIAŽAS – (pranc.coliage – pripildymas ) tapybos ir grafikos technika, kai paveikslas kuriamas piešiant, spalvinant ir lipdant prie pagrindo popieriaus, audinio ar kitų medžiagų skiautės.
KOLORITAS – (lot.color – spalva) dailės kūrinio spalvų visuma. Būna monochrominis – toninis ir polichrominis – daugiaspalvis.
KONCEPTUALIOJI DAILĖ – (lot.conceptio – suvokimas) XX a. 7-tojo dešimtmečio modernistinės dailės kryptis. Idėjų menas, neigiantis vaizdingumą, daiktiškumą. Kūrinio svarbiausia mintis dažniausiai išreiškiama fotografijomis, schemomis, brėžiniais.
KUBIZMAS – (lot.cubus – kubas) XX a.dailės kryptis. Tikrovės formos vaizduojamos geometrinių kūnų ir plokštumų kombinacijomis. Neigiama perspektyvos, šviesos bei šešėlių reikšmė.
LITOGRAFIJA – (gr. Lithos – akmuo) akmens spauda. Piešinys išgraviruojamas, išėsdinamas akmenyje ir nuo jo perkeliamas ant popieriaus (atspaudžiamas).
MAJOLIKA – (it majolika ) keramokos rūšis. Spalvotoji dekoracinė ir siužetinė keramoka.
MARINA – (lot.marinus – jūrinis )dailės kūrinys, vaizduojantis jūrą, jos stichiją, laivus ir su jūra susijusius žmones.
MINIATIŪRA – (it.miniatura) viduramžių knugų iliustracija, mažo formato tapybos paveikslėlis.
MODERNAS – (pranc.moderne – naujas) XX a.architektūros ir dailės stilius. Tai siekimas su
ukurti naują stilių. Akcentuojama dinamika, stilizuotas dekoratyvumas, asimetrinė kompozicija. Kai kuriose šalyse dar buvo vadinamas “Jugend” stiliumi, secesija ir kt.
MOLBERTAS – (vok.malbert – lenta dažymui)stovas, antkurio tapytojas pastato tapomą paveikslą. Molbertinis paveikslas – kilnojamas paveikslas drobėje.
MOZAIKA – (lot.mosaicum – kas skirta mūzoms ) taikomosios dekoratyvinės dailės technika, kai iš mažų spalvoyų akmenukų, stikliukų arba kitų medžiagų gabaliukų sudaromas paveikslas.
NATIURMORTAS – (pranc. Nature morte – negyva gamta) negyvų daiktų derinio – vazų, muzikos instrumentų, vaisių, gėlių ar kitų daiktų vaizdavimas.
OPDAILĖ (OPARTAS) – ( angl.opticalart) optinė dailė. XX a.modernistinės dailės kryptis, kai abstrakčiais geometriniais elementais sukuriama judėjimo, pulsavimo optinė iliuzija.
ORDERIS – (lot.ordo – tvarka) viena iš architektūrinės kompozicijos, susidedančios iš atramų, kolonų ir perdengimo, rūšių. Yra kelių rūšių orderiai: dorėninis, jonėninis, korintinis, toskaninis ir kompozicinis. Visi jie vadinami klasikiniaias.
POPDAILĖ – (lot.primitivus – pirmutinis) XX a.pr modernistinė profesionalioji dailė, kuriai būdingas sąmoningai supaprastintas vaizdavimas su pirmykščio liaudies meno ir vaikų kūrybos elementais.
REALIZMAS – (lot.realis – tikroviškas). Realistinei dailei būdingas tikrovės vaizdavimo konkretumas. Išlaikomas panašumas į realų vaizdą, daiktų proporcijos.
RENESANSAS – (pranc,renaissance – atgimimas) XV – XVI a. Architektūros ir paprastas planas. Architektūroje būdingi antikiniai orderiai, simetrija, paprastas planas. Dailei būdinga dėmesys žmogui, žemiškoms realijoms, orientacija į antikos dailę. Ištobulinta aliejinė tapyba.
ROKOKAS – (pranc.rocaill – kriauklė). Tai architektūros ir dailės XVII – XVIII a.stilius. būdinga puošnus dekoratyvumas, gausi smulki ornementika, kriauklės motyvas. Rokoko dailės kūriniams būdinga kameriškumas, dažnai melancholiška, poetinė nuotaika, asimetrinė kompozicija, pastelinės spalvos. Dominuoja pastoralinis, mitologinis, portrerinis siužetas.
ROMANINIS STILIUS – paplitęs X – XII a. Pastatams charakteringa formų masyvumas, rūstus geometrizmas. Tapyboje – plokštuminės figuros partškintos linijų kontūrais. Temos tik religinės. Paplito miniatiūros, vėliau – tapyba ant lentų.
ROMANTIZMAS – XVIII a.dailės kryptis. Dominuoja ekspresyvinė kūribos funkcija.
SCENOGRAFIJA – (gr.skenographia – teatro dailė) dailės šaka – vizualiniai spektaklio vaizdai. Svarbiausi elementai : scenos erdvė, dekoracijos, kilisai, kostiumai, grimas, apšvietimas, butaforija.
SGRAFITAS – (it.sgraffito – raižytos) sienų ir keraminių dirbinių dekoravimas. Ant gruntuoto paviršiaus dedami keli skirtingų spalvų sluoksniai. Išraižant viršutinį sluoksnį, gaunamas spalvotas reljefinis piešinys.
SIMBOLIZMAS – (gr.symbolou – daiktinis, garsinis, vaizdinis ženklas) XIX a. Pr.modernistinės dailės kryptis. Svarbiausios meninės išraiškos priemonės yra simboliai, asociacijos, užuominos.
SIURREALIZMAS – (pranc.sur – virš) XX a. III – V – to dešimtmečio modernistinio meno kryptis. Dailės kūriniuose tikrovės detalės dažnai tapomos naturaliai, meistriškai, tačiau iškraipomos daiktų savybės, pabrėžiamas sugretinimo absurdiškumas. Būdinga tematika – sapnai, haliucinacijos, erotika.
SKULPTŪRA – (lot. Sculpo – drožinėju) dailės šaka. Tūrinis dailės kūrinys, dažniausiai vaizduojantis žmogų, gyvūną, daiktą. Kuriama(lipdoma, kalama, drožiama, liejama) iš įvairių medžiagų. Svarbiausios formos: statula, grupė, biustas, medalis, moneta.
TAIKOMOJI DAILĖ – taikomosios dekoratyvinės dailės rūšis. Apima meniškus, praktiškus, susijusius su žmonių būtimi, keramikos, tekstilės, medžio, odod ir kt.dirbinius. dirbinio paskirtis lemia jo formą, medžiagą, dekorą.
TEMPERA – (lot.tempero – sumaišai) dažai iš pigmento ir emulsinės rišamosios medžiagos, atskiesti vandeniu, terpentinu.
TERAKOTA – (it.terracota – gegta, apdeginta žemė) poringa žemos degimo temperatūros molio spalvos keramika.
TRIPTIKAS – (gr.triptychos – trigubai sudėtas ). Trijų dalių tapybos, grafikos dailės kūrinys. Dalys tarpusavyje susijusios bendra tematika.
VAIZDUOJAMOJI DAILĖ – dailės rūšis, apimanti vaizduojamuosius tapybos, grafikos, skulptūros kūrinius. Meniniais vaizdais perteikiamos apibendrintos, sąligiškos ar iliuzinės tikrovės formos.
VITRAŽAS – (lot. Vitrum – stiklas) dekoratyvinės dailės rūšis. Dailės kūrinys iš spalvoto stiklo, įstatomas į langus, duris ir p

Leave a Comment