Dailės Istorija

1606 0

Žodis Renesansas reiškia atgimimą, atgijimą. Tai buvo antikos atgaivinimo, mokslo, meno ir literatūros pakilimo laikotarpis. Renesansas prasidėjo vėlyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje XV- XVIa. Renesanso tėvyne laikoma Italija, nes čia Atgimimas prasidėjo anksčiau, dar XIV a. Nors dar randama Renesanso užuomazgų Italijoje jau XIII a.

Kadangi Italijoje greičiausiai ekonomiškai sustiprėjo buržuazija, kuri virto svarbiausia klase, veržliai kopiančia į ekonominio ir kultūrinio Italijos miestų gyvenimo viršūnes, todėl galima pagrįsti kodėl Renesansas pirmiausiai pradėjo formuotis Italijoje.

Italijoje nebuvo centralizacijos, užtat nebuvo ir perėjimo prie absoliutizmo. Trrečiojo luomo veiklos niekas nevaržė, ir jis, iškovojęs ne vieną pergalę, miestuose įvedė savo tvarką. Ypač svarbus miestas yra Florencija. Jis anksčiau ir ryžtingiau atsikratė senjorinės priklausomybės nuo Toskanos baronų. Pramonės, prekybos ir bankų išaugimas suteikė jėgų ir pasitikėjimo “popolanų” klasei – pirkliams, pinigų keitėjams ir amatininkams. Florencijos popolanai išleido 1293 metais “Teisingumo įstatumus”, pagal kuriuos iš dvarininkų buvo atimtos rinkimų ir politinės teisės. Pirkliai, amatininkai tapo pilnavaldžiu organu, o popiežiaus valdžia pergyveno krizę, germanų imperatorių ketinimai užimti valdžią Italijoje buvo nesėkmingi.

Vėliau neevienodu tempu ir savitomis realistinėmis formomis renesansas plito kitose šalyse. Jis išreiškė naują pasaulietinį požiūrį į gyvenimą. Į šiaurę už Alpių renesansą skatino buržuazinės revoliucijos prieš feodalizmą, jo ideologiją ir kapitalistinių visuomeninių santykių stiprėjimas. Šiuos procesus gilino ir spartino reformacija, apėmusi Vakarų ir

r Vidurio Europą.

HUMANIZMAS

Humanizmas – tai nauja pasaulio vizija, žinių atnaujinimas, naujas literatūros ir meno vertinimas, naujai apmąstyta pedagogika, kritiškas žvilgsnis į tradicijas ir institucijas, naujas požiūris į žmogų. Lotyniškai humanus reiškia žmogiškas, susijęs su žmogumi. Humanistai norėjo atkreipti dėmesį į gyvenimą žemėje, surasti pasaulio prasmę, kiekvieno žmogaus sugebėjimus ir galimybes. Humanistams buvo svarbu ieškoti kultūros ištakų. jie norėjo grįžti prie pirminių antikos raštų ir pagal juos vertinti viduramžių visuomenės gyvenimą. Meno kūriniuose ieškojo objektyvių grožio pažinimo kriterijų, naudojosi įvairiais mokslais – fizikos ir statikos, anatomijos ir geometrijos dėsniais. Humanistai vertino visapusiškai išsilavinusį žmogų, pasireiškiantį įvairiose srityse: moksle, mene, politinėje veikloje. Nemaža humanistų kaip tik ir buvo tokie – rašytojai ir politiniai veikėjai, menininkai ir mokslininkai: L.B.Albertis, T.Moras, F.Rablė, F.Bekonas, Leonardas da Vinčis. Norėdami susipažinti su kitų krraštų gyvenimu, humanistai daug keliaudavo. Humanizmo idėjomis ir mokslu pagrįstas renesanso menas tapo gyvenimiškesnis, daugiau susijęs su žmogaus būtimi. Humanizmo idėjoms plisti padėjo reformacija. Ji suteikė humanizmui politinį klasinį, net revoliucinį pobūdį, nukreipė jį prieš feodalus ir prieš iškylančią buržuaziją. Feodalinėje visuomenėje buvo reikalaujama paklusti autoritetams.

Humanistai pabrėžė žmogaus protinius ir fizinius sugebėjimus, dvasinį ir kūno grožį. Svarbiausia dvasine jėga laikė valią. Žmogaus idealas – tvirta, savimi pasitikinti asmenybė, siekianti įsitvirtinti pasaulyje pasikliaudama savo jėgomis. Kiekvienas žmogus savitas, jo orumas priklauso nu

uo sugebėjimų parodyti, kaip ir kiek jis gali. Toks Renesansui būdingas individualizmo skatinimas turėjo dvejopas pasekmes: ugdė ne tik žmogaus savarankiškumą bei savigarbą, bet ir egoizmą, kitų žmonių niekinimą.

Dėl atsiradusių spaustuvių greitai humanizmas paplito po visą Europą. (Pirmąją rašomąją mašinėlę sukūrė vokietis Gutenbergas.)

REFORMACIJA

Spaudos išradimas paspartino idėjų apykaitą, be kurios gal niekada nė nebūtų atėjusi reformacija. Reformacija laikoma pirmąja buržuazine revoliucija. Reformacija – vėlyvojo feodalizmo, politinio, socialinio, ekonominio vystymosi idealoginė išraiška. Reformacija, trumpai tariant, yra bažnyčios reforma.

Maras, 1340m. ištikęs Europą, nusinešė daugelio žmonių gyvybę, todėl reikėjo žmonėms ieškoti išsigelbėjimo. Tai buvo viena iš priežasčių bažnyčios nuosmukiui. Taip pat bažnyčios nuosmukį lėmė ir pralaimėtos kovos su Anglija, Prancūzija dėl karalių teisės apmokestinti Bažnyčios turtus. 1305m. Prancūzijos karalius, padedamas savo agentų Italijoje, pasiekė, kad popiežiumi būtų išrinktas prancūzas. Nuo tada septyni popiežiai rezidavo ne Romoje, o Avinjone. Visi jie buvo prancūzai, kuriems didelę įtaką darė karalius. Naujų rūmų statyba Avinjone kainavo milžiniškus pinigus, o labai daug pinigų reikėjo ir popiežiaus karams Italijoje, norint išlaikyti bažnyčios sritį. Tačiau labiausiai nuskurdino bažnyčią didysis skilimas. Jo metu buvo bažnyčia valdoma vieno popiežiaus Romoje, o kito Avinjone. Todėl abiem popiežių rezidencijom reikėjo išlaikymui didelių lėšų. Lėšom rinkti buvo prekiaujama indulgencijomis – medžio raižinys. Jų pirkimui buvo susiklosčiusi tokia pa

adėtis, kad už pinigus buvo sakoma, kad galima nupirkti viską. Pasak prekiautojo Tecelio “vos dėžutėj pinigai suskambės, siela iškart iš skaityklos išskries”.

Dar XIV a. anglų teologas Džonas Viklifas ragino Bažnyčią atsisakyti turtų ir pasaulietinės valdžios. Vieninteliu tikybos šaltiniu jis laikė Bibliją ir nepripažino popiežiaus ir Bažnyčios susirinkimų autoriteto. XV a. šias mintis plėtojo čekų dvasininkas Husas. Tai turėjo didelės reikšmės, nes jį rėmė visų socialinių sluoksnių čekai. Popiežius kovai su Husu negailėjo jėgų ir jis buvo apgautas ir sudegintas kaip eretikas.

Plintant humanizmui, atsirado naujas požiūris į bažnyčią. Humanistai nurodė klaidas Katalikų bažnyčios Biblijos vertimuose iš hebrajų ir graikų kalbų. Jie reikalavo religinio Bažnyčios atsinaujinimo, sakė, kad gyvenimas pagal Biblijos mokymą yra svarbiau negu išorinės Katalikų bažnyčios apeigos.

XVI a. pradžioje iš Romos imta reikalauti didesnių mokesčių. Iš Romos imperijos gyventojų popiežius surinkdavo didžiąją dalį pajamų. Nyderlandų ir Vokietijos biurgeriai ir bajorai siekė ekonominės ir politinės nepriklausomybės nuo savo valdovo, šv. Romos imperijos imperatoriaus. Valstiečiai buvo taip pat varginami dideliais mokesčiais, ir jie galėjo kiekvienu metu sukilti.

Susiklosčius tokioms aplinkybėms, Bažnyčios mokymą ėmė kritikuoti Martynas Liuteris. Liuteris nusprendė pasipriešinti indulgencijų prekybai. Liuteris savo pažiūrom susilaukė daug šalininkų, ir jam padėjo skleisti jo mintis spauda. Kovai su Liuteriu Katalikų bažnyčia buvo pasirinkusi tą pa
ačią taktiką kaip ir prieš Husą, tačiau jiems nepavyko. Liuteriui likti gyvam padėjo jo pritarėjai ir Saksonijos kunigaikštis. Liuteris tvirtino, kad krikščionis privalo vadovautis tik Biblija. Liuteris abejojo popiežiaus ir bažnyčios tėvų autoritetu.

Liuteriui slapstantis Saksonijoj, kilo valsitečių sukilimas. Jie reikalavo teisės patiems rinkti kunigus, panaikinti baudžiavą ir grąžinti žemę valstiečiams. Šį sukilimą numalšino patys bajorai, nes jiems buvo nenaudinga. Tada Liuteris suprato, kad išsaugoti jo idėjoms reikia atsižvelgti ir į bajorus. Jis suprato, kad bažnyčia gali ramiai dirbti tik tada, kai kunigaikščiai rūpinsis tvarka ir ramybe. Ramybė galės būti tik tada, kad bus paklusni bažnyčia. Tai viena iš reformacijos priežasčių. Kita būtų siekimas pigios bažnyčios.

Anglijos, Skandinavijos, Lenkijos ir Vengrijos karaliai, taip pat Vokietijos, Livonijos ir Prūsijos kunigaikščiai uždarė vienuolynus, prisijungė bažnyčių žemes ir perėmė jų pajamas. Vokietijos kunigaikščiai reikalavo teisės parinkti tikėjimą, nepaisant daugumos jų valstybės gyventojų valios. Jie sakė “kieno valdžia, to ir tikėjimas”. Šiaurės Vokietijoje ir Skandinavijoe vieninteliu leidžiamu tikėjimu tapo evangelikų liuteronų mokymas.

Kitas garsus reformatorius buvo prancūzas Jonas Kalvinas, kuris vėliau tapo liuteronų varžovu. Šveicarijoje, Ženevos mieste jam pavyko įgyvendinti Bažnyčios organizacijos formą, kur buvo būtinas glaudus ryšys tarp magistrato ir Bažnyčios vadovybės. Magistratas skirdavo pagyvenusius vyrus (presbiterius), kurie kartu su kunigais turėjo vadovauti bendruomenei. Šeimyninis gyvenimas buvo griežtai sekamas per įskundėjus. Net ir vaikai galėjo įskųsti savo tėvus bendruomenės vadovybei. Žaidimai, šokiai ir bet kokia prabanga buvo draudžiami. Kaip ir Liuteris Kalvinas manė, kad žmogus iš prigimties yra blogas ir gali pasitikėti tik Dievo malone. Kadangi Dievas visagalis, jis iš anksto turįs žinoti, kurie žmonės bus išganyti, o kurie pasmerkti. Kalvinistai teigė, kad sėkmė prekyboje ir profesijoje taip pat yra Dievo malonės apraiška. Taip pat jie skatino turto kaupimą, nes sakė, kad žmogus, kuris taupys, dirbs, kaups turtą, keliaus į dangų. Kalvinizmas greitai plito, įsiskverbė į kraštus, kuriuose buvo liuteronybė. Katalikų bažnyčiai didelę grėsmę kėlė tai, kad Prancūzijoje prie kalvinizmo prisijungė biurgeriai ir dalis aukštuomenės. Europos šiaurėje kalvinistinėmis arba protestantiškomis šalimis tapo Nyderlandai, Škotija.

Žmonių raštingumas buvo didesnis protestantiškose šalyse negu katalikiškose. Katalikiškose šalyse daugelis valstiečių liko beraščiai iki pat XX a. Protestantiškose šalyse net ir kaimų gyventojai gaudavo tam tikrą išsimokslinimą. Protestantai teologai rašė ir skaitė pamaldas nacionalinėmis kalbomis, o ne lotyniškai.

Moterims iš didikų ir biurgerių šeimų reformacija, ypač pradžioje, suteikė daugiau saviraiškos galimybių. Moterys įsitraukė į Biblijos studijas ir Katalikų bažnyčios kritiką. Visoms protestantizmo pakraipoms būdinga tai, kad pradėta labiau vertinti santuoką, o ne celibatą ir nekaltybę. Liuterio nuomone, celibatas prieštarauja žmogaus prigimčiai.

Kontrreformacija. Jėzuitai

Italijoje ir Ispanijoje subrendo palankios sąlygos kontrpuolimui prieš reformaciją. Italijos miestų valstybių biurgeriai nejautė reformacijos poreikio. Jie jau turėjo ekonominę ir politinę nepriklausomybę. Ispanijos ir Prancūzijos karaliai užsitikrino valstybinę Bažnyčios kontrolę, kai buvo susilpnėjusi popiežiaus valdžia.

Katalikai siekė pašalinti bažnyčios negeroves. Bažnyčios susirinkimas pasmerkė indulgencijų prekybą, sugriežtino vienuolynų taisykles, kunigų mokymą ir kontrolę.

Labai reikšmingas buvo jėzuitų ordino įkūrimas. Tai – kovinė organizacija, turėjusi sutriuškinti protestantizmą ir atkariauti popiežiui prarastus kraštus. Jėzuitų vadovu tapo ispanų didikas Ignotas Lojola. Jis sukūrė karinio pavyzdžio organizaciją, kur svarbu yra paklusti vyresnybei. Jėzuitų mokyklos buvo pripažintos geriausiomis Europoje.

Gerai išsilavinę jėzuitai buvo įtraukti į valstybės valdymą. Jie įgijo polininės įtakos. Jėzuitai vadovavo religiniai kovai prieš reformaciją, buvo siunčiami kaip misionieriai į kitas šalis. Jų padedamas popiežius atsikovojo Vengriją, Lenkiją, Pietų Vokietiją.

Reformacija Lietuvoje

Reformatai kritikavo katalikų bažnyčią ir popiežių. Prasidėjus reformacijai su politiniais siekimais, negalėjo reformatai likti neutralūs. Reformatai, pasivadinę evangelikais, siekė ankstyvosios krikščionybės tikėjimo ir apeigų sugrąžinimo. Jie atmetė popiežiaus autoritetą, jo paskelbtus kankinius ir šventuosius, pasmerkė vienuolių ordinus ir vienuolynus kaip visuomenei žalingus, nepripažino kunigų celibato, šventųjų statulų, paveikslų ir relikvijų garbinimą vadino stabmaldyste, o šventųjų vietų lankymą laikė apgavyste, iš kurios siekiama pasipelnyti. Žygimantas Senasis ir dalis ponų tarybos narių pradėjo kovą su reformatais. Pirmiausia apskundė karaliui Abraomą Kulvietį, sakydami, jog niekina jis protėvių tikėjimą. Kulvietis išspaudino knygelę, kurioje teigė, jog bažnyčių turtas dvasininkų gėdingai eikvojamas ir tuo daromi dideli nuostoliai valstybei. Reformatų bažnyčios buvo vis labiau puolamos ta dingstimi, kad jos yra buvusios katalikų, tik reformatų užgrobtos, ir katalikai turi teisę jas iš jų atsiimti. Gindami savo religinę laisvę ir tikėdamiesi reformų, judėjimą parėmė bajorai, kurių mintis išdėstė Mykolas Lietuvis. Jis siūlė išmatuoti valstybės, bažnyčios ir bajorų žemes ir apmokestinti jas vienodai pagal plotą. Siūlė šalinti piktnaudžiavimą teismuose. Reformacinį judėjimą rėmė ir ponai, kaip Radvila. Jie tikėjosi, kad iš refofmacijos bus naudos valstybei: suvalstybintos bažnytinės žemės padidins valstybės iždą ir kariuomenę.

GEOGRAFINIAI ATRADIMAI. MOKSLAS.

XV- XVI a. atrasta daug naujų, ligi tol europiečiams nežinomų kraštų. 1492m. – Amerika, 1522m. – baigta F.Magelano pradėta kelionė aplink Žemę. Pasaulis buvo tyrinėjamas ir senuosiuose Rytuose, ir antikoje, mokslinis pažinimas plėtojamas ir viduramžiais. Pasiremdami ankstesniais atradimais, Renesanso atstovai per trumpą laikotarpį gerokai pakėlė mokslo lygį. Tuomet padaryta daug išradimų: parakas, spauda, mikroskopas, teleskopas, kišeninis laikrodis ir kt. XVI – XVII a. smarkiai pakito gamtos, tikslieji mokslai: matematika, chemija, fizika, ypač astronomija, pakeitusi visatos sampratą. Italijos ir Šiaurės Europos astronomai padarė atradimų, kurie sukūrė heliocentrinį pasaulėvaizdį. Pagal šią sistemą pasaulio centre yra Saulė, aplink kurią sukasi Žemė ir kitos planetos. Pirmasis šią teoriją iškėlė M.Kopernikas.

Mokslo atradimai skatino peržiūrėti žmogaus ir pasaulio aiškinimą. Nebepasitenkina scholastika, kuri rėmėsi abstrakčiais samprotavimais ir autoritetų nuomone, ima reikštis naujos filosofinės kryptys. Kai kurie Renesanso filosofai ragina remtis stebėjimo ir tyrinėjimo metodu nuo atskirų faktų eiti prie apibendrinimų (Bekonas). Kiti rodydami nepasitikėjimą autoritetais, apskritai ima abejoti žmogaus galimybe pažinti pasaulį (Montenis). Šiai epochai būdingi nuomonių skirtumai ir įvairūs keliai į tiesą.

Taip pat šiuo metu buvo paplitę ir netikri mokslai: alchemija, astrologija, taip pat magija, bei prietarai. Jų paplitimą lėmė ne tik žmonių tamsumas, bet ir renesanso epochai būdingas noras prasiskverbti į gamtos paslaptis. Pranašystėmis ir Burtais tikėjo ir paprasti, neapsišvietę žmonės, ir mokslininkai, filosofai, valstybės bei bažnyčios veikėjai. Tik Renesanso epochoje labai paplito raganų, burtininkų teismai, vadinama “raganų medžioklė”, ypač jų pagausėjo išleidus knygą “Raganų plaktukas”, kur buvo parodyta, kaip tokias bylas vesti.

Atgimimas nebuvo nuoseklus žmogaus minties žengimas į priekį. Katalikų bažnyčia puolė naująjį mokymą. Žmonės galėjo prarasti pasitikėjimą bažnyčia, jei ji pripažintų klydusi. Šie mokslai pakeitė žmogaus ir Žemės vietą Visatoje.

MENAS

Atgimimo idėja išpopuliarėjo Italijoje, nes italai gerai suvokė, kad tolimoje praeityje Italija ir jos sostinė Roma buvo civilizuoto pasaulio centras ir jos šlovė išblėso, kai germanų gentys užkariavo šią šalį. Šio atgimimo užuomazgas suformavo Džotas – poetas, dailininkas, kurio darbai prilygsta antikos darbams.

Florencijoje XV a. susikūrė grupė meninkų, kurie kūrė naują meną ir atsižadėjo praeities idėjų. Šios grupės lyderis Florencijos dailininkas ir architektas – Filipas Bruneleskis.

XV a. pradžios Italijos atradimai nuvilnijo per visą Europą. Daugelį menininkų sužavėjo ši idėja, kad menas gali ne tik būti Šventojo Rašto iliustracija, bet ir tapti veidrodžiu, kuriame atsispindi realus pasaulis.

Ankstyvasis renesansas: Florencijos Pacių koplyčia

Viduramžiais geras meistras keliaudavo iš vienų statybų į kitas, jį rekomenduodavo vienuolynas vienas kitam. Bet miestams įgijus daugiau reikšmės, pradėjus sparčiai augti, dailininkai kaip ir amatininkai pradėjo steigti cechus. Jų užduotis buvo saugoti savo narių teises ir pareigas, garantuoti saugią rinką jų produkcijai. Žmogus, tapęs cecho nariu, galėdavo atidaryti dirbtuvę, samdyti mokinių ir imti užsakymus. Šie cechai būdavo gana turtingi, todėl jų paisydavo miesto valdžia. Š

. . .

LITERATŪRA

Renesanso literatūra perėmė vertingą viduramžių literatūros palikimą: taurumo, meilės aukštinimą, būdingą riterių kūrybai, dėmesį žmonių kasdieniniam gyvenimui, pasireiškusį miestelėnų literatūroje. Šioje epochoje sugrįžtama į antiką, todėl jos kūriniai buvo šio meto rašytojų pavyzdžiu. Kartu Renesansas sukūrė savitus tikrovės vaizdavimo principus.

Pagrindinis Renesanso literatūros vaizdavimo objektas – žmogus ir jo likimas. Sukuriami sudėtingi psichologiniai charakteriai, kupini vidinių konfliktų, prieštaringų jausmų. Herojus – veikli, mąstanti asmenybė, siekianti suvokti savo vietą pasaulyje, išsiaiškinti santykius su kitais žmonėmis. Tai Šekspyro Hamletas, Otelas, Servanteso Don Kichotas. Jie išsiskiriantys iš aplinkos, kartu ir tragiški herojai, susiduriantys su neįveikiamomis kliūtimis. Tragizmą sustiprina jų pačių vidiniai konfliktai. Renesanso literatūroje plačiai pavaizduota aplinka, kurioje veikia herojus. Kūriniuose daug personažų, atstovaujančių įvairius visuomenės sluoksnius, profesijas, skirtingų charakterių žmones. Herojai į gamtos jėgas kreipiasi ieškodami paramos, lygina savo būseną su gamtos reiškiniais. Viena svarbiausių temų šioje literatūroje yra žmogus ir laikas. Laikas padeda išsiaiškinti tikrąsias, patvarias ir netikrąsias, tariamas vertybes.

Renesanso literatūra pasižymi žanrų įvairumu. Suklesti lyrika: sonetai, dainos, madrigalai, pastoralės. Kuriamos herojinės ir komiškos poemos. Ypatingą reikšmę užima satyra, išjuokianti neigiamus gyvenimo reiškinius. Tačiau svarbiausia buvo dramaturgija, įvairūs jos žanrai: tragedija, komedija, tragikomedija, istorinė drama.

Renesanso literatūros raida prasidėjo XIV a. Italijoje. Pirmieji humanizmo epochos rašytojai – Frančeskas Petrarka, Džovanis Bokačas.

XVI a. pabaiga ir XVII a. pradžia – vėlyvasis Renesansas, kuriame humanistai pradeda abejoti žmogaus galimybėmis, gėrio jėga. Grožiniuose kūriniuose giliau suvokiami tikrovės prieštaravimai, sustiprėja tragiški motyvai. Renesanso literatūrą užbaigia ispanų romanisto Servanteso ir anglų dramaturgo Šekspyro kūryba.

Lietuvos humanistai reiškė tautinio valstybingumo idėjas, skleidė romėniškos lietuvių kilmės teoriją, siūlė lotynų kalbą padaryti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės oficialiąja kalba. Kai kurie grožinių kūrinių autoriai rašė lotynų kalba (J.Radvanas, M.Lietuvis). Renesanso pasaulėžiūros buvo veikiami ir pirmųjų lietuviškų raštų autoriai – A.Kulvietis, M.Mažvydas, M.Daukša. Tačiau lietuvių raštijoje neišryškėjo tokia grožinės literatūros žanrų įvairovė, kaip Vakarų Europoje.

Trumpas Renesanso apibūdinimas:

Renesansas – pereinamasis laikotarpis nuo viduramžių į naujuosius laikus. Keičiasi visuomeninio ir politinio gyvenimo reiškiniai: irsta feodalinė santvarka, kuriasi nauji, kapitalistiniai santykiai: Feodalinės susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis (absoliutinėmis) monarchijomis, kur valdžia priklauso vienam valdovui (Anglija, Ispanija, Prancūzija). Kitur (Italijoje, Vokietijoje) ilgiau išlieka politinis susiskaldymas. Iškyla bendros kalbos, bendros kultūros reikalas. Renesansas – tautinių kalbų ir kultūrų suklestėjimo laikotarpis.

Šioje permainų epochoje vyko pasikeitimai ir bažnyčios gyvenime. Svarbus to laikotarpio reiškinys – reformacija – judėjimas, atskilęs nuo katalikų bažnyčios, davęs pradžią įvairioms protestantizmo kryptims: liuteronybei, kalvinizmui anglikonybei. Reformaicija praėjo audringai, sukėlė daug konfliktų, net karų.

Naudota literatūra:

1. E.H. Gombrich “Meno istorija”

2. Nina Dmitrijeva “Trumpa dailės istorija”

3. “Pasaulis I”

4. Jašinskienė, Staškevičienė, Bartkus “Visuotinė literatūra”

5. Kristina Miurit-Deklu “Istorija 2”

6. J.Minkevičius “Lietuvos architektūra”

7. T.Adomonis “Istorija 1”

8. Mano ir sesers istorijos užrašai

9. Vadovėlis “Visuotinė istorija”

Join the Conversation

×
×