barokas

Prienų „ Ąžuolo“ pagrindinė mokykla

Projektas

Projektą atliko: RŪTA KRIKŠTOLAITYTĖ Tikrino: AUŠRA MASLAUSKIENĖ

Prienai

2004

Barokinis stilius

Italijoje XVIa. pabaigoje atsirado naujasis stilius – barokas. Italų kalba šis žodis reiškia „įmantrus, vingrus, keistas“. Šis stilius pasireiškė visur – architektūroje(pastatų interjeruose, eksterieruose, landšafto architektūroje), dailėje (tapyboje, skulptųroje, atikomojoje dailėje), muzikoje, literatūroje, rūmuose, teatre, bei balduose. Naujajai epochai būdingas bruožas – menų susiliejimas į vientisą pasaulį. Labiausiai šis stilius išplito vidurio Europos šalyse: Italijoje, Ispanijoje, Flandrijoje, Olandijoje, Prancūzijoje ir kitose. Baroko klestėjimas mene siejamas su jėzuitų ordino veikla siekiant atgaivinti katalikybę, gražinti į bažnyčias šventųjų atvaizdus.naujajame stiliuje dažnai vaizduojama biblijos veikėjai, kova tarp gerio ir blogio, tarp šviesos ir tamsos. Todėl šiame stiliuje daug reikšmės šviesos – ji simbolizuoja gėrį. Šiame stiliuje svarbiausia žmodaus jausmai, tikėjimas. Baroko mene visiškai išnyko matematinė grožio samprata. Jei bandysime proto akimis žvelgti į baroką, jis atrodys keistas, įmantrus, neskoningas, perkrautas ir nesuprantamas(užšifruotas simboliais, emblemomis, alegorijomis). Naujasis stilius savaip pritaikė iš renesanso perimtusorderio elementus.Barokas skirstomas į tris atapus: 1) Ankstyvasis (1585 – 1625m), 2) Brandusis(1625 – 1675m), 3) Vėlyvasis (1675 – 1715m)Baroko stilius plito iki XVIIIa.

Baroko stilius Lietuvoje

Lietuvai barokas viena didžiausių epochų, palikus neišdildomus įspūdžius šalies kultūroje. Vilnius buvo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės centras, kuris palikė santykius su Vakarų Europa. Barokas čia pasireiškė ryškiausiai. Jį veikė Italijos, vėliau Nyderlandų, Vokietijos, Austrijos baroko mokyklos. Vilniaus universitete, vienuolynuose ir kolegijose buvo ruošiami: statybos meno, tapybos, meno istorijos, architektūros meistrai. Zigmantas Vaza ir jo sūnus Vladislovas Vaza buvo tikri šio stiliaus puoselėtojai. Vladislovas Vaza grįžęs iš kelione po Vakarų Europą, Žemutinėje pilyje pastatė barokinį teatrą. Zigmantas Vaza mecenavo Šv. Koplyčios statybą Vilniaus katedroje.

Barokas paplito ir Lietuvos miesteliuose. Bažnyčių interjeruose gausu medinių dažytų skultūrų, augalinių raižytų oramentų. Ne tik liaudės architektūrą, bet ir dailę stipriai paveilė baroko formos. Liaudies skulptoriaus Vinco Svirskio grožinėtuose kryžiuose galime matyti baroko įtaką. Lietuvos barokas skirstomas į kelis laikotarpius:1) Ankstyvasis(16000-1650); 2) Brandusis(1650-1690); 3) Vėlyvasis (rokokas 1690-1790);Vėlyvjame baroke išsiskyrė Vilniaus baroko mokykla (1730 – 1756). Lotyniškojo stiliaus bažnyčios buvo statomos per visą baroko epochą. Viena orginaliausių savo interjeru, vadinama „baltąją stiuko karalyste“ yra Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Brandžiojo baroko laikotarpiu atsirado atsirado ir centriškųjų statinių. Tai Pažaislio kamaldulinų vienuolyno bažnyčia, Vilniaus trinitorių Viešpaties Jėzaus ir Vizitiečių švč. Jėzaus Širdies bažnyčios.

Architektūra

Kaip ir daugelio epochų architektūroje, ir baroke svarbiausias dėmesys buvo skiriamas gynybiniai ir reprezentaciniai statybai. Taip pat šis stilius išrškėjo tik tuose statiniuose kuriuose vaizuojama galia, didybė, turtai ir prabanga. Paprastų žmonių rūpesčiai niekam nerūpėjo. Baroko architektūros pagrindas – banguota linija, skiriamasis ženklas – plokščia voliuta. Naujasis stilius savaip pritaikė iš renesanso perimtus orderio elementus: piliastrai, kolonos sutrejinti, karnizai laužyti, banguoti, frononai tarsi iškarpyti, voliutos suplotos. Visa tai kelia virpėjimą, nepaliaujamos kaitos jausmą. Klestėjo bažnyčių, rūmų, pilių ir užmieščio vilų statyba. Kartu su šiais pastatais buvo statomi ir fontanai, aikštės.. Šie architektūriniai ansambliai turėjo stebinti savo prabanga, užmojais. Vietoj renesanso metu statytu, lygių , tiesių horizantalių linijų, pastatų fasaduose atsirado laužytos ir banguotos tiesės. Judėjimas ir vystymasis ir nepastovumas ypač atsispindi architektūroje: visos formos juda ir kinta, iš vienos išauga kitos, nėra lygių aiškių plokštumų. Žymiuasi Italų architektai – Barominis ir Berinis.

Tapyba

Baroko stilius paženklino visą žmogaus aplinką. Šio stiliaus taikomoji dailė prabangi, įmantriai išpuošta. Ji Atspindi aukštą to meto meistrų kultūrą. Gaminiai dekoruojami gausiais ornamentais, augaliniais ir gyvūniniais motyvais, gėlių girliandomis, grifonais. Porcelianas pakeičia sunkius molio fajanso indus. Kietojo porcuialeno receptūra buvo išrasta 1710m. Vokietijoje. Baltąjį porcelianą puošė onamentais bei auksu. Kova tarp šviesos ir tamsos kaip ir tarp žinojimo ir nežinojimo, būdinga baroko tapybai. Ankstenį renesansinį vientisumą ardo nauji ieškojimai. Baroko dailininkai renesanso lygią ir natūralią paveikslo šviesą paverčia banguojančia ir pulsuojančia jausmų fantazija. Jie panaudoja šviesos ir tamsos žaismą ir sukuria įvairias nuotaikas. Šviesos ir šešlių efektai tapyboje jua buvo žinomi, bet Karavadžas (baroko italų tapytojas) šias žinias papildė naujais atradimais. Jo paveiksluose tamsią ervę perskrodžia šviesa iš nemato šaltinio, sukuriam paslaptingumo nuotaika. Stipri šviesa nukreipia žiūrovo dėmesį norima linkme, o nakties šešėliai kartais visai paslepia nereikšmingas smulkmenas.

LITERATŪRA

Baroko literatūra pradėjo formuotis XVI a. pabaigoje Italijoje, XVII a. išplito visoje Europoje. Baroko literatūrai būdinga: disonansai, kontrastai, fantazijos ir religinės mistikos derinimas su humoru ir buitiškumu, alegorizmo – su natūralistiniais makabriniais elementais. Baroko literatūra įteisino parodaksalų mąstymą, dėmesį žmogaus egzistencijos, mirties problemos. Antikiniams mitams ir įvaizdžiams teikė naują prasmę, jungė juos su bibliniais motyvais. Baroko stiliui būdinga rafinuotas ekspresyvumas, metaforiškumas, hiperbolizacija, sudėtingos retorinės konstrukcijos ir kartu šnekamosios kalbos posakiai, vulgarizmai, makaroniškumas. Labiausiai paplitę baroko literatūros žanrai: lyrika, riterinis fantastinis epas, alegorinis ir meilės romanas, religinė, rūmų ir liaudinė turgaus aikščių drama, siaubo tragedija. Įv. šalių literatūroje barokas turėjo savitų bruožų. Italijoje barokas atstovauja marinizmas, konceptizmas, Ispanijoje – gongorizmas, kultizmas, Anglijoje – metafiziniai poetai.

Lietuvoje ryškių baroko bruožų yra lot. kalba rašiusio M.Sarbievijaus kūryboje, daugelyje XVII – XVIII a. liet. panegirikų, epitafijų, kai kuriose giesmėse ir kituose raštuose, jėzuitų mokyklų vaidinimuose.

Rubensas

Piteris Paulius Rubensas (1577-1640) buvo ne tik dailininkas, bet ir sumanus mokslininkas, ypač kalbinikas. Būdamas olandu diplomatas, jis daug keliavo su karališkosiomis misijomis. 23 – ejų metų jaunuolis viešėjo Italijoje, aplankė Florenciją, Veniciją, Romą. Ypač domėjosi Ticianu ir Mikelandželu. Į Antverpeną Rubensas grįžo 1608m. Jis visaverčio, žemiško gyvenimo džiaudsmų perteikėjas. Jo paveikslai paslaptingai švyti iš vidaus. Rubensas mokėjo kompanuoti didžiules spalvingas scenas, kunkuliuojančias energija. Šis meninkas taip pat išugdė kita dailiniką – Van Deiką.

Antonis van Deikas

Kadangi apir Rubensą sudarė gera nuomonė jis privalėjo turėti savo mokinių. Vienas iš jo mokinių buvi ir Antonis van Deikas (1599 – 1641). Jis išgarsėjo savo piešiamais portretais, nes tikrai mokėjo pavaizduoti karališkąjį autoritetą ir galią. Karolis I suteikė van Deikui riterio titulą. Norėdamas tapti Europos karaliaus dvaro dailininku jis turėjo tapyti pertretus, nes būtent taip karaliaus šeimos nariai save įsiamžindavo. Be to, tais laikais karaliai ir princes tuokdavosi vienas kito nematę, todel buvo siunčami jų portretai, kad būsimieji jaunavedžiai pasižiūrėtų, ar patiks viens kitam.

Karavadžas

Karavadžas (Caravaggio) (1571 – 1610) atkeliavo į Roma iš šiaurinės Italijos ir apstulbino visus savo realizmu. Bažnyčios užsisakė jo darbų, nors iš karto jų nieks nemėgo, manė, kad juose stokojama pagarbumo. Karavadžas tapė krikščioniškąsias scenas jo laikų Romoje. Šventuosius vaizdavo kaip paprastus žmones miesto gatvėse. Karavadžo kompzicijose žmones dažniausiai esti viduryje, lyg kokie aktoriai. Personažų pasaulis tamsus, bet į juos krinta spindinti šviesa – kad siužetas atrodytų dramatiškesnis. Karavadžo idėjos ir po jo mirties liko svarbios visoje Europoje.