barokas

Barokas – meno kryptis, XVII a. – XVIII a. I pusėje plitusi Europoje ir Lotynų Amerikoje.Siauresniąja prasme baroku vadinamas šio laikotarpio architektūros ir dailės stilius. Pradėjo formuotis XVI a. pab. Italijoje (keitė vėlyvąjį renesansą ir manierizmą). XVII a. paplito daugumoje Europos šalių. XVIII a. I pusėje kai kurias vėlyvojo baroko tradicijas tęsė rokokas.Baroko atsiradimą paskatino kontrreformacija, revoliucinės kovos, reakcija prieš renesanso kultūrą, viduramžių tradicijų gaivinimas. Jį veikė ir antifeodalinis valstiečių judėjimas, buržuazinės revoliucijos, teikusios barokui demokratiškumo, maištingumo. Baroko raidą ypač skatino monarchai, stambieji feodalai ir kiti kontrreformacijos šalininkai.Baroko kūriniuose asketiškumas derinamas su hedoniškumu, rafinuotumas – su grubumu, abstrakti simbolika – su natūralistiniu detalių tvarkymu. Baroko kūriniai didingi, prabangūs, dinamiški. Baroko mene darniai susijo architektūra, dailė ir kai kurios kitos meno šakos.• ArchitektūraBaroko architektūros dominuojančios formos, linijos išsirutuliojo iš renesanso architektūros formų, tačiau už pastarąsias didingesnės, laisvesnės, dinamiškesnės, baroko epochoje sustiprėjus absoliutizmui bei monarchų valdžiai, architektūrai suteikiama neužbaigtumo, veržlumo, spindinčios prabangos, rafinuoto puošnumo įspūdžio, reprezentuojančio didikų galybę. Baroko pastatų plano ir eksterjero linijos kreivesnės, banguotesnės. Puošniuose interjeruose gausu dekoratyvinių architektūros formų, skulptūros ir tapybos kūrinių. Puošnių, sudėtingų formų baroko pastatų sukurta Romoje (Jėzaus bažnyčia pastatyta 1575, Dž. da Vinjola ir Dž. dela Porta; šv. Petro bazilikos fasadas, pastatyta 1614, archit. K. Maderna; šv. Petro aikštė ir ją juosiančios kolonados, pradėta 1655, archit. Dž. L. Berninis; šv. Karolio bažnyčia, 1667, archit. F. Borominis), Venecijoje (šv. Marijos Išgelbėtojos bažnyčia, 1682, archit. B. Longena), Turine (Karinjanų rūmai, 1678, archit. G. Gravinis).Prancūzijoje italų baroko dekoratyvinės formos vartotos savituose Liudviko XIII stiliaus, plitusio 1600-1650, pastatuose.

Ispanijos barokas turėjo įtakos Lotynų Amerikos šalių baroko architektūrai. Šių šalių pastatai įvairesnės kompozicijos, puošnesnio dekoro.Vokietijoje XVII a. pab. – XVIII a. pastatyta barokinių bažnyčių, valdovų rezidencijų. Š. Vokietijos baroko architektūra taisyklingesnė, vadinamojo prūsiškojo stiliaus (Karalių rūmai Berlyne, 1706, archit. A. Šliuteris). P. Vokietijos, Austrijos, Čekijos baroko architektūra dekoratyvi, sudėtingos stilistinės išraiškos (Belvederio rūmai Vienoje; 1723, archit. L. Hildebrantas; vyskupų rezidencija Viurcburge, 1753, archit. B. Noimanas).Italijos ir kitų V. Europos šalių barokas turėjo įtakos Lenkijos architektūrai (šv. Onos bažnyčia Krokuvoje, 1704, Kraciskių rūmai Varšuvoje, 1682, abiejų archit. Tilmanas von Gameraenas).Rusijoje pastatyta originalių puošnaus baroko ir achitektūros kompleksų (Maskvoje – Golicyno rūmai, 1690; Pokrovo cerkvė Filiuose, 1693, archit. P. Potapovas).Lietuvoje

Švč. Trejybės bažnyčia Liškiavoje – vėlyvojo baroko pavyzdysBarokinė architektūra Lietuvą pasiekė XVI amžiaus antroje pusėje – vienuolynus ir bažnyčias projektavo iš Italijos ir Lenkijos kviesti architektai.Lietuvos barokas skirstomas į ankstyvąjį (1600-1650), brandųjį (1650-1730) ir vėlyvąjį (1730-1790). Romos architektūra darė įtaką ankstyvojo baroko pastatams – Šv. Mikalojaus bažnyčia Nesvyžiuje (1593), Šv. Kazimiero, dominikonų Šventiosios dvasios bažnyčios ir Šventosios Dvasios cerkvė Vilniuje, Kauno karmelitų bažnyčia. Brandaus baroko pastatai – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje, Pažaislio ansamblis Kaune, Švc. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia Raseiniuose, pastatyta puošnių didikų rūmų. Vėlyvojo baroko pastatuose pradėjo ryškėti regioniniai bruožai, būdingos grakščios, saikingos ornamento, vienanavės arba trinavės bažnyčios (Vilniaus – šv. Kotrynos, 1744, Misionierių, 1753 m., abiejų architektas J. K. Glaubicas; Kauno – Jėzuitų, 1725 m., ir kt.), dažniausiai plokščiais priekiniais fasadais su 2 lieknais bokštais ir suskaidytais frontonais.Lietuviškojo baroko pastatai turi aiškią, ramią kompoziciją, polinkį į vertikalumą.

Dailė

Baroko dailei būdinga pompastika, išorinių efektų bei puošybinių elementų gausumas. Italijoje barokinių kūrinių nutapė Bolonijos dailės akademijos įkūrėjai broliai Anibalė, Ludovikas ir t.t. Dominuoja religinės, mitologinės ir alegorinės kompozicijos, paradiniai portretai.XVII a. savita baroko tapybos mokykla susiformavo Flandrijoje. P.P. Rubensas, A. van Deikas, J.Jordansas ir kt. nutapė didelio formato religinių mitologinių ir buitinių paveikslų, portretų, peizažų, natiurmortų. Flamandų tapytojų kūriniuose gausu ir buities motyvų, realistinių elementų. Vertingi ir austiniai kilimai – špaleriai su figūrinėmis kompozicijomis religiniais ir mitologiniais motyvais, medžioklės scenomis.Baroko dailė kupina veržlios dinamikos, dramatizmo dekoratyvinių efektų. XVIII a. Meisene (Saksonijoje) buvo įkurtas pirmasis Europoje porceliano fabrikas, gaminantis puošnius, įmantrių formų servizus, vazas ir dekoratyvines statulėles.Lietuvojos baroko dailė (nuo XVII a. vid.) pasižymi saikingumu, turi daug relistinių ir liaudiškų bruožų. Tapytojai M. Palonis, P. Dankersas, skulptoriai P. Petris, P. Rosis kulto pastatų interjeruose sukūrė barokinės dailės ansamblių. Sukurta reprezentacinių portretų, vario bei medžio raižinių.LiteratūraBaroko literatūra pradėjo formuotis XVI a. pabaigoje Italijoje. XVII a. išplito visoje Europoje.Baroko literatūrai būdinga: disonansai, kontrastai, fantazijos ir religinės mistikos derinimas su humoru ir buitiškumu, alegorizmo – su natūralistiniais makabriniais elementais. Baroko literatūra įteisino parodaksalų mąstymą, dėmesį žmogaus egzistencijos, mirties problemos. Antikiniams mitams ir įvaizdžiams teikė naują prasmę, jungė juos su bibliniais motyvais. Baroko stiliui būdinga rafinuotas ekspresyvumas, metaforiškumas, hiperbolizacija, sudėtingos retorinės konstrukcijos ir kartu šnekamosios kalbos posakiai, vulgarizmai, makaroniškumas.Labiausiai paplitę baroko literatūros žanrai: lyrika, riterinis fantastinis epas, alegorinis ir meilės romanas, religinė, rūmų ir liaudinė turgaus aikščių drama, siaubo tragedija.Įvairių šalių literatūroje barokas turėjo savitų bruožų. Italijoje barokui atstovauja marinizmas, konceptizmas, Ispanijoje – gongorizmas, kultizmas, Anglijoje – metafiziniai poetai.

Lietuvoje ryškių baroko bruožų yra lotynų kalba rašiusio M. Sarbievijaus kūryboje, daugelyje XVII-XVIII a. lietuviškų panegirikų, epitafijų, kai kuriose giesmėse ir kituose raštuose, jėzuitų mokyklų vaidinimuose.