Flandrijos ir Ispanijos barokas. Velaskeso kūryba

Turinys:

Įvadas 3

D.Velaskeso kūryba 4

Išvados 9

Lieteratūros sąrašas 10
Įvadas
XVI amžiaus pabaigoje Italijoje atsirado naujas stilius – Barokas, kuris pakeitė Renesansą. Šis pavadinimas reiškia “neįprastas” . Baroko stiliui būdinga jausmų įvairovė, staigumas, aistra, daugelis dalyku perdėta, pernelyg išryškinta, kas ypač šokiruoja žiūrovą. Smarkiausiai išsivystęs Barokas buvo katalikiškose šalyse, besirūpinančiose tikėjimo klestėjimu. Galų gale Barokas paplito visoje Europoje ir ispanų dėka net pasiekė Ameriką, kur iki šiol yra vadinamas “Ispaniškuoju stiliumi”.
Baroko dailė gimė Italijoje. XVII amžiuje itališkų bažnyčių ir pilių sienos buvo ištapomos barokinėmis freskomis. Siužetai pagrinde antikiniai arba reeliginiai.
Ispaniškas Barokas skyrėsi ypatinga rimtimi, net su šiokiu tokiu fanatizmo atspalviu. Paveikslai beveik išimtinai buvo tapomi bažnyčios užsakymu, tačiau liko vietos ir portretams. Dailininkai mėgo tamsius, rudus tonus, “rūsio” apšvietimą, kas suteikdavo reikiamą įtampą šventųjų gyvenimo legendų įkūnijimui, portretų tikroviškumui.
Pirmas ir labai savitas ispaniškojo Baroko meistras buvo El Grekas (graikų kilmės tapytojas). Atskleidęs savo kūryboje gimtojo krašto ir itališko manierizmo bruožų, jis sugebėjo išlaikyti ypatingą ispanišką bruožą. Jo paveiksluose glūdi aiški inkvizicijos baimė. Žmonių figūros ištemptos, išvargę veidai. Tai simbolizuoja diievobaimingumą ir religinę ekstazę.
Žinomiausias ispanų Baroko menininkas buvo Diegas Velaskesas (1599-1660), žymus portretistas, ne tik tiksliai atkartojęs tikrovę savo portretuose, bet ir atskleidęs savo modelių tikrąsias natūras. Jis buvo Ispanijos karaliaus šeimos dailininkas, tapė visos giminės ir dvariškių portretus. Nors ir bū

ūdamas karališkuoju dailininku, Velaskesas išlaikė savo prigimtinį paprastumą ir natūralumą. Menininkas puikiai gaudėsi perspektyvoje, erdvėje, meistriškai perteikdamas apšvietimą ir atmosferą, daiktų medžiagiškumą. Jo paveikslai tiesiog švyti, skleidžia savo nuotaiką ypatingų švelnių pustonių žaismu.
XVI-XVII amžiuje Nyderlanduose įvyko nemažai politinių pokyčių – Olandija tapo nepriklausoma, o Flandrija liko katalikiškos Ispanijos pavaldume. Flandrijos barokas orientuotas į dvariškių puošnumą, formų turtingumą, sveiko, gyvybingo turinio vaizdavimą. olandiškas gi stilius vystėsi paprastumo, intymumo, tiesos link.
Flamandiškojo Baroko pripažintu meistru tapo Peteris Paulis Rubensas (1577-1640). Jis nepaprastai tiksliai įkūnijo Baroko idealus savo kūryboje. Dailininkas buvo labai kūrybingas, daug dirbo, ypač mėgo tapyti religinių ir mitologinių siužetų dideles drobes. Jose viskas lyg susilieja į vieną galingą iššūkį, apstu žydinčios jėgos ir gyvenimo džiaugsmo, žmonės trykšta sveikata, vyrauja gausybė, švarumas, energija.
Olandiškas barokas suuklestėjo XVII amžiuje kartu su visa šalimi, tačiau tapyba liko išlaikyta, griežta, realistinė, tiesmuka. Nors Barokas laikomas XVII amžiaus stiliumi, jis kai kuriose šalyse, dalinai palietė net iki trijų ketvirčių XVIII amžiaus.

Diego Velaskeso kūryba

Velaskeso tapyba skiriasi realistinių pastebėjimų gyvumu, drąsa, mokėjimu atspindėti vaizduojamo personažo charakterį, ypatingu charakterio, harmonijos jutimu, subtiliu turtingu koloritu.
Ypač įdomiais laikomi religiniai ir mitologiniai Velaskeso paveikslai (“Venera prieš veidrodį”), istoriniai (“Bredos kapituliacija”) siužetai. Taip pat įdomios ir liaudiško gyvenimo scenos (“Pusryčiai”), portretai (“Princo Baltazaro Karloso portretas”). Ankstyvose dr

robėse pavaizduoti skurdūs pusryčiai, virtuvinės scenos su negausiomis pusfigūrėmis ir natiurmortais pirmame plane. Religiniai siužetai kūrybinės karjeros pradžioje taip pat negausūs (“Kristus Mortos ir Marijos namuose”).
1623 metais Velaskesas buvo paskirtas rūmų dailininku. Gyvenimas Madride papildė ir praturtino jo meninį akiratį, patobulino jo meistriškumą. Pavyzdžiui neįprastose antikiniuose siužetuose (“Bakchas”, “Vulkano kalvė”) jaučiamas buitinis kontrastas, ironija, mitologiniai įvaizdžiai glaudžiai surišti su realybe.
Velaskeso portretuose randame nedaug įvairių aksesuarų, taip pat galime pasigesti gestų, judesio. Pilkai-rudas fonas tarsi permatomas, gilus, laisvi potepiai sudaro ploną sluoksnį pro kurį švyti drobė. Griežtą tamsią gamą pagyvina imantrūs pilkos ir raudonai-rožinės spalvos deriniai, žalsvi, alyviniai tonai, aksominė juoda su auksu. Pilkų tonų efektai ypač patrauklūs savo įvairove – nuo tamsių, gilių aksominių, pereina prie švaraus perlo atspalvio. Vienas iš tokių šedevrų “Venera prie veidrodžio”, buvo net uždraustas šventos inkvizicijos.

“Venera prie veidrodžio” iki 1651 metų.
Tai vienas rečiausių ispanų tapybos istorijoje apnuoginto moteriško kūno vaizdavimas. Vyrauja ryškios spalvos ir kontrastų žaismas. Venera nusukus nugarą, stebina kūno formų tobulumas ir gyvumas. Dailininkas sugebėjo subtiliai atspindėti erotiškumą ir tyrumą. Veidrodyje, prilaikomame Amūro, atsispindi tik Veneros veidas, nėra net užuominos į gašlumą, tik jaunos, nuostabios moters tyras veidas. Jos poza dvelkia gyvybe, ramybe, tuo pat metu primena meilės aromatą. Labai įspūdingai atrodo priešingų spalvų –

žalios ir raudonos – derinys, meistriškai ištapytos draperijos sudaro tiesiog fotografinį vaizdą. Kūnai taip pat pavaizduoti tobulai, krupščiai išdailinta kiekviena duobutė, venerai, žinoma skirta kur kas daugiau demesio, nei antraplaniam Amūrui, tačiau ir jis yra gana tikroviškas. Šiek tiek kelia abejonių Amūro kairė koja, atrodanti disproporciška kūnui, tačiau tai ne kiek negadina paveikslo visumos. Amūras puoštas rožinėmis juostomis, vaikiško veido, kelia teigiamas emocijas. Tai nekaltas žaidimas tarp erotikos ir šventumo. Meilės deivė mergaitės veidu, kaip nekaltybės simbolis, buvo gana drastiškas iššūkis inkvizicijos režimui.

Infanto Baltasaro Karloso portretas ant ponio (1634-35 metai)

Būdamas karališkuoju tapytoju sosto įpėdinį Velaskesas portretavo gana dažnai. Ponis atsistojes piestu – šis judesys yra diagonalinis, dimamiškas, ką pabrėžia įstrižai laikomas žezlas, besiplaikstantys rūbai. Judesio ekspresiją pabrėžia kitoje diagonalėje išdėstytas horizonto peizažas. Raitelis neišsiskiria iš bendro konteksto, puikiai dera centrinės figūros ir aplinkinio peizažo spalvinė gama, proporcijos. Infantas ir ponis kruopščiai, nuosekliai, smulkmeniškai ištapyti. Rožinis bei auksinis infanto drabužių koloritas puikiai suderintas su natūraliom gamtinėm spalvom. Šis portretas turėtų simbolizuoti būsimą infanto valdžią, tačiau jis lyg ir parodo, jog ta valdžia nebus drastiška ir žiauri, o pagrįsta natūralumo principu.

“Pusryčiai”. 1617-1618 metai.

Tai “bodegonas” (scena iš paprastų žmonių gyvenimo). Ko gero vienas iš ankstesnių savarankiškų dailininko darbų. Aiškus natiurmortas yra atskira paveikslo dalis. Pavaizduoti skurdaus va

algio likučiai – jie ryškiai apšviesti, kas lyg išryškina vargstančios liaudies bruožus. Tačiau žmonės labai charakteringi, ryškūs charakteriai, puikiai atspindėta bendra pasisotinusios kompanijos nuotaika. Ypatingas šviesos kritimo kampas išryškina figūras, suteikia plastikos.

“Meninos”, 1656 metai. Prado muziejus, Madridas

Šis paveikslas yra vėlyvojo kūrybos periodo rezultatas. Tai Madrido rūmų salėje vykstantis veiksmas. 8 žmonių grupėje mažoji infanta Margarita balta suknele. Jai patarnauja dvi malonios išvaizdos freilinos “meninos” (iš čia kilęs pavadinimas), šalia įsitaisę šuo ir ir karališkieji neužaugos. Kairėje pusėje matosi paties Velaskeso drobės dalis ir jis pats. Paveiksals lyg fotografija, – sustingę judesiai perduoda momento išskirtinumą, bręstančią jaunosios infantos karališkąją dydybę. Šis paveikslas pelnytai yra laikomas Velaskeso šedevru.

“Verpėjos” . 1657 metai.

Kadangi gana sunku nustatyti Velaskeso požiūrį į mitologinius siužetus, šis paveikslas lieka nesuprastas. Tai jo pats svarbiausias ir paskutinis paveikslas su sudėtinga kompozicija ir užslėpta mintimi. Tai pirmas paveikslas, kuriame pavaizduota dailininko dirbtuvė. Panašu į legendos apie Parkų – lemties deivių – iliustracija. Antras planas galėtų simbolizuoti mirtingųjų gyvenimą, kurį reguliuoja likimo deives. Čia Velaskeso technika jau tobula, tai jo kūrybos pikas. Spalvos sodrios, turtingos, prabangios, tačiau “nerėkiančios”, tobulai sustatyta kompozicija, paveikslas lyg ir išskaidytas į kelias nepriklausomas scenas, tačiau jos susilieja į vieną visumą. Ne viena figūra nėra individualizuota, nešryškinti veido bruožai, faktiškai išskirti tik lytiniai požymiai. Tokiu būdu dailininkas neleidžia žiūrovui sutelkti dėmesio ties kokiu nors vienu objektu, bet priverčia aprėpti visumą, įsigilinti į esmę, suvokti scenos dydybę. Jei ieškotųme, nerastųme paveikslo centrinės figūros, personažo, tai taip pat meistriškai suniveliuota, reikia sutikti, kad pagrindiniu personažu tegalime vadinti minkštai krintančią ir apšviečiančią antrąjį planą saulės šviesą.Daugumoje savo paveikslų Velaskesas vengia suteikti veidams konkrečią išraišką, tuo pasiekdamas žiūrovo šokiravimo efektą – žiūrėdami mes nesugebame sukoncentruot dėmesio ties detalėmis ir sustingstame prieš personažus lyg ir žiūrinčius į mus iš drobės. Velaskesas suveda objektą tik prie regimo suvokimo, tuo sugriaudamas jo realybę, bet perduodamas tikroviškumą.
Išvados

Velaskesas atranda vizualinės tapybos principą – kompozicija išdėstoma taip, kad žiūrovo dėmesio centre atsiranda ne vaizduojamas objektas, bet jo vaizdavimo metodas. Jį labiau domina dailininko stebėjimo rakursas, jo menas atspindi fantaziją, pasaką, formalųjį stabilų grožį, lyg ir bandoma tapyti šedevrus iš paprastos gyvenimiškos medžiagos, o tai jau žingsnis link religinės atpybos nuneigimo. Velaskesas iškelia portretą, kaip pagrindinį tapybos principą – ka jis bevaizduotų, – natiurmortą, formą, žmogų, – galūtiniame variante vistiek gaunasi portretas, nors tai būtų ir akimirkos portretas.

Velaskesas įvykdė savotišką “optinę revoliuciją”. Prieš kelis amžius tai buvo ryškus postumis modernizmo atsiradimo link. Velaskeso meilė grynai formai, tobulam apšvietimui suteikė jam dievaičio rolę impresionistų tarpe.

Litaratūra:

1) Гетц Экардт. Диего Веласкес. Henschelverlag Kunst und Gesselschaft, DDR-Berlin, 1977
2) Каптерева Елена. Веласкес и испанский портрет 17 века. Москва, 1956
3) Кеменов Владимир. Веласкес в музеях СССР. Москва, 1977
4) Хосе Ортега-и-Гассет. Веласкес. Гойя. Пер. с исп. и вступ. статья И. В. Ершовой, М. Б. Смирновой. – М.: Республика, 1997
5) http://design.power.ru/article.velasquez.phtml
6) http://www.krugosvet.ru/articles/60/1006014/1006014a2.htm
7) http://lib1.ssau.ru/library/wch/full-text/young-painter-94-5-6.doc
8) http://lib1.ssau.ru/library/wch/full-text/spanish-court.doc
9) http://www.gimn1.samara.ru/artists/velaskes.html
10) http://museoprado.mcu.es/prado/html/visitas.html

Iliustracijos:
1) http://design.power.ru/article.velasquez.phtml
2) http://www.krugosvet.ru/articles/60/1006014/1006014a2.htm
3) http://lib1.ssau.ru/library/wch/full-text/young-painter-94-5-6.doc
4) http://lib1.ssau.ru/library/wch/full-text/spanish-court.doc
5) http://www.gimn1.samara.ru/artists/velaskes.html
6) http://museoprado.mcu.es/prado/html/visitas.html

Leave a Comment