Barokas Lietuvoje

Barokas Lietuvoje

Lietuvos baroko savitumas glūdi LDK atvirume įvairioms įtakoms, kurių galima aptikti materialinės ir dvasines kultūros paminkluose. Nors pirmoji LDK barokinė bažnyčia pradėta statyti 1586 m. (Nesvyžiaus jėzuitų Dievo Kūno bažnyčia) ir šią datą galima laikyti baroko pradžia Lietuvoje, iki pat XVII a. antrosios pusės buvo statomi įvairių konfesijų sakraliniai pastatai, kuriuose vienu metu pasireiškė gotikos, renesanso ir baroko stilių bruožai (Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo, Skarulių Šv. Onos ir Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios). Tai rodo ne tik skirtingas atskirų visuomenės sluoksnių attstovų mecenavimo galimybes (Lietuvos baroke aiškiai išskiriami valdovo dvaro ir didikų, smulkiųjų bajorų ir miestiečių bei valstiečių lygmenys), bet ir skirtingą tų sluoksnių skonį, pvz., Nesvyžiaus Radviloms, katalikiškajai giminės Šakai, daugiau įtakos turėjo Italijos, o Biržų ir Kėdainių, protestantiškajai, -Prancūzijos ir Olandijos kultūra. Skirtingi įtakų šaltiniai ir stilių vėlavimas, būdingas provincijos kultūrai, lėmė Lietuvos baroko savitumą. Vienas svarbiausių veiksnių buvo tiesioginiai ryšiai su baroko tėvyne Italija ir kitomis katalikiškomis šalimis, iš kurių atvykdavo žymūs menininkai, aplenkdami kaimynine Lenkiją ir tapdami Liietuvos piliečiais. Didelę įtaką turėjo didikų kelionės j Vakarų Europą, studijos užsienio universitetuose. Ambicingi užsakovų užmojai ir savos meno mokyklos susiformavimas lėmė LDK baroko savitumą, labiausiai išryškėjusį XVII a. antrosios pusės— XVIII a. architektūroje ir dailėje.
Chronologija. Baroko laikotarpis, tęsęsi beveik 20

00 metų, skirstomas j ankstyvąjį, brandųjį ir vėlyvąjį. Ankstyvojo baroko laikotarpiu — nuo 1586 m. iki XVII a. pirmosios pusės pabaigos – išsiskyrė Vazų barokas ir jėzuitų barokas (apie 1620—1656). Šios stilistinės srovės yra glaudžiai susipynusios. Ankstyvajam laikotarpiui būdinga gotikos, renesanso ir baroko stilių samplaika. Brandusis baroko raidos etapas prasidėjo po 1656—1661 m. karo su Maskva ir truko iki XVII a. pabaigos, o vėlyvasis – nuo XVII a. pabaigos iki pat XVIII a. pabaigos (nuo 1730 m. jis kartais vadinamas rokoku).
Vilniaus vėlyvojo baroko unikalumas. Po alinančio Siaurės karo nusilpusioje federacinėje valstybėje pradėjo reikštis vidinės krizės ir dezintegracijos požymiai, atvedę į jos žlugimą. Valdant Saksonijos kunigaikščiams, labiau mėgusiems Drezdeną nei Varšuvą, LDK, tapusi didžiulės valstybės provincija, gyveno savo nepriklausomą, daugiau primenantį viduramžių nei naujųjų amžių gyvenimą. Vėlyvasis Lietuvos barokas originaliausių vaaisių davė sakralinės architektūros ir dailės srityje. Bažnyčios su išlakiais grakščiais bokštais, labai karpytais frontonais, banguojančiais fasadais suteikė Vilniui ir kitiems LDK miestams savitumo. Jų architektūra nuostabiai suderinta su Lietuvos gamtovaizdžiu. Vilniaus vėlyvojo baroko architektūrai būdinga linksma, kiek teatrališka, bet anaiptol ne mistinė nuotaika. Šio stiliaus bruožai pasikartoja cerkvėse, provincijos bažnyčiose. XVIII a. baroko architektūroje ir dailėje reiškėsi daugiausia vietinės kilmės arba Lietuvoje integruoti menininkai, sukūrę savitą Vilniaus vėlyvojo baroko mokyklą. Iš Italijos, Vokietijos, Austrijos atvykę architektai laisvai eksperimentavo, laužė nu
usistovėjusias architektonikos taisykles. Svarus Vilniaus vėlyvojo baroko architektūros mokyklos įnašas ypač pastebimas vienuolynų ansambliuose, miestelių planavime, sakraliniuose pastatuose.

Ankstyvoji baroko architektūra

Pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės baroko bažnyčia. Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio rezidentiniame mieste Nesvyžiuje pastatyta Dievo Kūno bažnyčia laikoma pirmąja baro-kine jėzuitų bažnyčia šiaurinėje Alpių pusėje. Ji pradėta statyti 1586-1587 m. buvusios parapinės bažnyčios vietoje. Architektu pasirinktas Giovanni Maria Bernardon, jėzuitas iš Romos (dirbo 1583-1605). Kertinį bažnyčios akmenį 1587.IX.l4 pašventino kardinolas Jurgis Radvila. 1592 m. Iš Paduvos atvykęs architektas Giuseppe Brizzio užbaigė kupą, o 160l.X.7 popiežiaus nuncijus Claudius Rangoni pašventino naują bažnyčią. Ji pastatyta kaip 1584 m. M. K. Radvi¬los Našlaitėlio įkurtos jėzuitų kolegijos bažnyčia (kolegijos statyba baigta 1599). Kartu su keturių korpusų kolegija, supusia vidinį kiemą, sudarė ansamblį. XIXa. antrojoje pusėje visi kolegijos korpusai nugriauti. Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčia nebuvo perstatinėjama. Tai unikalus, gerai išlikęs ankstyvojo baroko pastatas. Jos planas ir fasado struktūra kartoja Romos jėzuitų Jėzaus {H Gesti) bažnyčią. Tai lotyniškojo kryžiaus plano, bebokite bažnyčia su kupolu. Tačiau yra ir skirtumų. Nesvyžiaus bažnyčia bazilikinio tipo, trinavė, centrinė nava dvigubai platesnė (Jėzaus bažnyčia – vienanarė, su Šoninėmis koplyčiomis). Jos fasadas gerokai kuklesnis, ištęstų proporcijų (Jėzaus bažnyčios fasadą Giacomo della Portą sukūrė plastiškesnį, kresnų proporcijų). Viduje dominuoja šviesi pokupolinė erdve, didysis ir transepto altoriai, įrengtos emporos kolegijos mokiniams gi

iedoti, skliautuose — XVIII a. freskų tapyba. Nauja šios bažnyčios struktūroje buvo tai, kad jos aktorine dalis taip aiškiai neatskirta nuo tikinčiųjų, kaip gotikinėse bažnyčiose
Pirmoji baroko bažnyčia Vilniuje. Kitą labai panašią į Romos Jėzaus bažnyčią pastatė G. M. Bernardoni mokinys jėzuitas Jonas Frankevičius. Tai Šv Kazimiero bažnyčia Vilniuje, pradėta 1604 m. (kertinis akmuo iškilmingai pašventintas 1604.V. 12) Lietuvos globėjo Kazimiero kanonizacijos proga. Statybų eigą prižiūrėjo Jėzuitų akademijos profesorius Povilas Bokša. Kryžiaus plano vienanarė, su kupolu, dviem bokštais fasade bazilika kartu su jėzuitų procesų namais, įkurtais prie jos, sudarė pirmąjį baroko stiliaus pastatų kompleksą Vilniuje, iškilusį prie Rotušės aikštės. Šv Kazimiero bažnyčia turi daugiau senosios tradicinės Lietuvos architektūros elementų negu Nesvyžiaus. Šoninės sienos paremtos masyviais kontraforsais, presbiterijoje vėlyvojo renesanso skliautų dekoras. Šv Kazimiero bažnyčia pirmasis vietinių architektų bandymas įgyvendinti barokinio sakralinio pastato principus. Pirmykštė bažnyčios išvaizda neišsaugotą po 1749m gaisro rekonstruotas kupolas.

Vazų barokas

Terminas ir stiliaus apibūdinimas. Tai antrasis ankstyvojo, arba jėzuitų, baroko Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje etapas. Terminas lietuvių tyrinėtojų vartojamas retai, nusistovėjęs lenkų mokslinėje literatūroje. Vazų baroku vadinama stilistinė architektūros ir dailės srovė, atsiradusi Abiejų Tautų Respublikoje valdant švedų dinastijos atstovams Vazoms: Lenkijoje apie 1600 m., o Lietuvoje Šiek tiek vėliau apie 1620 m. Si meninė srovė tai vėlyvojo renesanso, Siaurės Europos manierizmo ir itališkoj Romos baroko el

lementų mišinys, atspindintis Lenkijos ir Lietuvos valdovų meninėj skonį ir labiausiai pasireiškęs valdovo dvare bei jam artimų didikų mecenuotuose kūriniuose. Įsigalėjo sakralinėje bei pasaulietinėje architektūroje ir dailėje. Pažymėtina, kad Vazų barokas atsirado ir plėtojosi lygiagrečiai su labai panašiais reiškiniais svetur, pvz., Šv. Romos imperijos imperatoriaus Rudolfo II, Ispanijos, Danijos karalių dvaruose. Lenkijoje pirmosios apraiškos pastebimos po 1595 m. gaisro rekonstruotuose Vavelio pilies interjeruose, vėliau naujai pastatytoje Varšuvos karalių pilyje (abiem atvejais dirbo kviestiniai italų architektai).
Vazų baroko ištakos Lietuvoje. Pirmųjų naujo stiliaus požymių Lietuvoje reikėtų ieškoti Vilniaus Žemutinėje pilyje, kuri buvo smarkiai rekonstruojama po 1610 m. gaisro. Archeologų radiniai vaizdžiai iliustruoja, kad Vazų baroko elementų po Šios rekonstrukcijos Žemutinėje pilyje buvo apstu. 1624—1625 m. apkeliavęs Europą, būsimais valdovas karalaitis Vladislovas Vaza nepaprastai pamėgo teatrą. Grįžęs Iš kelionės, jis įkūrė dvaro teatrą Varšuvos pilyje, o 1639 m. pagal italų inžinieriaus Bartholomeo Buroni projektą, padedant architektui Augustino Locci Vilniaus Žemutinėje pilyje pastatė medinį teatrą, kurį įrengė pagal Florencijoje, Mantujoje ir kitur matytus pavyzdžius. Vazų baroko stilių reikėtų vertinti kaip siauroje Lietuvos valdovų aplinkoje klestėjusį meną. Šiems sumanymams įgyvendinti buvo kviečiami vien tik dailininkai užsieniečiai, importuojamos specialios medžiagos ir įranga (pvz., įvairių rūšių akmuo, marmuras apdailai ir antkapiams). Todėl šio stiliaus kūriniai turi daug panašumų su to paties laikotarpio Romos, Kopenhagos, Dancigo (Gdansko) daile.
Žymiausias Vazų baroko pavyzdys Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčia. Nors prestižinius Vazų mecenuotus objektus kūrė tik italai, šie kūriniai stiliaus požiūriu yra nevienalyčiai. Jų architektūra dažniausiai remiasi pačiais geriausiais italų baroko prototipais, tačiau interjero dekoro detalėse atsispindi Šiaurės manierizmo bruožai, kurie ir matyti Šv Kazimiero koplyčioje, pastatytoje Vazų lėšo¬mis. Koplyčia laikoma pačiu gražiausiu Vazų baroko principų įgyvendinimo pavyzdžiu visoje buvusioje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, nenusileidžia geriau šiems ankstyvojo baroko pavyzdžiams Italijoje. Sumanyta apie 1620 m. kaip Jogailaičių dinastijos šventuoju paskelbto karalaičio Kazimiero mauzoliejus. Projektavo karaliaus Zigmanto Vazos dvaro architektas italas Matteo Castello, užbaigė jo vietą užėmęs Constante Tencalla. jos prototipų galima rasti Romoje tai Siksto V koplyčia Švč Mergelės Marijos Didžiojoje {S. Maria Maggiore) bazilikoje, Šv Andriejaus (S. Andrea delta Vaite) bažnyčia, 1608 m. statyta taip pat M. Casteilo. Šv Kazimiero koplyčioje aiškiai matyti ryškiausi Vazų baroko bruožai palyginti rūsti, griežta, gražių proporcijų išorės architektūra ir labai puošnus interjeras: Vazų mėgstami brangaus itališko juodo, balto ir rausvo marmuro deriniai, juodmedžio altorius su sidabro statulomis (neišlikęs). Altoriaus priekyje stovėjo puošnus sarkofagas su Šventojo palaikais. Interjerui darnumo suteikia platus frizas Iš sodrių augalinių ornamentų, juosiantis visą koplyčios perimetrą. Koplyčios erdvė atrodo didesnė negu yra iš tikrųjų dėl sumaniai pritaikytų iliuzionistinių priemonių: kontrastingas šviesaus kupolo ir tamsių sienų derinys, nišų išpjovos, didelės freskos, tapytos italo Giacinto Campanos (neišlikusios). Pagal sumanymą koplyčia turėjo atspindėti žemiško ir dangiško pasaulių kontrasto idėją ir buvo skirta valdovų dinastijai, davusiai Katalikų Bažnyčiai dar vieną šventąjį, išaukštinti.
Vazų baroko mada ir paplitimas. Vazų dvarui artimiems didikams imponavo ši architektūra. Vladislovą Vazą kelionėje po Europą lydėjęs Steponas Pacas parėmė Vilniaus Šv Teresės bažnyčios prie basųjų karmelitų vienuolyno statybą (1633— 1650). Jo herbas puikuojasi bažnyčios frontone. Tai Jėzaus (// Gesti) bažnyčios tipo stačiakampio plano bazilika su akluoju kupolu, pasislėpusiu po aukštu stogu. Fasadas, kurį tikriausiai projektavo C. Tencalla, siejasi su frontoninėmis Romos bažnyčiomis (Šv Zuzanos (S. Susanna)), tačiau yra kur kas grakštesnis. Be to, Lietuvos statytojai (UIrichas) tašyto akmens dekorą čia panaudojo tik Iš dalies, įprastesnės ir pigesnės jiems buvo tinkuotos plytos. Portalas vainikuotas Vazų herbu. Javų pėdas išsiskiria juodo, balto ir rausvo marmuro deriniais, kitur pasitenkinta švedišku smiltainiu (apvadai, obeliskai ir kt. dekoro elementai). Labai panašus fasadas buvo netoliese, Arklių ir Karmelitų gatvių sankirtoje pastatytoje basųjų karmeličių Šv Juozapo bažnyčioje (1638-1692), kuri buvo nugriauta po 1864 m. Mėgstami Vazų stiliaus elementai obeliskai, voliutos, būdingi langų ir nišų apvadai panaudoti Visų Šventųjų bažnyčios fasade, kanclerio Leono Sapiegos statytoje Šv Mykolo bažnyčioje. Juodo ir balto marmuro kontrasto, baroko epochos Žmogui nuolat primenančio Šio pasaulio tuštybę ir simboliškai išreiškiančio ribą tarp šiapusybės ir anapusybės, pageidavo didikai, užsisakydami antkapius.
Vilniaus vėlyvojo baroko mokykla

Vilniaus vėlyvojo baroko architektūros mokykla. Tais pačiais architektūros formų veržlumo, muzikalumo, dekoro įvairumo principais vadovavosi ir kiti Vilniuje kūrę architektai bei skulptoriai: Juozapas Polis (1737 m. statęs vizitiečių Švč Jėzaus Širdies bažnyčią), Pranciškus Ignotas Hoferis (1753-1760 m. kūręs Šv Dvasios bažnyčios interjerą), Jonas Tobijas Valentas Dyder teinas (1752 m. pastatęs Šv Rapolo bažnyčios bokštus ir didįjį altorių), jėzuitai Vilniaus universiteto profesorius Tomas Žebrauskas, Gabrielis Lenkevičius ir daug kitų, kurių vardai liko nežinomi, bet jų kuriniai tapo neatsiejama Vilniaus architektūrinės pano¬ramos dalimi (pvz., Visų Šventųjų bažnyčios varpinė arba Kalvarijų Šv Kryžiaus Atradimo ir Augustinų Švč Margelės Marijos Ramintojos bažnyčių bokštai). Vilniaus vėlyvojo baroko sakralinei architektūrai būdingas sienų ir karnizų bangavimas sukuria akiai malonų pastato paviršiaus judėjimo įspūdį. Architektūros tektonikos dėsnių atsisakymas (pvz., išgaubtas Visų Šventųjų varpinės cokolis arba išsipūtusios Šv. Dvasios bažnyčios choro atramos) bei laisvai stovinčių kolonų komponavimas bokštų kampuose (Šv. Rapolo bažnyčioje) ir minkšti voliutų kontūrai padėjo susais¬tyti pastatus su juos supančia erdve. Ir nors vėlyvojo baroko principų ištakos glūdi XVII a. Italijos architektų, atradu¬sių išgaubtos sienos (Francesco Borromini), veržlaus bokšto (Fillippo Juvarra, Pietro Contini) dinamiką, kūryboje, Vilniuje dirbę architektai juos savaip perkūrė ir išplėtojo į savitą Vilniaus vėlyvojo baroko architektūros mokyk¬lą. Dauguma skulptorių ir architektų, kaip ir J. K. Glaubicas, buvo vietinės kilmės arba atvykę iš Vidurio Europos šalių. Čia, katalikiškos Europos civili¬zacijos pakraštyje, toli nuo žymiausių kultūros centrų ir akademijų, jie su¬kūrė savąjį, originalų vėlyvojo baroko architektūros variantą, drąsiai laužė klasikinius kanonus ir statikos dėsnius, priversdami sienas „banguoti”, o altorius „judėti” ir „vaikščioti” ažnyčią
Medinė bažnyčios

Paplitimo laikas ir teritorinės ribos. Baroko epochos estetinė kultūra Iš miestų sklido į provinciją, ten kūrybiškai reiškėsi medi¬niuose sakraliniuose pastatuose. Medinės barokinės bažnyčios Lietuvoje buvo statomos nuo XVII a. antrojo ketvirčio iki XVIII a. pabaigos. Daugiausia jų suręsta XVIII a. antrojoje pusėje. Mediniai sakraliniai pastatai sudarė savitą barokines architektūros fenomeną, pasireiškusį dabartinės Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos ir Lenkijos žemėse. Lietuvoje šios bažnyčios pasiskirstė nevienodai: rytinėje dalyje, Aukštaitijoje, jų statyta daugiau, o Žemaitijoje ir Suvalkijoj mažiau. Tai paaiškinama tuo, kad Rytų Lietuvoje buvo svarbiausias kultūros ir meno centras Vilnius, iš kur plito baroko architektūros idėjos.
Planų ir tūrių tipai. Pagal baroko stiliaus principus sukurtų medinių bažnyčių planai ir tūriai panašūs į mūrinių. Buvo statomos stačiakampes, lotyniškojo kryžiaus plano ir daugiakampės centriškoje plano medinės bažnyčios. Stačiakampių ir kryžiškųjų pastatų tūris vientisas arba susidėjo iš platesnės navų dalies ir siauresnės presbiteriuos, užbaigtos trisiene apside. Vienanavę, halinę, pseudobazilikinę arba bazilikinę navų dalį ir presbiteriją jungė vienodo aukščio stogas. Stačiakampių bažnyčių navų dalies viduryje, o kryžiškųjų – ir virš apsidės ant stogo kilo kupolas arba bokštelis. Lotyniškojo kryžiaus plano bažnyčiose navų dalį kirto transeptas arba abiejuose šonuose kyšojo žemesnės koplyčios.
Eksterjerai. Medinių barokinių bažnyčių architektūra susiformavo kaip
profesionalios institucinės ir primityvios liaudies kultūros sintezė. Liaudies tradicijas ir medžio statybos specifiką atspindėjo sunkios bažnyčių proporcijos, plokščios sienos, apibendrintos formos.
Stačiakampės ir kryžiškosios medinės bažnyčios buvo dvibokštės (Kvetkų, Biržų r., Prienų, Kėdainių Šv Juozapo, Šešuolių, Ukmergės r.), vienabokštės (neišlikusios Krakių, Kėdainių r., Vandžiogalos, Kauno r., Leipalingio, Lazdijų r.) ir bebokštės (Alsėdžių, Plungės r., Tabariškių, Šalčininkų r.). Lietuvoje daugiausia paplito bažnyčios su dviem bokštais. Palyginti neaukšti, kresni kvadratiniai bokštai įkomponuoti pagrindiniame fasade virš vainikuojančio karnizo arba pastatyti ant žemės ir šiek tiek iškišti į šonus, o kartais ir į priekį. Tarp bokštų buvo frontonas. Kai kurios bažnyčios turėjo tik vieną ties pagrindinio fasado viduriu nuo žemės kylantį, daugiau ar mažiau į priekį išsikišusi bokštą.
Barokinių bokštų sienos horizontaliomis padalomis suskaidytos į 2—3 tarpsnius. Apatiniuose tarpsniuose išdėstyti langai, o viršutiniai dažniausiai belangiai, nes varpai juose nekabojo šalia bažnyčios šventoriuje stovėjo varpinė. Medinės bažnyčios iš mūrinių perėmė ir barokinio bebokščio sakralinio pastato (Romos Jėzaus (// Gesu) bažnyčios) tipą. Tokios bažnyčios visada bazilikinės, jų pagrindinio fasado siluetas atitinka skersinio pjūvio kontūrą.

Bažnyčių dekoravimo principai

Kartu, su baroko idėjomis Lietuvoje rado bažnyčių puošyba, pasireiškusi imu įgyvendinti vientisą dekoravi-programą. Tai lėmė potridentinės laikų Bažnyčios reformos nuostatos skatinusios išryškinti pagrindinę bažnytinio ansamblio koncepciją, kurią organizavo visas puošybos „teatras”, sutelktas apie didįjį altorių, tampantį šio bažny¬tinio teatro veiksmo didžiąja scena.
Pirmosios brandžiojo baroko bažnyčios Lietuvoje. Bene ankstyviausi ir geriausiai išlikę tokio vidaus (ir išorės) sprendimo pavyzdžiai, įprasminantys tuometinę žmogaus pasaulėžiūrą, yra Pažaislio maldulių vienuolynas prie Kauno ir Laterano kanauninkų Šv Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje, Antakalnyje. Šių statinių puošybai būdingos brandžiojo baroko meilinės formos. Abi bažnyčios sta¬tytos kaip fundatorių kapavietės, tarsi savotiški mauzoliejai, todėl didžiulis abiejų užsakovų dėmesys statyboms buvo neatsitiktinis.
Pažaislio kamaldulių Švč Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia pradėta statyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Kristupo Zigmanto Paco 1667 m. (konsekruota 1712). Pakvietęs iš Italijos puikius meistrus (architektus Carlo ir Pietro Puttini, stiuko lipdytoją Giovanni Merli, tapytoją Michelangelo Palloni), fundatorius sugebėjo viename ansamblyje sujungti atskirų meno šakų brandaus baroko plastiką. Pats fundatorius K. Z. Pacas, nepaisydamas viso sumanymo didingumo, panoro, kad jo kaulai būtų palaidoti po bažnyčios slenksčiu. Statydamas paminklą Dievo Šlovei, o pats užsitikrindamas nuolatinę vienuolių maldą už savo sielą, jis tokiu
nuolankumu puikiausiai parodė pamaldaus ir atgailaujančio baroko žmogaus pasaulėjautą.
Visą simetriškos planinės struktūros vienuolyno ansamblį jungia centrinė ašis, prasidedanti nuo vienuolyno vartų kertanti svečių namus (foresteriją) ir bažnyčią, o užsibaigianti uždarame vienuolių eremitoriume, kur XVIII a. pa¬statyta varpinė. Asinė kompozicija šiuo atveju tai ilgo ir sunkaus atgailos kelio į išganymą simbolis. Bažnyčios fasadas, paklūstant Katalikų Bažnyčios reformos nuostatoms, dominuoja visame eksterjere. Bažnyčios titulą nurodė fasade ant baliustrados tarp dviejų bokštų įkomponuota Švč Mergelės Marijos Apsilankymo scena. Atsisakius frontono, ypač sustiprėjo kupolo reikšmė pagrindinio fasado kompozicijoje. Čia gal būt pirmą kartą Siaurės Europoje įgyvendintas įgaubtas bažnyčios fasadas, suteikiantis ypatingo dinamiškumo puošybos elementams. Kontrastingumu
pasižymi ir vidaus dekoras. Šešiakampė nava su ją išryškinančiomis raudono ir juodo marmuro detalėmis ir simetriškai išdėstytomis keturiomis koplyčiomis bažnyčioje sudaro tarsi atskirą erdvę, vainikuotą visa gaubiančiu kupolu. Tokia centriškoj plano erdvė geriausiai tiko susikaupimui. Centrinė erdvė čia paklūsta ir išilginei per visą bažnyčią einančiai ašiai. Antai nuo prieangio, stovint virš fundatoriaus palaikų, galima buvo apžvelgti didžiulį skulptūromis ir drožyba puoštą altorių (sunaikintas XIX a.), už kurio tarsi kontrastas šiam žemiškam pasauliui vėrėsi skaisčiausiai apšviesta bažnyčios vieta vienuolių choras. Barokinio žaismo būta ir daugiau, pvz., sėdint fundatorių balkonėlyje presbiteriuos dešinėje pusėje, buvo galima matyti vienintelę iš keturių Šv Kristoforo koplyčią. Tokiu būdu fundatorius apie savo šventąjį globėją primindavo įpėdiniams.
Vilniaus Šv Petro ir Povilo bažnyčia. Kiek kitaip nuodėmingo baroko žmogaus auka įkūnyta Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje (pradėta statyti 1668, konsekruota 1701). Si bažnyčia, skirtingai nuo uždaros Pažaislio, buvo parapinė ir nuolat žmonių lankoma. Todėl daugiausia dėmesio skirta ne išorei, bet vidaus dekorui, kuris turėjo pamaldžiai nuteikti parapijietį. Gausiuose stiuko lipdiniuose (per 2000 figūrų; sukūrė italai Giovanm Pietro Perti ir Giovanni Maria Gaili) buvo įprasminta daugybė pamaldumo vertybių. Bažnyčios Tėvų mokymo ir skaistybės, galingųjų nužeminimo ir kančios už tikrąjį tikėjimą idėjos perteiktos atskirais siužetais arba pavienėmis figūromis skirtingose koplyčiose. Atgailai ir dangiškajai malonei skirtos transepto temos. Pasinaudojant barokinio teatro principais, gausius pamaldumą žadinančius siužetus paryškina fantastiškos būtybės. Potridentinės Katalikų bažnyčios reformos reikalavimas išryškinti bažnyčios erdvėje didįjį altorių čia įgyvendintas irgi kontrasto principu. Įspūdingas tamsaus medžio skulptūromis puoštas didysis altorius (išardytas ir iškeltas XIX a. pradžioje) ryškiai išsiskyrė visoje šviesioje vidaus puošyboje. Tokiu būdu sukurtas vientisas „pasakojantis” vidaus dekoras. Nusižeminimo pavyzdį parapijiečiams parodė ir pats fundatorius Vilniaus vaivada ir LDK etmonas Mykolas Kazimieras Pacas, palaidotas po prieangiu ir liepęs iškalti jo kapavietę žymintį užrašą „Čia guli nusidėjėlis” {Hic jacet peccator).

XVII- XVIII a. religinė tapyba

Religinės tapybos reikšmė ir išraiškos priemones. Potridentinė Katalikų Bažnyčios reforma suaktualino dailės reikšmę. Sakralinės dailės kūrinys turėjo ne tik puošti bažnyčios interjerą, bet ir įtikinti, mokyti bei skatinti pamaldumą. Sis tikslas pasiekiamas ne vien pasitelkus ikonografiją, bet ir menine raišką. Interjeruose architektūra, vaizduojamoji ir dekoratyvinė dailė buvo sintetikai jungiama į vientisus erdvinius ir plastinius ansamblius.
Šį meninio mąstymo principą geriausiai įkūnijo perspektyvinė sienų tapyba, pra¬tęsianti erdvę, „ištirpinanti” sienų plokštuma, panaikinanti ribą tarp tikrovės ir regimybės. Bažnyčia tapo vientisu meno kūriniu, tarsi scenovaizdžiu puošnioms liturginėms apeigoms. Italijoje, kur pra¬sidėjo barokinė dailė, daugiausia dėmesio skirta meninei kūrinio išraiškai, o Siaurės Europoje laibiau akcentuotas prasminis kūrinio turinys. Nors Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailės lygis atlikimo prasme ir neprilygo itališkam barokui, tačiau kūriniuose įprasminamos idėjos buvo tos pačios.
XVII-XVIII a. LDK teritorijoje buvo pastatyta daug bažnyčių, kurių puošyba neatsiejama nuo epochos poreikių ir meninio skonio. Dideles statybas dažnai finansuodavo kilmingi asmenys. Jų iniciatyva statomoms ir dekoruojamoms bažnyčioms dažnai buvo kviečiami meistrai iš užsienio. LDK ir Lenkijos valdovai bei didikai labiausiai prisidėjo diegiant Vakarų Europos, ypač Italijos baroko dailės naujoves.
Sienų tapyba. Apie 1674 m. LDK kancleris Kristupas Zigmantas Pacas iš Florencijos pasikvietė Michelangelo Palloni. Jam buvo užsakyta dekoruoti statomą Pažaislio kamaldulių vienuolyno bažnyčią. Čia jis nutapė daug freskų, kuriose vaizduojami šventieji Romualdas, Marija Magdalena de Pazzi, Kristoforas, scenos Iš Senojo ir Naujojo Testamento. Bažnyčios vieną koridorių bei zakristijos prieangio paskliautę papuošė dešimties freskų ciklu, pasakojančiu apie Šv Brunono krikšto misiją ir žūtį. Architektūrinis fonas freskose perteiktas barokine maniera, sukuriant erdvinę perspektyvą. M. Palloni netruko gaurį ir kitų užsakymų. Apie 1692 m. jis dekoravo Vilniaus katedros Šv Kazimiero koplyčią. Freskose vaizduojamos dvi šventojo karalaičio Kazimiero stebuklų scenos: „Šv Kazimiero karsto atidengimas” ir „Stebuklingas Uršulės atgijimas prie Šv. Kazimiero karsto”. Vėliau M. Palionį dirbo Lenkijoje.
Vietiniai menininkai greitai perėmė naujoves ir jas taikė savo darbuose: perspektyvinę tapybą, iliuziškumą, apoteozių scenas bažnyčių kupoluose ir skliautuose, dažnai imituodami juose dangišką erdvę. Vadovaudamiesi panašiais principais, Vilniuje XVIII a. nežinomi dailininkai ištapė Šv Stanislovo Kostkos ir Dievo Kūno koplyčias Šv Jono bažnyčioje, Šv Dvasios bažnyčios kupolą. apie 1763-1767 m. vilnietis Matas Sluščianskis nutapė Šv. Teresės gyvenimo scenas Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje. Tuo pat metu dekoruotoje Vilniaus Šv Jurgio bažnyčioje nutapyti Šv Jurgio gyvenimo siužetai. Siužetinių „pasakojimų” ciklai ypač būdingi vienuolynų bažnyčioms. Palyginus juos su puikia brangiai apmokamų XVII a. pabaigos italų tapytojų kūryba, aiškiai matyti XVIII a. vietinių tapytojų dailės paprastumas, siekimas kuo tiksliau atpasakoti įvykį.
Molbertinė tapyba. Didžiausią religinės tapybos palikimą sudaro aktoriniai paveikslai ir pavieniai kūriniai. Kaip ir sieninės tapybos, jų turinys glaudžiai siejasi su didaktiniu krikščioniškosios dailės aspektu. Paveikslas turėjo būti lengvai suprantamas, įtaigus. Siužetai dažniausiai Iš Šventojo Rasto arba Iš Šventųjų gyvenimų aprašymų. Labai buvo paplitęs Švč mergelės Marijos kultas, taip pat ciklai paveikslų, skirtų LDK gerbtiems šventiesiems: Kazimierui, Jurgiui, Stanislovui. Visi paveikslai buvo tarsi „Biblija neraštingiesiems”, įvilkta į puošnų barokinį rūbą. Jų kompozicijose aiškiai išskirta dangiška ir žemiška sfera, mėgstami įvairūs šventųjų regėjimai, stebuklai ir kt. religinius paveikslus tapydavo ir vietiniai, ir atvykę dailininkai. XVII a. antrojoje pusėje garsėjo vokiečiai Johannas Schretteris ir Johannas Gothardas Berckhoffas („Švč Mergelės Marijos ėmimas į dangų” Kauno katedroje ir „Šventoji Šeima” Vilniaus katedroje). XVIII a. pradžioje dirbo Juozapas Jermaševskis („Šv. Pranciškus Ksaveras”, „Šv Ignotas Lojolą” Vilniaus Šv Jono bažnyčioje). Labiausiai XVIII a. religinėje tapyboje pasižymėjo Simonas Čechavičius. Jo paveikslai XVIII a. viduryje puošė Vilniaus katedrą ir daugumą bažnyčių: Šv. Kazimiero, Šv. Kotrynos, Šv Jurgio, Šv Rapolo, Švč. Jėzaus Širdies. S. Čechavičius mokėsi Romos Šv. Luko akademijoje, grįžęs subūrė grupę pagalbininkų, vėliau dirbusių ir Lenkijoje, ir LDK. Jo braižui būdingas švelnus formų modeliavimas, jausmingumas ir subtilus spalvų derinimas. Išlikę baroko religinės dailės kūriniai atspindi didelį tokios tapybos poreikį.

Arūnas Sverdiolas „Barokas Lietuvoje“
Mikalojus Vorobjovas „Vilniaus menas“
„Lietuvos dailės istorija“
www.google.lt

Leave a Comment