Meno stiliai Lietuvoje 14 – 18 a. Barokas, renesansas, gotika

Marijampolės R. Jono gimnazijos
IIė klasės mokinio
Mariaus Švedo
Referatas “Meno stiliai Lietuvoje 14 -18 a.
Gotkia, renesansas, barokas”


GOTIKA, viduramžių architektūros ir dailės stilius. Išaugo iš romaninio stiliaus XII a. viduryje Prancūzijoje. XIII—XV a. vyravo daugelyje Europos šalių, greta renesanso plito iki XVII amžiaus. Gotikos kūriniai reiškė feodalinės visuomenės ir katalikų bažnyčios ideologiją. Gotikos menui turėjo įtakos amatų ir prekybos suklestėjimas, miestų augimas. Vyravo architektūra. Buvo statomi radialinio ir stačiakampio plano miestai daugiausia siauromis, vingiuotomis gatvelėmis, su katedra, rotuše, pilimi, cechų, pirklių namais, prekybos halėmis, mūriniais gyyvenamaisiais namais. Kai kada miestus juosė gynybinės mūro sienos. Gotikos klestėjimo laikotarpiu ištobulėjo statybos technika, pradėta vartoti sudėtingas konstrukcijas ir menines formas. Vyraujanti statybinė medžiaga buvo akmuo, vidurio Europoje — plytos. Gotikiniams (bazilikiniams, haliniams) kulto pastatams būdinga vertikalus erdvės skaidymas, skliautai su nerviūromis, kontraforsai ir arkbutanai, konstruktyvinės smailėjančios arkos, ažūrinės bokštų viršūnės, vitražai, gausios skulptūros, reljefiniai akmens ornamentai eksterjere ir interjere.
ARCHITEKTŪRA. Gotikinės — stilistinės architektūros pradžia Lietuvoje, plito nuo XIV a. antros pusės, klestėjo iki XVI a. pabaigos. Šiuo laikotarpiu ėmė sparčiai auugti miestai. Po katalikybės įvedimo (1387 m.) pastatyta daug kulto pastatų. Šaunamojo ginklo atsiradimas paspartino gynybinės architektūros raidą.
Skiriami du Lietuvos gotikos raidos laikotarpiai: ankstyvasis (XIV a. antra pusė – XV a. pirma pusė) ir brandusis (XV a. antra pusė – XVI a.). Reikšmingiausias go

otikos paminklas yra šventosios Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis Vilniuje. Ankstyvosios gotikos pastatai masyvūs, santūrių formų, artimi Lenkijos, Prūsijos, šiaurės Vokietijos, Livonijos gotikos. Brandžiosios gotikos statiniai grakštesni, savitesni, gausiai išpuošti. Jiems turėjo įtakos Dancigo gotika. Nuo XVI a. vidurio gotika plito drauge su renesansu. Gotikiniai buvo gynybiniai (pilys), kulto ir civ. pastatai. Gotikinių pastatų pamatai mūryti iš lauko akmenų. Silpname grunte pamatai buvo statomi ant medinių polių ar kryžmai sudėtų rąstų (Vilniaus šv. Onos bažnyčia). Sienos kiautinės (paviršiuje plytos, viduje — akmenys). Rišamoji medžiaga buvo kalkių skiedinys. Pilių sienose lauko akmenų eilės kaitytos su plytų eilėmis. Kampai ir angokraščiai sumūryti iš plytų. Civ. pastatuose daugiau naudota plytos, rištos gotikiniu būdu. Netinkuotas sienų plokštumas puošė juodi plytų galai ir profilinių plytų (jų būūta apie 140 rūšių) detalės. Daugelio pastatų sienos buvo paremtos kontraforsais. Ankstyvojo laikotarpio kontraforsai masyvūs, stačiakampio skerpjūvio (Vilniaus f šv. Mikalojaus bažnyčia) arba kelių pakopų (Vilniaus ir Kauno pranciškonų bažnyčios, abi XV a. pr.). Brandžiojo laikotarpio kontraforsai aukšti, su įvairaus skerspjūvio pakopomis (Vilniaus, 1516, ir Kauno, 1471—XVI a. pr., bernardinų bažnyčios) arba daugiakampiai su velenėliais briaunose (Vilniaus šv. Onos bažnyčios presbiterija), kai kada atitraukti nuo sienos (Kauno Bernardinų bažnyčios presbiterija, 1598, meistras Mykolas Jurgevi-čius). Gotikiniai pastatai buvo su plokščiomis medinėmis lubomis arba skliautais: pi
ilių, vienuolynų, visuomeninių pastatų ir gyvenamųjų namų ne didelių patalpų bei rūsių skliautai pusiau cilindriniai ir kryžminiai, pilių menių (Trakų salos pilies, XIV a. antra pusė; Vilniaus Aukštutinės pilies, XV a. pirma pusė) bei bažnyčių presbiterijų — žvaigždiniai (Kauno Pranciškonų bažnyčios) ir tinkliniai (Kauno katedros, Kauno šv. Mikalojaus bažnyčios, prieš 1495), bažnyčių šoninių navų — tinkliniai (Vilniaus šv. Mikalojaus, XVI a.) ir krištoliniai (Vilniaus Bernardinų), zakristijų (Vilniaus Bernardinų ir Pranciškonų bažnyčių, Kauno katedros), gyvenamųjų namų menių (Vilnius, Giedrio g. 5, Kaunas, Rotušės a. 2, XVI—XVII a.) — krištoliniai. Angų ir nišų sąramos buvo arkos pavidalo. Net virš stačiakampių angų sienoje buvo sąraminė arka. Gyvenamuosiuose namuose ir visuomeniniuose pastatuose labiausiai plito pusapskritė arba segmentinė, kulto pastatuose — smailėjančioji arka. XIV a. pabaigoje – XV a. pilys pasidarė gynybinio pobūdžio kun-ščių rezidencijos. Pradėjus naudoti šaunamąjį ginklą, jos buvo pritaikytos flankinei gynybai — buvo pastatyti išorėn išsikišę bokštai. Pilys netaisyklingo daugiakampio plano, jų teritorija suskirstyta į gynybinę, ūkinę ir rezidencinę zoną (Trakų salos ir pusiasalio pilys, nuo XV a. antros pusės). Santūrūs, monumentalūs pilių fasadai įgijo smailiaarkes angas, kontraforsus, interjerai — nerviūrinius skliautus. Miestuose pastatyta 1 – 3 aukštų stačiakampių gyvenamųjų namų, dažniausiai galu į gatvę. Kiekviename aukšte būdavo 3, rečiau 2 patalpos. Prie gatvės pusės buvo krautuvė ar dirbtuvė, kiemo pusėje ir antrame aukšte — gyvenamieji kambariai, erdviuose rūsiuose — visuomeninės pa
askirties patalpos, sandėliai. Namų fasadai paprastų formų, į gatvės ar aikštės pusę — puošnesni (Vilnius, Gorkio g. 12, prieš 1514; Kaunas, Rotušės a. 2, 3), dažniausiai asimetriški, užbaigti aukštu, nišomis suskaidytu frontonu, padalyti horizontalia tinkuota (Vilnius, Biržų g. 3, XV a. vid.) ar reljefais ornamentuota (Vilnius, Gorkio g. 12) juosta. Ilguoju fasadu atgręžtus į gatvę gyvenamuosius namus taip pat puošia horizontalios juostos (Kaunas, Vilniaus g. 22, XVI a. antra pusė). Langai nevienodi, išdėstyti nelygiais tarpais. Kai kada fasado šone yra durys arba įvažiuojamieji vartai. Kulto pastatai daugiausia trinaviai haliniai arba vienanaviai. Halinės bažnyčios bebokštės, kai kada su bokštu priekiniame (Kauno Pranciškonų) arba šoniniame (Vilniaus Bernardinų) fasade. Planas beveik kvadratinis, trijų travėjų (Vilniaus šv. Mikalojaus; Kėdainių šv. Jurgio, XV a.; Merkinės, prieš 1442; Trakų parapijos bažnyčia, prieš 1409) arba stačiakampis, 4 – 5 travėjų (Vilniaus Pranciškonų ir Bernardinų, Kauno Bernardinų). Presbiterija turi trisienę apsidą. Vienanavės bažnyčios nedidelės, sudarytos iš kvadratinės, kai kada stačiakampės navos ir trumpos žemesnės presbiterijos. Jos būna bebokštės (Zapyškio bažnyčia), su vienu (Kauno šv. Gertrūdos, prieš 1503), dviem bokštais pagrindiniame fasade (Vilniaus šv. Onos) arba su vienu bokštu šone (Kauno šv. Mikalojaus). Nava dažniausiai perdengta medinėmis lubomis. Halinių ir vienanavių bebokščių bažnyčių pagrindinis fasadas simetriškas, su aukštu trikampiu arba kelių pakopų frontonu, viduryje – smailėjančioji ar pusapskritė portalo arka, aukščiau jos — langas. Kampai paremti kontraforsais, šo
oniniuose ir apsidos fasaduose ritmiškai kartojami langai ir kontraforsai, bokštai aštuonkampiai, su kvadratine apačia, suskaidyti į tarpsnius, dengti piramidiniu stogu.
Lietuvos gotikinių bažnyčių fasadų kompozicija turėjo vidurio Europos gotikiniams kulto pastatams būdingų bruožų, tačiau kai kurios formos buvo savitos (aštuonkampiai bokštai, įvairaus skerspjūvio pakopiniai bei daugiakampiai kontraforsai ir kt.). Kulto pastatų interjerų sienos ir skliautai būdavo tinkuoti. Baltame jų fone ypač išsiskiria raudonos nerviūros ir stulpų briaunų velenėliai. Kai kada sienas puošė polichrominė tapyba (Vilniaus Bernardinų, Zapyškio bažnyčios).
Savitas gotikinių pastatų tipas buvo Vilniaus stačiatikių cerkvės. Jos stačiakampio plano, halinės, vienanavės ir trinavės, su viena (šv. Mikalojaus cerkvė; dvi kraštinės apsidos pristatytos vėliau) arba trimis pusapskritėmis apsidomis (Šv. trejybės, 1514, Skaisčiausiosios Marijos, 1511—22, cerkvės).
Gotikiniai vienuolynai buvo kelių dviaukščių korpusų, kurie drauge su bažnyčia sudarydavo uždarą stačiakampį kiemą, pastarąjį juosė galerija (Vilniaus, 1516—79, ir Kauno, XVI a. pr., Bernardinų vienuolynai).
Gotikinės rotušės dviaukštės, su bokštais, puošnių formų fasadais (Vilniaus rotušė, Kauno rotušė). Kiti visuomeniniai pastatai puošnūs, grakščių proporcijų fasadais, reljefiškais, ypač originaliais frontonais (Perkūno namai Kaune).
DAILĖ dažniausiai buvo skirta architektūros puošybai. Sukurta daugiausia skulptūrų, vitražų, knygų grafikos, taikomosios dailės dirbinių. Kūriniams būdinga trapios, ištęstos formos, subtilus jų modeliavimas, grakštūs siluetai, ažūrinis dekoras, ryškios spalvos.
Lietuvoje plito XIV a. viduryje – XVI a. viduryje. Sukurta knygų miniatiūrų, skulptūrų, taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių. Išliko XV a. giesmynų, parašytų mažosiomis gotiškomis raidėmis. Didžiosios puoštos gotikiniu ornamentu. Daugiausia dėmesio buvo skiriama inicialams (jie įvairūs: figūriniai arba ornamentiniai, parašyti juodu tušu arba nuspalvinti ryškiomis spalvomis). Vingiuotų linijų pynėmis buvo išpiešiami tušti lapo plotai. Grakštaus silueto, sudėtingo piešinio linijiniai inicialai buvo naudojami XVI a. dokumentuose (Žygimanto Augusto privilegija, 1558). Sukurta bažnytinės medžio skulptūros („Madona su kūdikiu”, XV a.; „Šv. Jonas Krikštytojas”, XVI a. pr.), tapybos kompozicijų („Madona su kūdikiu”, Merkinės bažnyčia, „Šv. šeima”, Rūdninkų bažnyčia, abu XV a. pab.). Daug buvo kuriama liturginių taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių — monstrancijų, taurių, kryžių (Vilniaus Bernardinų bažnyčios monstrancija, katedros taurė, šv. Mikalojaus cerkvės taurė ir kryžius, visi XV a.). Gotikos bruožų turėjo papuošalai, stalo indai, ginklai, keraminiai dirbiniai. Jie buvo puošiami gotikiniais ornamentais (kokliai, XV a.). Gotika turėjo įtakos ir drabužių madai.



RENESANSAS, atgimimas, vidurio ir centrinės Europos šalių kultūros ir visuomenės minties raidos epocha, sudaranti perėjimą nuo viduramžių prie naujųjų laikų kultūros. Prasidėjo XIV a. Italijoje, daugelyje šalių paplito XV—XVI a. Socialinės renesanso prielaidos — luominių feodalinių santykių irimas, miestų reikšmės didėjimas, prekybos augimas, buržuazijos klasės (tuo metu pažangios) formavimasis. Renesansui būdinga ryškus mokslo, meno, švietimo pakilimas, jų pasaulietinimo tendencijos, antikos literatūros ir kultūros tradicijų gaivinimas, nacionalinių kultūrų kūrimas, vadavimasis iš katalikų bažnyčios ideologijos ir moralinio didakto, protestas prieš dogmatizmą ir asketizmą, varžantį kūrybingos asmenybės veiklą.
Lietuvoje renesanso visuomenės mintis ir kultūra reiškėsi nuo XV a. pabaigos iki XVII a. vidurio. Renesanso apraiškoms pradžią davė bajorų studijos Prahos, Krokuvos (iki 1492 jame buvo studijavę 300—400 jaunuolių iš Lietuvos), Bolonijos, Paduvos, Leipcigo, Vitenbergo, Miuncheno, Heidelbergo, Liuveno, Ingolštato ir kituose universitetuose. Dalis grįžusių į Lietuvą šių universitetų klausytojų skleidė renesanso idėjas. Joms plisti padėjo ir Lietuvoje gyvenę kitų šalių humanistai. Renesanso intelektualinė atmosfera paskatino spaudos atsiradimą Lietuvoje. Žymus humanistinių idėjų skleidėjas Pranciškus Skorina, 1517 – 19 m. Prahoje išleidęs kelias knygas, atvyko į Vilnių ir čia savo spaustuvėje 1522 m. išspausdino „Mažąją kelionių knygelę” (bažn. si. k. su besiformuojančios baltarusių šnekamosios kalbos elementais).
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir didikų (Žygimanto Augusto, Sapiegų, Radvilų) dvaruose buvo kaupiamos bibliotekos (visų pirma — V. Europos humanistų parengti antikos autorių veikalai), meno vertybės, vyko literatūros ir muzikos vakarai. Intelektualinis bendravimas sudarė svarbų renesanso pasaulėjautos bruožą. Asmenines bibliotekas turėjo ir daugelis raštijos veikėjų (Abraomas Kulvietis, Mikalojus Daukša, Petras Roizijus, Motiejus Strijkovskis, Solomonas Risinskis). XVI a. pradžioje reikšminga buvo Vilniaus vyskupijos kapitulos biblioteka.
Lietuvoje, panašiai kaip Vokietijoje ir kitose Europos šalyse, renesansas buvo susijęs su reformacijos judėjimu. Reformacijos veikėjų priešiškumas popiežiaus diktatui, pastangos reformuoti bažnyčios valdymą, įtraukti į jį pasauliečius, atitiko renesanso antropocentrinę pasaulėžiūrą, dėmesį žmogaus fiziniam ir dvasiniam tobulėjimui. Lietuvos reformacijos veikėjai (Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Jurgis Zablockis) skleidė žymiausių vakarų Europos reformacijos veikėjų ir humanistų (M. Liuterio, P. Melanch-tono, Erazmo Roterdamiečio) idėjas, jas savitai interpretavo.
Su humanizmo ir reformacijos idėjų plitimu susijęs pirmųjų aukštesniojo tipo mokyklų atsiradimas: 1539 – 42 m. Vilniuje veikė Kulviečio, 1567 – 69 m. – Roizijaus mokyklos. Persekiojami už reformacijos idėjų skelbimą Kulvietis ir kai kurie kiti jo bendraminčiai 1542 m. išvyko į Karaliaučių, ten daug prisidėjo prie – partikuliaro (aukštesniosios mokyklos) ir protestantiško Karaliaučiaus universiteto įsteigimo (1544 m.). Karaliaučiuje 1547 m. buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga — Martyno Mažvydo „Katekizmas”. Kovodami su reformacija, kontrreformacijos veikėjai taip pat steigė mokyklas. 1570 m. buvo įkurta Vilniaus jėzuitų kolegija: 1579 m. ji buvo perorganizuota į Vilniaus universitetą — pirmąją Lietuvos aukštąją mokyklą. Universitetas davė pradžią Lietuvos mokslui, prisidėjo prie Lietuvos raštijos plėtotės, tapo svarbiausiu intelektualinės minties židiniu LDK, jame brendo įvairių mokslo šakų (ypač filologijos, istorijos ir filosofijos) kadrai. Pažangieji profesoriai XVII a. pirmoje pusėje supažindino studentus su renesanso ir naujųjų laikų gamtos mokslų laimėjimais, filosofijos idėjomis.
Reformatų ir katalikų kova dėl įtakos visuomenėje skatino XVI a. antros pusės ir XVII a. pirmos pusės poleminių publicistinių raštų lot. ir lenkų irimą. Kai kuriuose jų žymus pasaulietinio mąstymo poveikis. Pasaulietinės humanistinės literarūros išleido XVI – XVII a. Vilniuje veikusios Mamoničių, Karcanų, M. K. Radvilos, universiteto (Akademijos) spaustuvės. Pradėta dėti pastangų plačiau vartoti bažnyčiose lietuvių kalbą (Leono Sapiegos reikalavimas, kad jo funduotų bažnyčių kunigai mokėtų lietuviškai).
Renesanso idėjos formavo naują požiūrį į žmogų, tautą, visuomenę, valstybę. XV a. pabaigoje buvo sukurta lietuvių kilmės iš Romos didikų teorija (Lietuvos metraščiai). Šia teorija mėginta iškelti lietuvių tautos senumą, kilmingumą, pabrėžti Lietuvos valstybės istorinį savarankiškumą, atremti kitų valstybių (Lenkijos, Rusios) pretenzijas į Lietuvos žemes. Mykolas Lietuvis lietuvių ir romėnų giminingumą įrodinėjo kalbos panašumu, reikalavo, kad LDK raštai būtų rašomi lotynų, o ne baltarusų kalba. Augustinas Rotundas, remdamasis lietuvių kilmės iš romėnų teorija, smerkė tuos lietuvius, kurie šneka ir rašo lenkiškai, priešinosi politinei unijai su Lenkija. LDK politinį savarankiškumą gynė Strijkovskis. Kaip humanistas, jis pateikė Lietuvos istorijos paralelių su senosios Graikijos ir Romos istorija, antikos herojais. LDK valstybės savarankiškumą įteisino Lietuvos statutai (1529 m., 1566 m., 1588 m.). Teisės normos juose taikomos visų luomų piliečiams, pabrėžiama vienoda visų piliečių atsakomybė prieš įstatymą. Naują pažangią tautos sampratą deklaravo Daukša. Jis aiškino, kad vieną tautą nuo kitos skiria teritorija, papročiai ir kalba. Pagal šią sampratą tautą sudaro ne tik feodalai, bet ir liaudis (prastuomenė). Daukša kėlė mintį, kad būtina vartoti gimtąją kalbą. Šį teiginį jis grindė renesanso argumentais – gamtos, prigimties dėsniais, analogija su kitų tautų ir valstybių (ypač antikos) istorija.
LITERATŪRA. Renesanso literatūra reiškė humanizmo pasaulėžiūrą. Renesanso rašytojai, filologai sektinu pavyzdžiu laikė antikinę literatūrą, jų kūryboje gausu antikinės mitologijos, poezijos įvaizdžių. Kartu jie stengėsi plėtoti pasaulietinę gyvojo meto tematiką. Kad ir vartodami kūryboje lotynų kalbą, jie deklaravo tautinės kalbos teisę būti pagrindine lietuvių kalba.
Renesanso bruožai ryškūs XVI a. ir XVII a. pirmos pusės Lietuvos raštijoje. Renesanso epochoje pradėjo kurtis raštija lietuvių kalba. Pirmiesiems raštijos lietuvių kalba kūrėjams Stanislovui Rapolioniui, Abraomui Kulviečiui, Martynui Mažvydui, Mikalojui Daukšai būdinga pastangos įteisinti lietuvių kalbą, kaip rašto kalbą, rėmimasis antikos autorių kūriniais. Reikšmingi renesanso idėjas reiškiantys publicistiniai traktatai (Kulviečio, Augustino Rotundo, Andriejaus Volano), laidotuvių kalbos (Vaclovo Jono Agripos), knygų pratarmės (Daukšos) lotynų ir lenkų kalbomis. Šių kūrinių stilistikoje žymu antikinės titeratūros poveikis. Renesansinių grožinės literatūros kūrinių lotynų kalba XVI— XVII a. parašė: poemų — Jonas Vislicietis („Prūsų karas”, 1516 m.), Mikalojus Husovianas (,,Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę”, 1523 m., liet. išl. 1977 m.), Jonas Radvanas („Radviliada”, 1588 m.), Laurynas Bojeris („Karolių mūšis”, 1606 m., liet. išl. 1981 m.); epitafijų, epigramų, elegijų, odžių ar lyr. eilėraščių — Petras Roizijus, Jonas Komparskis, Jonas Rakvicas, Kristupas Zaviša, Husovianas, Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Ypač gausi ir populiari Sarbievijaus kūryba (rink. „Lyrikos knygos”, 1632 m.). Jo poetikos traktatuose šalia renesanso yra ir baroko estetinių koncepcijų. Renesanso ir baroko bruožai susipynę Sarbievijaus bei kitų XVII a. autorių poezijos kūriniuose.
ARCHITEKTŪRA. Renesanso architektūra buvo pagrįsta antikinio meno principais bei vėlesnių stilių techniniais laimėjimais. Pastatų kompozicijai būdinga simetrija, horizontalumas, formų aiškumas ir darnumas, saikingas dekoras, taisyklinga, šviesi vidaus erdvė. Buvo vartojami antikiniai orderiai ir konstrukcinės sistemos — įvairių tipų arkos, cilindriniai, kryžminiai skliautai, kupolai, kolonos, piliastrai.
Lietuvoje bendri renesanso architektūros bruožai buvo susiję su Italijos, Vokietijos, Nyderlandų renesanso architektūros bruožais, vietos pilių romaniniais bei gotikiniais elementais ir suformavo savitą renesanso stilių. Nacionalinę specifiką lėmė ir tai, kad greta užsienio architektų kūrė daug vietos meistrų. Labiausiai reiškėsi rezidencinių pilių, miesto gynybinių sienų, bastioninių pilių, švietimo, kulto pastatų, miestiečų gyvenamųjų namų architektūroje bei urbanistikoje. Skiriami du renesanso architektūros raidos laikotarpiai: XVI a. I – III ketvirtis ir XVI a. pabaiga – XVII a. vidurys. Pirmojo laikotarpio pastatai turėjo nemažai gotikos bruožų, kurie ypač išryškėjo didžiųjų kunigaikščių (Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, XVI a. I pusė), didikų (Radvilų rūmai Vilniuje prie Neries, XVI a. I pusė) rūmuose bei miestiečių gyvenamuosiuose namuose (Vilniuje, Gorkio g. 4). Rūmai buvo stačiakampiai, su aukštais stogais: jų korpusai (l – 3 aukštų, su portalais, lodžomis) buvo grupuojami aplink uždarą (arba pusiau uždarą) vidaus kiemą. Namų fasaduose buvo asimetriškai išdėstomi langai su apvadais, virš sienų buvo statomi atikai, kuriuos skaidydavo piliastrai, sujungti arkutėmis. Liet. atikai buvo daugiausia be dantytos viršutinės dalies, dekoruoti mentėmis su frizu viršuje. Kai kurie jų [Aušros (Medininkų) vartų atikas, XVI a.] puošti šiaurės renesansui būdingais ornamentais. Sienas pradėta tinkuoti, įsivyravo lygios, ramios plokštumos, simetrija, horizontalių linijų ritmas, pusapvalės arkos. Patalpas dengta cilindriniais bei kryžminiais skliautais, puošta heraldiniais ženklais, kartušais. Kai kurie rūmai dar turėjo gynybinės architektūros elementų (Radvilų rūmų 2 apvalūs ir l keturkampis bokštas). Prie rūmų buvo kuriami parkai (Lietuvos did. kunigaikščio Žygimanto Augusto vasaros rezidencijos Antakalnyje parkas, it. dendrologas J. Mar-tulanas). Gotikos konstrukcijos bei-formos ir renesanso bruožai susipynė Vilniaus miesto gynybinės sienos, bokštų, vartų architektūroje. XVI a. pradėtos statyti bastioninės pilys (Klaipėdos citadelė, XVI a. pirma pusė, meistras iš Niurnbergo Kristupas Rameris; Biržų pirmoji pilis, pradėta 1586 m.), miestų gynybiniai įtvirtinimai (Klaipėdos žvaigždiniai pylimai, bastionai, grioviai, ravelinai, pradėti 1559 m., inžinieriaus Klaudijus Dzontijus; išplėsti XVII – XVIII a.).
Renesansines bažnyčias imta statyti XVI a. viduryje. Jos buvo nedidelės, dažnai gynybinio pobūdžio, keturkampio, rečiau kryžminio plano, masyvios, nesudėtingų formų, nedideliais langais, turėjo aukštus stačius stogus, puošnius portalus, smailiaarkius langus. Jų fasaduose buvo originaliai grupuojami piliastrai arba mentės (Skarulių bažnyčia, Jonavos r j., 1622 m.). Vidaus erdvė kompaktiška, jos skliautai cilindriniai, su liunetėmis. Pirmosios bažnyčios vienanavės, bebokštės, koplyčių tipo (Pašušvio, Radviliškio rj., 1553 m.) arba nedidelės trinavės (Rykantų, Trakų r j., XVI a. vid.), kitos – trinavės halinės (Siesikų, apie 1537 m.), trinavės bazilikinės (Simno, XVI a. antra pusė), su bokštais (bokštuose dažnai įrengti sraigtiniai laiptai). Antrojo laikotarpio architektūroje atsirado manierizmo bruožų. Buvo nukrypstama nuo renesanso tektonikos ir dekoro dėsnių, imta vartoti dinamiškesnes formas. Pastatų sienas pradėta skaidyti horizontaliais ir vertikaliais elementais (karnizais, mentėmis), iš gatvės pusės pastatai turėjo puošnius manieristinius portalus su kolonomis, piliastrais. Pastatų (ypač rūmų) kiemų korpusuose pradėta naudoti atviras arkadines galerijas, paplito lodžos. Kai kurių kulto pastatų išorės ir vidaus sienas puošė romaninės architektūros arkatūros (Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčia, 1617 – 34 m.), š. renesansui būdingi ornamentai. Buvo statomi didikų rūmai (Jonušo Radvilos Vilniuje, Liejyklos g. 2, XVII a. I ketvirtis); jie dar turėjo gynybinės architektūros elementų (bokštų, aklinų mūro sienų). Rūmai buvo 2 – 3 aukštų, l – 3 stačiakampių korpusų, išdėstytų apie uždarą kiemą (kurdonerą) arba apie pusiau uždarą kiemą. Buvo statomos reprezentacinės pilys (Raudonės, XVI a. pab.; Raudondvario, Kauno r j., XVII a. pr.; Panemunės, apie 1604 – 10), pilies tipo rūmai su bokštais (Siesikų, XVI a. pab.— XVII a.). Prie pilių ir rūmų buvo veisiami parkai, miškai. Renesanso laikotarpiu pradėtas statyti Vilniaus universiteto rūmų kompleksas. Universiteto didysis (P. Skargos) ir observatorijos (M. Počobuto, XVI a. pab.— XVII a.) kiemai, Alumnato (1622 m.), Noviciato namų prie šv. Ignoto bažnyčios (1622 – 47 m.) kiemų. Korpusai turėjo atviras arkadines galerijas, lodžas. Lodžos buvo įrengtos ir Pašiaušės (Kelmės r j.) kolegijos bei vienuolyno kiemo fasaduose (XVII a. vid.). Šio laikotarpio bažnyčioms (Skaruliu: Kelmės evangelikų reformatų, 1615 m.) būdinga meninių formų lakoniškumas, tektoniškumas, jauki, kompaktiška vidaus erdvė, kryžminiai arba cilindriniai skliautai, dekoruoti sudėtingais tinko nerviūrų raštais. Smailių, pusapskričių arkų arba stačiakampių sąramų angas kartais juosė profiliuoti apvadai. Plito vienanavės ir trinavės bažnyčios, turinčios vienodo aukščio (kai kada žemesnę už vidurinę navą) presbiteriją (Veliuonos bažnyčia, 1636 – 44 m.) su trisiene apsida, vieną pereinamą bokštą galiniame fasade (Videniškių, 1618 m.). Kai kurie kulto pastatai turėjo bokštą šoniniame fasade (Kauno Šventosios trejybės bažnyčia, XVII a. pirma pusė), arba bokštą ir aukštą kupolą centre (buvusi Kruonio cerkvė, 1610 m.). Statyta ir vienanavės dvibokštės (Vilniaus šv. Mykolo, 1627 m.), su 4 mažais bokšteliais kampuose (Kėdainių evangelikų reformatų, 1631 – 52} arba kryžminės vienanavės bažnyčios (šv. Stepono Vilniuje, 1600 – 12 m.). Bažnyčios buvo statomos atskirai, kai kada jungtos su vienuolyno korpusais (Kretingos, 1610 – 17 m.), o kai kurios statytos kaip didikų mauzoliejai (Sedos bažnyčiai. Bažnyčiose buvo statomi renesansinėmis skulptūromis puošti altoriai (Skarulių), krikštyklos (Šeduvos), sakyklos (Videniškių), įvairių siluetų ir dekoro drožinėtos stalės, suolai (Siesikų), puošnios pjaustinėtos durys su hermomis (Kretingos), įrengiami didikų skulptūriniai antkapiniai paminklai (Vilniaus šv. Mykolo, Tytuvėnų, Kruonio), epitafijos. Šio stiliaus kulto pastatai buvo statomi iki XVII a. pabaigos. Renesanso laikotarpiu sparčiai augo senieji miestai, kai kuriuos iš jų imta perplanuoti. Naujieji miestai buvo statomi pagal reguliarų planą (sukurtą pagal modulį). Juose buvo įrengiamos didelės turgaus aikštės (Kretinga, XVII a. pr.). Aikštėse pastatyta rotušių (Biržų, Kėdainių, Merkinės, Virbalio, Skuodo; daugelis jų neišliko), teismo (Upytės apskrities Panevėžyje, 1614 m.), pašto (Kaune) rūmų, mokyklų, daug gyvenamųjų namų. Jie buvo iš plytų, beveik visada tinkuoti, l – 3 aukštų, stačiakampio, kampinio (L raidės pavidalo) plano (Vilniuje, Gorkio g. 4, 6), pastatyti šoniniais arba galiniais fasadais į gatvę, turėjo dekoratyvius portalus (Vilniuje, Gorkio g. 3), aukštus trikampius frontonus (ypač būdinga Kauno, Kėdainių gyvenamiesiems namams). Frontonus skaidė piliastrai, nišos, langų eilės (namas Kėdainiuose, Taikos g.), puošė voliutos (Kaune, Trakų g l a), vazos (Kėdainiuose, Taikos g. 6). Patalpas pradėta dengti ne tik skliautais, bet ir medinėmis lubomis. Kiemai buvo uždari arba pusiau uždari. Renesansinių pastatų kompleksus pradėta jungti į landšaftą, puošti augalija. Parkus imta veisti ne tik prie pilių, rūmų, bet ir prie vienuolynų (Vilniaus bernardinų), kai kurių pastatų kiemuose — nedidelius sodus.
DAILĖ. Renesanso dailėje, pagrįstoje antikinio meno principais, buvo reiškiamos humanistinės idėjos, įsigalėjo realistinis vaizdavimo būdas, pagrindinis vaizdavimo objektas pasidarė žmogus, jo galia, protas, grožis. Buvo naudojamasi anatomijos, proporcijų ir perspektyvos teorija bei naujais mokslo laimėjimais. Lietuvoje renesanso dailė plito nuo XVI a. pradžios iki XVII a. vidurio (XVI a. greta gotikos, XVII a. vid. greta baroko). Joje susipynė V. Europos Š. renesanso bruožai (su manierizmo tendencijomis) ir vietos dailės tradicijos. Renesansas reiškėsi beveik visose šakose, ypač vaizduojamoje dailėje. Vienas populiariausių dailės žanrų buvo portretas.
Skulptūroje plito reljefiniai ir apvaliosios skulptūros portretai, įkomponuoti antkapiniuose paminkluose (Alberto Goštauto, 1539 – 41 m.; Povilo Alšėniškio, XVI a. antra pusė, Vilniaus katedroje; Stanislovo Radvilos, po 1618 m., Vilniaus bernardinų bažnyčioje; Teodoro Oginskio, XVI a. pab.— XVII a. pr. Kruonio bažnyčioje). Apvaliąja skulptūra buvo daugiausia puošiami kulto pastatai (Vilniaus šv. Mykolo, Skarulių, Jonavos r j., bažnyčių statulos) arba reprezentaciniai rūmai (Kristupo Radvilos skulptūra Biržų pilyje). Išliko renesanso stiliaus reljefų tematikos reljefų („Paskutinė vakarienė“ Vilniaus katedros tabernakulyje) vėlyvojo renesanso dekoratyvinių stiuko skulptūrų (Vilniaus Aušros vartų atike, Šiaulių bažnyčios portale, abu XVII a. pr.) bei medžio drožybos dirbinių (Kretingos bažnyčios durys, vargonai, sakykla, Šeduvos bažnyčios altoriai, Kėdainių evangelikų reformatų ir Siesikų bažnyčios sakyklos, stalės). Nuo XVI a. 2 dešimtmečio Vilniuje buvo kuriami išpradžių užsieniečių, vėliau vietos meistrų — Johano Engelharto, Jonušo Trilnerio, P. Platinio) ponretiniai medaliai, plaketės bronzos, sidabro ir aukso (susiklostė savita Vilniaus medalių mokykla).
Renesansinės tapybos portretuose nebuvo stilistinio vientisumo. Iš pradžių dominavo erdvinis žmogaus figūros vaizdavimas, kietokas (kai kada grubokas) piešinys, viduramžių tapybai būdingas koioritas, vėliau, sustiprėjus manierizmui, įsigalėjo ekspresija, dekoratyvumas. Vienuose portretuose (Vaclovo Virbicko, Alšėniškio, XVI a., II pusė Konstantantino Sirvydo, Mikalojaus Lancicijaus, abu XVII a. pr.) siekiama individualizacijos, kiti (Barboros Radvilaitės, XVI a. I pusė, Jurgio Radvilos, Karolio Katkevičiaus, XVI a. II pusė, Merkelio Giedraičio, 1585 m., Povilo Sapiegos, 1624 m.) labiau reprezentaciniai, pabrėžiantys asmens socialinę padėtį. reljefinės tematikos kūriniuose (Palaimintasis Kazimieras”, 1520 m., „Madona tarp šventūjų“, XVI a. 2 dešimtmetis, Aušros vartų Marija, XVI a. vid.) kuriamas gyvas realistinis žmogaus paveikslas. Ypač plito motinos su kūdikiu (madonos) motyvas (Rūdninkų „Šventoji šeima“, „Marija, maitinanti kūdikį”).Sukurta animalistinių, batalinių kompozicijų (Antonijaus Vido „Stumbrų medžioklė”, 1545 ., „Riterių turnyras“,1546 m., neišliko). Meniškumu pasižymėjo ir vėlyvojo renesanso sienų (freska „Karalius Dovydas” ir „Apaštalai” Vilniuje, Rūdninkų g. name) ir miniatiūrų tapyba (Alberto Geltauto maldaknygės miniatiūros, 1528 m.).
Renesanso laikotarpiu kaip dailės šaka susiformavo grafika (piešiniai, medžio, vėliau vario raižiniai). Raižiniais buvo puošiami knygų tituliniai puslapiai (Martyno Mažvydo „Katekizmas“, Mikalojaus Daukšos „Postilė“, 1599 m., „Lietuvos statutas“, 1588 m.), inicialai (dažniausiai kvadrato rėmuose su smulkiais gyvūninių motyvų piešiniais), atsklandos ir užsklandos. Sukurta knygų iliustracijų (Mikalojaus Radvilos Juodojo Bresto biblija, 1563 m. , Jono Bretkono „Postilė”, 1591 m.), grafinių portretų (Radvilos Juodojo, Radvilos Našlaitėlio, Žygimanto Augusto, Stanislovo Sabino), peizažų, herbų, nubraižyta panoraminių planų, žemėlapių. Šiuo laikotarpiu kūrė grafikai Tomas Makovskis, Jonas Lekiąs.
Renesanso taikomoji dekoratyvinė dailė turėjo daug bendrumų su vaizduojamąja daile. Kūriniuose buvo siekiama emocionalumo, simetrijos, formos, proporcijų, ritmo ir puošybos darnos. Puošyboje dominavo antikinių motyvų ornamentai. Sukurta liejinių (puošnių patrankų, varpų) ir kaltų dirbinių (kasų skrynios, jų apkaustai, grotos, vėjarodžiai), pasižyminčių konstrukcijos tikslumu, dekoro saikingumu. Brangakmeniais, emaliu, reljefinėmis kompozicijomis, auksavimu buvo puošiamos kario aprangos dalys (Radvilos Našlaitėlio šarvai ir šalmas; skydai su reljefinėmis kompozicijomis), kulto reikmenys (kryžiai, relikvijoriai, monstrancijos, bažnytiniai indai). Šiuo laikotarpiu pradėta gaminti ornamentuotus spalvoto stiklo dirbinius (1547 m. Vilniuje įsteigta stiklo dirbtuvė). Buvo kuriami meniški kokliai (dideli, kelių spalvų, dekoruoti reljefiniais portretais, siužetinėmis kompozicijomis, herbais), audžiami ornamentiniai ir siužetiniai gobelenai (D. f Chaleckio „Medžioklės scenos”, „Samsono istorija”, Zavišaitės „Evangelistai”). Toliau plito meninis siuvinėjimas (drabužiai, vėliavos, audiniai) ir knygų įrišimas (garsėjo knygrišiai Vaitiekus, Jonas Lietuvis, Onisimas Radišauskas, Jokūbas Morkūnas, P. Migdalauskas).
MUZIKA. Renesanso muzikai būdinga vokalinės polifonijos klestėjimas ir sąskambių darnos siekimas, savarankiškų instrumentinės muzikos žanrų plėtotė. LDK muzikos repertuarą teikė dvaruose dirbę italų, lenkų, vengrų kilmės muzikai, Italijoje dirbo lietuvių kilmės liutnininkas ir kompozitorius Kazimieras Stanislovas Rudamina Dusetiškis. Buvo vargonų, klavikordų, styginių bei pučiamųjų instrumentų ir jais griežiančių meistrų, vokalinių ir instrumentinių kapelų. Iš pietų Europos (daugiausia iš Italijos) XVI a. paplito karnavalai, eitynės su muzika, muzikiniai mokyklinio teatro spektakliai. Kartu su reformacijos sąjūdžiu, ėjusiu iš Prūsijos, didėjo dėmesys nacionalinei kalbai, buvo kuriamos ir platinamos giesmės (Martyno Mažvydo veikla).



BAROKAS, XVII a. ir XVIII a. pirmos pusės meno kryptis. XVI a. pabaigos – XVIII a. pradžios architektūros ir dailės stilius. Išreiškė absoliutizmo laikų feodalinės visuomenės pasaulėjautą, socialinio gyvenimo ir visuomenės sąmonės formų (ypač ideologijos), pasaulio suvokimo ir atspindėjimo Prieštaringumą, jausmo ir intelekto įtampą. Sudėtingas ir prieštaringas baroko menas išsiskyrė savo didingumu, puošnumu, dinamiškumu ir dekoratyvumu bei ryškiais kontrastais. Baroko kūriniuose asketiškumas derinamas su hedoniškumu, rafinuotumas su grubumu, abstrakti simbolika su natūralistiniu detalių traktavimu. Baroko mene darniai susijo architektūra, dailė ir kitos meno šakos. Barokas pradėjo formuotis XVI a. pabaigoje Italijoje.
Lietuvoje baroko menas, plitęs nuo XVII a. pirmos pusės, buvo susijęs su renesanso menu. Jame ryškūs liaudiškumo bruožai, mažiau puošnumo, įmantrumo, egzaltacijos ir mistikos. Labiausiai pasireiškė architektūroje ir dailėje, mažiau literatūroje, muzikoje, teatre.
ARCHITEKTŪRA. Baroko stilius daugiausia buvo paplitęs kulto ir reprezentacinių rūmų architektūroje (visuomeniniai pastatai bei miestiečių gyvenamieji namai ne tokie puošnūs ir didingi). Pastatams būdinga aiškumas, asimetrija, vertikalių (piliastrai, kolonos, puskolonės) ir banguotų arba laužytų horizontalių (karnizai) linijų, skaidančių plokštumas, ritmika. Pastatų eksterjere vyravo įgaubti ir išgaubti paviršiai, gausus dekoras.
Lietuvoje skiriami trys baroko architektūros laikotarpiai: ankstyvasis (1600 – 50 m.), brandusis (1650 – 1700 m.) ir vėlyvasis (1700 – 90 m.). Ankstyvojo baroko laikotarpio kulto architektūrai turėjo įtakos Romos, brandžioje — Romos ir Venecijos, vėlyvojo — Italijos, Prancūzijos, vidurio Europos ir Rusijos baroko architektūra. Dauguma ankstyvojo ir brandžiojo baroko laikotarpiu statytų bažnyčių (ar jų interjerų) XVIII a. buvo rekonstruota (išskyrus Pažaislio ir Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčią) ir įgavo vėlyvojo baroko bei rokoko formų. Lietuvos vėlyvasis barokas įgijo savitų, vietinių bruožų, ypač pasireiškusių vilniečio architekto Jono Kristupo Glaubico kūryboje. Pirmasis ankstyvojo baroko pastatas Vilniuje buvo šv. Kazimiero bažnyčia (1604 – 18 m., statybos vadovai Jonas Prochovičius ir Povilas Boksa; vėliau rekonstruota), pastatyta Romos Jėzaus bažnyčios (1568 – 84 m.) pavyzdžiu. Ji buvo lotyniško kryžiaus plano, bazilikinė, su kupolu, turėjo ramų, plokščią, dvibokščių Lietuvos baroko bažnyčioms būdingą fasadą. Pagal šv. Kazimiero bažnyčią Vilniuje buvo pastatyta Šv. dvasios cerkvė (1632 – 37 m.; vėliau rekonstruota), šv. Petro ir Povilo bažnyčia (pradėta 1668 m., architektas Janas Zaoras, vėliau Johanas Batistą Fredianis), dominikonų Šv. dvasios bažnyčia (XVI – XVIII a.). Supaprastintas šv. Kazimiero bažnyčios variantas (vietoj kupolo — kupoliniai skliautai) yra Kauno Karmelitų (1685 – 1690 m.) ir Stakliškių (1765—76) vienanavės bažnyčios su transeptais.
XVII a. (brandžiojo baroko laikotarpiu) dvibokštėse bažnyčiose (Raseinių, 1663 m., išplėsta 1783 m.; Varnių bažnyčia, 1691 m.) lotyniško kryžiaus planą pabrėžia vietoj transepto įrengtos šoninės koplyčios. XVIII a. (vėlyvojo baroko laikotarpiu) Vilniuje dažniausiai buvo statomos stačiakampio plano bazilikinės arba halinės dvibokštės bažnyčios: šv. Jokūbo ir Pilypo (1690 – 4727 m.; bokštai XVIII a., architektas Abraomas Antuanas Zenu), šv. Rapolo (1702 – 09 m.; bokštai XVIII a., architektas Jonas Valentas Dideršteinas, J. Nezemkovskis), rečiau — vienbokštės (Augustinų, 1746 – 68 m.). Dvibokščių bažnyčių pastatyta Kražiuose (1757 – 63 m., architektas Tomas Žebrauskas), Šiluvoje (1760 – 86 m.), Krinčine (1776 – 82 m.). Šiuo laikotarpiu rekonstruotos kai kurios dvibokštės Vilniaus ir Kauno bažnyčios: Kauno Jėzuitų (1666 – 1720 m.; bokštai 1725 m., rekonstruota po gaisro 1739 m.); Vilniaus šv. Kotrynos (1619 – 22 m.; 1741 – 43 m. paaukštinti bokštai, architektas Glaubicas), Misionierių (1695 – 1730 m.; bokštai, 1750 – 56 m., architektas Glaubicas). Jos įgavo daugiatarpsnius ir grakščius bokštus, vaizdingai įkomponuotus į miesto panoramą. Rekonstruotos bebokštės bažnyčios (Jiezno, XVI a., rekonstruota 1670 m., išplėsta 1768 – 72 m.), Tytuvėnų, 1614 – 39 m., rekonstruota 1759 – 83 m.) įgavo dvibokščius fasadus. XVII a. (iš pradžių ankstyvojo, vėliau brandžiojo baroko laikotarpiu) buvo statomos stačiakampio arba lotyniško kryžiaus plano bebokštės bažnyčios (jų fasadai panašūs į Romos ankstyvojo A Jėzaus arba šv. Zuzanos bažnyčių fasadus): Vilniaus Visų šventųjų bažnyčia (1620 – 31 m.; Varpinė 1743 m., vėlyvojo baroko interjeras, XVIII a. antra pusė), šv. Teresės bažnyčia (1633 – 1650 m., architektas Ulrikas ir kiti architektai; rekonstruota XVIII a. įgavo puošnų rokokinį interjerą). Bebokščių bažnyčių pastatyta Telšiuose (vienanavė, su plačiomis emporomis apie visą bažnyčią; 1762 – 65 m., bokštas pristatytas XIX a. vidurys, architektas Fulgentas Rimgaila), Šumske (1789 m., architektas Tomas Ruselis; kai kurie pakeitimai architekto Augustino Kosakausko rekonstruota XIX a. II pusėje), Troškūnuose (1789 m., architektas Stanislovas Maigis, Martynas Knakfusas). Vilniuje buvo rekonstruotos gotikinės bebokštės bažnyčios: šv. Jono (1426 m.; rekonstruota 1738 – 49 m., architektas Glaubicas), šv. Jurgio (XVI a.; 1750 – 55 m., įgavo rokoko formų, architektas Pranciškus Ignotas Hoferis). Visais baroko laikotaipiais pastatyta centriškų kupolinių kulto pastatų: Vilniaus katedros šv. Kaz’miero koplyčia (1624 – 36 m., architektas Konstantinas Tenkala, interjero skulptūros ir freskos, 1636 – 43 m.), unikalus Pažaislio architektūros ansamblis (pradėtas 1667 m., architektas Liudvikas Fredas, nuo 1680 m. — Karlas ir Petras Putiniai), Vilniaus Trinitorių bažnyčia (1694 – 1737 m.; bokštai vėliau pristatyti), Vizitiečių bažnyčia (1729 – 44 m.; vidaus dekoras 1763 m., architektas Juozapas Polą), Liškiavos bažnyčia (Sakramentiečių bažnyčios Varšuvoje modifikacija; 1704 – 41 m.). XVII a. pab.—XVIII a. (brandžiojo ir vėlyvojo baroko laikotarpiu) pradėta statyti (arba rekonstruoti) reprezetancinius didikų rūmus, miestiečių namus. Pastatyta 2—3 aukštų, anfiladinių rūmų su pusiau uždarais kiemais: Pacų rūmai — Vilniuje (apie 1675 m.), Jiezne (1770 m.) ir Kaune (XVII a. antra pusė; po XVIII a. rekonstrukcijos įgavo vėlyvojo baroko formų). Vilniuje atsirado didingų rūmų su paviljonais kampuose ir puošniais interjerais (Sapiegų rūmai, 1691 – 97 m.; Sluškų rūmai, 1690 – 1700 m.). Prie šių rūmų buvo įrengiami geometrinio planavimo parkai. Periferijoje smulkieji feodalai statydinosi stačiakampio plano vienaukščius namus (Biliūnų, Raseinių r j., Kelmės dvarų rūmai, abu XVIII a.) su erdviais mezoninais, rūsiais. Pastatus juosė mišraus planavimo parkai. Šiems rūmams didingumo teikė aukšti, laiptuoti keturšlaičiai arba pusiau valminiai stogai, reprezentacinės šoninių fasadų terasos su dekoruotomis ažūrinėmis tvorelėmis. Statyta ir vienaukščių dvarų rūmų (namų kompleksas Vilniuje, Tilto g. 1) su puošniais priebučiais. Miestiečių gyvenamieji namai buvo dviejų, kai kada trijų aukštų, stačiakampio (namas Klaipėdoje, Didžiojo vandens g. 6, 1774 m.) arba kampinio plano (namas Kaune, Valančiaus g. 8, XVIII a.), su pusiau uždarais (namas Kėdainiuose, Taikos ir Liaudies g. 20/2, XVIII a. antra pusė) arba uždarais kiemais (namas Vilniuje, Stiklių g. 2, minimas 1645 m., rekonstruotas baroko formomis XVIII a. antra pusėje). Namų šoniniai fasadai dažniausiai buvo atgręžti į gatvę, įėjimai iš kiemo arba iš įvažiavimo į kiemą (kai kada į II ar III aukšto butus buvo patenkama per išorines galerijas — namas Vilniuje, Gorkio g. 79). Namai turėjo barokui būdingus portalus su karpytomis durų arkomis, langus su apvadais. Jų patalpos buvo išdėstytos viena eile. XVIII a. pastatyta Vilniaus universiteto observatorija (senoji) — antstatas ant trijų aukštų universiteto korpuso (1753 m., architektas Tomas Žebrauskas).
Baroko laikotarpiu statyta daug smulkiosios architektūros statinių (koplytstulpių, koplytėlių); jie buvo įvairaus plano, tūrio, proporcijų, dekoro, dažnai turėjo iš geležies kaltas ažūrines viršūnes.
Lietuvos baroko architektūra užima reikšmingą vietą Š. r. ir Vid. Europos baroko architektūroje. Jos saviti bruožai (tūrių, proporcijų ir planų darna, dekoro tektoniškumas, įmantrumo, kreivų ir painių formų vengimas) suformavo lietuvišką (vadinamą Vilniaus) baroko mokyklą, pasireiškusią ne tik Lietuvoje, bet ir V. Baltarusijos bei R. Latvijos architektūroje (pastatus dažnai projektavo ir statė tie patys Vilniaus architektai ir meistrai, buvo tie patys užsakovai).
DAILEI būdinga formų dinamiškumas, pabrėžtas jausmingumas, išorinių efektų ir puošybinių elementų gausumas. Populiarūs žanrai: rel., mit. ir alegorinės kompozicijos, portretai. Tapybos kūriniams būdinga emocijų, ritmo ir kolorito vienovė, skulptūros kūriniams — formų dinamiškumas.
Lietuvos baroko dailė turėjo sąsajų su renesanso (ypač XVII a. pusės pusės dailė) ir klasicizmo daile (ypač XVIII a. IV ketvirčio dailė). Jai būdinga saikingumas, realistinis formų traktavimas, kompozicijos aiškumas, liaudiškumo bruožai. Šiuo laikotarpiu klestėjo su architektūra susijusi skulptūra. Pastatų (daugiausia bažnyčių) interjeruose gausu antkapinių paminklų ir epitafijų (Petro Veselovskio, 1635 m., Vilniaus Bernardinų bažnyčioje; Kristoforo Sapiegos, 1631 m., Leono Sapiegos ir jo žmonų, 1636 m., Jono Sapiegos, 1643 m., visi Vilniaus šv. Mykolo bažnyčioje; Samuelio ir Teodoro Oginskių, XVII a. pirma pusė, Kruonio bažnyčioje; Jono Kazimiero Bžostovskio, 1656 m., Veliuonos bažnyčioje; Martyno Marcelijaus Giedraičio, 1639 m., Videniškių bažnyčioje). Reikšmingiausi Lietuvos baroko skulptūros paminklai yra Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčios (1671 – 85 m., italų skulptoriai Pjetras Pertis, Džovanis Galis, vilnietis Mykolas Zelevičius ir kt.) bei Pažaislio vienuolyno (1667 – 1712 m., skulptoriai Mikalojus Volšeidas, Johanas Merlis) interjerai, puošti gausiais stiuko lipdiniais (reljefais ir skulptūromis). XVII a. pabaigoje — XVIII a. viduryje sukurta daugiau dinamiško silueto ir ekspresyvios nuotaikos barokinių skulptūrų (Vilniaus Trinitorių bažnyčios, 1700 – 1705 m.; Vilniaus šv. Jono ir šv. Kotrynos bažnyčių altorių bei koplyčių skulptūros ir reljefai, 1743 – 53 m., skulptoriai Jonas Vosčinskis. Juozapas Hedelis). Kai kurių bažnyčių (Palėvenės, XVIII a. vid.; Šiluvos, 1752 – 68 m., skulptorius Jonas Pagaiskis) skulptorius dekore ryškios liaudies dailės tradicijos. XVIII a. pab. plito išraiškingos dinamiškų formų eksterjero skulptūros (Vilniaus katedros v. fasado skulptūros, it. skulptorius Tomas Rigis). Sukurta biustų (Jurgio Tiškevičiaus, 1652 m., skulptorius Frančeskas Rosis; Adamo Freitago, XVII a. vid.), medalių, medžio drožinių, smulkiosios skulptūros kūrinių iš dramblio kaulo (Vilniaus katedros ir Jonavos bažnyčios krucifiksai, XVII a. pab.).
Su architektūra siejosi ir šio laikotarpio sienų tapyba (freskos). Kai kurių bažnyčių (Rykantų, 1668 m., tapytojas Jonas Janavičius; Liškiavos) freskose ryškios liet. liaudies dailės tradicijos, kitų (Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčios, XVII a. antra pusė, tapytojas Martynas da Altomontė) freskos patetiškos, nesudėtingos kompozicijos. A sienų tapybos suklestėjimas buvo glaudžiai susijęs su italų tapytojo Mykolo Angelo Palonio veikla. Vietos meistrų padedamas, jis dekoravo Pažaislio bažnyčią ir vienuolyną, Vilniaus katedros šv. Kazimiero koplyčią, Sapiegų ir Pacų rūmų Vilniuje interjerus. Palonio freskoms būdinga sudėtinga kompozicija, dinamiškas ritmas, įvairūs rakursai, sodrus koloritas. XVIII a. sukurta freskų (Vilniaus šv. Teresės, 1763 – 65 m., tapytojas Motiejus Sluščianskis; Jiezno, 1770 – 79 m., bažnyčiose) bei freskinių portretų (Mikalojaus, Jurgio ir Barboros Radvilų, Zigmanto Vazos portretai Vilniaus šv. Jurgio bažnyčioje). Molbertinės tapybos kūrinių (reljefų kompozicijų, reprezentacinių portretų) sukūrė tapytojai Simonas Cechovičius, Piteris Dan-kersas, Silvestras de Mirys, Palo-nis, Jonas Prechtelis, Jurgis Danielius Šulcas.
XVII a. baroko grafikoje vyravo knygų iliustracijos (tituliniai lapai, frontispisai, vinjetės) ir raižyti portretai (dailininkai Aleksandras Tarasevičius, Laurynas Vilacas, Tomas ir Mykolas Šnopsai, Konradas Getkė, L. Kščonas), XVIII a. imta kurti lakštinę grafika (estampus), santūrias barokines formas pradėta keisti įmantresnėmis ir sudėtingesnėmis rokoko formomis, grafikos tematika pasidarė įvairesnė (atsirado buitinio ir ist. žanro kūrimų), įvairėjo raižymo technika. Žymiausi šio laikotarpio grafikai: Pranciškus Balcevičius, Jonas Petrauskas, Mykolas Caplins-kas, Ksaveras Karenga, Antanas, Juozas, Ipolitas ir Pranciškus Perliai.
XVII – XVIII a. taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniuose ryškėjo regioniniai bruožai (liaudiškos dirbinių formos, raštų motyvai, intensyvios spalvos ir jų deriniai). Jie glaudžiai pynėsi su vyraujančiais baroko ir rokoko stiliaus elementais. XVII a. – XVIII a. pr. taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinius gamino daugiausia vietos amatininkų cechai ir dirbtuvės, nuo XVIII a. vidurio — feodalų manufaktūros (garsėjo Radvilų manufaktūros Dubingiuose, Kėdainiuose). Sukurta audinių, juostų, gobelenų ir kilimų (J. Litvinkevičius, Juozapas ir Rudolfas Heskiai, A. Markevičienė, M. Verbickis), vargonų, buitinių ir kulto reikmenų (Steponas Galvokas, Friderikas Donelaitis, Jurgis Mikutaitis, Danielius Džotas, Ignas Barčius, Jonas Boklauskas, Adomas Kasparinis). Meniška buvo keramika (Mikalojus Trapovičius, Petras Šumanauskas, L. Jurevičius, Pantucijus Petrauskas), ypač kokliai (Petras Zobars-kas), auksakalystė. Buvo paplitę meniškai apipavidalinti laikrodžiai (Stanislovas Vručinskas, Jokūbas Dilys, Jokūbas Gierkė), kalstyti reljefiniuose paveiksluose vaizduojamų asmenų drabužiai ir karūnos (Jonas Kuolas, Tadas Skendzerskis), buvo liejami varpai (Jonas Delamarsas, Andriejus Derlingas, Jonas Tamo-ševičius, Gustavas Merkas).
LITERATŪROJE (Europos) barokas paplito XVII a. Svarbiausi bruožai: gausūs kontrastai, fantazijos ir reljefinės mistikos derinimas su humoru ir buitiškumu, antikinės mitologijos įvaizdžių — su bibliniais motyvais, krikščionybės idėjomis, alegorizmo — su natūralistiniais makabriniais elementais, hiperbolių, sudėtingų retorinių konstrukcijų — su šnekamosios kalbos posakiais, vulgarizmais, makaroniškumu.
Lietuvos literatūroje baroko reiškiniams atsirasti turėjo poveikio lenkų ir vokiečių baroko literatūra. Grožinės literatūros elementų turintiems XVII – XVIII a. pamokslams, giesmėms, maldoms būdingi skurdo ir brangenybių įvaizdžių kontrastai (Konstantino Sirvydo pamokslų rinkinys „Punktai sakymų”, 1629 – 44 m.), stebinantys ir bauginantys hiperbolizuoti bado, karo, maro ir kitokių nelaimių vaizdai, „mirties šokio” motyvai (Saliamono Slavočinskio, Stepono Jaugelio-Telegos, Jono Berento, Pranciškaus Šrubauskio ir kitų giesmynų, maldaknygių giesmės ir maldos, pvz., „Giesmė apie pavietrį gailinga”, „Giesmė apie smertį”, „Malda čėse brangumo ir didžio bado”, „Malda čėse didžio karo arba pavietrės”), pragaro kančių aprašymai (Mykolo Olševskio „Bromą”, 1753 m.). Proginėje poezijoje lot. ir liet. kalbomis gausiai vartojamos klišėmis tapusios alegorijos, herbinė simbolika, antikinių mitų įvaizdžiai, istorinės reminiscencijos (lotyniškos — Kazimiero Kojelavičiaus, Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus panegirikos, Vaclovo Daujoto Labūnaviškio panegirinė dedikacija Mikalojaus Daukšos„Postilėje”; lietuviškos — Daujoto Labūnaviškio panegirikos lietuvių vertimas, Jaugelio-Telegos dedikacija „Ant herbo kunigaikščio jomylistos”, 1653 m., Petro Tarvainio ir kitų autorių panegirikos). Gausios alegorijos, kalbos makaroniškumas ir kiti baroko bruožai būdingi XVII – XVIII a. Vilniuje, Kražiuose statytoms mokyklinėms dramoms. Baroko teoriniai principai atsispindi XVII a. pr. lotynų kalba parašytuose Sarbievijaus poetikos traktatuose. Baroko pasaulėjautos ir stilistikos elementų (pietistinis rigorizmas, fizinių afekto išraiškų hiperbolizuoti vaizdai, šiurkštokos buities detalės, vulgarizmai) yra Donelaičio „Metuose”(par. XVIII a. 7 d-metyje).
MUZIKAI būdinga mažoro ir minoro dermėmis pagrįsta tonacinė sistema, polifoninės ir homofoninės faktūros sąveika, stambūs vokaliniai ir instrumentiniai žanrai: opera, kantata, oratorija, koncertas, siuita, sonata.
Lietuvoje XVII a. daugiausia baroko bruožų turėjo Vladislovo Vazos Vilniaus Žemutinės pilies teatre pastatytos operos „Elenos pagrobimas” (1636 m.), „Andromeda” (1644 m.) ir „Apviltoji Kirkė” (1648 m.). Vilniuje gyveno ir kūrė kompozitoriai Simonas Berentas, Antuanas Galo d’ Anžeras, Martynas Krečmeris (jo kūryboje būta baroko muzikos bruožų: homofoninis stilius, skaitmeninio boso vartojimas ir kt.), muzikos akustikos tyrinėtojas Vaitiekus Tilkovskis. Žygimantas Liauksminas 1667 m. Vilniuje išleido lotynišką vadovėlį „Muzikos menas ir praktika” (liet. 1977 m.), Nikolajus Dileckis parašė traktato „Muzikos gramatika” (1675 m., lenk.) pirmąjį variantą. Rezidencines kapelas Vilniuje turėjo Kazimieras Sapiega, Kristupas Radvila, Jonušas Tiškevičius, Biržuose — Boguslavas Radvila, Kėdainiuose — Jonušas Radvila. Baroko laikotarpio kapelų muzikams būdinga universalumas (mokėdavo groti keliais muzikos instrumentais), pasitaikydavo tarp jų virtuozų. Kapelų orkestrų muzikantai, bažnyčių chorų giedotojai buvo rengiami bažnyčių ir vienuolynų mokyklose. Svarbią reikšmę įgavo paveldima kantoriaus (muzikos mokytojo) profesija.

TEATRO vaidinimams būdinga sudėtingas veiksmas, žiaurumo scenos, veikėjų, alegorinių figūrų (Amžinybė, Teisingumas, Šmeižtas) gausumas, muzika, šokiai, pantomima. Įsigalėjo sudaranti perspektyvos įspūdį scena (judantys telarai, kulisai, prospektas, iliuzionistinės dekoracijos, apšvietimo efektai, sudėtinga scenos įranga). Lietuvos teatrui (XVII a. – XVIII a. pr.) didelę įtaką turėjo vakarų Europos, ypač komedija del arte (kaukių) teatras. Ryškių baroko bruožų turėjo kai kurie mokyklinių (Vilniaus akademijos, Kražių, Zodiškių, Kauno, Pašiaušės kolegijų), valdovo Vilniaus rūmų ir dvarų (Oginskių, Radvilų, Tyzenhauzų) teatrų pastatymai. Dvarų teatrai statė vakarų Europos (daugiausia italų), vietos autorių dramas ir operas, mokykliniai teatrai — nemaža vietinių dramaturgų pjesių (išliko teatro programų tekstų). Dvarų teatruose vaidino užsienio ir vietos aktorių profesionalų trupės, mėgėjai, mokykliniame teatre — mokiniai. Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus knyga „Apie tobuląją poeziją” (par. XVII a. pr.) ir nežinomo autoriaus knyga „Praktinė poetika” (1648) gvildenami ir baroko teatro teoriniai principai.

Naudota literatura

1. Tarybų Lietuvos enciklopedija (II ir III tomai)
2. “Gimtoji istorija 7 – 12 kl.” (kompiuterinė porgrama)
3. Internetas

Leave a Comment