Baroko epocha

Turinys:
Uždaviniai..............................2
Barokas..............................3
Baroko epochos specifika ..............................9
Išvados..............................21
Literatūra..............................22

Uždaviniai:
1. Išanalizuoti Baroko atsiradimą Lietuvoje ir kaip jis vystėsi.
2. Baroko architektūra Lietuvoje.
3. Baroko meną atspindintys pastatai lIetuvoje.

Barokas

XVI a. pab. – XVII a. Europoje kuriamas naujųjų laikų menas, vyksta svarbūs pokyčiai valstybių ir politikos istorijoje, žmonių sąmonėje. Greta klasicizmo XVI – XVII a. suklesti ir barokas: literatūra, teatras, architektūra, skulptūra, tapyba, muzika, sukuriama baroko meno teorija, estetika.
Baroko sąvoka žinoma jau XVIII a. pabaigoje. XIX a. pab. vokiečių mokslininkas H.Velflinas baroku pavadino XVI a. pab. – XVII a. italų architektūrą. Vėliau jis išplėtė šios sąvokos vaartojimą ir pritaikė ją literatūrai ir muzikai. Velflinas supriešino Renesansą barokui.
XX a. pr. šiai sąvokai tam tikrą laiką buvo teikiama neigiama prasmė: barokas buvo suvokiamas kaip kiekvienos epochos meno smukimo, išsigimimo, krizės stadija. Tokia prasme šią sąvoką vartojo filosofai B.Kročė, A.Špengleris. ,,Menas negali būti barokas, o barokas – menas”,- sakė Kročė. Vėliau Kročė bei kiti tyrinėtojai visą XVII a. meną ėmė vadinti baroku.
Šiandien meno bei literatūros istorijoje ir estetikoje barokas vartojama neutraliai, neturi neigiamos prasmės. Barokas kildinamas iš portugalų k. pérola baarroca (netaisyklingos formos perlas) ir iš scholastikoje žinomo silogizmo baroco. Baroko sąvoka labiausiai taikytina bendram Europos sąjūdžiui, kurio ypatybės ir literatūros stilius gali būti konkrečiai aprašyti ir kurio chronologines ribas galima gana tiksliai nustatyti: nuo paskutiniųjų XVI a. dešimtmečių iki XV

VIII a. vidurio tam tikrose šalyse. Baroko sąvoka rodo, kad T.Braunas ir Donas, Gongora ir Kevedas, Grifijus ir Grimelshauzenas turi kažką bendra vienos nacionalinės literatūros ir Europos mastu.
Barokas – tai istorinis meno bei literatūros stilius ir kryptis, turinti savo estetiką ir teoriją.
Apibūdinant XVI a. pab., XVII a. ir XVIII a. pr. literatūrą ir meną, vartojamos sąvokos: manierizmas, barokizmas, rokoko. Manierizmas kartais taikomas visai baroko epochai ir vartojamas kaip baroko termino sinonimas (pvz., Kurcijus siūlė pakeisti baroką manierizmu); kartais – siauresne prasme – asmeninis stilius baroko stilistikos kontekste. Dažnai manierizmu vadinama ankstyvoji baroko stadija, jo pradžia, perėjimas iš Renesanso į baroką, pvz., Mikelandželo, B.Čelinio, Veronėzės ir kitų kūriniai. Baroko pabaigą, jo vėlyvąją stadiją, pvz., Dž.Marino, F.Fenelono kūrybą kai kurie tyrinėtojai (H.Hacfeldas ir kt.) vadina barokizmu. Vėėlyviausią baroko atmaina dėl savo ypatingo puošnumo vadinama rokoko. Šiuo stiliumi rašė P.Ž. de Krebijonas, P.Marivo, F.Hagedornas ir kiti. Tapyboje žymiausi rokoko atstovai – A.Vato, J.Fragonaras. Rokoko muzikos kūrėjai – F.Kuperenas, G.F.Telemanas ir kiti.
XVI a. pab. – XVII a. pasiekta didžių laimėjimų fizikos, astronomijos, matematikos ir kitų mokslų srityse. N.Koperniko mokymas, kad ne žemė yra visatos centras, buvo pagilintas ir tapo žinomas G.Galilėjaus ir J.Keplerio dėka. Pažįstami daiktai ir įprasti santykiai pamažu neteko savo turinio ir prasmės, tapo forma, regimybe. Gyvenimą, tikrovę imta su
uvokti kaip iliuziją, regimybę, teatrą; teatras tapo ,,regima [gyvenimo] metafora” (Ch.Ortega i Gasetas). Neatsitiktinai XVII a. sukurtos dvi didžios teatro sistemos – baroko ir klasicizmo. Žmogus jaučiasi vienišas, sutrikęs begalinėje visatoje, bet jis yra kosminių jėgų judėjimo ir sąveikos dalyvis. Anglų poetas metafizikas Dž.Donas, gerai išstudijavęs Galilėjaus ir Keplerio veikalus, manė, kad empirinis pasaulis ir „naujoji” visata grasina jo tikėjimui, žlunga nusistovėjusios vertybės – ,,net saule nebegalima pasitikėti” (eilėraštis ,,Pirmosios metinės”). Pasaulis nei pastovus, nei harmoningas, todėl neįmanoma suvokti jo dėsnių.
Filosofijos srityje baroko epochoje, kaip ir Renesanso, vyrauja neoplatonizmas, sukrikščionintas stoikų mokymas, epikūrizmas ir skepticizmas (pironizmas). Baroko menininkams ir mąstytojams ypač artima stoikų skelbiama asmenybės vidinio nepriklausomumo idėja; proto, kaip jėgos, galinčios priešintis fatališkam pasaulio blogiui ir aistroms, idėja; tikėjimo, laisvos valios ir proto santykio samprata krikščionybės filosofijoje. Baroko menininkai ir mąstytojai išeities iš tikrovės prieštaravimų ieško ir tikėjime, ir prote, mąstyme. Čia glūdi vieno iš baroko paradoksų esmė: baroko menas skelbė pasaulio iracionalumo idėją, nors labai stipri ir racionalizmo tendencija: vaizduotė, disciplinuota proto, iš supančių daiktų ir reiškinių chaoso gali sukurti mozaikinį pasaulio paveikslą, bet esmė liks neatskleista, paslaptinga.
„Mokslo atskleistas gamtos judėjimas įsigali architektūroje, poezijoje, muzikoje”. Pasaulio kintamumo, begalinio judėjimo erdvėje ir laike idėja nulėmė tokius baroko meno bruožus: nepaprastą me
eninių išraiškos priemonių dinamiškumą ir ekspresyvumą, vidinę logiką, vaizdų kontrastingumą.
Architektūroje renesanso statiką pakeičia naujos dinamiškos, didingos formos, tiesią liniją – laužyta, vingiuota, plokštumą – apvalios, gaubtos formos, saikingą puošnumą – dekoratyvumas, puošmenų gausybė. Kupinos gyvumo ir emocijų yra Dž.L.Berninio ir F.Borominio skulptūros, jose viskas juda – žmonės, vanduo, šviesuliai.
Baroko tapyboje taip pat atsispindi judantis ir kintantis pasaulis, žmogaus asmenybės nepastovumas dvasinės įtampos momentais matyti J.Tintoreto, M.Karavadžo, P.Kortonos, A.Kanaleto, El Greko, D.Velaskeso, P.Breigelio, Rembrandto, P.Rubenso, N.Puseno ir kitų paveiksluose. Ypač suklesti portretas, natiurmortas, peizažinė tapyba.
Baroko muzikoje įsigali mažorominorinė sistema, homofoninė harmoninė struktūra, polifonija tampa laisvo stiliaus. Baroko muzikoje atsirado naujų žanrų: fuga, opera, sonata, simfonija, oratorija, kantata, choraliniai preliudai, pasija ir kt. Atlikti kai kurioms kompozicijoms reikėjo suburti didelius orkestrus, kurie tapo dabartinių simfoninių orkestrų prototipai. XVII a. susiformavo bel canto stilius italų operoje. Šią epochą išgarsino kompozitoriai Monteverdis, Vivaldis, Skarlatis, Kuperenas, Ramo, Šiucas, J.S.Bachas, Telemanas, Hendelis, Perselas ir kiti.
XVI a. pab. – XVII a., tam tikrose šalyse ir XVIII a. pradžioje Europos literatūroje išryškėjo srovės, tendencijos, mokyklos, kurioms būdingi panašūs ar tapatūs poetikos ir kūrybos principai – baroko principai.
Italų baroko literatūros viršūnė – Dž.Marino lyrika (rinkiniai „Lyra”, „Epitalamos” ir kt.), poemos (,,Adonis”, „Kūdikių išžudymas”) ir proza. Marinas turėjo didžiulės įtakos italų, ispanų, prancūzų, vokiečių baroko poezijai ir pr
rozai. Jo originali kūrybos maniera, stilius vadinami marinizmu. Žymiausi italų baroko prozos kūrėjai – E.Tezauras, D.Bazilė, G.Galilėjus, epinės poezijos – T.Tašas, satyrinės – A.Tasonis.
Daug baroko bruožų yra prancūzų Plejados, M. de Montenio, ankstyvojoje F. de Malerbo kūryboje. Žymiausi prancūzų baroko poetai – vadinamieji libertinai T. de Vijo, Sent-Amanas, T. l’Ermitas – lyrikos, poemų, dramų kūrėjai. Aristokratų salonuose XVII a. suklestėjo galantiškoji, preciozinė literatūra, ypač reikšmingas buvo preciozinis romanas, rašomas rafinuotu, puošniu, sudėtingu stiliumi (O. d’Jurfė, M. de Skiudėri, M. de Lafajet ir kt.).
Analogiškas prancūzų preciozinei literatūrai, nors ankstyvesnis reiškinys, buvo anglų eufuizmas, kilęs nuo Dž.Lilio romano „Euphues” (1581). Garsiausi anglų baroko poezijos kūrėjai – metafizikai Dž.Donas, Dž.Herbertas, R.Krešo, A.Marvelas. Jų poetinė maniera artima italų marinizmui, ispanų konseptizmui ir kultizmui – svarbiausioms ispanų baroko stilistikoms. Literatūros tyrinėtojai H.Hacfeldas, M.Rostonas ir kt. barokui priskiria ir Dž.Miltono (poemos „Prarastas rojus” ir „Sugrąžintas rojus”, vėlyvoji lyrika), Dž.Draideno, net Dž.Banjeno kūrybą.
XVII a. vokiečių rašytojų A.Grifijaus, J.Mošerošo kūryba artima prancūzų preciozinei literatūrai, marinizmui, kultizmui ir konseptizmui. Ypač garsus yra A.Grifijus, poetas ir dramaturgas (tragedijos ,,Leo Armenijus”, „Kardenijas ir Celinda” ir kt.), Grasiano vertėjas. Kūrybos tematika, stiliaus maniera, pasaulėjauta metafizikams, marinistams, ispanų poetams ypač artimi buvo Antrosios Silezijos mokyklos poetai Angelas Silezietis, D.K. fon Loenšteinas, Ch.H: fon Hofmansvaldau ir kt. Vokiečių baroko prozos žymiausias kūrėjas – H.J.Grimelshauzenas (romanas „Simplicissimus”).
Portugalų poezijai ir dramai didelę įtaką darė ispanų literatūra. XVI a. pab. – XVII a. portugalų literatūroje vyravo kultizmo ir konseptizmo srovės. Originaliausias ir žymiausias Renesanso pabaigos ir baroko poetas bei dramaturgas – L. de Kamoenšas (poema „Lusiados”, lyrika, drama „Filodemas” ir kt.), D.F.M. de Meljas ir kt.
XVI a. pab. – XVII a. Lenkijos-Lietuvos valstybėje susidarė sąlygos baroko menui klestėti. Vienu reikšmingiausių baroko kultūros centrų tapo ir Vilnius. Čia statoma daug barokinių bažnyčių (šv. Kazimiero, šv. Petro ir Povilo), didikų rūmų (Sluškų, Sapiegų). Suklestėjo barokinė skulptūra ir tapyba. Vilniaus universitete kuriama neolotyniškoji, artima Vakarų Europos barokui, poezija. Garsiausias jos kūrėjas – K.Sarbievijus.
Kai kurie tyrinėtojai baroko meną siejo su Renesanso idėjų bei idealų išsigimimu, krize, kontrreformacija. Tokiam požiūriui prieštarauja faktai: baroko tendencijos išryškėjo Italijos ir Ispanijos mene bei literatūroje, daug baroko šedevrų buvo sukurta dar iki kontrreformacijos (Tridento taryba prasidėjo 1545 m., baigėsi 1563 m.), silpnėjant arba jau pasibaigus kontrreformacijai. Baroko menas suklestėjo ir Europos protestantiškuose kraštuose: Nyderlanduose, Šiaurės Vokietijoje, Anglijoje, net stačiatikių Rusijoje. Prancūzijoje ir Vokietijoje buvo ir katalikų, ir protestantų baroko menininkų bei rašytojų. Klestėjo barokas Meksikoje ir Peru, kur nebuvo kontrreformacijos. Todėl baroką reikia vertinti kaip „visos Europos reiškinį, nesiejant jo su kokia viena profesija ar religija”.
Barokas nebuvo ir Renesanso išsigimimo, krizės rezultatas. Keičiantis politinei, ekonominei, intelektualinei situacijai, kontrreformacijos rūstybės ir protestantų netolerantiškumo atmosferoje kito požiūris į ankstyvojo Renesanso harmonijos ir žmogaus idealą, keitėsi Renesanso pasaulėjauta ir menas. Barokas, kaip ir klasicizmas, buvo dėsninga Renesanso meno ir estetinės minties raidos stadija. Baroko menininkai neatmetė Atgimimo epochos humanizmo, jautė glaudų ryšį su Renesansu, nors kartais ir skelbė, kad kuria naują meną. Ir Renesanso, ir baroko menininkai orientavosi į antikos modelį, baroko poezija rėmėsi mokytos Renesanso poezijos, petrarkizmo tradicijomis, baroko drama ir satyra kilo iš Renesanso dramos ir satyros, abiejų epochų menas rėmėsi ta pačia filosofija. Todėl neįmanoma nubrėžti griežtos linijos, skiriančios vėlyvąjį Renesansą ir baroką. Daug bendrų bruožų yra ir tarp baroko bei klasicizmo. Didžiųjų menininkų – vėlyvojo Šekspyro, Servanteso, Lope de Vegos, Montenio, Mikelandželo kūryboje matomos ir Renesanso, ir baroko tendencijos. Taigi ,,barokas – ne renesanso stiliaus išsigimimas, bet jo transformacija ir pabaiga”.
Baroko estetika ir teorija buvo jau esančios literatūros ir meno apibendrinimas. Baroko poetika buvo sukurta Italijoje ir Ispanijoje, svarbiausi jos kūrėjai – M.Peregrinis („Apie sumanų protą”, 1639), E.Tezauras (,,Aristotelio žiūronas”, 1655; ,,Moralinė filosofija”) ir B.Grasianas („Proto sumanumas ir menas”, 1642, 1648).
Viena svarbiausių baroko poetikos sąvokų raktų – nuostaba, nustebinti. „Poetas – nuostabus kūrėjas” (P.Patricis); ,,Poeto tikslas – nustebinti” (Dž.Marinas).
Pasak baroko teoretikų, poezijos ir visų menų pagrindas – Metafora. „Simbolinė Metafora – Poezijos, Įžvalgumo, Sumanumo, Simbolių ir herojinių Šūkių motina” (Tezauras). Pasaulis baroko menininkams atrodo kaip sudėtingų palyginimų ir antitezių raštas, neatsiejamų ryšių mazgas, metafora. Baroko architektūros puošmenos – tai „akmeninės metaforos, tylūs simboliai, kurie teikia kūriniui grožio ir paslaptingumo” (Tezauras). Puošmenos ir emblemos pereina į alegorijas, alegorijos – į Simbolinę Metaforą.
Metafora leidžia poetui iškreipti tikrovę, kurti naują pasaulį, kylantį iš fantazijos, o ne iš gamtos imitacijos. Metafora pateisinama tikrovės deformacija baroko poezijoje, satyriniuose burleskiniuose kūriniuose, pikareskose.
Meno kūriniai verti vadintis genialiais tik tuomet, jeigu juose pasireiškia aštrus, įžvalgus kūrėjo protas (isp. agudeza, it. acutezza), derinąs nepaprastumą su netikėtumu. Sumanus, aštrus protas prasiskverbia į slaptus daiktų ryšius, ,,į substanciją, įspūdį, tikslą, simpatiją [.], priešybę, į aukšta, žema, emblemas, vardus ir pseudonimus”,- rašo Tezauras.
Aštrų, įžvalgų protą, genialumą Tezauras aiškino kaip sugebėjimą, analogišką Dievo gebėjimui kurti. Dievą Tezauras vadino ,,aštraus proto, įžvalgiu oratoriumi”; Marinas Dievą laikė menininku, visatos orkestro dirigentu, Galilėjus – tobulu mokslininku, Kalderonas – kūrėju ir teatro režisieriumi.
Gamtai taip pat būdingas sugebėjimas kurti, genialumas. Taigi žmogus, Dievas, gamta yra dieviški ir turi talentą, visi jie kuria. Tokia mintimi rėmėsi italų marinistai, anglų metafizikai, ispanų kultistai ir konseptistai, prancūzų libertinai, vokiečių poetai.
Tezauras sukūrė mokymą apie nesuderinamų dalykų derėjimą, nepanašių panašumą. Aštrus protas metaforiškai susieja atrodančius labai tolimus daiktus ir idėjas.
Traktate ,,Moralinė filosofija” Tezauras apibūdina dar vieną aštraus, įžvalgaus proto ypatybę – netiesioginį pasakymą. Sąvokos turi būti apibrėžtos ne paprastai ir tiesiogiai, o netiesiogiai, nauju ir netikėtu būdu. Anot Tezauro, tokios sąvokos būdingos poetiniams kūriniams, jos nėra tiesa, jos tik mėgdžioja tiesą. Tai pateisina daugelį baroko literatūros stiliaus priemonių bei figūrų – antitezių, oksimoronų, perifrazių, metaforų, hiperbolių, simbolių, alegorijų vartojimą, nesuderinamų reiškinių ir daiktų suartinimą bei jungimą.
Vienas svarbiausių aštraus, įžvalgaus proto, sumanumo požymių – sugebėjimas jungti rimta ir nerimta, juokinga ir liūdna. „Nėra nė vieno tokio rimto, tokio liūdno, tokio prakilnaus dalyko, kuris pagal savo turinį ir formą negalėtų pavirsti pokštu”,- taip Tezauras apibendrina ir teoriškai pagrindžia tragiško ir komiško, džiaugsmo ir kančios maišymą vėlyvojo Renesanso ir baroko rašytojų (Šekspyro, Servanteso, Lope de Vegos, Kalderono, Marino ir kt.) kūriniuose.

Baroko epochos specifika Lietuvoje

Sunku būtų tiksliai nurodyti Baroko epochos pradžią Lietuvoje. Tikriausiai to ir negalima padaryti. Nė viena kultūros epocha neatsiranda staiga: ji bręsta pamažu, jos bruožai ima ryškėti ankstesnėje epochoje, jie kinta, juos veikia naujos kultūrinės tendencijos, kurios suformuoja kitos epochos „veidą”. Daugelis mokslininkų mano, jog Baroko epocha Europoje tęsėsi nuo XVI a. paskutinių dešimtmečių iki XVIII a. ketvirto dešimtmečio. Galima tvirtinti, kad tokia chronologija tinka ir Lietuvai. Tiesa, esama nesutarimų dėl Baroko apibrėžimų: ar tai epocha, ar literatūrinė srovė, ar stilius. Vis dėlto linkstama manyti, jog tai epocha, turinti savo stilių, kuris savaip reiškėsi literatūroje, architektūroje, tapyboje, muzikoje. Būdingiausiais Baroko stiliaus bruožais laikomi dinamiškumas, dramatizmas, polinkis į patetiką, tapybinių efektų, didybės, įmantrios formos paieškos, kontrastų, antitezių pomėgis.
Vis dėlto maždaug pusantro šimtmečio trukusi epocha negalėjo išlaikyti vieno stiliaus, apimančio visas literatūros ir meno sritis. Pamažu joje išsiskyrė savitos stilistinės, žanrinės bei teminės kryptys, gavusios manierizmo, klasicizmo, rokoko, metafizinės poezijos pavadinimus. Neabejotina, kad XVIII a. Baroko literatūrą ėmė veikti švietimo epochos idėjos, naujų konfesijų (ypač pijorų) mokyklinės programos.
Baroko epochos pradžią LDK žymi M. Radvilo Našlaitėlio lėšomis Nesvyžiuje 1584 m. pastatyta jėzuitų bažnyčia, kurioje vėliau buvo laidojami katalikiškos atšakos Radvilų giminės atstovai. Vilniuje jėzuitai pastatė Šv. Kazimiero bažnyčią (1604-1618). Nors čia akivaizdžiai remiamasi II Gesu bažnyčios Romoje architektūriniu sprendimu, tačiau tyrinėtojai vėliau ją ir kitus Vilniaus Baroko statinius įvertino kaip „kultūrinio savarankiškumo išraišką”.
Grožinėje literatūroje naujus idėjinius ir estetinius pokyčius, Baroko epochos idėjas išreiškė L. Bojerio poema „Karolomachija” (Carolomachia, Vilnae, 1606); dramoje ir teatre – G. Knapijaus tragikomedija „Filopatris” (Philopater, parašyta ir pastatyta Vilniuje 1596 m.); poleminėje publicistinėje literatūroje – P. Skargos veikalai „Už švenčiausiąją Eucharistiją, prieš Cvinglio ereziją” (Pro sacratissima Eucharistia contra haeresim Zvinglianam, Vilnae, 1576) ir „Dvylikos sakramentininkų arba Cvinglio kalvinistų mokslas” (Artes duodecim Sacramentariorum seu Zvinglocalvinistarum, Vilnae, 1582).
Šie paminklai rodo Baroko literatūros ir kultūros Lietuvoje atsiradimo šaltinius bei formavimosi veiksnius. Baroko kultūra, neretai vadinama „jėzuitine” arba „kontrreformacine”, yra glaudžiai susijusi su bažnytinio Tridento Susirinkimo nuostatais bei juos reglamentuojančiais dokumentais.
Beveik dvidešimt metų trukęs Tridento Susirinkimas (1545-1563) iš esmės aptarė visą būsimos kontrreformacinės kovos programą. Ji buvo orientuota ne tiek į teologines diskusijas, kiek į gerai organizuotą švietimo reformą, kurią realizuojant Jėzaus Draugija (Societas Jesu) suvaidino išties svarbų, gal net lemiamą vaidmenį. Jėzuitai pasirinko formalų humanistinį mokymo metodą, kurį sudarė visų pirma klasikinių kalbų – lotynų, graikų, iš dalies hebrajų – studijavimas, mažiau dėmesio skiriant realiesiems mokslams, pvz., istorijai, geografijai, matematikai. Formalus mokymo metodas privalėjo ugdyti mąstymo įgūdžius bei kūrybinius sugebėjimus, talkinti antikinės literatūros tekstų analizei ir imitacijai, svarbiausių antikinio pasaulio realijų suvokimui. Tai stiprino intelektualius mokinio sugebėjimus ir lengvino tolesnes – filosofijos bei teologijos studijas. Jėzuitai pasinaudojo žymiausių Renesanso humanistų Lorenco Valos, Jono Liudviko Viveso, Erazmo Roterdamiečio, taip pat kitų Europos mokyklų bei universitetų (tarp jų ir protestantiškųjų!) patirtimi, savo mokymo tikslu laikydami „mokytą ir iškalbingą pamaldumą” (docta et eloquens pietas).
Tridento Susirinkimas taip pat aptarė alegorinę antikinės literatūros bei meno interpretavimo metodiką, kuri buvo sėkmingai įteisinta jėzuitų mokymo sistemoje. Didelės reikšmės praktiniam alegorinio interpretavimo metodo taikymui turėjo italų jėzuito Antonijaus Posevino {Possevino, 1534-1611) veikalas Bibliotheca selecta de ratione studiorum (1593,1603,1607), kuriame jis detaliai analizavo konkrečių Antikos autorių – Plutarcho, Juvenalio, Ovidijaus, Cicerono – skaitymo ir interpretavimo būdus. Vienas skyrius šioje knygoje (vėliau išėjęs atskiru leidiniu) vadinosi „Apie poeziją ir dailę. Pagoniškos, pasaulietinės, mitinės [poezijos ir dailės] sugretinimas su tikra, garbinga ir šventa”. Šis veikalas paskatino potridentinio bažnytinio meno ir embleminės poezijos kūrimą, aiškino, kaip sujungti žodį, vaizdą ir simbolį į vieną alegorinį kūrinį, kaip imituojant pagoniškus antikinius autorius kurti krikščionišką poeziją. Posevinas rašė: „Visas poezijos ir tapybos poveikis pasireiškia dviem būdais: mokant ir džiuginant” (tota vis Poeseos alque Picturae duobus absolvitur docendo et delectando).
Retorikos funkcijas – mokyti, džiuginti, jaudinti (docere, delectare, movere) – Posevinas perkelia į meno ir poezijos sritį. Tai paskatino potridentinės jėzuitų veiklos žanrinius ir prasminius pokyčius, embleminio mąstymo ir retorinės amplifikacijos modelių Baroko literatūroje bei kultūroje plitimą, jų raiškos formų įvairovę.
Lietuvoje Tridento Susirinkimo nuostatas geriausiai įgyvendino jėzuitų įkurta (1570) kolegija, 1579 m. perorganizuota į akademiją, t. y. universitetą (Academia et Universitas Vilnensis Societatis Iesu).
Visuomeninė, akademinė, kultūrinė jėzuitų veikla bene labiausiai paveikė Lietuvos XVI a. pabaigos ir viso XVII a. gyvenimą, to meto literatūrą, kultūrą, mokslą, žanrų ir stilių plėtotę, politinės ir pilietinės istorijos raidą. Per katalikiškąjį Vilniaus universitetą Lietuvoje plito lotynų kalbos vartojimas, antikinės literatūros imitacija, buvo palaikomi moksliniai ir intelektualiniai ryšiai su Vakarų Europa. Vilniuje veikė mokyklinis jėzuitų teatras, buvo organizuojama daug parateatrinių renginių, rašomi grožiniai ir moksliniai veikalai, mezgėsi lietuvių filologijos mokslo pradmenys, brendo nauja Lietuvos istorijos koncepcija.
Kitas svarbus Baroko kultūrą ir literatūrą formavęs veiksnys buvo didikų dvaruose susiklostęs gyvenimo būdas, tam tikri bendravimo ritualai, tos aplinkos žmonių išsilavinimas, religinės pažiūros, visuomeninė ir politinė veikla. Didikų dvaruose lankėsi nemažai gabių literatų, studijavusių įvairiuose Vakarų Europos universitetuose, čia buvo kaupiamos bibliotekos, paveikslų, gobelenų kolekcijos, puoselėjama literatūrinė, muzikinė, teatrinė kūryba. Radvilų dvariškiais yra buvę poetai J. Radvanas, D. Naborovskis, Z. Morštinas.
Daug poetų, muzikantų, dailininkų, kitų profesijų išsilavinusių žmonių telkėsi karaliaus Žygimanto Augusto rūmuose Vilniaus žemutinėje pilyje. Yra išlikusių žinių apie intensyvų kultūrinį gyvenimą Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus rūmuose Verkiuose. Ten viešėjo ir savo kūrybą skaitė D. Naborovskis, M. K. Sarbievijus ir kt.

Alsėdžiai. Švč. Mergelės Marijos Prasidėjimo bažnyčia
Šioje nuo XV a. garėjusioje Žemaitijos vyskupų rezidencijoje pirmoji bažnyčia iškilo 1475 m. Dabartinė medinė su varpine pastatyta 1789-1793 m. senesniųjų šventovių vietoje, ant kalvos.

Ją supa miestelio gatvės su mediniais vienaaukščiais namais. Pastatas – pušinių rąstų, apmuštas lentomis, bazilikinis, trijų navų su trisiene apsida. Šoninės navos, daug siauresnės ir žemesnės už pagrindinę, transformuotos į pereinamas koplyčias. Fasadą puošia priekinis stogo bokštelis, turintis rutulinę bazę ir svogūninę viršūnę. Stogas kadaise buvo dengtas šiaudais. Viduje yra aštuoni mediniai altoriai ir paminklinės Žemaitijos vyskupų lentos.
Varpinėje šalia bažnyčios kabo 191 kg svorio 1679 m. Vilniuje lietas varpas. Jo autorius – vienas žymiausių šiame krašte varpų liejikas Johannesas Delamarsas.
Beržoras. Šv. Stanislovo bažnyčia

Beržoro bažnyčia pastatyta 1746 m. iš eglinių rąstų. Bažnyčia kryžiaus plano su nedideliu bokšteliu, iškylančiu išilginio ir skersinio tūrių kryžmoje. Viduje – keturi XVIII a. altoriai. Šventoriuje stovinti varpinė – paprasto stačiakampio tūrio, išplatėjanti į apačią. Beržoro pušyne 1756 m. pastatyta keturiolika medinių koplytėlių – kalvarijos kelio stočių.

Biliūnai. Rūmai
Vienas iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių tokio tipo statinių. Šioje vietoje ant Šaltuonos kranto jau XVI-XVII a, stovėjo medinis pastatas. XVIII a. ant išlikusių jo rūsių ir aukšto cokolio iškilo vieno aukšto mūriniai rūmai su mezoniniais abipus. Centrinėje rūmų dalyje yra vestibiulis, prie kurio glaudžiasi į sodo pusę kiek išsikišusi šokių salė. Vestibiulyje – baltos glazūruotų koklių krosnys, šokių salės sienas skaido suporinti korintiniai piliastrai. Šalia salės būta svetainės, kurios parketo grindis puošė dobilo lapų motyvų intarsijos. Vakariniame pastato gale buvo ūkinės ir tarnų patalpos, sutelktos apie nedidelius koridorėlius. Dvarą supa parkas.

Kelmė. Rūmai
Gruževskių šeimai kelis šimtmečius priklausę rūmai pastatyti apie 1780 m. prie užtvenkto Vilbeno upelio. Fasade raiškus aukštas stogas su pakopa ir stoglangiais bei centrinėje dalyje jį kertantis mezoninas su plastišku barokiniu frontonu, kurį puošia voliutos ir reljefinis herbas.
Kelmės dvaro sodyboje, prie kelio į miestą, stovi įdomus dviaukštis pastatas – 1668 m. pastatyti, o XVIII a. rekonstruoti dvaro vartai. Pirmojo aukšto patalpose buvo laiptai ir baudžiauninkų kalėjimas, antrajame aukšte – biblioteka su siaura atvira arkada orkestrui. Pokario metais dvaras buvo gerokai apgadintas. Po remonto čia įsikūrė Kelmės krašto muziejus.

Klaipėda. Namai
Klaipėdos likimas skyrėsi nuo kitų Lietuvos, taip pat ir Žemaitijos miestų: priklausiusi Lietuvos ir Lenkijos valstybei po karo su švedais 1660 m. Klaipėda (Memele) atiteko Vokietijai. Tai lėmė ir kiek kitokius Klaipėdos baroko stilistinius bruožus. Visos Klaipėdos bažnyčios buvo sugriautos Antrojo pasaulinio karo metais (Šv. Jono bažnyčia buvo statyta 1706 m.). Barokinių gyvenamųjų namų ir jų detalių galima aptikti klaidžiojant atstatomo senamiesčio gatvėmis.
Po 1678 m. gaisro ir Septynerių metų karo Klaipėdoje buvo atstatyta daug sunaikintų pastatų, suteikiant jiems baroko stiliaus bruožų. Dauguma šiandien jau neišlikusių Klaipėdos namų buvo mūriniai, rečiau sandaliniai (fachverkiniai), kiti – mišrios konstrukcijos: išorinės sienos mūrinės, vidinės – sandalinės. Klaipėdos namai neretai būdavo su mezoniniais ir atvirais laiptais į gatvę. Fasadams būdingas aukštas cokolis, lankstyto kontūro mezonino frontonas ir didelis stogas su pakopa bei stoglangiais.

Kražiai. Švč. Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia

Vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčia, pastatyta benediktinėms 1757-1763 m. pagal Tomo Žebrausko projektą. Bažnyčia dvibokštė, vienanavė, su kvadratine presbiterija, abipus jos glaudžiasi koplyčia ir zakristija. Prie šoninės sienos pristatyta uždara galerija su laiptais, jungianti vienuolyną ir vargonų choro tribūną. Dviejų tarpsnių fasade dominuoja masyvios didžiojo orderio kolonos. Originalios formos aštuoniakampių bokšto tūrius netradiciškai praauga frontonas. Tokia fasado kompozicija gerokai skiriasi nuo vilnietiškųjų vienalytės plastikos vėlyvojo baroko pavyzdžių. Didysis altorius sukurtas XVIII a. septintame dešimtmetyje. Korintinio orderio kolonos laiko kampais į viršų kylančius karnizus, už kurių tarsi gilumoje ryškėja stiuko lipdiniai: gausybė angeliukų tarp debesų susitelkę apie centre švytintį langą – rozetę, jo fone regimas Šventosios Dvasios balandžio siluetas.

Mosėdis. Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia
Mosėdis nuo 1421 iki 1842 m. (ar 1843 m.) priklausė Žemaičių vyskupams. Pirmoji medinė bažnyčia pastatyta 1551 m. Dabartinė sumūryta žemaičių vyskupo Jono Domininko Lopacinskio lėšomis 1783 m. Pastatas bazilikinis, dvibokštis, trijų navų. Plačią centrinę navą kerta transeptas, kurio sparnai neišsikiša, bet viduje sukuria kryžminio plano iliuziją. Šonines navas dengia buriniai skliautai, navą ir transeptą – lentų lubos.
Dviejų tarpsnių fasadą skaido didžiojo orderio kolonos. Šiek tiek įgilinta vidurinė dalis užsibaigia lankstaus ir lakoniško kontūro frontonu, kurį puošia voliutos ir suporinti piliastrai. Barokinį siluetą bažnyčiai teikia liekni ir su pastato tūriu harmoningai derantys bokštai.
Mosėdžio šventoriaus vartai, pastatyti XVIII a. antroje pusėje, yra įspūdingų proporcijų: vidurinė jų dalis plati ir aukšta, šoninės – labai siauros ir žemos. Banguotą vartų siluetą pabrėžia neproporcingai didelės spiralinės voliutos.
Bažnyčioje yra 1729 m. Karaliaučiuje lietas varpas.
Raseiniai. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
Bazilikinė, kryžiaus plano bažnyčia, pastatyta 1663 m. išsiskiria išplėtotu transeptu. Dešimt piliorių dalija jos vidinę erdvę į tris navas. Šoninės navos ir transeptas – perpus žemesni už lopšiniais skliautais dengtą pagrindinę navą. 1776-1783 metais per rekonstrukciją pastatas pailgintas, pristatant gana gilią presbiteriją, sukurtas naujas fasadas. Vėlyvojo baroko frontonai kontrastuoja su masyviais bažnyčios tūriais ir kresnokais bokštais. Sienų artikuliacijoje orderis nėra raiškus, ritmiką kuria skirtingų dydžių nišos ir langai. Raseinių bažnyčioje yra garsus Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, papuoštas XVIII a. sidabro aptaisais.

Seda. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Medinė bažnytėlė su varpine ankstesniosios vietoje pastatyta 1770 m. Ji yra lotyniško kryžiaus plano su bokštu, iškylančiu navos ir transepto kryžmoje, bei keturiais mažais bokšteliais (signetėmis) stogo kampuose. Darnią interjero erdvę į tris navas skaido trys poros stulpų. Bažnyčioje įrengtos galerijos, penki ažūriniai mediniai altoriai, sakykla, krikštykla ir vargonai. Varpinėje yra 1762 ir 1793 m. gamybos varpai, ant bažnyčios stogo – trys 1790 m. ornamentuoti kryžiai.

Šiluva. Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia
Manoma, kad Šiluvoje – vienoje iš žymiausių Švč. Mergelės Marijos garbinimo vietų – pirmąją bažnyčią pastatydino Smolensko vietininkas ir Vilniaus kaštelionas Sienko Petras Gedygoldovičius 1457 m. Dabartinė mūrinė vėlyvojo baroko bažnyčia iškilo 1760-1775 m. Tai dviejų bokštų halinis pastatas su trisiene presbiterija ir kampuose prigludusiomis zakristijomis. Bokštai beveik lygūs su frontonu. Netinkuotų raudonų plytų sienų fone išsiskiria balti karnizai, langų apvadai bei centrinė fasado dalis su akcentuotu portalu ir baltuojančiu dinamiško kontūro frontonu.
Du masyvūs pilioriai vidaus erdvę dalija į tris pro didelius langus gerai apšviečiamas navas. Plati pagrindinė nava tiesiogiai pereina į trisienę apsidą, kurią simetriška skaido du langai. Bažnyčios altorius, sakyklą ir net piliorių karnizus puošia skulptūros. Tai vienas gražiausių liaudiškojo baroko skulptūros ansamblių. Jo autorius – Tomas Podhaiskis. 1765 m. čia pastatyti vargonai. Bažnyčioje yra aliejinis Švč. Mergelės Marijos paveikslas su 1674 m. metalo aptaisu; saugomi XVII-XVIII a. liturginiai drabužiai.

Telšiai. Šv. Antano Paduviečio katedra.
Vietoj senesniosios medinės bažnyčios pastatyta 1762-1765 m. LDK pakanclerio ir Telšių seniūno Povilo Sapiegos bei vienuolių bernardinų rūpesčiu. Tai vėlyvojo baroko su įsigalinčiais klasicizmo bruožais pastatas. Bokštas pristatytas 1864 m.
Vidaus erdvė – dviejų aukštų, trijų navų. Šoninės navos transformuotos į pereinamas koplyčias. Virš jų įrengta galerija. Už galinės presbiterijos sienos yra dviejų aukštų zakristija. 1765-1794 m. abiejuose aukštuose įrengti medžio ir gipso altoriai. Spėjama, kad galerijose esančių altorių autorius – Tomas Podhaiskis, du altorius prie piliorių, presbiterijoje ir sakyklą kūrė J. Mažeika.

Tytuvėnai. Švč. Mergelės Marijos bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis
Bažnyčia su prigludusiais bernardinų vienuolyno korpusais pastatyta 1614-1639 m. Fundatorius – Žemaičių žemės teisėjas, LDK vėliavininkas, miestelio ir dvaro savininkas Andrius Valavičius, statyboms vadovavo vilnietis meistras Tomas Kasperas. Bažnyčia yra bazilikinė, trijų navų su ilga presbiterija ir vienuolių choru. Bokštai ir frontonas iškilo 1759-1783 m., prieangis pristatytas 1771-1773 m. Į šiaurės vakarus nuo bažnyčios išplitęs kiemas 1772-1779 m. buvo apjuostas galerija ir atvira arkada.
1775 m. kieme pastatyta dviaukšte Šventųjų laiptų (Scala Sancta) koplyčia. 1788 m. subarokintame fasade dominuoja masyvūs lakoniškų formų bokštai su lanksčiais barokiniais šalmais. Centrinę jos dalį akcentuoja puošnus minkšto dviejų tarpsnių frontonas. Šoniniai fasadai netinkuoti, suskaidyti piliastrais, kuriuos jungia pusapskritės arkos. Statinio viduje presbiteriją nuo pagrindinės navos skiria smaila triumfo arka, navas dengia kryžminiai, o presbiteriją – žvaigždiniai skliautai. Interjerą puošia vėlyvojo baroko altorių ir sakyklos ansamblis. Didysis altorius perstatytas 1768-1778 m. Tuo metu įrengti ir kiti šoniniai altoriai, krikštykla bei sakykla, kurių autoriumi laikomas J. Mažeika. Altoriai skaidomi plačiais, banguotais ir laužytais karnizais, korintinio orderio kolonomis ir piliastrais. Altorius puošiančios skulptūros tektoniškai išdėstytos šalia pagrindinių konstrukcinių elementų. Du šoniniai altoriai ir sakykla priskiriami Tomui Podhaiskiui.
Bažnyčioje saugomi du aliejiniai fundatoriaus portretai (XVI a.) ir dar keliolika XVII-XVIII a. aliejinių paveikslų, barokinių relikvijorių, kryžių ir kt. Dešinėje šoninėje navoje yra Andriaus Valavičiaus antkapinis paminklas, pastatytas jo brolio Jeronimo Valavičiaus iniciatyva. Paminklas sukurtas Wilhelmo von den Blockės dirbtuvėje apie 1640 m.
Bernardinų vienuolyno statinių architektūroje (1614-1618 m.) ryškūs vėlyvojo renesanso bruožai. Kai kuriose patalpose išliko XVIII a. freskos.
Varniai. Šv. Petro ir Povilo katedra
Pirmoji Varnių, Žemaičių vyskupų rezidencijos, bažnyčia buvo pastatyta Vytauto rūpesčiu 1421 m. Dabartinė dvibokštė, bazilikinė, lotyniško kryžiaus plano katedra iškilo Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco iniciatyva 1680 m. Brandaus baroko stilius bažnyčios architektūroje jau įgijęs klasicistinio griežtumo ir lakoniškumo. Fasade dominuoja du į priekį išsišovę keturkampio plano kampiniai bokštai, flankuojantys kuklų frontoną su trikampiu timpanu. Fasado sienas skaido plačios mentės. Varnių katedra – labai darnios barokinės tūrinės kompozicijos. Katedros interjeras restauruotas po 1817 m. gaisro. Išliko meniškas didysis altorius, kanauninkų suolai. Katedroje yra XVII-XVIII a. Žemaitijos vyskupų portretų ir epitafijų, bažnytinių rūbų ir indų.

Išvados:

Baroko epocha įsiviešpatavo Europoje XVII-XVIII a. pirmoje pusėje po Renesanso (itališkai barocco reiškia „keistas”, „įmantrus”, portugališkai barroco – „netaisyklingos formos”). Tuo laikotarpiu vėl sustiprėjo religinės pažiūros, tarsi atgimė Viduramžiai, ypač tuose kraštuose, kur katalikybei pavyko įveikti protestantizmą. Barokas reiškėsi ir protestantiškoje, daugiausia liuteroniškoje Mažojoje Lietuvoje. Protestantų religinė doktrina buvo paprastesnė, racionalesnė negu katalikų. Todėl Baroko formos, stilius, dvasia katalikiškoje Lietuvoje buvo vaizdingesnė, „teatrališkesnė”.
Baroko žmogus, tarsi pasimetęs tarp proto ir jausmo, turto ir skurdo, gyvenimo ir mirties prieštaravimų, skausmingai ieško gyvenimo prasmės. Dažnai girdėti lotyniškas posakis Memento mori – „Atmink, kad mirsi”. Į gyvenimą žiūrima sub specie aeternitatis („per amžinybės prizmę”). Nenugalimos mirties simbolį mene ir literatūroje įkūnija giltinė – žmogaus griaučiai su dalgiu. Mėgstama mintis reikšti alegorijomis – gyvūnų, mitinių būtybių figūromis arba simboliais. Skaitytoją, žiūrovą siekiama kuo labiau paveikti, sujaudinti, įtikinti. Renesanso laikų autoriai humanistai orientavosi į Antikos stilių ir pasaulėžiūrą, retoriką. Barokas – į paprastesnį Biblijos, bet taip pat labai paveikų kalbėjimo būdą. Tiesa, ir Barokas liko ištikimas Antikos literatūros bei retorikos mokslui. Iš jų sėmėsi pavyzdžius imitacijai, rėmėsi teoriniais postulatais.
Lietuvoje Barokas sutapo su karų, badų, marų laikotarpiu. Tai vertė dar labiau prašyti Dievo malonės. XVII a. viduryje buvo suduotas skaudus smūgis Lietuvos kultūrinės raidos procesams. Jo pasekmės jautėsi visą šimtą metų: iš vienos pusės Rusijos, iš kitos – Švedijos kariuomenės užėmė beveik visą Lietuvą. 1655 m. Rusijos kariuomenė pirmą kartą užėmė Vilnių, Kauną ir Gardiną. Vilnius buvo žiauriai nusiaubtas, švedai šeimininkavo Žemaitijoje ir Panevėžio bei Kėdainių regione. Lietuva politiškai suskilo į dvi stovyklas. Vieni liko ištikimi Liublino unijai, o Lietuvos reformatų vadas Jonušas Radvilas, Lietuvos didysis etmonas ir Vilniaus vaivada, su jį palaikančiais didikais ir bajorais, prie Kėdainių pasirašė sutartį su Švedija, pagal kurią Lietuva nutraukė Liublino uniją ir susijungė su Švedija. Tačiau Lietuvos diduomenė ėmė priešintis švedų kariuomenės savivalei Lietuvoje. Po J. Radvilo mirties (1655) lietuviai sukilo ir 1656 m. švedus išvarė. Kėdainių sutartis buvo nutraukta. Šie įvykiai aprašyti Lietuvos didiko M. K. Šemetos dokumentinėje poemoje „Reliacija apie Žemaitijos patekimą ir išėjimą iš švedų globos” (1657). Išsivaduoti iš visų okupacijų pavyko tik 1661 m.
Baroko stilius aiškiau nei literatūroje reiškėsi architektūroje ir dailėje. Žymiausias Baroko epochos architektūros paminklas Lietuvoje yra Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje, pastatyta XVII a. antroje pusėje. Jos fundatorius – turtingas bei įtakingas Lietuvos didikas, valstybės veikėjas ir karo vadas Mykolas Kazimieras Pacas. Architektai – krokuvietis J. Zaoras ir italas Dž. B. Fredianis. Bažnyčios fasado viršuje lotyniškai užrašytas kreipimasis į Jėzaus Kristaus motiną Mariją: Regina Pacis funda nos irt pace – „Taikos Karaliene, stiprink mus taikoje” . Tai labai prasmingi žodžiai. Anų laikų Lietuva, išvarginta sunkiausių karų, iš tikrųjų troško taikos. Šiame užraše regime ir barokišką retorinį žaidimą žodžiais: Pacis ir pace aiškiai primena fundatoriaus M. K. Paco pavardę. Amžinybę Baroko epochos žmonės suvokė taip, kaip ją aiškino religija. Taip pat jie vertino ir žmogiškąsias dorybes, užuojautą kitiems. Įspūdingu kontrastu, pvz., stebina Šv. Petro ir Povilo bažnyčios skulptūrinė grupė: karūnuota valdovė duoda išmaldą apiplyšusiam, pusnuogiam invalidui elgetai. Kūrinys vadinasi „Gailestingumas”.
Baroko laikais Lietuvoje paplito įvairūs religinio pobūdžio renginiai, maldininkų procesijos. Prie Vilniaus (Verkiuose), Žemaitijoje (Garduose, dab. Žemaičių Kalvarija) gražiose vietose, gamtoje, buvo įrengti Kryžiaus keliai – koplytėlės, vaizduojančios Jėzaus Kristaus kančios kelią į Golgotos kalvą netoli Jeruzalės, kur jis buvo nukryžiuotas. (Lietuvių kalba ši kalva vadinama lotyniškos kilmės žodžiu „kalvarija” – „kaukolė”.) XVII a. pradžioje buvo kanonizuotas (paskelbtas šventuoju) Jogailos vaikaitis, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio sūnus Kazimieras, gyvenęs XV a. Jis buvo pripažintas Lietuvos globėju.

Literatūra:
1. J. Fantastiškieji viduramžiai
2. Barokas. Vilnius, 1992. P. 217. 14. VijûkasKojelavièius A.. P. 125
3.

Leave a Comment