Sėdėdama tvankiame kambaryje ir klausydamasi artėjančios vasariškos liūties, svajojau apie braškinius ledus ir artėjančias atostogas. Tradiciškai suplanavau kelionę į lietuvišką pajūrį. Užsimerkiu ir jaučiu saulę, smėlį, pro kompiuterio ūžimą prasimušantį jūros ošimą ir… naują atostogų romaną. Kokia vasara be trumpos, bet įsimintinos ir aistringos pažinties…
10 dalykų apie santuoką, kurių Jūs ko gero nežinojote…
1. Vedę žmonės darbe pradeda dirbti daug sunkiau ir atsakingiau. Taip pat jie ima daug rečiau keisti darbus, vartoti mažiau alkoholio ir kitų nelegalių medžiagų.
2. Vedusios poros gyvenančios nuomojamuose butuose ar namuose išsiskiria 45% dažniau nei poros, gyvenančios savo nuosavuose namuose.
Ar gali nutikti taip, kad šeimoje, kurioje vyras ir žmona seniai nebesišneka, vienišumas gražina jausmus..? Jei manęs to kas nors paklaustų gatvėje ar šiaip iš netyčių, sakyčiau, kad tikrai ne. Jei jausmų nebėra, tai nebėra. Ir nieko čia nepakeisi. Vis dėlto beveik visai prieš akis turiu pavyzdį, kad taip nutikti gali.
Rašydama šiandienos dienoraštį, rizikuoju būti išvadinta nejautria ar paviršutiniška jau vien dėl įrašo pavadinimo. Bet neskubėkit teisti, leiskit pasiaiškinti. Žodį “pasimatuoti” paprastai vartojame kalbėdami apie daiktus. Tačiau įsivaizduokit situaciją: sutinku simpatišką vaikiną ir reikia per kelias minutes įvertinti, ar verta tęsti pokalbį, ar man jis nepatinka.
Įsijauskite į penktadieninio Vilniaus ritmą, kvapą, gyvybę. Šio šėlsmo centre – žmonės. Apie juos ir norėčiau papasakoti. Pasipila į gatves nusimetę kostiumus ir dalykiškas minas. Jie atrodo tokie kitokie – tiesiog atsipalaidavę… Gal dėl to, kad prieš akis dvi laisvos dienos, o gal dėl pavartoto alkoholio…
Draugė, su vaikinu gyvenanti trečius metus, anądien man ir sako: “Klausyk, gal keliaukim į kokį Viduržiemio jūros kurortą kartu?” Na, mintis iš ties šauni – kartu mes tikrai smagiai leidžiam laiką. Bet tada aš susimąstau, o ji taria: “Mudu su JUO nusprendėme atostogas praleisti atskirai”. Štai ir tema apmąstymams.
Vakarykštė mano diena pasižymėjo milijonu klausimų… Dauguma jų susiję su “Pasaulinės bučinių dienos renginio” organizacija. Bet, kaip jau suvokiate iš konteksto, bent vienas klausimas buvo visai kitoks…
Niekada nekreipdavau per daug dėmesio į jaunesnius vyrus. Ironiškai šypsodavauvausi, kai draugų rate kalba pakrypdavo apie poras, kuriose amžiaus skirtumo rydyklė krypsta ne merginos naudai. O kur dar visi visuomenės primesti stereotipai apie „mamytės“ kompleksą ir „alfonso“ vaidmenį. Gal čia buvo truputį per sūriai, bet tokio santykių modelio – moteris ir jaunesnis vyras – mano vaizduotė nenorėjo piešti… Be to, karti draugės patirtis buvo puikus pavyzdys, kaip nereikėtų elgtis, kad netektų gailėtis. Sakau „buvo“, nes pati „netyčia“ įmerkiau abi kojas į šią balą.
Daugelis mūsų esame priversti nuolat klausyti tėvų bei senelių pastabų ir kritikos. Kodėl jie niekada nenustoja su mumis bendrauti kaip su vaikais? Kodėl taip sunku susišnekėti su kitos kartos žmonėmis? Kodėl jie mūsų nesupranta? Ar mes patys suprantame savo vaikus..?
Daug kalbama, kaip svarbu nelaikyti jausmų neišsakytų. Kitavertus, o kas bus, jeigu visi pradėsime reikšti savo emocijas nevaržomai? Ką pasakyti ir ko ne, geriausiai galime atsakyti patys sau. Deja, dažnai leidžiame sau per mažai. Darbe nutylime, kai esame tikri, jog gavome pareigų neatitinkančią užduotį. Namuose nutylime pykčių priežastis, o ir patį pyktį slopiname. Draugams vengiame sakyti, kad vėl persistengė sarkastiškai juokaudami. Ir viskas dėl jos – ŠVENTOS RAMYBĖS.