Taigi atėjo lagaminų krovimosi metas. Vėl pakuojuosi šlepetes, chalatą ir dantų šepetėlį. Deja, ne į kurortą… Atgal į ligoninę. Nesigąsdinkit – gyvensiu. Tik nusprendžiau savimi pasirūpinti ir leisti manimi pasirūpinti kitiems… Sprendimas kainavęs daug abejonių ir nerimo. Gal pasveiksiu be to? Gal tai nebūtina? Susirūpinusios daktarų akys įkalbinėjo… Nors atsisakyti teks daug ko: suplanuotos kelionės užsienin, gražaus pavasario gatvėse, neseniai atrasto ir pamilto darbo… Viskas, kad nebesirgčiau.
Vėl turėsiu priprasti gyventi pagal grafiką. Keltis septintą ryto. Valgyti beskonį ligoninės maistą. Ir laukti. Ant suoliuko po palatos langais laukti lankytojų, laukti, kada išrašys, laukti, kada jausiuos geriau… Laukimas. Ir visai kitas tempas. Lėtas ritmiškas gyvenimas, kurį diktuos laikrodžių rodyklės ir sesutės, dalinančios vaistus.
Aš neliūdžiu. Na gal tik truputį. Bus gera… Dažniausiai. Rytais už lango šviežiai sužaliavusiomis šakomis mojuos seni medžiai, kuriuos rudenį spalvingai išlydėjau į žiemą… O visi mūsų skyriaus kolegos ligoniai sėdėsime po jais šiltėjančiais vakarais ir kalbėsime apie prabėgusią dieną, apie viltį, apie ateitį… Kartais žaisime monopolį, žiūrėsime filmus arba kartu gersime arbatą. Draugystė. Nuoširdi parama. Tikėkimės, kad ir kelias į pasveikimą…
Comments are closed.