VEGETARIŠKA MITYBA

Turinys

Įvadas
1. Vegetarizmo samprata

1.1 Sąvokos supratimas

1.2 Vegetarų tipai

1.3 Vegetarinės dietos principai

1.4 Tapimo vegetarais priežastys
2. Fiziologinis požiūris į vegetarišką mitybą
3. Vegetariškos mitybos istorija

3.1 Pasaulio istorijoje

3.2 Religiniuose tekstuose
4. Vegetariškos mitybos poveikis organizmui

4.1 Privalumai

4.2 Trukumai

4.3 Neteisingos vegetarinės mitybos pasekmės
5. Visuomenė ir mityba
6. Žymieji vegetarai
Išvados
Literatūros sąrašas

ĮVADAS

Norint gyventi darniai, be toksinų, nerimo ir įtampos, reikia pasvarstyti ir apie dietą, ypač vegetarišką.
Gerosios mėsos savybės skelbiamos ir aukštinamos įvairiose valstybinėse mokyklose bei federalinėse žemės ūkio žinybose. Mums nuo vaikystės diegiamas požiūris, jog pagrindinis mūsų mitybos produktas ir geros sveikatos laidas yra mėsa. Tačiau yra milijonai nė neragavusių mėsos žmonių, kurie gyvena visavertį ir energingą gyyvenimą.
Tas, kuris susimąsto apie pagrindinį dietos klausimą, greitai susiduria su daugybe prieštaringų nuomonių bei įsitikinimų. Iš esmės daugelis teigia, kad mėsa būtina mūsų gyvybei palaikyti, bet gausu ir kontrargumentų, kurie grindžiami mėsoje esančių toksinų kenksmingumu ir nenoru dėl maisto žudyti kitų gyvų būtybių.
Visų pirma turėtume pamąstyti: kodėl maistas turėtų būti pirmoje vietoje? Atsakymas iš pradžių atrodo labai aiškus: valgome, kad gyventume.
Kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas yra būti vegetaru ar ne. Bet jei nuspręsi tapti vegetaru, patarčiau pradėti nuo vegetarizmo, ir pratintis poo truputį. Jei staigiai nustosi valgyti mėsą, gali sutrikti mityba arba bus per sunku ištverti be mėsos ir tuojau viską mesi.
Vegetarizmo pradžia glūdi senovės Azijoje. Vegetarai teigia, kad valgant mėsą, organizme susidaro toksinių medžiagų, kurios nuodija ląsteles, trumpina gyvenimą, daro žm

mogų dirglesnį ir piktesnį. Gyvūninės kilmės maistą atsisakoma valgyti dėl įvairiausių priežasčių: ekonominių, sveikatos, religinių ir dėl mados. Vegetarai nevartoja alkoholio, nerūko.
Mėsos valgymas paplito XX amžiuje, bet iki šiol žmogaus organizmas negali suvirškinti mėsos. JAV Nacionalinė Mokslų Akademija 1983 metais pranešė, kad žmonės gali išvengti daugelio paplitusių vėžio formų, mažindami mėsos ir kitų gyvulinių produktų vartojimą, o didinti vaisių ir daržovių vartojimą. Prieš 30 metų buvo rašoma, kas suaugusiam žmogui kasdien būtina suvalgyti 100 – 150 gyvulinių baltymų. Šiandien mokslininkai rašo, kad baltymų pakanka tik 30 – 45 gramai. Nebūtina valgyti kasdien mėsos, kad gautume 45g baltymų. Jų pakankamai yra vegetariniame maiste: grūduose, ankštinėse daržovėse, riešutuose, daržovėse ir vaisiuose.
Vegetarinė mityba fiziologiškesnė, šarminančiai veikia vidinę terpę, neslopina imuniteto, todėl vegetarai ilgiau gyvena.

1. Vegetarizmo samprata
1.1 Sąvokos supratimas
Žmogus, nevalgantis mėsos – dar ne veegetaras. Pagal “Tarptautinių žodžių žodyną” vegetarizmas – maitinimosi vien tik augaliniu maistu sistema. O vegetaras (angl. vegetarian < lot. vegetarius – augalinis) – žmogus, kuris maitinasi augaliniu maistu ir nevalgo mėsos. O tiksliau, vegetaras yra žmogus, kuris nevalgo mėsos, žuvies ir kitų gyvų organizmų.
Vegetarai nevartoja ir kiaušinių. Teigiama, jog vartojant kiaušinius, yra nužudoma gyvastis. Mes tikrai žinome, kad tik kiaušinyje yra gyvybės pradas, nes kiaušialąstės yra vienintelės ląstelės, kurios gali būti apvaisintos. Yra teigiančių, jog kiaušinio sudėtyje yra svarbiausių maistingųjų medžiagų, proteino ir

r fosforo, būtinų žmogaus organizmui, bet proteino galime gauti iš pupelių, varškės, fosforo – iš daugelio daržovių, pvz. bulvių. Reikia nepamiršti, jog kiaušinio sudėtyje yra cholesterolio, kuris yra viena iš pagrindinių kardiovaskuliarinių ligų priežastis. Apie mėsą apžvelgsime vėliau.
Tipiškas vegetariškas maistas yra daržovės, vaisiai, sėklos, kruopos, miltiniai produktai, pieniški produktai.

1.2 Vegetarų tipai
Veganai – griežtas (visiškas) vegetaras – nevartoja jokių gyvulinės kilmės maisto produktų.
Ovolaktovegetarai – nevalgo žuvies, mėsos, bet valgo kiaušinius, pieną ir jo produktus.
Laktovegetarai – valgo pieną ir pieno produktus.
Semivegetarai ar i dalies (pusiau) vegetarai – nevalgo raudonos mėsos, valgo baltą mėsą ir žuvį, taip pat kiaušinius, pieną ir jo produktus.

1.3 Vegetarinės dietos principai:
– vegetarinėse dietose yra daug skaidulinių medžiagų, mažai riebalų, sočiųjų riebalų rūgščių, cholesterolio. Jos mažai kaloringos, todėl reikia individualiai parinkti tokius maisto produktus, kurie palaikytų optimalią kūno masę ir sveikatą;
– skirti grūdų produktų kartu su riešutais, sėklomis ar įvairiomis tamsiai žalios spalvos daržovėmis;
– skirti sojų pieno, kad organizmas būtų aprūpinamas baltymais, kalciu, vitaminų B 2, geležimi ir cinku;
– papildomai skirti vitamino B 12 ir geležies, nes vegetarinėje dietoje jų mažai;
– vengti alkoholio;
– dietos sudėtis turi atitikti pagrindines dietos reikalavimus.

Gerai suplanuota vegetarinė dieta su įvairiais priedais gali aprūpinti organizmą įvairiomis maistinėmis medžiagomis. Tik ar tokia dieta nulemia ilgaamžiškumą, ar labai gerą sveiktą dar nėra įrodyta.
Mums sunku vykdyti griežtus vegetarinius mitybos reikalavimus: maistas tu

uri būti šviežias, pagamintas laikantis griežtų maisto gamybos technologijos reikalavimų. Mūsų krašte 6 mėnesius maistas laikomas sandėliuose, o jie įrengti netinkamai, todėl daržovės, vaisiai praranda svarbiausią dalį savo gerų savybių, išnyksta gyvybinė energija. Netinkamai išlaikyti, konservuoti, perdirbti produktai yra mažaverčiai.
Žmogaus organizmas labiau pritaikytas augaliniam maistui virškinti, negu gyvuliniam. Ilgas žarnynas, labiau panašus į žolėdžių gyvūnų, netinka mėsos, kiaušinių, varškės virškinimui, nes tie produktai dėl blogos vidaus organų veiklos dažniau pūva, negu virškinasi, o puvimo produktai yra daugelio ligų priežastis.
Vegetarinis maistas lengvai ir greitai pagaminamas, nesunkiai virškinamas, gerai pasisavinamas, aprūpina organizmą ne tik baltymais ir angliavandeniais, bet ir bioelementais, vitaminais. Net žmogus, persivalgęs tokio maisto, nebūna apsnūdęs, o yra žvalus ir darbingas. Suvalgęs sugedusio ir seno maisto jis gali viduriuoti, bet organizmas ilgam neapsinuodys. Ypač vertingas vegetarinis maistas sunegalavus, turint nemalonumų, vasaros karščių metu, sveikstant po ligos.
Fiziologinis vegetarizmas gali būti griežtas ir pusiau griežtas. Griežtas vegetarizmas bus tada, kai valgomi tik augaliniai produktai, o pusiau griežtas, kai dar vartojami kai kurie augaliniai produktai, išskyrus mėsą.
Etinis vegetarizmas draudžia žudyti gyvulius ir valgyti jų mėsą. Šio vegetarizmo šalininkai paplito Europoje XIX a. pradžioje.
Mėsos baltymų molekulių struktūrose yra purino junginių, kurie yra narkotinių medžiagų pagrindas. Mėsos suvirškinimui reikalinga atiduoti beveik 50 % viso kūno energijos. Žm
mogus, privalgęs mėsos, tampa 2 – 3 valandas nedarbingas.

1.4 Tapimo vegetarais priežastys

Visas priežastis būtų sunku nusakyti, bet pagrindinės priežastys, dėl kurių tampama vegetarais yra šios:
a) dėl religinių įsitikinimų. Labiausiai vegetarizmo laikymasis skatinamas budizme, daosizme, induizme bei islame (atšaka – sufizmas); taip pat atskirose religinėse bendruomenėse, kurios paplitusios pasaulyje kaip Krišnos sąmonės organizacija (beje, turi puikią vegetarinę virtuvę), Gyvenimo meno organizacija (įkūrėjas – mokytojas iš Indijos Šri Šri Ravi Šankaras) bei kitos.
b) dėl sveikatos. Šią priežastį būtų galima skirstyti į dvi dalis. Tai dėl sveiko gyvenimo būdo (kaip ir sportas, pozityvus mąstymas). Bei kita dalis dėl sveikatos negalavimų. Čia žmonės būna priversti laikytis vegetariškos dietos dėl pasveikimo bei organizmo jėgų atstatymo po ligos.
c) dėl aplinkos įtakos. Aplinka – tai šeima, bendruomenė, kurioje gyvename. Įtaką gali daryti ir mada. Pvz. paaugliai kartais mėgdžioja mėgstamus aktorius, dainininkus ir pan.

3. Fiziologinis požiūris į vegetarišką mitybą
Pasak fiziologinio vegetarizmo teorijos, žmogus anatomiškai ir fiziologiškai panašus ne į mėsėdžius gyvūnus, kurių trumpas žarnynas greičiau šalina pūvančias ir nuodingas mėsos atliekas, o į žolėdžius.
Mėsėdžiai kvėpuoja dažnai ir negiliai, tuo tarpu žolėdžiai – giliai ir lėtai. Dažnas ir paviršutinis kvėpavimas susijęs su baime, įtampa ir skausmu, o gilus, ramus kvėpavimas – su ramybe ir atsipalaidavimu. Adrenalinas, kuriuo persisunkusi nužudyto gyvūno mėsa, skatina širdies darbą ir greitina kvėpavimą. Normaliam žmogui jis sukelia nuolatinę įtampą, širdies plakimo ir kvėpavimo padažnėjimą. Nė viena iš šių sąlygų negerina fizinės ir psichinės sveikatos.
Vegetaro širdis plaka lėčiau, todėl ji gali ištverti ilgiau (tarp smūgių širdis paprastai ilsisi 1/6 sek.; sveiko penkiasdešimties metų žmogaus širdis ilsėjosi 8 metus). Vokietijoje atlikti tyrimai parodė, kad mėsos nevalgančių žmonių arterinis kraujospūdis ir kraujo klampumas mažesnis, o, kaip žinia, ir viena, ir kita gali būti tiesioginė progresuojančios aterosklerozės ar infarkto priežastis. Istorija liudija, kad per epidemijas (pvz.: choleros) vegetarai užsikrečia kur kas rečiau. Japonų mokslininkai, keturiasdešimt metų stebėję grupės vegetarų gyvenimą, neseniai paskelbė savo tyrimų duomenis. Išvada tokia: jei vegetarų maistas įvairus (subalansuota dieta), jie gyvena ilgiau ir aktyviau už tuos, kurie valgo mėsą. Senovės Spartos kariai buvo vegetarai. O garsėja tas laikotarpis tuo, kad gyveno tuomet labai gražaus stoto, atletiški žmonės.
Švedų ir vokiečių mokslininkai tyrimais paneigė įsigalėjusią nuomonę, kad augalinio maisto baltymai esą menkos vertės. Daugelio grūdų, vaisių ir daržovių baltymuose, kaip ir mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose ir pieno produktuose, yra visos 8 amino rūgštys. Augaluose yra daugiau maistinės energijos negu mėsoje ir kituose gyvuliniuose produktuose.
1960 m. mokslininkai nustatė, kad mėsos vartojimas skatina aterosklerozes bei širdies ir kraujagyslių ligas. Buvo nustatyta, kad 90-97 proc. širdies ir kraujagyslių susirgimų galima išvengti valgant vegetarinį maistą. Po alkoholio ir tabako, mėsa yra trečia didelio mirtingumo priežastis.
Vegetarinis maistas lengvai ir greitai pagaminamas, nesunkiai virškinamas, gerai pasisavinamas, aprūpina organizmą ne tik baltymais ir angliavandeniais, bet ir bioelementais, vitaminais.
Kolumbijos universiteto Pr. G. S. Huntigeno lyginamosios anatomijos straipsnyje yra skelbiama, jog žmogaus organizmo sandara nėra pritaikyta mėsos valgymui. Jis pademonstravo, kad mėsėdžių plonoji ir storoji žarnos yra trumpos. Jų storoji žarna, kaip jai ir charakteringa, yra labai tiesi ir lygi. Priešingai, žolėdžiai turi ilgas, tiek plonąją, tiek storąją žarnas. Dėl mažo ląstelienos kiekio ir aukšto proteino lygio mėsoje, žarnos greitai absorbuoja maistingąsias medžiagas. Taigi, mėsėdžių žarnos yra trumpesnės už žolėdžių gyvūnų žarnas.
Žmonių, kaip ir žolėdžių gyvūnų, ir plonoji ir storoji žarnos yra ilgos. Bendras mūsų žarnų ilgis siekia apie 8,5 m. Plonoji žarna susisukusi aplink save daugelį kartų, jos sienelės ne lygios, o išrangytos. Kadangi jos ilgesnės nei mėsėdžių, mėsa užsibūna mūsų žarnose ilgėliau, ir gali pradėti pūti bei gaminti toksinus. Manoma, kad šie toksinai sukelia gaubiamosios žarnos vėžį, be to, jie apsunkina kepenų veiklą, kurių funkcija yra pašalinti toksinus. Tai gali sukelti cirozę ir net kepenų vėžį.
Pagal mirčių dažnumą – vėžys yra antroje vietoje. Bandymais įrodyta, kad kepamoje (įvairiais būdais) mėsoje susidaro cheminis junginys (metilcholantrinas), kuris yra labai stiprus karcinogenas. Pelės, kurioms buvo duota šio chemikalo, susirgo vėžiu (kaulų, kraujo, skrandžio ir t.t.). Yra daug ligų, kurių galima išvengti ar kartais net jas išgydyti, valgant neriebų vegetarinį maistą. Tai inkstų akmenligė, prostatos vėžys, diabetas, dantenų ligos, spuoguotumas, kasos vėžys, skrandžio vėžys, hipoglikemija, vidurių užkietėjimas, divertikuliozė, aukštas spaudimas, osteoporozė, virškinamojo trakto pepsinės opos, tulžies pūslės akmenligė, dirglaus žarnyno sindromas, artritas, kiaušidžių vėžys, hemorojus, nutukimas ir astma.

4. Vegetariškos mitybos istorija
4.1 Pasaulio istorijoje
Vegetarizmo istorija tokia pat sena kaip ir žmonijos istorija. Archeologiniai kasinėjimai Egipte, vienoje iš seniausių civilizacijų pasaulyje, parodė, kad papročiai ir senovės Egipto religija draudė valgyti mėsą. Senovės Graikijoje žmonės, norintys tapti atletais, mokėsi gimnazijose pagal ypatingą sistemą kuri buvo pati efektyviausia ugdant fizinę ir ištvermę. Viena iš šio tikslo pasiekimo priemonių buvo griežta dieta ir apribota mityba. Jų kasdieninis maistas buvo vynuogės, riešutai, sūris, kukurūzų duona. Pagrindinį Romos gladiatorių paros racioną sudarė miežių su alyvų aliejumi. Šis maistas tilpo jų delnuose. Senovės Egipto žyniai visiškai nevartojo mėsos. Senovės Kinijos daosistai buvo vegetarais. Pirmieji krikščionys ir judėjai taip pat buvo vegetarais.
Anglų gydytoja Anna Kingsford šio šimtmečio pradžioje rašė, kad mėsa maitintis ne daugiau kaip 1/4 pasaulio gyventojų ir kaip tiktose šalyse, kur mėsa – pagrindinis gyventojų maistas,vyrauja skurdas, nusikaltimai ir ligos.
Dauguma Kinijos ir Japonijos gyventojų – budistai. Jų Dievas Buda draudė savo pasekėjams valgyti mėsą. Vienas iš XIX a. anglų rašytojų Džordžas Smitas rašė, kad Egipto žemdirbių ir darbininkų maistas panašus į kiniečių ir susideda iš žuvies, sorų arba kukurūzų daržovių dalys vartojamos nevirtos. Nilo burliokai pasižymėjo didele jėga, stipriais raumenimis ir fiziniu bei dvasiniu grožiu.
Centrinės ir Pietų Amerikos gyventojų maistas buvo paprastas: pusryčiams datulės su keliais gabaliukais duonos, pietums – virtos pupos, vakarienei – kruopų košė. Taip maitinosi laivų iškrovėjai, kurie pasižymėjo jėga ir sveikata. Italai XIX a. pabaigoje maitinosi kaštonų putra, makaronais, kvietine duona, kukurūzų paplotėliais ir gėrė daugiausia gryną vandenį. Rusų, lenkų ir lietuvių maistas – duona, bulvės, pienas, česnakai, svogūnai, rauginti kopūstai, agurkai, morkos, burokėliai ir gira. Jiems pakakdavo paties paprasčiausio maisto. Kai daugumos pasaulio šalių gyventojai praeitame šimtmetyje dar valgė vegetariškai, anglai jau vartojo daug jautienos, kiaulienos, kumpio, kitokios mėsos ir mažai augalinių produktų. Įprotis valgyti mėsą, nors tai žmonėms nenaudinga ir nepriklauso pagal biologinį tipą, greit paplito Europoje ir Amerikoje.
Vegetarų susibūrimas į draugijas prasidėjo XIX a. pirmoje pusėje. Pirmieji pavyzdį parodė anglai ir 1842 m. įkūrė Britų vegetarų draugiją. 1892 m. savo Vegetarų draugiją Leipcige įkūrė vokiečiai. Vėliau 1994 m. susikūrė Olandų vegetarų draugija ir palaipsniui atskirų šalių vegetarų draugijos. Atskirų šalių draugijas jungia Europos vegetarų draugija, kurios būstinė ilgą laiką buvo Olandijoje, o šiuo metu Šveicarijoje ir tarptautinė vegetarų draugija, kurios rezidencija yra Anglijoje, Mančesterio mieste. Lietuvos vegetarų draugija įkurta 1991m. gruodžio mėn. 19d.

4.2 Religiniuose tekstuose
Indijos religijoje taip pat rekomenduojama vengti mėsos. Ten sakoma: „Kaip kitaip, jei nenužudant gyvos būtybės, gausi mėsos. Žmogus, kuris skaudina jausti gebančią būtybę, niekada nebus Dievo palaimintas. Tad venkite valgyti mėsą (Indusų Įstatymas). Šventoji Islamo knyga Koranas draudė vartoti „mirusiųjų gyvūnų kraują ir mėsą. Vienas pirmųjų kalifų po Muhamedo mirties, jo giminaitis, patarė labiau pažengusiems mokiniams: „Nedarykit savo pilvų gyvūnų kapais“.
Garsus kinų Dzen Mokytojas Han Shan Tzu sukūrė eilėraštį, kuriame griežtai pasisakė prieš mėsos valgymą: „Skubėk į turgų nupirkt mėsos ir žuvies, ir pamaitink jomis savo žmoną ir vaikus. Bet kodėl tų padarų gyvybės turi būti atimtos jūsiškių palaikymui? Juk tai neprotinga. Tai nepriartins jūsų prie Dangaus, bet tikrai pavers jus Pragaro padugnėmis!”
Biblijoje rašoma: „Dievas tarė: „Štai daviau jums visus visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, vedančius vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas“ (Pradžios knyga 1:29). Apaštalas Paulius rašė laiške Romiečiams: „Verčiau nevalgyti mėsos, negerti vyno ir vengti visko, kas gali pastūmėti brolį į nuodėmę (Romiečiams 14:21). Štai ką rašoma Danieliaus knygoje: Danielius atsakė prižiūrėtojui, kurį rūmų vyriausiasis pareigūnas buvo paskyręs Danieliui, Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai: „Prašom mėginti savo tarnus dešimt dienų. Tebūna mums duodama vien daržovių valgyti ir tik vandens atsigerti. Po to tebūna palygintina tavo akivaizdoje mūsų išvaizda su išvaizda tų vaikinų, kurie valgo karališkus valgius. Taigi, kaip matysi, taip ir pasielgsi su savo tarnais“. Prižiūrėtojas sutiko su šiuo pasiūlymu ir mėgino juo dešimt dienų. Praėjus dešimt dienų, jie atrodė geriau ir sveikiau negu tie vaikinai, kurie valgė karališkus valgius. Prižiūrėtojas laikėsi pažado, nunešdavo nuo stalo karališkus valgius bei vyną, kurį jie turėjo gerti, ir duodavo jiems daržovių. Šiems keturiems vaikinams Viešpats suteikė visų raštų ir išminties pažinimą bei įgūdžius, o Danielius turėjo ir visokių regėjimų bei sapnų aiškinimo dovaną (Danieliaus knyga 1: 11-17).
Nesenai istorikų ir archeologų aptiktas manuskriptas, kuris atspindi Jėzaus gyvenimą ir mokymą. Vienas tekstas yra parašytas senąja slavų kalba ir šiuo metu saugomas karališkoje Habsburgų bibliotekoje. Vatikane yra tapatus jo originalas aramėjų kalba, kuri buvo šnekamoji kalba Kristui gyvam esant. Šis manuskriptas – tiksliai atkuria Kristaus mokymo dalis, kurią persakė jo mylimas mokinys Jonas, parašytas krikščionybės pradžioje. Ištrauka iš šio manuskripto atspindi Jėzaus požiūrį į mėsos bei augalinio maisto vartojimą :
„Jei nenorite tapti demono vergais, nežudykite ir niekad nė į burną neimkite niekuo nekaltų jūsų aukų mėsos, nes tai – kančių kelias, vedantis mirties linkui. (.) Aš teikiu jums augalų, sėklom besiveisiančių ir medžių, ant kurių auga vaisiai, tad augalai ir tebūna jūsų maistas. (.) Tačiau nesikėsinkit į jų mėsą, nelieskite jų kraujo – jais tik plėšrūnai minta, o jums to daryti nedera. Privalėsite prieš Mane atsakyti už kiekvieną nužudytą gyvulį, už jų kliokiantį kraują, už jų kūną – sielos buveinę. Turėsite už juos Man duoti ataskaitą, kaip ir už visų užmuštų žmonių sielas. (..) Ir Jėzus kalbėjo toliau: „Jūsų tėvams Dievas prisakė: „Neužmušk!“ Betgi sudiržo jų širdys, ir jie vis nusižengdavo šiam priesakui. Tada Mozė, geisdamas, kad jie nors kits kito nežudytų, nebedraudė jiems užmušinėti gyvulių. O tada jūsų tėvų širdys dar labiau sužiaurėjo, ir jiems pasidarė vis vien, kam atimti gyvastį – gyvuliui ar žmogui. Aš gi sakau jums: „Nežudykite nei žmogaus, nei gyvulio, o netinkamo, negyvo maisto nė į burną neimkite. Jeigu jūs užmušite gyvulį tam, kad valgytumėt jo mėsą, mirties palytėtas kūnas ir jus nužudys. Nes gyvastį palaiko tik gyvybė, o mirtis visada neša tik mirtį. Kenksmingas maistas naikina ir jūsų kūną, o visa, kas žudo kūną, žudo ir jūsų sielą.

4. Vegetariškos mitybos poveikis organizmui
4.1 Privalumai
• Mažiau nutukusių.
• Mažesnė koronarinės širdies ligos rizika.
• Mažiau sergančiųjų hipertenzija.
• Vegetarai mažiau serga vidurių užkietėjimu (dėl skaidulinių medžiagų).
Dietinio vegetarizmo teorija pabrėžia mėsos nevalgymo svarbą sveikatai. JAV mokslininkai nustatė (1983 metais), kad augalinis maistas padeda išvengti daugelio paplitusių formų vėžio.
Vegetarai kaltina mėsėdžius, jog jie prisideda prie gyvūnų žudymo bei jų priešmirtinių kančių. Mėsėdžiai savo ruoštų bando rasti pretekstų, jog vegetarai vartoja galinį maistą, kuris taip pat „žudomas“.
Iš tikrųjų, kad išgyventi geriau pasirinkti maistą, kurio sąmoningumo lygis yra žemiausias ir kuris kenčia mažiausiai. Augalų sudėtyje yra 90 % vandens, todėl jų sąmoningumo lygis yra toks žemas, kad vargu ar jie jaučia skausmą. Be to, valgant daržoves, daugeliui iš jų nenukertame šaknų, ir todėl tik pasitarnaujame jų belytinės reprodukcijos procesui, apgenėdami šakas ir lapus. Galutinis rezultatas gali iš tikro būti jiems naudingas. Sodininkai teigia, kad augmenijos genėjimas labai padeda, ir jie užauga dideli ir gražūs. Kai vaisiai prisirpsta, savo kvapnumu, nuostabiomis spalvomis ir puikiu skoniu jie tiesiog vilioja žmones, kad būtų suvalgyti. Taip vaismedžiai pasiekia savo tikslą, kad jų vaisiai būtų paskleisti plačioje teritorijoje. Jei mes jų nenuskinsime ir nesuvalgysime, vaisiai pernoks, nukris ant žemės ir supus. Jų sėklas užgoš medžių šešėlis ir jos sunyks. Taigi, daržovių ir vaisių valgymas yra labai natūralus dalykas ir nesuteikia jiems jokių kančių.
Vartojant Lietuvoje ar net savo darže išaugintus vaisius ir daržoves, mityba yra pigesnė nei mėsiška.

4.2 Trukumai
• Mažina suvartojamo maisto kiekį.
• Vegetariškame maiste trūksta aminorūgščių, vit. B12, vit. D, kalcio, geležies.
Valgantieji gyvūninės kilmės maisto produktus pagrindines aminorūgštis vartoja proporcijomis, optimaliomis žmogaus organizmui. Augalinis maistas (išskyrus sojos pupas ir ankštinius) netobulas, nes trūksta vienos ar kitos aminorūgšties. Iš gyvulinio maisto (ypač mėsos) rezorbuojama 30% viso mėsoje esančio geležies (Fe) kiekio, o iš augalinio maisto tik 10%. Nei piene, nei kiaušiniuose nėra pakankamai jonizuotos Fe. Fitino rūgštis, esanti košėse, reaguoja su augalų Fe ir sudaro netirpų junginį. Geležies deficitas atsiranda po 4 mėnesių nuo vegetarizmo pradžios, kai išeikvojamos organizme esančios (kepenyse, kaulų čiulpuose) geležies atsargos. Dėl to daugelyje pasaulio šalių maisto produktai papildomi Fe druskomis.
Vegetarams aktualus vitamino B12 trūkumas. Užsienyje vegetarams skirtas augalinis maistas užkrečiamas vit. B12 sintezuojančiais mikroorganizmais. Veganai turi vartoti vit. B12 praturtintą sojos pieną, košes.
Kalcio deficitas labai svarbus nevartojantiems pieno ir jo produktų. Augaliniuose maisto produktuose yra tik 1/10 žmogui reikalingo kalcio. Vartojant daug maisto skaidulų, blokuojama kalcio rezorbcija, dėl to veganai nuolat turi vartoti kalciu praturtintą sojos pieną ir sojos varškę.
Vegetarų mityba turėtų būti papildyta riešutiniu sviestu, džiovintais vaisiais, duona, grūdų patiekalais, saikingai saldumynais ir riebalais, nes augalinis maistas mažai kaloringas ir teikia nedaug energijos.
Be abejo, vartojant augalinį maistą, reikia žinoti daugiau pagaminimo receptų. Daugelis žinomų lietuviškos virtuvės patiekalų yra mėsiški.
Jei vartojant riešutus, atvežtinius vaisius iš tolimų šalių ir pan., vegetariška mityba gali būti mažiau ekonomiška nei mėsiška.

4.3 Neteisingos vegetarinės mitybos pasekmės
• Dėl vitamino B12 ir geležies stokos gali išsivystyti mažakraujystė.
• Dėl baltymų stokos – gali pasireikšti edemos, ascitai.
• Žmogus gali suliesėti iki visiško išsekimo.
• Mergaitėms ir moterims gali atsirasti antrinė amenorėja (pranyksta mėnesinės).

5. Visuomenė ir mityba
Kadangi didesnę mūsų visuomenės dalį sudaro žmonės vartojantys mėsą, vyrauja nuomonė, jog mėsos vartojimas yra būtinas. Ta dalis visuomenės labiau vadovaujasi išankstinėmis nuostatomis, iš kartos į kartą sukurtais stereotipais kas susiję su vegetarizmu, nei logika. Dažniausiai mitybos įpročiai bei stereotipai paveldimi iš tėvų. Visuomenės nuomonės formavimui įtaka turi ir religija. Nežiūrint į tai, jog Jėzus Kristus bei pirmieji krikščionys (dar kitaip buvo vadinami gnostikais) buvo vegetarai bei Biblijos tekstai liudija apie vegetarizmą, tiek katalikybėje, tiek kitose krikščioniško pobūdžio bendruomenėse į tai nekreipiama dėmesio.
Žvelgiant į vegetariškos mitybos pranašumus, retas gydytojas ją propaguoja. Gydymo įstaigose kartais tenka susidurti net su pašiepiančiu požiūriu. Tiek ligoninėse, tiek reabilitacijos centruose mėsa yra vienas iš mitybos komponentų, kas tik apsunkina ir prailgina organizmo gijimą. Medicinos atstovai pateisina mėsos vartojimą apsiribodami ten esančiais organizmui reikalingais mikroelementais bei vitaminais.
Visgi negalima vadovautis nuostata „jei taip galvoja dauguma, reiškia tai yra teisinga“.
Viena iš klaidingų visuomenės nuostatų yra „gyvūnai gimsta, kad juos valgytų“. Prieš nužudant gyvūną, juk niekas neklausia ar jis nori būtį nužudytas ir suvalgytas. Visos gyvybės nori gyventi ir bijo mirties. Mes nenorime, kad mus suėstų tigras, tad kodėl turi būti suvalgyti žmogaus. Mėsos valgymas prieštarauja principui „nenoriu būti nužudytas“. Mes nenorime, kad mus žudytų, nenorime, kad mus apvogtų. Tačiau jei mes elgiamės su kitais – mes kenkiame patys sau, nes prieštaraujame prigimčiai.
Vegetarinė mityba galėtų pasitarnauti taikai pasaulyje. Didžioji dauguma pasaulyje vykstančių karų kyla dėl ekonominių priežasčių. Šalie ekonominiai sunkumai ypač paaštrėja siaučiant badui, trūkstant maistui, ar kai maisto atsargos netolygiai paskirstytos tarp šalių. Raguočių ir kitų galvijų auginimas mėsai sukėlė mūsų ūkio bankrotą visais aspektais, sudarė palankias sąlygas tam, kad žmonės badautų visame pasaulyje, ar bent jau Trečiojo Pasaulio šalyse. Mes išeikvojame savo maisto atsargas šerdami jomis galvijus. Juk žinome, kiek proteino, medikamentų, vandens atsargų, žmogaus energijos, automobilių, sunkvežimių, kelių konstrukcijų ir kiek žemės išeikvojama, kad užauginus karvę būtų galima pagaminti vieną patiekalą. Visa tai būtų galima tolygiai paskirstyti nepakankamai išsivysčiusiose šalyse ir tuomet būtų išspręsta badavimo problema. O dabar, jei šalyje trūksta maisto, ji tikriausiai užpuls kitą šalį, kad išgelbėtų savo piliečius. Kad būtų pamaitintas vienas organizmas, nužudoma daug gyvybių, priverčiant badauti tiek daug žmonių. Kaltės jausmas, sąmoningai ar pasąmonėje, graužia sąžinę. Tai atneša mums tokių ligų kaip vėžys, tuberkuliozė ir kitos nepagydomos ligos, jų tarpe ir AIDS kančios. Pvz. kodėl JAV patiria tiek kančių. Joje aukščiausias pasaulyje mirčių nuo vėžio rodiklis, nes Amerika suvartoja labai daug jautienos. Amerikiečiai valgo daugiau mėsos nei bet kurioje kitoje šalyje. Pvz. Kinijoje ar kitoje komunistinėje šalyje, mirčių nuo vėžio rodiklis nėra aukštas. Jie neturi tiek daug mėsos. Tai nustatė tyrimai.
Kyla natūralus klausimas: ar vartojant tik augalinį maistą, jo nepritrūktų? Naudojant žemę grūdinių kultūrų auginimui, gauname 14 kartų daugiau maistui skirtų produktų nei tokiame pat plote auginant pašarą gyvuliams. Iš kiekviename žemės akre (apie 0,4 ha) išaugintų augalų gaunama 800 000 energijos kalorijų, tačiau jei tiek augalai skiriami gyvulių auginimui, kurie paskui naudojami maistui, gyvulių mėsa suteikia tik 200 000 energijos kalorijų. Reiškia, kad šiame perdirbimo procese 600 000 energijos kalorijų prarandama.
Vegetarizmas yra svarbus ir ekonomikai. Europoje ir Amerikoje, kur suvalgoma daug mėsos, kasmet vienam žmogui reikia 1 tonos grūdų (90% – gyvuliams šerti), o Afrikoje ir Azijoje, kur maistas daugiausia augalinis, pakanka 200 kg. grūdų. 250 g. mėsos pagaminti reikia sušerti gyvuliams 4 kg. grūdų. Vegetarui jų pakanka mėnesiui.

6. Žymieji vegetarai
Daugybė žymių rašytojų, menininkų, mokslininkų, filosofų ir iškilių žmonių buvo vegetarai. Visi žemiau išvardintieji entuziastingai priėmė vegetarizmą: Buda, Jėzus Kristus, Virgilijus, Horacijus, Platonas, Pitagoras, Sokratas, Ovidijus, Viljamas Šekspyras, Volteras, Seras Izaokas Niutonas, Leonardas da Vinčis, Čarlzas Darvinas, Bendžaminas Franklinas, Ralfas Valdo Emersonas, Henris Deividas Toro, Ričardas Vagneris, Albertas Einšteinas, Rabindranatas Tagorė, Levas Tolstojus, Džordžas Bernardas Šo, Mahatma Gandi, Albertas Švaiceris, Sen-Žermenas, Vydūnas, princesė Diana; iš dabartinių laikų: Polas Njumanas, Madona, Lindsė Vagner, Polis Makartnis, Kendisė Bergen, Dalai Lama, ir tai tik nedaugelis iš jų.
Albertas Einšteinas yra pasakęs: „Manau, kad vegetarinės mitybos sukeliami pokyčiai ir apsivalymo poveikis žmogaus charakteriui yra gana palankus žmonijai apskritai. Todėl, vegetarizmo pasirinkimas žmonėms „atsipirks“ tik gėriu ir ramybe.“
Leonardas da Vinčis: „Tiesa, jog žmogus – gyvūnų karalius, pagal žiaurumą jis aukščiau jų. Mes gyvename kitų mirties sąskaita. Mes paprasčiausiai vaikštančios kapinės! Nuo ankstyvos vaikystės aš atsisakiau mėsos vartojimo ir ateis laikas, kai žmogus į gyvūno žudymą žiūrės kaip į žmogaus žudymą.“
Levas Tolstojus: „Tuo metu, kai mes esame užmuštų gyvūnų kapinės, kaip galime tikėtis kažkokiems gyvenimo sąlygų pagerėjimams žemėje? Žmogus, kuris žudo gyvulius maistui, netenka tokių dvasinių vertybių, kaip meilės ir užuojautos artimiesiems. Nuo mėsos žmogus tampa pyktas, žiaurus, agresyvus. Mėsoje visam laikui užsifiksuoja priešmirtinė pjaunamo gyvulio agonija ir mirties baimė. Su mėsa ši informacija patenka žmogui.“
Mencijus yra pasakęs: „Jei matai, kad jis gyvas, tai skaidu matyti jį mirštant, ir jei girdi jį aimanuojant, tu negali valgyti jo mėsos; taigi tikrai geros širdies žmogus šalinasi virtuvės.“

IŠVADOS

Gerai suplanuota vegetarinė dieta su įvairiais priedais gali aprūpinti organizmą įvairiomis maistinėmis medžiagomis. Vegetarinis maistas turi būti šviežias, pagamintas laikantis griežtų maisto gamybos technologijos reikalavimų.
Tariamus mėsiško maisto “pranašumus” lemia žadinantis stimuliuojantis poveikis organizmui. Mėsos poveikis panašus į alkoholio. Mėsa stipriai veikia nervų sistemą, intensyviai sunaudojamos ne tik sudėtinės maisto dalys, bet ir organizmo elementai. Mėsoje nėra pirminių statybinių medžiagų: albuminų, krakmolo, vitaminų bei mineralų – kaulams reikalingų medžiagų. Mėsos vartojimas mažina gyvybinę organizmo jėgą ir trumpina natūralią gyvenimo trukmę. Mėsa yra priešlaikinės mirties, priešlaikinės senatvės, ligų, alkoholizmo, nesusilaikymo sekse ir daugelio kitų fizinių ir psichinių sutrikimų priežastis.
Mūsų visuomenę yra ištikusi dvasinė krizė, kuri prasidėjo jau senokai ir kaip rodo dabartinė situacija, dar ilgai gali tęstis. Be abejonės, jei ir nedidelę įtaką, bet turi mityba. Rytuose ne veltui yra tokie posakiai: „Koks maistas toks ir protas“, „Esi tai ką valgai“. Maistas įtakoja mūsų mastymą, kasdienines nuotaikas ir pan. Sakoma, jog vartojant vištieną, žmogui atsiranda gašlumo savybė, vartojant kiaulieną – puikybė ir pan. T.y. žmonės vartojantys mėsą, perima tų gyvūnų savybes bei instinktus.
Įvairiuose leidiniuose visada bus straipsnių, mokslinių publikacijų, iš kurių vienose bus teigiamai atsiliepiama apie vegetarizmą, kitose apie mėsos vartojimą. Ši tema yra neišsenkama įvairiose diskusijose. Bet eiliniam paprastam žmogui, tenka pačiam ieškoti būdų kaip aprūpinti organizmą reikalingais vitaminais, išlaikyti sveiką organizmą bei pozityvų mąstymą.
Garsus vegetaras Dr. J. H. Kellog yra pasakęs: „Kai mes valgome vegetarinį maistą, mums nereikia nerimauti dėl to, nuo ko tas maistas numirė. Ir mes galime mėgautis valgiu!“

LITERATŪROS IR KITŲ INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

1. Biblija arba Šventasis Raštas. Lietuvos Biblijos draugija, Vilnius, 2001.
2. Sandoros ir sveikatos evangelija. „Šalavijas“, Vilnius, 1992.
3. www.vsks.balt.net
4. Гармония через вегетарианство. Санкт-Петербург, 1996.
5. Šeimos daktaras.„Avicena“ – Vilnius, 1994.
6. Sveikatos enciklopedija. „Vaistų žinios“ – Vilnius, 2003.
7. Medicinos enciklopedija, II tomas. „Mokslo ir enciklopedijų leidykla“ – Vilnius, 1994.
8. Harich Johari. Gyvenimo būdas, kurio moko Ajurveda. R. Anankos leidykla, Kaunas, 2003.

Leave a Comment