Moliuskai arba minkštakūniai (lot. Mollusca) – bestuburių gyvūnų tipas. Zoologijos sritis, nagrinėjanti moliuskus – malakologija. Moliuskų kūną dengia kalkinė kriauklė. Kai kurie moliuskai gyvena sausumoje, tačiau didžioji dalis – gėlųjų vandenų ir jūrų gyventojai. Moliuskai – maži, lėtai judantys gyvūnai, nors yra labai didelių ir greitų.
Pasaulyje yra apie 130 000 moliuskų rūšių.
Moliuskai grupuojami į 7 ryškiai viena nuo kitos besiskiriančias klases:
* Klasė. Chitonai (Polyplacophora) * Klasė. Daugiažiauniai moliuskai arba monoplakoforai (lot. Monoplaccophora) * Klasė. Dvigeldžiai (lot. Bivalvia arba Lamellibranchia) * Klasė. Kirmėliniai moliuskai (Aplacophora) * Klasė. Pilvakojai arba Sraigės (lot. Gastropoda) * Klasė. Plokščiakojai moliuskai (Scaphopoda) * Klasė. Galvakojai (Cephalopoda)
Chitonai (lot. Polyplacophora, angl. Chitons, vok. Käferschnecken) – moliuskų (Mollusca) tipo klasė.
Dydis 0,3-33 cm. Įvairiaspalvė Kriauklė susideda iš 8 plokštelių, kurios išsidėsčiusios viena eile ir gaubia gyvūno nugarą. Turi stambią raumeningą koją, mažą galvą su gerai išsivysčiusia radule. Akių ir čiuopiklių nėra. Skirtalyčiai.
Chitonai puikiai prisitaikę gyventi ant akmenų. Chitonai koja stipriai prisisiurbia prie uolos, todėl jų negali atplėšti net galingos bangos. Daugelis rūšių mėgsta tūnoti uolų plyšiuose aukščiau vandens lygio, kur juos šlaksto bangų vanduo. Aktyvūs naktį. Lėtai šliaužioja uolų paviršiumi ir gremžia mikroskopinius dumblius. Be to, minta foraminiferais, samangyviais, įvairiomis lervomis. Paplitę visuose pasaulio vandenynuose ir sūriose jūrose.
Iš viso žinoma 860 chitonų rūšių.
* Acanthochitona crinatus – Atlanto vandenyne ir Viduržemio jūroje gyvenantis, iki 1,3 cm ilgio užaugantis chitonas. Šliaužiodami akmenimis, minta ant jų augančiais dumbliais. Prie akmenų chitonai prisitvirtina savo raumeninga koja, o nukritę apsisaugo susirangydami kiaute. Turi gražią įvairiaspalvę kriauklę.dvigeldžiai moliuskai (lot. Bivalvia) – moliuskų (Mollusca) tipo klasė, kuriai būdinga dvišalė simetrija, iš šonų kūną gaubia kriauklė sudaryta iš dviejų geldelių, sujungtų ligamentu. Kriaukles suglaudžia ir praveria 1 ar 2 stiprūs suveriamieji raumenys, sandariai uždarantys geldeles ir apsaugantys moliuską nuo grobuonių. Dauguma kriauklių simetriškos, pailgos, padengtos storu kalkiniu sluoksniu. Kai kurios jūrinės rūšys (pvz., jūrinė perluotė) turi storą perlamutrinį sluoksnį, kuris dėl šviesos spindulių interferacijos gali žvilgėti rausvai, gelsvai ar melsvai. Patekusi į kriauklę smiltelė yra apgaubiama perlamutrinio sluoksnio ir susidaro rutuliški perlai.
Kriauklės vidinėje pusėje yra mantija, o tarp jos ir kūno susidaro maža mantijos ertmė, kurioje telpa žiaunos ir koja. Koja dažniausiai yra kylio formos, todėl jos pagalba moliuskas gali įsirausti į smėlį tiek, kad kyšotų tik užpakalinė kriauklės dalis. Tarp pravirų geldučių susidaro plyšys – sifonas, pro kurį į mantijos ertmę patenka vanduo. Yra skiriami du sifonų tipai: žiauninis ir kloakinis. Pro žiauninį sifoną vanduo teka į mantijos ertmę, o pro kloakinį – išteka.Kirmėliniai moliuskai (lot. Aplacophora) – moliuskų (lot. Mollusca) klasė. Gyvena įsirausę į smėlį ar dumblą. Kirmėlinių moliuskų kiautas išlenkto rago formos su abiem kiaurais galais.
Pasaulyje žinoma 350 kirmėlinių moliuskų rūšių.
* Dentalium entalis – Atlanto vandenyne ir Viduržemio jūroje gyvenantys kirmėliniai moliuskai užauga iki 3 cm ilgio. Tūno giliai vandenyje, savo raumeninga koja įsirausę į dumblą, ir dėl to gyvų jų beveik niekas nemato, tik randama išplautų į krantą mirusių moliuskų geldelių. Minta čiuptuvais pagaudami grobį.Pilvakojai (lot. Gastropoda) – rūšimis gausiausia moliuskų klasė. Juos nesunku atpažinti iš susisukusios kriauklės, kurioje yra vidaus organai. Šiuo metu žinoma apie 75 000 rūšių, t.y. 78% visų moliuskų yra pilvakojai. Pilvakojai gyvena ant žemės, jūroje ir gėlame vandenyje. Atskirų rūšių dydis skiriasi nuo mažiau nei 1 mm iki 1 metro. Kūną sudaro galva su čiuopikliais ir akimis, liemuo ir koja. Koja turi platų, pado formos, pagrindą, kurio pagalba šliaužia. Liemuo susuktas kriauklėje, kai kurių moliuskų ji redukuota (pvz., šliužų). Galvoje yra 1-2 poros čiuopiklių ir akys, kurios būna čiuopiklių viršutinėje ir apatinėje dalyje.Pilvakojai (lot. Gastropoda) – rūšimis gausiausia moliuskų klasė. Juos nesunku atpažinti iš susisukusios kriauklės, kurioje yra vidaus organai. Šiuo metu žinoma apie 75 000 rūšių, t.y. 78% visų moliuskų yra pilvakojai. Pilvakojai gyvena ant žemės, jūroje ir gėlame vandenyje. Atskirų rūšių dydis skiriasi nuo mažiau nei 1 mm iki 1 metro. Kūną sudaro galva su čiuopikliais ir akimis, liemuo ir koja. Koja turi platų, pado formos, pagrindą, kurio pagalba šliaužia. Liemuo susuktas kriauklėje, kai kurių moliuskų ji redukuota (pvz., šliužų). Galvoje yra 1-2 poros čiuopiklių ir akys, kurios būna čiuopiklių viršutinėje ir apatinėje dalyje.
Galvakojai (lot. Cephalopoda) – moliuskų (Mollusca) tipo klasė, kuriai priklauso jūriniai dvišalės simetrijos gyvūnai su apatinėje kūno pusėje esančia gilia mantijos ertme. Kūnas sudarytas iš galvos ir liemens. Koja virtusi čiuopikliais. Kriauklę turi tik primityvios rūšys, o kitų ji visiškai redukuota. Skirtalyčiai.Galvakojų galva gerai išsivysčiusi. Joje yra akys, o burna apsupta čiuopiklių. Primityviausių nautilų čiuopikliai (gali būti iki 82-90) yra be siurbtukų. Aukštesnieji galvakojai turi 8-10 čiuopiklių, kuriuose gausu siurbtukų. Dešimtkojų 2 čiuopikliai yra gerokai ilgesni užkitus. Galvakojai čiuopikliais gaudo grobį.
Liemuo plokščias, maišo arba torpedos formos, neretai dorsoventraliai suplotas. Šonuose ar kūno gale yra skiautės, kurios padeda palaikyti judėjimo kryptį. Galvakojams būdingas reaktyvinis judėjimas. Čia labai didelį vaidmenį atlieka mantijos ertmė, į kurią priteka vandens, o po to, susitraukus mantijos raumenims, vanduo veržiasi pro prie galvos esantį platų plyšį. Galvakojai paveja žuvis, o kai kurie kalmarai virš vandens nuskrieja apie porą šimtų metrų.Virškinimo sistema
Už burnos esančioje ryklėje yra pora raginių žandų, primenančių papūgos snapą. Jais galvakojis gali perkąsti žuvies kaukolę. Ryklėje yra liežuvis su radule. Taip pat į ryklę atsiveria ir 1-2 poros seilių liaukų. Seilėse yra fermentų ir nuodų. Fermentai skaido baltymus ir angliavandenius, o nuodai padeda nužudyti auką. Praplatėjusi stemplė sudaro gurklį. Už jos yra skrandis, toliau – plonoji žarna. Užpakalinė žarna atsiveria į mantijos ertmę. Be to, užpakalinės žarnos gale yra rašalinė liauka, gaminanti rudą skystį. Pajutęs pavojų galvakojis išskiria keletą lašų rudo skysčio, sudarančio tamsų debesėlį, ir suklaidinantį persekiotoją. Taip pat galvakojai turi kepenų latakus.Kraujotakos sistema
Širdis sudaryta iš skilvelio ir dviejų (nautiliaus – 4) prieširdžių, kraujotakos sistema beveik uždara. Iš skilvelio į priekinę kūno dalį eina stambi galvinė aorta, o plonesnė – į vidaus organus. Aortos skyla į arterijas, o šios – į kapiliarus, toliau – į venas ir lakūnas. Stambių lakūnų yra aplink širdį, kepenis ir skrandį. Odoje ir raumenyse arterijų kapiliariai pereina į venų kapiliarus. Stambiausios venos iš čiuopiklių eina į galvinę veną. Ji šakojasi į žiaunines venas, kurios geba pulsuoti ir varo kraują pro žiaunų kapiliarų tinklą į prieširdžius.
Galvakojų kraujas, kitaip vadinamas hemolimfa, turi ląstelinių elementų ir plazmoje ištirpusio pigmento – hemocianino, kurio sudėtyje yra vario.Kvėpavimo sistema
Kvėpavimo organus sudaro tipiškos ktenidinės žiaunos, kurių nautilius turi 4, o kiti galvakojai – 2.Nervų sistema
Galvakojų nervų sistema labai išsivysčiusi. Virš ryklės yra smegenys iš stambių susiliejusių ganglijų. Nuo smegenų eina du mantijos nervai, kurie baigiasi žvaigždės formos ganglijaisJutimo organai
Visame galvakojų kūno paviršiuje gausu lietimo ir cheminio jutimo ląstelių, kurių ypač daug prie burnos ir čiuopikliuose. Aukštesnieji dvižiauniai galvakojai turi uoslės organus, kurių pagalba užuodžia iš toli savo grobį. Aukštesnieji galvakojai turi sudėtingas akis, kurios kai kurių giluminių rūšių sudaro 40 procentų kūno masės. Todėl ryškiai mato aplinką ir spalvas iš įvairių atstumų.Šalinimo sistema
Keturžiauniai galvakojai (pvz., nautilai) turi 4 inkstus, o dvižiauniai – 2. Inkstai plačių maišelių pavidalo. Jų vienas galas atsiveria į mantijos ertmę. Kraujo ekskretai patenka į inkstus.Lytinė sistema
Skirtalyčiai. Nautiliaus ir kai kurių aukštesniųjų galvakojų gonados porinės. Kiti turi vieną gonadą. Lytiniai produktai iš gonados patenka į gonadocelį, o iš ten – į lytinius latakus. Sėklatakis turi liaukingą praplatėjimą – sėklinę pūslelę ir pridėtinę liauką (prostatą), kuri lipdo spermatozoidus ir formuoja spermatoforo kapsulę. Patelių kiaušintakiai poriniai arba neporiniai, trumpi, atsiveria į mantijos ertmę. Šalia kiaušintakių angos atsiveria kelios kevalinės liaukos. Iš jų sekreto formuojasi kiaušinių kevalai ar kokonai. Patinas paima į pakitusį čiuopiklį spermatoformą ir įdeda į patelės mantijos ertmę. Čia kiaušinis apvaisininamas.Įvairovė
Galvakojai gyvena jūrose, dauguma plėšrūnai. Kai kurie giluminiai galvakojai turi švytėjimo organus, todėl tamsoje atpažįsta gentainius bei vilioja grobį. Švytėjimo organai būna labai sudėtingi.
Kalmarai dažniausiai minta žuvimis, vėžiagyviais. Aštuonkojai, sepijos gaudo krabus, žuvis, moliuskus. Paprastai jie medžioja prieblandoje.
Aštuonkojai, kalmarai, sepijos ir kiti galvakojai gaudomi maistui. Iš rašalinės liaukos sekreto gaminami puikūs tamsiai rudi akvareliniai dažai.