Moliuskai

Moliuskai

Turinys

2 psl. Kirmeliniai moliuskai

.

Monoplakoforiniai

.

Chitonai

3 psl. Pilvakojai: Priekiaziauniai; Galaziauniai; Plautiniai

.

Plokščiakojai

4 psl. Dvigeldžiai

.

Galvakojai: Dviziauniai; Keturziauniai

5 psl. Galvakojai: Keturziauniai

Trumpai apie moliuskus:

Tai daugialąsčiai dvišalės simetrijos, minkšto, nesegmentuoto kūno gyvūnai. Skiriamos dvi sritys: galva ir liemuo. Liemenį sudaro vidurių maišelis ir pilvo kojas. Viduriųmasę gaubia membrana, mantija, kuri gamina kalkinę kriauklę, atliekančią apsauginę funkciją. Mantija panaši į raukšlę. Ši raukšlė su kūnu mantijos ertmę, kuriuoje yra žiaunos. Celomą sudaro viena perikardinė ertmė ir su ja susisiekainčios gonadų beu nefridijų ertmės. Kraujyje yra pigmento hemocianino. Kiaušinis turi spiralę seegmentaciją . Lervos – vegeris arba trochofora, kurios panašios į žieduotųjų kirmelių lervą.

Moliuskai skirstomi į šiais klases: kirmėliniai moliuskai, ar vagakojai, monoplakoforiniai, chitonai ( Polyplacophora ) , pilvakojai, plokščiakojai, arba skafopodai, dvigeldžiai ir galvakojai.

Kirmeliniai moliuskai

Tai primityvūs moliuskai, su gerai išvysmantija, kuri gamina kalkines spikules; neturi kriauklės nė kojas. Jų išeinamoji anga atsiveria užpakalinėje kos ertmėje, kurioje yra ir žiaunos. Iš perikardo eina du celomo kanalai, kuriais išeina gametos. Šie kanalai, kaip ir nefridijos, atsiveria į kloaką. Tai jūriniai bentosiniai moliuskai, gyvenantys įvairiame gylyje. Pagrindinė gentis Neomenia . Jos nervų siistemą sudaro dvi poros išilginių grandinių, kurios prasideda išilgainių grandinių, kurios prasideda iš preistemplinio raiščio.

Monoplakoforiniai

Turi kūgio formos, nežymiai įlenktą lriauklę ir daug metamerizuotų organų. Tai jūrų gyventojai, neturintys akių.

Iš šios klasės žinomosmbro ir devono periodo gyvūnų iškasenos. Gyvos formos žinomos ti

iktai nuo 1952 metų .Tuomet danų ekspedicija „Galathea“ Ramiajame vandenyne, į rytus nuo Meksikos,3570 metrų gylyje aptiko moliuską neopiliną, ( Neopilina galatheae ) . Šio moliusko nugarą dengia plonytė kriauklė su 37 mm ilgio žiediniu apvadu apačioje. Pilvo pusėje vidurinę dalį užima daugmaž apskrita koja, aplink kurią vyniojasi mantijos vagelė su penkiomis poromis žiaunų. Kiekvienoje jų yra šalinamoji anga. Burna yra išvien su rykle, kuri turi radulę, arba kramtomąjį organą. Toliau – tiesi spemplė, atsiverianti skrandyje. Spirale susisukusios žarnos baigiasi tiesiąja žarna, kuri atsiveria už kojos, mantijos vagelėje.

Turi šešias poiras nefridijų, kurios atskirai atsiveria mantijos raukšlėje ir išsidėsto metameriškai. Tai bruožas, kuris skiria neopiliną nuo kitų moliuskų. Monoplakofiriniai moliuskai yra skirtingų lyčių. Lytinės liaukos – pilvo pusėje, po žarnomis. Ši grupė laikoma pačia primityviausia, lyginant su kitais moliuskais. Šiios grupės gyvūnų metameriški. Tai, kas būdinga neopilinai, yra tiktai žingsniai metamerizacijos link. Gali būti, kad moliuskai ir žieduotosios kirmelės yra kilusios iš to paties protėvio. Primityvesni moliuskai ir žieduotosios kirmėlės turi panašią lervos trochoforos stadiją.

Chitonai

Kūnassimetriškas, daugiau suspausta. Nugarą dengia aštuonios judrios ragainės – kalkinės kilmės plokštelės. Jų pėda labai gerai išsivysčiusi, yra daugybė žiaunų, kurios išsidėsčiusios mantijos pakraščiuose. Radulė (kramtomasis organas ) septyniolikos dantų eilę. Nervų sistemą sudaro keturios grandinės, kurios prasideda nuo priestemplinio raiščio ir eine už jo. Šalinimo aparatas su

usideda iš poros nefridijų, kurios atsiveria mantijos ertmėje, šalinimo angos šonuose.

Chitonai yra skirtingų lyčių Vystimasis baigiasi subrendus lervai trochoforai. Visi yra jūriniai, gyvena jūrų pakrantėse, prilipę pėda prie substrato. Nugaros plokštelių jungtys leidžia jiems judėti.

Jutimo organai sudaryti iš jutimo receptorių, kurie išsisklaidę po nugarą ir yra kanalėliuose, vadinamuose estetais. Juose gausu nervų. Receptoriaus ( mikroesteto ) paviršiauje yra mažesni receptoriai ( mikroestetai ) . Chitonai taip pat turi akis kriauklėje, su lęšiais, virš kurių yra kalkinis lęšis. Burnos ertmėje – skonio organai. Širdis turi du prieširdžius ir skilvelį, širdį supa perkardinė ertmė.

Chitonas dažnai aptinkamas pakrančių dumbliuose, kuriais jis minta.

Pilvakojai

Pilvakojai turi koją, kuria juda. Jiems būdinga nugaros srities judėsena spirale, dėl to sukdamasi juda vidurių masė, ir šis suimasis būna iki 180 laipsnių prieš laikrodžio rodyklę. Viengeldė kriauklė tuo būdu įgauna sraigtišką formą. Nervų sistema taip pat dalyvauja sukimesi, ir nervinės grandinės bei ganglijai susikryžiuoja kaip 8; šis reiškinys vadinamas kjastroneurija, arba streptoneurija. Šalinimas vykstafridinių vamzdelių vidinėje dalyjeė, šie vamzdeliai sudaro didelės apimties Bojano organų ir inkstus. Pilvakojai gali būti skirtingų lyčių arba dažniausiai yra hermafroditai. Žemėje ir gėluosiuose vandenyse gyvenančių rūšių vystymasis yra tiesioginis, jūrinėms rūšims būdingas netiesioginis vystimasis; iš kiaušinio išsirita lerva veligeris , kuriuos kriauklė gali skirtis nuo suaugėlio. Kartais ši jūrinių lervų fazė ilgai užtrunka.

Pilvakojus galima su

uskirstyti į šiuos poklasius; priekiažiauniai, galažiauniai ir plautiniai.

Priekiažiauniai : Jie turi gobtuvą arba spirališką kriauklę ir koją bent su enu dangteliu; paprastai taip yra dėl moliusko susukto kūno. Nervinų sistema turi susikryžiavusios pluerovisceralines jungtis. Nervų sistemą sudaro smegenų ganglijų pora, esanti nugaroje, virš stemplės. Be to, ten yra kojos – pilvo ganglijų pora, užpakalyje – vidurių gangalijų pora. Atijos – daugybė lytėjimo ląstelių, cheminio jutimo ląstelių, šisidėsčiusių osfradijose, kurios yra mantijos ertmėje priešais žiaunas; taip pat yra stacitai (pusiausvyros organai ) ir ant galvos – akys. Dauguma priekiažandžių gyvena jūrose, kai kurie j ų- kaip amfibijos, mažiau rūšių – žemėje. Poklasiui priklauso daugybė rūšių: Conus , kurios gyvena šiltose jūrose, mureksai ( Murex bradaris ir M. Truculus ) , seniau naudoti purpuro gamyboje, gražiosios ciprėjos ( Ciprea ) ir dubenukės, iš kurių Patella coerules, P. Lusitanica ir P. Tarentina yra valgomos rūšys, labai paplitusios Viduržemio jūroje.

Galažiauniai : Nervų sistemoje nėra susikryžiavusių pleuros ir vidurių jungiamųjų audinių. Mantijos ertmė nukrypusi į užpakalį ir taip, kaip vienintelė žiauna, yra dešiniame šone. Tai hermafroditai, jūrų gyvūnai. Kai kurių kriauklė sumažejusi, kiti jos neturi, tai neturi ir dangtelio. Iš galažiaunių be kriauklės paminėtinas Peltodoris atromaculata , gyvenantis pakrantėse, o iš tų, kurių yra sumažėjusi kriauklė, – Umbraculum mediterraneum .

Plautiniai : Tai daugiausia žemės ar gėlųjų vandenų gyventojai, neturintys žiaunų; mantijos ertmė virtusi plaučių maišeliu, ga

ausiai turinčiu kraujagyslių ir susisiekiančiu su išore pro siaurą angą. Plautinių, kaip ir galažiaunių, kriauklė paprastai yra plona ir spirališka, kitų ji maža arba visai jos nėra; neturi dangtelio.

Plautiniai yra hermafroditai. Jų gemalinių elementų brendimas vyksta vienu metu. Kopuliacijos metu apvaisinama kryžmiškai. Vystimasis – tiesioginis, be lervos, išskyrus kai kurias jūrų pakrančių rūšis.

Plokščiakojai

Jų kūnas ištęstas, apsuptas mantijos, ant kurios yra kriauklė. Neturi žiaunų, kvepuoja pro odą; kraujotakos sistema neišsivysčiusi; koją naudoja dugnui rausti; yra skirtingų lyčių, lerva – trochofora, kuri vėliau išsivysto į veligerį, pavyzdžiui, dvigeldžių.

Rūšies atstovas – jūrdantis.

Dvigeldžiai

Dvigeldžiais jie vadinami ėl, kad šios rūšies atstovų žiaunos panašios į plokšteles. Dvigeldžiai – tai moliuskai, kurių mantija abejuose šonuose turi po raukšlę. Ji apsupa moliuską, ir tumet kriauklė atrodo dvigeldė, t.y. iš dviejų dalių. Galva neišsiskiria, todėl jie dar vadinami begalviais. Koja gali būti beveik trikampė arba beveik cilindrinė bei būti panaši į kirvį, todėl dvigeldžiai dar vadinami kirvakojais.

Pavyzdžiu gali būti Mytilus galloprovincialis . Kriauklės geldeles jungia elastinis raištis ( kartais jo nėra ) . Abi geldeles suspaudžia atitrauiamieji raumenys, kurių būna 1 ar 2 ir kurie komtrastuoja elastinio raiščio veikimui.

Perlai gaminami iš perlamutrinės medžiagos, kurią išskiris mantija aplink smėlio grūdelius arba parazitinių kirmelių lervas bei svetimkūnus, patekusius tarp mantijos ir kriauklės vidinio paviršiaus. Mantijos išorinio paviršiaus epitelinės ląstelės gamina perlamutrą koncentruotais sluoksniais, apgaubdamos svetimkūnį ir suformuodamos perlą. Burna – tai įžambus plyšys priekinėje kūno dalyje; ji turi dvi poras lūpų receptorių.Už jos eina trumpa stemplė ir skrandis, į kurį atsiveria stambi liauka – kepenys. Dvigeldžiai dar turi kristalinę lazdelę skrandžio akloje išaugoje, kuri atsiveria į skrandį arba į gilią vagelią, esančią žarnyno pradžioje.

Nugaros pusėje yra širdis su dviem prieširdžiais ir skilveliu.

Nervų sistemą sudaro du galvos ir pleuros gangalijai bei kojos ir vidurių gangalijai. Osfradijas turi tiktai kai kurios rūšys. Pora statocistų atitinka kojos gangaliją. Mantijos pakraščiuose yar išsidėstę lytėjimo organai ir akių dėmės.

Šalinimo organai yra nefridijos, o geriau išsivystę moliuskaituri Bojano organus, esančius po perikardu, su kuriuo susisiekia. Nefridijos atsiveria į mantijos ertmę savo kanalu arba lytinėmis angomis. Gonadų yra porinis skaičius; gonadų kanalai baigiasi prie nefridijų ir kai kuriais atvėjais yra su jomis susijungę.

Neturi dauginimosi organų. Paprastai – skirtingų lyčių, tačaiu pakankamai yra ir hermafroditinių formų, pavyzdžiui, Ostrea . Apvaisinimas vyksta mantijos ertmėje arba i. Kai kurių rūšių kiaušinėliai laikomi žiaunų ertmėje. Vystymasis daugiausia – netiesioginis, turi lervos veligeris stadiją. Dvigeldžiai įraukia planktoninį maistą, judindami žiaunų blakstienėles.

Galvakojai

Moliuskai, kuriemas būdinga tai, kad kojos pavirtusios prieburniu ataugomis, supančiomis galvą. Raumenų išsivystymas panašus į piltuvėlį, kuris pilvo pusėje prie galvos atsiveria į mantijos ertmę. Tokia forma reikalinga vandeniui išstumti.

Nervų sistema, esanti uždaroje kremzlinėje kapsulėje, yra labai centralizuota ( gerai išsivysčiusios optinės skiltys ) . Kai kuire galvakojai turi dvi žiaunas, o kiti – keturias, Kai kurių rūių kriauklė yra išorinė, o kia kurių – vidinė arba jos visai nėra.

Skirstomo į poklasius – dvižiauniai ir keturžiauniai.

Dvižiauniai : Tai galvakojai moliuskai, turintys vieną porą žiaunų. Jų atstovė sepija ( Sepia officinalis ) – plėšrūnė, aptinkama smėlėtame ir dumbliname dugne;tadaugiausia moliuskais ir vėžiagyviais, kuriuos pasigauna čiuptuvais. To paties individo spalva gali įvairuoti nuopilkos iki rudos, gali būti lygi ar dryžuota, puikiai derintis prie dugno spalvos. Piltuvėlis savo plačiuoju galu yra mantijoje, o vamzdinis jo galas nukreiptas į išorę. Mantijos ertmėje yra tai ppat dvi žiaunos; jų bazinėje dalyje – dvi žiaununės širdys, kuriuos varinėja cirkuliuojantį kraują.Vidurinėje dalyje yra tiesioji žarna su analine anga; šalai pastarosios, virš dviejų gumburėlių, atsiveria dvi šalinimo angos. Kairiajame šone atsiverialytinė anga, kuri nėra porinė. Kriauklė yra vidinė, apsupta mantijos. Kriauklė funkcija – sumažinti specifinį gyvūno svorį ir palengvinti plūduriavimą.

Virškinimo sistema susideda iš burnos gumburio su dviem ragainiais žandais, kurie drauge sudaro lyg ir snapą, panašų į papūgos, ir turi radulę. Rašalo maišelis, būdingas visiems dvižiauniams, yra užpakalyje, šalia gonadų, ir išeina į mantijso ertmę ilgu kanalu. Šis kanalas įeina į tiesiąją žarną, arti šalinimo angos. Išleistos išskyros sudaro tamsų debesėlį ir, pavojui gresiant, gyvūnas gali pasislėpti.

Iš jutimo organų ypač gerai išsivysčiusios iškilusios akys, kurioms gyvūnas gerai mato. Jos gali būti labai sudėtingos.

Dauginimasis vyksta taip: iš sėklidės eina ištekamasis kanalėlis su prilipusia prie jo sėklų pūsle. Joje spermija yra pailguose vamzdiškuose spermatoforuose, Needhamo kišenėje, o paskui išleidžiami pro lytinę angą. Kiaušinėliai eina kiaušintakiu, pasiekia mantijos ertmę ir iš jos pro piltuvėlį išleidžiami išorėn. Dauginimosi metu ketvirtasis patino čiuopiklis persitvarko į kopuliacijos organą, arba hektokotilį, kurio raukšlėse susirenka spermatoforai.

Skiriami du būriai – dešimtkojai ir aštunkojai.

Dešimtkojai turi dešimtį čiuopiklių ( 8 vienodus mažus, 2 ilgus su čiuoptuvėlias gale ) . Pavyzdžui : Sepia ir Sepiola , kurie aptinkami pakrantėse. Sepiola gyvena gelmėje.

Aštunkojai turi 8 vienodus čiuopiklius. Aštunkojo čiuopiklius dengia čiuptuvėlių eilės skirtingai nuo Eledone , kuris turi vieną čiuptuvėlių eilę, jo trečiasis čiuopiklis naudojamas kaip hektokotilis ( kopuliacijos organas ) . Paprastai aštunkojai neturi kriauklės.

Keturžiauniai : tai senoviniai galvakojai. Šiuo metu jirms atstovauja tik Nautilus , gentis su nedaugeliu gyvų rūšių. Visos jos gyvena Indijos ir Ramiajame vandenynuose. Jų kriauklė susukta spirale, simetriška, suskirstyta ertmėmis. Keturžiauniai turi dvi poras žiaunų, jų burną apsupa daugybė čiuopiklių

Leave a Comment