Moliuskai

Skuodo Bartuvos vid. m – klos Mokinių ————-

Biologijos REFERATAS

“Moliuskai”

Įžanga

Visi mūsų vidaus vandenyse ir sausumoje gyvenantys moliuskai yra dvišalės simetrijos, nesegmentuoti gyvūnai. Jų kūną dengia kalkinis kiautas, kurio vidine ir išorine sandara atskirų rūšių labai įvairi. Vienų moliuskų kiautas sudarytas iš vienos dalies, kitų – iš dviejų, vienų jis storas ir tvirtas, turi keletą atskirų sluoksnių, kitų tie sluoksniai ne tokie ryškūs, kai kurių moliuskų kiautas yra tik kaip menka kalkinė plokštelė, o kartais ir tokio nėra. Moliuskai yra viena didžiausių ir gausingiausių gyvūnų grupių mūsų žemėje. Dauguma moliuskų rūšių gyvena jūrose ir šiltose, drėgnose šalyse – tropikuose. Tačiau nemažai jų aptinkama ir kitur, tiek gėluose vandenyse, tiek sausumoje. Zoologai įrodinėja, kad šiuo metu mūsų žemėje gyvena apie šimtą tūkstančių moliuskų rūšių. Tą milžinišką skaičių prašoka tik viena nariuotakojų grupė. Tiek daug moliuskų žemėje gyvena ne tik dabar, jų dar daugiau gyventa praeityje; kiautų liekanų randama net labai senuose geologiniuose žemės sluoksniuose.Slinko milijonai metų, keitėsi žemes paviršius, o moliuskai joje gyveno ir tebegyvena – jie veisėsi, augo, šliaužiojo paviršiuje ar plaukiojo vandenyse.Vieni, išgyvenę tam tikra laiką ir neprisitaikę prie aplinkos sąlygų, išmirė, kitus sunaikino jų priešai. Tačiau daug jų kiautų išsilaikė iki mūsų dienų; jų randama įvairiuose žemės sluoksniuose. Moliuskai yra skirstomi į tris pagrindines grupes:1.Pilvakojai2.Dvigeldžiai3. Galvakojai

SAUSUMOS IR JŪRŲ MOLIUSKAI, SANDARA

Moliuskai, kurių dabar žinoma daugiau kaip 80 000 rūšių, yra be galo įvairi grupė, apimanti labai skirtingas būtybes: čia ir sraigės, ir dvigeldžiai moliuskai, ir milžiniški kalmarai. Tačiau visi moliuskai turi vienodą kūno sandaros planą, kad ir sunkiai beatsekami.

Iš esmės moliuskai yra minkštakūniai gyvūnai, turintys kūno viduje virškinimo ir dauginimosi organus, o jo paviršiuje odos raukšlę – mantija. Ertmė tarp liemens ir mantijos vadinama mantijos ertme. Išorinis mantijos sluoksnis yra padengtas epiteliais, kurie gamina kriauklę susidedančia daugiausiai iš kalcio karbonato; kriauklė yra akivaizdžiausias šios grupės gyvūnu požymis. Kūno apačioje yra masyvi ir raumeninga koja; ji padeda gyvūnui judėti . Kūno sandaros planą lengviausiai suvokti išnagrinėjus gana būdingą chitoną. Virškinimo sistema prasideda nuo burnos, kurioje yra trintuvės tipo liežuvis – radulė; toliau eina skrandis, žarnynas ir analinė anga, išeinanti į mantijos ertmę. Chitonai turi nesudėtingą kraujotakos sistemą, kurią sudaro nerviniai kamienai ir nervinių ląstelių grupės – ganglijai. Chitonų kaip ir kitų moliuskųgyvenimo ciklo pradžioje iš apvaisintų kiaušinių išsivysto judri lerva trochofora; ji plaukioja irdamasi blakstienėlėmis, kuriomisapaugęs jos kūnas.

SUSISUKIMAS SPIRALE IR JO KILMĖ

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog kai kurie pilvakojai turėtų turėti panašų kūno sandaros planą kaip chitonai. Pavyzdžiui, dubenukė turi paprastą kūgišką kriauklę ir iš pažiūros nesudėtingą anatominę sandarą. Bet išsamiau patyrinėjus darosi aišku, kad jos sandara nėra tokia jau paprasta, nes vystantis jos lervos vidaus organai apsivynioja apie koją. Dėl šio sukimosi spirale žarnynas išlinksta U pavidalu, nerviniai kamienai neina lygiagrečiai vienas su kitu, o yra susikryžiavę aštuoniuke. Bet labiausiai į akis krenta tai, kad žiaunos ir analinė anga atsidūrė kitur – ne užpakalinėje, bet priekinėje mantijos dalyje. Susisukimas spirale yra įdomiausias pilvakojų moliuskų gyvenimo momentas. Jis atsirado per evoliuciją ir išliko todėl, kad į mantijos ertmę, o per ją į žiaunas nuolat tekėjo švarus vanduo, be to, lervos stadijoje galvai buvo saugu.

Susisukimo mechanizmas paprastas, bet grakštus. Vystydamasi lerva trochofora virsta kita lerva – veligeriu, turinčiu blakstienotas kūno išaugas. Pamažu išryškėja kriauklės ir kojos užuomazgos. Po to galva ir koja lieka kur buvę, o viduriai užsisuka puslankiu, ir mantijos ertmė atsiduria priekyje virš galvos.

KRIAUKLĖS IR JŲ NETEKIMAS

Kita priežastis, kliudanti daugelyje pilvakojų moliuskų įžvelgti moliuskams būdingą kūno sandaros planą, yra ta, kad jų kriauklė susisukusi į spiralę, dėl to kūnas tapęs asimetriškas, o kai kurių buvusių porinių organų išlikę tik po vieną. Tačiau nors spirališkumas ir atrodo keistas reiškinys, gyvūnui jis yra palankesnis negu pernelyg pailgėjusi tiesi kriauklė. Nors kriauklė gyvūnui yra ir atrama ir apsauga, tačiau ji trukdo judėti, todėl kai kurie moliuskai, pavyzdžiui, jūrų ir sausumos šliužai turi ją sumenkusią arba visai jos neturi. Jūrų šliužai priklauso galažiaunių moliuskų poklasiui; jam priskiriami ir kai kurie labai spalvingi, savotiški moliuskai pvz; Hexabranchus .Kadangi galažiaunių moliuskų kriauklė sumažėjusi arba visai išnykusi, tai jų vidaus organai yra atsisukę ir iš dalies atgavę kūno simetriją. Išnykus kriauklei, tapo matomos daugelio šios grupės rūšių moliuskų žiaunos. Kai kurių moliuskų žiaunos dengia viršutinė kūno dalį. Jomis ne tik kvėpuojama: į kiekvieną jų eina žarnyno atšaka. Tokios skiauterėtos kūno išaugos vadinamos adaptyvinėmis žiaunomis. Tie galažiauniai, kurie minta duobagyviais, geba duobagyvių dilgiąsias ląsteles nematocitus sukaupti žarnyno atšakose, siekiančiose moliusko kūno skiautes. Priešo užpulti, jie ima naudotis šiuo savo aukų ginklu – išleidžia nematocitus pro skiaučių poras. Grobuonis, prarijęs vandens su nematocitais pajuntą aštrų skausmą. Jei jis dar puola, išsigandęs moliuskas gali numesti visą skiautę su nuodingomis dilgiosiomis ląstelėmis.

GALVAKOJAI MOLIUSKAI

Galvakojai moliuskai (gyvūnų grupė kuriai priklauso kalmarai, aštuonkojai, sepijos, nautilidai) visada labai žavėjo žmones. Galvakojai moliuskai yra pilvakojų ir dvigeldžių giminaičiai, bet už juos aukštesnės organizacijos, apima didžiausius ir protingiausius iš bestuburių gyvūnų. Jie gyveną jūrose, juda raketinio variklio principu. Jų koja pakitusi; per evoliuciją ji susiskaidė į dalis ir tapo galvą gaubiančiais čiupikliais.

ATRAMOS SISTEMA , JUDĖJIMAS IR KVĖPAVIMAS

Kadangi dauguma galvakojų moliuskų turi tik vidutinę atramos sistemą arba visai jos neturi, jų giminystės su kitais moliuskais iš karto nematyti. Ir pati, kriauklė, jei ji yra visai kitokia. Nutilo ji dar gerai išsivysčiusi; aštuonkojai, jos visai neturi, o kalmarai teturi tik ploną raginę plokštelę, atstojančią griaučius. Sepijų kriauklė – tai „Sepijos kaulas‘‘, kuris yra ir atrama, ir palaiko jos plūdrumą. Ji susiskirsčiusi panašiai kaip į eilę kamerų, kurių jauniausia yra pilna dujų; jų yra lygiai tiek, kad gyvūnas nenuskęstų. Galvakojai yra daug judresni už kitus už kitus moliuskus, jiems reikalinga tobulesnė kvėpavimo organų sistema. Todėl jų mantija nuolat ‚,pumpuoja“ vandenį į mantijos ertmę, ir jis nuolat teka pro žiaunas. Deguonies turintį veninį kraują pro kiekvieną žiauną varo atskira žiauninė širdis. Prisotintas deguonies kraujas iš žiaunų patenka į pagrindinę širdį kuri jį varinėja po visą kūną. Prireikus dauguma galvakojų, sutraukydami mantiją gali plaukti daug greičiau.

DVIGELDŽIAI MOLIUSKAI, JŲ KŪNO SANDARA

Didesnioji moliusko kūno dalis yra toje pusėje kurioje yra užraktas. Moliusko kūną gaubia odos raukšlė vadinama mantija. Ji auga iš išorės, iš abiejų kūno pusių, ir iškloja abiejų geldelių vidų. Midijos išorinis sluoksnis yra epitelinis ir gali gaminti kriauklę. Raumeninga ir paplokščia iš šonų koja įsiterpia į ertmę tarp mantijos raukšlių. Jei pašalintume vieną kriauklę pamatytume, kad ten yra didelės žiaunos jomis moliuskas kvėpuoja ir maitinasi. Pagal mitybos būdą dvigeldžiai moliuskai yra filtruotojai.

Dvigeldžiai moliuskai apima rūšis, kurios įdomios gyvensena, išvaizda arba kaip maistas. Kaip sraigės, dvigeldžiai moliuskai turi kietą kalcio prisodrintą kriauklę, tik ji nėra susisukusi spirališkai, bet susideda iš dviejų geldelių (todėl jos ir vadinamos dvigeldėmis ) – kairiosios ir dešiniosios. Jos sujungtos nugarinėje pusėje, geldeles jungia elastingas raištis ir užraktas. Kai moliuskas yra pasyvus arba maitinasi, tarp geldelių atsiranda plyšys; gyvūną sutrikdžius, galiniai veriamieji geldelės raumenys tvirtai suglaudžia. Dvigeldžių lytinė sistema nesudėtinga, susideda iš porinių gonadų, kurios neturi jokių pridėtinių liaukų. Dauguma dvigeldžių yra skirtalyčiai, išleidžia kiaušialąstes ir spermius į vandenį. Jūrinių rūšių kiaušialąstės ir spermiai plaukioja vandenyje kaip planktonas. Keletas gėlavandenių dvigeldžių iššnešioja palikuonis, o yra ir tokių, kurių lerva glochidija kurį laiką parazituoja ir tik po to virsta laisvai gyvenančiu suaugusiu moliusku.

Moliuskų reikšmė gamtai ir žmogui

Moliuskai – tai labai svarbi mitybos grandinių dalis. Jais minta bestuburiai, žuvys, paukščiai ir žinduoliai. Žmonės irgi maistui vartoja daugelį moliuskų (kalmarus, aštuonkojus, austres, vynuogines sraiges ir kt.). Gyvulininkystėje kriauklių miltai naudojami galvijams šerti. Iš kriauklių daromos gražios perlamutrinės sagos. Dvigeldžiai moliuskai atlieka sanitarų vaidmenį: jie filtruoja organinėmis medžiagomis užterštą vandenį. Sraigės ir šliužai minta kultūriniais augalais. Kai kurie dvigeldžiai moliuskai ardo medieną išgręždami joje skyles, kiti apauga povandeniniu statinius, laivų dugnus, užkemša jūros vandenį siurbiančius vamzdžius.

Įdomybės

Yra aprašyta daugiau negu 80 000 moliuskų rūšių. Šiuos gyvūnus, kurių dauguma turi kriauklę, gausumu lenkia tik nariuotakojai. Moliuskų yra 6-7 klasės; priklauso nuo to ar giliavandenius rausiančius moliuskus priskiria chitonams ar išskiria į atskirą kirmėlių moliuskų klasę. Labiausiai neįprasti yra monoplakoforinių klasės moliuskų; klasėje tik viena gentis – neopilinos. Maža ir plokščiakojų arba skafopodų klasė; joje daugiau kaip 300 rūšių.

Trys kitos moliuskų klasės yra didžiausios ir žinomiausios. Dvigeldžiai moliuskai apima daug visiems pažystamų moliuskų, pavyzdžiui, širdukes, midijas, valgomąsias austres, šukutes. Sausumos ir jūrų sraigės priklauso pilvakojų klasei; joje yra kai kurių labai gražių ir įdomių moliuskų. Galvakojų klasės dauguma rūšių nebeturi kriauklės; šiai klasei priklauso kalmarai, aštuonkojai. Šie moliuskai labiausia išsivystę.

Thatcheria mirablis Lambis chiragra Jennaria pustulata

Literatūros sąrašas:1. Pažinimo džiaugsmas – Gyvoji gamta2. GYVŪNAI