Moliuskai

Visi mūsų vidaus vandenyse ir sausumoje gyvenantys moliuskai yra dvišalės simetrijos, nesegmentuoti gyvūnai. Jų kūną dengia kalkinis kiautas, kurio atskirų rūšių vidinė ir išorinė sandara labai įvairi. Vienų moliuskų kiautas sudarytas iš vienos dalies, kitų – iš dviejų, vienų jis storas ir tvirtas, turi keletą atskirų sluoksnių, kitų tie sluoksniai ne tokie ryškūs, kai kurių moliuskų kiautas yra tik kaip menka kalkinė plokštelė, o kartais ir tokio nėra.

Moliuskai yra viena didžiausių ir gausingiausių gyvūnų grupių mūsų žemėje.Dauguma moliuskų rūšių gyvena jūrose irr šiltose, drėgnose šalyse – tropikuose. Tačiau nemžai jų aptinkama ir kitur, tiek gėluose vandenyse, tiek sausumoje. Zoologai įrodinėja, kad šiu metu mūsų žemėje gyvena apie šimtą tūkstančių moliuskų rūšių. Tą milžinišką skaičių prašoka tik viena nariuotakojų grupė. Tiek daug moliuskų žemėje gyvena ne tik dabar, jų dar daugiau gyventa praeityje; kiautų liekanų randama net labai senuose geologiniuose žemės sluoksniuose.

Slinko milijonai metų, keitėsi žemes paviršius, o moliuskai joje gyveno ir tebegyvena – jie veisėsi, augo, šliaužiojo paviršiuje ar plaukiojo vandenyse.
Vieni, išgyvenę tam tiikra laiką ir neprisitaikę prie aplinkos sąlygų, išmirė, kitus sunaikino jų priešai. Tačiau daug jų kiautų išsilaikė iki mūsų dienų; jų randama įvairiuose žemės sluoksniuose.

Palentologijos mokslas, kurio užduotis – tyrinėti įvairias seniau žemėje gyvenusių gyvūnų liekanas, žino labai daug moliusku kiautų, yr

ra juos ištyręs ir padaręs tinkamas išvadas. Tomis išvadomis naudojasi praktikai, ieškodami visokių žemės turtų, pvz.:,naftos, anglies ir t.t.

Iš tokiu seniau gyvenusių ir dabar išnykusių moliuskų Lietuvoje geriausiai žinomi visokie kaukspieniai, laumės lapai ir kitais vardais vadinamos liekanos. Jos paprastai randamos žvyrduobėse, paupiuose ir kitur. Kaukspieniai palentologų vadinami belemnitais. Neretai pas mus randama ir įvairių kitų moliuskų liekanų kreidos ir kituose sluoksniuose.
Mūsų respublikos ribose šiuo metu gyvena daugiau kaip pusantro šimto moliuskų rūšių. Bet kiek yra individų niekas nežino. Jų labai daug miškuose, pievose, įvairiuse vandens baseinuose ir visur, kur tik beieškotum. Jų yra daug daugiau, negu męs galvojame. Dauguma jų maži, slepiamos spalvos gyvūnėliai, ir dažnai tik gerai paieškojus galima juos surasti. Lengviau aptinkami didesni ir vandenyje gyvenantys moliuskai. Išš dažniau aptinkamų yra vynuoginė sraigė (Helix pomatia), kai kurios tvenkinių sraigės ir tušti dvikiaučių kiautai – geldutės. Dauguma mūsų šalies moliuskų yra palyginti maži ir gyvena pasislepę taip, kad žmogus juos suranda tik gerokai paieškojęs, tačiau pamato juos paukščiai ir kiti jais mintantys gyvūnai.

Lietuvos teritorijoje gyvena apie šimtą penkiasdešimt moliuskų rūšių. Šiltesnėse ir drėgnesnėse vietose – tropikuose ir subtropikuose, ypač ten, kur gausu lietaus, moliuskų rūšių yra daugiau ir įvairesnių. Dauguma jų gyvena jūrose, kur kai kurios rūšys išauga labai didelės; vi
inų jūrinių rūšių kiautas gali sverti beveik toną, o kitų – ir daugiau.
Beveik visų moliuskų viena pagrindinių sąvybių yra kietas kiautas, kuris sudarytas iš daugiau ar mažiau mineralinių medžiagų. Vienų šis kiautas yra kūno paviršiuje, kitų – labai sumenkejęs, paslėptas po kūno danga (mūsų šliužai) ar giliai kūno viduje (sepijos), o kai kurios rūšys ir visai jo neturi, bet šios rūšys gyvena tik jūrose ir su jomis nesusiduriame.
Zoologai moliuskus skirsto į penkias klases, kurias jie dar dalija į smulkesnes grupes. Čia bus paminėtos tik klasės, kurios pradedamos skirstyti nuo pačių paprasčiausių rūšių ir baigiamos sudėtingiausios sandaros rūšimis.

TIPAS. MOLIUSKAI (MOLLUSCA)

Klasė. Dvigeldžiai (Bivalvija arba Lamellibranchiata)

Jų kūnas dvišalės simetrijos, neturi galvos, koja pleišto pavidalo. Kūną dengia kriauklė, susidedanti iš dviejų geldučių, kurias viršuje jungia elastingas raištis. Išorinėje kriauklės pusėje matomos linijos, pagal kurias galima nustatyti moliusko amžių. Pro pilvinėje pusėje esantį plyšį gyvūnai gali iškišti koją. Kai kurių dvigeldžių koja redukuota, o jos vitoje išsivysčiusi bisuso liauka, kurios išskirtais bisuso siūlais prisitvirtina prie substrato. Maitinasi smulkiai bestubūriais bei detritu. Gyvena jūrose bei gėluose vandenyse.

Būrys. Tikrieji plokštėtažiauniai (Eulamellibranchia)

Skiriamuoju būrio požymiu yra žiaunos, išsidėsčiusios iš abiejų pusių ir sudarytos iš dviejų porų žiaunų plokštelių. Spynos sandara įvairi, bet daugumos yra herodontinio tipo, t.y. turi centriniu bei šoninius dantis, kurių fo

orma, dydis bei skaičius labai įvaius, kartais dantys visi redukuojasi. Gyvena gėluose vandenyse dugne arba įsirausia į gruntą.

ANODONTA sp. – bedantė

Kriauklės ilgis 70 – 200 mm, dažniausiai daugiau ar mažiau išsipūtusi ir ištįsusi. Kiauto užrakatas be dantų. Mantijos pakraščiai užpakalinėje dalyje yra rudimentiniai ir sudaro 2 sifonus. Gyvena upese, ežeruose bei tvenkiniuose.

UNIO sp. – perluotė

Kiauto ilgis 50 – 120 mm. Kiautas storas, išsipūtusiais šonais, iškilia viršūne. Užraktas su pagrindiniais ir šoniniais dantimis. Kairėje pusėje, priekinėje užrakto dalyje yra 2 plokšti pagrindiniai dantys, o arčiau užpakalinio galo dvi ilgos, viena ant kitos gulinčios, atskirtos griovelio plokštelės, šoniniai dantys. Dešinėje kiauto pusėje, užrakto priekyje, yra 1 pailgas, lyg iš keleto atskirų dalių susidaręs, pagrindinis dantis, o užrakto užpakalinėje dalyje – viena ilga plona plokštelė – šoninis dantis. Gyvena įvairiuose gėluose vandenyse.

SPHAERIUM sp. – sferinukė

Kiauto ilgis iki 20 mm. Kiautas nedidelis, plonas, užraktas siauras, ilgamentas įdubęs, iš lauko pusės beveik nematomas. Užpakalinė kiauto dalis šiek tiek ilgesnė už priekinę, viršūnė beveik per patį vidurį. Sifonaiprie prie pagrindo susijungę, nevienodo ilgumo. Gyvena stovinčiose bei letai tekančiose vandenyse.

PISIDIUM sp. – žirniniukė

Kiautas labai mažas (iki 11 mm), dažniausiai kiaušinio pavidalo ir su nevienodo dydžio geldelėmis. Iš jų užpakalinė dalis daug trumpesnė už priekinę. Kiautas dažniausiai trikampio formos. Ligamentas labai mažas, visuomet būna prie priekinio pakraščio paviršiaus. Gyvena upėse bei ežeruose dumblėtame dugne.

DREISSENA polymorpha (P

Pallas) – dreisena

Kiautas vidutinio dydžio (20 – 40 mm), be perlamutrinio sluoksnio. Priekinio sutraukiamojo raumens žymės yra ant pertvaros po viršūne. Apatinis pakraštys turi išlinkimą, kuriame yra bisuso liauka. Užrakto dantų nėra. Ligamentas siauroje, palygint gilioje vagelėje, esančioje išilgai nugaros pakraščio. Koja rudimentinė. Gyvena įvairiuose vandenyse, sudarydamos dideles kolonijas (iki kelių tūkstančių individų viename kvadratiniame metre).

DVIGELDŽIŲ MOLIUSKŲ VIRŠKINIMAS IR DAUGINIMASIS

Dvigeldžių moliuskų skrandį gaubianti liauka yra svarbiausias virškinimo organas. Be to, į skrandžio ertmę iš „žarninės kišenėlės“ yra įsiterpęs drebutingas stiebelis. Jis turi angliavandenius skaidančių fermentų. Maišelio blakstienėlių judesiai verčia stiebelį nuolat suktis, ir jo laisvasis galas trinasi į oriešais esantį skrandžio gleivinės plotelį, vadinamą skrandžio skydeliu. Dėvintis skydeliui, į skrandį išsiskiria fermentai. Maistas baigiamas virškinti žarnyne, kuris labai vingiuotas. Analinė anga atsiveria į mantijos ertmę netoli kloakos sifono, todel atmatos greit išvaromos į vandenį.
Šalinimo organai – susijungę po du šalinamieji takai, esantys abipus širdies, ir „inkstai“. Šalintinos medžiagos iš pradžių išskiriamos į šlapimo sinusą, po to pašalinamos. Dvigeldžių moliuskų širdis trijų kamerų. Raumeningas skilvelis varo kraują į arterijas; jomis jis teka į koją, mantiją, ir kitus organus. Kraujas cirkuliuoja ne tik kapiliarais, kaip aukštesniųjų gyvūnų, bet ir audinių ertmėmis – lakūnomis. Kojos lakūnos padeda jai raustis: pritekėjus krujo, koja sustorėja ir pailgeja. Venomis veninis kraujas atiteka į du prieširdžius.

Dvigeldžių lytinė sistema nesudėtinga, susideda iš porinių gonadų, kurios neturi jokių pridėtinių liaukų. Dauguma dvigeldžių yra skirtalyčiai, išleidžia kiaušialąstes ir spermius į vandenį. Jūrinių rūšių kiaušialąstės ir spermiai plaukioja vandenyje kaip planktonas. Keletas gėlavandenių dvigeldžių išnešioja palikuonis, o yra ir tokių, kurių lerva glochidija kurį laiką parazituoja ir tik po to virsta laisvai gyvenančiu suaugusiu moliusku.

DVIGELDŽIŲ JUDĖSENA

Sėslieji moliuskai, pavyzdžiui, midijos, gyvena bisuso siūlais prisitvirtinę prie kokio nors kieto substrato, pavyzdžiui, akmens. Šiuos siūlus išskiria kojoje esanti bisuso liauka. Jie prilimpa labai tvirtai, o to reikia, kad gyvūno nenuplautų bangos. Dauguma moliuskų gyvena įsirausę į smėlį; įsirausiama koja. Vienų rūšių moliuskai įsirausia giliau, kitų – sekliau. Giliau įsirausiantys dažnai turi ilgus sifonus, kuriuos iškiša virš grunto. Pro juos patenka vanduo, reikalingas kvėpuoti ir maitintis.

Skirtingai nuo smėlio rausikų, yra moliuskų laivagraužių. Jie, judindami pakaitomis pirmyn ir atgal kriauklės geldeles, įsigraužia į medį. Akmengraužiai gali įsigręžti net į akmenį. Gręždamiesi jie kartkartėmis sustoja ir pridengia kriauklę mantijos kraštais; tuomet gamina naują kalcio karbonato sluoksnį.

Daugumos dvigedžių galva redukuota, arba jos visai nėra, jutimų organai menki, bet moliuskai reaguoja į vandenyje ištirpusias chemines medžiagas ir šviesą. Kai kurie yra ypač jautrūs vibracijai ir sutrikdyti skubiai slepiasi savo urveliuose.

IŠVADOS:

Šis referatas apie moliuskus man atnešė daug naudos. Sužinojau, kad palentologijos mokslas tiria moliuskus. Taip pat, apie kai kurias moliuskų rūšis daugiau informacijos.

LITERATŪRA:
1. P. Šivickis „Lietuvos moliuskai ir jų apibūdinimas“
2. S. Gecevičiūtė, J. Lukšėnas „Lietuvos gėlųjų vandenų bestuburiai“
3. S. Gecevičiūtė „Bestuburių filogenija“
4. PAŽINIMO DŽIAUGSMAS – „GYVOJI GAMTA“

Leave a Comment