Moliuskai

Moliuskai, kurių dabar žinoma daugiau kaip 80000 rūšių, yra be galo įvairi grupė, apimanti labai skirtingas būtybes: čia ir sraigės, ir dvigeldžiai moliuskai, ir milžiniški kalmarai. Tačiau visi moliuskai turi vienodą kūno sandaros planą, kad ir sunkiai beatsekamą.

Moliuskų kūno sandara
Iš esmės moliuskai yra minkštakūniai gyvūnai, turintys kūno viduje virškinimo ir dauginimosi organus, o jo paviršiuje odos raukšlę – mantiją. Ertmė tarp liemens ir mantijos vadinama mantijos ertme. Išorinis mantijos sluoksnis, epitelis, gamina kriauklę, susidedančią daugiausia iš kalcio karbonato; kriauklė yra bene akivaizdžiausias šiios grupės gyvūnų požymis. Kūno apačioje yra masyvi ir raumeninga koja; ji padeda gyvūnui judėti.

“Moliuskai, t.y gyvūnai, kurie dažniausiai turi kriauklę, skirstomi į tris pagrindines grupes: pilvakojus, galvakojus (kalmarus ir aštunkojus) ir dvigeldžius.
——–

——–
Dvigeldžiai moliuskai
Dvigeldžiai moliuskai apima rūšis, kurios įdomios gyvensena (akmengraužiai), išvaizda (Ensis siliqua) arba kaip maistas (midijos, austrės). Kaip ir sraigės dvigeldžiai moliuskai turi tvirtą, kalcio prisodrintą kriauklę, tik ji nėra susisukusi spirališkai, bet susideda iš dviejų geldelių (dėl to jie taip ir vadinami) – kairiosios ir dešiniosios. Nugarinėje pusėje iš iššorės geldeles jungia elastingas raištis ir užraktas. Kai moliuskas visai pasyvus arba minta, tarp geldelių atsiranda plyšys; gyvūną sutrikdžius, galingi veriamieji raumenys geldeles tvirtai suglaudžia.
Dvigeldžio kūno sandara
Didesnioji dvigeldžio moliusko kūno dalis susitelkusi toje kriauklės pusėje, kur yra užraktas. Kūna gaubia od

dos raukšlė – mantija. Ji auga iš išorės, iš abiejų kūno pusių, ir iškloja abiejų geldelių vidų. Tiksliau sakant, mantijos išorinis sluoksnis, epitelis, ir gamina kriauklę. Raumeninga ir paplokščia iš šonų koja (ja moliuskas rausia ir juda) įsiterpia į ertmę, esančia tarp mantijos raukšlių.

Jei vieną geldelę, o kartu ir pusę mantijos pašalintume, iš karto pamatytume didelias žiaunas, jomis moliuskas ne tik kvėpuoja, jos padeda ir maitintis. Pagal mitybos būdą dvigeldžiai yra filtratoriai. Iš vamzdiškų mantijos išaugų susidarę du sifonai. Pro žiauninį sifoną vanduo į mantijos ertmę įteka, pro kloakinį išteka. Srovę sukuria judančios blakstienėlės, kurios auga ant žiaunų. Vanduo teka pro žiaunas kaip per rėtį ir pašalinamas pro kloakinį sifoną. Nukoštos maisto dalelės prilimpa prie gleivių, kurių sluoksnis dengia žiaunas (gleivių konsistencija paanaši į žmogaus seilių), ir slenka su jomis žemyn, žiaunų apatinio krašto link (tolyn nuo užrakto). Pakeliui didesnės dalelės, pavyzdžiui, smėlio nusėda į mantijos ertmę, visa kita slenka su gleivėmis burnos link. Burną gaubia blakstienotos skiautės. Čia maistas galutinai išrūšiuojamas, patenka į burną, po to į skrandį, žarnyną ir virškinamas.
Virškinimas ir dauginimasis
Liauka, gaubianti skrandį, yra svarbiausias dvigeldžių virškinimo organas. Be to, į skrandžio ertmę iš “žarninės kišenėlės” yra įsiterpęs drebutingas stiebelis. Jis turi angliavandenius skaidančių fermentų. Maišelio blakstienėlių judesiai verčia stiebelį nuolat suktis, ir jo la
aisvasis galas trinasi į priešais esantį skrandžio gleivinės plotelį, vadinamą skrandžio skydeliu. Dėvintis skydeliui, į skrandį išsiskiria fermentai. Maistas baigiamas virškinti žarnyne, kuris labai vingiuotas. Analinė anga atsiveria į mantijos ertmę netoli kloakos sifono, todėl atmatos greit išvaromos į vandenį.
Šalinimo organai – susijungę po du šalinamieji latakai, esantys abipus širdies, ir “inkstai”. Šalintinos medžiagos iš pradžių išskiriamos į šlapimo sinusą, po to pašalinamos. Dvigeldžių moliuskų širdis trijų kamerų. Raumeningas skilvelis varo kraują į arterijas; jomis jis teka į koją, mantiją ir kitus organus. Kraujas cirkuliuoja ne tik kapiliarais, kaip aukštesnių gyvūnų, bet ir audinių ertmėmis – lakūnomis. Kojos lakūnos padeda jai rausti: pritekėjus kraujo, koja sustorėja ir pailgėja. Venomis veninis kraujas atiteka į du prieširdžius.
Dvigeldžių lytinė sistema nesudėtinga, susideda iš porinių gonadų, kurios neturi jokių pridėtinių liaukų. Dauguma dvigeldžių yra skirtalyčiai, išleidžia kiaušialąstes ir spermius į vandenį. Jūrinių rūšių kiaušialąstė ir spermiai plaukioja vandenyje kaip planktonas. Keletas gėlavandenių dvigeldžių išnešioja palikuonis, o yra ir tokių, kurių lerva glochidėja kurį laiką parazituoja ir tik po to virsta laisvai gyvenančiu suaugusiu moliusku.
Judėsena
Sėslieji moliuskai, pavyzdžiui, midijos, gyvena bisuso siūlais prisitvirtinę prie kokio nors kieto substrato, pavyzdžiui, akmens. Šiuos siūlus išskiria kojoje esanti bisuso liauka. Jie prilimpa labai tvirtai, o to reikia, kad gyvūno nenuplautų bangos. Dauguma moliuskų gyvena įsirausę į smėlį; įsirausiama koja; taip elgiasi, pa
avyzdžiui, ir širdukės. Vienų rūšių moliuskai įsirausia giliau, kitų – sekliau. Giliausiai įsirausiantys dažnai turi ilgus sifonus, kuriuos iškiša virš grunto. Pro juos patenka vanduo, reikalingas kvėpuoti ir maitintis.
Skirtingai nuo smėlio rausikų, yra moliuskų laivagraužių. Jie, judindami pakaitomis pirmyn ir atgal kriauklės geldeles, įsigraužia į medį. Akmengraužiai gali įsgrežti ir į akmenį. Greždamiesi jie kartkartėmis sustoja ir pridengia kriauklę mantijos kraštais; tuomet gamina naują kalcio karbonato sluoksnį.
Daugumos dvigeldžių galva redukuota, arba jos visai nera, jutimų organai menki, bet moliuskai reguoja į vandenyje ištirpusias chemines medžiagas ir šviesą. Kai kurie yra ypač jautrūs vibracijai ir sutrukdyti skubiai slepiasi savo urveliuose.

———–
Galvakojai moliuskai

galvakojai moliuskai (gyvūnų grupė, kuriai priklauso kalmarai,aštuonkojai, sepijos ir nautilidai) visada labai žavėjo žmones. Kai kurie jų, ypač kalmarai, išauga labai dideli ir galbūt verčia tikėti legenda apie “jūros slibinus”. Galvakojai moliuskai yra pilvakojų ir dvigeldžių moliuskų giminaičiai, bet aukštesnės už juos organizacijos, apimadidžiausias ir protingiausius iš bestuburių gyvūnų. Jie gyvena jūrose, juda raketinio variklio principu. jų koja pakitusi; per evoliuciją ji susikaidė į dalis ir tapo galvą gaubiančiaisčiuopikliais.

Atramos sistema, judėjimas ir kvėpavimas
Kadangi dauguma galvakojų moliuskų turi išlikusią tik vidinę kriauklę arba jos neturi, jų giminystės su kitais moliuskais iš karto nematyti. Ir pati kriauklė, jei ji yra, visai kitokia. Nautilo ji dar gerai išsivysčiusi; aštuonkojai jo

os visai neturi, o kalmarai teturi ploną raginę plokštelę, atstojančią griaučius. Sepijų kriauklė – tai “sepijos kaulas”, kuris yra atrama, ir kartu palaiko plūdurumą. Ji susiskirsčiusi (panašiai kaip nautilo kriauklė) į eilę kamerų, kurių jauniausia (vėliausiai susidariusi) yra pilna dujų; jų yra lygiai tiek, kiek reikia, kad gyvūnas neskęstų.
Galvakojai yra daug judresni už kitus moliuskus, jiems reikalinga tobulesnė kvėpavimo organų sistema. Todėl jų mantija nuolat “pumpuoja” vandenį į mantijos ertmę, ir jis nuolat teka pro žiaunas. Degonies neturintį (veninį) kraują pro kiekvieną žiauną varo atskira žiauninė širdis. Prisotintas deguonies kraujas iš žiaunų patenka į pagrindinę širdį, kuri varinėja jį kraujagyslėmis po visą kūną. Prireikus daugelis galvakojų, sutraukdami mantiją, gali labai greitai plaukti.

Jutimų organai
Savybė, kuria galvakojai labiausiai skiriasi nuo kitų mažiau evoliucionavusių moliuskų, yra labai gerai išsivysčiusi jų nervų sistema, kartu ir jutimų organai; ši savybė rodo aktyvų jų gyvenimo būdą.
Didelės galvakojų smegenys – nervinio audinio (ganglijų) sankaupa, kurigaubia stemplę; jos yra kaip tik tarp akių (daugelio žemesniųjų bestuburių ganglijai pasiskirstę po visą kūną). Kalmarų nervų sistemoje yra ypač didelių nervinių ląstelių. Jų ataugos – tai milžiniškos nervinės skaidulos; dėl savo dydžio šios ląstelės yra labai mėgiamas gyvūnų neorofiziologų tyrimų objektas.
Galvakojai turi cheminio jutimo, pusiausvyros organus; bet pats įdomiausias jų organas yra akys. Užtenka tik žvilgtelėti į jų pjūvį, kad suvoktum jų panašumą su stuburinių akimis. Akies oboulyje matyti trys sluoksniai: išorinis (ragena, lešiukas), juntamasis (tinklainė), ir pusiau skaidrus giliausias (gyslainė). Tačiau evoliucinės giminystės tarp moliuskų ir stuburinių nėra. Tinklainės fotoreceptoriai išsidėstę kitaip, taip pat kitokia ir akies akomodacija. Dabartinį panašumą lėmė evoliucinė konvergencija; dvi visai skirtingų organizmų grupės išsprendė tą pačią, regos, problemą panašiu būdu.

Elgesys
Didelės smegenys ir jautrūs jutimų organai sąlygoja sudėtingas galvakojų elgesio reakcijas ir didelę gebą išmokti. Šie požymiai labai vertingi plėšrims galvakojams, nes tarp jų aukų yra ir stiprių, ir turinčių kuo apsiginti, pavyzdžiui, krabai ir omarai. Visi galvakojai yra greiti ir stiprūs medžiotojai. Jų čiuopikliai turi siurbtukus, kurie yra ant raumeningų stiebelių. Čiuopikliais jie sučiumpa auką ir įbruka tarp raginių žandikaulių. Sepijų ir kalmarų du gaudomieji čiuopikliai ilgesni už kitus. Paprastai jie bent iš dalies yra įtraukti, bet gali būti greit tįstelėti pro šalį plaukiančiai aukai čiupti. Aštuonkojai puola ne taip grakščiai, bet taip pat veiksmingai: jie šoka amt aukos, apraizgo čiuopikliais ir tada suėda.
Daugelis galvakojų, ypač rūšys, gyvenančios jūrų gelmėse, geba švytėti; tai bioliuminescencijos reiškinys. Taip galbūt jie apšviečia sau kelią, vilioja arba perspėja. Šviesą skleidžia specialūs kūno audiniai arba bakterijos, kurios gyvena kaip simbiontai įvairiose galvakojo moliusko kūno vietose. Viena iš sepijų (Hetereteuthis) sutrikdyta gali išleisti išleisti šviečiančių bakterijų debesį.
Lytinis galvakojų elgesys sudėtingas: pavyzdžiui, sepijos gali suartėti pekeitusios spalvą. Jei veisimosi periodu patinas prisiartina prie kito patino, jo spalva sodrėja. Jei besiartinančio individo spalva nekinta, vadinasi, tai yra patelė. Ir patinai, ir patelės turi tik po vieną gonadą (organą, kuris gamina lytines ląsteles). Lytinės ląstelės išskiriamos į mantijos ertmę. Patinai sukaupia spermą į nedidelį spermatofoną ir perduoda jį į patelės mentijos ertmę savitu čiuopikliu – hektokotiliu. Įvairios liaukos, susijusios su patelės gonada, gamina trynį ir kiaušinų lukštą. Kiaušiniai padedami, ir iš jų išsivysto junikliai; pirmąją savo gyvenimo dalį jie būna planktono dalis.

—————-
Pilvakojai

Pilvakojai geriausiai pažįstami kaip augalėdžiai sodų kenkėjai, tačiau didžioji dalis, maždaug 72000 rūšių, gyvena pasaulio jūrose ir vandenynuose. Nemažai jų yra plėšrūs medžiotojai, o kai kurie apsvaigina grobį stipriais toksinais. Kaip ir daugumai moliuskų, pilvakojams būdingas minkštas kūnas, apsaugotas kriaukle, raumeninga koja, padedanti judėti aplinkui, ir mažais dantukais dengtas liežuvis, kuriuo grando maistą.
Maitinimasis
Sraigės ir šliužai maisto gauna labai įvairiai. Vieni gremžia dumblius aba augalus, kiti nuduria žuvis nuodingu geluonimi, o kai kurių rušių sraigės pragręžia dvigeldžių moliuskų kriaukles. Nesvarbu kuo besimaitintų, dauguma pilvakojų moliuskų maistą gremžia tam tikru liežuviu, vadinamu radule. Radulę dengia tūkstančiai mažyčių kabliuko pavidalo dantukų, kurie nugrando ir susemia maistą.
Sausumos gyventojai
Dauguma sausumos sraigių ir šliužų maitintis iššliaužia naktį, o dieną slepiasi tamsiose, drėgnose vietose, kad išsaugotų drėgmę ir išvengtų plėrūnų. Jie juda šliaušdami virš gleivių, kurias išskiria didelė raumeninga koja. Kilus pavokui, sraigės gali apsisaugoti sulįsdamos į kriauklę, tačiau šliužams tenka pasikliauti savo lipniomis atstumiančiomis gleivėmis. Sausumos sraigės ir šliužai ilgų čiuopiklių viršūnėje paprastai turi akis bei mažesnius čiuopiklius artimiems daiktams čiuopti. Kitaip negu vandeninės rūšys, jos turi plaučius ir kvėpuoja oru.
Jūrinės sraigės
Jūrinės sraigės sudaro didžiausią pilvakojų moliuskų grupę. Kitaip negu sausumos sraigių, jų akys dažniausiai būna čiuopiklių pamate, ir jos turi ne plaučius, o žiaunas. Jūrinės sraigės kvėpuoja varydamos sifonu vadinamu vamzdeliu vandenį virš žiaunų. Vanduo taip pat patenka virš tam tikro uoslės organo, vadinamo osfradija, kuris padeda plėšrioms ir maitėdėms jūrinėms sraigėms susirasti maisto.
Susisukę namai
Sraigių kriauklės būna susisukusios spirale pagal laikrodžio rodyklę virš dešiniosios sraigės kūno pusės. Susisukusi kriauklė kompaktiškesnė ir ją lengviau nešioti, tačiau sraigės kūnas turi susirangyti, kad joje išsitektų. Todėl viena kūno pusė būna mažesnė už kita, ir daugelio rūšių sraigių dešinysis inkstas ir dšinioji širdies pusė būna maži arba jų išvis nėra. Stipriu raumeniu sraigės kūnas prisitvirtina prie centrinės kriauklės ašies.
Išlindimas iš kriauklės
Sraigės juda lėtai, tačiau gresiant pavojui jos įtraukia čiuopiklius ir dingsta kriauklėje per kelias sekundes. Vandeninės sraigės turi papildomą apsaugos priemonę – kietą apvalią plokštelę – dangtelį, kuriuo užtveria kriauklės angą. Pavojui praėjus, sraigė iš lėto išlenda, o jeigu buvo palikta aukštyn kojomis, apsiverčia remdamasi raumeninga koja.
Mieguista vasara
Sausumoje gyvenančios sraigės dėl garavimo ir gleivių išsiskyrimo nuolat netenka vandens, tad nenuostabu, kad dauguma rūšių gyvena drėgnose vietose ir išdžiūvimo išvengia šliaužiadamos tik naktimis. Vis dėlto, kai kurios rūšys prisitaikė gyventi sausringuose kraštuose ir netgi pusdykumėse. Kaitriausiu metų laiku jos užmiega vasaros miegu ir taip ištveria karštį.
Plikažiauniai moliuskai
Nepaisant pavadinimo, plikažiauniai moliuskai ir jiems giminingi jūrų kiškiai bei jantinos – bene nuostabiausi iš visų bestuburių. Yra daugiau 2000 rūšių, kurių dydis – nuo visai mažų padarėlių, galinčių žliaužioti tarp smėlio grūdelių, iki daugiau kaip kilogramą sveriančių milžinų. Kadangi plikažiauniai moliuskai apsauginės kriauklės neturi, tai gindamiesi jie naudoja maskuotę arba nuodus. Kitaip negu jūrų sraigės, jie kvėpuoja plunksniškomis žiaunomis, kurios yra viršutinėje kūno dalyje.
Nuodingi moliuskai
Dėl ryškių spalvų ir įspūdingos išvaizdos daugelis plikažiaunių moliuskų yra lengvai pastebimi po vandeniu. Į akis krintančios spalvos – tai įspėjimas, kad moliusko oda nuodinga arba kad prie jos pavoinga prisiliesti. Kai kurie plikažiauniai moliuskai nuodų gauna neįprastu būdu – ėda aktinijas ir vagia jų dilgiąsias ląsteles, kaupdami jas savo odoje.

Leave a Comment