Lytiškai plintančios ligos

Kas yra lytiškai plintančios ligos?
Lytiškai plintančios ligos (LPL) yra vadinama ligos, kurios perduodamos vieno asmens kitam lytinių santykių (sekso, mylėjimosi) metu. Gydytojai LPL dar vadina šlapimo ir lyties takų ligomis, nes LPL gali pažeisti ir lyties takų, ir šlapimo sistemos, pvz., šlapimo kanalą. Šlapimo ir lyties organų ligos dažniausiai plinta lytinio kontakto metu.
Pasaulyje per metus LPL (kurių šiandien žinoma apie 25) suserga apie 250 mln. žmonių. Iš jų: 120 mln. užsikrečia trichomonomis, 50 mln. chlamidijomis, 30 mln. papilomos virusu, 25 mln. gonorėja ir 3,5 mln. sifiliu. Dėl geerai sukoordinuotos sveikatos apsaugos sistemos kai kuriose vakarų šalyse, pvz., Švedijoje, sergamumas LPL, o ypač gonorėja ir sifiliu, labai mažas. Tuo tarpu visoje Rytų Europoje, įskaitant ir Lietuvą, LPL, o ypač sifilis, yra labai paplitusios.
LPL priklauso tų ligų grupei, apie kurias mes mieliau nutylime arba kalbame pašnibždomis. Iškreipti vaizdiniai ir žinių apie šias ligas stoka, sukelia bereikalingą įtampą, nerimą ar baimę.
Čia jūs rasite aprašytus svarbiausių LPL požymius, jų gydymo būdus, patarimus kaip padėti sau ir savo lytiniams partneriams. Tai informacija, būūtina apsaugojimui nuo užkrečiamųjų ligų.
Ką vadiname lytiniais santykiais?
Lytiniai santykiai – tai ne vien varpos įvedimas į makštį. Lytiniais santykiais arba seksu taip pat vadinami:
• Burnos arba oralinis seksas – kai partneriai bučiuoja arba kitaip stimuliuoja vienas kito lyties organus arba išeinamąją angą liežuviu;
• Analinis ar

rba išeinamosios angos – kai varpa įvedama į tiesiąją žarną.
Kai LPL užsikrečiama oralinio (burnos) sekso metu, šios infekcijos taip pat gali pažeisti burnos ertmę ir gerklę.
Koks skirtumas tarp veneros ir lytiškai plintančių ligų?
Jokio skirtumo čia nėra. Abu pavadinimai apibūdina ligas, plintančias lytinio akto metu. Anksčiau šios ligos, dažniausiai sifilis ir gonorėja, buvo vadinamos meilės deivės Veneros vardu, t.y. venerinėmis.
Dėl tuometinio požiūrio į seksą, deja, pasitaikančio ir dabar, venerinės ligos buvo laikomos „nešvariu” žodžiu, peršančiu mintis apie amoralų gyvenimą. Todėl dažnai buvo bijoma net šį žodį ištarti.
Šiandienos visuomenėje seksas yra pripažintas normalaus gyvenimo dalimi. Nustatyta, kad nemaža dalis infekcijų plinta būtent lytinio akto (sekso) metu. Tad dauguma žmonių yra linkę vadinti šias ligas lytiškai plintančiomis ligomis.
Kuo ypatingos LPL?
Gyvenime mes kiekvienas „pasigriebiame” vienokią ar kitokią innfekciją. Tačiau lytiškai plintančios infekcijos ypatingos tuo, kad visai negydomos ar netinkamai gydomos jos gali sukelti ilgalaikius ar net nepranykstančius sveikatos pakitimus, pavyzdžiui nevaisingumą (negalėjimą turėti vaikų). Nėštumo metu LPL galima užkrėsti dar negimusį kūdikį. Užsikrėtusi motina gali perduoti infekciją savo vaikui gimdymo metu. Taigi labai svarbu, kad visos LPL būtų gydytojų diagnozuojamos ir kuo greičiau gydomos.
Kas gali užsikrėsti?
Kiekvienas lytiškai aktyvus žmogus. Jeigu „mylėsitės” su užsikrėtusiu partneriu, Jūs taip pat galite užsikrėsti. Kuo dažniau keičiate partnerius, santykiaujate be apsaugos priemonių, tu
uo labiau rizikuojate užsikrėsti patys ir užkrėsti kitus.
Tačiau net jei Jūsų ir Jūsų partnerio santykiai ilgalaikiai, galimybė, kad vienas iš Jūsų pastebės ligos požymius, išlieka. Tai gali atsitikti todėl, kad kai kurios infekcijos tūno užsislėpę kūne ir dažnai nesukelia jokių ligos požymių (simptomų) net keletą mėnesių ar ilgiau. Gali būti, kad esate užsikrėtę ankstesnėje sąjungoje ir dar „tebenešiojate” infekciją, nors pats to net neįtariate. Gali nutikti ir taip, kad Jūs, pats to nežinodamas, užkrėtėte partnerį ir ne Jūs, bet Jis pastebi ligos požymius. Todėl neišsiaiškinę situacijos, nedarykite skubotų išvadų dėl savo partnerio neištikimybės.
LPL užsikrečia vyrai ir moterys nepriklausomai nuo amžiaus, gyvenamos vietos, etninės grupės ir pajamų. JAV (skelbiančioje daugiausia statistinių duomenų) kas penktas gyventojas (t.y. apie 56 mln. ) yra užsikrėtęs kokia nors LPL. Paaugliai yra didžiausia rizikos grupė dėl elgesio (dažnai linkę rizikuoti), nepakankamų žinių (nežino, kad rizikuoja užsikrėsti), ekonominės padėties (neturi už ką nusipirkti apsaugos priemonių) ir galiausiai dėl biologinių ypatybių (paauglių mergaičių gimdos kaklelis yra jautresnis chlamidijoms ir gonorėjai nei vyresnių). Į ką atkreipti dėmesį ?
Jeigu Jūs pastebėsite kurį nors iš įspėjamųjų požymių (simptomų) išvardintų žemiau, nedelsdami kreipkitės į ginekologą, urologą ar venerologą. Atminkite, kuo greičiau pastebėsite ankstyvus simptomus ir pradėsite gydytis, tuo greičiau ir lengviau gydytojui pavyks Jus išgydyti.
Pagrindiniai infekcijos po
ožymiai:
• neįprastos išskyros iš makšties (normalu, kad moters lyties organai yra drėgni, t.y. esama išskyrų, kurių dėka palaikoma švara ir sveikatingumas. Tačiau būtina konsultuotis su gydytoju, jei pakitusi išskyrų spalva, atsiradęs nemalonus kvapas ar pasikeitęs išskyrų tirštumas);
• išskyros iš varpos;
• žaizdelės arba pūslelės prie makšties, varpos ar tiesiosios žarnos;
• dirginimas apie makštį, varpą arba tiesiąją žarną;
• skausmas arba deginimo jausmas šlapinantis;
• padažnėjęs šlapinimasis;
• skausmas lytinių santykių metu;
• jokių simptomų (dauguma moterų ir vyrų, užsikrėtusių chlamidijomis, ir devynios iš dešimties moterų, užsikrėtusių gonorėja, visiškai nejaučia jokių požymių. Taip gali būti dėl to, kad jokie požymiai nepasireiškia iš viso arba požymiai gali būti tokioje kūno vietoje, kur Jūs negalite jų matyti arba jausti).

GONORĖJA
Sukėlėjas – bakterija vadinama Neisseria gonorrhoeae.
Išplitimas. Lietuvoje 1994 m. buvo užregistruota 5 500 susirgimų gonorėja. Nuo to laiko sergamumas pradėjo mažėti ir 1998 metais jis siekė 14 17 registruotų atvejų.
Požymiai skirtingi moterims ir vyrams ir paprastai pasireiškia praėjus dviem – dešimčiai ir daugiau dienų po užsikrėtimo.
Moterims:
• dauguma moterų, užsikrėtę gonorėja, neturi jokių nusiskundimų;
• neįprastos išskyros iš makšties;
• deginimo jausmas šlapinantis;
• skausmas pilvo apačioje;
• kartais gali būti dirginimas arba išskyros iš tiesiosios žarnos;
• gonorėja, perduota oralinio sekso metu, gali sukelti „peršalusios gerklės” jausmą.
Vyrams:
• maždaug vienas iš dešimties vyrų užsikrėtusių gonorėja neturi jokių nusiskundimų;
• deginimo jausmas šlapinantis;
• geltonos iš

šskyros iš varpos;
• kartais dirginimas arba išskyros iš tiesiosios žarnos;
• gonorėja, perduota oralinio sekso metu, gali sukelti „peršalusios gerklės” jausmą.
Mėginio paėmimas tyrimui. Mėginys imamas iš šlaplės ar gimdos kaklelio, o kartais iš gerklės ar iš tiesiosios žarnos.
Gydymas. Gydytojas gali Jums paskirti antibiotikus, kurie dažniausiai visiškai pagydo gonorėją. Tačiau yra nemažai gonorėjos sukėlėjų, atsparių antibiotikams, tokiems kaip penicilinas. Todėl svarbu, kad Jūs atvyktumėte į gydytojo paskirtus susitikimus ir įsitikintumėte, kad išgijote. Paprastai gydytojas tokį susitikimą paskirs praėjus vienai – dviems savaitėms po gydymo.
Partnerių kontrolė. Labai svarbu, kad ir Jūsų dabartinis ir ankstesnis partneris, kuris taip pat gali būti užsikrėtęs, atvyktų išsitirti ir gydytis. Gydymo laikotarpiu reikėtų vengti lytinių santykių.
Pasekmės. Moterims negydyta gonorėja gali sukelti kiaušintakių uždegimą, o šis – skausmus pilvo apačioje, nevaisingumą ir negimdinį nėštumą. Vyrams gonorėja gali komplikuotis į sėklidžių ir prostatos uždegimą. Vyrams tapti nevaisingais rizika yra mažesnė nei moterims. Retai gonorėja gali sukelti akių, sąnarių uždegimus arba kraujo užkrėtimą.

SIFILIS
Sukėlėjas – Treponema pallidum, kuri aptinkama užsikrėtusiojo kūno skysčiuose.
Išplitimas. Sifilis pastaruoju metu yra labai paplitusi liga visoje Rytų Europoje. Daugumoje vakarų šalių ši liga retai pasitaiko. Lietuvoje 1998 m. buvo užregistruota 2 326 susirgimai.
Požymiai
Pirma stadija
• Neskausminga opelė dažniausiai atsiranda ant arba šalia makšties ar varpos, bet kartais burnoje arba tiesiojoje žarnoje. Opelė gali atsirasti praėjus vienai – dvylikai savaičių po kontakto su užsikrėtusiu asmeniu. Ši stadija paprastai trunka dvi – tris savaites.
Antra stadija
• Bėrimai kūne atsiranda po dviejų – šešių mėnesių nuo užsikrėtimo.
• Į peršalimą panašūs požymiai: karščiavimas, skausmas ir „perštinti gerklė”.
Antrosios stadijos požymiai užtrunka paprastai dvi – šešias savaites. Pirma ir antra stadijos gali būti nepastebėtos.
Vėlyva stadija
• Ši stadija gali atsirasti praėjus daugeliui metų po infekcijos. Išoriniai ligos požymiai šios stadijos metu bus išnykę, bet liga vis dar bus nepalikusi kūno.
• Jei liga nebuvo gydyta ankstyvose stadijose, tai gali sukelti nepataisomus pakitimus akyse, širdyje, smegenyse ir kituose gyvybiškai svarbiuose organuose.
Mėginio paėmimas tyrimui. Jei opelė šlapiuoja, jos skystis gali būti ištiriamas mikroskopiškai. Tai galima padaryti pirmos ir antros stadijų metu. Praėjus keletui savaičių nuo užsikrėtimo, kraujo serume ieškoma antikūnų prieš sukėlėją. Pirmą kartą gavus teigiamą atsakymą, kraujo tyrimas yra pakartojamas ir tik tada nustatoma diagnozė, nes nėštumo metu ar sergant tokiomis ligomis kaip pvz. Laimo borelioze, galimi klaidingai teigiami rezultatai.
Gydymas. Sifilis gali būti visiškai pagydomas naudojant antibiotikus, kuriuos Jums paskirs gydytojas, jei kreipsitės ankstyvose stadijose. Po gydymo atliekamas pakartotinis patikrinimas ir mažiausiai vienų metų laike imami kraujo mėginiai. Pasigydžius nėra pavojaus Jūsų palikuonims, tačiau kraujo donorystė neleidžiama.
Partnerio kontrolė. Labai svarbu kad dabartinis ir ankstyvesnieji partneriai, kurie gali būti ligos nešiotojai, ateitų pasitikrinti ir būtų gydomi. Lytinių santykių reikėtų vengti tiek Jūsų, tiek ir partnerio tyrimo ir gydymo laikotarpiu. Kaip ir kitų LPL atveju, gydantis tik vienam iš partnerių, didelė tikimybė, kad ir vėl užkrėsite vienas kitą.
Pasekmės. Negydoma liga gali sukelti negrįžtamus sveikatos pakenkimus. Užsikrėtęs žmogus gali jaustis gerai, bet gali užkrėsti kitus. Nėščia moteris, užsikrėtusi sifiliu, gali perduoti ligą savo negimusiam kūdikiui.

BAKTERINĖ VAGINOZĖ (BV)
Sukėlėjas. Tai nėra susirgimas, sukeltas kurio nors vieno mikroorganizmo. Tai yra būklė, kai dėl sutrikimų makšties ekologinėje aplinkoje pakinta makšties rūgštingumas ir mikroorganizmų tarpusavio pusiausvyra. Moterų, sergančių bakterine vaginoze, makštyje dažniausiai aptinkamos gardnerelos, mobilunkai, mikoplazmos ir kitos bakterijos. Tuo pat metu normalūs makšties mikroorganizmai, t.y. laktobacilos (sveikatingumo rodiklis), yra išnykusios arba pasilikusios tik pavienės.
Paplitimas nėra gerai žinomas. Nors sergamumas bakterine vaginoze yra susijęs su lytiniu aktyvumu, tai nėra „tikra” LPL. Tikri rizikos faktoriai nežinomi.
Požymiai. Liga gali būti savaime išnykstanti, pasikartojanti ir lėtinė. Jai būdinga:
• nemalonus „žuvies” kvapas iš lyties organų;
• „žuvies” kvapas gali dar sustiprėti ir būti jaučiamas po lyties santykių;
• atsiradę pilkšvos vienalytės išskyros.
Mėginio paėmimas tyrimui. Gydytojas gali nustatyti diagnozę mikroskopu, ištyręs makšties tepinėlį dar pacientei neišėjus iš kabineto.
Gydymas. Gydoma antibiotikais. Būtinai pasisakykite gydytojui jei esate nėščia, nes kai kurie vaistai gali pakenkti Jūsų kūdikiui.
Partnerio kontrolė. Partnerių kontrolė nepraktikuojama.
Pasekmės. Yra duomenų, kad jeigu BV negydoma nėštumo metu, gali sukelti priešlaikinį vaisiaus apdangalų plyšimą, priešlaikinį gimdymą, vaisiaus vandenų infekciją ir kt.

ŽIV ir AIDS
Sukėlėjas. AIDS (įgytas imunodeficito sindromas, angliškai Acquired Immune Deficiency Syndrome) yra sindromas, sukeltas žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV). Virusas gali pažeisti kūno imuninę apsaugos sistemą taip, kad pastaroji negalės kovoti su infekcijomis. Daugeliui sergančių AIDS išsivysto tam tikros vėžio formos. Jie taip gali susirgti sunkiomis plaučių, virškinimo sistemos, centrinės nervų sistemos ir odos infekcinėmis ligomis. Šios ligos gali būti mirtinos. Iki pastarojo laiko nėra vaistų nuo AIDS. Virusas, sukeliantis AIDS, išlieka kraujyje, spermoje, makšties ir gimdos kaklelio išskyrose. Nepastebėta, kad ŽIV būtų perduotas per seiles ar ašaras. Užsikrėsti galima lytinių santykių metu (per tiesiąją žarną, makštį ar burną), per kraują, naudojant užkrėstas adatas, švirkštus arba kitą kraują injekuojančią įrangą. Motinos gali perduoti ŽIV dar negimusiam kūdikiui.
Požymiai. Žmonės, užsikrėtę ŽIV, gali puikiausiai jaustis daugelį metų. Jie gali nežinoti, kad yra užsikrėtę, todėl gali užkrėsti kitus. Pusei užsikrėtusių ŽIV per dešimtmetį išsivystys AIDS. Susirgimo požymiai priklauso nuo to, kaip greitai virusas sugeba griauti žmogaus imuninę (apsauginę) sistemą. Liga vystosi palaipsniui. Pradžioje ji pasireiškia bendro negalavimo reiškiniais:
• karščiavimu be aiškios priežasties, prakaitavimu, bendru silpnumu, viduriavimu, limfmazgių padidėjimu, svorio sumažėjimu;
• kiti požymiai priklauso nuo to, kokie organai yra pažeidžiami.
Gydymas. Vaistų nuo AIDS dar nėra. Tačiau žmogus, turintis ŽIV arba AIDS, gali būti gydomas nuo tų ligų, kuriomis jis susirgo dėl išsivysčiusio imunodeficito (organizmo apsauginių funkcijų neturėjimo).
Mėginio paėmimas tyrimui. Užsikrėtusiems asmenims tiriamas kraujas.
Apsauga. Sumažinti užsikrėtimo ŽIV riziką lytinio kontakto metu galima tais pačiais būdais kaip ir kitų LPL atveju, t.y.:
• kuo mažesnis Jūsų lytinių partnerių skaičius, su kuriais turite nesaugų seksą, tuo mažesnė tikimybė sutikti užsikrėtusį ŽIV;
• rizika užsikrėsti arba platinti virusą sumažės, jeigu Jūs naudositės prezervatyvais;
• pergalvokite savo lytinio gyvenimo įpročius. Vieni sekso būdai yra mažiau rizikingi negu kiti.
Analinis lytinis santykiavimas (kai varpa įvedama į tiesiąją žarną) yra ypač pavojingas dėl dažnų tiesiosios gleivinės pažeidimų šių santykių metu. Makšties lytiniai santykiai yra taip pat rizikingi. Virusas gali būti perduodamas tiek vyro, tiek ir moters lytiniams partneriams per spermą arba moters lyties organų skysčius.
Burnos (oralinis) seksas, t.y. kai vienas partneris stimuliuoja kito lyties organus su burna ar liežuviu, taip pat gali būti rizikingas, kadangi virusas gali persiduoti su sperma arba makšties skysčiu į kito asmens kūną, ypač jei pastarasis turi įpjovimų arba įdrėskimų gleivinėje.
Norėdami sumažinti užsikrėtimo ŽIV galimybę per kraują:
• venkite dalintis bet kokiu įrankiu, kuris praduria odą;
• jeigu Jūs leidžiatės vaistus, visada naudokitės savo švirkštais. Niekada ir su niekuo jais nesidalinkite, nesvarbu, kokie švarūs jie Jums beatrodytų.
ŽIV neperduodamas kasdienio socialinio kontakto metu.

LYTIES TAKŲ KARPOS (KONDILOMA)
Sukėlėjas. Žmogaus papilomos virusas, panašus į tą, kuris sukelia ir odos karpas. Yra daug šio viruso tipų, kai kurie susiję su gimdos kaklelio vėžiu.
Paplitimas nežinomas. Tačiau genitalijų karpos nėra retas reiškinys.
Požymiai. Plokšti dariniai arba karpos, kurie būna įvairaus dydžio baltai rožinės arba odos spalvos, atsiranda bet kurioje lyties takų vietoje arba apie išangę. Karpos nebūtinai atsiranda tuojau po užsikrėtimo. Jos paprastai atsiranda praėjus 2 – 3 mėnesiams, tačiau kartais gali praeiti netgi visi metai.
Karpos, ypač jei jos atsiranda apie makštį arba išangę, ne visuomet matomos. Kai kurios karpos turi spenelinę išvaizdą ir auga grupelėmis, kartais gana didelėmis. Tokias karpas paprastai lengva pastebėti. Kitos yra plokščios ir sunkiai matomos.
Dauguma karpų nesukelia jokių požymių, išskyrus, kad jos jaučiamos. Dėl lėtinės infekcijos atsiranda niežėjimas ir deginimas lyties organuose arba aplink juos.
Mėginio paėmimas tyrimui. Papilomos virusas laboratorijose neauginamas. Tačiau jo aptikimui ir tipų nustatymui gali būti naudojami viruso nukleino rūgščių aptikimo metodai. Dideles karpas lengva pamatyti klinikoje. Plokščiosios karpos yra paprastai patepamos specialiu skiediniu, kuris jas nubalina ir jos tampa geriau matomos. Gydytojas taip pat dažnai gali panaudoti padidinimo stiklą, kad pastarosios geriau matytųsi.
Gydymas. Gydymui gali būti naudojamas specialus tepalas arba dažai. Po gydymo karpos gali ir vėl atsirasti. Tuomet bus reikalingas naujas gydymo kursas. Tačiau dauguma karpų pradingsta po gydymo. Jei karpos išplitę, gerų rezultatų gali duoti gydymas lazeriu ar chirurginis gydymas. Prieš paskiriant gydymą nepamirškite pasisakyti gydytojui, jei esate nėščia.
Partnerių kontrolė. Pastovus partneris visada turi pasitikrinti. Ankstesnis partneris, kuris taip pat galėjo užkrėsti (užsikrėsti), taip pat turėtų pasitikrinti.
Pasekmės. Yra ryšys tarp žmogaus papilomos viruso ir gimdos kaklelio vėžio. Todėl moteris, kuri turėjo lyties takų karpų arba kurios partneriai yra turėję karpų, turi būti reguliariai tiriama, darant specialius citologinius (ląstelių) testus. Daugumos šalių patirtis rodo, kad toks gimdos kaklelio ląstelių tyrimas turėtų būti atliekamas kiekvienai moteriai kartą per metus.

CHLAMIDIOZĖ
Sukėlėjas bakterija Chlamydia trachomatis.
Išplitimas. Tikrų duomenų Lietuvoje deja dar neturime. Nedidelės apimties tyrimais nustatyta, kad chlamidijomis Lietuvoje yra užsikrėtę apie 3 – 5 proc. sveikų, lytiškai aktyvaus amžiaus moterų ir 13 – 20 proc. moterų, pastebėjusių uždegiminius pokyčius. Užsienio literatūroje nurodoma, kad chlamidijomis gali būti užsikrėtę (priklausomai nuo šalies) 3 – 20 proc. sveikų vyrų. Taip pat yra žinoma, kad chlamidijos gali sukelti iki 80 proc. visų lyties takų infekcijų suaugusiems. Jos taip pat sukelia iki 30 proc. visų naujagimių akių gleivinės ir plaučių uždegimų.
Požymiai. Svarbu atminti tai, kad iki 60 proc. užsikrėtusių asmenų chlamidijos gali nesukelti jokių ligos požymių. Pavyzdžiui, dauguma moterų nepastebi jokių požymių arba jie būna tokie švelnūs, kad jos nesikreipia į gydytoją, bet gali užkrėsti kitus. Į gydytoją pacientas kreipiasi ne dėl pačios chlamidinės infekcijos, bet dėl jos pasekmių, pvz. negalėjimo turėti vaikų.
Požymiai paprastai pasireiškia praėjus dviem dienom ar net šešiom savaitėm po užsikrėtimo. Chlamidiozės pasireiškimai gali įvairuoti kiekvienos infekcijos metu, tačiau yra nemaža požymių bendrų daugumai nespecifinių infekcijų:
• nebūdingos (pakitę) išskyros iš makšties, šlapimo kanalo, varpos ar tiesiosios žarnos;
• uždegimas lyties organų srityje;
• padažnėjęs šlapinimasis;
• skausmas arba deginimas šlapinantis;
• pagausėjęs kraujavimas tarp menstruacijų.
Mėginio paėmimas tyrimui. Mėginiai imami iš šlapimtakio, gimdos kaklelio, o kai kada ir iš tiesiosios žarnos. Pastaruoju metu vis dažniau naudojami metodai, kada galima chlamidijas nustatyti iš šlapimo ar paėmus mėginį iš makšties. Tačiau šie metodai yra brangūs ir ne visada taikomi. Reikia prisiminti, kad pačiu geriausiu atveju chlamidijos bus aptinkamos maždaug 80 – 90 proc. visų užsikrėtusių.
Gydymas. Chlamidinė infekcija gali būti gydoma panaudojant vienkartinę tam tikrų antibiotikų dozę arba gydant dešimtį – keturiolika dienų iš eilės. Abejos antibiotikų grupės yra vienodai efektyvios. Pirmieji brangesni. Kontrolė po gydymo atliekama gydytojui nurodžius.
Partnerių kontrolė. Labai svarbu, kad ir dabartinis, ir buvę partneriai, kurie gali būti užsikrėtę, ateitų pasitikrinti ir gydytųsi. Gydymo laikotarpiu reikėtų susilaikyti nuo lytinių santykių.
Pasekmės. Chlamidijų sukelta infekcija yra viena iš dažniausiai pasitaikančių bakterinių lyties takų infekcijų. Negydoma ji gali sukelti moterims taip vadinamą mažojo dubens organų uždegimą. Ji taip pat yra dažniausia kiaušintakių uždegimo priežastis. Kiaušintakių uždegimas pasireiškia skausmu arba spaudimo jausmu apatinėje pilvo dalyje. Maždaug kas dešimtai chlamidijomis užsikrėtusiai moteriai išsivysto komplikacijos. Gali užakti kiaušintakiai, todėl moteris tampa nevaisinga (negalinčia turėti vaikų) arba vaisius vystosi ne gimdoje.
Vyrams chlamidijos gali sukelti priedėlių ir prostatos uždegimą (epididimitą ir/ar prostatitą). Chlamidinis epididimitas pasireiškia skausmais, patinimu, skausmingumu mašnelės vienoje pusėje. Kartais pakyla net kūno temperatūra.
Tiek vyrams, tiek ir moterims chlamidijos gali sukelti akių ir šlapimo takų gleivinės uždegimus arba skausmus sąnarių srityse, t.y. taip vadinamą Reiterio sindromą.
Todėl svarbu, kad ir vyras, ir moteris atvyktų į kliniką, jei jie įtaria esą apsikrėtę chlamidijomis arba pastebėję vieną iš išvardintų požymių.
Jei nėščia moteris yra apsikrėtusi chlamidijomis, gimdymo metu ji gali užkrėsti savo kūdikį, kuris susirgs akių arba plaučių uždegimu.

LYTIES TAKŲ PŪSLELINĖ (HERPES)
Sukėlėjas herpes simplex virusas, patenkantis ir išsilaikantis nerviniuose mazguose. Yra žinomi du viruso tipai. Pirmas tipas – herpes labialis. Jo sukelta lūpų pūslelinė dažniausiai atsiranda ant lūpų (paplitęs peršalimo bėrimas). Antras tipas – herpes genitalis. Tai lyties takų pūslelinė, sukelianti skausmingą lyties takų infekciją. Tačiau manoma, kad apie 20 proc. lyties organų infekcijų sukelia lūpų pūslelinės virusas.
Užsikrėtimo abiem virusais būdas yra vienodas – per skystį, esantį pūslelėse. Esant pūslelėms, bučiavimosi ar lytinės sueigos reikėtų vengti. Tie, kurie kartą jau turėjo virusą, juo nebeužsikrės.
Paplitimas. Tikrų duomenų apie paplitimą nėra, bet liga yra labai dažna. Manoma, kad trečdalis lytiškai aktyvių suaugusiųjų yra viruso 2 tipo nešiotojai. Apie 75 proc. visų virusų nešiotojų neturi jokių simptomų.
Požymiai
• Užsikrėtus lyties takų herpes, atsiranda mažos žaizdelės ant/arba lyties takų viduje. Viskas prasideda nuo mažos niežtinčios dėmelės, po to išsivysto vandeningos pūslelės, kurios po kurio laiko pratrūksta palikdamos žaizdeles. Žaizdelės gali būti labai skausmingos ir jų gali būti daug.
• Gali pradėti skaudėti kirkšnių limfinius mazgus, pakilti temperatūra. Žaizdelė paprastai atsiranda praėjus trims – šešioms dienoms nuo užsikrėtimo, o jos užgijimui prireikia apie trijų savaičių. Virusas lieka netoli pažeistos vietos esančiuose nerviniuose mazguose.
• Daliai persirgusių po kurio laiko požymiai gali ir vėl pasikartoti. Jie paprastai būna švelnesni nei pirmojo susirgimo metu. Ligos pasikartojimo dažnis skirtingas įvairiems žmonėms. Požymiai pasikartoja kas mėnesį arba keletą kartų pirmaisiais metais. Laikui bėgant pasikartojimai tampa švelnesni ir dažniausiai jie visiškai pranyksta per 10 – 15 metų. Kitiems liga praeina gana greitai. Pastarieji nepatiria jokių simptomų jau tuojau po pirmo infekcijos pasireiškimo. Pakartotino pasireiškimo priežastimi gali būti stresas, pervargimas, nauji lytiniai santykiai, menstruacijos. Tarp „atkritimo” periodų asmuo negali užkrėsti kito.
• Gali atsirasti niežėjimas apie lyties takus, bendri peršalimą primenantys požymiai, tokie kaip galvos ar nugaros skausmai, temperatūra, skausmai arba deginimas šlapinantis. Šie požymiai paprastai pasirodo 4 – 5 dieną po infekcijos. Tolimesni pūslelinės protrūkiai gali kartotis kas keli mėnesiai. Jie yra paprastai švelnesni nei pirmasis.
Mėginio paėmimas tyrimui. Dažniausiai herpes infekcija yra tipiška, tad jokių papildomų tyrimų atlikti nereikia. Esant reikalui, diagnozės patvirtinimui gali būti tiriamas pūslelių skystis, kraujas.
Gydymas. Specifinio gydymo nuo herpes kol kas nėra. Naudojamos priemonės gali sumažinti skausmą, sušvelninti ligos požymius. Žaizdelės paprastai užgyja pačios (negydant), tačiau jos turi būti švarios. Nėščios moterys turi pasakyti gydytojui, jei įtaria užsikrėtę lyties takų herpes.
Partnerio kontrolė. Pūslelių pasireiškimo metu partnerio užkrėtimo galimybė didelė, tačiau ji išnyksta pūslelėms užgijus. Prezervatyvas yra rekomenduojamas gijimo laikotarpiu. Partneris gali būti užkrečiamas „atkritimo” metu, kada požymiai yra tokie švelnūs, kad jų negalima pastebėti. Pavyzdžiui, kai pūslelės yra makšties viduje. Nepaisant to, kad virusas yra nerviniuose mazguose, tarp prasiveržimų juo neužkrečiama. Labai svarbu išmokti atpažinti „atkritimo” požymius (paraudimas, patinimas, pūslelių atsiradimas). Atsisakydami lytinių santykių tokių „atkritimų” metu Jūs išvengsite savo partnerio užkrėtimo.
Pasekmės. Pūslelinės stadijos metu gimdyvė gali užkrėsti savo naujagimį, kuriam susirgimas gali rimtai pakenkti sveikatai.

TRICHOMONOZĖ
Sukėlėjas. Smulkus pirmuonis Trichomonas vaginalis, galintis pažeisti makštį ir šlapimo kanalą.
Paplitimas. Lietuvoje tikrų duomenų apie šio sukėlėjo paplitimą nėra, tačiau manoma, kad sukėlėjas paplitęs.
Požymiai pasirodo po keturių dienų – trijų savaičių nuo užsikrėtimo.
• Du trečdaliai moterų gali pastebėti geltonas arba baltas gana stipraus kvapo ir kartais kraujingas išskyras, niežėjimą ir dirginimą. Vienas trečdalis gali nežinoti, kad jos užsikrėtusios.
• Vyrai dažniausiai nejaučia jokių simptomų; todėl jie gali būti parazito nešiotojai netgi patys to nežinodami.
Mėginio paėmimas tyrimui. Iš makšties imamas tepinėlis, kuris gali būti tuojau pat mikroskopuojamas. Tepinėlyje matomi specifiškai judantys su uodegėlėmis (flagelomis) parazitai. Esant netikrumui mėginius gydytojas gali pasiųsti į laboratoriją parazito auginimui. Dauguma sergančių trichomonoze serga ir kita LPL.
Gydymas. Gydoma antibiotikais. Moteris būtinai turi pasakyti gydytojui, jei ji nėščia.
Partnerio kontrolė. Visais atvejais turi būti gydomi abu partneriai.

Leave a Comment