AIDS

Šiandien Lietuvoje turbūt nerasime žmogaus, kuris nebūtų nieko girdėjęs apie AIDS (įgytą (akvizitinį) imuniteto deficito sindromą), dažnai vadinamą “XX amžiaus maru”.

Devintojo dešimtmečio (1981 m.) pradžioje aptikta nauja virusinė liga paaštrino senas ir sukėlė naujas sergančiųjų įvairiomis ligomis (taip pat ir AIDS) socialines, juridines, moralines, medicinos problemas, daug prieštaringų kalbų. Ilgainiui tapo aišku, kad jeigu laiku nebus imtasi priemonių, AIDS epidemija nusineš tiek gyvybių, kiek pasaulis jų prarado Antrajame pasauliniame kare. Tačiau ši epidemija gali paskatinti reorganizuoti sveikatos apsaugą, numatyti naują gyventojų svveikatos stiprinimo strategiją. Dėl mąstymo inertiškumo, dėl daugelį metų ugdyto socialistinio požiūrio į žmogų, pareigą, darbą, net ir į ligonį bei gydytoją, į mokyklą ir šeimą, į dorą ir lytinę kultūrą, AIDS problemą Lietuvoje daugelis mūsų suvokia taip pat, kaip amerikiečiai prieš 10 metų, Vakarų Europa – prieš 5-erius. Jie nesuspėjo laiku imtis veiksmingų profilaktikos priemonių, todėl AIDS ten plačiai išplito ir plinta toliau. Jis sėja mirtį ir socialines nelaimes, sunkia našta užgulęs valstybių biudžetus.

AIDS – tai įgyto (akvizitinio) imuniteto deficito sindromas, paskutinė ŽIV infekcijos stadija. Ši liiga pasireiškia daugeliu gyvybei pavojingų ligų arba sindromų. Nors sergantiems AIDS galima padėti vaistais, tačiau išgydyti kol kas neįmanoma, ir daugelis žmonių miršta, praėjus keliems metams nuo diagnozės patvirtinimo.

Nuo užsikrėtimo ŽIV iki AIDS išsivystymo gali praeiti keleri, kartais – net dešimt ir

r daugiau metų. Mokslininkai mano, kad to priežastis gali būti nevienodas įvairių viruso štamų virulentiškumas (agresyvumas), skirtinga organizmų genetinė medžiaga arba nevienodas imuninis atsakas. AIDS išsivystymą gali paskatinti ir susirgimai kitomis ligomis. Pagal ligos požymius bei CD4+ ląstelių skaičių kraujyje gydytojai gali apibūdinti ŽIV užsikrėtusių žmonių imuninės sistemos būklę.

Žinomos kelios ŽIV infekcljos stadijos, iš kurių AIDS – paskutinė. Ankstyviausios stadijos ŽIV žmogui gali nesukelti jokių simptomų, išskyrus padidėjusius pažastų ir kirkšnių limfmazgius. Šiuo laikotarpiu žmogus, nors ir jaučiasi beveik sveikas, turėtų atvykti pas gydytoją.

Ligai vystantis, žmogus jaučia vis didesnį nuovargį, nesiliaujantį kosulį, jis karščiuoja, smarkiai prakaituoja naktimis, viduriuoja, greitai netenka svorio. Pradeda berti odą, burnos gleivinė išopėja, prisimeta pienligė (burnos ertmės grybelinė infekcija), herpes infekcija (įskaitant išsėtinį herpes), taip pat tokios reetos ligos kaip gauruotoji burnos ertmės leukoplakija.

Žmonės, kurių imuninė sistema sveika, paprastai turi daugiau kaip 950 CD4+ ląstelių kiekviename kraujo mililitre, nors kai kurie turi ne daugiau kaip 500 ir yra visai sveiki. CD4+ ląstelių skaičius mažėja, vystantis ŽIV infekcijai, o sergantys AIDS jų turi tik apie 200 (JAV žmonės laikomi sergančiais AIDS, jei turi mažiau kaip 200 CD4+ ląstelių net ir nesant klinikiniams pasireiškimams, o Europoje – tik esant klinikiniams pasireiškimams).

Išsivysčius paskutinei ŽIV infekcijos stadijai, vadinamajai AIDS, paprastai susergama sąlyginai patogeninėmis arba oportunistinėmis ligomis &#
#8211; tuberkulioze, Kaposi sarkoma (ji paprastai neišsivysto, jei CD4+ ląstelių yra daugiau kaip 100). Grybelinėmis ligomis (Candida ezofagitu, Cryptococcus meningitu ir penicilioze), bakterinėmis infekcijomis (pvz., Pneumocystis carinii pneumonija ir Toxoplasma gondii encefalitu) paprastai susergama, kai CD4+ ląstelių sumažėja iki 100. Žmonės, turintys mažiau kaip 50 tokių ląstelių, dar suserga ir citomegalo viruso sukeltu retinitu.

Daugelį sergančiųjų AIDS kamuoja sekinantis sindromas, žinomas ypač Afrikoje, kaip “liesėjimo liga”. Ji pasireiškia užsitęsusiu viduriavimu ir dideliu svorio netekimu. Dar viena šios ligos forma, paplitusi visame pasaulyje, – su AIDS susijusi encefalopatija arba AIDS demencija. Ją sukelia ŽIV, perėjęs per vadinamąjį hematoencefalitinį barjerą, paprastai neleidžiantį svetimkūniams pasiekti galvos smegenų. Vėlesnės su AIDS susijusios encefalopatijos stadijos primena senilinę demenciją arba Altheimerio ligą.

Kaip viskas prasidėjo

“1981 m. birželį pirmąkart pamatėme jauną homoseksualistą su didžiuliu imuniteto deficitu. Tada dar nežinojome, kas tai yra, bet tikėjomės, kad tokį atvejį matome ir paskutinį kartą”, – kalbėjo JAV gydytojas S. Broderis.

Naujos ligos pėdsakais

1979 metais du jauni Niujorko gyentojai kreipėsi į gydytojus dėl labai reto auglio, Kaposi sarkomos, simptomų. Tokios pat diagnozės buvo patvirtintos ir kitų JAV miestų jaunuoliams. Įvairiuose šalies miestuose užregistruoti kitos retos ligos – pneumocistinio plaučių uždegimo – atvejai, visai tarpusavyje nesusiję. Gydytojams prireikė nemaža laiko suprasti, jog visi šie atvejai yra tam tikros sistemos dalis.
Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) sandaros schema

Epidemiologai, savotiški &#

#8220;medicinos detektyvai”, pagaliau susiprato sujungti atskirus vaizdo fragmentus. Kas sukėlė seniau taip retai pasitaikydavusius organizmo sutrikimus jauniems ir iki tol buvusiems sveikiems žmonėms? Visus susirgimų atvejus jungė dvi aplinkybės: visi pacientai buvo homoseksualistai, o jų ligos rodė didžiulį imuninės sistemos nepakankamumą.

Epidemiologai susidomėjo, kas skiria sergančius žmones nuo sveikų. Paaiškėjo, kad būdingiausia pirmųjų AIDS susirgusių žmonių savybė -jų homoseksualumas, todėl ligos priežastis pirmiausia siejo su gyvenimo būdu (kurį laiką JAV šį sindromą vadino homoseksualistų imuniteto deficitu). Tuo metu tarp JAV homoseksualistų buvo populiarūs amilnitrito pagrindu pagaminti stimuliuojantys “milteliai” – uostomieji narkotikai, todėl mokslininkams kilo klausimas, ar gali šie “milteliai” sutrikdyti imuninės sistemos veiklą.

Tačiau AIDS vis labiau plito ir tarp žmonių, turinčių daug lytinių partnerių, sergančių lytiškai plintančiomis ligomis ir žarnyno infekcijomis. Todėl buvo sukurta antroji teorija, kad žmonės išsekina savo imuninę sistemą. Netikėtas pneumocistinio plaučių uždegimo ir Kaposi sarkomos pasirodymas tarp intraveninius narkotikus vartojančių narkomanų šios teorijos nepaneigė, nes jau anksčiau buvo tvirtinama, jog B hepatitas ir kitos infekcijos, perduodamos per bendrai naudojamas adatas, taip pat gali išsekinti imuninę sistemą.

Tačiau netrukus naujajam sindromui būdingais negalavimais pradėjo skūstis sergantys hemofilija (paveldėta liga, kai kraujyje nėra VIII-ojo – pagrindinio krešėjimo faktoriaus), taip pat vyrai, moterys ir vaikai, kuriems buvo perpiltas kraujas. Hemofilija gydoma VIII-uoju faktoriumi, gaunamu su
umaišius tūkstančių donorų kraują. Taigi šie nauji faktai rodė, kad infekcijos sukėlėjas perduodamas ir per kraują.

Su milžiniškais šios ligos protrūkiais gydytojai susidūrė ir kituose pasaulio regionuose. Kai tokių pat ligos požymių turinčių pacientų atsirado ir Afrikoje, Australijoje bei Europoje, gydytojai prisiminė, kad panašių sindromų yra buvę ir baigiantis aštuntajam dešimtmečiui. Keli tokie atvejai buvo aprašyti net 1959 metais. Tad kas vis dėlto yra šios infekcijos sukėlėjas? Pasauliui jau buvo nemažai žinoma apie retrovirusus, kuriems priklauso ir AIDS sukeliantis virusas. JAV mokslininkai H.Teminas ir D.Baltimoras atrado pagrindinį viruso fermentą – atvirkštinę transkriptazę – ir už tai buvo apdovanoti Nobelio premija. Dr. R.Galo sukūrė net keletą metodų, kaip būtų galima surasti žmogaus imunodeficito virusą (ŽIV).

1983 m. Paryžiaus Pastero institute grupė mokslininkų, vadovaujamų L.Montanjė, virusą išskyrė iš jauno homoseksualisto, kuriam buvo nustatytas lėtinis limfmazgių audinių paburkimas, ir elektroniniu mikroskopu padarė pirmąsias ŽIV nuotraukas. Po kelių mėnesių L.Montanje ir jo kolegos dr. F.Barre-Sinusis ir dr. Ž.K.Šermanas aprašė žmogaus imunodeficito virusą. Jie visai pagrįstai manė, kad atrado AIDS sukėlėją.

Pasirengimas kovai su AIDS

Devintąjį dešimtmetį AIDS išplitus visame pasaulyje tarp vyrų, moterų ir vaikų, medicinos darbuotojai suprato, jog šis sindromas yra mirtinas ir plinta daug greičiau, nei buvo manyta.

Vis labiau didėjant AIDS grėsmei, didėjo ir būtinybė stabdyti šios ligos plitimą. Pirmasis tarptautinis pasitarimas AIDS klausimais įvyko 1983 metų pabaigoje. Iškart po I-osios tarptautinės AIDS konferencijos, įvykusios 1985 m. Atlantoje (JAV), grupė mokslininkų, padedami PSO, parengė AIDS plitimo pristabdymo rekomendacijas. Tais pačiais metais PSO, norėdama nustatyti sergančiųjų registravimo klinikinius kriterijus, suorganizavo pirmąjį pasitarimą AIDS klausimais Afrikoje, Bangi mieste (Centrinės Afrikos Respublika). Tada dar nebuvo atliekami ŽIV infekcijos laboratoriniai tyrimai, tačiau buvo labai svarbu kuo daugiau žinoti apie epidemijos mastus ir jos plitimą. PSO jau rengė globalinę AIDS profilaktikos programą. 1987 m. gegužės mėnesį ją patvirtino Pasaulinė sveikatos apsaugos asamblėja.

Dabar nacionalinės AIDS programos yra parengtos beveik visose šalyse, ir daugelis jų vadovaujasi globaline AIDS programa (atnaujinta 1992 m.) bei PSO rekomendacijomis.

ŽIV – ilgai veikiantis virusas

Daugelis virusų organizme pradeda “veikti” per kelias dienas ar savaites. Pvz., gripo virusui pakanka 1-5 dienų, o A hepatito virusui – maždaug 4-ių savaičių.

Be kai kurių nežymių ligos požymių (pakilusios temperatūros, gerklės skausmo, išbėrimų), po kelių savaičių pasireiškiančių maždaug 70 proc. ŽIV užsikrėtusių žmonių, daugelis infekuotųjų maždaug penkerius metus nepastebi jokių ligos požymių. Gerai jaučiasi ir atrodo visai sveiki, tačiau nuo pat užsikrėtimo momento jau gali užkrėsti kitus. Infekuotasis virusą nešioja visą gyvenimą. Kol kas mokslininkai nesukūrė gydymo metodų, kaip infektuotąjį padaryti neužkrečiamą. Manoma, kad beveik visi ŽIV infekuoti žmonės mirs nuo AIDS.

Netrukus po to, kai žmogus užsikrečia ŽIV, jo imuninė sistema, bandydama neutralizuoti virusą, pradeda gaminti antikūnus. Juos aptikti daug lengviau nei patį virusą, todėl antikūnų buvimu arba nebuvimu kraujyje pagrįstas plačiai naudojamas ŽIV testas. Žmogus, kurio kraujyje randama antikūnų, neutralizuojančių ŽIV, laikomas infekuotu arba seropozityviu.

Gali praeiti nuo dviejų savaičių iki trijų mėnesių, iki kraujyje pasirodys antikūnų, nors žinoma atvejų, kai praėjo ir daugiau laiko. Šiuo laikotarpiu, kuris vadinamas “lango periodu”, ŽIV užsikrėtusio žmogaus tyrimo rezultatas esti neigiamas, nors dėl didelės viruso koncentracijos kraujyje žmogus jau yra pavojingas ir gali užkrėsti kitus. Organizmo imuninė sistema, reaguodama į viruso įsiveržimą, pradeda gaminti antikūnus, deja, ne veiksmingus. Taip yra dėl to, kad virusas pažeidžia svarbiausias imuninės sistemos ląsteles, ginančias organizmą nuo infekcijų.

ŽIV ir imuninė sistema

Pagrindiniai žmogaus imunodeficito viruso taikiniai – T limfocitai (“gelbėtojai”) ir monocitai (“šiukšlininkai”), virstantys makrofagais. Sveikos imuninės sistemos monocitai/makrofagai gina organizmą – suranda ir sunaikina svetimkūnius ir žuvusias arba užkrėstas ląsteles. Be to, organizmas ginasi, gamindamas ypatingus baltymus – antikūnus, kurie padaro nekenksmingus viruso antigenus. ŽIV suardo šį procesą, todėl organizmo imuninė sistema pamažu silpsta.

Tam tikri limfocitai (baltieji kraujo kūneliai), žinomi kaip B ląstelės, gamina antikūnus tam antigenui, kurį nori sunaikinti. Kai kurie limfocitai tą antigeną įsimena, todėl imuninė sistema gali žaibiškai sureaguoti, vos jam vėl pasirodžius (nors ir po daugelio metų).

Kiti labai svarbūs imuninės sistemos limfocitai yra T ląstelės, cirkuliuojančios kraujyle ir besikaupiančios svetimkūnio įsiskverbimo vietoje. Be to, šios ląstelės yra specializuotos žudikės ir padeda B ląstelėms gaminti antikūnus, koordinuoja imuninės sistemos atsaką ir praėjus pavojui ją “išjungia”. Kai kurios T ląstelės taip pat įsimena antigenus, su kuriais susidūrė.

Taigi T ląstelė ir yra svarbiausias ŽIV taikinys. Virusas įsiskverbia į ją, sutrikdo visą imuninės sistemos veiklą ir sustabdo nuo T ląlstelės priklausančių kitų ląstelių funkcijas (visas T ląstelės pavadinimas – CD4+ T limfocitas arba, trumpiau tariant, CD4+ ląstelė). Virusas apgaudinėja imuninę sistemą, nes jo negali atpažinti kovai su juo gaminami antikūnai.

Patekes į CD4+ ląstelę, virusas pradeda greitai joje daugintis. Labai mažas CD4+ ląstelių skaičius kraujyje rodo, kad susilpnėjo imuninė sistema, ir žmogaus organizmas nepajėgus gintis nuo tų ligų ar infekcijų, kurios įprastomis sąlygomis jam būtų visai nepavojingos.

ŽIV neapeina ir monocitų/makrofagų, tačiau jų neardo, o slepiasi juose ir šitaip patenka į galvos smegenis bei limfinius mazgus.

ŽIV – 2

Devintojo dešimtmečio pradžioje įvairiuose Vakarų Afrikos rajonuose atsirado ligonių, turinčių visus AIDS simptomus, kurių nesukėlė jau žinomas ŽIV. 1985 m. mokslininkams pavyko išskirti naują virusą. Elektroniniu mikroskopu nustatyta, jog šis virusas skyrėsi nuo ŽIV, tačiau vėlesni tyrimai parodė, jog tai yra tik jo variantas, todėl buvo pavadintas ŽIV – 2.

ŽIV – 2 savo genetine medžiaga kiek skiriasi nuo ŽIV – l. Jis taip pat atakuoja imuninę sistemą ir juo užsikrėtusius žmones padaro neatsparius toms pačioms oportunistinėms infekcijoms. Tačiau mokslininkai nustatė, kad žmonės, infekuoti ŽIV – 2 vėliau suserga AIDS. Iki šiol sindromu, kurį sukelia ŽIV – 2, daugiausia sirgo Vakarų Afrikos gyventojai, tačiau užsikrėtusių ŽIV – 2 jau užregistruojama ir kituose žemynuose.

ŽIV perdavimo būdai

Žmonijos laimei, ŽIV neplina per vandenį, maistą bei orą. Antraip žmonija jau būtų ant išnykimo slenksčio.

ŽIV dažniausiai užsikrečiama lytiškai santykiaujant, taigi šią infekciją galima priskirti prie lytiškai plintančių ligų (LPL). Kaip ir kai kurios kitos LPL, ŽIV plinta per kraują, jo produktus, persodinamus organus ir audinius (įskaitant spermą), be to, motina infekciją gali perduoti savo vaisiui ar krūtimi maitinamam kūdikiui.

ŽIV perdavimas lytiniu būdu

Nesunku suprasti, kad pasaulyje, kur kasmet apie 250 mln. žmonių užsikrečia LPL, įskaitant gonorėją, sifilį, minkštąjį šankerį, papilomas ir lytinių organų herpes infekcijas, yra visos sąlygos plisti ir ŽIV.

Daugelyje šalių ŽIV infekcija pirmiausia užsikrėtė žmonės, turintys daug lytinių partnerių, tačiau netrukus virusas išėjo iš šių žmonių rato. Maždaug 75 proc. visų infekuotųjų ŽIV užsikrečia lytiškai santykiaudami. Per kiekvieną lytinį aktą be apsisaugojimo priemonių (prezervatyvų) su žmogumi, infekuotu ŽIV, neinfekuotasis partneris rizikuoja užsikrėsti. Rizikos laipsnis priklauso nuo daugelio veiksnių – sergamumo kitomis LPL, neinfekuoto asmens amžiaus, lyties, lytinio akto būdo, infekuotojo partnerio ligos stadijos ir viruso štamo, kuriuo jis užsikrėtęs, virulentiškumo.

Europoje atlikus bandymus su 563 heteroseksualiomis poromis, kurių pradžioje buvo užsikrėtęs tik vienas partneris, paaiškėjo, kad tikimybė, jog infekciją perduos vyras moteriai, o ne atvirkščiai, yra dukart didesnė. Moterys labiau rizikuoja užsikrėsti ŽIV, nes turi didesnį neapsaugotos gleivinės paviršių (makštyje ir gimdos kaklelyje). Be to, spermoje ŽIV koncentracija kur kas didesnė nei makšties bei gimdos kaklelio išskyrose.

Analiniai vyro ir moters arba vyrų santykiai yra gerokai pavojingesni nei vaginaliniai dėl didesnės galimybės pažeisti partneno audinius. Kaip ir per vaginalinius santykius, pasyvusis partneris rizikuoja labiau nei aktyvusis. Kadangi ir spermoje, ir makšties išskyrose yra ŽIV, galima užsikrėsti ir oralinių lytinių santykių metu. Nustatyti rizikos laipsnį moksliniais metodais sunku, nes mažai žmonių santykiauja tik oraliniu būdu. Taigi, jei partneris užsikrėtė ŽIV, tai perdavimo būdas lieka neaiškus. Vis dėto oraliniai santykiai yra kur kas mažiau rizikingi nei vaginaliniai ar analiniai.Tai paaiškina, kodėl ŽIV taip retai perduodamas, kai santykiauja moteris su moterimi.

Rizika užsikrėsti ŽIV didesnė, jei odoje ar gleivinėje yra įbrėžimų bei žaizdelių. Per menstruacijas oraliniai ir vaginaliniai santykiai pavojingesni.

Paaiškėjo, kad labiausiai rizikuoja ŽIV užsikrėsti moterys iki 20 metų amžiaus ir vyresnės nei 45 metų. Manoma, kad nepakankamai išsivystęs paauglės gimdos kaklelis yra mažesnė kliūtis virusui nei subrendusios moters lytiniai takai. Menopauzės metu, kai sumažėja vaginalinių išskyrų, ŽIV vėl tampa pavojingesnis. Jaunų merginų ir vyresnio amžiaus moterų lytiniai organai gamina mažiau išskyrų, todėl jos mažiau atsparios ŽIV infekcijai.

ŽIV infekuoti žmonės yra labiau užkrečiami, kai ligos stadijos ankstyvos – iki antikūnų atsiradimo kraujyje (t.y. “lango” periodu) ir vėliau, kai kraujyje padidėja viruso koncentracija.

ŽIV infekcijos tikimybę atspindi užsikrėtimas kuria nors lytiškai plintančia liga. Žmogus, sergantis LPL, gali lengviau užsikrėsti ŽIV, nes:

* Sergant LPL (sifiliu, minkštuoju šankeriu arba herpes infekcija), ŽIV infekuoto žmogaus lytinių organų gleivinėje atsiranda išopėjimų.

* Sergant LPL, nesukeliančia opų (gonorėja, chlamidijų infekcija), taip pat didesnė rizika užsikrėsti ŽIV.

* LPL sukelia uždegimą. T ląstelės ir monocitai/makrofagai susikaupia lytinių organų srityje. Jei žmogus užsikrėtęs ŽIV, kai kurios iš šių imuninės sistemos ląstelių taip pat bus užkrėstos, taigi dar labiau padidins galimybę užkrėsti ŽIV neinfektuotą partnerį.

Sunku paneigti faktą, kad net nedideli rizikos faktoriai, jei pasikartoja nuolat, didina riziką užsikrėsti. “Tai tas pats, kas vaikščioti per judrią automagistralę, – sako Džimas Činas, buvęs epidemiologinės tarnybos vadovas. – Rizika nėra didedelė, taigi galima sėkmingai pereiti 10 ar net I00 kartų. Bet jei tai darysite nuolat, vis tiek kada nors pakliūsite po mašina”.

ŽIV perdavimas per kraują

Infektuotas kraujas ypač pavojingas, jei dideliais kiekiais patenka tiesiai į kraujo apytaką. Rizika užsikrėsti ŽIV perpilant užkrėstą kraują – didesnė kaip 95 proc. ŽIV lengvai perduodamas ir per infektuotus kraujo produktus – pavyzdžiui, neapdorotą VIII kraujo faktorių, reikalingą hemofilija sergantiems žmonėms.

Nepažeista oda – patikima kliūtis virusui. Jei ji praduriama ŽIV užkrėstomis adatomis, tatuiruočių arba kitais instrumentais ir jei užkrato “dozė” yra pakankamai didelė, žmogus gali užsikrėsti. Egzistuoja nedidelė tikimybė, kad virusas į organizmą pateks ir per gleivinę – pvz., jei chirurginės operacijos metu krauju apsitaškys akys. Egzistuoja teorinė rizika užsikrėsti per skutimosi peiliuką, tačiau tokių atvejų nebuvo užregistruota.

Kadangi tikimybė užsikrėsti ŽIV per kraują priklauso nuo viruso “dozės”, patekusios į kraują, taigi pavojus užsikrėsti per nešvarias adatas, švirkštus ar kitus duriančius instrumentus kur kas mažesnis nei perpilant kraują. Vis dėlto narkomanai, kurie narkotikus leidžiasi į veną, paprastai užsikrečia per adatas, nes šitaip rizikuoja dažnai – net po keliskart per dieną. Taigi naudojimasis viena adata yra svarbiausia AIDS išplitimo tarp jų priežastis tiek besivystančiose, tiek išsivysčiusiose šalyse.

PSO duomenimis, dabar rizika užsikrėsti ŽIV perpilant donorų kraują arba jo produktus išsivysčiusiose šalyse yra 1 iš 100 tūkst. ar net mažesnė. Sergantys hemofilija jau gali nesibaiminti: VIII kraujo faktorius termiškai apdoroja mas taip, kad sunaikinamas ŽIV ir kiti virusai (deja, taip neįmanoma apdoroti šviežio kraujo). Jau yra sukurtas ir dirbtinis VIII faktorius.

Vis dėlto kai kuriose besivystančiose šalyse pasidarė sunkiau garantuoti kraujo saugumą. Tai susiję su kraujo perpylimo tarnybų netinkama organizacija, kvalifikuoto personalo stoka ir nepakankamu finansavimu.

Garantuoti visišką kraujo atsargų saugumą – vadinasi, laikytis saugumo reikalavimų visais etapais ir nepasitikėti tik testo dėl ŽIV antikūnių rezultatais, nes juo neįmanoma kraujyje aptikti infekcijos “lango” periodu – nuo užsikrėtimo iki antikūnių atsiradimo. Į gydymo įstaigas siunčiamas kraujas turi būti kuo saugesnis. Kraujo perpylimo tarnybos turėtų vengt imti kraują iš tų donorų, kurie gali būti užsikrėtę ŽIV (nors tai sunku padaryti ten, kur donorams už tai mokama ar atsiskaitoma kitais būdais, kaip yra ir Lietuvoje), skatinti savanorišką donorystę tų žmonių, kurie nepriklauso rizikos grupėms. Be to, būtina aiškinti gydytojams, kad neperpylinėtų kraujo be reikalo, kad patausotų jį tikrai gyvybei pavojingiems atvejams. Vietoj kraujo galima paskirti jo pakaitalus – druskos tirpalus ir koloidus.

Motina ŽIV gali perduoti savo kūdikiui

ŽIV infekuota moteris virusą gali perduoti savo vaisiui gimdydama arba maitindama kūdikį krūtimi. Maždaug trečdalis ŽIV infekuotų moterų pagimdytų kūdikių užsikrečia šiuo būdu. Atlikti tyrimai parodė, jog rizika virusą perduoti kūdikiui didesnė, jei motina užsikrėtė neseniai arba jau serga AIDS. 1993 metais pasaulyje apie 5-10 proc. visų infekuotų ŽIV užsikrėtė būtent tokiu būdu. Tačiau nors kūdikiams ir mažiems vaikams AIDS išsivysto gana greitai, vis dėlto jie dar sudaro apie 20 proc. visų sergančių AIDS.

Kai kuriais atvejais kūdikis nuo motinos užsikrečia, kai maitinamas krūtimi. Taigi ką infekuotai moteriai reiškia gimdymas? Ar ji gali pati maitinti savo kūdikį?

Motina, žinanti, kad yra užsikrėtusi ŽIV, turi įvertinti viruso perdavimo pavojų laktacijos periodu. Tačiau egzistuoja labai didelė tikimybė, kad kūdikis, nemaitinamas motinos pienu, pradės viduriuoti ar susirgs kita infekcine liga.

Įvertinusi visus faktus, PSO pabrėžė, kad maitinimas krūtimi vis dėlto yra pats patikimiausias būdas apsaugoti kūdikių sveikatą ir gyvybę, įskaitant ir tuos, kuriuos pagimdė ŽIV infekuotos moterys. Taigi visos šalys, kad ir koks būtų jų išsivystymo lygis, turėtų skatinti moteris maitinti kūdikius savo pienu.

Nepagrysti nuogąstavimai

Žinių stoka apie ŽIV perdavimo būdus, tai, kad AIDS – neišgydoma liga, sukėlė tikrą prievartų ir diskriminacijos bangą. Sklinda įvairiausios istorijos ne tik apie ligonius, besikankinančius žmones ir vaikus, netekusius motinų, bet ir apie infekuotuosius, radusius savo mantą išmestą į gatvę, o namų duris užrakintas; apie darbo netekusius žmones, vaikus, kurių nenori įleisti į mokyklą bei daugybę kitų skriaudų ir pažeminimų. Todėl nustatyti, kaip virusas neplinta, taip pat svarbu, kaip ir išsiaiškinti jo perdavimo būdus.

Mokslininkams pavyko ŽIV išskirti iš ašarų, prakaito, šlapimo ir seilių, tačiau tik kraujyje, spermoje, makšties išskyrose bei motinos piene yra tokia viruso koncentracija, kurios užtenka kitam žmogui užkrėsti. Be to, užsikrėsti įmanoma tik ŽIV prasiskverbus pro odą ar tiesiogiai kontaktuojant su gleivine. Taigi ŽIV neįmanoma užsikrėsti per durų rankenas, bendrai naudojantis tualetu, indais, baseinais ir geriamaisiais fontanėliais. Nepavojinga važiuoti miesto transportu, su sergančiu AIDS dalytis maistu, jį liesti ir netgi apkabinti bei priglausti.

Daugelyje šalių atlikti tyrimai parodė, kad ŽIV neplinta per įprastinius kasdienius kontaktus. JAV moksininkai stebėjo su sergančiais AIDS gyvenančius 206 vaikus, brolius, seseris, tėvus ir draugus. Dauguma jų gyvena ankštai, taigi sąlygos plisti infekcijai ypač palankios. Tačiau net ir po artimų kontaktų per 23 mėnesius nė vienas iš stebėtų žmonių neužsikrėtė ŽIV, nors su infekuotaisiais bendrai naudojosi daiktais ir įrankiais, kurie galėjo būti sutepti krauju. Žinomi atvejai, kai žmonės ilgą laiką kartu su infekuotu asmeniu gėrė iš vienos stiklinės, tūkstančius kartų su juo apsikabino, bučiavosi ir net kartu maudėsi vonioje bei miegojo vienoje lovoje (žinoma, lytiškai nesantykiavo) ir patys neužsikrėtė.

Iš pradžių buvo nuogąstaujama, kad ŽIV gali perduoti ir kraują siurbiantys vabzdžiai, panašiai kaip perduoda maliariją ir geltonąją karštligę. Epidemiologiniai ir laboratoriniai tyrimai įrodė, jog vabzdžiai neperduoda ŽIV.

AIDS – pasaulinė epidemija

“ŽIV pavojingas, nes ilgą laiką nesimato jo pasekmių. Iš pradžių užsikrėtęs žmogus niekuo nesiskundžia, jam nepastebima jokių ligos simptomų. Pasaulio patirtis parodė, kad vidutiniškai praeina apie 10 metų, kol ŽIV infekcija išsivysto į AIDS. Šis ligos laikotarpis nuo užsikrėtimo iki susirgimo itin brangus kiekvienam infekuotajam; tačiau kaip tai nebūtų paradoksalu, jis virsta tikra nelaime, vos pasklinda žinia, jog žmogus užsikrėtęs šiuo virusu”, – teigia PSO Generalinis direktorius Hirosi Nakajima.

Į Rytų Europą (ir į Lietuvą) ŽIV prasiskverbė vėliau ir plito lėčiau. Tačiau dabar, kai Lietuva tampa vis atviresnė, pavojus didėja.

Šiandien daugelis stengiasi mokytis iš Vakarų šalių ir lygiuotis į jas. Kiti, priešingai, pabrėžia mūsų unikalumą. Tad, kovojant su AIDS, reikia stengtis įvertinti tiek Vakarų, tiek Rytų padarytas, o dažnai ir tebedaromas klaidas, kritiškai vertinti PSO (Pasaulinės sveikatos organizacijos) nuomonę ir diskutuoti su jais. Reikia atsižvelgti ir į Lietuvos socialines, kultūrines, ekonomines sąlygas, sveikatos apsaugos įpatybes.

Bet kokiai infekcinei ligai lengviau neleisti išplisti, negu ją gydyti. O jeigu nėra nei radikalaus gydymo būdo, nei vakcinos, ir neaišku, kada bus, lieka vienintelis būdas – nesusirgti, t.y. neužsikrėsti AIDS sukeliančiu virusu. Kaip tai pasiekti? Iki šol vyrauja nuomonė, kad žmones reikia gąsdinti. Kita klaidinga nuomonė: jei užsikrėtei, nebeturi jokių galimybių išgyventi.

Norimo rezultato galima tikėtis tik dirbant kryptingą šviečiamąjį darbą. Pavyzdžiui, Norvegijoje prieš 7 metus 6% narkomanų buvo infektuoti ŽIV. Dėl nuolatinio profilaktinio darbo šis procentas ir dabar nesiekia 10-ies. Po abiejų Vokietijų susijungimo buvusios VDR teritorijoje AIDS nelabai išplito. Manoma, jog buvusios VDR gyventojai buvo gerai informuojami apie AIDS padėtį VFR, todėl jų požiūris į šią ligą ir apsisaugojimo būdus pasikeitė dar iki Berlyno sienos sugriovimo.

AIDS jau paveikė ir pakeitė ir mus, mūsų tarpusavio santykius. Ir ilgainiui šis poveikis stiprės, tad reikia daryti kažkokius pakeitimus tiek šalies sveikatos apsaugos sistemoje, tiek mūsų pačių gyvenime. Dėl AIDS baimės jau pastebimi šiokie tokie teigiami pokyčiai ir medicnoje. Pagerėjo dezinfekcijos ir sterilizacijos kontrolė, oportunistinių infekcijų diagnostika; visas donorų kraujas pačiomis moderniausiomis diagnostikos sistemomis tiriamas ne tik dėl AIDS, bet ir dėl B ir C hepatitų virusų. Pasikeitė lytiškai plintančių ligų diagnostika bei gydymas.

Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) devizas “Per AIDS profilaktiką – į naują sveikatos apsaugą, į naują visuomenę”, nors ir sunkiai, bet įgauna prasmę ir Lietuvoje. AIDS profilaktikos programa vis sėkmingiau įtraukiama į mokinių švietimo, lytinio auklėjimo, dorovinio ugdymo, šeimos planavimo, medikų rengimo, lytiškai plintančių ligų, narkomanijos profilaktikos ir kitas programas.

Šiandien jau nekyla abejonių, kad AIDS ne tik medicinos problema. ŽIV plitimo sumažinimas susijęs su socialiniais ir ekonominiais sunkumais. PSO nuomone, AIDS tapo visuomenės socialiniu testu. Vis daugiau žmonių bus vienaip ar kitaip susiję su šia amžiaus liga ir veikiami jos.

Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) infekcija – rimta medicinos problema, nes: Žmogaus imunodeficito viruso infekcija / AIDS – tai ir socialinė problema, nes:
*Žmogaus imunodeficito virusas – tai ląstelės viduje esantis parazitas, sugebantis savo genetinę informaciją perduoti žmogaus audinių ląstelių genetininiam kodui. Dėl to iki šiol nėra radikalaus šios ligos gydymo.*Dėl labai greito viruso kintamumo (jau pirmos kartos struktūra skiriasi nuo pradinės formos 5-10%) iki šiol nėra profilaktinės vakcinos, ir neaišku, kada ji bus sukurta.*Ilgas, kol kas neapibrėžtas, slaptas (latentinis) periodas (proviruso stadija) apsunkina, o kartais padaro neįmanomą laboratorinę ŽIV infekcijos diagnostiką.*Nėra tik šiai ligai būdingų klinikinių simptomų. *Pagrindinis infekcijos plitimo būdas – lytiniai santykiai arba narkotikų vartojimas – visuomenėje siejamas su tam tikru daugumos smerkiamu elgesiu ir gyvenimo būdu, viešai neaptariamu, slepiamu.*Kol kas visi, užsikrėtę imunodeficito virusu, po kurio laiko miršta. Tai didžiulė infektuoto asmens ir jo artimųjų psichologinė problema.*Neinfektuotų asmenų socialinė problema:****Brangus specifinis gydymas (valstybė moka lėšomis, skirtomis sveikatos apsaugai).****Jauno žmogaus mirtis – tai nepagamintas nacionalinis produktas, našlaičiais tapę vaikai, negimę palikuonys.****Baimė užsikrėsti.

Lėšų, skiriamų AIDS profilaktikai, niekada nebus per daug. Formuoti ir keisti elgesį reikia nuolat, nes auga nauja seksualiai aktyvi karta, nauji žmonės bando vartoti narkotikus. Psichologinis darbas turi būti nuolatinis.

Trumpalaikius savo interesus dažnai vertiname labiau nei visuomeninius. Tai suprantama žmogiška silpnybė, tačiau ji gali turėti labai rimtų socialinių ir ekonominių pasekmių.

Jeigu kiekvienas mūsų šiandien nepasirūpins savimi, ateityje nuo šio viruso apsisaugoti bus sunkiau.

Kodėl AIDS tebeplinta?

“ŽIV minta mūsų silpnybėmis. Jis tarpsta mūsų nenoro svarstyti seksualinius klausimus dirvoje. Jis naudojasi mūsų įsisenėjusiomis socialinėmis ir dvasinėmis silpnybėmis, ypač baime ir netolerancija”, – teigia dr. M.G.Mersonas, PSO Globalinės AIDS programos direktorius.

Kovojant su AIDS, visame pasaulyje jau pasiekta nemažų laimėjimų. Padedant Pasaulinei sveikatos organrzacijai, beveik visose besivystančiose šalyse sukurtos nacionalinės AIDS programos. Šimtai specializuotų organizacijų, teikiančių įvairias su AIDS susijusias paslaugas bei nevyriausybinių organizacijų priėmė AIDS mestą iššūkį.

Vis dėlto šios kampanijos kelyje iškilo sunkiai įveikiamų kliūčių. AIDS pasirenka silpniausias visuomenės vietas ir parazituoja, naudodamasis sunkiausiai įveikiamomis žmonijos problemomis, tokiomis kaip skurdas ir diskriminacija. ŽIV yra oportunistinė infekcija ta prasme, kad eksploatuoja žmonių tamsumą, prietarus, baimę, fatalizmą ir jiems būdingą savybę nepripažinti skaudžios bei gąsdinančios tiesos tikintis, kad problemos išsispręs savaime.

Nežinojimas ir mitai

Nepaisant to, kad informacijai ir švietimui visame pasaulyje išleidžiama milijonai dolerių, žmonės dažnai neteisingai vertina esamą padėtį. Daugelis vis dar neigia, kad AIDS liečia ir juos. Kuriami įvairūs mitai, formuojamos neteisingos pažiūros.

JAV, turinčioje didžiausią pasaulyje telefoninės informacijos tinklą, Nacionalinės tiesioginės AIDS linijos telefonais 1990 m. per dieną skambindavo po 3 tūkst. žmonių, norinčių sužinoti, ar AIDS galima užsikrėsti sveikinantis, naudojantis tualetu ar per maistą, kuriuo prekiauja infekuotasis ŽIV. Kaikuriuose Afrikos regionuose vyrai, žinantys, kad AIDS susijęs su svorio netekimu, mano, kad lytiniai santykiai su apkūnia moterimi yra visišikai saugūs. Kai kurie įsitikinę, kad ŽIV infekuotas vyras gali atsikratyti viruso, suartėjęs su nekalta mergina.

Šios fantazijos – sudėtingos ir neretai prieštaringos informacijos rezultatas. Kartais gaunama informacija atmetama, nes prieštarauja kultūriniams papročiams. “Jie tvirtina, kad susirgau dėl viruso, bet aš žinau, kad tai burtai”, – pareiškė vienas ligonis iš Afrikos prieglaudos sergantiems AIDS.

Klaidingus žmonių įsitikinimus kartais sąlygoja dezinformacija, kartais – nepasitikėjimas informacijos šaltiniu. Informacijos apie AIDS skleidimą afrikiečliai neretai traktuoja kaip baltųjų siekimą sumažinti juodaodžių seksualinį aktyvumą ir sulėtinti šių gyventojų skaičiaus augimo tempus. Pvz., Tailando darbininkai įsitikinę, kad visos kalbos apie AIDS – tai tik prezervatyvų gamintojų gudrybės, siekiant padidinti jų paklausą.

Daugelis žmonių apskritai nėra matę nei vieno sergančiojo AIDS, taigi neturi pagrindo tikėti ir paties AIDS egzistavimu. Todėl AIDS sergantys ligoniai, pasirengę atvirai kalbėti apie save, savo būklę, galėtų atverti visuomenei akis ir parodyti tikrąją epidemijos grėsmę. Kaip dėstytojai, šie žmonės jaunimui tikrai darytų didesnį įspūdį nei sveikatos apsaugos darbuotojai, apie AIDS kalbantys abstrakčius dalykus. Vis dėlto tai nėra paprasta, nes žmonėms, atvirai kalbantiems apie save, tenka susidurti ir su žmogaus teisių pažeidinėjimu.

Žmonių tamsumas ir nenoras pripažinti realių faktų tapo didžiulėmis kliūtimis saugant juos nuo AIDS. Jeigu jie mano, kad ŽIV galima užsikrėsti per paviršutinius buitinius kontaktus ar įkandus uodui, tai greičiausiai nematys ir saugių lytinių santykių bei saugaus narkotikų vartojimo prasmės. Iš nežinojimo kyla baimė, prietarai, diskriminacija. Panašios reakcijos – labai dažnas reiškinys. Žmogaus teisių gynimo organizacija pabrėžia: “ŽIV infekuoti žmonės susiduria su dvigubu pavojumi. Jie yra mirties akivaizdoje, taičiau grumdamiesi dėl savo gyvybės dažnai patiria ir diskriminaciją. Jeigu daugeliu kitų ligų sergantys žmonės kelia užuojautą, jais rūpinasi šeimų nariai, draugai bei kaimynai, tai sergančiųjų AIDS bijoma ir vengiama”.

AIDS konferencijos ir paskutinės naujienos Lietuvoje

Rugsėjo 26 – 29 dienomis Kopenhagoje vyko Penktoji Europos konferencija “ŽIV klinikiniai aspektai ir gydymas”. Konferencijoje dalyvavo 1500 gydytojų ir tyrinėtojų iš viso pasaulio, taip pat ir trijų Baltijos šalių atstovai. Svarbiausi konferencijos klausimai – ŽIV ir AIDS pacientų gydymas, ŽIV tyrimų rezultatai, pažanga vakcinos nuo AIDS kūrimo srityje. Simpoziumuose ir diskusijose buvo nagrinėjama įvairių kraujo forminių elementų reakcija į medikamentus ir kt. Daug dėmesio skirta oportunistinių ligų profilaktikai, ypač plaučių ligų, kai žmogus užsikrėtęs ŽIV. Konferencija apie antivirusinius vaistus buvo labai gausiai lankoma. Užsienyje AIDS sergantys žmonės pradėti gydyti 3TC (lamivudinu). Gydymo šiuo preparatu rezultatai geri. Aptarti ir jau vartojamų vaistų deriniai. Medikamentinis gydymas neretai sukelia daug pašalinių reiškinių, todėl daug buvo kalbama, kaip išvengti neigiamo vaistų poveikio, kaip pagerinti ligonių imunitetą. Niekas neabejoja, kad ŽIV užsikrėtusiai nėščiai moteriai reikia skirti profilaktinį gydymą, nes tada daug rečiau gimsta virusu apsikrėtę vaikai. Tai labai aktualu Afrikoje, nes, pavyzdžiui, Kamerūne, Kenijoje, Botsvanoje iki 33 proc. nėščių moterų yra užsikrėtusios ŽIV. Didelio dėmesio susilaukė ŽIV infekcijos patogenezę tyrinėjančių mokslininkų pranešimai. Visi kalbėtojai teigė, kad šiandien anksti kalbėti apie vakciną. ŽIV viruso yra daugybė prototipų, virusas greitai kinta, todėl vakcinos galime tikėtis tik kito šimtmečio pradžioje. Konferenciją organizavo “Europos AIDS klinikinė draugija” (EACS). Duomenimis, paskelbtais PSO, 1995.06.30. dieną pasaulyje mirtinu ŽIV virusu buvo užsikrėtę 18,5 milijono suaugusių ir 1,5 milijono vaikų. Pastaraisiais metais ŽIV infekcija ypač smarkiai plinta Azijos šalyse, pirmiausiai Tailande. Kartu su Lenkijos AIDS centru lietuviai aptarė galimybę organizuoti konferenciją apie AIDS sergančius narkomanus. Lenkijoje ŽIV virusą labai greitai išplatino narkomanai. Lenkijoje yra apie 8000 seropozityvių asmenų. Nors Lietuvoje ŽIV infekcija dar nėra labai paplitusi (38 oficialiai žinomi pozityvūs asmenys), kaimynų patirtis mums bus gana naudinga.

10-oji tarptautinė AIDS konferencija 1994 m. 08 mėn. įvyko Japonijoje. Joje daug dėmesio buvo skirta AIDS profilaktikai, švietėjiškai veiklai, ypač Azijos šalyse. Taip pat kalbėta apie jau užsikrėtusiųjų gyvenimą, diskutuota įvairiomis apsisaugojimo, vakcinos kūrimo temomis. 11-oji tarptautinė AIDS konferencija vyks 1996 m. liepos 7-12 dienomis Vankuveryje, Kanadoje. Jos tema – “Vienas pasaulis, viena viltis”.

1995 m. kovo mėn. nuo AIDS mirė jūrininkas iš Klaipėdos. Šiuo metu ŽIV nešiotojų tarpe yra 12 Lietuvos jūrininkų.

Medikai atrado vaistų kombinaciją, gerokai pailginančią, sergančiųjų AIDS gyvenimą. Šis atradimas laikomas reikšmingu žingsniu kovojant prieš AIDS. AZT, DDI ir DDC vaistų kombinacija buvo išmėginta neseniai atliktų tarptautinių tyrimų “Delta” metu. Ištyrus naujosios priemonės poveikį 3 tūkstančiams asmenų, užsikrėtusių žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV), nustatyta, jog jų mirtingumas sumažėjo net 38 procenais. Geriausi rezultatai pasiekti tiriant pacientus, kurie prieš tai nebuvo gydomi AZT vaistais.

1995 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos AIDS centro klube “A” įvyko akcijos “Europa prieš AIDS” uždarymas. Ši kampanija Europoje prasidėjo birželio 21 dieną, trumpiausią metų naktį, ir tęsėsi tris vasaros mėnesius. Akcijos “Europa prieš AIDS” simbolis – didžiulis prezervatyvas, ant kurio sėdintys vaikinas ir mergina skrenda į meilės planetą – apkeliavo trisdešimt šalių. Visą vasarą Lietuvos AIDS centro darbuotojai įvairiausiuose renginiuose dalijo komiksų knygeles su prezervatyvais. Klube “A” kiekvieną ketvirtadienį vyko diskusijos įvairiomis temomis (“Policija ir AIDS problema”, “Medicinos sesuo ir AIDS”, “Gyvenimas su ŽIV infekcija”, “Prostitucija ir AIDS”). Į akciją aktyviai įsitraukė jaunimo klubas “Eldorado”, Lietuvos liberalus jaunimas, koncertinė organizacija “Tigris” suorganizavo automobilių lenktynes per Lietuvą “Didžiosios lenktynės-95”. Rugsėjo 14-15 dienomis Lietuvos AIDS centras surengė darbinį seminarą žurnalistams. Pasaulinės sveikatos organizacijos Europos biuro globalinių problemų konsultantė Mari Noel Ballet žurnalistus supažindino su naujausia informacija apie AIDS, aiškino, ko reikėtų vengti rašant apie XX amžiaus marą. Pasak Lietuvos AIDS centro direktoriaus Sauliaus Čaplinsko, visais renginiais organizatoriai bandė įrodyti, jog lytinis auklėjimas ir dorovė yra suderinami dalykai. Akcijos “Europa prieš AIDS” uždarymo metu AIDS centro prizais buvo apdovanoti aktyviausi dalyviai, žurnalistai. Daugiausia apie AIDS rašančiu žurnalistu paskelbtas žurnalo “Saugok sveikatą” redaktorius Žilvinas Pekarskas.

Lietuvoje šiuo metu įregistruoti 38 ŽIV užsikrėtę asmenys. Specialistai prognozuoja, jog realus infektuotų ŽIV skaičius yra 200 – 300.

Rugsėjo pabaiboje Lietuvoje lankėsi Pasaulinės sveikatos organizacijos ekspertai, kurie domėjosi, kaip vykdoma AIDS profilaktikos programa. Per penkias dienas specialistai lankėsi Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Alytuje ir įsitikino, kad Respublikinis AIDS profilaktikos centras pakankamai informuoja visuomenę apie AIDS pavojų, tačiau žmonės gauna tik bendrąsias žinias apie ligą. Pasak Pasaulinės sveikatos organizacijos eksperto G.Casabona_os, specialistai Lietuvoje turėtų pradėti bendrauti su narkomanais, homoseksualistais, sergančiais venerinėmis ligomis, nes šie žmonės mažiausiai skaito spaudą. “Visuomenės informavimo priemonės gali suteikti visuomenei žinių, bet negali pakeisti jos elgesio”, – teigė Pasaulinės sveikatos organizacijos ekspertas K.Lorenzas. Ekspertai pastebėjo, kad Vilniaus gyventojai ir medikai daugiau žino apie AIDS, o periferijoje – mažiau. “Lietuvoje AIDS dar nėra problema, bet daug žmonių serga venerinėmis ligomis, daugėja narkomanų. Todėl jei bus nesprendžiamos kitos problemos, nėra prasmės kalbėti ir apie AIDS profilaktiką”, – sakė G.Casabona.

Žmogaus, jo gyvenimo ir sveikatos nuvertinimas

Per pastaruosius 40 metų sveikatos žmonės nelaikė vertybe net ir kasdien tarpusavyje bendraudami. Tai geriausiai liudija stebinantis pakantumas, kurį Rytų Europos visuomenė rodė (ir teberodo) girtavimui, rūkymui, neracionaliai mitybai. Argi įmanoma sėkmingai įgyvendinti sveikatos apsaugos programas, jei tai prieštarauja visuomenėje vyraujantiems interesams ir vertybių skalėms? Pavyzdžiui, manyta: pasigerti – tai šaunus laisvalaikio praleidimas. “Pasigauti” venerinę ligą kai kuriems jaunuoliams – vos ne žygdarbis, o ką jau kalbėti apie “meilės nuotykių” kiekybę!

Lietuvoje susidarę alkoholio gėrimo įpročiai ir įgūdžiai, palyginti su vakarietiškais, yra BAISŪS, o kaime TRAGIŠKI. Nors “gorbačioviška” antialkoholinė kampanija buvo nevykusi, paremta tik draudimais, vis dėlto jos metu išryškėjo neabejotinai teigiamų mirtingumo statistikos poslinkių.

Profilaktikos programų Lietuvoje pakankamai nepalaiko visuomenė. Ji oreantuojasi į daiktus ir kitas menkas vertybes. Daugiau reikėtų tikėtis iš mokyklos ir bažnyčios, nes šeimos negali duoti vaikams to, ko pačios neturi. Tačiau tiek bažnyčiai, tiek mokyklai, tiek ir patiems medikams pirmiausia labai trūksta lankstumo ir abipusio supratimo siekiant suderinti dorinio auklėjimo ir lytinio švietimo koncepcijas. O tai padaryti būtina, ir nedelsiant.

Raimondas Ulmanas friendsfriends@xxx.lt 🙂

Leave a Comment