Kraujas
Kraujo reikšmė organizmui labai didelė. Pagrindinės kraujo atliekamos funkcijos:• pernešimo – kraujas perneša dujas (deguonį ir anglies dvideginį), maisto medžiagas, medžiagų apykaitos produktus, vitaminus, hormonus, elektrolitus, netgi šilumą;• apsauginė – kraujo ląstelės dalyvauja imuniteto reakcijose, saugo organizmą nuo svetimkūnių ir mikrobų; be to, kraujas geba krešėti, todėl apsaugo nuo nukraujavimo traumų metu;• kraujas palaiko organizmo pusiausvyrą (homeostazę) – palaiko pastovų pH ir jonų pasiskirstymą.
Kraujas – tai jungiamasis audinys. Jis pasiekia atokiausius audinius, palaiko ryšius tarp įvairių organizmo sistemų. Suaugęs žmogus turi apie 5 litrus kraujo, kuris sudaro apie 6-8% visos kūno masės. Ramybės metu kraujagyslėmis cirkuliuoja ne visas kraujas, tam tikra jo dalis “sandėliuojama” blužnyje, kepenyse. Prireikus šios sankaupos išmetamos į bendrą kraujo apytaką (tuomet susitraukia blužnis ir todėl, staiga pradėjus bėgti, jaučiamas nemalonus tempimo jausmas po kairiuoju šonkaulių lanku). Net netekus ketvirtadalio kraujo, organizmas gyvuoja be ryškesnių sutrikimų. Taip yra todėl, kad stresinėmis situacijomis kraujotaka perskirstoma taip, kad svarbiausi organai (smegenys ir širdis) gautų pakankamą aprūpinimą.
Kraujo sudėtis ir fizinės savybės yra pastovūs dydžiai. Bet koks nukrypimas nuo normos rodo organizmo veiklos sutrikimą – ligą. Štai kodėl susirgus vienas pirmųjų atliekamų tyrimų yra kraujo tyrimas. Kraujas atspindi organizmo būklę.Kraują sudaro kraujo ląstelės ir skysta dalis – kraujo plazma. Kraujo ląstelės (eritrocitai, leukocitai ir trombocitai) sudaro apie 40-45% viso kraujo tūrio. Šis dydis vadinamas hematokrito rodikliu. Beje, vyrų ir moterų jis šiek tiek skiriasi (vyrų hematokrito normos ribos yra 40-48%, o moterų – 36-42%). Hematokritas mažėja nukraujavus, praskiedus kraują lašinant skysčius į veną, o didėja netekus vandens (stipriai prakaituojant), prisitaikant prie santykinai mažo deguonies kiekio ore (pvz., aukštikalnėse, siekiant geresnių sportinių rezultatų), o taip pat tam tikrų ligų metu. Hematokritas nustatomas centrifuguojant kraujo mėginį. Kraujo ląstelės nusėda mėgintuvėlio dugne, didžiąją jų dalį sudaro eritrocitai (apie 99,8%), kadangi eritrocitų kraujyje daugiausia. Hematokritas parodo kraujo klampumą, jam didėjant, didėja pasipriešinimas ir sunkėja širdies darbas.
Kraujo plazma
Kraujo plazma sudaro apie 55-60% kraujo tūrio (iš 100% atėmus hematokrito rodiklį), tai sudaro apie 2,5-3 litrus. Kraujo plazma – tai gelsvas skystis. Didžiausią jos dalį sudaro vanduo, apie 6-8% sudaro baltymai, o likusią dalį – mineralinės medžiagos, gliukozė, lipidai, aminorūgštys, ištirpę medžiagų apykaitos produktai ir kt. Pastovią plazmos elektrolitų koncentraciją palaiko inkstai.
Plazmos baltymai atlieka svarbias kraujo funkcijas. Normali baltymų koncentracija yra 60-80 g/l. Daugelis baltymų gaminami kepenyse. Tarp jų daugiausia yra albuminų (apie 60%). Didesnės molekulinės masės baltymai – globulinai – sudaro apie 35-40%, o fibrinogenas – 4-5% visų kraujo plazmos baltymų. Fibrinogenas dalyvauja krešėjime. Plazma be fibrinogeno vadinama kraujo serumu. Plazmos baltymai (daugiausia albuminai) dėl savo osmosinių savybių sulaiko vandenį kraujo kapiliaruose, neleidžia jam sunktis į audinius. Dėl badavimo ar kitų priežasčių sumažėjus baltymų kiekiui kraujyje, skystis pereina iš kraujagyslių į audinius – atsiranda patinimų. Skystis gali patekti net į tuščiavidures kūno ertmes, pvz., kauptis pilvo ertmėje (tuomet labai padidėja pilvo apimtis, čia gali susikaupti net iki 10 litrų skysčio). Kai kurie globulinai yra antikūnai, jie dalyvauja apsauginėse ir imuninėse organizmo reakcijose. Kraujo baltymai sujungia įvairias medžiagas, hormonus, vitaminus ar vaistus ir juos perneša organizme. Dažniausiai komplekse su baltymais vaistai yra neveiklūs, jie pradeda veikti tik atsipalaidavę. Kai kurie kraujo baltymai veikia kaip fermentai. Svarbi baltymų dalis vadinama krešėjimo faktoriais, jie dalyvauja krešėjimo procesuose. Įvairių ligų metu gali padaugėti ar sumažėti baltymų, pakisti albuminų ir globulinų santykis (pvz., uždegimo ar infekcijos metu padaugėja globulinų, o sumažėja albuminų).
Gliukozės koncentracijos nustatymas kraujo plazmoje svarbus vertinant cukrinio diabeto eigą. Dažnai tiriami kraujo plazmos riebalai ir cholesterolis, jų koncentracijos nustatymas svarbus aterosklerozės rizikai įvertinti. Remiantis įvairių medžiagų koncentracija kraujo plazmoje galima diagnozuoti įvairius medžiagų apykaitos, inkstų ar kepenų veiklos sutrikimus.
Eritrocitai
Eritrocitai– raudonosios kraujo ląstelės. Tai disko formos, abipus įgaubtos ląstelės, neturinčios branduolio. Vidutinis jų skersmuo yra 7,5 µm. Normaliai vyrų organizme eritrocitų yra 4,5-5,5 x 1012/l, o moterų – 4-5,1 x 1012/l. Eritrocitų funkcija – deguonies pernešimas organizme iš plaučių į audinius ir anglies dvideginio pernešimas iš audinių į plaučius, kur jis pašalinamas. Eritrocito funkciją lemia jo viduje esantis raudonos spalvos baltymas hemoglobinas. Deguonis jungiasi prie hemoglobino. Šio baltymo spalva suteikia eritrocitui ir visam kraujui raudoną spalvą. Plaučiuose prijungiamas deguonis ir kraujas įgauna skaisčiai raudoną spalvą (tai arterinis kraujas), audiniuose deguonis atiduodamas ir prijungiamas anglies dvideginis – tuomet kraujas tampa tamsiai raudonu (veniniu). Hemoglobino kiekis kraujyje – svarbus rodiklis, normaliai vyrų kraujyje jo yra 135-160 g/l, o moterų – 120-150 g/l. Eritrocitų kiekio padidėjimas kraujyje vadinamas eritrocitoze. Ji gali atsirasti sergant lėtinėmis plaučių ar širdies ligomis, prisitaikant organizmui prie deguonies trūkumo (nardant, būnant aukštikalnėse). Kai eritrocitų ir hemoglobino kiekis sumažėja, susergama mažakraujyste (anemija). Mažakraujystė atsiranda netekus kraujo, taip pat kai maiste trūksta geležies, vitamino B12, folio rūgšties, kartais būna dėl įgimtų ar kitų priežasčių.
Svarbus kraujo rodiklis yra eritrocitų nusėdimo greitis (ENG). Laikant kraują mėgintuvėlyje, eritrocitai po tam tikro laiko nusėda ant dugno. Taip išmatuojamas ENG (normaliai vyrų jis yra 2-10 mm/val., o moterų – 2-15 mm/val.). ENG didėja sergant infekcinėmis ligomis, esant uždegimui, navikams ir kitoms būklėms.
Vidutiniškai eritrocitai cirkuliuoja kraujyje 120 dienų. Po to jie “pasensta”, nusidėvi ir yra suardomi blužnyje. Hemoglobinas suskaidomas į baltymą ir dažą hemą. Iš hemo atskyla geležis, kuri naudojama naujų eritrocitų gamybai, o likusi dalis virsta pigmentu bilirubinu. Bilirubiną perdirba kepenys ir pašalina su tulžimi. Kartais, kai eritrocitų irimas pagreitėja (sergant hemolizine anemija, apsinuodijus tam tikrais nuodais, įkandus gyvatei) ar sutrinka kepenų funkcija, bilirubinas kaupiasi kraujyje ir nudažo kraujo plazmą bei odą, akių baltymus geltona spalva – atsiranda gelta.
Eritrocitų (ir visų kitų kraujo ląstelių) gamyba vyksta raudonuosiuose kaulų čiulpuose. Vaikystėje beveik visi kaulai turi raudonuosius čiulpus, vėliau dalis jų suriebėja ir virsta geltonaisiais – tuomet kraujo ląstelių gamyba (hemopoezė) vyksta daugiausia tik plokščiuosiuose, trumpuosiuose kauluose (dubens ir kaukolės kauluose, slanksteliuose, krūtinkaulyje) bei galūnių ilgųjų kaulų galuose. Sergant tam tikromis kraujo ligomis ir norint įvertinti hemopoezę, atliekama kaulų čiulpų punkcija (į krūtinkaulį ar dubens kaulus įduriama adata ir paimama nedaug čiulpų ištyrimui). Eritrocitai gaminami nuolat. Jų gamybą priklausomai nuo organizmo poreikių skatina eritropoetinas (sintezuojamas inkstuose) ir kiti augimo faktoriai. Hemoglobino sintezei ypač svarbi geležis, kurios daugiausia yra mėsoje (todėl vegetarai dažniau suserga mažakraujyste).
Leukocitai
Leukocitai– baltosios kraujo ląstelės. Tai didesnės nei eritrocitai ląstelės, kurių kraujyje normaliai yra 4-9 x 109/l. Jų yra kelios rūšys, kiekviena atlieka savo funkciją. Todėl be bendro leukocitų skaičiaus kraujyje nustatoma leukocitų formulė – tai atskirų leukocitų rūšių skaičius ir jų santykis. Leukocitai gaminami ir bręsta kaulų čiulpuose bei limfoidiniame audinyje (blužnyje, limfmazgiuose, čiobrialiaukėje). Leukocitai gyvuoja nuo kelių valandų (kai žūsta uždegimo apimtuose audiniuose) iki kelerių metų. Leukocitai skirstomi į grūdėtuosius ir negrūdėtuosius. Grūdėtųjų leukocitų (granulocitų) citoplazmoje matomos granulės, o branduolį sudaro keletas segmentų. Jie dar skirstomi į tris rūšis: neutrofilus, bazofilus ir eozinofilus. Negrūdėtųjų leukocitų (agranulocitų) citoplazmoje granulių nėra, o branduoliai vientisi. Agranulocitams priskiriami limfocitai ir monocitai.
Neutrofilai
Neutrofilai sudaro didžiausią leukocitų dalį. Jie naikina į organizmą patekusius svetimkūnius ir mikrobus. Prisiartinę prie mikrobo, jį “praryja” ir suardo (šis procesas vadinamas fagocitoze). Neutrofilų kraujyje padaugėja susirgus infekcine liga, pažeidus audinius. Kartu padidėja ir bendras leukocitų skaičius (tai vadinama leukocitoze). Jie kaupiasi uždegimo vietose, atlikę savo darbą žūva ir kartu su audinių irimo dalelėmis sudaro pūlius. Kai infekcija labai sunki, sunaudojama labai daug neutrofilų ir jų kraujyje gali net sumažėti. Neutrofilų sumažėja piktybinių kraujo ligų metu. Žūdami neutrofilai išskiria tam tikras medžiagas (vadinamas pirogenais). Pirogenai dirgina termoreguliacijos centrus, todėl prasideda karščiavimas. Pakilusi temperatūra – tai tam tikra prasme teigiamas reiškinys, nes aukštesnėje temperatūroje suaktyvėja leukocitų judėjimas, slopinami kai kurie virusai. Todėl temperatūrą reikia mažinti tik tuomet, kai ji viršija 38oC.
Eozinofilai
Eozinofilai- dalyvauja alerginėse organizmo reakcijose. Jų kraujyje padaugėja sergant alerginėmis ligomis (bronchine astma, dilgėline, šienlige ir kitomis), kai kuriomis odos ligomis, užsikrėtus parazitais (žarnyne atsiradus kirmėlių).
Bazofilai Bazofilų kraujyje yra nedaug (0-1%), jų padaugėja alerginių reakcijų metu.
Limfocitai
Limfocitai nulemia imunines organizmo reakcijas. Imunitetas – tai organizmo apsauga nuo tam tikrų svetimų medžiagų (bakterijų, virusų, svetimų baltymų). Skiriami T ir B limfocitai. T limfocitai gaminami čiobrialiaukėje ir kaulų čiulpuose. Jie patenka į audinius, kur panašiai kaip neutrofilai fagocituoja svetimkūnius ir bakterijas. T limfocitai taip pat svarbūs kovoje su virusais. B limfocitai gaminami kaulų čiulpuose. Po sąveikos su svetima medžiaga B limfocitai virsta plazminėmis ląstelėmis, kurios gamina antikūnus. Antikūnai – tai specifiniai baltymai, cirkuliuojantys kraujyje, atpažįstantys antigeną (t.y. svetimkūnį), prie jo prisijungiantys ir skatinantys jo sunaikinimą. Beje, kiekvienam svetimkūniui ar bakterijai pasigamina specifinis atskiras antikūnas.