Globalinės ekologijos problemos

Globalines ekologijos problemos

Turinys:
Įvadas ............ 1
Ekologijos sąvoka ..... 1
Žmogaus įtaka ekologijai . 2
Oro tarša .......... 2
Žemes tarša ......... 3
Vandens tarša ........ 4
Išvada ............ 5

Įvadas

Mūsų žemėje kas minute vyksta daugybe įvairiu gamtos procesu. Nors jie ir atrodo labai chaotiški ir nenuspėjami, vis dėl to visi šie veiksniai turi tam tikra tvarka. Žmogus kaip ir visi kiti gyvi žemes organizmai daro didžiule įtaką visam gamtos mechanizmui. Kadangi jis gali daryti veiksmus kurie gali įtakoti gamta, supratęs visa tos sistemos tvarka ar esme, jis galėtu suprasti ir tai, kaip jis galėtu jaai pakenkti ar atvirkščiai. Šiai sistemai suprasti atsirado mokslo šaka pavadinta Ekologija.

Ekologijos sąvoka

Ekologija – tai mokslas apie gyvų organizmų tarpusavio ryšius ir jų sąveiką su negyvąja aplinka. Žodis „ekologija” sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių: „oikos” – namas, buveinė ir „logos” – mokslas. Kartais ekologija dar vadinama aplinkos biologija (angl. „environmental biology”).Ekologija susideda iš dviejų stambių skyrių: bendrosios ekologijos, kitaip – bioekologijos, ir taikomosios ekologijos. Pirmasis skyrius – tai teorinis ekologijos branduolys. Jis apima visas pagrindines ekologijos sampratas, žinias apie gyvosios gamtos, kaip iš daugybės orrganizmų sudarytos sistemos, veiklą. Žodis „bendroji” rodo, jog šioje dalyje nagrinėjami visiems be išimties gyviems organizmams būdingi dėsningumai. Žmogui joje skirta ne daugiau dėmesio negu bet kuriai kitai biologinei rūšiai.

Visai kitokią vietą žmogus užima taikomojoje ekologijoje. Čia analizuojamas ne tik ap

plinkos poveikis žmogui ir žmogaus prisitaikymas prie aplinkos (tą daro visos rūšys), bet ir žmogaus veiklos poveikis aplinkai. Ši skyrių sudaro trys pagrindinės temos: 1) kaip žmonių veikla atsiliepia gyvajai gamtai ir negyvajai aplinkai; 2) kaip ši antropogeninė (žmogaus pakeista) aplinka veikia žmogų,jo fizinę psichinę sveikatą, taip pat gamybos procesą; 3) kokų priemonių reikia imtis, kad išvengtume visuomenei nepageidautinų pasekmių. Taikomoji ekologija gali būti padalyta i dvi sąlygiškai savarankiškas dalis: aplinkos apsaugą ir žmogaus, ekologiją. Tarp jų nėra aiškios ribos. Galima nebent pabrėžti, kad aplinkosaugoje dominuoja gyvosios gamtos ir atskirų biologinių rūšių apsaugos klausimai, o žmogaus ekologijoje, daugiausia dėmesio, suprantama, skirta žmogaus vietai gamtoje, jo santykių su ja normalizavimui.

Žmogaus įtaka ekologijai.

Tūkstančius metų žmogaus veikla nedarė didelės žalos gamtai. Kai kurioje nors vietovėje maisto išštekliai išsekdavo, žmonės persikeldavo į kitą vietą, ten išdegindavo mišką ir įdirbdavo žemės sklypą, medžiodavo arba kokiu nors kitu būdu prasimanydavo sau maisto. Jų apleisti sklypai greitai vėl apaugdavo mišku, kuriame padaugėdavo žvėrių. Medžiotojų ir maisto rinkėjų bendruomenėje žmogaus poreikiai atitiko gamtos galimybes. Gyvųjų sistemų plėtotė tuo metu harmoningai sutapo su aplinka – oru, dirva ir vandeniu.
Pusiausvyrą tarp gamtos ir žmogaus veiklos pažeidė darbo įrankių tobulėjimas. Prieš 10 tūkstančių metų, pradėjus vystytis žemdirbystei ir gyvulininkystei, labai padaugėjo maisto išteklių. Jie skatino greitą gyventojų sk

kaičiaus augimą ir pirmų gyvenviečių kūrimąsi. Tolesnė maisto gavybos technologijų, medicinos ir pramonės plėtra palyginti negausią žmonių bendruomenę pavertė milžiniška populiacija. Ji jau buvo aprūpinta technika ir kuo toliau, tuo daugiau reikalavo žaliavų ir energijos. Žmogaus poveikis gamtai padidėjo daug kartų.
Gamindami mašinas, elektros energiją, statybines medžiagas, rūbus, maistą, namų apyvokos ir prabangos reikmenis,žmonės „gamina” ir vis daugiau kenksmingų atliekų. Dujų, aerozolių, suodžių pavidalu jos patenka i atmosferą, o su pramonės nutekamaisiais vandenimis suplaukia į upes, ežerus ir jūras. Sausumoje ir vandens telkiniuose kaupiasi gan tai svetimos, t. y. žmogaus sukurtos medžiagos – plastmasės, sintetinės skalbimo priemonės, pesticidai, tirpikliai, dažai, radioaktyvios medžiagos, įvairios šiukšlės. Kadangi sintetinių medžiagų bakterijos ir grybai nesugeba skaidyti arba, skaido labai sunkiai, jos išlieka gamtoje ilgai ir daugeliu atvejų yra labai pavojingos.
Be cheminių medžiagų ir šiukšlių, aplinkoje plinta bakterijos ir grybai, sukeliantys žmogaus, gyvulių ir augalų ligas, gadinantys pastatus, įrenginius. Negana to, transportas, pramonės įmonės ir statybų aikštelės kelia didžiuli triukšmą. Šiluminės ir atominės elektrinė skleidžia i orą ir vandens telkinius šilumą. Visi šie cheminiai, fiziniai ir biologiniai
veiksniai, dėl didelės koncentracijos ar ilgo veikimo sukeliantys neigiamus pakitimus aplinkoje, vadinami antropogenine (žmogaus sukelta) tarša.

Patekę i aplinką teršalai nepasilieka išmetimo vietoje. Juos išnešioja vėjas, vanduo, gyvi organizmai, taip pat ir žmogus. JA

AV mokslininkai nustatė, kad tik 1% pagamintų pesticidų pasiekia žemės ūkio kenkėjus ir juos naikina. Visa kita jų dalis prasiskverbia i dirvožemį, vandens telkinius, patenka i visus tos pačios ekosistemos organizmus bei i gretimas ekosistemas. Pesticidai nuodija ne tik kenkėjus, bet ir kitus ekosistemos gyventojus.
Ilgą laiką manyta, kad i orą ar vandens patenkantys teršalai prasiskiedžia ir jų kenksmingumas sumažėja. Tačiau taip nėra. Biologiškai neskaidomi arba sunkiai skaidomi teršalai, kaip antai, radioaktyvios medžiagos, sunkieji metalai, pesticidai, su maistu patekę į gyvus organizmus, įsijungia į ekosistemos mitybinį tinklą ir kaupiasi mitybos grandinėse.

Oro, vandens ar maisto užterštumas (taršos laipsnis) nustatomas lyginant juose rastą teršalo kieki su didžiausia leistina koncentracija (DLK). Kadangi vienos cheminės medžiagos, teršiančios aplinką, yra labiau pavojingos, kitos – mažiau, jų didžiausios leistinos koncentracijos skiriasi. Jų dydi nustato mokslininkai, tiriantys skirtingų teršalo koncentracijos poveiki gyviems organizmams – augalams, žuvims, žiurkėms, vėžiukams ir kt. Teršalo kiekis, kuris jau nebesukelia neigiamų pakitimų tiriamuose organizmuose, yra didžiausia leistina koncentracija.

Oro tarša

Ugnikalnių išmestos dujos, miškų ir stepių gaisrų dūmai dulkią audros ir net žiedadulkės keičia oro sudėtį, daro jį kenksmingą.gyviems organizmams. Tai natūrali oro tarša, prie kurios Žemės gyventojai yra iš dalies prisitaikę. Daug, pavojingesnė antropogeninė, arba žmogaus sukelta, ore tarša. Jos pagrindiniai šaltiniai yra šiluminės ir atominės elektrinės, metalurgijos ir

r chemijos gamyklos, automobiliai ir lėktuvai, degančios šiukšlės.
Dar šeštajame dešimtmetyje buvo manoma, jog oro užteršimas yra tik didelių miestų vietinės reikšmės bėda. Tačiau greitai paaiškėjo, kad oru teršalai pasklinda dideliu atstumų nuo išmetimo vietos, vadinasi, oro užteršimas – globalinis reiškinys. Pavyzdžiui, po Černobylio atominės elektrinės sprogimo, vėjo genamas radioaktyvią medžiagą debesis pasuko vakarą link ir per Baltarusiją, Lenkiją, užkliudęs mūsų Respublikos pietinę ir vakarinę dalį, atsidūrė Švedijoje.
Orą labiausiai teršia deginamas organinis kuras – nafta ir anglys. Joms degant, susidaro anglies oksidai:
Anglies monoksidas (CO)
Išsiskiria ne visiškai sudegus kurui. Jo esti automobilių išmetamose dujose (8-12%),
gamyklų, šiluminių elektrinių ir cigarečių dūmuose (2%). Anglies monoksidas – labai nuodingos bespalvės ir bekvapės duos. Jos sukelia galvos skausmus, pykinimą, vėmimą. Kai anglies monoksido koncentracija ore pasiekia 0,06%, kraujas nebesugeba aprūpinti organizmo deguonimi ir žmogus uždūsta.

Anglies dioksidas (COZ)
Susidaro visiškai sudegus kurui. Šios dujos taip pat bespalvės ir bekvapės. Jų visada yra
ore (apie 0,03%), tačiau dėl žmogaus kaltės šis kiekis visą laiką didėja. Anglies dioksidas ir kai kurios kitos orą teršiančios dujos telkiasi apatiniuose atmosferos sluoksniuose.
Panašiai kaip šiltnamio stiklas, jos gerai praleidžia Saulės spindulius, tačiau sulaiko nuo Žemės paviršiaus sklindančią šilumą. Dėl to pakyla oro temperatūra, keičiasi klimatas. Šis reiškinys vadinamas „šiltnamio efektu”. Per pastaruosius 100 metų vidutinė metinė oro temperatūra jau pakilo 0,5″C. Jeigu anglies dioksido koncentracija ore ir toliau taip
didės, po 60-70 metų, vidutinė oro temperatūra Šiaurės pusrutulyje gali pakilti 3-4°C. Tada pradėtų tirpti ledynai, užtvindydami didelę sausumos dalį. Paprastai tariant, daugybe miestų gali atsidurti po vandeniu.
Sieros dioksidas ir rūgštūs lietūs labai pavojingi augalams. Mat jų lapai, panašiai kaip žmogaus plaučiai, tiesiogiai dalyvauja dujų apykaitoje. Užterštame ore medžiai netenka atsparumo ligoms, jų lapai patamsėja, spygliai sudžiūsta „nudega” pušų viršūnės. Pažeistų medžių mediena būna trapi, netinkama baldų gamybai ir statyboms.
Lietuvoje nuo oro taršos jau žuvo apie 2000 hektarų miško, o apie 10 tūkstančių hektarų pažeista. Didžiausia kaltė dėl to tenka Jonavos „Azotui” (dabar „Achema”), „Akmenės cementui”, Mažeikių naftos perdirbimo gamyklai, Kėdainių chemijos gamyklai, Elektrėnų šiluminei elektrinei, Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno miestams. Be to, nemažai rūgščių lietų ir kitų teršalų su oro masėmis atkeliauja iš Centrinės Europos valstybių.
Pagrindinė oro taršos auka yra žmogus. Tose vietovėse, kuriose sudeginama daugiau kuro ir yra didesnė sieros dioksido bei kitų teršalų koncentracija, daugiau ir sergančių chronišku bronchitu. Nuo oro taršos ypač kenčia miestų gyventojai. Čia visą laiką daugėja susirgimų plaučių ligomis, vėžiu, alergine astma, širdies nepakankamumu.
Verta žinoti, kad užterštas oras mažai kuo skiriasi nuo tabako dūmų. Rūkantiems žmonėms tikimybė susirgti chronišku bronchitu bei širdies ir kraujagyslių ligomis 10 kartų didesnė negu nerūkantiems. Rūkymas sukelia bronchų vėžį netgi dažniau negu oro užteršimas.Kartu su oru teršiama ir mūsų žeme.

Žemes tarša

Didėjant gyventojų skaičiui, maisto poreikiai visą laiką didėja, o dirbamų žemių plotai nedidėja arba netgi mažėja. Mat juos užima besiplečiantys miestai, keliai, pramonės centrai. Todėl žemės ūkio produktų gamybą tenka didėja intensyviau naudojant turimas žemės. Tam padeda trąšos ir pesticidai. Tačiau, kaip buvo minėta, čia žmogus patiria „bumerango efektą”. Naudojant vis daugiau mineralinių trąšų ir pesticidų, dirvas galima užteršti neišvalomai.
Pesticidai naikina ne vien piktžoles ir kenkėjus. Nukenčia ir niekuo dėti organizmai, pirmiausia – pagrindiniai skaidytojai (pavyzdžiui, sliekai), kurių populiacijoms labai sumažėjus gresia žūtis visai ekosistemai. Nekaltos aukos – tai ir plėšrūs paukščiai. Paukščių, kurių audiniuose prisikaupia pesticidų, kiaušinių lukštai būna labai ploni, o paukščiukai žūva. Taip mažėja rūšies vislumas, o kartu – ir rūšių įvairovė. Tuo tarpu kenkėjų-vabzdžių, erkių, bakterijų, grybų – populiacijos prisitaiko prie jų naikinimui skirtų pesticidų. Iš 2000 kenkėjų rūšių ketvirtadalis jau adaptavosi ir tapo jiems atsparūs.
Aukštesniuose mitybos lygmenyse susikaupia didžiausi pesticidų kiekiai. Šiems lygmenims priklauso ir žmogus. Kaupdamosi žmogaus organizme, šios medžiagos slopina jo atsparumą ligoms. Tuose rajonuose, kur intensyviai naudojami pesticidai, žmonės dažnai serga virškinimo, nervą, širdies ir kraujagyslių ligomis, padaugėja apsigimimų.
Daugiau negu pusė Lietuvos žemės ūkio produkcijos užauginama trąšų dėka. Siekiant didesnio derliaus, dirvos neretai pertręšiamos. Taip atsitinka dažniausiai todėl, kad daugelis žmonių, dirbančių žemės ūkyje, nežino riboto derlumo dėsnio. Didinant išberiamų į dirvą azotinių trąšų kieki, daržovių derlius didėja iki tam tikros ribos. Toliau berk nebėręs, derlius lieka toks pat, tik nukenčia jo kokybė. Daržovės būna neskanios, jose susikaupę nitratai kenkia žmogaus sveikatai. Azotinių trąšų pertekliaus augalai nepanaudoja, ir jos, tapusios teršalu, su lietaus vandeniu nuteka i požeminius vandenis, upes ir ežerus.
Dideli nitratų kiekiai, su maistu patekę i žmogaus organizmą, trikdo galvos smegenų, liaukų, kraują gaminančių organų veiklą.
Nitratai kenkia ne tik žmogui, bet ir naminiams gyvuliams. Kai kurie mokslininkai mano, kad pašaruose esant nitratai karvėms sukelia leukozę. Sergančių karvių pienas gali būti kenksmingas žmogui, ypač vaikams.
Dirvų tarša labai susijusi su oro užteršimu. Pramonės įmonių zonose ir dideliuose miestuose iš oro nusėdę arba su krituliais iškritę sunkieji metalai, radioaktyvios dulkės, rūgštys keičia dirvos struktūrą, chemines savybes, žudo joje gyvenančius organizmus. Aplink Jonavos gamybini susivienijimą „Achema” 2-4 kilometrų spinduliu išnykę dirvos mikroorganizmai, o 10-15 kilometrų zonoje skursta augmenija.
Baisi rykštė yra autotransporto išmetamos kenksmingos medžiagos. Intensyvaus eismo keliai, įskaitant ir abipus jų esančią teršalų veikiamą zoną, sudaro apie 10% mūsų Respublikos teritorijos, kurią intensyviai teršia transportas. Išilgai automagistralių ir didesnių kelių dirvoje kaupiasi autotransporto išmetamas švinas ir kiti sunkieji metalai. Jie daugiau negu trečdaliu sumažina pakelėse augančių žemės ūkio kultūrų derlių ir pablogina kokybę. Automobilio išmestas švinas į žmogaus organizmą patenka ne tik su oru, daržovėmis, augančiomis prie kelio, bet ir su karvės, ėdančios pakelės žolę, pienu. Šio metalo, kaip ir pesticidų sankaupos mitybos grandinėse ir žmogaus audiniuose gali pasiekti mirtinas dozes.
Švinas jungiasi su hemoglobinu, todėl žmogaus organizmas blogiau aprūpinamas deguonimi, sutrinka jo medžiagų apykaita, virškinimo organų ir nervų sistemos veikla. Nustatyta, kad vairuotojų, automechanikų ir autoinspektorių audiniuose švino aptinkama net 1,5 karto daugiau negu kitų miesto gyventojų organizmuose.
Atstumui nuo kelio didėjant, dirvos teršalų mažėja, ir už 100 metrų lieka tik jų pėdsakai. Todėl, norint apsaugoti laukus ir jų derlių, pakanka kelius apsodinti krūmų ir medžių apsaugine juosta, o pakelėse neganyti gyvulių, nesėti daržovių ir javų. Kartu su žeme yra teršiamas ir vanduo.

Vandens tarša

Natūraliuose, švariuose vandens telkiniuose visų mineralinių elementų, reikalingų gyvų organizmų veiklai, yra pakankamai, išskyrus fosforą ir azotą. Jų trūkumas dažnai būna tas veiksnys, kuris riboj pirminės produkcijos didėjimą vandens ekosistemose.
Buitiniai ir maisto pramonės nutekamieji vandenys, srutos ir nuplautos nuo laukų trąšos atneša į upes ir ežerus daug organinių atliekų ir augalams reikalingų mineralinių medžiagų. Organinėms atliekoms skaidantis, fosforo, azoto ir kitų, elementų kiekis dar labiau didėja. Išnykus ribojančiam veiksniui – azoto ir fosforo trūkumui, – pradeda vešliai augti greitai besidauginantys dumbliai ir aukštesnieji augalai. Žolėdžiai nebepajėgia suvartoti visos pirminės produkcijos, ir organinės medžiagos perteklius nusėda į dugną. Vandens telkinys ima sparčiai želti, jo pakrantės dumblėja. Toks telkinio praturtinimas maisto medžiagomis vadinamas eutorofikacija.
Eutrofikaciją patiria daugelis mūsų krašto upių ir ežerų. Bloga ekologinė situacija Kuršių mariose, i kurias Nemunu teršalai teka beveik iš visos Lietuvos. Vasarą, kai nusistovi palanki temperatūra ir pakanka Saulės radiacijos, užterštuose vandenyse prasideda staigus žaliųjų dumblių ir melsvabakterių dauginimasis, vadinamas vandens žydėjimu.
Vandens žydėjimas yra pagrindinis eutrofikacijos požymis. Jo pasekmės labai nemalonios. Pirma, keičiasi vandens telkinio estetinis vaizdas. Jo vanduo darosi panašus į dvokiančią, žalią „sriubą”, dugno akmenys apauga siūliniai dumbliais. Tuomet telkinys nebetinka nei poilsiui, nei sportui. Antra, toks vanduo tinka vartoti buityje tik specialiai paruoštas. Trečia, vėjo ir bangų priplakta prie kranto dumblių bei kitų augalų masė pradeda pūti, išsiskiria sieros vandenilis. Šios dujos, kurių kvapas primena supuvusius kiaušinius, yra nuodingos. Ketvirta, kai kurios melsvabakterės išskiria žuvims ir žmogui nuodingas medžiagas. Jautresni žmonės, vos kelias sekundes pabuvę „žydinčiame” vandenyje, po kurio laiko pradeda viduriuoti, atsiranda odos išbėrimai. Dar viena blogybė ta, kad vandens paviršiuje susidaręs tankus dumblių sluoksnis sulaiko Saulės spindulius, ir jie nebepasiekia apatiniame vandens sluoksnyje esančių milijardų dumblių ląstelių. Negaudami pakankamai šviesos šie dumbliai žūva, nusėda ant dugno ir sudaro tankių organini dumblą, kuriuo minta bakterijos. Kadangi jos kvėpuoja vandenyje ištirpusiu deguonimi ir, turėdamos pakankamai maisto, sparčiai dauginasi, priedugnio sluoksnyje ima stigti deguonies kitiems organizmams. Pirmiausia pradeda dusti ir žūsta gilumoje gyvenančios žuvys. Priplaktos prie kranto, jos pūva, dvokia, jas apspinta musės.
Vandens telkiniai kenčia ne tik nuo eutrofikacijos, bet ir nuo įvairių i juos patekusių nuodingų medžiagų. Šios medžiagos kaupiasi vandens telkinių dugno nuosėdose, augaluose ir gyvūnuose. Kuršių marių moliuskų audiniuose randamos didelės sunkiųjų metalų koncentracijos. Valydami vandenį ir kaupdami teršalus savo kūnuose, moliuskai nuodijasi ne tik patys, bet kenkia ir žuvims, kurios jais minta. Šiaurinėje marių dalyje mažėja ne tik žuvų, bet ir aukštesniųjų augalų bei dumblių rūšių. Įsivyrauja atsparios taršai melsvabakterės ir siūliniai dumbliai. Rūšių įvairovės sumažėjimas ir atskirų populiacijų demografinis sprogimas – tai dar vienas ekosistemų pažeidimo rodiklis.

Išvada

Žmonių populiacija auga kas minute. Technologijos aplengvinančios žmogaus darbą nuolatos tobulėja. Tačiau žmogus žemėje dirba bene visuose srityse. O tai reiškia, kad jis išnaudoja beveik visus žemes resursus: orą, žemę, vandenį ir kt. Iki nauju technologijų „atėjimo i žeme“ ekosistema išlaikė savo balansą. Dauguma kilusiu problemų susijusiu su ekologijos klausimais yra pagrinde dėl žmogaus kaltės. Peršasi nuomone jog reikėtų galutinai atsisakyti jų. Tačiau dabar jau pasidarė neįmanoma išsiversti be šiuolaikiniu technologijų. Pavizdžiui, jai ankščiau žmonės apsigyvendavo prie vandens jiems reikėjo mažesniu pastangų tam kad juo aprūpinti save. Šiandien be technologiniu sprendimų to padaryti yra tiesiog neįmanoma. Tokiu pavizdžių gali būti daugybe ir klausimas yra ne tas, ar reikia šalinti technologijų pagalba iš mūsų gyvenimo, o kaip sumažinti jų žalinga poveiki aplinkai. Deja dažniausiai žmogus pasirenka pigiausia ir lengviausia būdą savo tikslui pasiekti. Čia nėra atskirai kaltu žmonių, kaltu dėl aplinkos taršos yra ant tiek daug kad norisi pasakyti kad jų nėra. Kalti visi mes, netgi tie kas nėra gamyklos savininkas, ar neturi mašinos. Banaliausias pavyzdys. Plaudami indus mes naudojame specialias priemones riebalams ir kt. elementams nuplauti, kuriu masinis panaudojimas teršė vandenį. Mes sutinkame nauduoti elektros energija kuri yra tiekiama iš šiluminių E.S. Dažniausiai matydami, kad kažkas yra negerai, bet mus tai tenkina mes liekame abejingi, nesusimastydami apie pasekmes kurios vėliau gali būti žalingos ir mum patiem. Tai yra dėl žmonių mentaliteto ir išsiauklėjimo. Jeigu žmogus yra auklėtas nevogti, jis dar ilgai dvejotu ar daryti tai net ir tada jai jam to iš tikrųjų labai reiketu. Tačiau mažai kas dvejoja ar gerai, kad po to kai mes atsigersime limonadą, plastmasinis butelis bus paprasčiausiai išvežtas į Lapes. Nekas nedvejoja, ar yra gerai sutaupyti pinigu ekologijos sąskaitą. Elementariausias pavizdys. Šio metu Japonijoje yra išbandomas prototipas – vandenilio judama mašina. Jos išmėtomos dujos yra grynas vanduo, kuri galima gerti tiesiog iš išmetamųjų dujų vamzdžio. Tačiau jai toks prototipas sėkmingai praeis visus išbandymus, dar ilgas laiko tarpas bus reikalingas tam kad tos mašinos sudarytu dauguma transporto priemonių mūsų žemėje. Vargu ar naftos magnatai sutiks lengvai atverti duris i rinka atėjusiam pigiam kurui, kuri turint atitinkamas sąlygas galima gaminti laboratorijose bene neribuotais kiekiais. Vargu ar žmones skubės pakeisti savo mašinas į ekologiškai svarias.
Todėl mano manymu pirmiausiai žmonėm reikėtų pakeisti savo mastymą, dėl klausimų susijusiu su busimomis ekologinėmis problemomis. Ir tik po to bandyti jas spręsti. Kai senovės laikais žmones suprato kad žudydami vieni kitus dėl turto ir kitu supratimu, jų išlikimui grėsė išnikimas jie sugalvojo įvairias taisykles kurias pavadino istatimais ir pradėjo nuo mažens auklėti savo vaikus, kad mirtis yra blogai. Rezultatai yra tiesiog akinami. Atrodo kas galėtu būti bendro tarp žudysite ir ekologija, tačiau gerai pagalvojus matosi daug kas bendro.
Žmones pastoviai sako MŪSŲ ŽEME. Klausimas, ar jie verti taip sakyti???

Žmogus mano jog yra pati protingiausia
būtybė žemėje.

Nauduota literatūra:

Ovčinikovas N., Šichanova N. Žaliasis mūšų planetos skydas. – K., 1987
Leekevičius E., Salickaitė –Bunikienė L. Lietuvos ekologinės bendrijos ir žmogus

Leave a Comment