Ekologija

Ekologija ir gamtos apsauga Lietuvoje: dabartis ir perspektyvos

Pastariesiems dešimtmečiams būdingi visuomenės požiūrio į gamtą ir jos apsaugą pokyčiai bei esminis susiformavusių vertybių perkainojimas. Anksčiau gamtosaugininkai daugiausia dėmesio skirdavo atskirų nykstančių rūšių bei individų apsaugai, tačiau, labai padidėjus aplinkos teršimui ir gamtos išteklių naudojimui, palaipsniui buvo suprasta, kad, norint apsaugoti nykstančias rūšis ir išlikti pačiam, visų pirma reikia apsaugoti tų rūšių gyvenamąją aplinką.Gamtos apsaugoje daugiausia naudojami du pagrindiniai informacijos šaltiniai – ekologinio monitoringo režiminių stebėjimų duomenys ir mokslinių aplinkos tyrimų rezultatai. Kaip papildomi informacijos šaltiniai naudojami įvairių specialiųjų tarnybų (hidrometeorologijos, žemėtvarkos, miškotvarkos, geodezijos, geologijos ir t.t.) duomenys.Anksčiau visos esamos ir naujai kuriamos Lietuvos gamtinės aplinkos stebėjimo struktūros buvo integruojamos į suvienytą sąjunginę monitoringo sistemą, kurios duomenys buvo įslaptinti ir skiriami tik tarnybiniam naudojimui, viešai neplatinami. Atgavus savarankiškumą ir atsisakius ekologinės informacijos įslaptinimo praktikos, visi duomenys apie šalies ekologinę būklę yra prieinami paprastiems mirtingiesiems, ir tai yra labai svarbu. Juk kiekvienas turi rūpintis aplinka, kiekvienas turi žinoti, kaip tai daryti, kiekvienam turi būti parodytos jo klaidos.Beje, gamtos apsauga ir ekologija nėra nauja sritis Lietuvoje. Žinoma, kad atskirų aplinkos komponentų stebėjimai Lietuvoje vykdomi jau nuo seno. Antai hidrologiniai Nemuno stebėjimai Rusnėje ir Smalininkuose pradėti daugiau kaip prieš 180 metų, Neries hidrologiniai stebėjimai Vilniuje ir Jonavoje – daugiau kaip prieš šimtą metų. Meteorologiniai stebėjimai pradėti taip pat praeitame šimtmetyje. Duomenys apie naudmenų struktūrą, miškų rūšinę sudėtį bei produktyvumą apima keletą šimtmečių. Kur kas trumpesnės duomenų sekos apie aplinkos teršimą, tačiau vandens telkinių ir oro užterštumo stebėjimai apima jau ne vieną dešimtmetį. Kita vertus, kai kurie stebėjimai bei tyrimai pradėti visai neseniai. Pastaruoju metu aplinkos apsaugai visame pasaulyje skiriama vis daugiau dėmesio. Prioritetas jai suteiktas ir Lietuvoje, daugiausia dėmesio skiriant taršos prevencijai bei vandenvalos įrenginių statybai.Lietuvos aplinkos apsaugos problemos – tai paviršinių ir požeminių vandenų, oro bei dirvožemio tarša, pavojingų atliekų susidarymas, tai ir kraštovaizdžio bei biologinės įvairovės mažėjimas, neracionalus gamtinių išteklių naudojimas. Kai kurios iš šių problemų yra sudėtingesnės, kitos – paprastesnės, lengviau sprendžiamos. Dabartinės Lietuvos aplinkos apsaugos strategijos tikslas – užtikrinti subalansuotą šalies vystymąsi, išlaikant sveiką gamtinę aplinką, išsaugant kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei optimizuojant gamtonaudą. Šioje aplinkos apsaugos strategijoje prioritetas suteiktas vandens ir oro problemoms išspręsti, reikiamą dėmesį skiriant visiems vandens ir oro apsaugos tikslams bei prioritetiniams tikslams kitose aplinkosaugos srityse.Aplinkos kokybės apsaugoje viena svarbiausių krypčių turi tapti taršos prevencija (išvengimas). Suinteresuotumą, skatinantį gamybos tobulinimą bei aplinkosaugos vadybą, turėtų padidinti savanoriško aplinkosaugos audito įvedimas, remiantis išsivysčiusių Europos šalių patyrimu. Tai uždavinys ateičiai, tačiau jo įgyvendinimas turi būti pradėtas jau dabar.

Vandens apsaugaApie 80% Lietuvos upių smarkiai užterštos biogeninėmis medžiagomis. Žemiau miestų vandens sanitariniai rodikliai viršija higienos normas šimtus ir net tūkstančius kartų. Labiausiai užterštos upės – Sidabra ir Kulpė. Gana prasta ir Kuršių marių būklė. Čia dažnai susidaro deguonies deficitas. Baltijos jūros pakrantė labai teršiama naftos produktais. Gruntinio vandens kokybė neatitinka geriamojo vandens standartų Klaipėdos, Šiaulių, Joniškio bei Varėnos apylinkėse. Taip pat seniai kelia susirūpinimą paviršinio vandens kokybė. Siekiant sumažinti jo užterštumą, buvo pradėti statyti išleidžiamo vandens valymo įrenginiai. Dėl lėšų trūkumo daugumos jų statyba buvo sustabdyta. Nors šiuo metu nebaigtų valymo įrenginių skaičius sumažėjo, tačiau padėtis tebėra nepatenkinama – didieji Lietuvos miestai vis dar neturi biologinio vandens valymo arba jis yra nepakankamas. Šiuo metu prioritetas suteiktas vandens valymo įrenginių statybai, daugiausia dėmesio skiriant didžiųjų miestų ir rajonų centrams.

Svarbiausias aplinkosaugos politikos tikslas – taršos sumažinimas jos šaltiniuose bei mažaatliekių technologijų įdiegimas, tačiau pirmiausia reikėtų kuo greičiau užbaigti statyti didžiųjų miestų bei rajonų centrų nuotekų valymo įrenginius. Būtina sėkmingo miestų vandens valymo įrenginių statybos programos įgyvendinimo sąlyga – tinkamas pramoninių nuotekų nukenksminimas, prieš išleidžiant jas į kanalizacijos sistemas. Pramonės įmonės turi užbaigti lokalinių valymo įrenginių statybą. Būtina tobulinti nuotekų surinkimo sistemas.

Oro apsaugaPagrindiniai oro teršimo šaltiniai Lietuvoje yra energetikos objektai – šiluminės elektrinės ir katilinės, pramonės įmonės bei transportas. Per pastaruosius metus pastebimai sumažėjo oro teršimas iš energetikos bei pramonės šaltinių, tačiau transporto sąlygojama tarša beveik nepasikeitė ir tapo dominuojančia.Oro teršimą pastebimai būtų galima sumažinti, pakeitus plačiausiai naudojamą mazutą daug švaresniu kuru – dujomis. Palaipsniui turėtų būti diegiamos naujos technologijos, perimant geriausią kitų valstybių patirtį.

Dirvožemio apsaugaDirvožemis labiausiai užterštas didžiausiuose Lietuvos miestuose, pramonės įmonių teritorijose ir šalia jų, greta transporto magistralių, sąvartynų bei buvusiose Sovietų armijos karinėse bazėse. Tačiau dirvožemio užterštumas dėl žemės ūkio veiklos dažniausiai neviršija didžiausių leidžiamų koncentracijų.Užteršto dirvožemio išvalymo darbai labai brangiai kainuoja, todėl jie beveik nevykdomi. Sovietų karinių bazių teritorijų išvalymui, dirvožemių rekultivavimui bei aplinkos renatūralizavimui reikia apie 3 mlrd. litų.

Ateityje didėjant trąšų, pesticidų bei kitų chemikalų naudojimui žemės ūkyje, reikės sukurti efektyvią pavojingų medžiagų ir gaminių kontrolės sistemą. Reikiamas dėmesys turi būti skiriamas potencialiai rūgštiems dirvožemiams, mažinant jų taršą nitratais, sunkiaisiais metalais bei kt. medžiagomis, vykdant monitoringą.Viena svarbiausių krypčių dirvožemio taršos prevencijos srityje – naftos produktų naudojimo, saugojimo ir pervežimo priemonių kokybės gerinimas.

Buitinių atliekų tvarkymasLietuvoje gausiausia buitinių atliekų. Jų kiekis vis didėja, nes plinta vienkartinės taros naudojimas. Sąvartynai dažniausiai įrengti blogai ir netinkamose vietose. Į sąvartynus išvežama daug antrinių žaliavų, kurios galėtų būti perdirbtos. Iš pramonės įmonių ten daugiausia patenka medienos atliekos. Svarbu tinkamai sutvarkyti pavojingas atliekas , kurių 1993 m. Lietuvoje susidarė apie 230 tūkst. t.Svarbiausi uždaviniai buitinių atliekų tvarkymo srityje – sumažinti atliekų kiekį, pradėti rinkti antrines žaliavas ir jas perdirbti. Prioritetine kryptimi tvarkant atliekas turi tapti prevencinės priemonės. Sudėtingiausios problemos susijusios su pavojingų atliekų tvarkymu, tam trūksta teisės aktų.

Apsauga nuo fizikinės taršosPagrindinis aplinkos radioaktyvios taršos šaltinis Lietuvoje yra Ignalinos atominė elektrinė. Šiuo metu jos aplinkoje dirbtinių radionuklidų koncentracijos pažemio ore sudaro šimtąsias didžiausios leistinos koncentracijos procento dalis.Pagrindiniai elektromagnetinės radiacijos šaltiniai Lietuvoje yra televizijos ir radio stotys, aerouostų radarai ir ryšio sistemos, karinio bei civilinio ryšio sistemos. Elektromagnetinių laukų srautas viršija leistiną tarp televizijos bokšto ir radiofonijos stoties Vilniuje bei Palangos ir Klaipėdos aerouostų radarų veikimo zonose.Terminė tarša didžiausia Drūkšių ežere ir Elektrėnų vandens saugykloje. Pagrindinis triukšmo šaltinis – transportas ir pramonės įmonės.Svarbi užduotis ateityje – saugus reaktorių užkonservavimas. Ateityje aplinkos apsauga nuo radioaktyvios taršos priklausys nuo to, ar Lietuva atsisakys atominės energetikos, ar bus statomi nauji reaktoriai.Efektyvesnes apsaugos nuo triukšmo priemones (tunelių bei akustinių izoliacinių pylimų išilgai intensyvaus eismo gatvių įrengimas, kelių įgilinimas) bus galima įgyvendinti tik sustiprėjus ekonomikai. Planuojant naujus kelius ir geležinkelius Lietuvoje, triukšmui sumažinti, būtina įgyvendinti ne tik techninių, bet ir aplinkosauginių Europos standartų reikalavimus.

Gamtinių išteklių ir kraštovaizdžio apsaugaLietuvoje išliko nemažai natūralių bei pusiau natūralių teritorijų, kuriose auga ar gyvena daug augalų, gyvūnų bei grybų rūšių, išnykusių išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse. Vis dėlto ir Lietuvoje priskaičiuojama daugiau kaip po 200 augalų ir gyvūnų, apie 100 grybų rūšių, kurios jau yra retos ar nykstančios ir kurioms reikalingos specialios apsaugos priemonės.Pagal Miškų ūkio ministerijos duomenis miškų būklė per paskutinįjį dešimtmetį pastebimai pablogėjo. Pagrindinės priežastys – nepalankios gamtinės sąlygos: stiprūs vėjai, sausros, kenkėjų plitimas, kanopinių žvėrių daroma žala. Biologinės įvairovės apsauga apima ekosistemas, rūšis ir genetinę įvairovę. Ypač svarbu sustabdyti augalų, gyvūnų ir grybų rūšių, bendrijų bei ekosistemų nykimą, t.y. išsaugoti biologinę įvairovę. Vienas svarbiausių ilgalaikių strateginių tikslų biotos apsaugos srityje – optimizuoti miškų rūšinę bei amžiaus struktūrą, padidinant šalies miškingumą. Mišku pirmiausia turėtų būti užsodinamos gamtinio karkaso teritorijose esančios žemės ūkiui mažiau tinkamos ir nederlingos žemės, vandens telkinių pakrantės bei šlaitai.

Kokia turėtų būti aplinkos apsaugos ir ekologijos ateitisPirmiausiai dėmesį reikėtų atkreipti į aplinkos apsaugos įstatymų, standartų ir normatyvų sistemos sukūrimą. Vienas pagrindinių tikslų turi būti vieningos ir paprastos aplinkos apsaugos įstatymų sistemos sukūrimas. Šiuo metu beveik visos galiojančios aplinkos kokybės normos yra paveldėtos iš buvusios Sovietų Sąjungos. Dabar gi reikia pereiti nuo kovos su pasekmėmis prie kovos su priežastimis. Turi būti naudojamos ir ekonominės priemonės, kurių tikslas – skatinti teršėjus mažinti teršalų kiekį, diegti taršos prevencijos priemones, tausoti gamtinius išteklius.Ekonominės priemonės – tai mokesčiai už taršą, vartotojų mokesčiai, mokesčių sumažinimas, subsidijos ar paskolos, mokesčiai už leidimų išdavimą.Labai didelį vaidmenį vaidina visuomenės informavimas ir švietimas. Šiuo metu trūksta tinkamos mokymo medžiagos ekologiniam švietimui organizuoti, visuomenė per mažai domisi aplinkos apsaugos problemomis, net ir ten, kur teršimas turi tiesioginės ir rimtos įtakos žmonių sveikatai. Ateityje to neturėtų būti. Per artimiausius dvejus-penkeris metus rekomenduojama parengti ir įgyvendinti “Žaliojo vartotojo” programą, skatinančią utilizuoti buitines atliekas ir taupyti energiją, supažindinti visuomenę su aplinkos apsaugos normomis, gamtos teršimo problema, išaiškinti daromą žalą ir bandyti ją kaip įmanoma sumažinti. Siūloma rengti, spausdinti ir platinti aplinkosauginę informaciją ir ekologinio švietimo medžiagą (ataskaitas apie aplinkos būklę, vadovėlius, leidinius apie specifines problemas ir t.t.), skirtą įvairioms žmonių grupėms.Labai daug kur šiandieninėje Lietuvoje viskas atsiremia į finansų problemą, taip pat į įstatymų nebuvimą arba, dar blogiau, į painius ir nesuprantamus įstatymus. Ateityje to turi būti išvengta, žmogaus harmonijos su gamta turi būti siekiama visais įmanomais ir neįmanomais būdais.

Naudota literatūra: laikraščių ir žurnalų publikacijos; Internete platinama medžiaga (adresai: http://www.ktl.mii.lt/aa/index.html http://www.gamta.lt/ ir kiti)

Ekosistemių energija, fotosintezė, kvėpavimasFotosintezė – žaliųjų augalų gebėjimas kinetinę Sau¬les spinduliuotės energiją paversti potencine biologiškai pasisavinama energija ir sukaupti ją savo audiniuose.Pirminę energiją ekosistemos gauna iš Saules. Fotosintezei reikalinga Saulės spinduliuotės energija, augalų šaknimis iš žemės siurbiamas vanduo ir ore esantis anglies dioksidas, kurį augalai paima pro lapų žioteles. Vykstant fotosintezės procesui Saules šviesos energija vandens molekules suskaido j deguonį ir vandenilį, vandenilis susijungia su anglies dioksido molekulemis, sudarydamas angliavandenius, deguonis atpalaiduojamas ir pasklinda aplinkoje:

6CO + 6H 0 + Saulės energija (673 kcal) -> C H 0 + 60Angliavandenių molekulese energijos sukaupta daugiau, negu buvo CO2 ir H2O molekulėse, iš kurių susidare C6H12O5. Ši papildoma energija yra gauta iš Ssaulės ir paversta augalų audinių chemine energija.Fotosintezėje dalyvauja ne tik vanduo, anglies dioksidas ir daug Saulės energi¬jos, bet ir azotas, fosforas, mineraliniai elementai. 5460 MJ Saulės energijos + 106CO2 + 90H2O + 16NO3 + PO4 + mineraliniai elementai —» po fotosintezės liko: 54,6 MJ Saulės energijos 3258 gramuoseorganinės medžiagos, 106C + 180H + 460 + 16N + P + 815 g mineraliniųelementų + 154O2 + 5405,4 MJ į aplinką išsklaidytos energijos. Per fotosintezės reakciją j aplinką išskirtas deguonis kurį laiką išlieka ore. Daug deguonies atmosferoje yra todėl, kad fotosintezės būdu sukuriama daug orga¬ninės medžiagos ir į aplinką patenka didelis kiekis deguonies.Žalieji augalai fotosintezei asimiliuoja tik labai nedidelę dalį (apie 1 %) į Žemės paviršių patenkančios Saulės spinduliuotės energijos. Kita dalis energijos arba atsispindi nuo Žemės paviršiaus ir grįžta į atmosferą, arba išsisklaido į aplinką. Augalai energija apsirūpina patys — juose vyksta ir fotosintezė, ir kvėpavimas.Autotrofai-. organizmai, kurie vartodami Saulės energiją iš neorganinių junginių sintetina organinius Visi kiti. Heterotrofai- organizmai, kurie vartoja augalų audiniuose sukauptą energiją ir kurie geba tik kvėpuoti ir maitintis.Organizmų kvėpavimui vartojama energija ir atmosferos deguonis, anglies diok¬sidas išskiriamas į aplinką, o vanduo lieka organizme. Kai organinė medžiaga suskyla į anglies dioksidą ir vandenį, juose nebelieka per fotosintezę sujungtos Saulės energijos, kuri išsisklaido aplinkoje šilumos pavidalu:C6H,2O6 + 6O2 -» 6CO2 + 6H2O + šiluma. Kvėpuojant organizme liekantis vanduo svarbus visiems heterotrofams, o ypač dykumos gyvūnams, kurie beveik negauna atsigerti. Pavyzdžiui, sterblinės žiur¬kės savo vandens poreikius patenkina per kvėpavimą išsiskiriančiu vandeniu, kupranugariai kaupia riebalus, o juos skaidydami bent iš dalies patenkina van¬dens poreikius.Daugumos vidutinio klimato augalų fotosintezė intensyviausia 20—30° C tem¬peratūroje, šiaurinių kraštų — 8—15° C, dykumų — apie 40° C. Rudenį, suma¬žėjus Saulės spinduliuotės intensyvumui, fotosintezė sulėtėja, žiemą — vyksta silpnai, o -20° C temperatūroje visiškai sustoja. Visžaliai augalai (pušys, eglės ir kt.) žiemą per atodrėkius vykdo fotosintezę. Žiemą fotosintezė vyksta kur kas lėčiau už kvėpavimą, todėl medžiagų kaupimasis augaluose žiemą yra deficiti¬nis dėl žemos temperatūros ir dėl šviesos trūkumo.

Globalines ekologijos problemos

Turinis:Įvadas ………………………….. 1Ekologijos sąvoka …………. 1Žmogaus įtaka ekologijai . 2Oro tarša ………………………. 2Žemes tarša ………………….. 3Vandens tarša ……………….. 4Išvada ………………………….. 5

Įvadas

Mūsų žemėje kas minute vyksta daugybe įvairiu gamtos procesu. Nors jie ir atrodo labai chaotiški ir nenuspėjami, vis dėl to visi šie veiksniai turi tam tikra tvarka. Žmogus kaip ir visi kiti gyvi žemes organizmai daro didžiule įtaką visam gamtos mechanizmui. Kadangi jis gali daryti veiksmus kurie gali įtakoti gamta, supratęs visa tos sistemos tvarka ar esme, jis galėtu suprasti ir tai, kaip jis galėtu jai pakenkti ar atvirkščiai. Šiai sistemai suprasti atsirado mokslo šaka pavadinta Ekologija.

Ekologijos sąvoka

Ekologija – tai mokslas apie gyvų organizmų tarpusa¬vio ryšius ir jų sąveiką su negyvąja aplinka. Žodis „ekologija” sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių: „oikos” – namas, bu¬veinė ir „logos” – mokslas. Kartais ekologija dar vadinama aplinkos biologija (angl. „environmental biology”).Ekologija susideda iš dviejų stambių skyrių: bendrosios ekologijos, kitaip – bioekologijos, ir taikomosios ekolo¬gijos. Pirmasis skyrius – tai teorinis ekologijos branduolys. Jis apima visas pagrindines ekologijos sampratas, žinias apie gyvosios gamtos, kaip iš daugybės organizmų sudarytos sis¬temos, veiklą. Žodis „bendroji” rodo, jog šioje dalyje nagrinė¬jami visiems be išimties gyviems organizmams būdingi dės¬ningumai. Žmogui joje skirta ne daugiau dėmesio negu bet ku¬riai kitai biologinei rūšiai.

Visai kitokią vietą žmogus užima taikomojoje ekologijoje. Čia analizuojamas ne tik aplinkos poveikis žmogui ir žmogaus prisitaikymas prie aplinkos (tą daro visos rūšys), bet ir žmo¬gaus veiklos poveikis aplinkai. Ši skyrių sudaro trys pagrindinės temos: 1) kaip žmonių veikla atsiliepia gyvajai gamtai ir negyvajai aplinkai; 2) kaip ši antropogeninė (žmogaus pakeista) aplinka veikia žmogų,jo fizinę psichinę sveikatą, taip pat gamybos procesą; 3) kokų priemonių reikia imtis, kad išvengtume visuomenei nepageidautinų pasekmių. Taikomoji ekologija gali būti padalyta i dvi sąlygiškai savarankiškas dalis: aplinkos apsaugą ir žmogaus, ekologiją. Tarp jų nėra aiškios ribos. Galima nebent pabrėžti, kad aplinkosaugoje dominuoja gyvosios gamtos ir atskirų biologinių rūšių apsaugos klausimai, o žmogaus ekologijoje, daugiausia dėmesio, suprantama, skirta žmogaus vietai gamtoje, jo santykių su ja normalizavimui.

Žmogaus įtaka ekologijai.

Tūkstančius metų žmogaus veikla nedarė didelės žalos gamtai. Kai kurioje nors vietovėje maisto ištekliai išsekdavo, žmonės persikeldavo į kitą vietą, ten išdegindavo mišką ir įdirbdavo žemės sklypą, medžiodavo arba kokiu nors kitu būdu prasimanydavo sau maisto. Jų apleisti sklypai greitai vėl apaugdavo mišku, kuriame padaugėdavo žvėrių. Medžiotojų ir maisto rinkėjų bendruomenėje žmogaus poreikiai atitiko gamtos galimybes. Gyvųjų sistemų plėtotė tuo metu harmoningai sutapo su aplinka – oru, dirva ir vandeniu.Pusiausvyrą tarp gamtos ir žmogaus veiklos pažeidė darbo įrankių tobulėjimas. Prieš 10 tūkstančių metų, pradėjus vystytis žemdirbystei ir gyvulininkystei, labai padaugėjo maisto išteklių. Jie skatino greitą gyventojų skaičiaus augimą ir pirmų gyvenviečių kūrimąsi. Tolesnė maisto gavybos technologijų, medicinos ir pramonės plėtra palyginti negausią žmonių bendruomenę pavertė milžiniška populiacija. Ji jau buvo aprūpinta technika ir kuo toliau, tuo daugiau reikalavo žaliavų ir energijos. Žmogaus poveikis gamtai padidėjo daug kartų.Gamindami mašinas, elektros energiją, statybines medžiagas, rūbus, maistą, namų apyvokos ir prabangos reikmenis,žmonės „gamina” ir vis daugiau kenksmingų atliekų. Dujų, aerozolių, suodžių pavidalu jos patenka i atmosferą, o su pramonės nutekamaisiais vandenimis suplaukia į upes, ežerus ir jūras. Sausumoje ir vandens telkiniuose kaupiasi gan tai svetimos, t. y. žmogaus sukurtos medžiagos – plastmasės, sintetinės skalbimo priemonės, pesticidai, tirpikliai, dažai, radioaktyvios medžiagos, įvairios šiukšlės. Kadangi sintetinių medžiagų bakterijos ir grybai nesugeba skaidyti arba, skaido labai sunkiai, jos išlieka gamtoje ilgai ir daugeliu atvejų yra labai pavojingos.Be cheminių medžiagų ir šiukšlių, aplinkoje plinta bakterijos ir grybai, sukeliantys žmogaus, gyvulių ir augalų ligas, gadinantys pastatus, įrenginius. Negana to, transportas, pramonės įmonės ir statybų aikštelės kelia didžiuli triukšmą. Šiluminės ir atominės elektrinė skleidžia i orą ir vandens telkinius šilumą. Visi šie cheminiai, fiziniai ir biologiniaiveiksniai, dėl didelės koncentracijos ar ilgo veikimo sukeliantys neigiamus pakitimus aplinkoje, vadinami antropogenine (žmogaus sukel¬ta) tarša.

Patekę i aplinką teršalai nepasilieka išmetimo vietoje. Juos išnešioja vėjas, vanduo, gyvi organizmai, taip pat ir žmo¬gus. JAV mokslininkai nustatė, kad tik 1% pagamintų pesticidų pasiekia žemės ūkio kenkėjus ir juos naikina. Visa kita jų dalis prasiskverbia i dirvožemį, vandens telkinius, patenka i visus tos pačios ekosistemos organizmus bei i gretima¬s ekosistemas. Pesticidai nuodija ne tik kenkėjus, bet ir kitus ekosistemos gyventojus.Ilgą laiką manyta, kad i orą ar vandens patenkantys teršalai prasiskiedžia ir jų kenksmingumas sumažėja. Tačiau taip nėra. Biologiškai neskaidomi arba sunkiai skaidomi teršalai, kaip antai, radioaktyvios medžiagos, sunkieji metalai, pesticidai, su maistu patekę į gyvus organizmus, įsijungia į ekosistemos mitybinį tinklą ir kaupiasi mi¬tybos grandinėse.

Oro, vandens ar maisto užterštumas (taršos laipsnis) nu¬statomas lyginant juose rastą teršalo kieki su didžiausia leistina koncentracija (DLK). Kadangi vienos cheminės medžiagos, teršiančios aplinką, yra labiau pavojingos, kitos – mažiau, jų didžiausios leistinos koncentracijos skiriasi. Jų dydi nustato mokslininkai, tiriantys skirtingų teršalo koncen¬tracijos poveiki gyviems organizmams – augalams, žuvims, žiurkėms, vėžiukams ir kt. Teršalo kiekis, kuris jau nebesu¬kelia neigiamų pakitimų tiriamuose organizmuose, yra di¬džiausia leistina koncentracija.

Oro tarša

Ugnikalnių išmestos dujos, miškų ir stepių gaisrų dūmai dulkią audros ir net žiedadulkės keičia oro sudėtį, daro jį kenksmingą.gyviems organizmams. Tai natūrali oro tarša, prie kurios Žemės gyventojai yra iš dalies prisitaikę. Daug, pavojingesnė antropogeninė, arba žmogaus sukelta, ore tarša. Jos pagrindiniai šaltiniai yra šiluminės ir atominės elektrinės, metalurgijos ir chemijos gamyklos, automobiliai ir lėktuvai, degančios šiukšlės.Dar šeštajame dešimtmetyje buvo manoma, jog oro užteršimas yra tik didelių miestų vietinės reikšmės bėda. Tačiau greitai paaiškėjo, kad oru teršalai pasklinda dideliu atstumų nuo išmetimo vietos, vadinasi, oro užteršimas – globalinis reiškinys. Pavyzdžiui, po Černobylio atominės elektrinės sprogimo, vėjo genamas radioaktyvią medžiagą debesis pasuko vakarą link ir per Baltarusiją, Lenkiją, užkliudęs mūsų Respublikos pietinę ir vakarinę dalį, atsidūrė Švedijoje. Orą labiausiai teršia deginamas organinis kuras – nafta ir anglys. Joms degant, susidaro anglies oksidai:Anglies monoksidas (CO)Išsiskiria ne visiškai sudegus kurui. Jo esti automobilių išmetamose dujose (8-12%),gamyklų, šiluminių elektrinių ir cigarečių dūmuose (2%). An¬glies monoksidas – labai nuodingos bespalvės ir bekvapės du¬os. Jos sukelia galvos skausmus, pykinimą, vėmimą. Kai an¬glies monoksido koncentracija ore pasiekia 0,06%, kraujas ne¬besugeba aprūpinti organizmo deguonimi ir žmogus uždūsta. Anglies dioksidas (COZ)Susidaro visiškai sudegus ku¬rui. Šios dujos taip pat bespalvės ir bekvapės. Jų visada yraore (apie 0,03%), tačiau dėl žmogaus kaltės šis kiekis visą lai¬ką didėja. Anglies dioksidas ir kai kurios kitos orą teršian¬čios dujos telkiasi apatiniuose atmosferos sluoksniuose.Panašiai kaip šiltnamio stiklas, jos gerai praleidžia Saulės spindulius, tačiau sulaiko nuo Žemės paviršiaus sklindančią šilumą. Dėl to pakyla oro temperatūra, keičiasi klimatas. Šis reiškinys vadinamas „šiltnamio efektu”. Per pastaruosius 100 metų vidutinė metinė oro temperatūra jau pakilo 0,5″C. Jeigu anglies dioksido koncentracija ore ir toliau taipdidės, po 60-70 metų, vidutinė oro temperatūra Šiaurės pusrutulyje gali pakilti 3-4°C. Tada pradėtų tirpti ledynai, užtvindydami didelę sausumos dalį. Paprastai tariant, daugybe miestų gali atsidurti po vandeniu.Sieros dioksidas ir rūgštūs lietūs labai pavojingi auga¬lams. Mat jų lapai, panašiai kaip žmogaus plaučiai, tiesiogiai dalyvauja dujų apykaitoje. Užterštame ore medžiai netenka atsparumo ligoms, jų lapai patamsėja, spygliai sudžiūsta „nudega” pušų viršūnės. Pažeistų medžių mediena būna tra¬pi, netinkama baldų gamybai ir statyboms. Lietuvoje nuo oro taršos jau žuvo apie 2000 hektarų miš¬ko, o apie 10 tūkstančių hektarų pažeista. Didžiausia kaltė dėl to tenka Jonavos „Azotui” (dabar „Achema”), „Akmenės cementui”, Mažeikių naftos perdirbimo gamyklai, Kėdainių chemijos gamyklai, Elektrėnų šiluminei elektrinei, Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno miestams. Be to, nemažai rūgš¬čių lietų ir kitų teršalų su oro masėmis atkeliauja iš Centri¬nės Europos valstybių.

Pagrindinė oro taršos auka yra žmogus. Tose vietovėse, kuriose sudeginama daugiau kuro ir yra didesnė sieros diok¬sido bei kitų teršalų koncentracija, daugiau ir sergančių chro¬nišku bronchitu. Nuo oro taršos ypač kenčia miestų gyvento¬jai. Čia visą laiką daugėja susirgimų plaučių ligomis, vėžiu, alergine astma, širdies nepakankamumu.Verta žinoti, kad užterštas oras mažai kuo skiriasi nuo tabako dūmų. Rūkantiems žmonėms tikimybė susirgti chro¬nišku bronchitu bei širdies ir kraujagyslių ligomis 10 kartų didesnė negu nerūkantiems. Rūkymas sukelia bronchų vėžį netgi dažniau negu oro užteršimas.Kartu su oru teršiama ir mūsų žeme.

Žemes tarša

Didėjant gyventojų skaičiui, maisto poreikiai visą laiką didėja, o dirbamų žemių plotai nedidėja arba netgi mažėja. Mat juos užima besiplečiantys miestai, keliai, pramonės cen¬trai. Todėl žemės ūkio produktų gamybą tenka didėja intensyviau naudojant turimas žemės. Tam padeda trąšos ir pes¬ticidai. Tačiau, kaip buvo minėta, čia žmogus patiria „bume¬rango efektą”. Naudojant vis daugiau mineralinių trąšų ir pesticidų, dirvas galima užteršti neišvalomai.Pesticidai naikina ne vien piktžoles ir kenkėjus. Nukenčia ir niekuo dėti organizmai, pirmiausia – pagrindiniai skaidyto¬jai (pavyzdžiui, sliekai), kurių populiacijoms labai sumažėjus gresia žūtis visai ekosistemai. Nekaltos aukos – tai ir plėšrūs paukščiai. Paukščių, kurių audiniuose prisikaupia pesticidų, kiaušinių lukštai būna labai ploni, o paukščiukai žūva. Taip mažėja rūšies vislumas, o kartu – ir rūšių įvairovė. Tuo tarpu kenkėjų-vabzdžių, erkių, bakterijų, grybų – populiacijos pri¬sitaiko prie jų naikinimui skirtų pesticidų. Iš 2000 kenkėjų rūšių ketvirtadalis jau adaptavosi ir tapo jiems atsparūs.Aukštesniuose mitybos lygmenyse susikaupia didžiausi pesticidų kiekiai. Šiems lygmenims priklauso ir žmogus. Kaupdamosi žmogaus organizme, šios medžiagos slopina jo atsparumą ligoms. Tuose rajonuose, kur intensyviai naudojami pesticidai, žmonės dažnai serga virškinimo, nervą, širdies ir kraujagyslių ligomis, padaugėja apsigimimų.Daugiau negu pusė Lietuvos žemės ūkio produkcijos užauginama trąšų dėka. Siekiant didesnio derliaus, dirvos neretai pertręšiamos. Taip atsitinka dažniausiai todėl, kad daugelis žmonių, dirbančių žemės ūkyje, nežino riboto derlumo dėsnio. Didinant išberiamų į dirvą azotinių trąšų kieki, daržovių derlius didėja iki tam tikros ribos. Toliau berk nebėręs, derlius lieka toks pat, tik nukenčia jo kokybė. Daržovės būna neskanios, jose susikaupę nitratai kenkia žmogaus sveikatai. Azotinių trąšų pertekliaus augalai nepanaudoja, ir jos, tapusios teršalu, su lietaus vandeniu nuteka i požeminius vandenis, upes ir ežerus.Dideli nitratų kiekiai, su maistu patekę i žmogaus organizmą, trikdo galvos smegenų, liaukų, kraują gaminančių organų veiklą. Nitratai kenkia ne tik žmogui, bet ir naminiams gyvuliams. Kai kurie mokslininkai mano, kad pašaruose esant nitratai karvėms sukelia leukozę. Sergančių karvių pienas gali būti kenksmingas žmogui, ypač vaikams.Dirvų tarša labai susijusi su oro užteršimu. Pramonės įmonių zonose ir dideliuose miestuose iš oro nusėdę arba su krituliais iškritę sunkieji metalai, radioaktyvios dulkės, rūgštys keičia dirvos struktūrą, chemines savybes, žudo joje gyvenančius or¬ganizmus. Aplink Jonavos gamybini susivienijimą „Achema” 2-4 kilometrų spinduliu išnykę dirvos mikroorganizmai, o 10-15 kilometrų zonoje skursta augmenija.Baisi rykštė yra autotransporto išmetamos kenksmingos medžiagos. Intensyvaus eismo keliai, įskaitant ir abipus jų esančią teršalų veikiamą zoną, sudaro apie 10% mūsų Res¬publikos teritorijos, kurią intensyviai teršia transportas. Iš¬ilgai automagistralių ir didesnių kelių dirvoje kaupiasi auto¬transporto išmetamas švinas ir kiti sunkieji metalai. Jie dau¬giau negu trečdaliu sumažina pakelėse augančių žemės ūkio kultūrų derlių ir pablogina kokybę. Automobilio išmestas švinas į žmogaus organizmą pa¬tenka ne tik su oru, daržovėmis, augančiomis prie kelio, bet ir su karvės, ėdančios pakelės žolę, pienu. Šio metalo, kaip ir pesticidų sankaupos mitybos grandinėse ir žmogaus audiniuose gali pasiekti mirtinas dozes.

Švinas jungiasi su hemoglobinu, todėl žmogaus organiz¬mas blogiau aprūpinamas deguonimi, sutrinka jo medžiagų apykaita, virškinimo organų ir nervų sistemos veikla. Nusta¬tyta, kad vairuotojų, automechanikų ir autoinspektorių au¬diniuose švino aptinkama net 1,5 karto daugiau negu kitų miesto gyventojų organizmuose.Atstumui nuo kelio didėjant, dirvos teršalų mažėja, ir už 100 metrų lieka tik jų pėdsakai. Todėl, norint apsaugoti lau¬kus ir jų derlių, pakanka kelius apsodinti krūmų ir medžių apsaugine juosta, o pakelėse neganyti gyvulių, nesėti daržo¬vių ir javų. Kartu su žeme yra teršiamas ir vanduo.

Vandens tarša

Natūraliuose, švariuose vandens telkiniuose visų mineralinių elementų, reikalingų gyvų organizmų veiklai, yra pakankamai, išskyrus fosforą ir azotą. Jų trūkumas dažnai būna tas veiksnys, kuris riboj pirminės produkcijos didėjimą vandens ekosistemose.Buitiniai ir maisto pramonės nutekamieji vandenys, srutos ir nuplautos nuo laukų trąšos atneša į upes ir ežerus daug organinių atliekų ir augalams reikalingų mineralinių medžiagų. Organinėms atliekoms skaidantis, fosforo, azoto ir kitų, elementų kiekis dar labiau didėja. Išnykus ribojančiam veiksniui – azoto ir fosforo trūkumui, – pradeda vešliai augti greitai besidauginantys dumbliai ir aukštesnieji augalai. Žolėdžiai nebepajėgia suvartoti visos pirminės produkcijos, ir organinės medžiagos perteklius nusėda į dugną. Vandens telki¬nys ima sparčiai želti, jo pakrantės dumblėja. Toks telkinio praturtinimas maisto medžiagomis vadinamas eutorofikacija.Eutrofikaciją patiria daugelis mūsų krašto upių ir ežerų. Bloga ekologinė situacija Kuršių mariose, i kurias Nemunu teršalai teka beveik iš visos Lietuvos. Vasarą, kai nusistovi palanki temperatūra ir pakanka Saulės radiacijos, užterštuose vandenyse prasideda staigus žaliųjų dumblių ir melsvabakterių dauginimasis, vadinamas vandens žydėjimu.Vandens žydėjimas yra pagrindinis eutrofikacijos požymis. Jo pasekmės labai nemalonios. Pirma, keičiasi vandens telkinio estetinis vaizdas. Jo vanduo darosi panašus į dvokiančią, žalią „sriubą”, dugno akmenys apauga siūliniai dumbliais. Tuomet telkinys nebetinka nei poilsiui, nei sportui. Antra, toks vanduo tinka vartoti buityje tik specialiai paruoštas. Trečia, vėjo ir bangų priplakta prie kranto dumblių bei kitų augalų masė pradeda pūti, išsiskiria sieros vandenilis. Šios dujos, kurių kvapas primena supuvusius kiaušinius, yra nuodingos. Ketvirta, kai kurios melsvabakterės išskiria žuvims ir žmogui nuodingas medžiagas. Jautresni žmonės, vos kelias sekundes pabuvę „žydinčiame” vandenyje, po kurio laiko pradeda viduriuoti, atsiranda odos išbėrimai. Dar viena blogybė ta, kad vandens paviršiuje susidaręs tankus dumblių sluoksnis sulaiko Saulės spindulius, ir jie nebepasiekia apatiniame vandens sluoksnyje esančių milijardų dumblių ląstelių. Negaudami pakankamai šviesos šie dumbliai žūva, nusėda ant dugno ir sudaro tankių organini dumblą, kuriuo minta bakterijos. Kadangi jos kvėpuoja vandenyje ištirpusiu deguonimi ir, turėdamos pakankamai maisto, sparčiai dauginasi, priedugnio sluoksnyje ima stigti deguonies kitiems organizmams. Pirmiausia pradeda dusti ir žūsta gilumoje gyvenančios žuvys. Priplaktos prie kranto, jos pūva, dvokia, jas apspinta musės.Vandens telkiniai kenčia ne tik nuo eutrofikacijos, bet ir nuo įvairių i juos patekusių nuodingų medžiagų. Šios medžiagos kaupiasi vandens telkinių dugno nuosėdose, augaluose ir gyvūnuose. Kuršių marių moliuskų audiniuose randamos didelės sunkiųjų metalų koncentracijos. Valydami vandenį ir kaupdami teršalus savo kūnuose, moliuskai nuodijasi ne tik patys, bet kenkia ir žuvims, kurios jais minta. Šiaurinėje marių dalyje mažėja ne tik žuvų, bet ir aukštesniųjų augalų bei dumblių rūšių. Įsivyrauja atsparios taršai melsvabakterės ir siūliniai dumbliai. Rūšių įvairovės sumažėjimas ir atskirų populiacijų demografinis sprogimas – tai dar vienas ekosistemų pažeidimo rodiklis.

Išvada

Žmonių populiacija auga kas minute. Technologijos aplengvinančios žmogaus darbą nuolatos tobulėja. Tačiau žmogus žemėje dirba bene visuose srityse. O tai reiškia, kad jis išnaudoja beveik visus žemes resursus: orą, žemę, vandenį ir kt. Iki nauju technologijų „atėjimo i žeme“ ekosistema išlaikė savo balansą. Dauguma kilusiu problemų susijusiu su ekologijos klausimais yra pagrinde dėl žmogaus kaltės. Peršasi nuomone jog reikėtų galutinai atsisakyti jų. Tačiau dabar jau pasidarė neįmanoma išsiversti be šiuolaikiniu technologijų. Pavizdžiui, jai ankščiau žmonės apsigyvendavo prie vandens jiems reikėjo mažesniu pastangų tam kad juo aprūpinti save. Šiandien be technologiniu sprendimų to padaryti yra tiesiog neįmanoma. Tokiu pavizdžių gali būti daugybe ir klausimas yra ne tas, ar reikia šalinti technologijų pagalba iš mūsų gyvenimo, o kaip sumažinti jų žalinga poveiki aplinkai. Deja dažniausiai žmogus pasirenka pigiausia ir lengviausia būdą savo tikslui pasiekti. Čia nėra atskirai kaltu žmonių, kaltu dėl aplinkos taršos yra ant tiek daug kad norisi pasakyti kad jų nėra. Kalti visi mes, netgi tie kas nėra gamyklos savininkas, ar neturi mašinos. Banaliausias pavyzdys. Plaudami indus mes naudojame specialias priemones riebalams ir kt. elementams nuplauti, kuriu masinis panaudojimas teršė vandenį. Mes sutinkame nauduoti elektros energija kuri yra tiekiama iš šiluminių E.S. Dažniausiai matydami, kad kažkas yra negerai, bet mus tai tenkina mes liekame abejingi, nesusimastydami apie pasekmes kurios vėliau gali būti žalingos ir mum patiem. Tai yra dėl žmonių mentaliteto ir išsiauklėjimo. Jeigu žmogus yra auklėtas nevogti, jis dar ilgai dvejotu ar daryti tai net ir tada jai jam to iš tikrųjų labai reiketu. Tačiau mažai kas dvejoja ar gerai, kad po to kai mes atsigersime limonadą, plastmasinis butelis bus paprasčiausiai išvežtas į Lapes. Nekas nedvejoja, ar yra gerai sutaupyti pinigu ekologijos sąskaitą. Elementariausias pavizdys. Šio metu Japonijoje yra išbandomas prototipas – vandenilio judama mašina. Jos išmėtomos dujos yra grynas vanduo, kuri galima gerti tiesiog iš išmetamųjų dujų vamzdžio. Tačiau jai toks prototipas sėkmingai praeis visus išbandymus, dar ilgas laiko tarpas bus reikalingas tam kad tos mašinos sudarytu dauguma transporto priemonių mūsų žemėje. Vargu ar naftos magnatai sutiks lengvai atverti duris i rinka atėjusiam pigiam kurui, kuri turint atitinkamas sąlygas galima gaminti laboratorijose bene neribuotais kiekiais. Vargu ar žmones skubės pakeisti savo mašinas į ekologiškai svarias.Todėl mano manymu pirmiausiai žmonėm reikėtų pakeisti savo mastymą, dėl klausimų susijusiu su busimomis ekologinėmis problemomis. Ir tik po to bandyti jas spręsti. Kai senovės laikais žmones suprato kad žudydami vieni kitus dėl turto ir kitu supratimu, jų išlikimui grėsė išnikimas jie sugalvojo įvairias taisykles kurias pavadino istatimais ir pradėjo nuo mažens auklėti savo vaikus, kad mirtis yra blogai. Rezultatai yra tiesiog akinami. Atrodo kas galėtu būti bendro tarp žudysite ir ekologija, tačiau gerai pagalvojus matosi daug kas bendro.Žmones pastoviai sako MŪSŲ ŽEME. Klausimas, ar jie verti taip sakyti???

Žmogus mano jog yra pati protingiausiabūtybė žemėje…

Nauduota literatūra:

Ovčinikovas N., Šichanova N. Žaliasis mūšų planetos skydas. – K., 1987Leekevičius E., Salickaitė –Bunikienė L. Lietuvos ekologinės bendrijos ir žmogus.