ekologija

Ekologija – tai mokslas apie organizmų ryšius ir santykius su juos supančia aplinka. Ekologija yra palyginti nauja mokslo šaka, nagrinėjanti organizmų ryšį su aplinka. Ekologiniu požiūriu vadinamas toks požiūris, kada planuojant ir atliekant darbus ekologiniai kriterijai laikomi svarbiausiais. Kada siekiama, kad kenksmingų medžiagų išmetimas būtų ne didesnis, negu gamta pajėgi atlaikyti. Pavyzdžiui, vadovaujantis ekologiniu požiūriu rūgštinančių sieros bei azoto junginių išmetimą reikėtų sumažinti 80-90. Kol to nebus padaryta, rūgštėjimo daroma žala gamtai nuolat didės. Ji nagrinėja įvairiais požiūriais: nuo atskirų rūšių sąveikos su aplinka iki ištisų gamtinių sistemų sandaros ir veikimo principų. Daugeliui ekologijos šakų būdingas polinkis ieškoti mus supančio sudėtingo pasaulio vientisumo ir jo reiškinių tarpusavio prikauomybės. Tą tarpusavio priklausomybę būtina gerai suprasti, norint išsaugoti nykstančias rūšis bei gamtines sistemas ir suvokti, kokį poveikį gamtai daro įvairūs teršalai.

Gamta – lyg sudėtingas nėrinys, kuriame viskas tarpusavy susiję. Tame tarpe ir žmogus. Daugelis tai gerai supranta. Kad šio nėrinio nesuardytume bandydami jame kažka keisti, reikalingos žinios.

NETEISINGAI VARTOJAMAS ŽODISEkologija tapo madingu žodžiu. Jį dažnai vartoja politikai ir kiti valdžios žmonės, norėdami parodyti, jog rūpinasi aplinka. Dėl to daugelis žmonių deda lygybės ženklą tarp aplinkos apsaugos ir ekologijos. Tai klaida. Ne ekologijos uždavinys yra atsakyti, dera ar nedera mėgstamoje poilsio vietoje įrengti savartyną, arba – gerai ar blogai, kad išnaikinami vilkai. Tačiau ekologinės žinios mums leidžia bendrais bruožais numatyti žmogaus veiklos pasekmes gamtoje. Ar mums labai svarbu, kad neteksime poilsio vietos, kad bus išnaikinti vilkai arba kad vanduo ežeruose taps rūgštus?

Žinoti ekologijos pagrindus svarbu ne tik įvairiems vadovams ar viršininkams, bet ir visiems eiliniams žmonėms, kurie neketina likti nuošalyje ir nori turėti savo poziciją. Dalykinės žinios apie gyvenamąją aplinką, visada svarbios. Tačiau sprendžiant kokią nors problemą negana vien žinių – reikia ir valios. Žinios yra būtina, bet nepakankama prielaida: savaime aišku, kad lengviau susidoroti su tuo darbu, apie kurį jau šį tą žinai, negu su tuo, kurio visiškai nepažįsti.

Ne tik oras

Žemės atmosfera susideda maždaug iš 78% azoto (N2) ir 21% deguonies (O2). Likusią dalį sudaro visų pirma inertinės dujos argonas (Ar) ir neonas (Ne) bei anglies dioksidas (CO2). Atmosferoje yra dar daug kitų medžiagų, kurios gali būti labai svarbios, nors jų koncentracija maža. Atmosferos sudėtis palyginti pastovi. Gamindami teršalus mes keičiame jos sudėtį.

ŠILTNAMIO EFEKTAS

Anglies dioksidas neturi įtakos Žemės paviršių pasiekiančiai matomajai Saulės šviesos spektro daliai, tačiau to negalima pasakyti apie ilgabangį šiluminį spinduliavimą, kuris nuo Žemės paviršiaus sklinda į kosminę erdvę: dalį šių spindulių anglies dioksidas sugeria paversdamas šiluma. Iškasamasis kuras – akmens anglis, nafta, gamtinės dujos – tai labai seni miškų, dumblių ir kitokio organinio pasaulio likučiai, kurie buvo apsaugoti nuo visiško suirimo. Iškasamasis kuras susidaro nepaprastai lėtai. Šiuolaikinės industrinės šalys per kelis dešimtmečius sunaudojo labai daug žinomų naftos išteklių. Degindami iškasamąjį kura didiname anglies dioksido kiekį atmosferoje. Nors dalis anglies dioksido ištirpsta vandenynuose, vis dėlto jo koncentracija ore didėja. Vienoje Havajų salų vietoje, kur išsiskiria daug anglies dioksido, nuo 1958 iki 1978 metų jo konsentracija ore padidėjo nuo 316 iki 336 dalių milijone dalių oro. Kita priežastis, dėl ko didėja anglies dioksido koncentracija ore – tai miškų kirtimas ir pernelyg intensyvus ganymas, visų pirma, atogrąžų miškuose. Mažėjant augmenijos plotams mažėja ir anglies dioksido sunaudojimas fotosintezėje.

Didėjant anglies dioksido koncentracija keičia Žemės spinduliavimo balansą. Jei ji ir toliau didės, klimatas gali atšilti tiek, kad pradės tirpti ledynai. Tada vandenynuose pakiltų vandens lygis, o tai labai pavojinga, nes daug mūsų planetosgyventojų gyvena palyginti neaukštai virš dabartinio vandenynų lygio. Apskaičiuota, kad jeigu anglies dioksido konsentracija ir toliau didės tokia pat sparta, iki 2050 metų vidutinė metų temperatūra padidės 3°C. Tada ne tik Lietuvoje, bet ir pietų Švedijoje bus galima auginti persikus, apelsinus, sojas. Tačiau nereikia pamiršti, kad klimatas kinta natūraliai. Daug požymių rodo, jog artėja klimato atšalimas. Kaip bus ištikrųjų sunku pasakyti. Negalima ignoruoti anglies dioksido koncentracijos didėjimo problemos, tačiau tenka susitaikyti su mintimi, kad prognozuoti sunku. Primename, kad šiltnamio efektą sukelia ne tik anglies dioksidas, bet ir kitos medžiagos, tarp jų metanas ir freonai.

ATOGRĄŽŲ MIŠKŲ NAIKINIMAS

Drėgnieji atogrąžų miškai priklauso bionams, kuriuose rūšių yra daugiausia, tačiau jie ir lengviausiai pažeidžiami. Iškirtus atogrąžų miškus pasekmės dažnai būna katastrofiškos. Taip yra dėl to, kad beveik visus maisto išteklius sudaro patys augalai, ir mišką iškirtus tie ištekliai pranyksta. Selvos (atogrąžų miško) dirvožemyje maisto medžiagų labai mažai. Naujas miškas su tokia pačia rūšių įvairove jau nebeatauga. Nepaliaujamas atogrąžų miškų kirtimas – vienas iš didžiausių pavojų mūsų planetos aplinkai. Jie auga regionuose, kur stabilus, lengvai atspėjamas klimatas. Tokiomis sąlygomis susiformuoja ekosistema su didelia rūšių įvairove ir dideliu biologiniu produktyvumu. Atogrąžų miškuose gyvena daug specializuotų rūšių su siauromis ekologinėmis nišomis. Vis dėlto būtina prielaida rūšių įvairovei yra aplinkos stabilumas. Pati įvairovė nedidina ekosistemos stabilumo, priešingai, dėl to ji gali būti lengviau pažeidžiama.

GALUTINĖ STOTELĖ – JŪRA

Galima sakyti, kad vandens apytaka prasideda ir baigiasi jūroje. Į jūrą atplukdytame upių vandenyje išlikę visi gamtos ir žmogaus poveikio pėdsakai. Daug kur pajūris itin nukentėjęs. Ne išimtis ir Lietuvos pajūris bei pati Baltijos jūra. Baltija yra smarkiai izoliuota, jos vandens mainai su Atlanto vandenynu vyksta labai lėtai. Todėl trąšos bei nuodingos medžiagos linkusios jūroje kauptis, keldamos pertręšimo bei įvairių aplinkos nuodų problemas. Čia labai sumažėjo paukščių, kai kurios ruonių rūšys atsidūrė ties išnykimo riba. Dėl plūstančių trąšų jūros dugne, kur irsta visos jūros paviršiuje susidariusios organinės medžiagos, atsiranda deguonies trūkumas. Dėl to kai kuriuose jūros rajonuose nukentėjo dugno fauna ir sumažėjo žuvų.