LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS
Ekologijos katedra
Baltijos jūros ekologinė būklė ir priemonės jai optimizuoti
Atliko: Donatas MeškauskasAF, III kursas, 2 grupėTikrino: D. Baltramaitytė
Akademija, 2002
Turinys
Bendrai apie Baltijos jūrą ………………………………………………………………………………………….. 2 psl.Kai kurie šalutiniai Baltijos jūros cheminiai elementai …………………………………………………. 4 psl.Baltijos jūros pakrančių vandenų būklė ………………………………………………………………………. 5 psl. Botnijos įlanka ……………………………………………………………………………………………… 5 psl. Suomijos įlanka …………………………………………………………………………………………….. 5 psl. Rygos įlanka …………………………………………………………………………………………………. 5 psl. Rytinė Atviroji Baltijos jūros dalis ………………………………………………………………….. 6 psl. Gdansko įlanka, vidurinė Lenkijos pakrantė, Pomeranijos įlanka ………………………… 6 psl. Arkonas baseinas …………………………………………………………………………………………… 6 psl. Baltų jūra, Zundo ir Kategato sąsiauriai …………………………………………………………… 7 psl.Gyvųjų išteklių būklė Baltijos jūroje ………………………………………………………………………….. 7 psl. Gamtiniai ištekliai, žuvys ir žvejyba ………………………………………………………………… 7 psl. Ruoniai ir paukščiai ……………………………………………………………………………………….. 8 psl. Žuvininkystė …………………………………………………………………………………………………. 9 psl.Atviros Baltijos jūros būklė …………………………………………………………………………………….. 10 psl. Druskingumas ir deguonis …………………………………………………………………………….. 10 psl. Biogeninės medžiagos ………………………………………………………………………………….. 11 psl. Maistmedžiagių patekimas į Baltijos jūrą ……………………………………………………….. 11 psl. Baltijos jūros teršimas maisto medžiagomis per paskutinius dešimtmečius …………. 14 psl. Metalai ir patvarūs organiniai junginiai ………………………………………………………….. 15 psl. Planktonas ir dugno fauna …………………………………………………………………………….. 16 psl. Naftos teršalai ……………………………………………………………………………………………… 16 psl. Baltijos jūros radioaktyvioji tarša ………………………………………………………………….. 18 psl.Eutrofikacija ………………………………………………………………………………………………………….. 19 psl. Eutrofikacija Baltijos jūroje ………………………………………………………………………….. 20 psl.Gyvūnų ir augalų aprašas iš raudonosios knygos ……………………………………………………….. 22 psl.Literatūra ………………………………………………………………………………………………………………. 25 psl.
Bendrai apie Baltijos jūrą
Baltijos jūra – Atlanto vandenyno dalis giliai įsiterpusi į Europos šiaurę. Baltijos jūra – uždara jūra. Ji per siaurus Danijos sąsiaurus siejasi su Šiaurės jūra. Baltijos jūra nusidriekusi iš pietvakarių į šiaurės rytus. Tolimiausias šiaurinis jos taškas yra netoli poliaračio (650 40’ š.pl.) o pietinis – apie 530 45’ š.pl. Taigi pagal platumą ji užima 12 laipsnių, o pagal ilgumą – nuo 9010’ iki 30015’ r.ilg. Taigi atskiros Baltijos jūros dalys priklauso skirtingoms geologinėms ir klimatinėms zonoms. Baltijos jūrai priklauso ir didelės įlankos – Botnijos, Suomių, Rygos, taip pat keletas nedidelių – Kuršių, Vyslos (Aistmarės) ir kt.Baltijos jūros paviršinių vandenų plotas apie 415 000 km2, kuris apytiksliai lygus Juodosios jūros plotui (423 000 km2), bet pagal vandens kiekį ji priklauso mažoms jūroms. Baltijos jūros vandens tūris yra 22 000 km3. . Jei Baltijos jūros pakrantės liniją ištiesintume, ji nusidriektų apie 7000 kilometrų. Didžiausias gylis 459 m, vidutinis gylis 48 m. Vandens tūris 20300km3 Vakaruose erešliro ( Zundo ), D. Beldo ir M. Belto sąsiauriais jungiasi su Kategaro sąsiauriu (Šiaurės jūros dalis). Baltijos jūra turi keletą didelių salų: Zelandijos (7016 km2), Gotlando (3001 km2) ir kt. Ji skalauja devynių pramoninių šalių krantus. Prie Baltijos jūros yra Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Danijos, Švedijos, Suomijos, Rusijos, Estijos ir Latvijos krantai. Didžiausios įlankos yra Botnijos, Suomijos, Rygos, Gdansko, Kuršių marios. Baltija yra negili šelfinė jūra, dažniausias gilys 40-100 m. Viduryje yra gilių duburių: Landorto (459 m), Boteno (294m), Gotlando(249 m). Seklumos: Adlerio(5 m), Oderio(6 m). Smulkesnias dugno reljefo formas sudaro mažesni kalvynai ir gūbriai, povandeninės senvagės, slėniai, senieji karstiniai klifai, terasos.Dugno reljefas nėra vienalytis, jis veikia visą vandens cirkuliaciją. Į Baltijos jūrą įteka apie 200 upių, kurios vidutiniškai per metus atneša 400-500 km3 gėlo vandens. Iš Šiaurės jūros į Baltiją per metus vidutiniškai prasiskverbia nuo 200 iki 1200 km3 vandens, o iš Baltijos į Šiaurės jūrą – apie 1200-1700 km3.Užtvenkus Danijos sąsiaurius, Baltijos jūros vandens lygis pakiltų 124 cm per metus. Gėlo vandens perteklius turi būti kompensuotas nuotekos-antplūdžio skirtumu. Dėl šios priežasties Baltijos jūrai būdingas horizontalus ir vertikalus druskingumo pasiskirstymas, t.y. jūros gyliui didėjant, didėja druskingumas. Detaliau nagrinėjant druskingumo vertikalųjį pasiskirstymą nustatyti du sluoksniai: paviršinis, kuriam druskų trūksta, ir giluminis, kurio druskingumas didelis. Tarp tų sluoksnių yra druskingumo šuolio tarpsluoksnis, trukdantis įvairiems procesams pasiskirstyti tarp viršutinio ir apatinio sluoksnių. Šuolio sluoksnis išsidėstęs įvairiuose gyliuose, nuo 15-20 m pietinėje dalyje iki 60-70 m centrinėje. Toks nepaprastas hidrologinis režimas įvairiomis hidrologinėmis sąlygomis įvairiais metų laikais Baltijos jūroje sukuria labai sudėtingus šalutinių medžiagų kaupimosi ir sklidimo dėsningumus.Baltijos dubuma apima tris didelius žemės plutos strūkturinius elementus: Baltijos kristalinio skydo pietų šlaitą, Rusijos plokštės vakarinę dalį ( Baltijos sineklizę) ir saksonijos tektoninio lanko vakarinį įlinkį. Senasiąs uoleinas dengia glacigeninės ir jūrinės kvarteto nuosėdos; jų sluoksnio storis storėja iš šiaurės į pietus. Dugne vyrauja dumblas, smėlis, aleuzetas. Yra naudingų iškasenų: sunkiųjų minerlų, sąnašų, geležies ir mangano koabuojų, naftos, gintaro. Susisdarymas. Baltijos daubuma pradėjo formuotis Devido periode. Per ledynmečius ją dengė ledynai. Tarp ledynmečių Baltijos baseine taip pat buvo jūra. Dabartinės jūros pritakos atsirado Biolingo laikotarpio pradžioje, traukiantis ledynui (maždaug prieš 13 tūkst. metų). Buvo kelios vystymosi stadijos. Iš pradžių ledyno tirpsmo vandenys kaupiantis reljefo pažemėjimuose, susidarė lokalinių ežerų sistema. Prieš 12-10 tūkst. m. ledynams atsitraukus iki Pietų Suomijos ir Švedijos krantų Baltijos dauboje telkšojo gėlas Baltijos ežeras susisiekė su vandenynu, jo lygis krito ir susidarė apygėlio ir šalto vandens baseinas – Joldijos jūra. Baltijos pietų dalis tuo laiku buvo sausuma. Maždaug prieš 9000 metų Vidurinėje Švedijoje pradėjus kilti žemės plutai, nutrūko Joldijos jūros ryšis su vandenynu, ilgainiui susidarė gėlas Anciliaus ežeras.Jo lygis kilo; didžiausias – transgerijos krantiniai dariniai ties Lietuvos krantais dabar slūgso jūroje 5-6 metrų gylyje, Latvijoje ( Kuršių pusiasalyje ) 10-24 metrai aukščiau jūros lygio, Estijoje iki 45 m . Vėl įdubus žemės plutai susidarė Danijos sąsiauriai, Anciliaus ežeras nuslūgo, ir susidarė Litorinos jūros laikotarpis ( prieš 7500-7000 metų ).Litorinoje prieš 5000 – 4500m. pradėjo formuotis Kuršių nerija. Prieš 4000 metų Litorinos jūros druskingumas gerokai sumažėjo. Prasidėjo Baltijos stadija, šį laikotarpį skirsto į Linėjaus ir Mijos stadijas. Dabartinėje Baltijoje vyksta neoktiniai judesiai ( Baltijos dugnas šiaurėje pakyla 1 metrą per 100 metų).
Lietuvai priklauso 99 km Baltijos pajūrio, iš jų 54 km tenka Kuršių Nerijai skiriančiai Baltiją nuo Kuršių marių. Baltiją su Kuršių mariomis jungia 0,4-0,5 km pločio Klaipėdos sąsiauris. Baltijos vandens druskingumas prie Lietuvos krantų yra 6-8% . Vandens lygis dėl vandens masės svyruoja apie 20 cm, dėl vėjo patvankos iki 2 metrų. Jūros potvynių ir atslūgų amplidudė 4 metrai.Kai kurie šalutiniai Baltijos jūros cheminiai elementaiPagrindinis vandens “sveikatos” rodiklis yra jame ištirpęs deguonies kiekis. Vandenyje gali būti tik tam tikras deguonies kiekis, kuris priklauso nuo temperatūros ir druskingumo. Kuo žemesnė temperatūra ir mažesnis druskingumas, tuo daugiau ištirpusio deguonies būna vandenyje. Paviršinis sluoksnis gerai vėdinamas, todėl deguonies koncentracija jame siekia 9,5 ml/l, o 20-30 m gylyje – 10 ml/l. Blogai vėdinamuose sluoksniuose vandens būklė nėra pastovi. Čia stebima deguoninės ir sieros vandenilinės situacijų kaita. Deguonies atsiradimas apibūdina užsistovėjusio vandens atnaujinimą, kuris susijęs su epizodiniais Šiaurės jūros vandens įsiveržimais.Nuo 6-ojo dešimtmečio pradžios iki 7-ojo dešimtmečio pabaigos fosfatų kiekis Baltijos jūroje išaugo trigubai. Tokių produktų, kaip fosfatai ir amoniakas, kaupimasis sukelia vandens stagnaciją. Šios maistinės medžiagos, patekusios į paviršinį sluoksnį, greitai plinta Baltijos jūroje. Nustatyta, kad kasmet fosforo kiekis Baltijos jūroje didėja nuo 7000 iki 20 000 tonų.Baltijos jūra yra patręšta jūra. Sluoksniuotos struktūros nuo 100 m gylio persitvarkymą reikia vertinti tuo atveju, kai oksiduoto detrito ir ištirpusių organinių medžiagų kiekis visą laiką didėja. Susidarančiai didelei jų masei mineralizuoti reikia daugiau deguonies. Dėl to blogėja visos jūros būklė: labai intensyviai gausėjant gyvybei progresuoja vandens stagnacija jūros gelmėje. Tai viena svarbiausių Baltijos jūros problemų. Šiaurės jūros vandens įsiveržimai kas 3-5 metus gerina padėtį, naikina stagnacijos reiškinius. Tai būdinga natūraliems gamtiniams reiškiniams tol, kol prasideda kitų nepalankių veiksnių poveikis. Baltijos jūros tarša tapo globaline problema. Didelę dalį jūros taršoje sudaro komunalinių ir žemės ūkio įmonių nuotekos. Nuotekų apkrova jūroje vertinama pagal deguonies biocheminį poveikį (DBP) per penkias paras – tai deguonies kiekis, kuris sunaudojamas organinėms medžiagoms suskaidyti per penkias paras viename vandens litre. Komunalinių nuotekų DBP sudaro 1200 tūkst. tonų deguonies per metus, t.y. apie 3,3 km3 deguonies.Į Baltijos jūrą patenka dideli pesticidų kiekiai, kurie naudojami kovai su piktžolėmis ir žemės ūkio kenkėjais. DDT (dustas) ir pesticidai patenka į Baltijos jūrą su žemės ūkio gamybos, o PChB (sunkieji metalai) – su pramonės, ypač elektrotechnikos, kurioje jie naudojami kaip transformatoriniai tepalai, su kai kurių dažų gamybos nuotekomis. Didžiausias PChB šaltinis – nutekamieji kanalizacijos vandenys. Analogiškai kaip pesticidai ir DDT, taip ir PChB gali patekti į vandenį per atmosferą. Šių medžiagų koncentracija Baltijos jūroje nepastovi – svyruoja nuo dešimtųjų iki kelių tūkstančių ng/g. Baltijos jūros pakrančių vandenų būklėNuo 1979 m., pagal Baltijos monitoringo programą, priimtą Helsinkio Komisijos (HELCOM), Baltijos jūros valstybės stebi ir vertina Baltijos jūros būklę. Be to, šios valstybės vykdo nacionalines monitoringo programas. Nutarta, kad surinkti apie pakrantės monitoringą duomenys bus reguliariai pateikiami HELCOM. Šalių pateikti pakrantės vandenų duomenys, dėl įvairių priežasčių buvo gana negausūs. Tik 1991 m. buvo atliktas pirmasis periodinis visos pakrantės vandenų įvertinimas. Botnijos įlanka.Metalai (arsenas, kadmis, gyvsidabris, švinas) ir patvarūs organiniai junginiai kelia grėsmę aplinkai. Metalų emisijos į orą ir vandenį gali būti aptiktos Botnijos įlankos nuosėdose bei organizmuose, taip pat Švedijos bei Suomijos pakrantėse. Intensyvi medžio ir popieriaus pramonė veikia Baltijos jūros augalijos bei gyvūnijos pakrantės ekosistemas. Didelės organinio chloro koncentracijos aptiktos pakrantės vandenų nuosėdose, tose vietovėse, kur yra medžio ir popieriaus fabrikų. Nuo 7-ojo dešimtmečio padidėjo azoto, ypač nitratų, kiekiai. Tačiau Botnijos įlanka yra viena iš nedaugelio teritorijų nepaliestų eutrofizacijos proceso. Kai kuriose pakrantės srityse pastebimas taršos iš sausumos šaltinių vietinis poveikis. Suomijos įlanka. Rytinėje Suomijos įlankos dalyje, Nevos-Sankt Peterburgo regione pastebėta stipri eutrofizacija su dideliu pirminės produkcijos kiekiu ir gausiu dumblių (kai kurie iš jų – toksiški) žydėjimu. Nevos upė yra didžiausias teršalų nešėjas. Teršalų, išleidžiamų kitose Suomijos įlankos srityse, poveikis yra žymiai mažesnis. Į pietinę Suomijos įlankos dalį įtekanti Narva yra didžiausias biogeninių medžiagų šaltinis šiai įlankai. Teršalų kiekiai Estijos pakrantės vandenyse vis dar dideli, ypač įlankos teritorijoje. Netoli Suomijos pakrantės daugelyje teritorijų pastebėta pagerėjusi vandens kokybė, tačiau vidiniame archipelage dar yra teritorijų, kur vandens kokybė bloga. Tyrimais nustatyta, kad žiemą vandenys, kuriuose yra biogeninių medžiagų, iš rytinės įlankos dalies teka link Suomijos archipelago, taip padidindami pavasarinę planktono produkciją visoje šiaurinėje Suomijos įlankoje. Rygos įlanka.Estijoje ir ypač Latvijoje nuotekos išleidžiamos į Rygos įlanką. Svarbiausia upė, įtekanti čia į Baltijos jūrą yra Dauguva. Tačiau šios seklios įlankos teršimo problema pirmiausia kyla dėl vietinių išleidimų. 8-ajame dešimtmetyje gėlo vandens pritekėjimas į įlanką buvo didelis, todėl sumažėjo vandens druskingumas. Padidėjo fosforo ir azoto koncentracijos, o vandenyje žymiai sumažėjo deguonies koncentracijos. Pastebėti augalijos ir gyvūnijos pakitimai. Pakrantės vandenys teršiami dėl nepakankamai išvalytų nuotekų išleidimo į paplūdimius, kurie jau daugiau kaip dveji metai nenaudojami poilsiui ir rekreacijai. Ši problema yra aktuali Rygos įlankoje.
Rytinė Atviroji Baltijos jūros dalis.Vilnius ir Kaunas yra didžiausi Lietuvos miestai, išleidžiantys nuotekas per Nemuną į pusiau uždaras Kuršių marias. Teršalai į pakrantės vandenis patenka ir iš dviejų pajūrio miestų: Klaipėdos bei Palangos. Kiti taršos šaltiniai – mažos gyvenvietės, medžio, popieriaus pramonė bei žemės ūkis. Vandens kokybė pablogėjusi, todėl Kuršių mariose vyksta eutrofizacija, o žuvų ištekliai sumažėję. Siekiant pagerinti padėtį, Vilniuje pastatyti biologinio valymo įrenginiai. Kaliningrado srityje teršalai, sukeliantys vietines taršos problemas pakrantės vandenyse, išleidžiami iš Kaliningrado miesto bei pramonės įmonių ir ūkių, esančių jūros baseine. Gdansko įlanka, vidurinė Lenkijos pakrantė, Pomeranijos įlanka.Lenkijos teritorijoje daug biogeninių ir toksinių medžiagų išleidžiama į Baltijos jūrą. Didžiausi teršalų kiekiai atiteka upėmis. Šioje teritorijoje įteka vienos iš didžiausių upių – Vysla (baseinas apima Baltarusijos, Lenkijos, Slovakijos ir Ukrainos teritorijų dalis) ir Oderis (baseinas apima Čekijos, Vokietijos ir Lenkijos teritorijų dalis). Pakrantės vandenyse, dėl didelio biogeninių medžiagų pritekėjimo, padidėjusi eutrofizacija. Kai kurios pakrantės vandenų sritys taip pat yra užterštos toksinėmis medžiagomis – sunkiaisiais metalais, chlororganiniais angliavandeniliais, nafta. Labiausiai užterštos yra Gdansko ir Pomeranijos įlankos, į kurias nemažai teršalų patenka iš įtekančių į jūrą upių. Šiose srityse pastebėta intensyvi eutrofizacija. Labiau atviroje Lenkijos pakrantėje problemos panašios kaip ir atviroje Baltijos jūroje. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje Gdansko įlankoje buvo aptiktos didelės vandenilio sulfidų koncentracijos. Aiškinama, kad visoje Lenkijos pakrantėje, per paskutinį dešimtmetį žuvų sumažėjo dėl pasikeitusių gyvenimo sąlygų ir dėl neproporcingai sumažintų tam tikrų žuvų rūšių išteklių. Arkonos baseinas.Pakrantės vandenyse yra padidėjusi eutrofizacija. Kai kuriose teritorijose padėtis labai pablogėjusi dėl pritekėjusių biogeninių medžiagų, todėl šiose srityse ribojama rekreacija. Organinių ir biogeninių medžiagų apkrovos daugiausia didėja dėl išleidžiamų į pakrantės vandenis nuotekų. Beltų jūra, Zundo ir Kategato sąsiauriai.Danijoje pakrantės vandenų būklė vasarą labiausiai priklauso nuo azoto pritekėjimo. Pakrantės vandenys, ypač uždari fiordai, gali sulaikyti ir skaidyti biogenines medžiagas vasarą, tačiau žiemos mėnesiais pagrindinė įtekančio azoto kiekio dalis pasiekia atviruosius vandenis. Paskutiniaisiais dešimtmečiais nitratų ir fosfatų koncentracijos kasmet didėja. Gausi dumblių produkcija, ypač pavasarį, yra bendras reiškinys Danijos atviruosiuose vandenyse. Be to, daugumoje fiordų ir įlankų kasmet masiškai plinta dumbliai. 8-ajame dešimtmetyje deguonies išeikvojimo atvejų Danijos vandenyse padaugėjo ir jie ilgiau tęsėsi. Nors Baltijos jūros baseine yra tik dalis Vokietijos teritorijos, tačiau jos pakrantės vandenys taip pat yra aplinkos problemų subjektas, ypač teritorijos aplink Mecklenburgą – Vorpomerną. Šliosvigo – Holšteino žemių baseine gerokai sumažinta biogeninių ir kitų kenksmingų medžiagų nuotekose, ypač iš miestų teritorijų. Daugumoje vietinių Švedijos teritorijų, ypač archipelage, pagrindinė problema yra eutrofizacija, priklausanti nuo azoto ciklo. Biogeninės medžiagos į vandenis patenka ne tik iš Danijos, bet ir iš Švedijos. Laholmo įlanka ypač kenčia nuo eutrofizacijos. Dėl šio proceso nyksta žuvys ir daromas neigiamas poveikis jūros gyviesiems ištekliams. Gyvųjų išteklių būklė Baltijos jūrojeGamtiniai ištekliai, žuvys ir žvejybaMažai druskinguose Baltijos jūros vandenyse yra ir jūrinių, ir gėlavandenių žuvų rūšių. Atviruosiuose vandenyse dominuoja jūrinės rūšys, tokios kaip silkė, kilkė, menkė. Pakrantės vandenyse yra ir jūrinių, ir gėlavandenių žuvų rūšių. Per paskutiniuosius 50 metų pagaunamų žuvų kiekis išaugo nuo keleto 100 000 t iki 1 000 000 t. Žuvų prieaugis Baltijos jūroje buvo padidėjęs 1965-1975 metais. Silkė, kilkė ir menkė sudaro apie 90% visų pagaunamų žuvų kiekio. Pagaunamų žuvų vertė, kurią šiandien sudaro apie 540 mln. ECU per metus, rodo gyvųjų išteklių ekonominę svarbą. Baltijos jūros žuvų rūšinė įvairovė kinta. Nors silkės ir kilkės rūšims sąlygos palankios net jas eksploatuojant, tačiau dvi menkės rūšys (rytinė rūšis daugiau sunaikinta negu vakarinė) akivaizdžiai nyksta. Taip yra dėl per paskutinį dešimtmetį menko šių dviejų žuvų rūšių natūralaus prieaugio ir dėl to, kad jų daug sugaunama. Tarptautinė Baltijos jūros žvejybos komisija nutarė gerokai sumažinti bendrą leidžiamą pagauti žuvų kiekį Baltijos jūroje. Pakrantės vandenų teritorijos yra svarbios žuvininkystei, nes jose neršia ir maitinasi kai kurios žuvų rūšys. HELCOM surinko duomenis apie pakrantės vandenų būklę, pagrindinį dėmesį skirdama eutrofizacijai ir užteršimui metalais. Eutrofizacijos poveikis yra apribotas fitobentoso tyrinėjimais. Išskiriami du procesai: pasikeitimas rūšių sudėtyje ir priedugnio vegetacijos sričių apribojimas. Abu procesai pakrantės vandenų žuvų populiacijoms turėjo neigiamą poveikį. Daugumoje Baltijos jūros pakrančių yra problemų dėl eutrofizacijos ir/ar metalų. Gėlavandenių žuvų rūšims, kurios daugiausiai aptinkamos archipelaguose, tenka kur kas didesnis teršalų kiekis negu jūrinėms rūšims. Pakitimai gėlavandenių žuvų rūšyse atitinka pakitimus, stebėtus eutrofizuotuose ežeruose. Panašūs pakitimai taip pat buvo stebėti Stokholmo archipelage. Lenkijos pakrantės vandenyse, kur deguonies kiekis dėl teršalų labai smarkiai mažėja, nyksta menkės. Kai kuriose seklesnėse Lenkijos pakrantės dalyse pastebėta, kad nyksta ir sykas. Daugumoje Baltijos jūros baseino upių išnyko lašišų rūšys. Deguonies trūkumas priedugnio vandenyse vasarą ir rudenį paveikė Norvegijos jūros vėžių rūšį Kategato sąsiauryje. Dėl deguonies stokos čia taip pat galėjo pagausėti virusinių susirgimų populiacijoje. Sunku nusakyti teršalų, žvejybos ir gamtinių veiksnių poveikį žuvų rūšims atviroje Baltijos jūroje. Žinoma, kad žuvų populiacijas veikia druskingumo pasikeitimas ir deguonies sąlygos giluminiuose vandenyse. Tai ypač aktualu menkėms. Ši rūšis, neršianti Bornholmo jūros, Gotlando ir Gdansko giluminiuose vandenyse, yra veikiama mažėjančio Baltijos jūros druskingumo ir mažos deguonies koncentracijos priedugnio vandenyse. Jūros menkių ikrams išgyventi būtinas minimalus 11 ‰ druskingumas ir mažiausiai 3 mg/l deguonies koncentracija. Šiuo metu tinkama vieta menkių nerštui yra Bornholmo baseinas. Šioje srityje yra pakankamas druskingumas ir deguonies kiekis. Žemas pramonės plėtros lygis ir žemės ūkis centralizuotai suplanuotoje ekonomikoje, leido pakrantės ekosistemose išlikti palyginti didelei biologinei įvairovei. Tačiau dėl dabar vykstančių ekonominių reformų gali padidėti grėsmė pakrantės pelkių biologinei įvairovei ir jų, kaip gamtinio filtro, svarbiam vaidmeniui. Ruoniai ir paukščiaiAmžiaus pradžioje Baltijos jūros ruonių populiacijose buvo priskaičiuojama šimtai tūkstančių šių gyvūnų. Paskutiniaisiais dešimtmečiais paprastųjų, žieduotųjų ir pilkųjų ruonių populiacijos ėmė staiga mažėti. Be kitų priežasčių, šį beveik katastrofišką ruonių populiacijų mažėjimą paskatino medžioklės ir modernūs žvejojimo reikmenys. Tačiau aplinkosauginiu požiūriu, svarbiausia nykimo priežastis yra toksinės medžiagos. Ruoniai yra aukščiausia grandis mitybos grandinėje, tad dėl toksinių medžiagų akumuliacijos jų dauginimosi procesai sutrinka. Dabar priskaičiuojama apie 3000 Baltijos pilkųjų ruonių, žieduotųjų ruonių – apie 5500-6000. Paprastieji ruoniai aptinkami tik vakarinėje Baltijos jūros dalyje ir jų priskaičiuojama tik apie 200. Organinių chloro junginių kiekis (DDT, polichlorinti bifenilai) ruoniuose vis dar didelis (didesnis nei leidžiamas žuvyse, kurios gaudomos žmonių reikmėms). Toksinės cheminės medžiagos ir naftos išsiliejimai – kita taršos rūšis, veikianti gyvuosius išteklius. Svarbiausias žinomas poveikis, pastebėtas 7-ajame dešimtmetyje – dėl DDT ir tam tikro kiekio polichlorintų bifenilų Baltijos jūroje – plonėja paukščių, mintančių žuvimis ir moliuskais, kiaušinių lukštas. Naftos išsiliejimai ir nutekėjimai ypač pavojingi pakrantės vandenyse, kur srovės ir bangavimas yra silpni ir nafta akumuliuojama. Paukščiai labiausiai pažeidžiami, kai jų plunksnos pasidengia nafta. Todėl, netgi esant nedideliam naftos išsiliejimui, gali žūti daugybė paukščių. ŽuvininkystėTai tokių vandens organizmų, kaip žuvys, moliuskai, vėžiagyviai ir vandens augalai, ūkis. Svarbiausi ūkininkavimo objektai Baltijos jūros šalyse yra lašišų ir upėtakių ūkiai, išsidėstę upėse, ežeruose ir pakrantės vandenyse. Žuvų produkcija gėlame vandenyje apima: 1) jaunų žuvų, kurios vėliau perkeliamos į pakrantės ūkius ir ten intensyviau maitinamos, kad pasiektų prekinį dydį, auginimą; 2) mažesnių žuvų produkciją skirtą prekybai. Kol žuvininkystė veikiama pakrantės vandenų teršalų, tol ji pati gali būti taršos šaltinis. Žuvininkystės intensyvinimas kai kuriuose pakrantės regionuose sąlygojo tokį poveikį aplinkai, kaip eutrofizacija bei pakitimai pakrantės ekosistemose. Bet koks aplinkos pakitimo tipas ir mastas susijęs su žemės ūkio veikla pakrantėje (priklauso nuo ūkininkavimo būdo), produkcija ir biologinėmis, cheminėmis bei fizinėmis pakrantės vandenų charakteristikomis. Žuvų ūkio, kaip biogeninių medžiagų šaltinio Baltijos jūrai, reikšmė nedidelė. Bendra metinė produkcija yra mažesnė nei 50000 tonų. 1989 m. žuvų ūkis apėmė 1.5% bendrojo fosforo ir 0.4% bendrojo azoto apkrovų, esančių Baltijos jūroje ir Skagerako sąsiauryje. Nors Baltijos jūrai poveikis mažas, tačiau atsiranda nepalankūs veiksniai vietiniu mastu. Dėl žuvų ūkio veiklos išleidžiami į aplinką tokie teršalai, kaip organinės ir biogeninės medžiagos. Nors atvirųjų pakrantės vandenų užteršimas biogeninėmis medžiagomis ir eutrofizacija mažai tikėtina, tačiau tai gali įvykti pusiau uždarose pakrantės srityse (fiorduose, siaurose įlankose, lagūnose ir archipelaguose), kuriuose yra ribota vandens kaita. Taip pat nustatyta, kad ištirpusių organinių junginių išsiskyrimas kartu su kitais maistiniais komponentais, pvz., vitaminais, turi įtakos fitoplanktono atskirų rūšių augimui ir toksiškumui. Manoma, kad farmacijos priemonių ir antibiotikų vartojimas žuvų ūkiuose sukelia nepageidaujamas pasekmes už ūkio ribų. Ežerų ir pakrantės žuvų ūkiuose buveinės dažnai valomos pesticidais. Kai kurie iš jų turi junginių, galinčių daryti žalingą poveikį aplinkai.Atviros Baltijos jūros būklė Druskingumas ir deguonis Dėl nepakankamo druskingo vandens pritekėjimo iš Šiaurės jūros, per paskutiniuosius 15 metų sumažėjo druskingumas, taip pat ir giluminių vandenų tankis. Be to, pakilo Atvirosios Baltijos jūros dalies gilesniųjų sluoksnių temperatūra. Atskiruose Baltijos jūros plotuose vandens apsikeitimas vyksta skirtingai. Vanduo tarp Botnijos įlankos ir Atvirosios Baltijos dalies keičiasi, visų pirma, per Alando jūrą, kuri yra gilesnė ir atviresnė negu Archipelago jūra. Šiuos įtekančius vandenis iš dalies sudaro mažo druskingumo bei tankumo Atvirosios Baltijos dalies paviršiniai vandenys. Botnijos įlankoje vertikalusis vandens tankumo skirtumas ir toliau mažėja, todėl susisluoksniavimas yra žymiai blogesnis negu Atvirojoje Baltijos jūros dalyje. Vandenys, patenkantys į Botnijos įlanką, pirmiausia atiteka iš Botnijos jūros paviršinių sluoksnių. Netgi stiprūs vėjai gali sukelti sluoksnių susimaišymą. Botnijos jūra ir Botnijos įlanka išlieka nepakitusios, nors per paskutiniuosius 15 metų priedugnio vandenų sluoksnyje pastebėtas silpnas druskingumo mažėjimas. Centrinėje Atvirojoje Baltijos jūros dalyje ir Suomijos įlankoje yra nepakankamas makrofaunai deguonies kiekis (100000 km2 teritorijoje priedugnio vandenyse ištirpusio deguonies yra mažiau nei 2 mlO2/l), kuris kasmet kinta, tačiau nebuvo padidėjęs per pastaruosius 25 metus. Giliausiose Gotlando baseino vietose dėl ilgo vandenų užsistovėjimo nuolat mažėja deguonies bei didėja vandenilio sulfido koncentracija. Tačiau, dėl sumažėjusio druskingumo bei padidėjusio vertikaliojo vandens apsikeitimo, deguonis gali prasiskverbti į tarpinius sluoksnius (90-100 m) ir sąlygos gyvybei gali pagerėti. 8-ojo dešimtmečio vėlyvomis vasaromis dėl eutrofizacijos pirmą kartą pakartotinai sumažėjo deguonies kiekis Kategato sąsiauryje. Botnijos jūroje 1965-1988 m., žiemą, nustojus vertikaliai maišytis vandenims, juose sumažėjo deguonies kiekis. Nežiūrint to, Botnijos įlankoje panašaus pablogėjimo nebuvo. Didelis atitekančio gėlo vandens kiekis į Botnijos įlanką ir nežymus vandens susisluoksniavimas saugo šį baseiną nuo vandenų užsistovėjimo. Biogeninės medžiagos Iki 8-ojo dešimtmečio buvo stebimas nemažas azoto ir fosforo koncentracijų didėjimas. 8-ajame dešimtmetyje jis stabilizuotas, išskyrus Kategato sąsiaurį ir Rygos įlanką. Tačiau šios biogeninių medžiagų koncentracijos yra pakankamai didelės, todėl, vykstant eutrofizacijos procesui, toliau blogėja deguonies sąlygos Baltijos jūros giluminiuose vandenyse. Be fosfatų patekimo iš išorinių šaltinių, nuo 1977 m. pastebėta didelė fosfatų akumuliacija centrinės Atvirosios Baltijos jūros dalies giluminiuose vandenyse. Tai vyksta dėl padidėjusios deoksidacijos, fosforui išsiskiriant iš nuosėdų. Botnijos įlankoje fosfatų koncentracijos išlieka nepakitusios nuo 1978 m. Nitratų koncentracija Botnijos įlankoje didėjo ir paviršiniuose, ir giluminiuose vandenyse, nors atviruose vandenyse jos eutrofizacija nevyko. Dabartiniai matavimai rodo, kad bendras biogeninių medžiagų kiekis, patenkantis į Baltijos jūrą (įskaitant Beltų jūrą ir Zundo sąsiaurį) yra apie 730000 tonų azoto ir 50000 tonų fosforo per metus. Apie 40% azoto patenka tiesiogiai iš oro ir per azoto fiksaciją – gamtinį procesą, kurį sukelia kai kurie planktono dumbliai. Tik 10% fosforo patenka tiesiogiai iš oro. 1986-1990 m., daugiausia dėl padidėjusios amonio koncentracijos, šiek tiek didėjo ir azoto koncentracija krituliuose (nitratai + amonis). Pietinėse Baltijos jūros dalyse azoto kiekis sumažėjo maždaug nuo 1000 kgN/km2 per metus iki 700 kgN/km2 per metus šiaurėje. Nuo šio amžiaus pradžios azoto apkrova išaugo apie 4 kartus, fosforo – apie 8. Maistmedžiagių patekimas į Baltijos jūrąPagrindiniai maisto medžiagų (azoto ir fosforo) patekimo į Baltijos jūrą keliai yra šie:• upių nuotėkis; • taškiniai šaltiniai, išsidėstę jūrų pakrantėse (miestai, pramonės įmonės, žuvų ūkiai); • atmosferinės iškritos; • azoto fiksacija. Daugiausiai azoto (64%) ir fosforo (70%) junginių patenka su upėmis. Į Baltijos jūrą įteka apie 200 upių, tačiau prie pagrindinių ir labiausiai jūrą teršiančių upių priskiriamos Vysla bei Oderis (Lenkija), taip pat Neva, Dauguva, Nemunas. Pastarasis, pagal Baltijos jūros teršimą azoto junginiais, yra 4-oje vietoje išvardintų upių penketuke, o pagal teršimą fosforo junginiais – 3-ioje vietoje. Upės, kurių baseinuose išvystyta žemdirbystė, surenka žymiai didesnius biogeninių medžiagų kiekius nei upės, kurių baseinuose didžiąją teritorijos dalį dengia miškai.Pietinėje Baltijos jūros baseino dalyje žemės ūkis yra labiau išvystytas: Danijoje žemdirbystės laukai užima 62%, Lenkijoje – 58%, Lietuvoje, Vokietijoje bei Baltarusijoje – maždaug po 45-54% bendro šalies ploto. Tuo tarpu šiaurinę Baltijos dalį (Botnijos įlanką) supančiose šalyse – Suomijoje ir Švedijoje – dirbami laukai užima atitinkamai 8 ir 7% bendro jų ploto. Tokiu būdu, į pietinę (ypač į PV) Baltijos jūros dalį maistmedžiagių atnešama net 25 kartus daugiau nei į šiaurinę Baltiją.Kiek mažiau nei su upių nuotėkiu Baltijos jūra azoto (10%) ir fosforo (25%) junginiais yra tešiama iš taškinių taršos šaltinių. 1992 m. į HELCOM’o “juodąjį” sąrašą buvo įtraukti 132 objektai (pramonės įmonės, didieji miestai), esantys Baltijos jūros baseine. Iki šiol daugiau nei 25 jų jau yra išbraukti iš taip vadinamų “karštųjų taškų” sąrašo. Daugiausiai jūrą biogeninėmis medžiagomis iš taškinių šaltinių ir su upių nuotėkiu teršia Lenkija, Švedija, Rusija. Mažiausiai – Estija, Lietuva, Vokietija. Apie 45% bendro azoto ir 56% bendro fosforo kiekio, upės atplukdo į centrinę Baltiją. Mažiausiai – į Botnijos įlanką.Į jūrinę aplinką maistmedžiagės, drėgname bei kietame pavidale, patenka ir su atmosferinėmis iškritomis. Daugiau nei 30 šalių prisideda prie Baltijos jūros vandens taršos per atmosferą, o labiausiai Vokietija, Lenkija, Danija, Švedija, Suomija, Rusija, Didžioji Britanija.Baltijos jūros vandenis maistmedžiagėmis (ypač azotu) papildo ir tam tikros fitoplanktono rūšys (melsvadumbliai), kurios geba fiksuoti atmosferos azotą. Pastariesiems žūvant jie nugrimzta į dugno nuosėdas ir skaidymo metu maisto medžiagos yra atpalaiduojamos.1 pav. Azoto apkrova Baltijos jūroje 1990 m. Pateikiamas bendrojo azoto kiekis
2 pav. Fosforo apkrova Baltijos jūroje 1990 m. Pateikiamas bendrojo fosforo kiekis.
Baltijos jūros teršimas maisto medžiagomis per paskutinius dešimtmečiusKad sumažinti Baltijos jūros teršimą biogeninėmis medžiagomis, o tuo pačiu sulėtinti eutrofikacijos tempus, 1988 m Helcom’o šalių aplinkos ministrai priėmė deklaraciją “1988 Ministerial Declaration”, dėl biogeninių medžiagų išmetimo į Baltijos jūrą sumažinimo 50% nuo 1987 iki 1995 m.
Per 1980 – 95 m. laikotarpį tiek azoto, tiek fosforo išmetimas iš Pabaltijo šalių (Danijos, Švedijos, Suomijos, Rusijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos) taškinių taršos šaltinių ir žemdirbystės sumažėjo 35%.Daugelyje šalių (Danijoje, Estijoje, Vokietijoje, Lietuvoje), patobulinus ir įdiegus modernius nuotekų valymo įrenginius, uždraudus naudoti polifosfatinius detergentus, reorganizavus pramonę, pavyko sumažinti fosforo išmetimą 50%, tuo tarpu azoto išmetimą 50% sumažino tik Estija, Latvija ir Rusija. Baltijos jūros teršimą azoto junginiais sunkiau sumažinti, kadangi pagrindinis jų taršos šaltinis – išsklaidyta tarša – žemės ūkis.Tik Estijai iš 9 Baltijos šalių pavyko sumažinti tiek azoto, tiek fosforo išmetimą 50%.Taip pat prie tikslo priartėjo Latvija bei Rusija.3 pav. Biogeninių medžiagų (azoto N ir fosforo P) išmetimo į Baltijos jūrą sumažinimas per 1980 – 1995 m laikotarpį Per 1985 – 1995 m laikotarpį taip pat sumažėjo Baltijos jūros teršimas atmosferos azotu: pačioje Baltijos jūroje vidutiniškai 25%, Kategate ir Beltų jūroje – 14%. Tai nulėmė atmosferos užterštumo sumažėjimas amoniu (NHx) ir azoto oksidais (NOx). Matyt, dėl rytų Europoje smukusio žemės ūkio bei pramonės ir iš dalies įvykus pokyčiams žemdirbystės sektoriuje vakarų Europoje.Metalai ir patvarūs organiniai junginiaiDuomenys apie liekamuosius užteršimus metalais ir patvarius organinius junginius atviroje Baltijos jūroje yra riboti. Turėtų būti paminėta, kad vandenyje esantys teršalai pirmiausia patenka į Baltijos jūros pakrantės sritis iš vietinių taršos šaltinių, todėl kenksmingų medžiagų koncentracijos dažniausiai būna didesnės šiose srityse negu atviroje jūroje. Liekamosios metalų koncentracijos žuvyse ir vėžiagyviuose beveik nekito nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios. Gyvsidabrio kiekiai augalijoje ir gyvūnijoje yra maždaug tokie patys kaip ir Šiaurės jūroje bei šiaurės rytų Atlante. Padidėjusios gyvsidabrio koncentracijos buvo stebėtos Zundo sąsiauryje ir pietinėje Botnijos jūros dalyje, nors pastaraisiais metais jos mažėjo. Gyvsidabrio ir švino apkrovos yra didelės Kategato ir Zundo sąsiauriuose. Buvo pastebėtos padidėjusios kadmio koncentracijos žuvyse, kurios gyvena šiaurinėje Botnijos įlankos dalyje. To priežastis nėra visiškai išaiškinta, nors tam tikrą šio elemento kiekio padidėjimą galėtų paaiškinti atvirkštinė priklausomybė tarp druskingumo ir kadmio įsisavinimo. Cinko ir vario kitimo tendencija ta pati. Kategato sąsiauryje ir Beltų jūroje švino koncentracijos žuvyse bei vėžiagyviuose mažėja. Gali būti, kad taip jau pasireiškia bešvinio kuro naudojimo efektas. Metalų apkrova iš antropogeninių šaltinių yra mažiausia Botnijos įlankoje ir didėja į pietus, link Atvirosios Baltijos jūros dalies. Tačiau, dėl geologinių sąlygų, Botnijos jūroje cinko apkrova yra didelė. Kadmio, švino ir gyvsidabrio apkrovos yra didžiausios Atvirojoje Baltijos jūros dalyje ir 5-7 kartus viršija leistinąsias. 1 lentelė. Metalų koncentracijos atviroje jūroje ir pakrantės vandenyse Metalai Teritorija Bendra koncentracija, mikrogramais/l Netirpi dalis, mikrogramais/l ABJD* Suomijos pakrantė Švedijos pakrantė Danijos pakrantė ABJD* Gdansko įlanka Gdansko įlanka Atviroji Lenkijos pakrantė Švedijos pakrantėFe . . 5-33 . 8800 8800 53 . 60Cr 0.1 . . 0.2 . 100 . . .Ni 0.7-0.8 . . 0.6-0.8 70 40 0.23 . .Cu 0.7-0.8 2-5 1.2 1.0-1.5 145 96 0.59 0.14 0.6Zn 1.0 5-10 4.7 2-3 640 630 4 1.90 0.7Cd 0.003 mažiau už 1 0.05 0.02 6 13 0.08 0.06 0.008Pb 0.03-0.08 0.15-1 0.3 mažiau už 0.2 180 52 0.3 0.18 0.4ABJD* = Atviroji Baltijos jūros dalis Uždraudus naudoti tam tikras kenksmingas medžiagas, pastebėti kai kurie teigiami pokyčiai. Nuo 1970 metų, DDT lygis augalijoje ir gyvūnijoje mažėjo, o dabar yra stabilus. Uždraudus naudoti techninį lindaną, sumažėjo alfa-lindano koncentracijos. Nuo 6-ojo dešimtmečio mažinant polichlorintų bifenilų naudojimą, stabilizuotos jų koncentracijos žemesniuose vandens sluoksniuose, ypač Atvirojoje Baltijos jūros dalyje. Tačiau Atvirojoje Baltijos jūros dalyje organinio chloro nuosėdos žuvyse vis dar 3-10 kartų didesnės negu šiauriniame Atlante. Tarp kelių nustatytų naujų teršalų yra keletas organinių junginių, potencialiai kenksmingų aplinkai. Baltijos jūros ekosistemose buvo aptikti tokie junginiai, kaip toksafenas, lindanas, dibenzofuranai, dibenzodioksinai ir polichlorinti bifenilai. Planktonas ir dugno faunaNeįprastai intensyvus dumblių žydėjimas rodo padidėjusią eutrofizaciją, kuri vis dažniau pasireiškia Kategato sąsiauryje, Beltų jūroje ir Suomijos įlankoje. Per paskutiniuosius 25 metus padvigubėjo ir pasiekė didžiausią reikšmę 8-ajame dešimtmetyje fitoplanktono pirminė produkcija teritorijoje, besidriekiančioje nuo Kategato sąsiaurio iki Atvirosios Baltijos jūros dalies. Pirminę produkciją lydi biomasės padvigubėjimas ir po to sekantis jos nusėdimas. Dėl dumblių irimo sumažėja deguonies kiekis priedugnio vandenyse. Todėl 8-ajame dešimtmetyje vėlyvomis vasaromis ir rudenį dažnai buvo stebimos mažos deguonies koncentracijos pietiniame Kategato sąsiauryje, Beltų jūroje, Zundo sąsiauryje ir Arkonos baseine. Šio deguonies trūkumo pasekmė – žuvų nykimas bei žala priedugnio gyvūnams. Be įvairaus neigiamo poveikio, kurį sukelia intensyvus dumblių žydėjimas, pvz., trukdoma šviesai prasiskverbti pro vandenį, irstant dumbliams mažėja deguonies kiekis, kai kurios dumblių rūšys toksiškai veikia kitus gyvus organizmus. Naftos teršalaiBaltijos jūra užimdama vos 0,1 procento pasaulio vandenyno, gauna apie 3 procentus visų teršalų. Kai kuriose vietose vandens užterštumas daug kartų viršija leistiną normą. Tai priklauso nuo teršėjų , vandens srovių. Jūros dugno dideli plotai jau be gyvybės pėdsakų arba padegti teršalais. Be sunkių metalų, ten aptinkama organinės kilmės naftingų medžiagų, chlororganinių pesticidų, radioktyviųjų komponentų. Nemažai teršalų patenka iš Kuršių marių. Naftos kasmet patenka į vandenynus patenka apie 15 milijonų tonų produktų. Didelį pavojų, kad nafta gali išsilieti į vandenį, kelia naftos gręžinių gręžimas platformų atviroje jūroje. Naftos produktai labai plona , mikrometrais matuojama plėvele pasklinda vandens paviršiuje. Plėvelė sulaiko anglies dioksido ir dieguoies skverbimąsi, atspindi saulės spindulius. Litras naftos užteršia milijoną švaraus vandens. Penktadalis pasaulio vandenyno padengtas naftos plėvele.
Tarša naftos produktais veikia ekologinę Baltijos jūros būklę taip pat, kaip ir bet kurioje Pasaulinio vandenyno vietoje. Nafta greitai sklinda jūros paviršiumi. Susidariusi naftos plėvelė pažeidžia dujinę ir energetinę apykaitą tarp jūros ir atmosferos, daro žalą gyviesiems organizmams. Nustatyta, kad į Baltijos jūrą kasmet patenka 20-2000 tūkst. tonų naftos, o vidutinė koncentracija paviršiniame vandenyje svyruoja nuo 0,3 iki 0,75 mg/l. Didžioji jų dalis patenka į vandenį iš tankerių ir po kuro rezervuarų plovimo.Baltijos jūroje plaukioja daug laivų ir neretai iš jų išsilieja nafta. Dėl žemos vandens temperatūros nafta blogai išsisklaido jūroje. Įrodyta, kad neapdirbta nafta yra toksiškesnė šaltame negu šiltame vandenyje. Jei kovai su naftos išsiliejimais naudojamos cheminės medžiagos, tai, suintensyvindamos naftos poveikį, jos gali padaryti daug rimtesnę žalą gamtai nei tai padarytų vien nafta. Didžiausia žala, padaroma išsiliejus naftai – užteršiamos pakrantės, žūsta jūros paukščiai, nafta veikia žuvis ir žvejybą. Nuo 1988 iki 1993 metų, kasmet buvo fiksuojami 600-700 naftos išsiliejimo atvejai. Tačiau ne visais atvejais buvo nustatyti teršėjai. Iš informacijos, surinktos per šį laikotarpį, galima teigti, jog didelės išsiliejimų koncentracijos nustatytos prie Danijos, Vokietijos ir Švedijos krantų. Paskutiniaisiais metais Danijoje, Vokietijoje, Švedijoje, naudojant lėktuvus su specialiai įrengtais prietaisais, pradėta reguliariai stebėti Baltijos jūrą ir jos pakrantes iš oro. Prie šių stebėjimų 1994 m. ir 1995 m. prisijungė Lenkija bei Suomija. 1994 m. daugeliu naftos išsiliejimo atvejų teršalų kiekis, lyginant su praėjusiais metais, padidėjo apie 30%. Tai, kad padaugėjo naftos išsiliejimų, galėtų būti aiškinama intensyviu laivų eismu, atsirado daug standartų neatitinkančių laivų, neveiksmingi įstatymai prieš pažeidėjus, kai kurios šalys perka pasenusius įrenginius.Baltijos jūros radioaktyvioji taršaKartu su minėtaisiais teršalais ir sunkiaisiais metalais jūrų vandenyje egzistuoja dirbtinės kilmės radionuklidai. Pagrindinis Baltijos jūros radioaktyviosios taršos šaltinis 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečio pradžioje buvo atominio ginklo bandymai atmosferoje ir jų pasekmės – globalinės iškritos. Pavojingiausi Baltijos jūroje yra ilgaamžiai radionuklidai 137Cs ir 90Sr, kurių skilimo pusamžis apie 30 metų.Baltijos jūros savivala nuo dirbtinių radionuklidų prasidėjo 1963 metais. Tais metais TSRS, JAV ir Didžioji Britanija Maskvoje pasirašė Tarptautinę sutartį dėl atominio ginklo bandymų atmosferoje, po vandeniu ir kosmose nutraukimo. Retkarčiais radioaktyvioji jūros tarša didėdavo dėl nepasirašiusių šios sutarties Kinijos ir Prancūzijos atominio ginklo bandymų. Ilgainiui tarp atmosferos ir hidrosferos nusistovėjo radioaktyvioji pusiausvyra ir Baltijos jūros savivala vyko dėl natūralių procesų. Šis procesas liovėsi po 1986 m. balandžio 26 d. įvykusios Černobylio atominės elektrinės avarijos.Baltijos jūra gavo papildomą radioaktyviąją apkrovą – į ją pateko dideli įvairių radionuklidų kiekiai, kurių dauguma greitai suskilo. Didžiausias Baltijos jūros teršėjas po Černobylio AE avarijos tapo radionuklidas 137Cs. Kitas ilgaamžis radionuklidas 90Sr beveik nedalyvavo atmosferinėje pernašoje iš Černobylio. Radionuklido 137Cs koncentracija paviršiniame vandenyje vidutiniškai išaugo daugiau nei dešimteriopai buvusio radioaktyvaus fono atžvilgiu, kurį suformavo globalinės iškritos.Pagal VGTU Branduolinės hidrofizikos laboratorijos duomenis, iki Černobylio AE avarijos vidutinė radionuklido 137Cs koncentracija Baltijos jūros paviršiniame vandenyje buvo 20 Bq/m3. Netolygiai pasiskirsčiusios šio radionuklido iškritos Baltijos jūros paviršiuje sukūrė nevienalytę radionuklido 137Cs koncentracijos lauko struktūrą. Ilgainiui paviršiniame vandenyje koncentracija išsilygino ir 1989 m. jos vidutinė reikšmė buvo apie 150 Bq/m3.Reikia pabrėžti, kad dirbtinės kilmės radionuklidai ne tik daro žalą aplinkai, bet, kad ir kaip paradoksalu, teigiamai atsiliepia mokslo plėtrai. Pvz., susidaro unikali galimybė tirti globalinius hidrofizinius procesus jūroje. Antra vertus apskaičiuota, kad Baltijos jūra visai išsivalys nuo černobylinio radiocezio tik 2020 metais. Tik tada radioaktyvioji tarša pasieks globalinių iškritų sudarytą foną ir tik tuo atveju, jei į Baltijos jūrą nepateks papildomi dirbtinių radionuklidų kiekiai. Žinoma, kad Baltijos jūroje buvo oficialiai įteisintos kelios radioaktyviųjų atliekų laidojimo vietos. Neatmetama galimybė, kad papildomi radiocezio kiekiai vandenyje gali patekti iš ten.Palyginkim gautuosius rezultatus su analogiška situacija Juodojoje jūroje, kur pateko apytiksliai toks pat radionuklido 137Cs kiekis. Šioje jūroje savivala nuo černobylinio radionuklido 137Cs paviršiniame vandenyje pasibaigė 1991 metais. Šis palyginimas rodo, kokia jautri atropogeniniam poveikiui yra Baltijos jūra. Baltijos jūros paviršinių vandenų savivalos trukmė 6-7 kartus ilgesnė nei Juodojoje jūroje.Nereikia pamiršti, kad Baltijos jūros dugne guli konteineriai su nuodingomis medžiagomis. Jie buvo paskandinti po Antrojo pasaulinio karo. Jei šios toksiškos medžiagos pateks į vandenį, tai jūros savivala nuo jų tikriausiai užtruks taip pat ilgai, kaip ir nuo radionuklido 137Cs, t.y. apie 30-35 metus.Realų pavojų Baltijos jūros ekologinei būklei sudaro visi minėtieji teršalai drauge.Žinoma, šiuo metu Baltijos jūros tarša tiesiogiai nėra pavojinga gyviesiems organizmams ir žmonių sveikatai. Bet pagrindinis uždavinys saugant Baltijos jūrą yra įvairių teršalų išmetimų mažinimas, ekologinės būklės kontrolė ir jos pokyčių prognozė.Baltijos jūros šalys dar 1974 metais surado būtinybę vienytis ir kartu spresti taršos klausimus. Helsinkyje buvo pasirašyta Baltijos jūros apsaugos konvencija, įpareigojusi visas šalis per 10 metų nustoti į jūra liesti nevalytus nutekamuosius vandenis. Turejo pasirašyti. 1988 metų vasario mėnesį konvencija buvo patikslinta – iki 1995 metų visose šalyse 50 procentų sumažinti išleidžiamų teršalų kiekį. Tarpvalstybinė konsulinė jūrų organizacija jūrų laivybos klausimais priėmė konvencija draudžiančią pliti naftą arčiau kaip 50 mylių nuo kranto. EutrofikacijaEutrofikacija – tai natūralus ir įprastas procesas, kurio metu mažo produktyvumo vandenys palaipsniui tampa produktyviais dėl pastovaus maistinių medžiagų (biogenų) patekimo į hidroekosistemą. Dėl žmogaus ūkinės veiklos, patenkant į vandenis vis didesniems kiekiams biogeninių ir organinių medžiagų, procesas stipriai suaktyvėja ir sukelia vandens ekosistemų degradaciją. Eutrofikacija pasireiškia:o intensyviu fitoplanktoninių dumblių žydėjimu vandenyje; o toksiškų dumblių žydėjimu; o vandens skaidrumo sumažėjimu; o deguonies vandenyje deficitu; o biologinės įvairovės sumažėjimu; o pokyčiais žuvų ištekliuose. Atvirame vandenyne padidėjusios eutrofikacijos požymių kol kas neužregistruota. Padidėjusi eutrofikacija stebima Baltijos, Šiaurės, Viduržemio, Juodosios jūros priekrantėse, įlankose bei estuarijose, taip pat Šiaurės ir Pietų Amerikos priekrantėse, Afrikoje, Indijoje, PR Azijoje, Australijoje, Kinijoje, Japonijoje.Jūros priekrančių eutrofikacija ypač suintensyvėjo 1950 – 1960 m laikotarpiu, į vandenis išmetant vis didesnius biogeninių medžiagų (azoto ir fosforo) kiekius. Eutrofikacija Baltijos jūrojePirmieji eutrofikacijos požymiai Baltijos jūroje pastebėti priekrantės rajonuose prie didžiųjų Baltijos miestų jau XX a. pr. Dėl eutrofikacijos Baltijos jūros vandenyse stebimi šie pokyčiai:• sumažėjęs vandens skaidrumas; Per paskutinius 50 metų Baltijos jūroje vidutinis vandens skaidrumas sumažėjo nuo 10 iki 7,5 m gylio [11].• dažnesni masiniai potencialiai toksiškų fitoplanktoninių dumblių žydėjimo atvejai; Baltijos jūroje užregistruota apie 30 potencialiai toksiškų fitoplanktoninių dumblių rūšių, iš kurių melsvadumbliai labiausiai paplitę Baltijos jūroje. Kiekvieną vasarą jie padengia apie 60 000 km2 ploto. Toksiški dumbliai žmogui sukelia įvairius sveikatos sutrikimus, apsinuodija laukiniai bei naminiai paukščiai, gyvuliai ir kiti jūros organizmai, patiriami ekonominiai nuostoliai. Pranešimų apie apsinuodijimą gauta jau nuo 1960 m. Daugiausia jų būna Kategate, Beltų jūroje, Arkonos baseine. • deguonies trūkumas giluminiuose vandens sluoksniuose; Dėl eutrofikacijos, ypač žymūs deguonies pokyčiai stebimi centrinėje Baltijoje, Danijos sąsiauriuose bei Kategate.• žuvų išteklių pokyčiai o teigiamas poveikis – padidėjus vandenų biologiniam produktyvumui ir esant pakankamam deguonies kiekiui, padidėja žuvų (pvz., silkių, brėtlingių) mitybinė bazė; o neigiamas poveikis – dėl intensyvios organinių medžiagų sedimentacijos ir jos skaidymo atsiradęs deguonies trūkumas priedugniniame sluoksnyje neigiamai veikia menkių išteklius. Baltijos jūra jautri eutrofikacijos procesui dėl šių pagrindinių priežasčių:• dėl lėto Baltijos jūros vandenų atsinaujinimo Visos Baltijos jūros vandenys atsinaujina per 25 – 40 m. laikotarpį. Šį atsinaujinimą labiausiai įtakoja sūrių Šiaurės jūros vandenų invazijos į Baltijos jūrą. Per praėjusį šimtmetį didieji Šiaurės jūros vandenų įtekėjimai įvykdavo kas 11 metų, tačiau šis periodiškumas per paskutinius dešimtmečius pakito. Nuo 1976 iki 1992 m tik keletą kartų stebėti stipresni druskingų vandenų įtekėjimai. Didesni sūrių vandenų įsiveržimai, po 16 metų stagnacijos, stebėti 1993 m žiemą bei 1997 m rudenį.• dėl Baltijos jūros vandenų vertikalinio sluoksniškumo Baltijos jūros vandens storymėje išskiriami du sluoksniai: viršutinis (mažesnio druskingumo) ir apatinis (druskingas). Šis vandenų susisluoksniavimas trukdo deguonies prasiskverbimui į gilesnius sluoksnius. Dėl šių priežasčių, o taip pat dėl intensyvesnės organinių medžiagų sedimentacijos, priedugniniuose vandenyse pradeda trūkti deguonies. Baltijos jūroje deguonies trūkumas (mažiau nei 2 ml/l) yra stebimas jau 60 – 80 m gylyje, o H2S randama 100 – 200 m gylyje. Iki 1940 m bedeguonė zona centrinėje Baltijoje ir Suomijos įlankoje užėmė 20 000 km2 , o dabartiniu metu – 70 000 km2. Mažiausiai eutrofikuoti vandenys yra Botnijos įlankoje. Pastarajame rajone aktualesnės problemos, susijusios su sunkiųjų metalų išmetimu į jūrinę aplinką. Ryškiausi pokyčiai dėl eutrofikacijos stebimi Archipelagų jūroje (tarp pietų Švedijos ir Suomijos), Suomijos įlankoje. Čia labai ryškiai sumažėjo vandens skaidrumas, dažni potencialiai toksiškų dumblių žydėjimo atvejai, stebimi neigiami pokyčiai dugno faunos bei žuvų ištekliuose. Dėl eutrofikacijos žuvų ištekliai labai nukentėjo Rygos bei Gdansko įlankose, Švedijos rytinėse priekrantėse, Kategate.Gyvūnų ir augalų aprašas iš raudonosios knygos Mano gyvenamasis rajonas yra Kelmė. Juodasis gandras. Būrys gandriniai. Šeima gandrai. Apsaugos statusas. Saugomas kaip retas, nykstantis paukštis. Paplitimas. Miškų juosta nuo Vakarų Europos ir pietinės Švedijos iki Ramiojo vandenyno. Į šiuarę arealas siekia Leningradą, pietuose nusitęsia per Balkanų pusiasalį. Žiemoja afrikoje į pietus nuo Sacharos. Visoje Lietuvoje retas. Gyvenamoji vieta. Didesni drėgni miškai, per kuriuos teka šlapių pievų upeliai arba yra ežerų. Gausumas. Sparčiai nykstanti rūšis. 1958 m. Lietuvoje rasta perint 322 poros, 1974 m. – 250 porų. Svarbesni biologijos bruožai. Perėti pradeda balandžio mėn. Lizdą krauna senuose medžiuose. Dėtyje būna 3-5 kiaušiniai. Jaunikliai išsikala po 30 dienų, lizdą apleidžia liepos mėn. Šie paukščiai labai atsarūs, vengia žmonių. Minta žuvimis, varlėmis, smulkių paukščių jaunikliais ir peliniais graužikais. Kartais skrenda ieškoti maisto net keletą kilometrų nuo lizdo. Nykimo priežastys. Paukščių perjimo vietose miško kirtimas, žmonių lankymasis, mitybos sąlygų pablogėjimas dėl pelkių ir pievų sausinimo bei upelių reguliavimo. Veisimas nelaisvėje. Nelaisvę ištveria lengvai, pripranta prie žmonių, tačiau veisiasi retai. Esamos ir reikalingos apsaugos priemonės. Įtrauktas į raudonąją knygą. Išsaugoti medžius su lizdais. Nekirsti plynai miško 100 m spinduliu nuo lizdo. Veisimosi metu (nuo kovo 1 d. Iki rugpjūčio 1 d.) riboti žmonių lankymąsi bei nevykdyti jokių ūkinių darbų bent 200 m atstumu nuo lizdo.
Gervė. Būrys gerviniai. Šeima gervės. Apsaugos statusas. Saugomas kaip retas, nykstantis paukštis. Paplitimas. Vidurio Europos mišriųjų ir plačialapių miškų zona, Šiaurės Europos ir Sibiro taiga. Žiemoti išskrenda į Šiaurės Afriką. Lietuvoje dar peri Čepkelių, Kamanų ir Žuvinto rezervatuose, Biržulio, Lokesos draustinyje, Kazlų Rūdos pelkėse. Gyvenamoji vieta. Plačios pelkės, miškų raistai. Perskridimo metu dažnokai aplanko paupių ir paežerių pievas, javų laukus. Gausumas. Didesnėje arealo dalyje nykstantis paukštis, labiausiai nukenčiantis per rudens migracijas ir žiemojimo vietose. Lietuvoje gyvena apie 50 porų. Svarbesni biologijos bruožai. Monogamai. Lizdą krauna plačiose pelkėse iš nendrių ir žolių. Deda 2 pilkai žalsvus su rudomis ir melsvomis dėmelėmis kiaušinius. Peri iki 30 dienų. Perėjimo metu patinas saugo lizdą. Jaunikliai kalasi apie gegužės mėnesį, pradeda skraidyti liepos viduryje. Minta daugiausiai augaliniu maistu (įvairiomis uogomis), sėklomis, grūdais, taip pat vabzdžiais, varlėmis. Nykimo priežastys. Žmogaus ūkinė veikla: pelkių melioracija, pesticidai, medžioklė, ypač perskridimo metu ir žiemojimo vietose. Veisimas nelaisvėje. Kai kuriuose zoologijos soduose veisiasi. Esamos ir reikalingos apsaugos priemonės. Perėjimo vietos saugomos Čepkelių ir Žuvinto rezervatuose. Nesausinti pelkių, kuriose gyvena gervės. Jų veisimosi vietose nuo kovo 1 d. Iki rugpjūčio 1 d. Riboti žmonių lankymąsi. Kamanės. Būrys plėviasparniai. Šeima kamanės. Apsaugos statusas. Saugomos kaip labai naudingos žemės ūkiui, bet sparčiai nykstančios rūšys. Paplitimas. Poliariniai ir vidutinio klimato zonos kraštai. Reta tropikuose. Lietuvoje randama visur. Gyvenamoji vieta. Miškų aikštelės, pamiškės, taip pat paupių, paežerių, palaukių gerai saulės įšildomi kraštai. Svarbesni biologijos bruožai. Peržiemoja apvaisintos patelės. Pavasarį urvelį iškloja sausais žolių stiebeliais. Iš vaško ir žiedadulkių padaro kelias korio akeles, į kurias padeda keliolika kiuašinių. Vienoje šeimoje būna nuo keliolikos iki kelių šimtų darbininkių. Rudenį darbininkės ir patinai žūva, o patelės lieka žiemoti. Naudingos. Apdulkina dobilus ir kitus kultūrinius augalus. Nykimo priežastys. Pesticidų naudojimas, mažų, krūmuotų gojelių naikinimas monokultūrų laukuose. Veisimas nelaisvėje. 1973 m. Omsko srityje įkurtas pirmasis Tarybų Sąjungoje kamanių draustinis, kuriame tiriama jų aklimatizacija. Esamos ir reikalingos apsaugos priemonės. Kamanių koncentravimosi ir veismosi vietose nenaudoti pesticidų, steigti kamanių draustinius. Šalmuotoji gegužraibė. Šeima orchidiniai. Apsaugos statusas. Saugoma kaip reta rūšis. Paplitimas. Europa (išskyrus šiaurinę dalį), Kaukazas, Vakarų ir Rytų Sibiras, Mongolija, Iranas, Mažoji Azija. Lietuvoje rasta Batakiuose (Tauragės raj.), Bivyliuose ir Muniškiuose (Kano raj.), Dotnuvos, Gargždų, Akmenės, Kaišiadorių, Kartenos (Klaipėdos raj.), Kėdainių, Kulių (Plungės raj.), Telšių, Sedos, Anykščių, Žagarės, Vilniaus apylinkėse. Labiau išplitusi Žemaitijoje. Augimo vieta. Drėgnos užliejamos pievos, miškų aikštelės. Gausumas. Pavieniai egzemplioriai. Nykimo priežatys. Užliejamų pievų kultūrinimas. Dauginimasis. Daugiametis augalas kiaušiniškais šakniagumbiais. Dauginasi sėklomis. Dauginimas. Bandyta dauginti Lietuvos MA botanikos sode, bet po 3-4 metų kerai sunyko. Esamos ir reikalingos apsaugos priemonės. Įrašyta į raudonąją knygą. 1962 m. Įtraukta į saugomų augalų sąrašą (II grupė). 5 augimvietės (Žagarės, Plinkšių, Anykščių šilelio, Jūros bei Virvytės lankų) yra draustiniuose. Didžiausiuose populiacijos telkiniuose uždrausti arti užliejamas pievas. Mažoji gegužraibė. Šeima orchidiniai. Apsaugos statusas. Saugoma kaip reta rūšis. Paplitimas. Europa, išskyrus šiaurinę dalį. Lietuvoje rasta Nacionaliniame parke, Mituvos, Punios šilo, Aukštadvario, Jūros, Žagarės draustiniuose ir kt. Augimo vieta. Sausos žemyninės ir užliejamos pievos, šlaitai, miškų aikštelės. Gausumas. Pavieniai egzemplioriai, kai kuriose augimvietėse dešimtys. Nykimo priežatys. Pievų kultūrinimas. Dauginimasis. Daugiametis augalas rutuliškais šakniagumbiais. Dauginasi sėklomis. Dauginimas. Bandymai auginti Lietuvos MA botanikos sode nepavyko, po 3-5 metų kereliai žuv. Esamos ir reikalingos apsaugos priemonės. Įrašyta į raudonąją knygą. 1962 m. Įtraukta į saugomų augalų rūšių sąrašą (III grupė). Daugelis augimviečių paskelbta draustiniais. Didžiausiuose populiacijos telkiniuose uždrausti arti užliejamas pievas.Literatūra1. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerija. Aplinkos apsauga. Vilnius. 1997.2. E. J. Kormondy. Ekologijos sąvokos. Kaunas. 1992.3. LR aplinkos apsaugos ministerija. Lietuvos gamtinė aplinka. Būklė, procesai, tendencijos. – Vilnius. 1994.4. LR aplinkos apsaugos departamentas. Aplinkos būklė ir aplinkosaugos priemonių įgyvendinimas Lietuvoje. Vilnius. 1994.5. P. Baltrėnas. Aplinkos apsauga. Vilnius. 1996.6. LR kultūros ir švietimo ministerija. Aplinkotyra. Vilnius.: Leidybos centras. 1994.7. K. Balvičius. Lietuvos raudonoji knyga. – V. 1992.8. Internetas.