Ekologija

Įvadas

Ekologija – madingas žodis. Jį mėgsta vartoti valdžios žmonės, kai nori parodyti, jog rūpinasi aplinka. Dažnai šis žodis skamba ir masinės informacijos priemonėse. Atsirado jis ir įstatymuose. Pavyzdžiui, dažnai sakoma, jog naudojant žemę ir vandenis turi būti vadovaujamasi ekologiniu požiūriu. Puiku! Tačiau kaip tai atrodo tikrovėje? Ekologija yra palyginti nauja mokslo šaka, nagrinėjanti organizmų ryšį su aplinka. Ekologiniu požiūriu vadinamas toks požiūris, kada planuojant ir atliekant darbus ekologiniai kriterijai laikomi svarbiausiais. Kada siekiama, kad kenksmingų medžiagų išmetimas būtų ne didesnis, negu gamta pajėgi atlaikyti. Ekologija gali tik numatyti, kokios gali būti pasekmės vienaip ar kitaip įsikišus į gamtą.Kiekvieną dieną mums tenka priimti sprendimus, susijusius su gamta. Tai gali būti ir svarbūs politiniai, ir paprasti, kasdieniški klausimai, pavyzdžiui, kuo važiuoti – autobusu, traukiniu ar nuosavu automobiliu? Kaip išsirinkti mažiausiai aplinką teršiančią skalbimo priemonę? Kaip įpakuotą prekę pirkti? Ekologinis požiūris padės pasiekti, kad visi mūsų veiksmai kuo mažiau kenktų aplinkai.

Kas yra ekologija?

Gamta – lyg sudėtingas nėrinys, kuriame viskas tarpusavy susiję. Nė vienas gyvas organizmas ar jų grupė negali egzistuoti nepriklausomai nuo aplinkos. Visiems organizmams, tiek augalams, tiek gyvūnams, gyvybei palaikyti reikia energijos ir medžiagų, esančių aplinkoje, ir visų tipų gyvų organizmų rūšys gyvendamos veikia vienos kitas. Tame tarpe ir žmogus. Kad šio nėrinio nesuardytume, bandydami jame ką nors keisti, reikalingos žinios. Ekologija ir yra mokslas apie gyvų organizmų tarpusavio santykius bei jų ryšius su juos supančia aplinka. Aplinką sudaro ir patys organizmai ir juos supanti negyvoji gamta – žemė, vandenys, oras. Ekologija taip pat tiria ir šią negyvąją aplinką – uolienų, dirvožemio, oro, vandens sudėtį.

Pats žodis ekologija yra kilęs iš graikų kalbos žodžių: “oikos” reiškia namą, būstą ir “logos” reiškia mokslą. Išvertus pažodžiui ekologija reikštų mokslą apie būstus, buveines gamtoje. 1866m. vokiečių biologas ir evoliucionistas Ernstas Hekelis panaudojo “oekologijos” terminą organizmų ir jų sąveikos su aplinkiniu pasauliu tyrimams apibrėžti. Hekelis aiškiai matė gyvąjį pasaulį kaip bendruomenę, kurioje kiekviena rūšis vaidina tam tikrą vaidmenį globalinėje ekonomikoje. Tačiau dabartinis “ekologijos” terminas pirmą kartą buvo pavartotas tik 1893 metais. 1927 metais britų biologas Čarlsas Eltonas išleido svarbiausią savo vadovėlį “Gyvūnų ekologija”.Jame apibendrino daugelį darbų, atliktų šioje srityje, bei apibrėžė nišos sąvoką. Didžiojoje Britanijoje dėl gyvūnų tyrimų jam buvo suteiktas “ekologijos tėvo” titulas.

Ekologijos mokslas

Ekologija susideda iš dviejų stambių skyrių:1. Bioekologija (bendroji ekologija) – šis žodis apima visas pagrindines ekologijos sampratas, žinias apie gyvos gamtos veiklą. Žodis “bendroji” rodo, kad čia nagrinėjami visiems gyviems organizmams būdingi dėsningumai. Žmogus čia yra taip pat, kaip viena iš biologinių rūšių. Savo tyrimų objektą ji nagrinėja įvairiais požiūriais: nuo atskirų rūšių sąveikos su aplinka iki ištisų gamtinių sistemų sandaros ir veikimo principų. 2. Taikomoji ekologija – šiame skyriuje žmogui skiriama visai kita vieta. Čia jis ne tik veikiamas aplinkos, ne tik prie jos prisitaikantis, kaip visos kitos rūšys, bet tą aplinką pertvarkantis. Taikomosios ekologijos skyrių sudaro trys pagrindinės temos: a) kaip žmonių veikla atsiliepia gyvajai gamtai ir negyvajai aplinkai; b) kaip žmogaus pakeista aplinka veikia patį žmogų; c) kokių priemonių imtis, kad išvengtume nepageidaujamų pasekmių;

Gyvybės pasiskirstymas

Patį svarbiausią Žemėje vaidmenį atlieka gyvybė. Nors atrodytų, kad gyvybė yra tolygiai pasiskirsčiusi Žemės paviršiuje, iš tikrųjų taip nėra. Kai kuriose dykumų arealuose ir ledo sukaustytos Antarktidos vietose nė vienas organizmas nepajėgia pakelti sunkių klimato sąlygų. Atrodo, jog vandenynuose gyvybės egzistuoja visur, tačiau ten, kur srovės neatplukdo pagrindinių maisto medžiagų, vandenys faktiškai yra negyvi, nes augalams gyventi reikia daugiau negu saulės medžiagų. Žvelgiant mažesniu mastu, abiejose slėnio ar medžio pusėse gali gyventi labai skirtingos organizmų rūšys, jeigu šios dvi pusės gauna nevienodai saulės šviesos ar kritulių. Kai ekologai tiria organizmų pasiskirstymą, jie bando atskleisti fizinius ir biologinius veiksnius, kurie veikia tam tikros rūšies buvimą ar nebuvimą. Taip pat ieško, kokie istoriniai veiksniai lėmė rūšių pasiskirstymą, bei pavyzdžių, kurie galėtų keistis populiacijų pasiskirstymas ateityje. Tai ypač svarbu, kai susiduriama su retomis bei nykstančiomis rūšimis.

Sudėtingumo hierarchija

Visi gyvieji organizmai gali būti tiriami šešiuose skirtinguose lygmenyse. Pirmiausia, egzistuoja individas, augalas ar gyvūnas, priklausantis tam tikrai rūšiai. Tos pačios rūšies individų grupė yra vadinama populiacija. Skirtingų rūšių populiacijos egzistuoja drauge bendrijoje, o bendrija ir negyva jos aplinka – tai jau ekosistema. Panašios ekosistemos, kurios aptinkamos tam tikroje geografinėje zonoje ir kurioms būdingos tos pačios klimatinės sąlygos, sudaro biomą. Visi Žemės biomai drauge sudaro aukščiausią organizacijos lygmenį – biosferą. Tai plonas gyvybės sluoksnis, gaubiantis planetos paviršių.

Ekologinė niša

Kad pažintume žmogų, būtina žinoti daugiau negu jo adresą. Kaip jis leidžia laiką? Kuo domisi? Tačiau svarbiausia, kaip jis prisitaikęs gyventi visuomenėje ir kokie ryšiai jį sieja su kitais žmonėmis? Analogiškus klausimus galima pateikti ir kitiems gyviesiems organizmams. Jei gyvūno ar augalo adresas yra jo buveinė, vieta, kur jis gyvena, tai jų veikla ir visi kiti veiksniai – tai jų ekologinė niša. Čarlsas Eltonas buvo vienas pirmųjų ekologų, apibūdinusių ekologinę nišą kaip “funkcinę organizmo padėtį bendrijoje”. Šia prasme niša reiškia tai, kaip rūšis panaudoja turimus išteklius jai išgyventi ir kaip jos egzistavimas veikia kitus greta gyvenančius organizmus.

Ekologija ir evoliucija

Ekologija – tai mokslas apie vienų organizmų santykius su kitais bei su visais elementais aplinkoje. Stebint gyvūnus ar augalus, taip pat svarbu atkreipti dėmesį į aplinkos istoriją ir visų šiandien egzistuojančių rūšių protėvių evoliuciją. Organizmų ir jų aplinkos sąveika tęsiasi nuo tada, kai maždaug prieš 3,5 milijardų metų atsirado gyvybė. Iš tiesų, manoma, kad ankstyvieji gyvi organizmai (bakterijos, pradėjusios asimiliuoti saulės spindulių energiją) išskirdavo deguonį, kuris paskatino kitų gyvybės formų evoliuciją. Taip pat deguonis paskatino ozono sluoksnio, apsaugančio gyvybę nuo mirtinų saulės ultravioletinių spindulių, susiformavimą. Taigi aplinka sukūrė gyvybės formas, o pastarosios sukūrė aplinką, kuri sudarė sąlygas naujai gyvybei vystytis. Šiuo požiūriu, evoliucijos mokslą – kaip tam tikri organizmai prisitaiko prie tam tikrų nišų ir kaip savo ruožtu veikia aplinką – galima suvokti kaip ekologijos mokslą per ilgą laikotarpį.

Populiacijų tyrimai

Populiacijų ekologija nagrinėja tam tikros rūšies populiacijų augimo ir mažėjimo būdus bei priežastis. Kruopštus populiacijų dinamikos tyrimas parodo, kad net iš pažiūros labai stabilioje gamtinėje sistemoje veikia dinaminės jėgos, kurios gali turėti milžinišką įtaką ir sąlygoti didžiulius individų skaičiaus svyravimus. Gyvų organizmų skaičius bet kurioje populiacijoje gali didėti, mažėti ar būti pastovus priklausomai nuo to, kas vyksta jų gyvenamojoje aplinkoje. Visi gyvi organizmai geba nuolat daugintis. Jeigu niekas jų skaičiaus nekontroliuotų, labai greitai pasaulį užplūstų pernelyg daug augalų ir gyvūnų. Pavyzdžiui, menkės patelė per kartą gali išneršti milijoną ikrelių. Jeigu iš visų jų išaugtų suaugėliai, pasekmės aplinkai būtų grėsmingos, tačiau faktiškai daug veiksnių palaiko populiacijos individų skaičių tam tikrose ribose. Šis veiksnių poveikis vadinamas “priklausančiu nuo tankio”, nes jis kinta kartu su populiacijos tankiu. Tinkamiausias pavyzdys – tai kintantis maisto išteklių kiekis. Augančiai populiacijai suvartojus maisto išteklius, maisto trūkumas galiausiai lems populiacijos dydžio sumažėjimą. Todėl populiacijos tankis nežymiai svyruoja aukštyn ir žemyn apie tą individų skaičių, kurį gali išlaikyti stabili aplinka. Be to, populiacijų dydį riboja atsitiktiniai veiksniai, kurių poveikis nepriklauso nuo tankio. Pavyzdžiui, ugnikalnio išsiveržimas saloje gali sunaikinti kai kurias rūšis nepriklausomai nuo jų populiacijų dydžio.

Žmogaus ekologija

Ekologiniu požiūriu, pirmykščio žmogaus gyvenimas buvo labai panašus į bet kurios kitos rūšies. Jis buvo gamtinė mitybos tinklo grandis, veikiausiai pirminis vartotojas, kurį savo ruožtu suėsdavo didesni, galingesni antriniai vartotojai. Įrankių tobulinimas, ugnies panaudojimas ir didėjantys bendravimo įgūdžiai pastūmėjo žmogų piramidės viršūnės link, jis tapo medžiotoju – antriniu ar net tretiniu vartotoju, tačiau žmonių skaičių vis dar ribojo žemiau esančio mitybos lygmens energija. Netgi turėdami daug įgūdžių ir įrankių, medžiotojai – rinkėjai negalėjo išeiti už gamtinės aplinkos talpos ribų. Viskas pasikeitė žmogui ėmus sąmoningai kultivuoti pasėlius; tai leido padidinti žemės produktyvumą ir išvengti mitybos grandinės tironijos. Šis paprastas pasiekimas padarė žmogų ekologiškai kitokį nei visos kitos rūšys. Tai leido žmogaus populiacijai augti neįtikėtinais tempais ir pakeitė Žemės veidą.

Nuo XVIII – XIX amžių pramonės revoliucijos žmogaus poveikis aplinkai tapo milžiniškas. Iškastinio kuro deginimas užteršė didžiulius plotus ir žymiai pakeitė atmosferą. Pramonės technologija milijonus žmonių permetė iš kaimo vietovių į naujus miestus ir miestelius, o mechanizacijos progresas labai sumažino žemės darbams reikalingų žmonių skaičių. Trąšų ir pesticidų panaudojimas leido padidinti žemės ūkio našumą ir išmaitinti augančią žmonių populiaciją, tačiau visa tai turėjo skaudžias pasekmes.

Ekologija šiandien

Šiuo metu žmogus yra įtakingiausia būtybė planetoje. Mūsų veikla – nuo energijos panaudojimo ir naudingų iškasenų gavybos iki žemės ūkio, pramonės ir urbanizacijos – yra įgavusi tokį milžinišką mastą, kad aplinka kinta iš esmės. Keičiasi atmosferos sudėtis. Vanduo teršiamas visuose vandens ciklo etapuose. Dirbtinės ir dažnai toksiškos medžiagos naudojamos kovai su kenkėjais ir begalėje pramoninių procesų. Jūriniai gyvūnai medžiojami harpūnais ir tinklais, nepaisant grėsmės tolesniam jų gyvavimui. Naudingi ištekliai virsta vartotojų gėrybėmis ir medžiagomis ir tik mažuma jų yra perdirbama. Žmogaus veiklos efektai yra begaliniai ir įvairūs, tačiau visi jie turi vieną bendrą bruožą. Ilgalaikių šių efektų padarinių neįmanoma nustatyti be sudėtingų, biosferoje vykstančių procesų visapusiško supratimo. Nors ekologija viena negali išspręsti aplinkos problemų, jos uždavinys – gilinti mūsų supratimą apie ryšius tarp gyvųjų organizmų bei tarp jų ir juos supančio negyvo pasaulio. Ekologai jau siūlo aplinkai palankius būdus, kaip patenkinti žmogaus poreikius, nurodydami beveik visos žmogaus veiklos ekologines pasekmes, tačiau norint šias problemas išspręsti, žmogus turi norėti pasinaudoti šiomis žiniomis.

Gėjos teorija

1979 metais britų mokslininkas, nors ir ne ekologas, Džeimsas Lavlokas pasiūlė gyvybės teoriją, kuriai jis suteikė graikų žemės deivės Gėjos vardą. Šios teorijos pagrindas yra tai, kad Žemė – tarsi save reguliuojantis organizmas, prisitaikantis prie pokyčių, kad išlaikytų tinkamas gyvybei sąlygas. Dž. Lavloko teorija teigia, kad gyvybė Žemėje išliks, nesvarbu, kaip žmogus besielgtų. Tik iškyla klausimas, ar tarp tų gyvybės formų, kurios išgyvens, bus ir žmogus?