Apvaisinimas

Įvadas

Vienas labiausiai šiandieną stulbinančių dalykų yra tai, jog mes gyvename pasaulyje, kuriame žmonės gerokai daugiau žino apie automobilių sandarą bei kompiuterių darbą, negu apie tai, kas slypi jų pačių kūne. Dabar, kaip niekad anksčiau, žmogaus likimas dažnai yra jo paties rankose – gera ar prasta sveikata, net gyvybė ar mirtis priklauso nuo mūsų pačių. Šiais laikais gydytojai turi daugybę veiksmingų priemonių, kokių prieš kurį laiką niekas neįsivaizdavo. Tačiau jas galima sėkmingai panaudoti tik tada, kai žmonės patys suvokia savo organizmo veiklą, greit pastebi jos sutrikimus ir laiku kreipiasi į gydytoją. Taigi, šio referato tikslas – kiekvienam skaitytojui suteikti žinių apie jį patį, o konkrečiau – apie žmogaus vaisiaus vystymąsi nuo apvaisinimo iki kūdikio gimimo.

Lytiniai santykiai

Lytiniai santykiai – psichinių ir fiziologinių reakcijų, išgyvenimų ir poelgių, susijusių su lytinio potraukio pasireiškimu ir patenkinimu, visuma. Tai yra neatskiriama lytinio gyvenimo dalis. Tai vienas iš gyvybiškai svarbiausių rūšies išlikimo veiksnių skirtalyčių gyvūnų pasaulyje, taip pat ir žmonių.

Pagrindiniai veiksniai, sąlygojantys lytinį patrauklumą:· išvaizda: veidas, kūno poza, intymių vietų formos (įskaitant erogenines zonas), plaukai ir kt.· balsas,· kvapas.Erogeninė zona – padidėjusio jautrumo kūno vieta, kurios stimuliavimas paprastai skatina lytinį susijaudinimą ir malonius pojūčius.

Moters erogeninės zonos: ausų speneliai, akių vokai, nosis, lūpos, kaklas, krūtys, pažastys, delnai ir pirštai, pilvas, klubai, nugara, sėdmenys, vidiniai žastų ir šlaunų paviršiai, putė, kojų padai ir pirštai

Apvaisinimas

Apvaisinimas – tai spermatozoido ir kiaušialąstės susiliejimas, jų branduolių susijungimas ir naujos gyvybės užsimezgimas. Tai dažniausiai įvyksta kiaušintakyje. Per lytinį aktą sėklą išsiveržia į moters lytinius takus – įvyksta ejakuliacija (sėklos išmetimo iš varpos (pro šlaplę) fazė). Vienu kartu išmetama apie 300 – 500mln.spermatozoidų, iš kurių kiaušinėlį pasiekia tik keli šimtai (300 – 500), o kiaušialąstę apvaisina tik vienas spermatozoidas (tai – monospermija).

Nuo makšties iki kiaušintakio ampulės, kur dažniausiai apvaisinama kiaušialąstė, spermatozoidas juda apie 1 – 1,5h ir nukeliauja apie 20cm atstumą. Pakeliui žūva daug spermatozoidų. Kiaušintakiuose spermatozoidai gali išlikti gyvybingi apie tris paras, dėl to sperma, patekusi net kelias dienas prieš ovuliaciją, gali jos “sulaukti” ir apvaisinti kiaušinėlį. Kiaušialąstė apvaisinimo metu esti gana pasyvi. Kiaušintakiuose jos apvalkalėlis suminkštėja, o paviršiuje esanti tam tikra medžiaga – fertilizinas turi itin didelės reikšmės apvaisinimui. Spermatozoido akrosoma ( į lizosomą panaši pūslelė, kuri sudaro kepurę, uždengiančią apie 2/3 spermatozoido galvutės) taip pat turi panašių į tripsino proteinazę fermentų, kurie kontakto su kiaušialąste vietoje (apvaisinimo kūgyje) ištirpdo apvalkalėlius, ir abiejų lytinių ląstelių plazminės membranos susijungia, susilieja. Tuomet kiaušinėlio paviršiuje formuojasi apvaisinimo membrana, keičiasi jos laidumas ( vyksta depoliarizacija), dėl to kiti spermatozoidai nepapuola, kai jau vienas jų prasiskverbia, ir žūva. Kontakto vieta dėl fermentų lyg sukietėja. Prieš patekdamas į kiaušialąstės citoplazmą, spermatozoidas netenka uodegos. Po to susilieja abiejų ląstelių branduoliai, susijungia chromosomos. Susidaro kokybiškai nauja ląstelė – zigota, užsimezga nauja gyvybė. Ji iki aštuntos savaitės pabaigos vadinama gemalu, o vėliau, susiformavus placentai, – vaisiumi. Būsimo individo lytis nulemiama apvaisinimo metu. Apvaisinimo metu nulemiami ir kiti požymiai (ūgis, akių ir odos spalva, net sveikata, ligos). Žmogaus genotipe esti 22 poros somatinių ir viena pora lytinių chromosomų (iš viso – 46 chromosomos). Visos moters ir vyro įvairių ląstelių chromosomos esti vienodos, išskyrus lytinių chromosomų porą. Moters genotipe lytinių chromosomų pora sudaro dvi X chromosomos, o vyro – viena X ir šiek tiek mažesnė bei kitos formos Y chromosoma. Jeigu kiaušialąstę apvaisins spermatozoidas su Y lytine chromosoma – užsimegs vyriškos lyties gemalas, jei su X – moteriškos. Vadinasi, tėvo spermatozoidai lemia vaiko lytį. Dažniausiai spermatozoidai su Y lytine chromosoma esti judresni ir griečiau pasiekia kiaušinėlį, dėl to gimsta daugiau berniukų, tačiau vyriškos lyties gemalas esti jautresnis išorės poveikiams ir dažniausiai žūva dar negimęs (tuomet prasideda savaiminis persileidimas). Susijungus lytinių ląstelių branduoliams ir susidarius zigotai, apvaisinimas baigiasi. Toliau zigota bręsta, auga, dalijasi.
Visą laiką nuo apvaisinimo iki implantacijos gemalas maitinasi iš kiaušialąstės atsargų, po to maisto medžiagas gauna per gimdos kraujagysles iš motinos.

Spermatozoido susijungimas su kiaušialąste

Vaisiaus raida

Nuo apvaisinimo iki antrojo mėnesio pabaigos susidariusi nauja būtybė vadinama gemalu, o vėliau vaisiumi. Vidutiniškai nėštumas trunka devynis kalendorinius mėnesius arba 280 dienų, arba 40 savaičių. Nėštumo pabaiga ir gimdymo data nustatoma, prie paskutiniųjų mėnesiniu pirmosios dienos pridėjus 7 dienas, o iš mėnesinių skaičiaus atėmus 3. Gimdymo terminą galima nustatyti ir pagal pirmuosius vaisiaus judesius, kuriuos pajuto nėščioji: pirmą kartą gimdančiai prie šios datos pridedama 140 dienų, o pakartotinai gimdančiai – 154. Nėštumas nustatomas iš įvairių požymių. Jie esti subjektyvūs (apetito ir uoslės pakitimas, pykinimas, vėmimas), apytikriai (mėnesinių išnykimas, gimdos ir krūtų padidėjimas) ir objektyvūs (vaisiaus nustatymas ultragarsu ar čiuopiant). Net ir Lietuvos vaistinėse parduodami specialūs nėštumo testai (įmerktas į šlapimą indikatorius dažniausiai parodo, ar moteris nėščia, ar ne). Nėštumas skirstomas į 3 trimestrus.

Pirmas trimestras

1 savaitė. Apvaisintas kiaušinėlis skyla ir rieda į gimdą, susidaro gemalas ir jo dangalų užuomazgos. Šiuo metu iš zigotos formuojasi morulė, iš jos – blastocista, kurią jau galima įžiūrėti plika akimi.2 savaitės. Blastocista nugrimzta į gimdos gleivinę – tai implantacija. Kol gemalas rieda iki gimdos, jis maitinasi iš kiaušialąstės atsargų, po to pradeda formuotis placenta. Iš gemalą supančio trofoblasto susidaro chorionas, kurio gaureliai įauga į gimdos gleivinę. Tai – placentos užuomazga. Randasi kraujo forminių elementų užuomazgos ir širdies ląstelės.3 savaitės. Dėl hormonų gausos įtin išveša gimdos gleivinė, į choriono gaurelius įauga kraujagyslės. Gemalinis diskas pasidaro cilindro pavidalo, skiriama galvinė, uodeginė dalis ir kamienas. Pradeda plakti širdis. Gemalo ilgis – apie2mm.

4 savaitės. Susidaro amnionas, kuris saugo gemalą, o vėliau ir vaisių nuo smūgių, sutrenkimų, temperatūros pokyčių. Pradžioje širdis plaka neritmiškai, po to ritmiškai ir daug greičiau nei motinos. Susidaro pirminė burna. Nervinis vamzdelis užanka, randasi galvos smegenų pūslelės. Pradeda formuotis rankos, kojos. Gemalo ilgis – apie 7mm.5 savaitės. Sparčiau rutuliojasi vidaus organai. Itin paauga gemalo galvinis galas kartu su galvos smegenimis. Iš nugaros smegenų išauga nervai. Susidaro akių taurės. Jungiasi veido dalys. Formuojasi burna ir žandikauliai. Randasi ausies kalvelės. Rankų ir kojų užuomazgos primena mažus pumpurėlius. Sparčiai auga širdis ir kraujagyslės. Gemalo kraujagyslės įauga į placentos užuomazgos vietą, formuojasi virkštelės užuomazga. Choriono gaurelių daugėja, jie šakojasi, gemalą vis tvirčiau pritvirtindami prie gimdos sienos. Intensyviai formuojasi virškinimo sistema (pirma – skrandis ir plonosios žarnos), galvos ir nugaros smegenys. Gemalo ilgis – apie 10mm.6 savaitės. Itin sparčiai didėja galvos smegenys ir visa galva. Jau esti penkios smegenų pūslelės. Skiriami apatinis ir viršutinis žandikauliai. Randasi nosies šnervės, toliau formuojasi ausies kaušeliai ir akių vokai. Nugaros smegenys beveik susiformavusios. Virškinimo ir šalinimo sistemos bręsta toliau, tačiau kepenys ir inkstai dar nefunkcionuoja. Susidaro užkrūčio ir prieskydinių liaukų užuomazgos. Augant rankoms ir kojoms ryškėja pirštai. Gemalo galva ir uodeginė dalis šiek tiek susirietusi. Gemalo ilgis – apie 12 – 14mm.7 savaitės. Placenta jau susiformavusi. Svarbus laikotarpis akims ir vidinei ausiai formuotis. Širdis plaka stipriau. Jau yra visų svarbiausių vidaus organų užuomazgos. Randasi plaučiai, tačiau jie primena tik kietą gumulėlį. Prasideda kaulų osifikacija (raktikaulio). Matosi vokai. Veidas neryškus, tačiau galima įžiūrėti burną. Suyra kloakos membrana. Kojos ir rankos auga, pradeda formuotis klubų, kelių, pečių ir alkūnių sąnariai. Šiek tiek juda stuburas. Gemalo ilgis – apie 18 – 20mm.
8 savaitės. Galima skirti individo lytį, nes baigiasi lytinių liaukų diferenciacija. Visos pagr.gemalo sistemos ir struktūros esti užsimezgę. Gemalas primena žmogutį. Akys iš galvos šonų pasislinkę į priekį, plačiai atmerktos, tačiau aptrauktos plėve. Toliau formuojasi veidas, ryškėja nosis. Rankų ir kojų pirštai paskiri, gerai įžiūrimi. Galūnės pailgėjusios, šiek tiek juda. Yra vaga, skirianti galvą nuo liemens. Galva didelė ir nusvirusi ant krūtinės. Gemalo ilgis – apie 4cm. Baigiasi gemalo periodas.9 savaitės. Vaisius sparčiai auga. Visiškai susiformavusi virkštelė aprūpina vaisių maisto medžiagomos ir deguonimi, šalina medžiagų apykaitos liekanas. Visi pagr.vidaus organai toliau auga ir bręsta. Itin padidėja gimdos ertmė. Vaisiaus ilgis – apie 4 – 5cm.10 savaičių. Širdies ir kraujagyslių sistema varinėja kraują po visą gemalą. Prasideda vidinių lyties organų formavimasis, išoriniai lyties organai dar nematomi. Toliau ryškėja veidas, kojos ir rankos gerai matosi, pirštai laibi, matosi labai aiškiai. Kojų ir rankų judesiai aktyvesni, tačiau motina jų nejaučia. Vaisiaus ilgis savaitės pabaigoje – 5 – 6cm.11 savaičių. Veidas beveik susiformavęs, yra vokai. Pradeda formuotis raumenys, išoriniai lyties organai. Placenta primena minkštoką audinių pagalvėlę ir funkcionuoja kaip paskiras organas. Tarp 11 ir 14 savaičių amniono ertmėje intensyviai daugėja vaisiaus vandenų.12 – 14 savaičių. Beveik visi organai susiformavę, tačiau negalėtų funkcionuoti be motinos organizmo. Gimda pakyla iki gaktinės sąvaržos, tačiau išoriškai pilvas dar nepakitęs. 12 savaičių vaisiaus ilgis – apie 9cm. Galva daug didesnė už kūną, veidinė dalis dar maža. Ryškios lūpos ir nosis. Galūnės pailgėja, atsiranda nagų plokštelės. 14 savaitę dar suaktyvėja vaisiaus judesiai, tačiau nėščioji jų vis dar nejaučia. .

Antrasis trimestras

14 – 16 savaičių. Toliau laibėja ir ilgėja galūnės, pirštai, formuojasi nagai, sąnariai. Stiprėja vaisiaus judesiai. Vaisių dengia ploni, ilgi plaukai. 14 savaitę placenta visiškai susiformavusi. Itin spartėja vaisiaus augimas: 14 savaitę jo ilgis – 12cm, masė – 150g, o 16 savaitę – 15cm, masė – 200g.16 – 20 savaičių. Inkstai pradeda gaminti silpnos koncentracijos šlapimą, ima veikti vaisiaus virškinamasis traktas, atsiranda rijimo refleksas, seilių liaukos išskiria amilazę, skrandis – pepsiną, kepenys – tulžį, plonoji žarna – savo fermentus ir hormonus.20 savaičių. Motina jaučia vaisiaus judesius, nes jie labai suaktyvėja. Vaisius auga truputį lėčiau, sparčiai formuojasi raumenų sistema. Žarnyne susidaro mekonijus (vaisiaus ekskrementai). Kaulų čiulpai tampa pagr.kraujo gamybos organu. Ant galvos pradeda augti plaukai. Oda ryškiai raudona. Vaisiaus ilgis – apie 21cm, masė – 300 – 400g.24 savaičių. Visi organai išsirutulioję. Raumenys beveik susiformavę. Placenta vis auga, aktyviau aprūpina gerokai ūgtelėjusį vaisių deguonimi ir maisto medžiagomis, intensyviai šalina jo medžiagų apykaitos liekanas. Vaisiaus ilgis – 32 – 35cm, masė – 500 – 600g. jis dar negalėtų gyventi be motinos organizmo, tačiau kartais prieš laiką gimusį tokį vaisių patyrę specialistai išaugina, ir jis esti gyvybingas. 28 savaičių. Toks vaisius gyvybingas, tačiau tik 5 % šiuo laikotarpiu gimusių vaikų išgyvena. Jutimo organai esti morfologiškai susiformavę, reaguoja į šviesą, gal net ir į garsą. Kūno paviršiaus gyvaplaukiai nukrenta ir, susimaišę su riebalų liaukų sekretu, sudaro varškinį tepalą (vernix caseosa). Jis saugo vaisiaus odą nuo amniono skysčio, kuriame esti šalintinų medžiagų apykaitos produktų. Oda raudona, susiraukšlėjusi. Ausų ir nosies kremzlės minkštos, nagai nesiekia pirštų galų. Berniukų sėklidės nenusileidusios į kapšelį, mergaičių didžiosios lytinės lūpos nedengia mažųjų. Vaisiaus ilgis – apie 36cm, masė – apie 1kg.

Trečiasis trimestras

32 savaitės. Sparčiau auga liemuo, šiek tiek santykinai sumažėja galva, proporcijos priartėja prie naujagimio. Vaisius liesas, atrodo kaip išsekęs, nes poodinis riebalinis sluoksnis dar nesusiformavęs. Ant kūno padaugėja varškinės masės. Oda dar raudona, bet raukšlių mažiau. Vaisiaus ilgis – apie 40cm, masė – apie 1,6 kg. Apie 15 % gimusių šiuo laikotarpiu išgyvena.

36 savaitės. Tikimybė kad vaikas išgyvens padidėja iki 90 – 100 %, nes plaučiai jau galutinai susiformavę. Dažniausiai šiuo laikotarpiu vaisius pasisuka gimdoje žemyn galva, tačiau pakartotinai gimdančių moterų tai gali įvykti ir vėliau. Vaisiaus oda rausva, lygi, pagausėja varškinės masės, nagai siekia pirštų galus, nosies ir ausų kremzlės standesnės. Vaisiaus ilgis – apie 45cm, masė – apie 2 – 2,5 kg.40 savaičių. Vaisius visiškai išnešiotas. Jo visos sistemos subrendę, jis pasiruošęs palikti motinos organizmą. Beje, gimdymas gali savaitę vėluoti arba atvirkščiai – vaikas gali gimti anksčiau. Galva sudaro ketvirtadalį kūno. Oda rausva, gyvaplaukių sumažėję, nors kartais naujagimiai jų turi ant rankų ir pečių. Naujagimio kūną kai kur dengia varškinė masė. Berniukų sėklidės nusileidusios, mergaičių didžiosios lytinės lūpos pridengia mažąsias. Lietuvių naujagimių vidutinis ūgis – 51 – 53cm, masė 3,3 – 3,7kg.

Naujagimio brandos įvertinimas

Normaliai naujagimis gimsta 38 – 41 savaitę. Subrendusio naujagimio – ūgis ne mažesnis kaip 48 cm, o masė ne mažesnė kaip 2,5 kg. Normali naujagimio masė – 2,8 – 4kg. Poodinis riebalinis sluoksnis susiformavęs. Oda rausva, gyvaplaukių likę tik kai kur, ausų ir nosies kremzlės standžios, nagai išsikiša už pirštų galų. Berniukų sėklidės nusileidusios, mergaičių didžiosios lytinės lūpos pridengia mažąsias. Sveikas naujagimis garsiai rėkia, aktyviai juda, atsimerkia, turi čiulpimo ir rijimo refleksą.Neišnešiotų naujagimių gyvybingumą lemia jų plaučių susiformavimas, kitų organų subrendimas, termoreguliacija ir kiti mechanizmai, palaikantys pastovią vidinę terpę.Jeigu pora negali pastoti (t.y. įvykdyti apvaisinimo), tuomet gali būti taikomas dirbtinis apvaisinimas arba apvaisinimas in vitro (mėgintuvėlyje).

Dirbtinis apvaisinimas

Dirbtinis apvaisinimas – tai apvaisinimas, kuomet sėkla yra įvedama į moters makštį arba gimdą specialiais prietaisais (kai tuo tarpu natūraliam apvaisinimui užtenka tiesiog sueities). Šis apvaisinimo metodas dažniausiai taikomas tuomet, jei vyras serga ligomis, trukdančiomis atlikti normalų lytinį aktą (sueitį) arba sutrikdančiomis jo dauginimosi funkciją (spermatogenezės patologija, lytinių organų anomalijos, lytinių liaukų nepakankamumas, varpos trauminiai pažeidimai, erekcijos ir ejakuliacijos sutrikimai, sėklidžių hidrocelė, kapšelio patinimai ir kt.). Kartais priežastis dirbtiniam apvaisinimui būna moters ligos (makšties raidos anomalijos, vaginizmas, gimdos kaklelio nepraeinamumas spermatozoidams), taip pat – spermatozoidų žūtis dar makštyje arba gimdos kaklelyje, skirtingi vyro ir moters rezus veiksniai, sutuoktinių medicininės ar genetinės charakteristikos, sukeliančios paveldimų susirgimų riziką kūdikiui ir pan.

Dažniausiai dirbtinai apvaisinamos yra ištekėjusios moterys, kurių vyrai nevaisingi, retkarčiais – vienišos moterys arba lezbietės. Dažniau būna apvaisinama su donoro sėkla, rečiau – su sutuoktinio. Sėkla gali būti įvedama iškart po to, kai gaunamas ejakuliatas, arba paimant specialiomis sąlygomis užšaldytą spermą. Sėklos įvedimas gali būti atliekama į makštį, į gimdos kaklelį arba į gimdą, priklausomai nuo to, koks būdas (atsižvelgiant į medicininę apžiūrą) tikėtina bus veiksmingiausias. Po sėklos įvedimo lytinis gyvenimas turi būti sustabdomas 3 mėnesių laikotarpiui. Dirbtinio apvaisinimo efektyvumas siekia 7–22 proc. apvaisinant sutuoktinio sėkla, ir 30–60 proc. – donoro sėkla.

Apvaisinimas in vitro (mėgintuvėlyje)

Apvaisinimas in vitro (lot. in vitro – stikle, mėgintuvėlyje) – tai dirbtinio apvaisinimo būdas, kurio metu moters kiaušialąstė yra apvaisinama laboratorinėmis sąlygomis, susidariusi zigota palaikoma iki tam tikros savo raidos stadijos, o paskui gemalas įvedamas į gimdos ertmę. Metodas išvystytas nustačius tokius nevaisingumo atvejus, kai yra visiškas gimdos kaklelio arba kiaušintakio nepraeinamumas, nors kiaušidžių funkcija yra normali (tuomet gaminasi kiaušinėlis, kurio negali pasiekti spermatozoidai). Tokios priežastys sudaro maždaug 10–20 proc. nevaisingumo atvejų, nors dabar apvaisinimas mėgintuvėlyje yra taikomas ir esant kitokioms nevaisingumo priežastims.Subrendusi kiaušialąstė vakuuminiu būdu yra išimama iš kiaušidės, patalpinama į indą su specialiu skysčiu, ten apvaisinama vyro spermijais ir paskui yra įvedama į gimdą, kur užsimezga vaisius. Metodo veiksmingumas kol kas yra gana žemas – iki 30 proc., todėl siekiant didesnės sėkmės garantijos, apvaisinimui imamos kelios (5-10) kiaušialąstės, kurios visos apvaisinamos vienu metu, o susidarę gemalai užšaldomi. Į moters gimdą gemalų implantacijos vykdomos tol, kol pasiekiamas norimas rezultatas, arba iki kol baigiasi pagaminti gemalai. Jei nėštumas pavyksta iš paties pirmo karto – likę gemalai sunaikinami, nebent moteris sutinka sumokėti už jų saugojimą užšaldytoje būsenoje, arba duoda leidimą embrionus panaudoti moksliniams tyrimams (kadangi tai reiškia naujos gyvybės sunaikinimą, kai kuriose valstybėse tai nėra leidžiama; pvz., Italijoje tokia procedūra yra griežtai reglamentuota, ir dirbtinai apvaisinti leidžiama ne daugiau kaip 3 kiaušialąstes, kurios visos vienu metu po to įsodinamos moteriai į gimdą).

Apvaisinimą in vitro sugalvojo anglai, todėl pirmasis kūdikis, kuris buvo pradėtas mėgintuvėlyje (Luiza Braun, Louise Joy Brown), gimė Didžiojoje Britanijoje 1978 metų liepos 25 d., naudojant cezario pjūvį.

Išvados

Kūdikio gimimas – vienas įstabiausių pasaulio stebuklų. Tėveliai džiugiai ir su širdžių virpesiu laukia savo kūdikio ateinant į šį pasaulį. Už planų kūrimo bei laukimo mėnesius jiems atlygina pirmieji sąrėmiai, pranašaujantys gimtįNormaliai naujagimis gimsta 38 – 41 savaitę. Subrendęs naujagimis – ūgis ne mažesnis kaip 48 cm, o masė ne mažesnė kaip 2,5 kg. Normali naujagimio masė – 2,8 – 4kg. Poodinis riebalinis sluoksnis susiformavęs. Oda rausva, gyvaplaukių likę tik kai kur, ausų ir nosies kremzlės standžios, nagai išsikiša už pirštų galų. Berniukų sėklidės nusileidusios, mergaičių didžiosios lytinės lūpos pridengia mažąsias. Sveikas naujagimis garsiai rėkia, aktyviai juda, atsimerkia, turi čiulpimo ir rijimo refleksą.Neišnešiotų naujagimių gyvybingumą lemia jų plaučių susiformavimas, kitų organų subrendimas, termoreguliacija ir kiti mechanizmai, palaikantys pastovią vidinę terpę. .

Literatūra

1. Trevoras Vestonas, ANATOMIJOS ATLASAS, “Gamta”, 1997.2. V.Sadauskas, AKUŠERIJA, “Mokslas”, 1977.3. S.Pavilionis, R.Stropus, K.Tamašauskas, A.Urbonas, ŽMOGAUS ANATOMIJA, “Mintis”, 1972.4. Internetas:Ø www.google.ltØ http://lt.wikipedia.org/wiki/Pagrindinis_puslapis