LĄSTELĖS DALIJIMASIS(Doc. Algimantas Paulauskas)

LĄSTELĖS DALIJIMASIS

Mitoze

Mitozės tipai

Mejozė (redukcinis dalijimasis)
Dauginimasis
Apvaisinimas

Kartų kaita
Partenogenezė
Gyvenimo ciklai

Dauginimosi ciklai
Kontracepcija
Kontracepcija ir jos pasekmės
Pasekmės gyvūnijai

Dauginimasis yra vienas svarbiausių gyvybės požymių. Daugintis gali visi be išimties gyvi organizmai, pradedant bakterijomis ir baigiant žinduoliais. Tik dauginimasis palaiko kiekvieną gyvūnų ir augalų rūšį, ir tik tokiu būdu tėvai perduoda paveldimąsias ypatybes savo palikuonims.
Procesas, kurį sąlyginai galima pavadinti dauginimusi, molekulių lygiu pasireiškia unikalia DNR savybe — jos molekulių sugebėjimu dvigubėti. Ląstelių lygiu daugintis dalydamiesi gali tokie organoidai kaip mitochondrijos ir chloroplastai. Viienaląsčių ir daugialąsčių organizmų ląstelės dauginasi dalydamosi. Organizmų dauginimosi formos labai įvairios ir sudėtingos, tačiau visų lytinio ir nelytinio dauginimosi formų pagrindas yra ląstelės dalijimasis.
Pagal, tai kaip tarp dukterinių ląstelių pasiskirsto genetinė medžiaga, skiriami du ląstelių dalijimosi tipai — mitozė ir mejozė.

Paskaitos temos

Mitozė

Mitozė yra netiesioginis ląstelės dalijimasis. Iš pradžių joje padvigubėja genetine medžiaga (chromosomos) ir ji tolygiai pasiskirsto tarp dukterinių branduolių, tik po to ląstelė dalijasi į dvi dukterines ląsteles.

Mitozės ciklas. Interfazė. Anksčiau buvo manoma, kad tarpas tarp dviejų mitozinių ląąstelės dalijimųsi — interfazė — yra ramybės fazė, kurios metu tik kaupiasi ląstelės masė. Dabar įrodyta, kad interfazėje sintetinama DNR. Pagal tai interfazė skirstoma į 3 stadijas: G1 (G. angl. gap — intervalas), S (S— sintezė) ir G2

Mitozės schema. Mitozės fazės:

1 — interfazė; 2 — ankstyva profazė; 3 — profazės vi

idurys; 4 — vėlyva profazė; 5 — metafazė; 6 — anafazė; 7 — telofazė; 8 — vėlyva telofazė; citokinezės pradžia; 9 — dviejų dukterinių ląstelių susidarymas (citokinezė) ir branduolių perėjimas į interfazę

Chromosomos neišnyksta ir interfazėje, jos tik pereina į pirminę (nematomą pro šviesinį mikroskopą) struktūrą.

Mitozė kartu su interfaze G1, S ir G2 stadijomis sudaro mitozės ciklą, kuris skirtingų organizmų ir įvairiose to paties organizmo ląstelėse trunka nevienodą laiką; tai labai priklauso nuo įvairių aplinkos poveikių.

Besidalijančiose ląstelėse jo trukmė — nuo 1 iki kelių šimtų valandų. Prieš bet kurią iš interfazės stadijų (G1, S arba G2 ar prieš pačią mitozę) ciklas dėl įvairių priežasčių (dažniausiai dėl nepalankių sąlygų) gali nutrūkti. Tokios ląstelės apibūdinamos kaip esančios G0 stadijoje.

Tačiau pažymėtina, kad daugialąsčių eukariotų pavienių ląstelių gyvenimo ciklas kol kas nediferencijuotas, nors tai būtina padaryti.

Mat didelėje gyvenimo ciklo dalyje jųų ląstelės nustoja dalytis, nors tuo metu jose vyksta svarbūs pokyčiai ir gyvybiniai procesai. Kol kas jie nepakankamai genetiškai ištirti, tačiau ir nepajėgiant diferencijuoti eukariotų atskirų ląstelių gyvenimo ciklo tokias ląsteles apibūdinti kaip esančias mitozės cikle būtų neteisinga. Mitozinio ciklo sąvoka taikytina tik pastoviai besidalijančioms ląstelėms, o G0 — tik laikinai nustojusioms dalytis.

Kad ląstelės vėl pradėtų dalytis, jas reikia specialiai paveikti. Ląsteles į mitozės ciklą gali įjungti onkogeniniai virusai. Norint gauti besidalijančias daugialąsčių organizmų, ypač žinduolių, labai specializuotų ląstelių kultūras, šiuo metu su

ukuriamos hibridomos — somatinės ir vėžinės ląstelių hibridai.

Ruošiantis dalytis ląstelėse G1 stadijoje daugėja citoplazmos. S stadijoje vyksta DNR sintezė (replikacija). Be to, sintetinasi visų tipų histonai, kurie patenka į branduolį, ir naujai susintetinta DNR įgyja nukleosominę struktūrą. DNR sintezė sinchroniškai ir per trumpą laikotarpį vyksta tik pirmųjų zigotos dalijimųsi pradžioje. Toliau diferencijuojantis ląstelėms DNR sintezė būna ištęsta ir asinchroniška. Ypač užtrunka euchromatino sintezė; heterochromatino sintezė vyksta S stadijos pabaigoje ir labai greitai. DNR sintetinama asinchroniškai ne tik atskirose tos pačios chromosomos dalyse (replikonuose), bet asinchroniškai padvigubėja chromosomos.

G2 stadija yra menkiausiai ištirta. Šioje stadijoje besidalijančiose ląstelėse pamažu didėja ir citoplazmos, ir branduolio apimtis. Pirminės struktūros chromosomos būna jau padvigubėjusios. Be to, G2 stadijoje chromosoma yra kompaktiškesnė, todėl galima manyti, kad G2 formuojasi antrinė chromosomos struktūra, tačiau, palyginus su metafazės chromosoma, G2 chromosoma 1,5—2 kartus ilgesnė.

Visoms interfazės stadijoms labai būdingi laipsniški ląstelės paviršinio komplekso ir histono H1 kitimai. Histonas H1 yra fosforilinamas: G1 stadijoje prisijungia pirma fosforo rūgšties liekana, S stadijoje — antra, o G2 stadijoje — trečia. Šių kitimų prasmė kol kas neaiški.

Mitozė (siaurąja prasme) yra trumpiausia (1—2 valandos) mitozės ciklo stadija. Kaip ir kitų stadijų, jos trukmė įvairiuose organizmuose labai nevienoda. Kinta ji ir įvairiose ląstelėse, ją taip pat veikia aplinka. Mitozė skirstoma į 4 fazes: profazę, metafazę, an

nafazę ir telofazę.

Profazėje pro šviesinį mikroskopą jau galima įžiūrėti chromosomas. Vadinasi, jos toliau spiralizuojasi. Išnyksta branduolėlis (-iai). Citoplazmoje centriolės keliauja į polius ir formuojasi mitozės kompleksas su achromatine verpste. Kiekviena chromosoma sudaryta iš dviejų dukterinių chromatidžių. Tai ypač ryšku profazės pabaigoje. Tuo metu išnyksta branduolio apvalkalėlis.

Metafazėje chromosomos išsidėsto taip, kad jų centromeros būna vienoje plokštumoje — sudaro metafazinę plokštelę. Centromeros jungiasi su achromatinės verpstės siūlais. Chromosomos ryškiai dvigubos — iš dviejų chromatidžių.

Anafazėje dalijasi centromeros, ir dukterinės chromosomos (chromatidės) juda į skirtingus polius.
Telofazėje chromosomos pamažu pereina į pirminę struktūrą (,,išnyksta”), atsiranda branduolio apvalkalėlis, branduolėlis (-iai).

Po to prasideda citokinezė (citotomija): citoplazma dalijasi į dvi dalis, susidarant skersinei pertvarėlei (augaluose susidaro specialios plokštelės — fragmoblastai) arba persismaugiant.

Mitozės kompleksas ir chromosomų judėjimo mechanizmas. Į mitozės kompleksą įeina centriolės, achromatinė verpstė su įvairių tipų mikrovamzdeliais ir kinetochorai, esantys kiekvienoje chromosomoje, mikrofibrilės. Mikrovarnzdeliai yra trijų rūšių: kinetochoro, poliniai ir radialiniai

Pav.1-poliniai mikrovamzdeliai;
2-kinetochoro mikrovamzdeliai;
3-radialiniai mikrovamzdeliai;
4-chromosomos;
5-centriolės. Mitozės kompleksas anafazėje.

Polinių mikrovamzdelių gaminimąsi sukelia fibrilinis galas, esantis centriolėje. Jie tęsiasi truputį toliau negu achromatinės verpstės vidurys. Kinetochoro mikrovamzdelių montavimąsi indukuoja kinetochoras, ir jie nukreipti link centriolių (arba polių). Kinetochoras yra trisluoksnė struktūra. Išorinis jo sluoksnis jungiasi su mikrovamzdeliais, o vidinis — su chromosomos pirmine sąsmauka.

Radialiniai mikrovamzdeliai nuo centriolės nutįsę priešinga metafazinei plokštelei kryptimi, link plazminės membranos. Jų paskirtis neaiški.

Chromosomų ju

udėjimo link ekvatorinės plokštumos ir polių mechanizmas neaiškus, bet žinoma, kad anafazėje iš pradžių sutrumpėja kinetochoro mikrovamzdeliai, ir dukterinės chromosomos pasislenka link polių, po to pailgėja achromatinė verpstė (vienaląsčių pirmuonių iki 5 kartų), ir chromosomos dar labiau išsiskiria.

Mikrofibrilės sudaro skersinius tiltelius tarp mikrovamzdelių (verpstės siūlų). Dabar tiksliai įrodyta, kad į mikrofibrilių struktūrą įeina galintys susitraukti bei išsitempti baltymai, konkrečiai dineinas. Manoma, kad dėl šių baltymų kaip varomosios jėgos dukterinės chromosomos kartu su kinetochoro mikrovamzdeliais slenka link polių. Šia kryptimi lyg geležinkelio bėgiais jas nukreipia poliniai mikrovamzdeliai.

Dar neseniai manyta, kad chromosomos juda mikrovamzdeliams susimontuojant arba išsimontuojant: prie mikrovamzdelio prisišlieja vis nauja ir nauja dalis, ir chromosoma stumiama iki ekvatoriaus; kai mikrovamzdelis pamažu dalimis suyra, atvirkščiai, chromosoma keliauja link poliaus.

Šiuo metu bandoma sukurti ,,hibridinę” chromosomų judėjimo teoriją, nes įrodyta tiek mikrovamzdelių montavimasis viename gale ir išsimontavimas kitame, tiek ir chromosomų slinkimas dalyvaujant susitraukimo-skeletiniams baltymams.

Paskaitos temos

Mitozės tipai

Pateikiama modifikuota M. Lobašovo (1969) mitozės tipų klasifikacija. Be tipiškos simetrinės mitozės (kai citoplazma pasidalija tolygiai), jau aptartų pleuromitozės ir ortomitozės (kai neišnyksta branduolio apvalkalėlis ir susidaro netipiška achromatinė verpstė, bet chromosomos taisyklingai tolygiai pasiskirsto tarp dukterinių ląstelių) yra:

1) asimetrinė mitozė — citoplazma pasidalija netolygiai (pvz., augalų mikrosporoje generatyvinė ir vegetatyvinė ląstelės; gemalinio maišelio centrinė ląstelė ir visos likusios 6 ląstelės; gyvūnų gametogenezėje antros eilės ovocitas arba ovotidė ir poliniai kūneliai ir kt.);

2) mitozė be citokinezės — branduolys dalijasi, bet nevyksta citokinezė, todėl susidaro daugiabranduolės ląstelės (pvz., augaluose — pirminio gemalinio maišelio);
3) endomitozė — chromosomos padvigubėja, bet nesidalija branduolys, dėl to pasireiškia poliploidija — chromosomų rinkinių padaugėja du ir daugiau kartų (intensyviai funkcionuojančiose arba senose augalų ir gyvūnų ląstelėse, nereguliarus — vėžinėse ląstelėse);
4) politenija — chromonema multiplikuojasi daug kartų, bet neišsiskiria chromonemos — susidaro gigantinės, arba politeninės, chromosomos;
5) endoreprodukcija — padvigubėja tik pavienės chromosomos (heteroploidija) arba jų dalys (duplikacija);
6) amitozė — tiesioginis branduolio dalijimasis nesusidarant achromatinei verpstei. Aukštesniesiems eukariotams tai nebūdinga, pasitaiko tik kaip anomalinis reiškinys, o žemesniesiems eukariotams gali būti kaip įprastinis ląstelės dalijimosi būdas, bet tokiu atveju arba branduolys būna sudarytas iš atskirų segmentų, kuriuose yra pilnas chromosomų rinkinys, ir dukteriniams branduoliams tenka daugiau ar mažiau segmentų, arba chromosomų rinkinių skaičius ląstelėje toks didelis, kad ir nelygiai branduoliui persismaugus į dukterinius branduolius pakliūva bent po vieną homologinę chromosomą; taigi, vykstant reguliariai amitozei, genetinė medžiaga irgi pasiskirsto tolygiai.

Paskaitos temos

Mejozė (redukcinis dalijimasis)

Dalijantis ląstelei mejoziniu būdu, chromosomų sumažėja pusiau. Įvairių organizmų mejozė vyksta skirtingose stadijose: gyvūnų — gamatogenezėje, kitų organizmų — pereinant iš vienos gyvenimo ciklo dalies į kitą — iš diplonto į haplontą, dar kitų, tarp jų ir aukštesniųjų augalų, po mejozės susidaro sporos.

Mejozei būdinga tai, kad dėl jos išlieka pastovus chromosomų skaičius, susiliejus dviem lytinėms ląstelėms, tolygiai pasiskirsto homologinės chromosomos, taip pat įvyksta genetinė rekombinacija. Ši būna dviejų tipų: 1) homologinėms chromosomoms atsitiktinai derinantis su chromosomomis iš kitų chromosomų porų, galimų derinių skaičius lygus 2n (pvz., drozofilos — 24=16; žmogaus — 223 = 8 388 608); 2) apsikeitus segmentais tarp homologinių chromosomų, t.y. įvykus krosingoveriui.

Mejozės eiga

Mejozėje ląstelės dalijasi du kartus, tačiau chromosomos padvigubėja tik vieną kartą. DNR replikacija ir tuo pačiu chromonema padvigubėja iki prasidedant mejozės I profazei. Pirmą kartą dalijantis ląstelėms, praeinamos tokios pačios fazės kaip ir mitozėje, tik labai užtrunka I profazė, kuri skirstoma į keletą stadijų: leptoteną (plonas siūlas)—chromosomos vis labiau kondensuojasi; zigoteną (susijungęs siūlas)—vyksta homologinių chromosomų sinapsė, kartu chromosomos dar daugiau kondensuojasi; pachiteną (storas siūlas)—susijungusios poromis chromosomos (bivalentai) toliau trumpėja ir storėja; diploteną (dvigubas siūlas)—sinaptinė homologinių chromosomų trauka staigiai dingsta, ir chromosomos atsitraukia viena nuo kitos visu ilgiu, išskyrus chiazmus (homologinių chromosomų

susikryžiavimus), labai ryškiai matyti, kad kiekviena chromosoma sudaryta iš dviejų chromatidžių; diakinezę (judėjimas į priešingus galus) — bivalentų kondensaciįa pasiekia maksimumą, homologinės chromosomos baigia atsitraukti viena nuo kitos. Kai kurių organizmų rūšių homologinės chromosomos sukibusios tik galais.

Leptotenos-zigotenos stadijoje chromosomos vienu galu susigrupavusios ir prisitvirtinusios prie branduolio membranos (tankios plokštelės).

Kaip ir mitozės profazėje, I profazėje išnyksta branduolėlis ir branduolio apvalkalėlis. Po to eina I metafazė: chromosomos išsidėsto ekvatorinėje plokštumoje. I metafazė ypatinga tik tuo, kad achromatinės verpstės siūlai vieno poliaus prisitvirtinę prie vieno univalento, t.y. homologinės chromosomos, centromeros, o kito poliaus — prie kito univalento centromeros. Kaip tik todėl I anafazėje į priešingus polius patenka po vieną univalentą, t.y. dukterinėse ląstelėse tolygiai pasiskirsto homologinės chromosomos. Ir I anafazėje, ir I telofazėje univalentai negrįžta į pirminę struktūrą, lieka kompaktiški, ir aiškiai matyti, kad kiekvienas univalentas sudarytas iš 2 chromatidžių.

Tarp I ir II dalijimųsi nėra ryškios interfazės. Per trumpą pertrauką tarp I ir II dalijimųsi — interkinezėje — chromosomos nesikeičia. DNR replikacija tarp šių dalijimųsi nevyksta, todėl chromo-somų po šių dviejų pasidalijimų sumažėja pusiau — gaunamas hapoloidinis chromosomų skaičius, t.y. dukterinių ląstelių branduolyje yra po vieną chromosomą iš kiekvienos homologinių chromosomų poros. Susidaro 4 haploidinės ląstelės.

Paskaitos temos

Dauginimasis

Dauginimasis yra svarbiausias gamtoje vykstantis procesas – be jo gyvybė Žemėje netrukus nustotų gyvavusi. Kiekvienas gyvūnas, augalas ir mikrobas visą savo gyvenimą stengiasi turėti palikuonių ir jiems suteikti geriausias galimybes išlikti. Daugelis tėvų, , pasiekę šį tikslą, miršta. Tempas, kuriuo dauginasi gyvi padarai, labai skiriasi. Banginis per savo gyvenimą atsiveda mažiau negu dvylika jauniklių, tuo tarpu menkė turi milijonus palikuonių. Tačiau labai vislūs gyvūnai arba augalai susiduria su įtemta kova dėl būvio. Tik maža dalelė jauniklių sulaukia tokio amžiaus, kad galėtų patys turėti palikuonių.
Yra du pagrindiniai dauginimosi būdai: lytinis ir nelytinis.

Nelytinis dauginimasis

Nelytinis dauginimasis– paprasčiausia dauginimosi forma, nes reikia tik vieno iš tėvų. Jis gali skilti pusiau arba dalis jo kūno gali atsiskirti ir pradėti gyventi savarankiškai. Nelytinio dauginimosi atveju nereikia meilintis ir poruotis, todėl šis būdas greitas ir efektyvus.

Nelytiniu būdu dauginasi visi pirmuonys (ameba, infuzorija klumpelė, žalioji euglena ir kt.), vienaląsčiai dumbliai (chlamidomonas, chlorela), grybai, samanos, paparčiai ir kt.

Pirmuonys ir vienaląsčiai dumbliai dauginasi mitoziškai dalijantis ląstelėms. Grybų, samanų, paparčių susidaro sporos — ląstelės su tankiu apsauginiu apvalkalu — ir jos mitoziškai dalijasi.

Daugelis augalų ir kai kurie daugialąsčiai gyvūnai gali daugintis kūno dalimis, kurias sudaro ląstelių grupės. Pavyzdžiui, ieva, topolis, serbentai dauginasi augimais — ūglių dalimis, bulvės — gumbais, kardeliai, tulpės — svogūnėliais, dilgėlės, varputis — šaknimis. Dauginimasis ląstelių grupėmis (kūno dalimis), atskirtomis nuo motininio organizmo, vadinamas vegetatyviniu. Taip dauginasi gėlų vandenų ir jūros duobagyviai — hidroidiniai polipai ir koralai. Jų kūne susidaro iškilimai — pumpurai, iš kurių išsivysto dukteriniai individai. Kai kurios plokščiosios kirmėlės gali daugintis pasidalindamos pusiau arba į kelias dalis.

Nelytinis dauginimasis turi vieną svarbų trūkumą: palikuonys beveik visada būna identiški tėvui, todėl jiems visiems būdingi tie patys trūkumai.

Lytinis dauginimasis
susijęs su susidarymu lytinių ląstelių – gametų: kiaušialąsčių ir spermatozoidų. Lytiškai dauginantis dalyvauja 2 individai — motininis ir tėvinis. Palikuonys vystosi, susiliejus motininėms ir tėvinėms lytinėms ląstelėms. Daugumos organizmų lytinės ląstelės susidaro specialiuose lytinio dauginimosi organuose: kiaušialąstės vystosi kiaušidėse, o spermatozoidai — sėklidėse. Vyriškų lytinių ląstelių formavimasis vadinamas spermatogeneze, o moteriškų — ovogeneze. Citologiškai abu procesai panašūs.

Skiriamos 3 nuoseklaus lytinių ląstelių vystymosi stadijos: mitozinis dalijimasis, ląstelių augimas ir jų brendimas. Didžiausi pakitimai, vystantis lytinėms ląstelėms, vyksta brendimo stadijoje. Kiekviena ląstelė po augimo stadijos dalijasi 2 kartus — susidaro 4 ląstelės. Vykstant spermatogenezei, visos 4 ląstelės virsta spermatozoidais. Ovogenezės atveju viena iš 4 ląstelių virsta kiaušialąste, o 3 likusios greitai žūva.

Paskaitos temos

Apvaisinimas

Apvaisinimas — kiaušialąstės ir spermatozoido susiliejimas. Apvaisinta kiaušialąstė vadinama zigota. Joje dvigubas (diploidinis) chromosomų rinkinys (kiekvieną porą sudaro viena tėvinė, kita motininė chromosomos). Taigi susidaro diploidinis chromosomų rinkinys, naujas organizmas turi tiek motinos, tiek tėvo paveldimos informacijos. Zigotoje prasideda DNR sintezė, chromosomų padvigubėjimas, po to pirmas mitozinis branduolio dalijimasis ir kitos vystymosi stadijos.

Vidinis apvaisinimas Apvaisinimas sausumoje yra sunkesnis negu vandenyje, nes atvirame ore lytinės ląstelės greitai išdžiūva. Dauguma sausumos gyvūnų, išsprendžia šią problemą naudodamos vidinį apvaisinimą. Patinas suleidžia savo spermatozoidus tiesiai į patelės kūną ir taip įvyksta apvaisinimas. Gyvūnai, kuriems būdingas vidinis apvaisinimas, turi susirasti partnerį ir susiporuoti.

Išorinis apvaisinimas Dauguma vandens gyvūnų dauginasi, naudodami išorinį apvaisinimą: jie išleidžia spermatozoidus ir kiaušinėlius į aplinkinį vandenį, ir lytinės ląstelės susijungia tėvų kūno išorėje. Milžiniškųjų tridaknų (Tridacna gigas) patelės išpučia į atvirą jūrą įspūdingus kiaušinėlių debesis. Kad įvyktų apvaisinimas patinai turi išleisti spermatozoidus lygiai tuo pačiu metu, kai patelės leidžia kiaušinėlius.

Augalų apvaisinimas Dauguma augalų dauginasi gamindami lytines ląsteles, kurios gali labai plačiai paplisti. Žiedinių augalų atveju vyriškosios ląstelės yra susikaupusios mažyčiuose žiedadulkių grūdeliuose. Nuo vieno augalo ant kito juos perneša arba gyvūnai (pavyzdžiui, bitės), arba vėjas ar vanduo. Šis procesas vadinamas apdulkinimu. Patekęs ant tinkamos rūšies žiedo, žiedadulkių grūdelis apvaisina moteriškąją kiaušialąstę kad išsivystytų sėkla.

Kai kurie gyvi organizmai dauginasi ir nelytiniu, ir lytiniu būdu. Amarai, tokie kaip sifoniniai amarai, greitai paplinta, nes gali daugintis be poravimosi. Pavasarį ir vasarą, kai gausu maisto, nesiporavusios patelės kelis kartus per dieną pagimdo identiškas dukteris. Rudenį, kai maisto ima mažėti, amarai pagimdo patinus ir kiaušinėlius dedančias pateles. Po poravimosi patelės padeda kiaušinėlius, kurie per žiemą išlieka gyvi.

Paskaitos temos

Kartų kaita

Tai periodiškas arba nereguliarus kartos, kuri dauginasi lytiškai, pakeitimas viena arba keliomis nelytinėmis kartomis). Visus gyvus organizmus suskirstyti į grupes pagal – dauginimosi būdus sunkoka, nes daugelis jų dauginasi ir lytiniu, ir nelytiniu būdu. Pavyzdžiui, daugelis augalų gali daugintis ir vegetatyviškai (auginiais, gumbais, svogūnėliais ir kt.), ir sėklomis (lytiniu būdu). Kai kurių organizmų lytinis ir nelytinis dauginimasis kartojasi, pavyzdžiui, samanų, paparčių, daugelio duobagyvių. Smailialapio paparčio, kuris aptinkamas paprastai ūksminguose miškuose, apatinėje lapų pusėje vasarą susidaro sporos. Patekusios į palankias sąlygas jos sudygsta, susidaro nedidelės, 5— 6 mm diametro, žalios plokštelės — polaiškiai. Lytiniuose organuose, išsivysčiusiuose polaiškio apatinėje pusėje, susidaro lytinės ląstelės. Po apvaisinimo ant polaiškio iš zigotos vystosi stambus žolinis daugiametis augalas, ant kurio susidaro sporos. Šie daugiamečiai augalai su stambiais plunksniškais lapais — paparčio nelytinė karta. Polaiškiai, kuriuose vystosi lytinės ląstelės,— paparčio lytinė karta.

Paskaitos temos

Partenogenezė

Kai kurių rūšių gyvūnų gemalai gali vystytis iš neapvaisintų kiaušinių. Pavyzdžiui, iš bičių apvaisintų kiaušinių vystosi bitės darbininkės ir motinėlė, o iš neapvaisintų — tranai (patinai). Bičių darbininkių ir motinėlės chromosomų rinkinys diploidinis, tranų — haploidinis. Tranų spermatogenezėje redukcinio dalijimosi nebūna, chromosomų rinkinys lytinėse ląstelėse lieka haploidinis.

Iš dafnijų neapvaisintų kiaušinių pavasarį, vasarą ir rudens pradžioje vystosi patelės, kurių chromosomų rinkinys diploidinis. Jų ovogenezėje, brendimo stadijoje, būna tik vienas dalijimasis.
Vystymasis iš neapvaisintų kiaušinių vadinamas partenogeneze. Ji būdinga ne tik bestuburiams gyvūnams, bet ir paukščiams (kalakutėms), ropliams (driežams) ir dažniausiai kaitaliojasi su lytiniu dauginimusi.

Partenogenetiškai dauginasi ir kai kurios augalų rūšys.

Partenogenezę galima sukelti dirbtinai net tų gyvūnų, kuriems ji gamtoje nebūdinga. Pavyzdžiui, varlių ir tritonų kiaušinius įdūrus adata, jų gemalai pradeda vystytis. Dirbtinė partenogenezė gana plačiai taikoma praktikoje. Pavyzdžiui, šilkverpių partenogenezę galima sukelti tokiais dirgikliais kaip rūgštis, aukšta temperatūra ir kt. Partenogenetiniu budu išsivystę organizmai būna vienos lyties, dažniausiai moteriškos, ir labai vienodi. Kaip tik dėl palikuonių vienodumo genetikas B. Astaurovas pasiūlė šilkverpių partenogenezę taikyti praktikoje. Tokių šiikverpių kokonai būna visiškai vienodi, ir jų nereikia rūšiuoti.

Diploidinė partenogenezė [amarų, dafnijų, verpečių, kiaulpienės (Taraxacum), vanagės (Hieracium)] tai dauginimasis be mejozės, kai organizmas pradeda vystytis iš diploidinių I arba II eilės ovocitų. Haploidinė partenogenezė — kai pradeda vystytis iš haploidinės kiaušialąstės. Taip susiformavę organizmai būna haploidiniai (bičių patinai — tranai) arba, kompensavus chromosomų skaičiaus redukciją — diploidiniai: kai kiaušinėlis susilieja su vienu iš poliarinių kūnelių (vėželio artemijos) arba kai chromosomos padvigubėja nesidalijant branduoliui ir ląstelei, arba kai po pirmojo dalijimosi abu branduoliai vėl susilieja.

Vienas iš partenogenezės atvejų yra ginogenezė (gr. gynos’ —moteris). Tai toks kiaušialąstės vystymasis, kai spermatozoidas tik įsiskverbia į ją, tačiau jos neapvaisina, o tik sužadina. Ginogenezė —natūralus hermafroditinių apvaliųjų kirmėlių, sidabrinio karoso bei kitų -gyvūnų dauginimosi būdas. Organizmai, išsivystę ginogenezės būdu, būna tik moteriškos lyties..

Paskaitos temos

Gyvenimo ciklai

Gyvojoje gamtoje vyksta daugybė ritmiškų pokyčių. Saulė kyla ir leidžiasi, per potvynius bei atoslūgius patvinsta ir nuslūgsta vanduo, ištisus metus vieną metų laiką keičia kitas. Gyvi padarai turi prisiderinti prie šių pokyčių, kad galėtų augti, maitintis ir daugintis tada, kai sąlygos būna palankiausios. Gyvūnų pasaulyje daugumai rūšių būdingas kasdienis elgsenos ciklas. Kai kuriems gyvūnams būdingi mėnesiniai ciklai, priklausantys nuo Mėnulio, dar kitiems – ir metiniai ciklai.
Kasdieniniai ritmai
Daugeliui gyvūnų kasdienis Saulės pakilimas ir leidimasis yra visų svarbiausias ritmas. Dieniniai gyvūnai, tokie kaip puošnusis driežas, būna veiklūs dieną. Kaip ir visi driežai, ši europinė rūšis yra šaltakraujė ir negali sėkmingai medžioti, kol nesušyla. Kad sušiltų, jis pasirodo vos išaušus ir kaitinasi ankstyvo rytmečio saulės spinduliuose. Per popietės karštį driežas ilsisi, o sutemus, kai oras ima vėsti, pasislepia.
Gamtos gyvenimo ritmai
Gamtos ritmai veikia įvairiais laiko tarpais – nuo kelių valandų iki šimtmečių. Daugumą ritmų lemia Žemėj sukimasis ir Žemės judėjimas aplink Saulę. Kadangi Žemės ašis šiek tiek pasvirusi, Saulės šviesos kiekis, kuris pasiekia kiekvieną Žemės dalį per metus, kinta – dėl to būna metų laikai.

Naktiniai gyvūnai

Rudasis ausylis – tipiškas naktinis gyvūnas Jis veiklus naktį, kai dauguma plėšrūnų. miega. Kai kurie naktiniai gyvūnai maistą randa, pasitelkdami lytėjimą arba uoslę, tačiau rudasis ausylis pasikliauja garso lokacija -jis ,,mato”, skleisdamas aukšto dažnio garsus ir klausydamasis aido. šis šikšnosparnis maitinasi ne visą naktį ištisai, bet Trumpais protrūkiais, tarp kur būna ilgi poilsio tarpai. Šikšnosparnį šildo maistas, o ne saulės šiluma.

Augalų ritmai

Nors augalai ir nejuda aplinkui, jie reaguoja į dienos ir nakties kaitą. Pavyzdžiui, auštant kiaulpienės išskleidžia savo žiedus, o sutemus įuos vėl suglaudžia. Kai kurie augalai elgiasi atvirkščiai. Jų žiedai išsiskleidžia naktį, paprastai tam, kad juos apdulkintų naktį skraidantys vabzdžiai arba šikšnosparniai. Nedaugelis augalų (ypač priklausantys pupinių šeimai) naktį suglaudžia lapus o saulei patekėjus vėl juos ištiesina.

Metiniai ciklai

Ties pusiauju klimatas per metus mažai tesikeičia. Kitose pasaulio vietose keičiantis metų laikui sąlygos būna skirtingos. Metų laikų pokyčiai turi didelį poveikį gyviems padarams, ypač ten, kur vasaros šiltos, o žiemos labai šaltos. Norėdami išvengti žiemos, gyvūnai dažniausiai migruoja, tačiau augalai to negali. Vietoj to, prieš užeinant šalčiams, daugelis jų numeta lapus.

Pažadinti potvynių

Potvyniai ir atoslūgiai lemia daugelio pajūryje gyvenančių gyvūnų elgseną. Dauguma šių gyvūnų tampa veiklūs per potvynį, tačiau krabai apgavikai elgiasi atvirkščiai. Jie palieka savo urvą per atoslūgį ir eina ieškoti maisto vandens neapsemtame dumble. Dauguma gyvūnu, kurių aktyvumas priklauso nuo potvynių ir atoslūgių, turi vidinį laikrodį, kuris pasako jiems, kada ateina laikas veikti. Šis laikrodis veikia net ir tada, kai gyvūnai perkeliami toliau nuo kranto.

Paskaitos temos

Dauginimosi ciklai

Daugelio jūrų gyvūnų dauginimasis priklauso nuo kintančių Mėnulio fazių. Atogrąžose rifus sudarantys koralai išleidžia į vandenį didžiulius kiaušinių ir spermatozoidų debesis tik vieną naktį per metus, kai būna Mėnulio pilnatis. Per Mėnulio pilnatį besidauginančių koralų kiaušiniai ir spermatozoidai nuplukdomi į vandenyno platybes ir turi geriausią galimybę susitikti.

Žiemos įmigis

Žiemos įmygis — tai būdas išvengti žiemos sunkumų. Per įmygį gyvūno kūno temperatūra nukrinta, jis pasidaro neveiklus ir gyvena iš kūne sukaupto maisto. Vieni gyvūnai įminga tik kelioms savaitėms, kiti miega du trečdalius metų. Žiemos įmygis būdingas žinduoliams, ropliams ir varliagyviams, bet labai retai pasitaiko tarp paukščių. Vienintelis žinomas paukštis, kuris žiemą praleidžia miegodamas, yra Šiaurės Amerikos baltagerklis lėlys (Phalaenoptilus nuttallii), pasislepiantis uolų plyšiuose.

Vasaros įmygis
Kad išvengtų karštų vasarų arba sausrų, kai kurie gyvūnai pasineria į ypatingą būseną, vadinamą vasaros įmygiu. Kai sausuoju laikotarpiu išdžiūva vandeninga gyvenamoji aplinka, Afrikos dvikvapė žuvis (Prolopterus sp.) įsirausia giliai į dumblą ir apsitraukia gleivėtu kokonu. Šiame kokone ji išbūna daugiau kaip metus ir atsibunda tik vėl pradėjus lyti. Kitaip negu dauguma žuvų, ji turi plaučius ir gali kvėpuoti būdama ne vandenyje.

Paskaitos temos

Kontracepcija

Iki 1976 m. kontracepcija buvo suprantama, kaip sutrukdymas susijungti spermai su kiaušialąste. 1976m. JAV Akušerių ir Ginekologų Kolegija pritarė nutarimui pakeisti dėl politinių priežasčių kontracepcijos apibrėžimą.~ Dabar ~ tai apibūdinama, kaip sutrukdymas pradėtam vaikui įsitvirtinti gimdoje. Yra didelis skirtumas tarp preparatų, kurie neleidžia įvykti apvaisinimui ir savaitės laiko embriono abortavimui, ką padaro spiralės, minipiliulės, progesterono piliulės, įšvirkščiamos medžiagos, kaip Norplant ir visokios panašios priemonės, tinkančios šiam apibrėžimui.
Bažnyčios mokymas. Šv. Rašto citatos yra ,,Religijos“ dalyje Vedybos savo prigimtimi yra ,,pilnas abipusis savęs atidavimas“ (Bažnyčios Katekizmas # 1644) Kai poros naudoja kontracepciją, tuomet ten nėra pilno abipusio atsidavimo, davimo ir ėmimo, nes jie neduoda savo vaisingumo vienas kitam. Per priesaiką jie pažadėjo vienas kitam pilnai save atiduoti, bet dabar, per aktą, kuris ženklina pilną vienas kitam atsidavimą ir priėmimą, jie dalį savęs pasilaiko ir tuo būdu sulaužo priesaiką ,duotą vestuvių dieną.
Bažnyčios mokymas apie kontracepciją nepriklauso tai kategorijai dalykų, kurie palikti laisvai diskutuoti tarp teologų. Popiežius Jonas Paulius II.
1988.11.24 Popiežiškoji Komisija Autentiškam Kanonų Kodeksui Interpretuoti pareiškė, kad abortas yra ne tik ,,nesubrendusio vaisiaus pašalinimas“. ,,Pradėjimas“ šiuo atveju yra ne prisitvirtinimo prie gimdos sienelės momentas, o apvaisinimas. Šis aborto apibrėžimas prilygina abortuojančių piliulių ir priemonių naudojimą abortams. Įvairios apklausos rodo, kad 90 % žmonių pritaria kontracepcijai, bet jie paneigia Dievo apreikštą tiesą ir apreiškimą, o seka savo humanistinėmis, reliatyvistinėmis, hedonistinėmis ir subjektyvistinėmis interpretacijomis.
Statistika Šiuo metu pasaulyje iš maždaug 880 milijonų vaisingojo amžiaus porų naudoja kontracepciją ir sterilizaciją 340 milijonų. Virš 60 milijonų žmonių vartoja piliules. Iki piliulių pasirodymo Lietuvoje buvo 1950 m. – 625 skyrybos, dabar – 65% visų vedusiųjų.
JAV 1960 m. buvo – 393 000 skyrybos. Po 15 metų piliulių naudojimo -1 026 800 skyrybų. Prasidėjimą trukdantys ir vaiką žudantys metodai.
I. Mechaniniai.

1. Ištraukimas. Onano atvejis Biblijoje (Pr 38, 8-10). Sėklos išsiliejimas ne makštyje. Dangaus keršto šaukianti nuodėmė. Kenksmingas ypač moteriai. Nepatikimas, nes vyro gleivėse prieš ejakuliaciją jau gali būti spermatozoidų.
2. Prezervatyvai. Nusimovimų, plyšimų, sporų pasitaiko 28%. Neapsaugo nuo venerinių ligų.
3. Diafragma. Guminiu kamščiu uždengiamas gimdos kaklelis. Bet pro plyšius sperma pralenda ir iš 100 moterų 33% per metus pastoja.
4. Vazektomija. Sėklinio latako pašalinimas (sterilizacija). Atsiranda įvairūs uždegimai.
5. Kiaušintakių perrišimas. Periodai tampa labai dažni – kas 21 dieną; krūtys pasidaro tokios skausmingos, kad negali naktimis užmigti.
6. Histerektomija – gimdos pašalinimas.

II. Cheminiai. Tai įvairios medžiagos, kurios naikina spermą. Tačiau iš 100 moterų 30 per metus pastoja. Kartais naudojamos kartu su diafragmomis ar prezervatyvais. Yra drebučiai, kremai, plaunantys preparatai, putojančios tabletės, žvakutės, pesarai.
III. Hormoniniai.
1. Piliulės. Jos yra 3 rūšių: didelės dozės progestino ir estrogeno; mažos dozės, maždaug po pusę progestino ir estrogeno; mini piliulės su mažu kiekiu progestino ir be estrogeno. Smegenų pagumburis PNA hipotaliamas veikia hipofizę, kuri išskiria folikulą stimuliuojantį hormoną FSH. Šis hormonas brandina folikulą, kuris gamina estrogeną. Nuo liuteinizuojančio hormono LH folikulas plyšta, ir kiaušinėlis iš kiaušidės patenka į kiaušintakius (ovuliacija). Didesnio hormono kiekio dirbtinis palaikymas paprastai sutrikdo ovuliaciją, o mažos dozės dažniausiai nesutrikdo ovuliacijos. Piliulės turi dar kitus du veikimo efektus: pirma, jos pakeičia gimdos kaklelio gleivių sąrangą. Gleivės sutankėja, ir spermijomos tampa sunkiai įveikiamos. Antra, jos pakeičia gimdos gleivinę – endometriumą taip, kad pradėtas vaikas negali implantuotis ir žūsta. Kaip dažnai gleivės užkerta kelią spermatozoidams? ~ Drs. Chang ir Hunt darė eksperimentus su triušiais. Davė atitinkama kiekį kontraceptinių priemonių. Dirbtinai apsėklino, po kiek laiko paskerdė ir su mikroskopu tyrė, ar spermatozoidai pasiekė kiaušialąstę, kiek jų yra kiaušintakiuose. Rasta 72%. Tai ne įrodymas, nes gyvuliai skiriasi nuo žmonių. Tačiau būna, kad bandymai su gyvuliais pritaikomi žmogui. Po mėnesinių palaipsniui endometriumas darosi turtingesnis ir tankesnis, nes ruošiasi naujai pradėto vaiko atvykimui. Padidėja kraujo indai, galėsiantis aprūpinti maistu ir deguonimi vaikutį. Padidėja glycogeno atsargos, kurios tarnaus vaiko maistui. Praėjus maždaug 6 dienoms po prasidėjimo, vaikas įsitvirtina gimdoje. Jei nepavyksta įsitvirtinti įvyksta persileidimas. Jei persileidimas yra įtakotas cheminių ar mechaninių priemonių, tai vadinama abortu (žmogžudyste). Piliulės sutrukdo endometriumui pasiruošti (sugadina, suardo paviršių) ir sutrikdo maisto bei deguonies tiekimą. Sienelės storis sumažėja net iki 58%. Minimalus endometriumo storis, galimas pastojimui, turi būti nuo5 mm iki 9 mm ar13 mm , kai, tuo tarpu, imančios piliules storis būna1,1 mm. Tai buvo nustatyta magnetinio rezonanso skanavimu O dėl šių priežasčių vaikas miršta. Jo likučiai pasišalina per kraujavimą, kuris klaidingai laikomas sekančiomis mėnesinėmis. Dėl šios priežasties dauguma tablečių yra abortuojančios, t.y. žudančios vaiką. Estrogenas ir progestinas gali keisti gimdos ir kiaušintakių raumenų susitraukimus. Tai gali pagreitinti pradėtos žmogiškosios būtybės kelionę į gimdą. Tačiau gimda dėl sutrumpėjusio laiko gali nespėti pakankamai subręsti implantacijai. Dr. Speroff tai vadina ,,kiaušintakių peristalsis“.1984 m. leidiny “Facts About Oral Contraceptives,“ JAV Sveikatos ir Žmogaus tarnybos departamentas pabrėžė: Abiejų rūšių piliulės. dėl pasikeitimų kiaušintakių susitraukime ir gimdos paviršiuje apsunkina apvaisintam kiaušinėliui implantuotis. Piliulės gali ir prailginti embriono kelionę ir dėl šios priežasties jis neišgyvena.
2. Mini piliulės. Tai tabletės su mažu dirbtinio hormono progesterono kiekiu. Jų veikimas abortuojantis. Žr. aukščiau.
3. Rytas po (lytinio akto) piliulės. Jose yra didelės dozės hormonų, kurie sukelia ankstyvą abortą pažeisdami endometriumą, tuo pačiu embriono maitinimą, sukeldami kiaušintalių raumenų susitraukimus.
4.Injekcijos, kurių veikimas tęsiasi mėnesį: Lunelle; 3 mėnesius: Depo-Provera; ar kiti kontraceptikai, kurių veikimas gali tęstis 1 metus. Depo-Provera naudojant 40-60% įvyksta ovuliacija ir galimas ankstyvas abortas.
5. Implantantai. Tai ilgo veikimo hormoniniai kontraceptai. Pvz. Norplant. Poros centimetrų kapsulė įsiuvama į žmogaus kūną, kurios veikimas trunka metus, o su įvairių hormonų ir cholesterolo kombinacija be operacijos ir papildymų gali tęstis trejus metus. Jie kaip piliulės sukelia abortą. Norplant naudojant 50-65% įvyksta ovuliacija ir galimas ankstyvas abortas. Kitas ilgai veikiančių steroidų metodas yra spurgos pavidalo polisiloksaninis makšties žiedas, turintis įvairių progestinų. 5 cm skermens lankstų žiedą moteris gali įsprausti ar išimti kaip diafragmą. Bet priešingai negu diafragma neuždengia gimdos kaklelio. Ištraukiamas tik dėl mėnesinių. JAV buvo patvirtintas naujas abortuojantis pradėjimų kontrolės metodas. Food and Drug Administration (FDA) suteikė licenziją NuvaRing priemonei, kurią sukūrė Organon Inc. ir kurią pradės platinti 2002 metų viduryje. Kontraceptinė priemonė yra maždaug 7,5 cm žiedas, įdedamas kas mėnesį į vaginą, kur per 21 dieną paskleidžia į organizmą nuolatines estrogeno ir progestino dozes. Priemonė veikia kaip ir kombinuotos piliulės, kurios gali sutrukdyti naujai pradėto vaiko implantaciją, jei ovuliacija nesutrikdoma.
http://www.washingtonpost.com/wp-dyn/articles/A2433-2001Oct3.html
Vyrams po oda galima įsiūti cholesterolo.
IV. Abortuojantys.
1. Gimdos spiralės, IUP (intrauterinės priemonės). Būna įvairių formų ir dydžių, plasmasinės ar padengtos variu bei kitomis medžiagomis. Jos įstatomos keleriems metams į gimdą, kurios gleivinę taip išdarko, sukelia uždegimą, kad kūdikis negali implantuotis ir per mėnesines pasišalina. Arba prisitvirtinusį kūdikį spiralė judėdama, ypač per lytinį aktą, nuplėšia ir jis žūva. Šis metodas nusižiūrėtas iš arabų ir beduinų, kurie kelionėse per dykumą norėdami išvengti kupranugarės apsivaikinimo, į jos gimdą įsprausdavo uolos nuolaužą.
2. DES (Diethylstilbestrol). Galingas hormonas, priverčiantis endometriumą nusilupti. Jei jau yra vaikas, jis sunaikinamas. Šis narkotikas sutrikdo ovuliaciją. Jis sukelia daug problemų.
3. Prostaglandinas. Taip pat stiprus hormonas vartojamas per burną, injekciją ar makšties supozitorius. Sukelia gimdos traukulius, kurie išstumia gyvą vaiką. Naudojamas antro trimestro abortams, žymimas Prostin E2, Prostin 15M.
4. RU-486. Vaistai vartojami, kai nesusergama mėnesinėmis ar po nėštumo teigiamo testo iki 6 nėštumo savaitės. Neefektyvus po 8 savaitės. Jis blokuoja vaikų hormoninį maitinimą, kuris dėl to miršta ir iškrenta.
V. Priešnėštuminė vakcina. Kai moteris naudoja šią vakciną, joje atsiranda antikūnų, neutralizuojančių žmogaus horioninį gonadotropino hormoną (HGC). Šio hormono dėka vaikas sustabdo moters mėnesinių periodą po prasidėjimo. Jei moteris patirtų mėnesines, vaikas su mėnesinėmis būtų pašalintas. Todėl nauja gyvybė per placentą persiunčia HGC, kuris cirkuliuodamas moters organizme duoda signalą: ,,Tu nėščia, negali turėti mėnesinių”. Jei HGC kiekis sumažėja, įvyksta persileidimas (spontaniškas abortas). Ši vakcina ir sumažina HGC. Įvyksta abortas. Per moters kraują HGC patenka į inkstus ir ,,kaip nepriklausanti moteriai medžiaga” pašalinima su šlapimu. Vienos rūšies nėštumo testai ir remiasi HGC kiekiu šlapime. Jei jo yra, testas bus teigiamas.
12 MITŲ APIE KONTRACEPCIJĄ
1.Mitas Tėvams reikalinga kontracepcija planuoti šeimų dydį.
2. Mitas Kontracepcija apsaugo jaunimą nuo nėštumo ir ligų.
3. Mitas Kontracepcija sumažina aborto reikalingumą.
4. Mitas Piliulės ir ,,avarinė kontracepcija“ nėra abortuojančios.
5. Mitas Kontracepcija yra dalis biblinio atsako į krikščionišką užvaizdavimą.
6. Mitas Katalikai gali naudoti kontracepciją su ramia sąžine.
7. Mitas Natūralus šeimos planavimas yra tik viena iš kontracepcijos formų.
8. Mitas Kontracepcija pagerina santuokos instituciją.
9. Mitas Kontracepcija yra būtina moters lygybei.
10. Mitas Kadangi vyra negali sutvardyti savo lytinio potraukio, moterims reikalinga kontracepcija.
11. Mitas Mums reikalinga kontracepcija išvengti persidauginimo.
12. Mitas Kontraceptikai yra dalis geros bendros sveikatos priežiūros

Paskaitos temos

Kontracepcija ir jos pasekmės
,,NUO KONTRACEPCIJOS PRIE ABORTO Kodėl Lietuvoje nutrūksta kas antro pradėto vaiko gyvybės siūlas? Pirma mintis -labai trūksta kontracepcinių priemonių arba nemokama naudotis esamomis. Tokia versija suabejojame, apklausę 300 Lietuvos moterų – kaimiečių ir miestiečių, su aukštuoju išsilavinimu ir be jo, gimdžiusių ir negimdžiusių. Daugiau abortų turėjo tos moterys, kurios praeityje ar dabar naudojosi dirbtinėmis priemonėmis – gimdos spiralėmis, prezervatyvais ar hormoninėmis piliulėmis. Čia pateikiamos tik dažniausia pasitaikančios ligos ir blogybės, kurias sukelia kontraceptinės priemonės moters bei vyro kūnams ir sieloms.
1.Didėja seksualinė laisvė, neištikimybė.
2. Venerinės ligos. Piliulės ir kitos priemonės neapsaugo nuo venerinių ligų.
3. Susilpnina lytinį potraukį
4. Organizme sumažėja vitaminų ir mineralinių medžiagų.
5. Kūno masės didėjimas 15-40%, nes pakinta angliavandenių apykaita.
6. Mirtys. Ypač dėl nukraujavimo, dėl netvarkingo gyvenimo, dėl priepuolių, kurie ne visada baigiasi mirtimis, dažniausia paralyžiais. Nuo kotraceptinių piliulių JAV per metus miršta 1090 moterų.
7. Dėl piliulių sukelto paralyžiaus apankama, prarandama kalba. Kalifornijoje teismas priteisė iš kontraceptinių piliulių kompanijos vieną milijoną dolerių moteriai, kuri nuo jų apako.
8. Migrena (galvos skausmai).

9. Skausmai pilvo srityje ir strėnose, mėšlungis, stiprūs spazmai. Gimda susitraukinėdama bando pašalinti spiralę. Moteris jaučia skausmingus spazmus. Retsykiais traukuliai sėkmingai paalina (pagimdo) IUP.
10. Depresija, dirglumas.
11. Poveikis krūtims: a) Vėžys. Krūtų vėžys labai dažnas. Tiriant 452 moteris, kurios turėjo krūties vėžį, pasirodė, kas šios ligos progresijos tikimybė išaugo 250% toms, kurios vartojo piliules 2-4 metus. Tų moterų, kurių krūties biopsija anksčiau buvo nevėžinė, po piliulių vartojimo tikimybė susirgti vėžiu išaugo 1000%. Piliulės sukelia vėžį 6 k. greičiau, nei rūkymas. Merginos gauna krūties vėžį greičiau nei Japonijoje likę gyvi po atominiu bombų. b) Krūtyse gali atsirasti pieno sekreto. c) Kiti pasikeitimai. Jaunoms merginoms krūtys pasidaro sunkios ir pilnos skaudžių cistų. Krūtys anksčiau laiko nukarsta ir atrodo kaip senės. Tokioms merginoms atsiranda vėžio baimė (fobija), nes cistų vis gausėja. d) Pieno pakitimai. Piliulės sumažina pieno kokybę, kiekį ir pakenkia vaikui. Motinos negali maitinti vaiko, nes pagausėja įvairių ligų, pasitaiko, kad kūdikis net miršta.
12. Menstruacijų nereguliarumai. 25% moterų nutraukia kontracepciją dėl kraujavimo. Mėnesinės gali būti ilgos ir skausmingos, periodas minimaliai sutrumpėti. Kai kurioms moterims mėnesinės visiškai dingsta (amenorėja).
13. Pykinimas (nausea) ir vėmimas.
14. Alergija.
15. Negimdinis nėštumas. Vien dėl spiralių padidėja 140%. ~ Dr. Larimore 5 tyrimuose įrodė, kad negimdiniai nėštumai pas piliulių vartotojas padidėjo nuo 70% iki 1390% .Kai jis tai patyrė, negalėjo naktimis užmigti ir dėl sąžinės ramybės nustojo moterims išrašinėti piliules ir minipiliules.
16. Gimdos pakenkimai. a) Spiralės įaugimas į gimdos sienelę. Reikalinga operacija, kuri dažnai būna komplikuota. b) Spiralė gali perplėšti, perdurti gimdos sienelę. c) Įdedant spiralę, pažeidžiamas gimdos kaklelis.Iš laiško: ,,Sveiki. Labai norėčiau sužinoti apie gimdos cistas. Niekur nerandu pakankamai informacijos, t.y. kokie yra šios ligos požymiai, pasekmės.”(Ar esate nešiojusi spiralę, naudojusi kontraceptikus?) ,,Taip, nešiojau spiralę tris metus. Kontraceptikus (regividon) naudojau 3 mėnesius gydytojos rekomendacija, paaiškėjus, kad gimdoje yra cista. J.”Naujausi tyrimai rodo, kad spiralės iššaukia rimtus susirgimus. Kaip rašė Sunday Times 2001 03 04, Oxford Health Research Unit mokslininkų komanda ištyrė 1 071 bevaikių moterų, kurios buvo stebimos nuo 1982 iki 1994. Pusė vartojo piliules, kita pusė buvo įsistačiusi varines spirales. Pastarosios, nešiojusios spirales daugiau nei 6 metus, turėjo tik vieną ketvirtąją galimybę turėti vaiką po 1 metų laikotarpio po spiralės išėmimo. Jos turėjo didesnę persileidimo ir negimdinio nėštumo galimybę. Seniai yra pripažinta, kad jos gali sukelti ar pabloginti venerinių ligų infekcijas ir užkrėtimus, rašė Sunday Times.
17. Nevaisingumas. Laikinas ar nuolatinis.(40-50% moterų dėl pašalinio piliulių poveikio metų bėgyje nustoja jas vartoti)
18. Infekcijos, ypač gimdos, kiaušintakių, makšties (vaginitis, salpingitis) uždegimai, makšties grybelinės ligos.
19. Retencija (šlapimo susilaikymas)
20. Reinaudo sindromas.
21. Poliploidija.
22. Vėžys (carcinoma): endometriumo, gimdos kaklelio, kiaušidžių, kepenų, vidinių organų, odos (melanoma).
23. Juodoji akantozė (acanthosis nigricans).
24. Įtaka odai. Pavydžiui, negali būti saulėje.
25. Vaikų apsigimimai. Kai moterys vartojo DES, daugiau nei 50% berniukų gimė su pakenktais lytiniais organais, nevaisingi. Mergaitės, sulaukusios 20 metų, susirgdavo reta lytine liga – makšties vėžiu, ir šį organą reikėdavo išpjauti. Kartais būdavo gimdos kaklelio vėžys, t.p. nenormali gimda. Kitos kontraceptinės priemonės taip pat labiausiai pakenkia vaikų lytinius organus.
26. Kepenų augliai (hepatoma). Moterims, kurios vartoja kontraceptus 5-7 metus, susirgti tikimybė yra 5 kartus, o 9 metus vartojančioms -25 kartus didesnė už nevartojančias.
27. Kiti kepenų susirgimai. Sukelia vidinius kraujavimus, geltligę, kepenų padidėjimą.
28. Tulžies pūslės ligos. Du kartus daugiau turi tulžies pūslėje akmenų tos, kurios vartoja kontraceptikus.
29. Trombozė. Dėl estrogeno veikimo pagreitėja kraujo trombų susidarymas. Kraujo krešuliai gali užkimšti kraujagyslę svarbiame organe ir dėl to ištinka mirtis, infarktas, insultas. Po chirurginės operacijos moteris, vartojusi piliules, turi 4 kartus didesnę tikimybę, kad gali atsirasti trombozė. Tai žino chirurgai. Toks efektas išlieka daugelį mėnesių nustojus kontraceptus vartoti.
30. Susirgti širdies miokardo infarktu tikimybė padidėja 400%.
31. 9,5 karto didesnė tikimybė gauti insultą.
32. Padidėja kraujospūdis 5-20%. Sukelia estrogenas, kuris veikia kraujagysles. Po 3 metų visoms moterims padidėja 20 mm.
33. Makšties pokyčiai. Bjaurus kvapas. Dėl piliulių makšties ląstelėse padidėja cukraus. Todėl pagausėja balšvagrybių (monilia). Dėl to vykstantys pasikeitimai vandenilio jonuose pH apsunkina sąlygas. O tai sukelia bjaurų kvapą ir niežėjimą. Dauguma piliulių vartotojų kenčia nuo šios komplikacijos
34. Smegenų pokyčiai. Prof. Jerome Lejeune atrado, kad estrogenas padeda vystytis smegenims. O jie vystosi beveik iki žmogaus subrendimo. Todėl sunku nusakyti poveikį, kuris dar neaiškus.
35. Kvėpavimo infekcijos ir sinusitas, bronchitas.
36. Konjunktyva. Ji padidėjo dėl piliulių vartojimo tiek, kad kai kurios moterys negali nešioti kontaktinių linzių. Moterys, vartojančioms kontraceptikus, kur kas dažniau eina pas gydytojus dėl visokių ligų.
37. Veikia kaip AIDS magnetas. Kaip rašė Toronto Star, August 15, 2000, tirtas nonoxynol-9, aktyvi kontraceptinių kremų, žele, putų, supozitorių, kempinių cheminė medžiaga. Buvo rasta, kad tokias kontraceptines priemones naudojančios moterys yra daug lengviau pažeidžiamos AIDS viruso. Buvo tirtos 990 prostitučių iš 4 Afrikos šalių. Tos, kurios vartojo kontraceptikus, kurių sudėtyje yra nonoxynol-9, buvo daug didesnės viruso platintojos. Šį pranešimą perskaitęs Durban, P.Afrikoje vykusioje AIDS konferencijoje 2000.07. mėn. mokslininkas iš Belgijos Antverpeno Tropiniės Medicinos Instituto Lut Van Damme sukėlė auditorijai šoką. Tačiau jau ir ankstesni tyrimai parodė ryšį tarp genitalinių žaizdų, AIDS ir kontraceptikų su nonoxynol-9 vartojimu.
38. Kontracepcijos didžiausias blogis yra a) anti-Dieviškumas, nes ėjimas prieš Dievo valią; b) anti-Bažnytiškumas, nes ėjimas prieš Bažnyčios vienybę, silpninimas moralės ir tikėjimo; c) anti-Socialinis, nes mažina visuomenėje meilės lygį ir didina egoizmą, gašlumą; d) anti-Šeimyninis, nes paverčia jungtuvinę priesaiką melu, pakeičia save atiduodančią meilę į vedybinio piktnaudojimo neapykantą; e) anti-Sutuoktinė, nes veda į abipusį porininko sąžinės piknaudojimą; f) anti-Sava, nes kuria egoizmą ir išnaudoja asmenis. Mons. V. Foy.
39. Triskart padidėja persileidimai po piliulių naudojimo.
Pasekmės vyrams Dėl vazektomijos.
1.Hepatoma.
2. Epididymitis. Dėl jo atsiranda karšligė, skausmas, negalia, infekcija.
3. Išsivysto antikūnai. Dėl jų poveikio, nors ir sėkmingai atliktos mikrochirurginės vaisingumo atstatymo operacijos rezultatų neduoda.
4. Ilgalaikis psichinis ir fizinis kastracijos poveikis nėra ištirtas, bet ir taip aišku, kad ypač smarkiai pažeidžiama psichika. Vyrai jaučiasi praradę pilnatvės jausmą, savo vertę, savigarbą.

5. Studijos Oregone parodė, kad vazektomija pagreitina arterijų kalkėjimą, didina infarkto galimybę.
6. Atsiranda skydliaukės, sąnarių, kraujotakos sutrikimų.
7. Diabetas.
8. Radiaciją, kaip kastracijos metodą, išbandė naciai. Veikia genus, atsiranda ilgalaikės komplikacijos

Paskaitos temos

Pasekmės gyvūnijai
Kontraceptinės piliulės teršia aplinką, dėl jų mutuoja vandens gyvūnai. Pirmoji Europoje aliarmą paskelbė Šveicarija, po to JAV. Mokslininkai ištyrė, kad žmogaus estrogenai sukelia lytinius pokyčius žuvims – endokrininiai pokyčiai blokuoja hormonų veiklą. Žmogaus estrogenai 17b – estradiolo formoje ir jų metabolitai kaip ethinyl estradiol ir mestranol – daugiausiai naudojami kontraceptinių piliulių ir hormonų pakaitalų terapijose – buvo aptikti Europos ir JAV nutekamuosiuose vandenyse. Estrogenu užterštame vandenyje pas žuvų patinėlius pasigamina trynio proteinas, vadinamas vintellogenin, kuris normaliai gaminasi tik patelėse. Lytiniai pokyčiai atsiranda ir kitoje~ vandens gyvūnijoje. Kaip tyrimai parodė, sintetinis estrogenas taip greit nesuyra, kaip natūralus. Mokslininkai ieško išeities. Jei statyt membraninius filtrus- būtų brangu. Norima kontraceptines priemones gaminančias kompanijas apdėti dideliais mokesčiais. Kai einama prieš Dievo tvarką- visada atsiranda daug problemų. Geriausia išeitis- ekologiškai švarus ir nieko nekainuojantis natūralus šeimos planavimas. Mikrobiologas Mark LeChevallier. New Jersey. Literatūra: ,,CCL Family Foundations” Volume xxv, Nr.6,1999
March 19, 2002 (LSN.ca) – BBC’s Countryfile ir Independent atlikti tyrimai parodė, kad dirbtiniai estrogenai, naudojami kontraceptinėse piliulėse per nutekamuosius srutų vandenis patekę į Britanijos upes pakeitė pusės žuvų lytį. Independent praneša, kad mokslininkai ir aplinkosaugininkai bijo, jog galingi chemikalai, patekę į geriamą vandenį, gali paveikti žmogaus vaisingumą. Laikraštis praneša, kad tyrimai, padaryti daugelyje pasaulio vietų rodo, kad per pastaruosius 50 metų viename mililitre sėklų spermijų sumažėjo nuo 160 milijonų iki 66 milijonų. Vandens kompanijos Britanijoje sako, kad geriamajame vandenyje hormoninių chemikalų nerasta, tačiau Independent rašo, kad Vakarų Vokietijos Ulm universitetas rado mažus kiekius kontraceptinių hormonų 4 iš 10 mėginių. Independent: http://news.independent.co.uk/world/science_medical/story.jsp?story=275396

Moteriškų kontraceptikų sudėtyje vartojami hormonai patekę į aplinką, užteršia vandenį ir patekę į laukus persiduoda augalams. Moteriškų dirbtinių hormonų jau randama sojoje, aluje. O tai jau turi įtakos vyrų impotencijai ir vaisingumui. Studijoje netirta žuvų patinėlių impotencija dėl moteriškų piliulių hormonų pragaištingo poveikio ir žuvų maisto įtaka vyrų vaisingumui. http://www.telegraph.co.uk/news/main.jhtml?xml=/news/2002/07/03/wfert03.xml&sSheet=/portal/2002/07/03/por_right.html

http://www3.vdu.lt/life/pv/kontracep.htm

Šeimos planavimas

Nuorodos:

http://www.gyvybe.lt/vaisingumas/planavimas.html

Paskaitos temos

Literatūra
Gamtos enciklopedija, “Alma littera” 1999

Mažiulis D., Starodubaitė M., Zoologija, Vilnius “Siveida” 2001

Libertas E., Biologijos pagrindai, Vilnius :Mokslas: 1987
Mader S. S., Biologija I,II knyga, “Alma littera” 1999
Černova N., Nikišovas A., Topornina N., Bendroji biologija, Vilnius :Mokslas: 1983
Kučinskas V., Genetika, Kaunas :Šviesa: 2001
Kučinskas V., Tu ir tavo genai, Kaunas :Šviesa: 19

Leave a Comment