Prisirišimas prie vietos yra santykinai pastovi, tačiau, tuo pat metu, kintanti psichologinė struktūra – tai sąmoningų ir nesąmoningų minčių schemos; jausmų, vertybių ir elgesio tendencijos, kurios sieja identitetą su geografine vieta ir sukuria polinkį ryšiui su šia vieta ateityje. Prisirišimas atsiranda per individo įprastinį ir malonų kasdienį patyrimą konkrečioje gyvenamoje vietoje. Per šį patyrimą gyvenamoji vieta tampa pastoviu asmens savojo „aš“ patyrimo, to, kas gyventojui reikšminga ir vertinga, tęstinumo simboliu. Yra keli prisirišimo prie vietos tipai. Vienas iš jų, kai žmogus prisiriša prie konkrečios vietos. Kitas – prisirišimas prie konkrečios vietovės tipo.Prisirišimas prie vietos priklauso nuo vietovės suasmeninimo (nuo savotiško subjekto išsiplėtimo į aplinką, kai subjektas ją kontroliuoja, organizuoja pagal savo poreikius, per ją išreiškia savo siekius ir troškimus). Kitais žodžiais tariant, žmogus suteikia aplinkai savo “veidą”. Kiekvieno žmogaus suteiktas “veidas” yra labai skirtingas. Ir jis gali įvairiai traktuoti savo prisirišimą prie vietos. Vienam tai bus tiesiog gyvybiškai svarbus dalykas, kitam užteks žinoti, kad jis turi tą vietą.Iš kur gi atkeliavo šis suvokimas apie žmonių ir vietos santykį?Žmonių ir vietos santykis buvo išsiaiškintas per įvairias koncepcijas. Viena iš jų, kuri yra pati žymiausia ir kurią naudoja įvairiuose tyrimuose, t.y. prisirišimo prie vietos koncepcija. Ši koncepcija prasidėjo nuo žmonijos istorijos pradžios, kai norėta indentifikuoti žmones pagal jų vardus ir iš kur jie atvyko. Dar daugiau, ši sąsaja tarp žmonių ir vietos buvo ištirta tokiose srityse kaip žmonių geografija, aplinkos psichologija ir gamtovaizdžio architektūros.Dabar yra paplitusios dvi pagrindinės koncepcijos: funkcinis prisirišimas prie vietos ir emocinis prisirišimas prie vietos.Funkcinis prisirišimas prie vietos. Funkcinis prisirišimas prie vietos, arba vietos priklausomybė remiasi gebėjimu patenkinti poreikius ar pasiekti individualiems tikslams. Funkcinis prisirišimas prie vietos yra veikiamas dviejų faktorių: 1) vietos kokybė apibrėžta tuo, kaip ji patenkina vartotojų poreikius; 2) vietos kokybė priklauso nuo to kaip ji prilygsta kitoms tinkamoms vietoms. Žmonės sprendžia apie vietos tinkamumą remdamiesi savo ankstesne patirtimi ir tuo, ką jie žino apie alternatyvias vietas. Artumas jaučiamas vietovei, susijusiai su gyvenamąja vieta, taip pat gali stipriai įtakoti funkcinį prisirišimą prie vietos.
Emocinis prisirišimas prie vietos. Emocinis prisirišimas prie vietos arba vietos tapatumas remiasi asmens – vietos santykio emociniais aspektais ir kaip ta vieta įtakoja, ką duoda individui, jo identitetui. Vieta ne tik aprūpina galimybe patenkinti savo poreikius ir pasiekti tikslų, bet taip pat tai yra ir dalis asmens identiteto. Tuo būdu kuriamas stiprus emocinis ryšys tarp asmens ir tam tikros vietos. Emocinis prisirišimas prie vietos dažnai yra formuojamas per tam tikrą laiką ir per tam tikrus susidūrimus su vieta. Šis emocinis komponentas gali priartinti prie priklausomybės jausmo ar ryžto, kuris padeda surasti gyvenimo prasmę.Emocinis prisirišimas prie vietos taip pat gali suvaidinti gyvybinę rolę, kai individai sąveikauja natūraliame įvairių šaltinių valdyme ir politikoje. Žmonės naudojasi vietomis, kad apginti ir sustiprinti savo identitetą. Stipri sąsaja tarp žmonių ir vietos dažnai įskiepija žmonėms susirūpinimą palaikymu ir ateitimi. Tačiau norėčiau pastebėti, kad šiuo metu, sėslumas žmonėms praktiškai neturi jokios reikšmės, jie mano, kad daug svarbiau yra dvasinis prisirišimas – kur žmogus jaučiasi esąs namie. Kai pasaulis taip modernėja, žmonės nebesieja savo dvasinės priklausomybės su savo namais. Juk vieną dieną jis gali būti Vilniuje, kitą – jau visai kitame pasaulio kampelyje. Tačiau anksčiau ar vėliau jie vis tiek susimąsto kur yra jų namai, kur yra jiems brangūs žmonės, ką jie paliko ten, kur užaugo.Mano manymu, Lietuvoje tik dabar prasidėjo didesnė žmonių migracija. Iki tol jie vienaip ar kitaip buvo prisirišę prie vietos. Juk lietuviai yra gana sėslūs žmonės.Kodėl žmonės keičia gyvenamąją vietą? Visų pirma, tai gali būti susiję su nauju gyvenimo etapu bei poreikių, troškimų pasikeitimu. Jie gauna geresnį darbą kitame mieste, o dabar, kai esam Europos sąjungoje, ir kitoje šalyje. Jie išvažiuoja tikėdamiesi, kad ten jiems bus geriau. Juk ilgesys gimtinei niekur neišnyksta. Tačiau nebūtinai tai turi būti tik geri dalykai, dėl kurių žmonės keičia savo gyvenamąją vietą. Tai gali būti įvairios asmeninės problemos, galų gale – stichinės nelaimės. Ir manau, kad tokiais atvejais tas prieraišumo jausmas tik stiprėja. Kai susiduriame su negandomis, atsiranda poreikis jas nugalėti.Manau, kad ir ateityje žmonės išlaikys tą jausmą, nes ir modernėjančiame pasaulyje pasidarė labai svarbi Tėvynės tradicija. Reikia tikėtis, kad žmonės išsaugos šią tradiciją ne vien dėl to, kad tai yra madinga. Juk kiekvienam brangus kampelis, kur jis žengė pirmus žingsnius, užaugo, kažko pasiekė, kažką prarado ir iš naujo atrado.LITERATŪRA
1. www.cnr.umn.edu/CPSP/Research/payton_thesis.pdf