Regioninė raida

TURINYS

REZIUMĖ..............................3
SUMMARY..............................3
1. REGIONINĖ RAIDA: TENDENCIJOS IR PROBLEMOS...............5
1.1. REGIONINĖS POLITIKOS PRIORITETAI ŠALIES RAIDOS KONTEKSTE......5
1.2. REGIONINĖS PLĖTROS PLANAI: SUDERINAMUMAS SU NACIONALINIAIS IR REGIONINIAIS PRIORITETAIS..............................15
2. ES STUKTŪRINIAI FONDAI. LIETUVOS 2004-2006 M. BENDROJO PROGRAMAVIMO DOKUMENTO PRIEMONIŲ ĮGYVENDIMIMAS........38

APIBENDRINANČIOS IŠVADOS..............................42
CONCLUSIVE REMARKS..............................45
PRIEDAI..............................48

REZIUMĖ

Studijos „Regioninė raida: tendencijos ir problemos. ES paramos įgyvendinimas“ tikslas – išanalizuoti šalies apskričių ir savivaldybių parengtus regioninius plėtros planus šiais aspektais:
• Apskričių bei savivaldybių problemų ir poreikių identifikavimas bei atitikimas Valstybės ilgalaikės raidos prioritetams;
• Apskričių bei savivaldybių galimybės įgyvendinti nacionalinės raidos prioritetus pasinaudojant struktūriniais ES fondais.

Studijos tikslams pasiekti buvo analizuojami Lietuvos apskričių beei savivaldybių strateginiai planai pateikti apskričių bei savivaldybių Interneto svetainėse bei oficialiai pateikti duomenys apie ES paramos įgyvendinimą Finansų ministerijos bei Europos socialinio fondo agentūros Interneto svetainėse.

Atlikta analizė leidžia daryti sekančias išvadas:
• Apskričių strateginiai plėtros planai didžia dauguma atspindi Lietuvos viziją bei galimybes kaip turėtų būti įgyvendinama Lisabonos strategija. Iškelti prioritetai bei tikslai visose dešimt apskričių iš esmės atitinka nacionalinius ir Lisabonos strategijos raidos prioritetus. Tačiau dauguma apskričių strateginių plėtros planų yra „infrastruktūrinio“ pobūdžio. Apskričių strateginės plėtros planuose nėra pakankamai įvvertintas socialinės-ekonominės sanglaudos prioritetas. Teritoriniai skirtumai nėra tiksliai identifikuoti kaip atskira tolygios raidos problema; dažniausiai nėra numatyti nei prioritetai, nei tikslinės priemonės skatinančios sanglaudą.
• 2005 m. liepos 31 d. ES struktūrinių fondų ir Lietuvos bendrojo finansavimo lėšų buvo tik 3% įsisavinta ir deklaruota EK. 20

004-2006 m. pagal BPD numatyta skirti 4.159,372 mln. Lt. Daugiausia lėšų buvo įsisavinta ir deklaruota pagal pirmąjį prioritetą Ekonominės ir socialinės infrastruktūros plėtra, mažiausiai – pagal antrajį prioritetą Žmogiškųjų išteklių plėtra. Skirtumai yra didžiuliai tarp atskirų apskričių, teikiančių paraiškas bei vykdančių ES struktūrinių fondų finansuojamus projektus. Didžiausia dauguma pareiškėjų yra iš Vilniaus apskrities. Nepakankamas ir netolygus ES struktūrinių fondų įsisavinimas apskrityse gali būti siejamas su kompetencijos stoka rengiant paraiškas ES struktūriniams fondams bei nacionalinės sistemos sudėtingumu įgyvendinant BPD prioritetus.

SUMMARY

The analysis of Study “Regional development: trends and problems. Utilisation of EU assistance” is aimed at assessment of development plans prepared by counties and municipalities from the following standpoints:
• Do problems and needs identified by county and municipal plans are consistent in essence with those presented inn national strategies;
• What is the capacity of county and municipality administration to attract EU structural funds for implementation of the national development priorities.

The object of analysis are territorial development plans of counties and municipalities presented on their websites and official data on the utilisation EU structural funds provided by the Ministry Finance and Support Foundation European Social Fund Agency.

This analysis allowed for the following conclusions:
• County development plans to a large extent reflect Lithuania’s capacity and vision of how it

t intends to implement Lisbon strategy. Priorities and goals proclaimed in all ten county strategic plans are generally consistent with the national development priorities in line with Lisbon strategy. However, the majority of county plans are ‘infrastructure’ biased. In all county plans the priority of socio-economic cohesion is underrepresented and its impact on county development is obviously underestimated. Plans lack measures aimed at bridging gaps in territorial development within the county.
• On 31st July 2005, from more than four billion Lt of EU and national funds allocated for all five Single Programming Document priorities for the period 2004-2006, only 3% was absorbed and declared to the European Commission. The highest level of absorption was for the first priority” Development of social and economic infrastructure” and the lowest for the second priority “Human resources development”. The gap in the number of applications and pace of absorption of Structural Funds between the counties is enormous. Vast majority of applications comes from the only Vilnius County. The reason for insufficient utilisation of Structural funds in counties may be related to lack of competence to apply for funding at the local level as well as to faults in the national system of SPD implementation or to both.

REGIONINĖ RAIDA: TE

ENDENCIJOS IR PROBLEMOS

REGIONINĖS POLITIKOS PRIORITETAI ŠALIES RAIDOS KONTEKSTE

Valstybės ilgalaikėje raidos strategijoje numatyta iki 2015 metų Lietuvoje sukurti gerovės valstybę, kurioje būtų žemas nedarbo lygis, didelė darbo kaina, tvirtos socialinės garantijos, minimalus skurstančių šeimų skaičius ir aukštas socialinės sanglaudos lygis.

Valstybės ilgalaikės raidos strategijos nuostatos iš esmes atitinka Lisabonos strategijos nuostatas ir jos prioritetus: konkurencinga, auganti žinių ekonomika, didesnis ir geresnės kokybės užimtumas bei tvirtesnė socialinė sanglauda.

Lisabonos strategija yra Lietuvos ūkio plėtros iki 2015 m. ilgalaikės strategijos ir Valstybės ilgalaikės raidos strategijos sudėtinė dalis. 2005 m. kovo 2 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė bendrajai atsinaujintai pozicijai dėl Lisabonos strategijos – Dirbti kartu augimo ir užimtumo skatinimui – naujas startas Lisabonos strategijai .

Nacionalinė Lisabonos strategijos įgyvendinimo programa.

Lietuvos vyriausybė 2005 m. rugsėjo 1 d. parengė Nacionalinė Lisabonos strategijos įgyvendinimo programos projektą .
Lisabonos strategijos tikslas – ekonomikos augimas ir darbo vietų kūrimas – apima ekonominį, socialinį ir aplinkosauginį aspektus bei gaires dėl darbo vietų kūrimo. Kadangi makroekonominės, mikroekonominės ir užimtumo politikos kryptys yra tarpusavyje susijusios ir turėtų viena kitą stiprinti, 2005 – 2008 m. yra suformuotas integruotų gairių paketas:
1. Makroekonominės gairės:

1.1. Užtikrinti ekonominį stabilumą;
1.2. Užtikrinti ekonomikos augimo tvarumą;
1.3. Skatinti veiksmingą išteklių paskirstymą;
1.4. Užtikrinti, kad uždarbio pokyčiai prisidėtų prie makroekonominio stabilumo ir augimo;
1.5. Skatinti didesnę makroekonominės ir struktūrinės politikos darną;
1.6. Prisidėti prie dinamiškos ir gerai veikiančios EPS.
2. Mikroekonominės gairės:

2.1. Didinti ir gerinti investicijas į

mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą;
2.2. Didinti galimybes diegti visų rūšių inovacijas;
2.3. Palengvinti IRT sklaidą ir veiksmingą naudojimą;
2.4. Stiprinti Europos pramonės bazę;
2.5. Skatinti tvarų išteklių naudojimą ir stiprinti aplinkos apsaugos ir augimo sinergiją;
2.6. Plėsti ir gilinti vidaus rinką;
2.7. Užtikrinti atviras ir konkurencingas rinkas;
2.8. Sukurti konkurencingesnę verslo aplinką;
2.9. Skatinti verslumo kultūrą ir sudaryti MVĮ palankią aplinką;
2.10. Plėsti ir tobulinti Europos infrastruktūrą bei įgyvendinti pripažintus prioritetinius tarpvalstybinius projektus.
3. Užimtumo gairės:

3.1. Įgyvendinti užimtumo politiką siekiant visiško užimtumo, gerinant darbo kokybę ir našumą bei stiprinant socialinę ir teritorinę sanglaudą;
3.2. Skatinti požiūrį į darbą kaip visą gyvenimą trunkantį ciklą;
3.3. Užtikrinti imlią darbo rinką ieškantiesiems darbo ir nuskriaustiems bei neveikliems žmonėms;
3.4. Gerinti darbo rinkos poreikių atitiktį;
3.5. Skatinti lankstumą derinant jį su užimtumo garantijomis ir mažinti darbo rinkos segmentaciją;
3.6. Užtikrinti užimtumui palankius darbo sąnaudų pokyčius ir darbo užmokesčio nustatymo mechanizmus;
3.7. Išplėsti ir padidinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą;
3.8. Švietimo ir mokymo sistemas pritaikyti naujiems gebėjimų reikalavimams.

Nacionalinės regioninės politikos tikslas – mažinti socialinius ir ekonominius skirtumus tarp regionų ir regionų viduje, skatinti visos valstybės teritorijos tolygią ir tvarią plėtrą bei sukurti palankias sąlygas šalies raidos prioritetų, apibrėžtų Valstybės ilgalaikės raidos bei Lisabonos strategijose, įgyvendinimui.

Lietuvos Respublikos teritorijos Bendrajame plane teigiama, kad regioninėje politikoje turi būti siekiama dviejų svarbiausių strateginių tikslų:
• užtikrinti teritoriškai diferencijuotą socialinę, ekonominę ir ekologinę plėtrą ir krašto tvarkymą siekiant visapusiškai išnaudoti vietos sąlygų ypatumus bei išsaugoti regionų savastį;
• švelninti gyvenimo kokybės regionines disproporcijas mažinant socialinius ir ekonominius regionų skirtumus.

Socialinė sanglauda yra vienas iš svarbiausių šalies bei regioninės raidos prioritetų, atitinkančių Lisabonos strategijos prioritetus. Siekiant nacionalinės regioninės politikos tikslų – mažinti socialinius ir ekonominius skirtumus tarp regionų ir regionų viduje – apskritys ir savivaldybės turėtų identifikuoti probleminių teritorijų poreikius, planuoti atitinkamas priemones bei instrumentus jų atgimimui, jas įtraukiant į apskričių bei savivaldybių strateginius planus.

Dabartinė probleminių teritorijų išskyrimo kriterijų sistema, pagal kurią identifikuojamos šios teritorijos, turi kai kuriuos trukumus, kurie apriboja sistemos taikymo galimybes bei patikimumą:
• kadangi trūksta statistinių duomenų savivaldybių lygmenyje (miestelių, kaimų, gyvenviečių), probleminių teritorijų išskyrimo kriterijai nėra pakankamai taikomi, todėl ir nėra galimybių vertinti socialinės – ekonominės sanglaudos teritoriniu požiūriu apskrities ar savivaldybės viduje ar vykdyti monitoringą;
• probleminių teritorijų išskyrimo kriterijai neapibrėžia ribinio skirtumo dydžio tarp teritorinio rodiklio ir šalies vidurkio, kuris leistų įvardinti regiono statusą. Pavyzdžiui, remiantis apskaičiuotais probleminių teritorijų išskyrimo kriterijais, pateiktais Marijampolės apskrities savivaldybės strateginiame plane 2003-2007, galima teigti, kad pagal probleminių teritorijų išskyrimo kriterijus visos Marijampolės apskrities savivaldybėms turėtų būti suteiktas probleminės teritorijos statusas, (nors nuo Lietuvos vidurkio labiausiai atsilieka tik Kalvarijos, Vilkaviškio rajono ir Šakių rajono savivaldybės).

Dėl probleminių teritorijų išskyrimo kriterijų
2003 m. balandžio 8 d. Nr. 428, Vilnius

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nustatyti šiuos probleminių teritorijų išskyrimo kriterijus:
1. Pardavimai vienam gyventojui (litais) yra mažesni už šalies vidurkį.
2. Tiesioginės užsienio ir materialinės investicijos vienam gyventojui (litais) yra mažesnės už šalies vidurkį.
3. Nedarbo lygis (procentais) yra 25 procentais aukštesnis už šalies vidurkį.
4. Ekonominio aktyvumo rodiklis – ekonomiškai aktyvių gyventojų ir visų 15–64 metų teritorijos gyventojų skaičiaus santykis (procentais) – yra mažesnis už šalies vidurkį.
5. Gyventojų migracija iš probleminės teritorijos (procentais) yra didesnė už šalies vidurkį.

Tuo tarpu kiekvienoje apskrityje egzistuoja maži miesteliai ar gyvenvietės, kurios yra pakliuvę į gilų skurdą, masinį nedarbą ir atskirtį. 2002-2004 m. Socialinės politikos grupė atliko eilę socialinės atskirties tyrimų Didžiasalyje, kurių rezultatai atskleidžia atskirties gylį bei mastą:

• Probleminis regionas pritraukia gyventojus, turinčius mažiausias pajamas ir žemiausią išsimokslinimo lygį. Dauguma Didžiasalio gyventojų yra atvykę gyventi per paskutinį dešimtmetį. 64 % jų šeimų mėnesio pajamos buvo mažesnės nei 250 Lt.
• 47 % darbingo amžiaus gyventojų yra bedarbiai, iš jų 48 % – nedirba daugiau nei 5 metus;
• 49% ilgalaikių bedarbių turi vaikus iki 18 metų, iš jų 33% – pajamos vienam šeimos nariui yra mažesnės nei 50 Lt.;
• 76 % bedarbių nedirba, nes neranda jokio darbo ir tik 9 % – neranda tinkamo darbo.
• Probleminiame regione skurdas ir socialinė atskirtis įsigali dėl galimybių įsidarbinti nebuvimo ir motyvacijos mokytis neturėjimo. Tik pusė Didžiasalio gyventojų norėtų patys mokytis, tačiau ir jie tokios galimybės beveik neturi, dažniausiai dėl pinigų stokos.
• Dauguma Didžiasalio gyventojų netiki geresne ateities perspektyva, iš jų dar didesni pesimistai yra atvykėliai. Jie nėra linkę patys aktyviai spręsti susiklosčiusias problemas bei prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.
Dauguma realiai egzistuojančių probleminių regionų Lietuvoje nėra aiškiai įvardinti, kadangi nėra tikslių kriterijų, stinga statistinių duomenų bei nepakanka atliktų socialinės atskirties tyrimų. ES šalių patirtis rodo, kad ekonomikos augimas bei pažanga ne visada pasiekia atskirtus ir skurdžiausius šalies regionus. Kuo ilgiau jie lieka nepastebėti ir tikslingų politikos priemonių nepasiekti, tuo sudėtingiau ilgainiui bus spręsti susikaupusias problemas ir įveikti socialinę atskirtį.

Regioninės plėtros krypties indėlis į nacionalinius prioritetus gali būti vertintinas kaip būtinų sąlygų (prielaidų) sudarymas atskirų krypčių tikslams ir uždaviniams įgyvendinti. Šiuo požiūriu skiriamos dvi regioninės politikos formavimo ir įgyvendinimo problemų grupės:

• Pirmoji problemų grupė susijusi su nacionalinės ir regioninės plėtros suderinamumu. Apskritis gali sėkmingai vystytis naudodama jau pasiektus pažangos rezultatus arba kuriant naujus. Šiuo požiūriu sėkminga nacionalinės bei regioninės politikos integracija didžia dalimi priklauso kiek nacionalinė politika yra palanki sudarydama sąlygas pritaikyti pažangos rezultatus regione ar kurti naujus.
• Antroji problemų grupė susijusi su regionų galimybėmis ir gebėjimais identifikuoti pranašumus (pažangos rezultatus), prioritetus ir apibrėžti suderinamumą tarp nacionalinių bei regioninių prioritetų.

Studijos tikslas išanalizuoti šalies apskričių ir savivaldybių parengtus regioninius plėtros planus šiais aspektais:
• Apskričių bei savivaldybių problemų ir poreikių identifikavimas bei atitikimas Valstybės ilgalaikės raidos prioritetams;
• Apskričių bei savivaldybių galimybės įgyvendinti nacionalinės raidos prioritetus pasinaudojant struktūriniais ES fondais.

Studijos tikslams pasiekti buvo analizuojami Lietuvos apskričių bei savivaldybių strateginiai planai pateikti apskričių bei savivaldybių Interneto svetainėse; LR Finansų ministerijos ir Europos socialinio fondo agentūros duomenys, pateikti interneto svetainėse.

EKONOMIKOS AUGIMAS IR TERITORINIAI SKIRTUMAI

Lietuvos regioninės politikos iki 2013 metų strateginis tikslas yra siekti, kad Lietuvos apskrityse:
• vidutinis gyvenimo standartas, apskaičiuotas pagal samdomojo darbo pajamas, tenkančias vienam namų ūkio nariui per metus, nebūtų žemesnis nei 75% samdomojo darbo pajamų, tenkančių vienam namų ūkio nariui per metus šalyje;
• nedarbo lygis nebūtų daugiau kaip 35% aukštesnis už vidutinį šalies nedarbo lygį.
Strategijoje teritorinė sanglauda matuojama vertinant sekančius agreguotus rodiklius: tenkantis vienam gyventojui BVP, tiesioginės užsienio investicijos, samdomojo darbo pajamos, tenkančios vienam namų ūkio nariui per metus bei vidutinis metinis nedarbo lygis. Strategijos įgyvendinimo stebėsena vykdoma pagal samdomojo darbo pajamų (SDP) bei vidutinio metinio nedarbo lygio (VMNL) atitinkamoje apskrityje santykį lyginant su vidurkiu.

BENDRASIS VIDAUS PRODUKTAS IR TIESIOGINĖS UŽSIENIO INVESTICIJOS

Lietuvos ekonomika yra viena iš sparčiausiai augančių Europos Sąjungos ekonomikų. Pastaraisiais metais Lietuvos BVP augimas buvo vienas iš didžiausių tarp ES šalių. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, 2004 metų realus BVP augimas siekė 6,7 %. Išankstiniais duomenimis 2005 metų pirmojo pusmečio realaus BVP augimas (lyginant su 2004 m. I pusmečiu) siekė 7 %. 2004 m. ES (25) vidurkis – 2,3 %.

Pastarųjų metų svarbiausi bendrojo vidaus produkto augimo veiksniai buvo kasmet auganti eksporto, investicijų, energetikos, pramonės, prekybos, transporto ir ryšių pridėtinė vertė bei vidaus vartojimas.

Vienam gyventojui tenkantis BVP, apskaičiuotas pagal perkamosios galios standartą (PGS) 2003 metais sudarė 9800 litus ir siekė 46% ES vidurkio.

2003 metais didžiausias vienam gyventojui tenkantis BVP buvo Vilniaus apskrityje (23,4 tūkst. litų), o mažiausias – Tauragės apskrityje (8,7 tūkst. litų), net 2,7 karto didesnis už Tauragės apskrities rodiklį. Tik dviejose (Vilniaus ir Klaipėdos) apskrityse vienam gyventojui tenkantis BVP buvo didesnis už šalies vidurkį. 2003 metais palyginti su šalies vidurkiu, vienam gyventojui tenkantis BVP šiek tiek padidėjo šešiose apskrityse, kitose – keturiose apskrityse jis sumažėjo. Pastebimi vis didesni nuokrypiai nuo šalies vidurkio tarp atsiliekančiųjų apskričių. 2003 m. vienam gyventojui tenkantis BVP Vilniaus apskrityje buvo 43,9% didesnis už šalies vidurkį, o Tauragės apskrityje sudarė tik 53,5% šalies vidurkio. Tuo tarpu 1997 metais Vilniaus apskrityje vienam gyventojui tenkantis BVP buvo tik 19,7% didesnis už šalies vidurkį, o Tauragės apskrityje sudarė 59% šalies vidurkio. (1 Lentelė).

2004 metų pabaigoje vienam gyventojui tenkančios tiesioginės užsienio investicijos (toliau TUI/gyv.) Lietuvoje sudarė vidutiniškai 4727 litus (2 Lentelė). Tradiciškai didžiausią Lietuvos tiesioginių užsienio investicijų dalį pritraukia Vilniaus apskritis – tiek absoliučiu dydžiu, tiek skaičiuojant TUI/gyv. 2004 metų pabaigoje TUI/gyv Vilniaus apskrityje siekė 11721 litą ir buvo daugiau kaip dvigubai didesnės nei šalies vidurkis. Mažiausios TUI/gyv. buvo Tauragės apskrityje ir siekė 163 litus – 29 kartus mažesnės nei šalies vidurkis (2003 m. – 23,4 kartus) ir net 72 kartus mažesnės nei Vilniaus apskrityje (2003 m. – 56 kartus). Šiuo laikotarpiu mažiausios TUI/gyv. buvo Tauragės, Marijampolės ir Šiaulių apskrityse (2004 metų pabaigoje TUI/gyv. šiose apskrityse sudarė mažiau kaip 12 procentų šalies vidurkio). 2004 m. ir 2003 m. daugumoje šalies apskričių matomas TUI/gyv. augimas, išskyrus Alytaus, Tauragės ir Utenos apskritis, kuriose investicijos mažėjo.
Analizuojant 1997–2004 metų laikotarpio vienam gyventojui tenkančias tiesioginės užsienio investicijas galima teigti, kad 2004 metų pabaigoje skirtumai tarp apskričių pagal šį rodiklį padidėjo daugiau nei 4 kartus (1997 -2003 metais – 3,8 karto).

Pagal Lietuvos regioninės politikos iki 2013 metų strategiją atsiliekančių apskričių (Tauragės, Marijampolės, Alytaus, Šiaulių ir Telšių) ekonomikos augimas yra lėtesnis, o jų centrai yra ne tokie patrauklūs užsienio investicijoms nei labiau išsivysčiusių apskričių. Atsiliekančiose apskrityse trūksta kvalifikuotos darbo jėgos atitinkančios darbo rinkos poreikius, jose nėra pakankamai išplėtota kvalifikacijos kėlimo sistema bei nėra sąlygų naujų technologijų plėtrai, nėra pilnai išvystyta verslo paramos infrastruktūra, silpni kooperaciniai ryšiai tiek tarp stambaus, tiek tarp smulkaus ir vidutinio verslo įmonių, pilnai nėra integruojami į bendrą socialinę-ekonominę erdvę aplinkiniai regionai. Socialiniai-ekonominiai skirtumai atsiliekančių apskričių viduje yra žymiai gilesni ir ryškesni nei tarp atsiliekančiųjų ir pažangiųjų šalies apskričių.

UŽIMTUMAS IR DARBO UŽMOKESTIS

Lietuvos ekonomikos augimas pozityviai paveikė užimtumą: per pastaruosius kelerius metus buvo pastebimos teigiamos bendro užimtumo lygio augimo tendencijos – nuo 57,2 % 2001 metais iki 61,1 % 2004 metais. Tačiau 2004 m užimtumo augimo tempas sulėtėjo ir užimtumas padidėjo tik 0,2 % punkto. 2004 m. vidutinis metinis užimtumo lygis sudarė 61,1 % ir šiek tiek atsiliko nuo ES (25) vidurkio (ES-63,0 %).

Užimtų gyventojų pasiskirstymas pagal atskiras ekonomines veiklas keičiasi lėtai palankia racionaliai užimtumo struktūrai linkme. Nepakankamai sparčiai didėja gyventojų užimtumas paslaugų sektoriuje: 2004 m. jame dirbo 56,0 % dirbančių gyventojų (2001 m. – 55,6 %). (3 Lentelė).

Užimtumo skirtumai tarp apskričių pagal ekonomines veiklas yra dideli. Didžiausia dalis (41,7% darbo jėgos) užimtųjų žemės ūkyje yra Tauragės apskrityje, mažiausia dalis (5.1%). – Vilniaus apskrityje, skirtumas siekia net daugiau kaip 8 kartus (4 Lentelė). Pagrindinė perteklinio užimtumo žemės ūkyje priežastis tai, kad yra nepakankamai spartus kaimo gyventojų perorientavimas nuo žemės ūkio prie alternatyvios veiklos: netradicinių amatų, kaimo turizmo ar kitų paslaugų sferos.
Nors darbo jėgos absoliutūs skaičiai mažėja, tačiau darbo jėgos aktyvumo lygis nesikeičia ir išlieka apie 69 %. Skiriamos trys svarbiausios tikslinės grupės, kurioms teikiamas ypatingas ES ir nacionalinės užimtumo politikos dėmesys: jaunimas (15-24 metų amžiaus), moterys bei vyresnio amžiaus gyventojai. Per pastaruosius ketverius metus pastebimai sumažėjo jaunimo (15-24 metų amžiaus) aktyvumo lygis: nuo 32,6 % 2001 m. iki 26,2 % 2004 m. vyresnio amžiaus gyventojų (55-64 metų) aktyvumas nebuvo tolygus, tačiau 2004 m. sudarė 52,4 %, lyginant su 44,8 % – 2001 metais. Vertinant vyresnio amžiaus gyventojų užimtumo lygį, taip pat pastebimas spartus augimas. Lietuvoje 2004 metais šis rodiklis 2004 metais siekė 46,9 % ir žymiai viršijo ES vidurkį.
Moterų užimtumo lygis jau nuo 2002 m. viršija ES 2005 metams nustatytą siekį (57 %). Nors 2004 m. moterų užimtumas sumažėjo iki 57,8 % (2003 m. – 58,4 %), tačiau yra pakankamai aukštas. Moterų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokestis išlieka vis dar gerokai žemesnis nei vyrų – 2004 m. jis buvo penktadaliu mažesnis. Problemiškas yra iškritusių iš darbo rinkos, ypač moterų auginančių mažamečius vaikus bei vyresnio amžiaus asmenų, sugrįžimas į darbo rinką.

Darbo patrauklumą menkina santykinai aukštas darbo apmokestinimas ir maži dirbančiųjų atlyginimai. Didelė darbo pajamų apmokestinimo našta sukelia nepageidautinas pasekmes: ieškoma būdų slėpti oficialų darbo užmokestį, trukdo nedeklaruojamą darbą paversti legaliu užimtumu, neskatina kurti naujų darbo vietų. 2003-2004 m. neoficialioje darbo rinkoje dirbančiųjų skaičius svyravo nuo 100 iki 200 tūkst. Nors per paskutinius 2 metus minimali mėnesinė alga padidinta beveik 30 %, šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio augimo tempai iki 2003 m. neviršijo 5 % (tik 2004 m. jie išaugo iki 7,9 %). Atsižvelgiant į pakankamai aukštus BVP kitimo tempus, vidutinis darbo užmokestis augo pernelyg lėtai, o dauguma šalies gyventojų menkai tepajuto gyvenimo lygio pagerėjimą.

Pastaraisiais metais darbo sąnaudų (vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio) didėjimas iš esmės atitiko darbo našumo didėjimą (1 Grafikas). Nuo 2002 m. iki 2004 m. vidurio darbo užmokestis ir darbo našumas per metus vidutiniškai padidėdavo apie 5 %, o vienetinių darbo sąnaudų metinis augimas buvo artimas nuliui. Nuo 2004 m. antros pusės sparčiau didėjantis darbo užmokestis ėmė lenkti darbo našumo kilimą. 2004 m. ketvirtąjį ketvirtį vienetinės darbo sąnaudos per metus padidėjo 2,7 %, o 2005 m. pirmąjį ketvirtį – 7,6 %.
Statistikos departamentas neteikia duomenų apie darbo našumą pagal apskritis, be to ne visos apskritys skaičiuoja šį svarbų rodiklį.
Samdomojo darbo pajamos tenkančios vienam namų ūkio nariui per metus (SDP) – statistiškai gana patikimas regioninių netolygumų vertinimo rodiklis, SDP sudaro apie 60 procentų visų namų ūkio pajamų. Kaip rodo statistikos duomenys, 2003 – 2004 metais net septyniose iš dešimties apskričių SDP buvo mažesnis už šalies vidurkį (23,8%). Šalies vidurkį SDP ženkliai viršijo tik Vilniaus apskritis (33,7% didesnis už šalies vidurkį), Klaipėdos apskritis (11,4%) ir Kauno apskritis (3,2%). Žemiausias SDP buvo Tauragės apskrityje (66,2% šalies vidurkio ) ir nesiekė nė pusės Vilniaus apskrities SDP (5,6 Lentelės).

Socialinės išmokos, kita svarbi gyventojų pajamų dalis, 2004 metais sudarė apie 30% visų gyventojų pajamų. Socialinės išmokos apima socialinės paramos išmokas, nedarbo draudimo, ligos ir motinystės socialinio draudimo bei visų rūšių pensijų išmokas. Nors socialinės išmokos turėjo nemažą teigiamą įtaką gyventojų pajamų teritorinei diferenciacijai, tačiau nebuvo išlyginti didžiuliai pajamų skirtumai tarp apskričių.

2004 m. palyginti su 2003 m., apskričių pasiskirstymo pagal gyventojų pajamas (įskaitant socialines išmokas), teritorinė diferenciacija iš esmės nesikeitė ir išliko didelė. Skirtumas tarp mažiausių ir didžiausių gyventojų pajamų, tenkančių vienam namų ūkio nariui, sumažėjo nuo 2 iki 1,7 karto. Pagal mažiausias gyventojų pajamas apskritys išlieka tos pačios, nors skirtumai tarp šalies vidurkio ir kiekvienos apskrities tapo mažesni: Alytaus (80,0% šalies vidurkio), Marijampolės (80,9%), Šiaulių (82,8%), Tauragės (78,6%) ir Telšių (86,6%) (7,8 Lentelės).

Lietuvos narystė ES ir numatomos tiesioginės išmokos žemės ūkio subjektams suteikia galimybes mažinti gyventojų pajamų teritorinę diferenciaciją. Mažiausiai pajamų gaunama kaimo vietovėse, todėl ES tiesioginės išmokos žemės ūkio subjektams turėtų šiek tiek padidinti pajamas; kita vertus, prognozuojamas nedarbo padidėjimas dėl ūkių stambinimo, kurį sąlygoja tiesioginės išmokos. Prognozuojamų tiesioginių ES išmokų žemės ūkio subjektams teritorinis pasiskirstymas rodo, kad jos tik šiek tiek (nuo 1,7 iki 1,6 karto) galėtų sušvelninti gyventojų pajamų teritorinę diferenciaciją.

Apskričių pasiskirstymas pagal gyventojų pajamas išlieka panašus kaip ir gyventojų darbo pajamų bei socialinių išmokų vienam gyventojui pasiskirstymas – įskaitant tiesiogines išmokas žemės ūkio subjektams, mažiausiai pajamų gauna Tauragės, Marijampolės, Alytaus, Šiaulių ir Telšių apskričių gyventojai ( 9 Lentelė).

Vienas iš reikšmingiausių teritorinės socialinės sanglaudos vertinimo rodiklių yra vidutinis metinis nedarbo lygis (VMNL). 2004 metais Lietuvoje nedarbo lygis (Gyventojų užimtumo tyrimų duomenimis) viršijo ES vidurkį (10 Lentelė).

VMNL Lietuvos regioninės politikos iki 2013 metų strategijoje buvo nustatomas pagal Lietuvos darbo biržos duomenis. Nuo 2004 m. darbo birža nebeskaičiuoja nedarbo lygio, o skaičiuoja bedarbių santykį su darbingo amžiaus gyventojais. Kadangi darbingo amžiaus gyventojų yra daugiau nei darbo jėgos, jų gautas santykis yra mažesnis nei realus nedarbo lygis. Taigi, po šių skaičiavimo metodologijos koregavimų tapo nebeįmanoma pagal darbo biržos duomenis toliau analizuoti nedarbo lygio dinamiką, t.y. lyginti 2003 ir 2004 metų rodiklius (11,12,13 Lentelės).

Gyventojų užimtumo tyrimų duomenimis, vidutinis metinis nedarbo lygis sumažėjo nuo 17,4 % 2001 metais iki 11,4 % 2004 metais. Nedarbo lygio skirtumai teritoriniu požiūriu švelnėjo, kadangi aukščiausio nedarbo regionuose nedarbo lygis mažėjo sparčiau negu vidutiniškai šalyje.

Gyventojų užimtumo tyrimų duomenimis (2004 m.) aukščiausias nedarbo lygis buvo Alytaus apskrityje (40% aukštesnis nei šalies vidurkis), mažiausias – Marijampolės (40% žemesnis nei šalies vidurkis) ir Tauragės (22% žemesnis nei šalies vidurkis) apskrityje. Gyventojų užimtumo tyrimų duomenimis nedarbo lygis yra mažesnis apskrityse, kuriose didesnė darbo jėgos dalis yra užimta žemės ūkio sektoriuje. Tačiau samdomojo darbo pajamos tenkančios vienam namų ūkio nariui per metus (SDP) šiose apskrityse yra ženkliai mažesnės nei šalies vidurkis.

Vertinant 2004 m. gyventojų pajamas bei nedarbo rodiklius, Lietuvos apskritys galėtų būti skirstomos pagal požymius į sekančias grupes:
• Aukštos gyventojų pajamos ir kokybiškas užimtumas. Tik trys šalies apskritys, Vilniaus, Klaipėdos ir Kauno, gali būti priskirtos šiai grupei. Ypač išsiskiria Vilniaus apskritis pagal šiuos rodiklius, gyventojų pajamos ženkliai viršija šalies vidurkį. Tokią būklę lemia išplėtoti jose centrai (kurie kartu yra Lietuvos ekonomikos konkurencingumo pagrindas) bei stipri aplinkinių teritorijų integracija;
• Mažos gyventojų pajamos ir aukštas nedarbo lygis. Šiai grupei priskirtinos Utenos, Šiaulių ir Panevėžio ir Alytaus apskritys. Šių apskričių būklę lemia nepakankamas centrų ekonominis potencialas ir silpna integracija į aplinkines teritorijas.
• Mažos gyventojų pajamos ir nedarbo lygis žemesnis nei šalies vidurkis. Šiai grupei priskirtinos Telšių, Marijampolės ir Tauragės apskritys. Šiose apskrityse didelė darbo jėgos dalis dirba žemės ūkio sektoriuje. Jose situacija nėra tolydi, tikėtina, kad numatomos žemės ūkio koncentracijos tendencijos Lietuvoje padidins nedarbo lygį šiose apskrityse.

Dabartinei šalies darbo rinkai būdingas darbo pasiūlos ir paklausos nesuderinamumas: laisvų darbo vietų registruojama daugiau negu yra pasirengusių jas užimti bedarbių; aukštos kvalifikacijos specialistų poreikis keičiasi greičiau, negu jie parengiami.

Paskutinieji teritorinių darbo biržų duomenys rodo, kad darbo jėgos paklausa viršija pasiūlą visose šalies apskrityse. Turimų laisvų darbo vietų skaičius jau kelis mėnesius viršija per mėnesį įregistruojamų bedarbių skaičių. Ne visas įregistruotas laisvas darbo vietas pavyksta operatyviai užpildyti dažniausiai dėl sekančių priežasčių:
• darbdaviai kelia vis aukštesnius reikalavimus darbuotojų kvalifikacijai ir gebėjimams, tuo tarpu beveik 70 % bedarbių yra nepasirengę konkuruoti darbo rinkoje, t. y. arba neturi profesinio pasirengimo ar darbinės veiklos praktikos, arba praradę kvalifikaciją dėl ilgos nedarbo pertraukos. Didžiausią įtaką nedarbo augimui turi nekvalifikuotų bedarbių gausa, kurie sudaro 51 % visų bedarbių;
• žemas teritorinis bei profesinis gyventojų mobilumas apsunkina efektyvų darbo išteklių panaudojimą;
• didėja ilgalaikių bedarbių, t.y. ieškančių darbo vienerius metus ir ilgiau: 2004 m. jų buvo 53,3 % tarp visų bedarbių. Ilgalaikiai bedarbiai, net ir turėdami profesinę kvalifikaciją, neturi įsidarbinimo kompetencijos įgūdžių, o jų kvalifikacija neatitinka darbo rinkos poreikių bei darbdavių reikalavimų.

Šiandien įgūdžiai ir kompetencija turi ypatingą svarbą didesniam ir geresnės kokybės užimtumui, ekonomikos augimui bei socialinei sanglaudai – tai būtiniausios šalies apskričių socialinės – ekonominės sanglaudos sąlygos.

ŽINIOS, KOMPETENCIJA IR ĮGŪDŽIAI

Pagal nacionalinę ir regioninę raidos koncepciją – žinios, kompetencija ir įgūdžiai yra pagrindinis ekonomikos plėtros, darbo vietų kūrimo ir socialinės gerovės veiksnys.

2004 m. švietimas buvo finansuotas 6,7 % BVP. Statistikos departamento duomenimis 84 % 25-64 m. amžiaus šalies gyventojų turi vidurinį arba aukštesnį išsilavinimą. Besimokančiųjų skaičius šalyje kasmet didėja. Vidurinio išsilavinimo įgijimo lygis auga ir jau pasiekė ES 2010 metų tikslą – viršija 85 %. Nors per 2000­2004 metus išaugo besimokančių suaugusiųjų skaičius (nuo 2,8% iki 6,5%), tačiau Lietuva gerokai atsilieka nuo ES vidurkio pagal profesinį mokymą (ISCED 3–4 lygmenys) mokymosi visą gyvenimą rodiklį (14 Lentelė).
Kol kas darbdaviai per mažai investuoja į profesinį mokymą. Įmonių, kurios organizuoja tęstinio mokymo kursus darbuotojams, Lietuvoje yra beveik 3 kartus mažiau negu ES (15) vidurkis. Letai atnaujinamas studijų ir profesinių kvalifikacijų turinys, orientuojantis į šalies bei apskričių darbo rinkos ir plėtros poreikius. Ypač lėtai integruojamos į mokymo programas reikalingos profesionalioje veikloje bendrosios kompetencijos programos, tokio kaip verslumas, įsidarbinimo kompetencijos ugdymas ir pan.

Lietuva atsilieka nuo ES šalių vidurkio pagal atliekamus mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą (15 Lentelė). 2003 m. bendras investicijų į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą lygis (proc. BVP) Lietuvoje buvo 3 kartus žemesnis nei 2002 m. ES(15) vidurkis. Ypač didelis skirtumai yra Lietuvoje ir ES pagal tyrėjų skaičių, tenkantį 1000-iui darbo jėgos verslo įmonėse (7,4 kartai palyginti su 2002 m. ES(15) vidurkiu).

Dabartinę padėtį inovacijų srityje atspindi Europos Komisijos dokumente „2004 European Innovation Scoreboard“ paskelbtas apibendrintas inovacijų indeksas (SII). Lietuvos inovatyvumas yra vertintas 0,26 balais, tuo tarpu vidutinis ES-15 valstybių lygis siekia 0,44 balus. Europos patentų biurui pateiktų Lietuvos išradėjų paraiškų skaičius tenkantis 1 mln. gyventojų 2002 m. siekė 1,3, o Jungtinių Valstijų patentų biurui – 0, o ES-25 šalių vidurkis atitinkamai yra 26 ir 9,4.

Pagrindinės Lietuvos pramonės problemos siejamos su mažai mokslui imlių produktų gaminančiomis įmonėmis, žemu darbo našumu bei pridėtine verte (16 Lentelė). 2004 m. darbo našumas tenkantis vienam darbuotojui (49,8%) Lietuvoje siekė tik pusę ES (25) vidurkio. Duomenų trūkumas pagal apskritis neleidžia įvertinti teritorinių skirtumų pagal šiuos parametrus.
Apskrityse, kuriose vyrauja žemesnių technologijų pramonė, tyrimų rezultatai, nukreipti į kokybiškai naujų produktų ir paslaugų sukūrimą, nėra labai reikalingi nes, šiose apskrityse jaučiamas gilus atsilikimas. Inovacijų ir pažangių technologijų plėtrai nepakanka tik finansinės paramos, labai svarbus yra žmogiškųjų išteklių tinkamas potencialas, aukštas jų išsilavinimas ir kvalifikacija bei efektyvi viešųjų paslaugų verslui sukurta infrastruktūra: verslo informaciniai centrai, technologiniai verslo inkubatoriai, mokslo ir technologijų parkai, inovacijų ir technologijų centrai, taip pat agentūros, vykdančios su ekonomine plėtra, verslo skatinimu, technologijų ir inovacijų plėtojimu susijusias funkcijas.
Kadangi aukštų technologijų įmonių dalis Lietuvos pramonėje yra nedidelė, todėl plečiant aukštų technologijų gamybą apskrityse svarbus yra mokslo institucijų vaidmuo. Iš valstybinio mokslinių tyrimo sektoriaus turi gimti aukštesnių technologijų įmonės ir jos turėtų būti plėtojamos tolygiai visose apskrityse, kuriama infrastruktūra, ugdomi specialistai, t.y. sukurtos palankios sąlygos inovacijų ir pažangių technologijų plėtrai visose apskrityse.

IŠVADOS

Augant šalies ekonomikai, formuojasi stabiliai atsiliekančios apskritys. Atsiliekančių apskričių egzistavimą lemia šios pagrindinės priežastys:

• Nežiūrint, kad socialinė – ekonominė sanglauda nacionaliniu ir regioniniu lygiu yra paskelbta strateginiu tikslu, prioritetai tenka šalies ekonomikos augimui ir konkurencingumo didėjimui. Stiprinami konkurencingiausi, labiausiai išsivystę šalies miestai bei apskritys. Labiau išsivysčiusių apskričių centruose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje) ir ypač sostinėje telkiama nauja veikla, paslaugos, taip didinamas atotrūkis tarp kitų apskričių. Šią tendenciją stiprina lygiagretus tiesioginių užsienio investicijų kaupimasis (kurias pritraukia kvalifikuota darbo jėga, paslaugų infrastruktūra, inovacijų diegimas bei kiti veiksniai). Europos Komisijos trečios ataskaitos apie socialinę ir ekonominę sanglaudą siūlymuose pateiktas tuometinėms valstybėms kandidatėms vienas iš uždavinių, susijusių su plėtra: vengti per didelio investicijų sutelkimo esamuose augimo centruose, kuriuose artimiausioje ateityje poveikis ekonominei veiklai gali būti didžiausias, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje gali kenkti subalansuotai plėtrai. Šiandien didėjant užimtumui ir kylant gyvenimo lygiui šiose teritorijose, pradeda ryškėti kai kurios neigiamos jų augimo tendencijos: didėja nekilnojamojo turto kainos, vyksta atitinkami pokyčiai kitose rinkose, o tai daro įtaką šalies infliacijai bei BVP didėjimui ilgalaikėje perspektyvoje.

• Regioniniai centrai, kurių ekonomikos potencialas yra nepakankamas, nesugeba sudaryti sąlygų įsidarbinimui, kvalifikacijų tobulinimui bei diegti aukštų technologijų gamybą taip, kad pakeistų aplinkinių gyvenamųjų vietovių situaciją (išsidėsčiusių 50–70 kilometrų spinduliu aplink centrus). Regioninių centrų ekonomikos augimas išlieka silpnas. Nepakankamai išvystyti regioninių centrų transporto ryšiai ir infrastruktūra nesudaro sąlygų aplinkinių gyvenviečių gyventojams tinkamai naudotis apskričių centrų darbo vietomis, jų teikiamomis paslaugomis ir infrastruktūra. Dėl menko atsiliekančių apskričių įmonių ir institucijų finansinio potencialo ir gebėjimų rengti projektus ES struktūrinių fondų paramai gauti stokos, gali būti nepakankamai pasinaudota ES struktūrinių fondų parama.

REGIONINĖS PLĖTROS PLANAI: SUDERINAMUMAS SU NACIONALINIAIS IR REGIONINIAIS PRIORITETAIS

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano pasiūlymus, regioninės politikos prioritetinės krypties įgyvendinimo uždavinius bei numatytas priemones labiausiai atsilikusių Alytaus, Marijampolės, Tauragės, Telšių ir Utenos apskričių regioniniams centrams, turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys. Atsiliekančių apskričių centrų ekonominio potencialo didinimas skatintų socialinę-ekonominę pažangą aplinkinėse teritorijose ir stiprintų sanglaudą šiose apskrityse.

Alytaus, Marijampolės, Tauragės, Telšių ir Utenos apskrities viršininko administracijai – atsižvelgiant į Lietuvos regioninės politikos iki 2013 metų strategiją, nustatytąja tvarka parengti regionų plėtros planų projektus ir suderinus su Vidaus reikalų ministerija iki 2005 m. gruodžio 1 d. pateikti juos atitinkamų regionų plėtros taryboms.
2005 m. gegužės 23 d. nutarimas Nr. 575

Apskričių regioninės plėtros strateginiai planai bus analizuojami šiais aspektais:
• Apskričių prioritetų suderinamumas su nacionaliniais ir regioniniais prioritetais;
• Prielaidų socialinei-ekonominei sanglaudai apskrityje sudarymas (regioninių centrų veiklos galimybės ir efektyvumas).

ALYTAUS REGIONO PLĖTROS PLANAS 2005-2007. APSKRITIES RAIDOS PRIORITETAI: REGIONINIAI IR NACIONALINIAI POREIKIAI

Alytaus regiono plėtros plane nuosekliai pateikiama socialinės-ekonominės raidos tendencijų analizė apskrities bei savivaldybių lygmenyje, pakankamai aiškiai identifikuojamos atsilikimo problemos bei jų priežastys. Gamyboje, smulkiame versle ir paslaugų sektoriuje vyrauja mažą pridėtinę vertę turintys produktai. Intelektualūs aukštos pridėtinės vertės produktai sudaro tik mažą visų pagamintų produktų dalį. Yra uždaras ratas – technologiniu požiūriu atsilikusi ekonomika siejama su žemu darbo užmokesčiu. Tokia ekonomika ne tik nereikalauja naujų žinių, įgūdžių, kompetencijos, bet ir nekuria investicijoms palankių sąlygų, būtinų žinių ekonomikos plėtrai ir aukštesnės kokybės užimtumui.
Pripažįstama, kad tiesioginių užsienio investicijų (TUI) pritraukimas yra viena iš svarbiausių priemonių, skatinančių ekonomikos augimą Alytaus regione. Tačiau 2002 m. duomenys rodo, kad užsienio kapitalas Alytaus regione investuojamas pagrindinai į mažą bei vidutinę pridėtinę vertę turinčių produktų gamybą: medienos apdirbimo ir baldų, metalo apdirbimo, maisto ir gėrimų, tekstilės, elektros prietaisų gamybą. Nepaisant, kad apskrities viršininko administracija apibūdina Druskininkus, kaip gerai žinomą tarptautiniu mastu ir konkurencingą kurortą, Druskininkai tiesioginių užsienio investicijų pritraukia mažiausią dalį apskrityje (tik 0,04% TUI pritraukiamų apskrityje). Apskrityje teritoriniu požiūriu TUI pasiskirstę yra labai netolygiai (Alytaus mieste – 68,9%, Varėnos rajone – 0,79%, Lazdijų rajone – 0,21%, Alytaus rajone – 30,04%). Iš tiesų, tiesioginės užsienio investicijos apskrityje žinių ekonomikos plėtrai neturi regimos įtakos, jų pritraukimas labiau palaiko esamą situaciją, kuri neatitinka nacionalinių (Lisabonos) bei regioninių prioritetų tikslų ir neturi perspektyvos.
Alytaus regiono plėtros plane analizuojami pasiekti pranašumai apskrityje ir veiksniai, lemiantys juos. Tačiau plane pateikti apskrities pažangos rezultatai, darantys įtaką tiesioginių užsienio investicijų pritraukimui, analizuojami šiek tiek prieštaringai:
Pagrindiniai veiksniai, skatinantys investuoti į Alytaus regioną, plane nurodyti:

• Gera geografinė padėtis. Tiltas tarp rytų ir vakarų, pasienis su Lenkija ir Baltarusija. Statistiniai duomenys rodo, kad pasienio zonos vietovės (Lazdijai) pritraukia ženkliai mažiau tiesioginių užsienio investicijų, nei vietovės esančios toliau nuo pasienio zonos (Alytus). Taigi, yra svarbesni veiksniai (infrastruktūra, žinios bei įgūdžiai), nei gera geografinė padėtis, skatinanti tiesiogines užsienio investicijas.
• Kvalifikuota ir pigi darbo jėga. Tačiau Alytaus apskrityje dominuoja žemos kvalifikacijos darbo jėga, gamyboje vyrauja nedidelę pridėtinę vertę turintys produktai, kurių gamyba nereikalauja aukštos kvalifikacijos bei įgūdžių.
• Gerai išvystytas transporto tinklas (automobilių keliai, geležinkelio atšakos). Nors magistralinių bei krašto kelių būklė nebloga tačiau 46,5% rajoninių kelių yra žvyrkeliai. Bloga rajoninių kelių būklė yra nepatraukli užsienio investitoriams, be to didina ir teritorinius skirtumus.
• Esančios regione įmonės gamina tarptautinius standartus atitinkančius gaminius. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad įmonėse gaminami daugiausia mažą pridėtinę vertę turintys produktai, kurių konkurencingumas tarptautinėje plotmėje gali būti labai trumpalaikis. Ilgainiui ES šalys nebeturės galimybių konkuruoti tarptautinėse rinkose dėl mažą pridėtinę vertę turinčių prekių gamybos su Pietų Azijos šalimis bei Kinija, kur darbo jėga yra ženkliai pigesnė. Be to, plane turėtų būti nurodyta konkurencingų prekių ir paslaugų sukurtų apskrityje atitinkančių tarptautinius standartus dalis, be šios informacijos yra sudėtinga atskleisti apskrities potencialą bei galimybes pritraukti užsienio investicijas.
• Rinkos potencialas. Vartojimas Alytaus apskrityje daugiausia priklauso nuo gyventojų disponuojamų pajamų. Tačiau gyventojų disponuojamos pajamos Alytaus apskrityje yra vienos žemiausių šalyje. Šiuo metu vietos rinkos potencialas yra labai silpnas.
• Stabili politinė ir teisinė aplinka, šalies integracija į ES ir NATO. Įvardinti veiksniai yra šalies mastu pasiekti pažangos rezultatai, tačiau jie turi tiesioginę įtaką apskrities raidai.

Užimtumas ir nedarbas. Alytaus apskrityje nedarbo lygis yra vienas iš aukštesnių rodiklių lyginant su kitais regionais. Plano rengėjai teisingai identifikuoja aukšto nedarbo lygio priežastis: „ryškus disbalansas tarp atskirų profesijų pasiūlos ir paklausos; nepasirengę darbo rinkai sudaro apie 70% darbo jėgos pasiūlos“.

Teritorinės darbo biržos duomenimis 2005 metų I pusmetį Alytaus apskrityje buvo didelė darbo jėgos paklausa įsidarbinti nuolatiniam darbui. Didžiausia nuolatinio darbo paklausa – pramonės ir paslaugų sferoje. Darbo jėgos poreikis aukštos kvalifikacijos darbininkams yra didžiausias – 68,1% visų naujų pasiūlymų. Mažiausias poreikis – nekvalifikuotų darbuotojų.

Tačiau užimtumo ir nedarbo situacijos analizė pateikta plane nėra pakankamai išsami ir stokoja kai kurių labai svarbių aspektų, kurie leistų identifikuoti ir pagrįsti užimtumo prioritetus, atitinkančius Valstybinę ilgalaikę raidos strategiją. Plane trūksta šios informacijos:
• Užimtumas aukštos pridėtinės vertės prekių gamybos sektoriuje, jo tendencijos;
• Pajamos ir darbo našumas ekonominėse veiklose bei apskrities rajonuose;
• Darbo jėgos poreikis (laisvos darbo vietos, užimtumo galimybės atskirose savivaldybėse pagal specialybes);
• Darbo rinkos pasiūla;
• Atskirų gyventojų grupių užimtumas (pagal Lisabonos užimtumo strategiją): jaunimas (15-24 metų amžiaus), moterys bei vyresnio amžiaus gyventojai (55-64 metų);

Verslas, pramonė ir kaimo plėtra. Plano rengėjai tiksliai identifikuoja ekonomikos žemo konkurencingumo bei lėto augimo apskrityje priežastis – gamyboje vyrauja mažą pridėtinę vertę turintys produktai, smulkus verslas yra nepakankamai išplėtotas. Apskrities ekonomikos tendencijų analizė stokoja pagrindinių našumo rodiklių pagal atskiras ekonomines veiklas: pridėtinė vertė vienam gyventojui, darbo našumas vienam darbuotojui, verslo investicijų dalis.

Alytaus regiono pramonės struktūroje vyrauja pramonės šakos (elektros mašinų ir prietaisų, guminių ir plastmasinių dirbinių, maisto produktų ir gėrimų, statybinių medžiagų gamyba, medienos apdirbimas, baldų gamyba, lengvoji pramonė ir kt.), kuriančios žemą ir vidutinę pridėtinę vertę, naudojančios žemos ir vidutinės kvalifikacijos darbo jėgą.

Pramonės produktyvumas ženkliai atsilieka nuo išsivysčiusiose šalyse pasiekto, o (atskirose šakose) ir nacionalinio lygio. Ne visos regiono įmonės sugebėjo prisitaikyti prie naujų reikalavimų, kai kurios, priešingai, persiorientavo į paprastesniais technologiniais procesais pagrįstą gamybą. Tai – nerimą keliantys faktai, kurie atskleidžia nesugebėjimą prisitaikyti prie besikeičiančių naujų sąlygų ir technologinės pažangos, jie neskatina konkurencingumo bei socialinės sanglaudos.

Žemas aukštų technologijų pramonės išvystymo lygis, lėti inovacijų diegimo tempai lemia nepakankamą pramonės konkurencingumą tarptautinėje rinkoje. Susiklosčiusi pramonės struktūra neleidžia pilnai išnaudoti kvalifikuotos darbo jėgos potencialo ir neskatina kvalifikuotos darbo jėgos augimo bei poreikio.

Plane nurodomos pramonės atsilikimo priežastys: atsilikusios gamybos valdymo ir organizavimo sistemos, strateginio valdymo ir mąstymo stoka, nepakankamai išplėtota kooperacijos ryšių ir paslaugų rinka (įmonės stokoja informacijos apie naujas technologijas ir jų diegimo galimybes, inovacijas darbo organizavimo, vadybos ir kitose srityse), silpni ryšiai su mokslo institucijomis, neišvystytas mokslinis potencialas regione, nėra technologijų parko, dėl netobulos regione profesinio rengimo bei kvalifikacijos tobulinimo sistemos, pramonėje stinga kvalifikuotos darbo jėgos.

Plano rengėjai teisingai pažymi, kad Alytaus regionui, turinčiam tam tikras pramonines tradicijas ir siekiančiam konkurenciškos pramonės regiono statuso, būtinas technologijų parko įkūrimas. Vienijamos regiono pramonininkų, mokslinio potencialo ir savivaldybių pastangos įkurti tokį parką. Technologijų parko, medienos klasterio, verslo inkubatoriaus Lazdijuose, verslo informacijos centro Varėnoje įkūrimui ir jau veikiančių verslo paramos institucijų regione veiklos ir bazės stiprinimui bei plėtrai reikalingos viešosios investicijos.

Lyginant šalies mastu, smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) įmonių dalis Alytaus apskrityje yra viena mažiausių ir sudaro tik 4 % visų Lietuvos SVV įmonių (mažesnė yra tik Tauragės ir Utenos apskrityse). Žemą verslumo lygį regione sąlygoja patirties stoka rinkos ekonomikoje, bendradarbiavime su užsienio partneriais bei privačios iniciatyvos, taip pat lėšų, verslo informacijos, rinkodaros, vadybinių ir teisinių žinių trūkumas. Tik nedidelė dalis Alytaus regiono smulkių ir vidutinių įmonių turi vadovus, atsakingus už marketingą. Alytaus regione beveik nėra įmonių, kuriose būtų atsakingi darbuotojai už mokslinius tyrimus taikomus gamyboje, naujų technologijų ir inovacijų diegimą, kokybės vadybą. Silpni verslo įmonių ryšiai su mokslo institucijomis.

Plane tiksliai įvardinti svarbūs smulkaus ir vidutinio verslo raidai veiksniai susiję su infrastruktūros plėtra, įgyvendinami projektai ”Smulkaus ir vidutinio verslo įmonių kooperacijos tinklo kūrimas Pietų Lietuvos regione” ir “Pietų Lietuvos verslo kooperacijos tinklo vystymas”. Rengiamas projektas, kurį įgyvendinant Alytaus regiono du trečdaliai SVV įmonių (apie 800-900 veikiančių įmonių) bus įjungtos į kooperacijos tinklą.

Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtrą įvertinti gana sudėtinga, trūksta statistinės informacijos, plane nepateikiami situacijos analizei rodikliai: tyrėjų skaičius tūkstančiui darbo jėgos, iš jų: verslo įmonėse (%); aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonėje dirbančiųjų skaičius (% nuo bendro dirbančiųjų skaičiaus); aukštų technologijų paslaugų sektoriuje dirbančiųjų skaičius (% nuo bendro dirbančiųjų skaičiaus); verslo įmonių išlaidų dalis tyrimams ir eksperimentinei plėtrai.

Informacinė bei technologinė pažanga telkiasi apskrities centruose, tuo tarpu didelė dalis seniūnijų gyventojų neturi galimybės prisijungti prie Interneto. Dažniausia priežastis – nepakankami gyventojų kompiuterinio raštingumo įgūdžiai bei informacijos stoka apie naujų technologijų galimybes bei jų panaudojimą.

Plano rengėjai išskiria tris svarbias priežastis, trukdančias skatinti kvalifikacijos tobulinimą bei perkvalifikavimą, plėtoti mokymo visą gyvenimą nuostatas:
1. nekonkurencinga ekonomika regione neskatina darbo jėgos tobulėjimo, nereikalauja naujų žinių ir įgūdžių. Profesinis rengimas betarpiškai yra susijęs su darbine veikla, turėtų būti orientuotas į gebėjimų, reikalingų žinių visuomenei ugdymą, tačiau regione yra per mažai darbo vietų, reikalaujančių naujų žinių bei įgūdžių;

2. nepakankamai išplėtota ir netolygi kvalifikacijos kėlimo bei perkvalifikavimo sistema, trūkumas finansinių galimybių jos modernizavimui. Teritorinės darbo biržos neatlieka moksliškai pagrįstų prognozių apie tai, kokių profesijų reikės regionui. Todėl naujos programos apskrities mokyklose įvedamos intuityviai ir lėtai. Be to, naujų programų įvedimą arba atnaujinimą jau esamų, mokymo ir mokymosi aplinkos gerinimą, stabdo lėšų trūkumas bei pilnai neišvystyta profesinio informavimo ir konsultavimo sistema.

3. apskrityje nesuformuotas tęstinio profesinio mokymo modelis (rengiami ir organizuojami tik bedarbiams kursai).

Problemas, susijusias su profesiniu mokymu, bando spręsti prie Alytaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės švietimo priežiūros tarnybos veikianti Profesinio mokymo taryba. Ji nagrinėja profesinių mokyklų veiklą, teikia siūlymų ŠMM, savivaldybių taryboms, profesinių mokyklų vadovams mokyklų veiklos tobulinimo klausimais, svarsto ir moksleivių priėmimo į profesines mokyklas planus, tariasi dėl programų su darbo biržų atstovais. Tačiau jos nutarimai yra rekomendacinio pobūdžio, o į siūlymus – ŠMM ir savivaldybių tarybos dažniausiai neatsižvelgia. Šios tarybos sudėtis, priėmus Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymą, turės iš esmės kisti. Joje numatyta didelis darbdavių ir darbininkų profesinių sąjungų bei kitų socialinių partnerių vaidmuo tikslingai organizuojant profesinį mokymą regione.

Alytaus regione yra sukurtas kvalifikacijos tobulinimo įstaigų tinklas, tačiau, nei vienoje Alytaus regiono savivaldybėje neveikia suaugusiųjų mokymo centras. Dėl lėšų ir kvalifikuotų specialistų stokos nėra galimybių plačiai diegti nuotolinį suaugusiųjų mokymą bei kvalifikacijos tobulinimą, galintį užtikrinti lygias mokymosi galimybes visiems apskrities gyventojams.

Plane išskiriamos suaugusiųjų mokymo bei kvalifikacijos kėlimo sistemų tobulinimui būtinos sąlygos – sudaryti prielaidas daugiau investuoti į mokymo proceso kokybę stiprinant socialinę partnerystę tarp profesinio rengimo institucijų, darbdavių, valdžios atstovų bei profesinių sąjungų.
Socialinės paslaugos. Plane yra identifikuotos pagrindinės socialinių paslaugų sektoriaus problemos ir nurodytos jų priežastys – bendruomenės poreikis socialinėms paslaugoms auga, o jų pasiūla didėja nepakankamai, kadangi tarp socialinių paslaugų teikėjų nėra konkurencijos, o pati sistema išplėtota yra netolygiai (socialinių paslaugų labai trūksta kaimiškose vietovėse). Paslaugų, kurias teikia Alytaus regiono savivaldybės, spektras yra platus, tačiau pakankamai stiprus ir išvystytas nevyriausybinių institucijų tinklas. Tačiau NVO yra nepakankamai įtraukiamos įgyvendinant regione socialinei paramai keliamus tikslus. Pastebima tendencija, kad didėja pensijų ir pašalpų bei mažėja institucinių paslaugų lyginamosios dalys.
Energijos ir gamtos išteklių sąnaudų bei atliekų tvarkymo problemų analizė stokoja nemažai svarbių aspektų. Nors regiono ekonomikos konkurencingumas priklauso nuo energijos išteklių vartojimo efektyvumo, aplinkos apsaugos ir augimo sinergijos stiprinimo. Ilgalaikiai ekonominio ir socialinio vystimosi tikslai bei uždaviniai daugiausia susieti su: energijos ir gamtos išteklių sąnaudomis, tenkančiomis BVP vienetui, išmetimų į orą, gamybinių nuotekų ar atliekų kiekiu, tenkančiu BVP vienetui ir pan.
Pripažįstama, kad didesnė dalis miestų ir kaimo tipo gyvenviečių sąvartynų neatitinka elementarių reikalavimų: neparuoštas sąvartynams pagrindas. Nežiūrint į iškeltus aiškius prioritetus Nacionalinėje Lisabonos strategijos įgyvendinimo programoje – sukurti visose Lietuvos apskrityse šiuolaikišką buitinių atliekų tvarkymo infrastruktūrą, ir išplėsti viešųjų atliekų tvarkymo paslaugų teikimą – regiono plėtros plane apie tokios infrastruktūros sukūrimą nėra kalbama. Taip pat, pirminio buitinių atliekų rūšiavimo skatinamas, pirkimas iš antrinių žaliavų pagamintos produkcijos, aplinkai palankus gyvenimo būdas plane nėra įvardijamas kaip poreikis ar prioritetas.
Šiame sektoriuje nėra aiškiai identifikuoti prioritetai, atitinkantys tausojančios plėtros nuostatas.

Transportas. Plane nurodomos egzistuojančios susisiekimo problemos: blogas susisiekimas su seniūnijoms, rajonų centrais (46,5% rajoninių kelių yra žvyrkeliai), blogas privažiavimas prie turizmo objektų, kaimų, rekreacinių teritorijų (keliai visai be dangos, t.y. gruntiniai.). Tačiau blogi keliai yra tik viena silpnai išplėtotos transporto infrastruktūros problema, kita – viešojo transporto prieinamumas gyventojams, gyvenantiems labiausiai nutolusiose vietovėse nuo apskrities centrų. Deja, plane nėra numatyta plėtoti viešojo transporto sektorių, kad paskatinti periferijos integraciją bei teritorinę sanglaudą.

IŠVADOS
Alytaus regiono plėtros planas 2005-2007 yra pakankamai išsamus ir nuoseklus, jis apima svarbiausius plėtros sektorius. Parengta situacijos analizė leidžia pakankamai tiksliai apibūdinti regiono poreikius bei numatyti tikslines priemones, dauguma iškeltų prioritetų regione atitinka nacionalinius prioritetus. Problemos įvardintos aiškiai ir identifikuoti užimtumo, mokslinių tyrimų ir technologijų, energijos ir gamtos išteklių sąnaudų, atliekų tvarkymo poreikiai regione. Tačiau ne visos problemos bei poreikiai regione yra pakankamai aiškiai identifikuojami. Socialinei sanglaudai svarbūs aspektai identifikuoti nacionalinėje šalies plėtros strategijoje plane neatsispindi.

Nors šios studijos tikslas nebuvo vertinti Alytaus apskrities viršininko administracijos pajėgumus pasinaudoti ES struktūrinių fondų galimybėmis, tačiau galima teigti, kad Alytaus apskritis yra pakankamai pasirengusi inicijuoti projektus, geba identifikuoti problemas regione bei numatyti tikslines priemones joms spręsti. Alytaus regiono plėtros plane yra numatyti iškeltų prioritetų priemonių įgyvendinimo finansavimo šaltiniai. Planuota, kad priemonių įgyvendinimas bus finansuojamas savivaldybių ir ES struktūrinių fondų bei nacionalinio biudžeto bei privačių šaltinių lėšomis beveik lygiomis dalimis.

Alytaus apskritis pagal Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano pasiūlymus priklauso vienam iš 5 vystymo centrų. Pagal regioninės politikos prioritetinę kryptį – socialinę-ekonominę sanglaudą apskrityje – bus siekiama strateginių plėtros tikslų iki 2013 metų. Pagrindinė idėja šios iniciatyvos yra tai, kad Alytaus apskrities centro ekonomikos potencialas turėtų duoti impulsą aplinkinių teritorijų (išsidėsčiusių 50–70 kilometrų) plėtrai ir tokiu būdu siekti stipresnės socialinės–ekonominės sanglaudos apskrityje. Deja, mūsų nuomone, šią regioninės politikos iniciatyvą bus sudėtinga įgyvendinti dėl sekančių priežasčių:
• Teritoriniai skirtumai nėra identifikuoti kaip atskira tolygios raidos problema visoje apskrityje; nėra numatyti nei prioritetai, nei tikslinės priemonės skatinančios sanglaudą. Teritorinių netolygumų problemos epizodiškai analizuojamos visuose sektoriuose. Tačiau numatyti ir pagrįsti priemones mažinančias teritorinius netolygumus apskrityje paviršutiniškos problemų analizės nepakanka, reikia atlikti išsamius tikslinius tyrimus.
• Teritorinės raidos prioritetai apibrėžti plane pilnai neatitinka Nacionalinės Lisabonos strategijos įgyvendinimo programos, dėmesys telkiamas labiau ekonomikos augimui ir konkurencingumui nei sanglaudai ir tolygiai raidai.
• Dalyvavimas ir stipri socialinė partnerystė yra svarbūs tolygios raidos komponentai, tačiau jiems yra neskiriamas pakankamas dėmesys Alytaus regiono plėtros plane.
• Nepakankamai dėmesio skiriama ES struktūrinių fondų teikiamoms galimybėms ir lėšų panaudojimui stiprinant socialinę-ekonominę sanglaudą apskrityje.

ALYTAUS REGIONO PLĖTROS PLANAS 2005-2007: SUDERINAMUMAS SU SAVIVALDYBIŲ RAIDOS PRIORITETAIS

Alytaus apskritį sudaro penkios savivaldybės: Alytaus miesto, Alytaus rajono, Druskininkų miesto, Lazdijų bei Varėnos rajonų savivaldybės.

ALYTAUS RAJONO PLĖTROS STRATEGIJA

Alytaus rajono plėtros planas yra identiškas Alytaus apskrities plėtros planui. Alytaus rajono savivaldybė nepateikia raidos prioritetų bei priemonių atsižvelgiant į rajono specifiką bei poreikius, nors akivaizdu, kad Alytaus rajono poreikiai ir prioritetai yra skirtingi nei visos apskrities.

ALYTAUS MIESTO PLĖTROS IKI 2015 STRATEGINIS PLANAS

Alytaus miestas yra apskrities centras, kuriame sutelktas didžiausias socialinis-ekonominis potencialas. 2002 m. Alytaus miesto savivaldybė parengė Alytaus miesto plėtros iki 2015m. strateginį planą, kuriame yra numatytos miesto prioritetinės plėtros kryptys bei priemonės, tačiau nėra nurodyti finansavimo šaltiniai jų įgyvendinimui.

Alytaus miesto plėtros vizija nukreipta į palankią pramonės ir verslo bei patogią ir harmoningą gyvenimo aplinką, infrastruktūrą ir aplinkosaugą. Alytaus miesto plėtros vizija (priešingai nei apskrities) su žiniomis, įgūdžiais ir kompetencija (žinių ekonomikos ir aukštos kokybės užimtumo pagrindu) nepakankamai siejama ir akcentuojama socialinė-ekonominė sanglauda. Pirmiausia, tarp prioritetinių miesto plėtros krypčių yra numatomas miesto įvaizdžio formavimas.

Alytaus miesto prioritetinės plėtros kryptys iki 2015 m.

1. Miesto įvaizdžio formavimas.
2. Pramonės ir verslo plėtra
3. Žmogiškųjų išteklių ugdymas
4. Infrastruktūros plėtra
5. Aplinkos apsaugos plėtra

Dauguma miesto plėtros prioritetų bei priemonių nurodytų plane yra suderinti su apskrities prioritetais, jie gali būti taikomi ir miestui, ir apskričiai. Nors ir miesto, ir apskrities planuose suformuluoti prioritetai panašiai, tačiau jų interpretacija konceptualiai skiriasi. Apskrities plane daugiau dėmesio skiriama esminėms problemoms, analizuojama platesniu požiūriu, apjungiant kartu žmogaus socialinės raidos ir infrastruktūrinį aspektus, kurie ilgalaikėje perspektyvoje galėtų duoti tolydų pažangos rezultatą. Tuo tarpu miesto plane pateiktos plėtros kryptys yra siauros, priemonės koncentruojasi daugiau į infrastruktūros, nei į žmogiškųjų išteklių plėtrą.

Pavyzdžiui:
• Turizmo paslaugų plėtros samprata iš esmės skiriasi apskrities ir miesto plėtros planuose. Apskrities plane koncentruojamasi daugiau į strateginius turizmo paslaugų sektoriaus plėtros aspektus: žinias, rinkodarą bei infrastruktūrą. Alytaus miesto plane daugiau dėmesio skiriama einamiesiems renginiams (įsitraukti į tarptautinius, regioninius ir vietinius maršrutus, numatyti kultūrinių ir proginių renginių perspektyvines programas, numatyti bendradarbiavimo strategiją su veikiančiomis turizmo ir kelionių agentūromis dėl turistinių srautų nukreipimo į Alytų ir pan.).
• Alytaus miesto plane prioritetas žmogiškųjų išteklių plėtra stokoja labai svarbaus mokymosi visą gyvenimą komponento – siekti, kad švietimo įstaigos taptų atviros įvairioms socialinėms žmonių grupėms ir skatintų nuostatas mokytis visą gyvenimą. Savivaldybė koncentruoja dėmesį daugiau į infrastruktūros plėtrą: aprūpinti savivaldybės švietimo įstaigas moderniomis ugdymo ir mokymo priemonėmis, sukurti švietimo sistemos informacinę duomenų bazę ir pan.
• Alytaus miesto savivaldybė ir apskritis užimtumo galimybių didinimui numato skirtingas priemones. Didinant regiono gyventojų įsidarbinimo galimybes, apskritis daugiau akcentuoja profesinius bei bendruosius darbo jėgos kvalifikacinius gebėjimus bei naujų darbo vietų kūrimą. Tuo tarpu savivaldybė išskiria nedarbo prevencines priemones, siekia sušvelninti nedarbo pasekmes, didinant darbo rinkos ir savivaldybės institucijų įtaką nedarbo mažinimui bei rengiant darbo vietų išsaugojimo programas.
• Sveikatos apsaugos srityje apskritis daugiau dėmesio skiria ligų prevencijos programoms, skatinant sveiką gyvenimo būdą, tuo tarpu miesto plėtros plane koncentruojamasi asmens sveikatos priežiūros įstaigų darbo organizavimo tobulinimui bei gydymui.
• Socialinių paslaugų sektoriuje apskrities plėtros plane prioritetas skiriamas socialinei partnerystei, žmogiškųjų išteklių ugdymui (įgūdžiams) bei paslaugų prieinamumui, miesto plane – infrastruktūros plėtrai.

Alytaus miesto plėtros plano analizė, rodo, kad Alytaus miestas – apskrities ekonomikos plėtros centras – per mažai dėmesio kreipia aplinkinių teritorijų integracijai. Pavyzdžiui, užtikrinant įvairesnę Alytaus miesto ir užmiesčio transporto ryšių plėtrą pirmenybė teikiama miesto transportui bei didžiuliams infrastruktūriniams projektams: geležinkelio Šeštokai – Alytus, Alytus – Valkininkai atšakos bei Alytaus oro uostą rekonstrukcijoms. Tuo tarpu viešojo transporto problemos nėra pristatomos, susisiekimas tarp rajonų bei gyvenviečių lieka problematiškas ir nesprendžiamas.

DRUSKININKŲ SAVIVALDYBĖS PLĖTROS 2004-2013 M. STRATEGINIS PLANAS

Druskininkai yra išskirtinis apskrities miestas, gerai žinomas kurortas, turintis didžiules galimybes tapti konkurencingu tarptautiniu kurortu. Tačiau jau tris pastaruosius metus, nepaisant didelės darbo jėgos paklausos, nedarbo lygis Druskininkuose yra vienas didžiausių šalyje.

Druskininkų savivaldybės strateginiame plane miesto plėtros vizija ir strategija siejama su modernaus ir savito tarptautinio kurorto plėtra, kuriame teikiamos aukštos kokybės sveikatinimo, turizmo, rekreacijos paslaugos bei užtikrinama aukšta gyvenimo kokybė.

Nesiekiant didesnio ir geresnės kokybės užimtumo, neįmanoma yra užtikrinti aukštus gyvenimo lygio standartus. Nepaisant didelio paslaugų tiekėjų sutelktumo bei paslaugų poreikio, nedarbo lygis Druskininkuose yra išskirtinai aukštas, todėl, kad vietinei darbo jėgai labai trūksta kompetencijos ir marketingo įgūdžių.

Druskininkų savivaldybės plėtros plane pirmiausia turėtų būti telkiamas dėmesys žmogiškųjų išteklių ugdymui, vietos gyventojų įsidarbinimo kompetencijos įgūdžių ugdymui ir sprendžiant nedarbo problemą iš esmės. Tačiau plane strateginės plėtros prioritetinėse kryptyse nėra išskirtas prioritetas žmogiškiesiems ištekliams, jų ugdymui bei užimtumui. Tik vienintelis tikslas siejamas su žmogiškųjų išteklių ugdymu „aukštos kokybės švietimo prieinamumo užtikrinimu kiekvienam savivaldybės gyventojui, sudarant sąlygas mokymuisi visą gyvenimą“, tačiau yra bendras ir deklaratyvus, kad įvertinti jo efektyvumą bei tikslingumą.

Druskininkų plėtros vizijai įgyvendinti yra numatytos keturios strateginės plėtros prioritetinės kryptys
1. Kurorto tarptautinio konkurencingumo didinimas

Tikslas Nr.1. Plėtoti kurorto sveikatinimo, turizmo ir rekreacijos veiklą.
Tikslas Nr.2. Didinti Druskininkų patrauklumą verslui ir investicijoms.
Tikslas Nr.3. Integruoti kaimo vietoves į kurortinę veiklą.

2. Infrastruktūros plėtra ir aplinkos apsauga

Tikslas Nr.1. Užtikrinti kurorto subalansuotą urbanistinę plėtrą, infrastruktūros, inžinerinio aprūpinimo bei aplinkosaugos sistemų efektyvų naudojimą, atnaujinimą bei kokybinį vystymą.
Tikslas Nr.2. Užtikrinti šiuolaikišką, integruotą ir patikimą susisiekimo sistemą ir infrastruktūrą.
Tikslas Nr.3. Plėsti gyvenamojo būsto fondą.

3. Žmogiškųjų, gamtinių bei kitų išteklių plėtra ir puoselėjimas

Tikslas Nr.1. Užtikrinti aukštos kokybės švietimo prieinamumą kiekvienam savivaldybės gyventojui, sudarant sąlygas mokymuisi visą gyvenimą.
Tikslas Nr.2. Tausoti gydomuosius ir kitus gamtinius išteklius, moksliškai pagrįsti jų gydomąsias savybes ir poveikį sveikatai.

4. Saugios ir sveikos aplinkos puoselėjimas

Tikslas Nr.1. Suformuoti efektyvią, gyventojų ir svečių poreikius atitinkančią, sveikatos priežiūros paslaugų sistemą.
Tikslas Nr.2. Užtikrinti svečių ir gyventojų saugumą kurorte.
Tikslas Nr.3. Plėtoti pažangias socialinių paslaugų teikimo formas bendruomenėje, kuriant socialinių paslaugų tinklą savivaldybėje.

Druskininkų plėtros plano suderinamumas su Alytaus plėtros plano prioritetais yra formalus ir nepakankamas.

Druskininkų savivaldybės plėtros strategijoje daugiausia dėmesio yra skiriama kurorto konkurencingumui bei patrauklumui verslui didinti dėmesį koncentruojant į natūralią kurortinės veiklos plėtrą, t.y. investuojant į infrastruktūrą. “Siekiant kurorto tarptautinio konkurencingumo didinimo numatoma plėtoti kurortinių paslaugų įvairovę ir gerinti jų kokybę, inicijuoti naujų sveikatinimo, turizmo, rekreacijos ir pramogų objektų steigimą. Norint užtikrinti kurorto teikiamų sveikatinimo, turizmo, rekreacijos paslaugų aukštą kokybę, yra numatyta savivaldybės teikiamų medicinos paslaugų struktūros reorganizacija bei medicininės įrangos atnaujinimas.” Deja, nėra skiriamas dėmesys vietos gyventojų kompetencijai bei įgūdžių ugdymui.

Iš esmės Druskininkų plėtros planas labiau panašus į įmonės verslo planą, kuri neturi jokių problemų su darbuotojais, jų kvalifikacija bei kompetencija, o jos prioritetai yra skiriami tik infrastruktūros plėtrai.

LAZDIJŲ RAJONO SAVIVALDYBĖS STRATEGINIS PLĖTROS PLANAS 2005- 2010

Pagal plėtros vizija Lazdijų rajono savivaldybė tai –“teritorija su išvystyta infrastruktūra, subalansuota kaimo ir miesto plėtra, saugia bei harmoninga aplinka”. Saugi bei harmoninga aplinka siejama su pažangia švietimo, asmens ir visuomenės sveikatos, socialiniu ir viešųjų paslaugu sistema, kuri užtikrina socialinį teisingumą ir saugumą.

Lazdijų rajono strateginis plėtros planas iš esmės yra suderintas su apskrities planu. Savivaldybė taiko tuos pačius strateginio planavimo metodus, telkdama dėmesį pirmiausia žmogiškųjų išteklių ugdymui. Pagal suformuluotus prioritetus ir tikslus Lazdijų rajono savivaldybė aprėpia visas svarbiausias apskrities plėtros problemas ir pritaiko vietos aktualijoms – nedarbo ir socialinės atskirties mažinimui. Plėtros planas galėtų pasitarnauti inicijuojant projektus ir teikiant paraiškas ES struktūriniams fondams.

Mūsų nuomone, Lazdijų rajono strateginiame plėtros plane trūksta tikslinių priemonių išnaudojant pasienio zonos privalumus, be to, reikėtų daugiau dėmesio skirti smulkiajam verslui ir jo stiprinimui, socialinei partnerystei ir aktyviam dalyvavimui planavimo procesuose, Lazdijų ir aplinkinių vietovių integracijai bei sanglaudai.

VARĖNOS RAJONO 2004-2007 METU PLĖTROS PROGRAMA

Varėnos rajono plėtros programa iš esmės yra suderinta su apskrities planu. Programa – nuosekli, logiška ir išsami, yra kryptingos gairės inicijuojant projektus ir teikiant paraiškas ES struktūriniams fondams.

Tačiau plėtros programoje nėra numatytos aplinkinių teritorijų integracijos ir sanglaudos bei socialinės partnerystės stiprinimo priemonės.

KAUNO REGIONO PLĖTROS PLANAS 2003 – 2013

Kauno apskrities viršininko administracija plėtros plano rengimui tinkamai pritaikė strateginio planavimo koncepciją ir metodologiją [svarbiausia Kauno regiono plėtros strategijos paskirtis yra integruoti aukštesnio lygio ir žemesnio lygio strateginius dokumentus, t.y. numatyti kaip įgyvendinti nacionalinius strateginius dokumentus regiono atveju, tuo pačiu telkiant savivaldybes bendriems susitarimas šiais klausimais ir darant įtaką būsimiems nacionaliniams strateginiams prioritetams.] Tokia metodologija padėjo išvengti daugumos apskričių daromų klaidų, rengiant regionų strateginius planus, kada savivaldybių strateginiai planai yra tarsi „sumuojami“. Taip apskrities regiono strateginis planas tampa savivaldybių plėtros planų suvestine, prarasdamas pagrindinį vaidmenį strateginiame planavime įgyvendinant nacionalinės bei regioninės strateginės plėtros priemones apskrityje.

Kauno regiono plėtros plano rengimui buvo sutelktas platus partneriu tinklas, apimantis Kauno regiono savivaldybes, regiono asocijuotas struktūras, akademinius sluoksnius, verslo atstovus ir kt. Kauno regiono plėtros planas – tai Kauno miesto bei rajono, Kėdainių, Kaišiadorių, Prienų, Raseinių, Jonavos rajonų ir Birštono savivaldybių plėtros perspektyvos modelis bei priemonių sisteminė visuma šiam modeliui įgyvendinti.

2004 m. duomenimis Kauno apskritis yra viena iš labiausiai pažengusių apskričių šalyje, užima trečią vietą šalyje pagal vienam gyventojui tenkantį BVP (nusileisdama tik Vilniui ir Klaipėdai) ir penktąją vietą pagal vienam gyventojui tenkančias tiesiogines užsienio investicijas (nusileisdama Vilniui, Telšiams, Klaipėdai ir Panevėžiui).

Kauno apskrityje pagaminama apie penktadalis visos Lietuvos pramonės produkcijos, apskrityje sukoncentruotas didžiulis pramonės potencialas, sutelktos mokslo pajėgos (7 universitetai, 5 kolegijos, 2 aukštesniosios mokyklos), veikia 25 muziejai (ketvirtadalis muziejų šalyje). Apskritis išsiskiria biudžetinių mokslo ir mokymo įstaigų gausa kaimo vietovėse.

Nors aukštos pridėtinės vertės pagaminti produktai apskrityje viršija šalies vidurkį, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros potencialas apskrityje yra labai stiprus, gamyboje ir paslaugų sektoriuje vyrauja žemą ir vidutinę pridėtinę vertę turintys produktai. Svarbiausieji pramonės produktai, pagaminti regione yra: baldai, verpalai, audiniai, medikamentai, maisto produktai bei gėrimai, kombinuotieji pašarai, mineralinės trąšos, statybinės plytos, mediena, durpės, popierius. Greta tradicinių šakų – tekstilės, siuvimo, baldų, regione pastaruoju metu pradėjo steigtis aukštos pridėtinės vertės įmonės, pvz., elektronikos.

Siekiant pasiekti augimą, didesnį ir geresnės kokybės užimtumą bei socialinę sanglaudą apskrityje būtina atlikti kokybinį šuolį, kitaip tariant, pereiti prie aukštųjų technologijų, aukštesnio lygio ekonomikos.

Inovacijų taikymo tinkamiausias būdas – yra žmogiškųjų išteklių, pasirengusių sukurti bei perimti naujas technologijas ir šiuolaikiškas valdymo koncepcijas ateinančias į Lietuvą, ugdymas, lygiagrečiai pritraukiant tiesiogines užsienio investicijas. Tačiau Kauno apskrityje pagrindinės ekonominės veiklos, į kurias daugiausiai investavo užsieniečiai, yra didmeninė ir mažmeninė prekyba, lengvoji pramonė, maisto produktų ir gėrimų gamyba, naftos perdirbimo ir chemijos gaminių gamyba. Visoje Lietuvoje didžiausi TUI srautai yra apdirbamojoje pramonėje.

Tiesioginių užsienio investicijų srautai nukreipti tik į žemą ir vidutinę pridėtinę vertę turinčių produktų gamybą iš esmės niekada negalės pereiti prie aukštų technologijų produktų gamybos. Tačiau tiesioginės užsienio investicijos darys teigiamą poveikį tradicinių pramonės šakų įmonių modernizavimui ir kurs konkurencingą produkciją ne dėl darbo jėgos pigumo, bet dėl kokybės ir mažų darbo sąnaudų. Tai visų pirma reiškia, jog tradicinės pramonės šakos, ypač chemijos ir lengvosios pramonės įmonės turės keisti gamybos pobūdį, t.y. pereiti prie aukštųjų technologijų panaudojimo. Sukurtos specialios skatinimo priemonės unikalių Lietuvoje pramones šakų plėtotei (pvz., nanotechnologijos, mechatronikos).

Dideli socialinės-ekonominės raidos netolygumai apskrityje tarp atskirų savivaldybių yra rimti trukdžiai inovacijų plėtrai. Pavyzdžiui, Kauno m. savivaldybei tenka 80% tiesioginių užsienio investicijų, nemaža dalis TUI tenka Kėdainių rajonui, tačiau Birštono savivaldybėje TUI nėra pritraukiama. Plyno lauko investicijos turėtų skatinti Kauno laisvosios ekonominės zonos veiklą. Lietuvos 2004–2006 m. Bendrajame programavimo dokumente, numatyta parama veiklų grupei „Pramoninės zonos, plyno lauko investicijų skatinimas“, siekiant specifinių tikslų: sudaryti sąlygas privačioms investicijoms pritraukti, rengiant tinkamus investuoti su visiškai
įrengta infrastruktūra sklypus; skatinti naujų įmonių steigimą; skatinti ilgalaikių darbo vietų kūrimą; skatinti įmonių perkėlimą iš miestų centrų į naujas vietas periferijoje. Klaipėdos apskrities vienam šios veiklų grupės projektui „Klaipėdos pramoninio parko I-ojo etapo fizinės infrastruktūros vystymas“ jau priimtas sprendimas suteikti tokią paramą. Tačiau Kauno apskrities plėtros plane nėra numatytos tikslinės priemonės siejamos su plyno lauko veiklomis, todėl lieka neaišku, ar Kauno apskritis pasinaudos struktūrinių fondų teikiamomis galimybėmis.

2004 m. pabaigoje pasirašyta sutartis su Olandijos konsorciumu „Ecorys“ dėl PHARE finansuojamo projekto „Parama plyno lauko investicijų skatinimui Lietuvoje“ įgyvendinimo. Projekto tikslas – pagerinti verslo aplinką, sukuriant patrauklias sąlygas. Projekto pabaigoje bus parengta sklypų plyno lauko investicijoms plėtros metodika bei reikalinga dokumentacija keturių tokių sklypų paraiškoms ES struktūrinių fondų paramai gauti. Projektas jau įgyvendinamas: pagal adaptuotą metodiką iš parengto ilgojo potencialių plyno lauko sklypų sąrašo atrinkti 3 iš 4 numatytų atrinkti sklypų.

Ilgalaikėje perspektyvoje darbo jėgos poreikis siejamas su aukštos pridėtinės vertės veikla. Darbo biržos duomenimis 2005 m. pirmąjį pusmetį daugiausia naujų laisvų darbo vietų buvo įregistruota paslaugų sektoriuje – beveik 50%, mažiausiai žemės ūkyje – 1,9%. Lyginant 2003- 2004 metus užregistruota 9% daugiau laisvų darbo vietų. Kauno darbo biržos darbo jėgos paklausos prognozių duomenimis pagal ekonomines veiklas laisvos darbo vietos 2005 m. pasiskirstę bus sekančiai: statyboje – 18%, paslaugų sektoriuje – 45%, pramonėje – 35% ir žemės ūkyje – 2%.

Nors mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros potencialas (mokymo ir mokslo institucijų bei mokslininkų skaičius) yra sutelktas Kauno apskrityje ženkliai stipresnis nei atsilikusiose Utenos, Alytaus, Marijampolės apskrityse, darbo jėgos poreikis pagal išsilavinimo lygį nelabai skiriasi nuo minėtų atsilikusių apskričių, kuriose mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros potencialas yra žymiai silpnesnis. 2005 m. pagal darbo jėgos paklausos prognozes Kauno darbo birža nurodo didžiausią (64%) darbo jėgos, turinčios profesinį išsilavinimą, poreikį. Tačiau pakankamai didelis išliks ir nekvalifikuotos darbo jėgos poreikis – 18% (penkių atsilikusių apskričių šio rodiklio vidurkis siekia apie 20%) ir mažas darbo jėgos, turinčios aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą, poreikis – 18%, t.y. kvalifikuotos darbo jėgos poreikis siejamas aukštos ir vidutinės pridėtinės vertės produktų maža gamyba.

Tokią situaciją galima būtų paaiškinti keleriopai: Kauno apskrityje mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) potencialas nėra pakankamai efektyvus, sukurti inovaciniai produktai neatitinka verslo plėtros poreikio, silpnai susiję su pramonės bei paslaugų plėtra, įmonės turi per mažai lėšų arba yra nepasirengę investuoti į eksperimentinę veiklą bei inovacijų taikymą praktikoje. Šiais klausimais strateginiame apskrities plane yra numatytos labai svarbios priemonės: “Inicijuoti ir parengti Kauno regiono intelektinio kapitalo studiją, kaip būtiną sąlygą investicijų pritraukimui“; iškeltas tikslas – plėtoti Kauno regioną kaip aukštos pridėtinės vertės pramonės kraštą. Tokia studija padėtų įvertinti mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros potencialo efektyvumą bei jo vaidmenį ir galimybes einant žinių ekonomikos link. Nors Kauno regiono plėtros plane gyvenimo kokybės gerinimas grindžiamas žinių visuomenės vystimusi, galimybių įsigyti kokybišką išsilavinimą užtikrinimu, kompetencija ir įgūdžiais, žmogiškųjų išteklių analizė stokoja svarbių aspektų: mokymosi visą gyvenimą plėtojimo galimybių bei krypčių numatymo, kvalifikacijų poreikio bei pasiūlos atitikimo vertinimo. Plane labai trumpai pažymima: “Silpna profesinio konsultavimo ir informavimo sistema, nepakankamas suaugusiųjų vidurinis mokymas, nepakankama visuomenės informavimo švietimo klausimais sistema”. Kauno regiono intelektinio kapitalo studija netiesiogiai įvertins švietimo bei kvalifikacijos kėlimo sistemos efektyvumą bei numatys jos plėtros perspektyvas.

Kauno rajone pagrindinė problema, susijusi su suaugusiųjų tęstiniu mokymu, – nesukurta formalaus ir neformalaus suaugusiųjų mokymo sistema, kuri leistų kiekvienam suaugusiajam ne tik įgyti bendrąjį išsilavinimą, bet ir plėtoti socialines bei profesines kompetencijas.
Skiriamos investicijos veikloms, skatinančioms vaikus grįžti į mokyklą: antros galimybės suteikimui, nuotoliniam mokymui, neformalaus švietimo paslaugų plėtrai valstybinėse formaliojo švietimo ir mokymo įstaigose ir t.t. Planuojama didinti mokymosi aplinkos patrauklumą tiek jaunuoliams, tiek suaugusiesiems kuriant ir diegiant inovatyvius mokymosi bei profesinio rengimo metodus.

Kauno apskritis pasiekė ryškių pažangos rezultatų diegiant informacines technologijas bei jas naudojant MTEP nacionaliniu bei tarptautiniu lygiu. Kauno apskrityje veikia Lietuvos mokslo ir studijų kompiuterių tinklas – LITNET, jis apima penkis didžiuosius Lietuvos miestus: Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Šiaulius ir Panevėžį. Tarp Kauno ir Vilniaus veikia 4Mb/s greičio perdavimo kanalas, kuris dar šiais metais planuoja pasiekti 155Mb/s. Tarp Kauno ir Klaipėdos veikia 2Mbps greičio tarpmiestinis duomenų perdavimo kanalas. LITNET paslaugomis naudojasi visos aukštosios mokyklos, mokslo tyrimo institutai, didžiosios bibliotekos, dalis aukštesniųjų mokyklų ir medicinos įstaigų, gimnazijos, vidurinės mokyklos, mokslo centrai. Šiuo metu LITNET aptarnauja apie 60 000 vartotojų.

Labai svarbus apskrities plėtros plane iškeltas tikslas – sudaryti sąlygas gyventojams, nepriklausomai nuo jų socialinės ar geografinės padėties, naudotis informacinėmis technologijomis ir per jas pasiekiamais informacijos ištekliais. Kauno apskrities viršininko administracija nusprendė, kad parama bus teikiama didesnės apimties infrastruktūriniams projektams: namų ūkių ir mokyklų kompiuterizavimo, plačiajuosčių duomenų perdavimo plėtros (ypač kaimo vietovėse), interneto prieigos taškų kaimo vietovėse steigimo, saugaus valstybės institucijų duomenų perdavimo tinklo kūrimo. Tačiau infrastruktūriniai projektai neturės teigiamų rezultatų, jeigu lygiagrečiai nebus sprendžiamos neatsiejamai svarbios problemos – skaitmeninio raštingumo ugdymas ir prieiga prie IRT.

Plėtros plane numatytos socialinės-ekonominės pažangos ir sanglaudos priemonės. Viena iš efektyvių ir pasaulyje pasiteisinusių priemonių skatinanti modernaus verslo plėtrą – ekonomikos plėtros centrų steigimas. Steigiant ir vystant intensyvios ekonomikos plėtros centrus plane numatyta – kurti smulkaus ir vidutinio verslo inkubatorių tinklą, plėtoti juos iki „žinių klasterių“, koncentruojančių imlias mokslui bei naujoms technologijoms įmones; stiprinti KTU regioninį verslo inkubatorių, plėtoti Kauno aukštų ir informacinių technologijų parko veiklą.

Rengiant plėtros planą buvo kreipiamas dėmesys ne tik į ekonomikos plėtros centrų steigimą bei „žinių klasterių“ plėtrą, bet ir į kompetencijų bei įgūdžių ugdymą. Ypač svarbi šiuo požiūriu iniciatyva yra regiono kompetencijos centro įkūrimas, kuris integruos tyrimus, specialistų rengimą ir žinių valdymą, skatinas klasterizacijos procesus. Iš jų galima paminėti KTU Verslo inkubatorių, Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmus. Kauno verslo inkubatorius yra orientuotas į aukštas technologijas bei inovacijas. Todėl prioritetai teikiami toms firmoms, kurios diegia mokslo naujoves gamyboje, palaiko glaudžius ryšius su Kauno technologijos universitetu ir kitomis aukštojo mokslo institucijomis Kauno regione.

Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros potencialas Kauno apskrityje susitelkęs netolygiai, egzistuoja teritoriniai ryškūs skirtumai, o tai trukdo inovacijoms plėtotis tolygiai. Beveik visi Kauno regione veikiantys ekonomikos plėtros centrai yra susikoncentravę Kaune. Kauno regionas išsiskiria ypatingai patogia geografine padėtimi ir turi pakankamai gerai išplėtotą transporto infrastruktūrą. Jau dabar pastebima tendencija, jog logistikos įmonės savo paskirstymo centrus steigia Kauno regione, šalia Via Baltic Klaipėdos- Vilniaus magistralių. Regiono centrų plėtrą stabdo nepakankamai išvystyta regioninio susisiekimo ir susisiekimo su tarptautinėmis magistralėmis transporto netolygiai išvystyta infrastruktūra apskrities viduje.

Vienas iš regioninės transporto infrastruktūros plėtros prioritetų yra kelio tarp Kėdainių ir Raseinių nutiesimas, didelę įtaką regiono plėtrai turės ir kelio Kaunas – Prienai rekonstrukcija. Tai padidins unikalaus regiono kurorto Birštono patrauklumą, taip pat leis geriau išnaudoti ir regiono aviaturizmo centro – Prienuose privalumus.

Kauno rajonas yra autotransporto koridorių iš šalies vakarų į rytus ir iš šiaurės į pietus sankryžoje, todėl čia yra vienas iš tankiausių šalyje magistralinių kelių tinklas. Kaune yra stambus geležinkelių mazgas, kertasi tarptautiniai geležinkeliai. Krovinių terminalai sudaro verslo subjektams palankias logistines galimybes tarptautiniams komerciniams ryšiams plėtoti. Karmėlavoje veikia valstybinis Kauno oro uostas, kuris taikomas kroviniams gabenti ir yra didžiausias Baltijos valstybėse. Tačiau Kauno rajone žvyrkeliai sudaro apie 62,9 % visų vietinės reikšmės kelių (bendras šalies vidurkis siekia 43 %). Be to, keliai su asfaltuota danga sudaro tik 23 % visų Kauno rajono vietinės reikšmės kelių. Tokia kelių būklė apsunkina atokesnių vietovių integraciją bei socialinę-ekonominę sanglaudą.

Mažas periferijos gyventojų teritorinis mobilumas yra viena iš didžiausių problemų užtikrinant mokymosi visą gyvenimą bei užimtumo galimybes. Subalansuoto transporto sistemos modernizavimo siekis yra iš svarbesnių regioninės plėtros priemonių. Regiono plane išskirtos priemonės ne tik numato renovuoti ir išplėsti savivaldybių keleivių pervežimo transporto parkus, bet ir sukurti sistemą, garantuojančią įvairių transporto įmonių vykdomų pervežimų koordinavimą, užtikrinant savivaldybių nustatytus transporto maršrutus bei skatinančią transporto paslaugų tiekėjų konkurencingumą.

Kauno rajono plėtros plane nėra pakankamai dėmesio skiriama socialinės atskirties problemos mažinimui. Nors Kauno mieste yra įsikūręs pagrindinis regiono ekonomikos plėtros centras ir Kauno miesto 2005–2015 metų strateginiame plane priemonės orientuotos yra į mokslo ir žinių ekonomikos plėtrą, per mažai dėmesio skiriama socialiai pažeidžiamų visuomenės grupių integracijai, t.y. socialinės atskirties mažinimui. Suformuluota plane tik bendra tezė “mažinti socialinę atskirtį ir vykdyti jos prevenciją”, nepateikiama konkrečių priemonių tikslinių grupių socialinei integracijai.

*****

Kauno apskrities plėtros strateginis planas atitinka keliamus nacionalinės raidos prioritetus ir galėtų tinkamai pasitarnauti rengiant paraiškas ES struktūriniams fondams.

Plane išskiriama aktyvaus dalyvavimo, socialinės partnerystės ir bendruomenės stiprinimo svarba.

Įgyvendinant LEADER+ priemonę Kauno rajone bus siekiama stiprinti kaimo bendruomenės gebėjimus įgyvendinti su kaimo plėtros pokyčiais susijusius sprendimus sutelktomis pačios bendruomenės pastangomis. Į sprendimų įgyvendinimą bus įtraukta ir vietinė valdžia, ir gyventojai. Šiai priemonei įgyvendinti Kauno rajone kuriama vietos veiklos grupė – teritoriniu pagrindu suburta savarankiška organizacija, kurioje vietinės valdžios atstovų gali būti ne daugiau kaip 25 %, o kitą dalį turi sudaryti visuomeninių ir verslo organizacijų atstovai.

Pagal vietos veiklos grupės parengtą ir patvirtintą strategiją bus įgyvendinami projektai, skirti gyvenimo ir darbo kokybei kaimo vietovėje gerinti. Bus remiamos dvi kryptys: įgūdžių ugdymas ir bandomosios strategijos.

Nors yra pripažįstama, kad regione egzistuoja socialiniai-ekonominiai skirtumai ir tai yra pakankamai rimta problema, plane stokojama pagrįstų ir argumentuotų socialinės atskirties masto vertinimų, nėra numatyta specialių priemonių atskirčiai sumažinti bei teritoriniams skirtumams probleminiuose regionuose įveikti.

PANEVĖŽIO REGIONO PLĖTROS PLANAS 2003 – 2006 M.

Pateikti Lietuvos regioninės politikos strategija iki 2013 metų socialinės-ekonominės raidos rodikliai leidžia vertinti teritorinius netolygumus šalyje. Panevėžio apskritis užima 6-ąją vietą šalyje pagal vienam gyventojui tenkantį BVP ir 5-ąją – pagal tenkančias vienam namų ūkio nariui samdomojo darbo pajamas per metus. 2004 m. vidutinis metinis nedarbo lygis Panevėžio apskrityje viršijo Lietuvos vidurkį ir siekė 11%. Toks pat nedarbo lygis buvo Klaipėdos ir Šiaulių apskrityse. Lietuvos mastu Panevėžio apskritis yra ketvirta pagal investicijų dydį, ją lenkia tik Vilniaus, Klaipėdos ir Kauno apskritys, kurių centrai yra didžiausi šalies miestai.

Iš esmės Panevėžio regiono plėtros planas atitinka keliamus nacionalinės raidos prioritetus. Plane akcentuojamas informacinės, socialiai saugios ir sveikos visuomenės kūrimas, siekiant sudaryti regiono gyventojams lygias galimybes mokytis ir išlikti paklausiais darbo rinkoje visą gyvenimą bei kuriant konkurencingą pramonę ir verslą. Nors situacijos analizėje pripažįstama, kad žmogaus socialinės raidos požiūriu teritoriniai skirtumai apskrityje egzistuoja, tačiau nėra numatyta pakankamai tikslinių priemonių teritoriniams skirtumams įveikti. Tai charakteringi trukumai pastebėti daugumos apskričių plėtros planuose. Mūsų nuomone, Panevėžio apskrities viršininko administracija daugiau dėmesio skiria trumpalaikiam ekonomikos augimui bei konkurencingumui ir nepakankamai įvertina galimą teritorinių netolygumų ilgalaikį neigiamą poveikį apskrities raidai.

Panevėžio pramonė sukuria daugiau nei 2/3 visos šalies aukštųjų technologijų pramonės gaminių. Didžiausią įtaką regiono BVP struktūroje turi pramonės ir statybos įmonių (43,6%) bei paslaugų įmonių (43,9%) darbų apimtys. Gamyboje ir paslaugų sektoriuje vyrauja vidutinę ir aukštą pridėtinę vertę turintys produktai: maisto ir gėrimų – 45,3, elektronikos – 20,8, tekstilės – 5,2, medienos ir medinių dirbinių – 5,6, stiklo – 5,4, drabužių siuvimo – 3,7, elektros įrengimų ir prietaisų – 3,4. Iš šimto sėkmingiausiai dirbančių Lietuvos įmonių net 14 savo veiklą vysto Panevėžio apskrityje.
Ekonominės veiklos apskrityje pasiskirstę netolygiai, koncentruojasi didžiuosiuose miestuose. Didžioji dalis apskrities pramonės produkcijos (61 %) pagaminama Panevėžyje, kuriame veikia 55% visų apskrities pramonės įmonių. Rokiškio rajonas yra antrasis pagal pagamintos ir parduotos pramonės produkcijos apimtis, rajone pagaminama ir parduodama apie 20 % apskrities pramonės produkcijos. AB Rokiškio sūriai produkcija sudaro 94,3 viso Rokiškio rajono pagaminamos ir parduodamos pramonės produkcijos. Tuo tarpu Panevėžio rajono įmonės pagamina ir parduoda tik 2,3 % visos apskrities pramonės produkcijos. Investicijų srautai palaiko egzistuojančius teritorinius skirtumus: 2004 metais Panevėžio miesto bendrovės daugiausia (87%) pritraukė tiesioginių užsienio investicijų, tuo tarpu Panevėžio rajonas – 1,1 %; Biržų – 1,39 % bei Pasvalio – 2,33 %.

2005 m. sausio 1d. tiesioginės užsienio investicijos Panevėžio apskrityje sudarė 728,3 mln. Lt. (210,9 mln. eurai) arba 2300 Lt (666 eurai) teko vienam gyventojui. Tai sudarė 4,5 % visų šalies tiesioginių užsienio investicijų.
Apskrityje daugiausia investuota į šias veiklas: apdirbamąją pramonę (maistas ir gėrimai – 53 %, radijo, televizijos ir ryšių įranga – 21 %, kiti ne metalo mineraliniai produktai – 7,9 %), variklines transporto priemones, priekabas ir puspriekabes bei medieną ir medinius dirbinius po 3 %, didmeninę ir mažmeninę prekybą – 3 %.

Nors kai kuriose savivaldybėse vyrauja stambios bei vidutinės įmonės, dauguma Panevėžio apskrities įmonių nėra specializuotos ir jos užsiima ne viena veiklos rūšimi. AB Ekranas pagamina daugiau kaip 37 Panevėžio miesto pramonės produkcijos, AB Pieno žvaigždės filialas Pasvalio sūrinė pagamina 88,8 % rajono pramonės produkcijos, Kupiškio rajono pramonės rodiklius lemia UAB Ochoco Lumber – viena didžiausių šalyje medžio apdirbimo įmonių (83,1 %). Stambių bei vidutinių įmonių veiklos koncentravimas atskirose savivaldybėse turi ir teigiamų, ir neigiamų aspektų. Viena vertus, stambios įmonės turi didesnes galimybes investuoti į naujų technologijų procesus bei diegti modernias valdymo sistemas. Kita vertus, galimas stambios įmonės bankrotas daugumai regiono gyventojų padidintų bedarbystės riziką ir iššauktų socialinių problemų sprogimą. Be to, daugumoje savivaldybių vyrauja tik viena ar keletas pramonės veiklos rūšių, kurios reikalauja siauros darbo jėgos kvalifikacijos. Tuo atveju, jei įmonės veikla sustotų, būtų sudėtinga perkvalifikuoti darbuotojus ir pakeisti vieną pramonės veiklos rūšį regione į kitą per trumpą laiko tarpą.

Panevėžio regiono plėtros plane nėra iškeltas tolygaus ekonominių veiklų plėtojimo tikslas. Tačiau remiant smulkųjį ir vidutinį verslą regione, netiesiogiai šis tikslas būtų įgyvendinamas. Per pastaruosius metus padidėjo ir toliau auga paslaugos ir prekyba. Šiuose sektoriuose sukuriama daugiausia naujų įmonių ir naujų darbo vietų. Paslaugų sektoriuje dirba daugiau nei pusė visų apskrities įmonių, dažniausia jos yra smulkios ir vidutinės. Tačiau, plano rengėjai pažymi, kad Panevėžio apskrityje silpniausiai šalyje išvystyta verslo paramos informacinė sistema. Plane numatytos tikslinės priemonės naujų įmonių steigimui ir verslo skatinimui regione bei kuriant palankią aplinką investicijoms.

Šiuo metu įregistruoja daugiausia patentų Sema, Ekranas, Panevėžio pienas, Kalnapilis. Tikimasi, kad regiono inovacinį potencialą padidins kuriamas Mokslo ir technologijų parkas (MTP), kuriame bus plėtojamas mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros institucijų, pramonės bei verslo įmonių daugiaplanis bendradarbiavimas. KTU Panevėžio instituto Technologijų fakultetas ir Panevėžio mechatronikos centras, Mokslo ir technologijų parko steigėjai, šiuo metu glaudžiai bendradarbiauja su AB Ekranas, kuris pradiniame etape bus pagrindinis MTP teikiamų paslaugų ir produktų vartotojas. Profesinio rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo bei Mokslinių tyrimų centrų veiklų integravimas su aukštųjų technologijų pramone būtų labai svarbus MTP plėtros faktorius. Panevėžyje įsikūrusiame Kauno technologijos universiteto Panevėžio institute vykdomi moksliniai tyrimai, veikia distancinio mokymo klasė, organizuojamos video-konferencijos. Mechatronikos centras, įkurtas institute, glaudžiai bendradarbiauja su didžiausia apskrities įmone AB Ekranas.

Panevėžio apskrityje yra didesnis kvalifikuotos darbo jėgos poreikis nei apskrityse, kuriose vyrauja žemos pridėtinės vertės ekonomika. 2004-2005 metais kvalifikuotos darbo jėgos poreikis pastoviai didėja. 2004 m. pramonės sektoriaus įmonės pasiūlė 32,5 % visų registruotų laisvų darbo vietų. AB Ekranas užregistravo 14 % visų pramonės įmonių pasiūlytų laisvų darbo vietų. Kvalifikuotos darbo jėgos augimas sąlygoja teigiamą poveikį samdomojo darbo pajamoms.

2005 m. per pirmąjį pusmetį daugiausia laisvų darbo vietų siūlė paslaugų sektorius (35 %) – bei pramonės įmonės (30 %). Mažiausia darbo jėgos paklausa buvo žemės ūkyje – 7 % (tačiau daugumoje apskričių, kuriose vyrauja žemos pridėtinės vertės ekonomika šis rodiklis nesiekia 3%).

2005 metais, remiantis Darbo biržos prognoze, darbo jėgos paklausa pagal profesinį pasirengimą specialistams su aukštuoju išsilavinimu sudarys 6 % visų darbo pasiūlymų, iš jų 70 % darbui pagal neterminuotas darbo sutartis. Specialistų su aukštesniuoju išsilavinimu paklausa sudarys 14 %, du trečdaliai jų bus įdarbinti pagal neterminuotas darbo sutartis. Didžiausią dalį (65 % laisvų darbo vietų) sudarys pasiūlymai profesinį parengimą turintiems asmenims, o 65 % bus siūlomas darbas pagal neterminuotas darbo sutartis.

Nekvalifikuotiems (neturintiems jokios profesijos) darbo vietų steigimas nenumatomas. Tačiau apklausti žemės ūkio ir statybos sektoriaus darbdaviai nurodė, kad jiems bus reikalingi nekvalifikuoti asmenys terminuotiems darbams. Numatoma, kad poreikis nekvalifikuotam darbui sieks apie 15 % užregistruotų darbo vietų.

Kvalifikuotos darbo jėgos poreikis yra sąlyga saugaus ir geriau apmokamo užimtumo. Kuo aukštesnės kvalifikacijos reikalaujama, tuo yra didesnė laisvų pastovaus darbo vietų dalis. Darbo jėgos apklausų rezultatai rodo, kad keičiasi darbdavių požiūris darbuotojų atžvilgiu. Ryškėjant kvalifikuotos darbo jėgos stygiui rinkoje, darbdaviai, gerindami darbo sąlygas, modernizuojant darbo vietas ir didindami darbo užmokestį stengiasi išsaugoti reikalingus darbuotojus.

2004 m. minimali mėnesinė alga sudarė 500 Lt (144,8 eurai). Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis Lietuvos ūkyje 2004 m. IV ketvirtį sudarė 1310,2 Lt (379,4 eurai). Panevėžio mieste vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo artimas šalies vidurkiui. Mažiausias vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis – Pasvalio ir Panevėžio rajonuose, jis siekė 72% šalies vidurkio. Didesnis vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo Rokiškio, Kupiškio ir Biržų savivaldybėse. Šiuose rajonuose vidutinė mėnesinė darbuotojų alga siekė – 80 % šalies vidurkio.

2005 m. pirmojo pusmečio Darbo biržos duomenimis aukštąjį išsilavinimą turintys bedarbiai sudarė 6%, du trečdaliai jų buvo pasirengę darbo rinkai. Turintys aukštesnįjį išsilavinimą bedarbiai sudaro – 17%, bet darbo rinkos reikalavimus atitiks tik kas trečias besikreipiantis. Vidurinį, pagrindinį ar pradinį išsilavinimą ir profesiją turintys bedarbiai sudarė 48% besikreipiančiųjų, 42% jų buvo pasirengę darbo rinkai.

Darbo rinkos reikalavimus atitiko 30,6 % besikreipiančiųjų. Šioje grupėje bedarbiai su aukštuoju išsilavinimu sudarė 13%, 21% besikreipiančiųjų buvo bedarbiai su aukštesniuoju išsilavinimu, o aptarnavimo sektoriaus darbuotojo ar kvalifikuoto darbininko profesines kvalifikacijas turintys bedarbiai tarp besikreipiančių šios grupės bedarbių sudarė 66%.Tarp turinčių aukštąjį išsilavinimą didžiausią nepasirengusių darbo rinkai pasiūlos dalį sudarė turintys inžinerines specialybes. Nemaža dalis besikreipiančių į darbo biržą specialybes įgijo pagal senas studijų programas. Didžiausią nepasirengusių darbo rinkai pasiūlos dalį tarp įgijusių aukštesnįjį išsilavinimą sudarė inžinerijos ir žemės ūkio specialybes turintys specialistai.

Technologijų pažanga reikalauja nuoseklaus darbo jėgos prisitaikymo prie rinkos pokyčių: kvalifikacijos kėlimo bei persikvalifikavimo. Suaugusiųjų kvalifikacijos kėlimo sistema turėtų būti gerai išplėtota ir visiems prieinama. Turintys profesinį išsilavinimą greičiau prisitaiko prie rinkos sąlygų. Bedarbių, neturinčių profesinio išsilavinimo integracija į darbo rinką, lieka opia problema. Neturintys profesijos asmenys sudarė 29% užsiregistravusių per metus bedarbių skaičiaus. Kas antras šios grupės bedarbis turėjo vidurinį išsilavinimą, kas trečias- pagrindinį ir 14% – tik pradinį išsilavinimą. Kas trečias neturintis profesinės kvalifikacijos asmuo – jaunimas iki 25 m. amžiaus. Bedarbiai, neturintys galimybės įgyti profesijos, liks pasmerkti skurdui ir atskirčiai.

Panevėžio regiono plėtros plane nėra numatyta pakankamai tikslinių socialiai pažeidžiamų gyventojų integracijos į darbo rinką priemonių, išskirti tik bendri tikslai: plėtoti švietimo ir mokslo institucijų tinklą ir infrastruktūrą, techninę bei technologinę bazę; plėtoti užimtumą ir užtikrinti regiono gyventojams lygias galimybes mokytis bei atitikti darbo rinkos poreikius.

Išsamiai neįvertinus socialinių-ekonominių skirtumų teritoriniu požiūriu, pilnai neišsiaiškinus mokymosi poreikių bei priežasčių, kurios trukdo įgyti kvalifikacijas atitinkančias rinką, socialiai atskirtų gyventojų integracija į darbo rinką nebus sėkminga.

Veikianti apskrityje švietimo, mokslo ir perkvalifikavimo sistema užtikrina didesnės dalies vietinių gyventojų ir pramonės vystimosi poreikius. Tačiau ji susiduria su panašiomis problemomis kaip kitose apskrityse: silpna partnerystė su darbdaviais, menkas vietinės darbo rinkos poreikio planavimas, rengiami specialistai nepaklausioms bei neperspektyvioms specialybėms, lėšų stygius naujų programų sukūrimui.

*****

Panevėžio regiono plėtros planas iš esmės atspindi regiono poreikius ir atitinka nacionalinius prioritetus. Tačiau plane nėra pakankamai dėmesio skiriama socialinei-ekonominei sanglaudai, nėra įvertinti apskrities projektų inicijavimo bei valdymo pajėgumai ir galimybės pasinaudoti ES struktūriniais fondais. Socialinė partnerystė, parama bendruomenei bei pilietinės visuomenės dalyvavimas – svarbūs teritorinio planavimo elementai – nepakankamai plane yra išplėtoti. Panevėžio regiono plėtros planas daugiau yra orientuotas į konkurencingos ekonomikos plėtrą, įgūdžių bei gebėjimų ugdymą nei socialinę sanglaudą, plane numatytos priemonės socialiai pažeidžiamų gyventojų integracijai į visuomenė nėra pakankamos.

ŠIAULIŲ REGIONO 2004 – 2006 METŲ PLĖTROS PLANAS

Šiaulių apskrities plėtros plane pateikta išsami socio-ekonominė apskrities situacijos analizė, identifikuotos esminės problemos, pristatyti atliktos studijos rezultatai. Šiaulių apskrities viršininko administracija, siekdama išsiaiškinti gyventojų nuomonę apie regiono plėtros prioritetus, priemones bei problemas, atliko studiją. Tai vienas iš būdų įtraukti platesnę gyventojų dalį rengiant plėtros planą. Mūsų nuomone, bendruomenės įtraukimas į teritorinį planavimą yra pažangi strateginio planavimo priemonė. Nors visuomenės dalyvavimas regionų planavimo procesuose, vienas iš demokratijos principų, apibrėžtas LR Konstitucijoje, LR regioninės plėtros bei LR vietos savivaldos įstatymuose, Lietuvos gyventojai kol kas pasyviai dalyvauja sprendimų priėmimų procesuose.

Savivaldybių teritoriniuose plėtros planuose iškeltų prioritetų bei numatytų priemonių įgyvendinimas turi didžiulę įtaką bendruomenių gyvenimo kokybei. Todėl visuomenės įtraukimas svarstant plėtros planus (informuojant, konsultuojant bei diskutuojant) turėtų būti vienas iš pagrindinių teritorinio planavimo siekių.

Gyventojų apklausa – strateginio teritorinio planavimo metodas

Socialinio darnumo ir subalansuotos plėtros principai demokratinėse šalyse reiškia, kad piliečiai dalyvauja valstybės valdyme pareikšdami savo nuomonę ir reikalaudami, kad į jų nuomonę būtų atsižvelgta. Yra abipusis teritorinio strateginio planavimo ir gyventojų nuomonės ryšys: gyventojų nuomonė yra svarbus strateginio planavimo komponentas, o strateginis planavimas turės įtakos gyventojų pasirinkimo galimybėms.

Vienas iš pagrindinių regionų strateginio planavimo principų yra viešumas, partnerystė, bendruomenės įtraukimas. Bendruomenės nuomonei išsiaiškinti ir regiono plėtros vizijai suformuoti buvo organizuojama, gyventojų apklausa, kurioje didelė dalis šios bendruomenės galėjo tiesiogiai išreikšti savo nuomonę svarbiausiais regiono plėtotės klausimais.

Gyventojų nuomonė raidos prioritetų klausimais ne visada sutapo su nacionaliniais prioritetais, kadangi dažniausiai gyventojams trūko žinių ar informacijos apie ES socialinės – ekonominės raidos tendencijas bei nacionalinius prioritetus.

Pavyzdžiui, gyventojai yra linkę palaikyti investicijas į labiausiai problemiškas sritis, t.y. žemės ūkį, socialinės ir ekonominės struktūros bei žmogiškųjų išteklių plėtros sąskaita. Verslo aktyvinimas, žmonių išsilavinimas, mokymasis visą gyvenimą, socialinė integracija gyventojų nėra traktuojami kaip prioritetiniai tikslai. Vienas iš Šiaulių apskrities plėtros uždavinių turėtų būti piliečių aktyvinimas (įsitraukti į sprendimų priėmimo procesus ir juose aktyviai dalyvauti), dialogo mechanizmo tarp valdžios ir piliečių sukūrimas.

Pateikti socialinės-ekonominės raidos rodikliai Lietuvos regioninės politikos strategijoje iki 2013 metų leidžia vertinti teritorinius netolygumus šalyje. Šiaulių apskritis užima 7-ąją vietą šalyje pagal vienam gyventojui tenkantį BVP ir 6-ąją – pagal tenkančias vienam namų ūkio nariui samdomojo darbo pajamas per metus. 2004 m. vidutinis metinis nedarbo lygis Šiaulių apskrityje siekė 12,6% ir viršijo Lietuvos vidurkį. Toks pat nedarbo lygis buvo Klaipėdos ir Panevėžio apskrityse. Lietuvos mastu Šiaulių apskritis yra tik devinta pagal investicijų dydį.

Šiaulių apskrities rajonų ekonominiai rodikliai, apskaičiuoti pagal probleminių teritorijų išskyrimo oficialius kriterijus, patvirtintus vyriausybės, leidžia teigti, kad visos Šiaulių apskrities rajonų savivaldybės yra probleminės teritorijos. Tačiau plane nepateikta šių teritorijų išsamesnė analizė, nėra numatytos tikslinės priemonės probleminių teritorijų socialinei integracijai.

Nors Šiaulių apskritis nepriklauso penkiems vystymo centramas išskirtiems pagal Bendrąjį teritorinį planą, tačiau, siekiant stipresnės socialinės–ekonominės sanglaudos apskrityje, plėtros startegija nukreipiama aplinkinių teritorijų (išsidėsčiusių 50–70 kilometrų) plėtrai. LR teritorijos bendrajame plane Šiauliai priskiriami 1-ojo lygmens metropoliniam regioninės kategorijos centrui. Tačiau, Bendrajame plane teigiama, kad Šiauliai metropolinio lygmens centro kriterijų neatitinka ir yra silpniausia grandis šiame lygmenyje. Tačiau yra realios galimybės, panaudojant Šiaulių universiteto intelektinį kapitalą bei kitų regionų ir miestų potencialą, išplėtoti miestą iki metropolinio lygmens centro. Šiauliai turi sparčiai plėstis kaip regioninis mokslo ir mokymo centras, būtina taikyti modernias technologijas gamyboje, ugdyti potencialą orientuotą į regiono ekonominius ir socialinius išteklius bei ryžtingai kurti darbo vietas. Šiame plane akcentuojama, kad būtina panaudoti įvairias makroregioną jungiančių tinklų formavimo priemones: valdymo ir organizacines (pvz., regioninių plėtros tarybų bendradarbiavimas, pramonės ir verslo plėtros tarybų veikla), technologines ir technines (pvz., transporto tinklai), erdvinio planavimo (pvz., bendrų plėtros programų, projektų rengimas) ir kt.

Šiaulių apskrities plėtros planas yra pakankamai išsamus ir nuoseklus, jis apima svarbiausius plėtros sektorius. Problemos įvardintos aiškiai, identifikuoti augančios žinių ekonomikos poreikiai regione. Parengta situacijos analizė leidžia pakankamai tiksliai apibūdinti regiono poreikius bei numatyti tikslines priemones, dauguma iškeltų prioritetų regione atitinka nacionalinius prioritetus. Tačiau ne visos problemos bei poreikiai regione yra pakankamai aiškiai identifikuojami. Socialinei sanglaudai svarbūs aspektai, identifikuoti nacionalinėje šalies plėtros strategijoje plane, charakterizuojami nepilnai.

Šiaulių apskrityje dominuoja darbui imli apdirbamoji pramonė. Šiaulių apskrityje nėra aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonės, o vidutiniškai žemų technologijų pramonė sudaro 61 % visos pramonės. Šiaulių apskrities plėtros perspektyvos didele dalimi priklauso nuo pritrauktų tiesioginių užsienio investicijų. Tiesioginės užsienio investicijos suteikia galimybes perduoti technologijas/žinias ir bendrą valdymą iš tarptautinės aplinkos. Investuotojai renkasi regionus ne tik su išvystyta fizine infrastruktūra, bet ir kuriuose yra pakankamai kvalifikuota darbo jėga.

Kokybiniai socialinės – ekonominės raidos pokyčiai apskrityje daugiausiai priklauso nuo socialinės – ekonominės infrastruktūros raidos ir darbo jėgos kvalifikacijos bei švietimo sistemos tobulinimo.

Vienas iš svarbiausių apskrities plėtros komponentų yra transporto infrastruktūros plėtra. 40% apskrities teritorijos sudaro pasienio rajonai, regionas turi mišrią, gerai išvystytą kompleksinę transporto sistemą: tarptautinis oro uostas galintis aptarnauti visų tipų keleivinius ir krovininius lėktuvus, įskaitant ir transkontinentinius, stambų geležinkelio mazgą bei magistralinius tarptautinius automobilių transporto koridorius (Via Hanziatica). Tačiau Šiaulių apsritis netapo pilnaverte Europos transporto tinklo dalimi. Šiaulių apskrityje atokiau gyvenantys gyventojai dėl didelių teritorinių transporto infrastruktūros netolygumų negali pasinaudoti pilnai švietimo bei užimtumo galimybėmis. Pagal kelių ilgį apskritis užima antrąją vietą po Vilniaus ir Kauno apskričių, o pagal žvyrkelių dalį – pirmąją vietą (žvyrkeliai sudaro 51,5 % visų apskrities kelių). Problemiška situacija rajoninės reikšmės keliuose užfiksuota Radviliškio rajone, kur 90 % vietinių kelių sudaro keliai su žvyro danga, Šiaulių rajone – 97,2 % vietinės reikšmės žvyrkeliai. Šie keliai yra pagrindinės arterijos gyventojų susisiekimui su rajonų centrais, didesnių gyvenviečių jungtys su seniūnijomis, jais vaikai vežami į mokyklas.

Plano rengėjai teisingai nurodo, kad apskrities viešasis transportas yra labai svarbus socialinei – ekonominei sanglaudai. Nors Šiaulių apskrityje keleivių vežimas viešojo transporto priemonėmis turi tendenciją mažėti, vis dėl to regiono gyventojai plačiai naudojasi viešojo transporto priemonėmis. Pagrindiniai viešojo transporto keleivių srautai regione tenka Šiaulių miestui. Net 83,9 % visų apskrities keleivių naudojasi viešuoju transportu. Todėl turėtų būti atitinkamai suformuota transporto infrastruktūra bei užtikrinta gera visuomeninio transporto būklė. Plano rengėjai viešojo transporto plėtrai pritaikė sisteminį metodą – “atlikti kelių infrastruktūros analizę bei inventorizaciją, parengti savivaldybės susisiekimo sistemą”.

Darbo jėgos kvalifikacijos kėlimui numatytos priemonės yra argumentuotai pagrįstos ir atitinka pagrindinius Lisabonos ir nacionalinės strategijų principus bei prioritetus.

Apskrityje užimtumo situacija pagal veiklas nėra palanki plėtrai. Užimtieji žemės ūkyje sudaro 25,4%, t.y. penkis kartus daugiau kaip Vilniaus apskrityje. Didesnė dalis nei Šiaulių regione, žemės ūkyje dirbančių yra tik Tauragės ir Marijampolės apskrityse. Šiaulių apskrityje moterų užimtumas yra vienas žemiausių šalyje, jaunimo iki 25 metų, turinčių žemą kvalifikaciją, bedarbių dalis yra didžiausia.

Šiaulių regione darbo jėgos dalis, turinčios aukštąjį išsilavinimą, visose amžiaus grupėse yra mažesnė nei šalies vidurkis. Apskrityje santykinai yra daug jaunų žmonių, kurie paliko mokyklą, neįgiję pagrindinio išsilavinimo. Jaunimas, neturėdamas patirties, dažnai ieškant darbo susiduria su problemomis, tačiau tokios problemos Šiaulių apskrityje yra aktualesnės, kadangi daugiausia šios amžiaus grupės darbo jėga yra nekvalifikuota bei žemo išsilavinimo (dažnai neturi ir pagrindinio).

Apie 80 % apskrities bedarbių neturi reikalingos kvalifikacijos, kad galėtų užpildyti laisvas darbo vietas. Apskrities rajonų darbo biržų duomenimis apie 50 % bedarbių neturi jokio profesinio pasirengimo (šalies vidurkis – 30%). Apie 30 % jau yra praradę turėtą kvalifikaciją, nes ilgai nedirbo pagal profesiją (šalies vidurkis – 20%). Apskrityje yra ryškus darbo jėgos paklausos ir pasiūlos kvalifikacijos neatitikimas.

Darbo biržos duomenimis 2005 m. I-ame pusmetyje apskrityje užimtumo teritoriniai skirtumai buvo gana dideli. Didžiausias nedarbas Šiaulių apskrityje 2005 metų pradžioje buvo Akmenės – 16 %, Joniškio – 12,2 %, Kelmės rajonuose – 10,5 %, mažiausias Šiauliuose (m. ir raj.) – 4,1 %, Pakruojo rajone – 4,5 %, Radviliškio rajone – 5,8 %. Profesinės mokyklos yra visuose rajonuose, išskyrus Akmenės rajoną, kuriame nedarbo lygis yra aukščiausias. Laisvų darbo vietų yra mažiausia taip pat rajonuose, kuriuose nedarbo lygis yra aukščiausias, ten gyvenantys gyventojai nėra mobilūs ir yra nepasirengę dirbti toliau nuo gyvenamosios vietos.

Darbo jėgos paklausos tendencijos yra pakankamai pozityvios: didžiausias laisvų darbo vietų poreikis yra paslaugų sektoriuje (54,9 %) ir mažiausias – žemės ūkyje (2,6 %). Tačiau darbo jėgos apskrityje išsilavinimo lygis atsilieka nuo šalies vidurkio. Nekvalifikuotos darbo jėgos poreikis 2005 metais sumažės 5 % punktais, nekvalifikuotos darbo jėgos poreikis šalyje neviršija 15% visos darbo jėgos šalyje, 2005 m. I-ame pusmetyje Šiaulių apskrityje šis rodiklis siekė 29,9 %.

Yra du esminiai darbo jėgos kokybės tobulinimo veiksniai – tolygus efektyvaus profesinio mokymo prieinamumas ir kvalifikuotos darbo jėgos poreikio didinimas vietos darbo rinkoje.

Kvalifikacijos tobulinimo potencialas apskrityje yra pakankamas. 2002/2003 m.m. apskrityje veikė 12 profesinio mokymo įstaigų (įskaitant Lietuvos reabilitacinį profesinio rengimo centrą), trys neuniversitetinės aukštosios mokyklos (kolegijos), iš kurių dvi – privačios, Šiaulių universiteto Kvalifikacijos institutas. Šiaulių universitete įkurtas Nuotolinio mokymo centras. Tačiau, kai kurie faktoriai apriboja mokymo potencialo efektyvumą:

• Regione kol kas nesukurta vientisa gyventojams prieinama profesinio informavimo ir konsultavimo sistema. Apskrities profesinėse mokyklose mokymo bazė yra pasenusi, neatitinka informacinės visuomenės plėtros poreikių. Trūksta vadovėlių bei mokymo priemonių.
• Dauguma profesinio mokymo programų neatitinka vietos darbo rinkos poreikiams. Reformuojant programas, mažai atsižvelgta į išaugsiantį darbo jėgos mobilumą: kvalifikuotų darbininkų, tame tarpe ir žemės ūkio specialistų. Vienas iš rodiklių, išreiškiančių profesinio mokymo programų atitikimą darbo rinkai yra moksleivių, baigusių profesinę mokyklą įsidarbinimas. 2004 m. tik pusė profesines mokyklas baigusių moksleivių įsidarbino, apie 25% – užsiregistravo darbo biržoje iškart po mokyklos baigimo.
• Ekspertų vertinimu, suaugusiųjų mokymo ir kvalifikacijos kėlimo poreikis apskrityje nėra išplėtotas, pasiūla nėra didelė. Suaugusiųjų mokyklos (apskrityje yra dvi) bei klasės siūlo tik bendrojo vidurinio lavinimo programas. Trūksta specialistų, įsisavinusių mokymosi darbo vietoje organizavimo metodikas, galinčių konsultuoti besimokančius organizacijos veiklos klausimais. Darbo biržos apsiriboja tik bedarbių mokymo ir prevencinio perkvalifikavimo programomis. Dauguma suaugusių mokymo įstaigų veikia apskrities centre. Nuolatinis kvalifikacijos kėlimas, gretutinių specialybių studijos galėtų užtikrinti sėkmingą darbo jėgos funkcionavimą darbo rinkoje, tačiau tik 5 – 10 % suaugusių Šiaulių apskrities gyventojų dalyvauja mokymo ir švietimo programose.

Švietimo ir mokymosi visą gyvenimą numatytos plane priemonės atitinka apskrities poreikius, didelis dėmesys kreipiamas plėtojant socialinius ir edukacinius poreikius bei galimybių tyrimus, rizikos grupių asmenų konkurencingumo gebėjimų ugdymui.

Atlikta studija atskleidė, kad regioną, rajonus ir miestus administruojančių įstaigų struktūroms stokoja patirties ir kompetencijų pritraukti ir administruoti struktūrinių fondų lėšas. Dėl žmogiškųjų išteklių kompetencijos stokos rengti, koordinuoti ir realizuoti projektus, optimaliai neišnaudojamos regiono plėtros poreikius atliepiančios idėjos. Vadybinių kompetencijų ir partnerystės struktūrų plėtotės priemonės įgalintų regioną kurti realius ir regiono poreikiais grįstus plėtros projektus, sėkmingai įsisavinti ES struktūrinių fondų lėšas, kurti partnerystės tinklus ir taip plėtoti žmogiškąjį ir ekonominį Šiaulių regiono potencialą.

Parama inovacijoms ir aukštos pridėtinės vertės ekonomikos plėtrai apskrityje paskatintų kvalifikuotos darbo jėgos poreikio didėjimą.

Šiaulių universiteto mokslo ir technologijų parkas (ŠU MTP) skatina nuolat bendradarbiauti mokslo institucijas ir verslo įmones. Šis bendravimas ir bendradarbiavimas yra ypač svarbus gerinant verslo aplinką, didinant verslo konkurencingumą regione, siekiant įsisavinti ES struktūrinių fondų lėšas. Per MTP struktūrą Šiaulių universitetas atlieka žinių visuomenės plėtros vaidmenį ir padeda įgyvendinti besimokančio miesto koncepciją, kartu išlaikomas ir panaudojamas mokslinis potencialas. Šiaulių universiteto mokslo ir technologijų parko numatytos veiklų kryptys: valdymo inovacijų plėtra ir praktinis jų taikymas Šiaulių regiono įmonėse, technologinių inovacijų bei mokslo naujovių diegimas ir komercializavimas veikiančiose įmonėse arba kuriant naujas įmones, jas inkubuojant, naujų mokslo technologijų paieška ir perdavimas, projektų ruošimas, administravimas, konsultavimas įvairiais klausimais. Šiaulių verslo inkubatorius yra vienas iš 6 Lietuvoje veikiančių verslo inkubatorių. Savo veiklos mastu kol kas didžiausias verslo inkubatorius šalyje. Į inkubatorių priimamos firmos, kurių veikla nukreipta į regione turimų laisvų gamybinių pajėgumų panaudojimą ir naujų darbo vietų kūrimą.

Plano rengėjai išskyrė socialinė partnerystę, kaip svarbų tolygios plėtros komponentą, didelį dėmesį bei paramą teikia NVO sektoriaus veiklai. Apskrities rajonuose dažniausiai NVO nėra arba veikia neefektyviai. Ypatingai trūksta smulkaus verslo interesus atstovaujančių ir smulkius verslininkus vienijančių organizacijų bei asociacijų.

Kaimo gyventojų aktyvumo, verslumo, naujų galimybių paieškos skatinimas priklauso ir nuo vietinių bendruomenių bei jų lyderių. Kaimo bendruomenės turėtų tapti atvirais kaimo gyventojų traukos centrais, bendradarbiauti tarpusavyje bei su kitų šalių bendruomenėmis. Bendradarbiavimo esmė – patirties, žmogiškųjų ir finansinių išteklių suvienijimas.

Kaimo bendruomenių aktyvumui ir jų lyderiams ugdyti reikėtų įkurti inkubacinę organizaciją apskrityje arba net rajonuose. Taip būtų galima greičiau ir efektyviau paskleisti kitų šalių patirtį šioje srityje apskrities žmonėms, padėti jiems geriau tvarkytis savo aplinkoje.

*****
Šiaulių regiono plėtros planas iš esmės atspindi regiono poreikius ir atitinka nacionalinius prioritetus. Šiaulių apskritis yra pakankamai pasirengusi inicijuoti projektus, identifikuoti problemas regione bei numatyti tikslines priemones joms spręsti ir teikti parengtas paraiškas ES struktūriniams fondams.

Šiaulių regiono plėtros planas, kaip ir dauguma apskričių planų, stokoja socialinės-ekonominės sanglaudos tikslinių priemonių, pagrįstų ir argumentuotų socialinės atskirties masto vertinimų, nėra numatytos specialios priemonės atskirčiai mažinti bei teritoriniams skirtumams probleminiuose regionuose įveikti.

ES STUKTŪRINIAI FONDAI. LIETUVOS 2004-2006 M. BENDROJO PROGRAMAVIMO DOKUMENTO PRIEMONIŲ ĮGYVENDINIMAS

Europos Sąjungos struktūriniai fondai – regioninės politikos, kuria siekiama sumažinti regionų išsivystymo skirtumus ir skatinti menkiau išsivysčiusių regionų plėtrą, finansiniai instrumentai. ES regioninės politikos įgyvendinimas ES valstybėse yra finansuojamas iš keturių ES struktūrinių fondų: Europos regioninės plėtros fondas, Europos socialinis fondas, Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas, Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas. Neformaliai penktuoju Struktūriniu fondu vadinamas Sanglaudos fondas, jis buvo įkurtas siekiant finansuoti stambius kelių tiesimo ir aplinkos apsaugos projektus.

Nustatyti trys prioritetiniai struktūrinių lėšų investavimo tikslai:
1 tikslas. Skatinti atsiliekančių regionų plėtrą ir prisitaikymą prie ekonomikos pokyčių. Parama skiriama regionams, kuriuose BVP vienam gyventojui mažesnis nei 75 proc. ES vidurkio, taip pat regionams, kur ypač mažas gyventojų tankumas (remiant pastaruosius, siekiama išvengti migracijos ir tolesnio jų gyventojų skaičiaus mažėjimo). Būtent šiam paramos tikslui yra priskiriama visos Lietuvos teritorija.
2 tikslas. Remti krizės apimtus pramonės regionus, kad jie galėtų persiorientuoti į kitas ekonomikos sritis. Remiami regionai, kuriuose ekonominės veiklos pagrindą sudaro pramonė ir kuriuose ilgai išlieka didelis nedarbas. Taip pat skatinama kaimo vietovių plėtra ir prisitaikymas prie ekonomikos pokyčių.
3 tikslas. Teikti paramą mokymui, kvalifikacijos kėlimui ir perkvalifikavimui. Pagrindinės priemonės – profesinis mokymas ir perkvalifikavimas, darbo rinkos institucijų plėtra. Šios priemonės bus finansuojamos iš Europos socialinio fondo.

ES struktūrinių fondų požiūriu Lietuva yra vienas regionas, 2004-2006 metais Lietuva visų keturių ES struktūrinių fondų paramą gaus vieno, taip vadinamo, I-ojo paramos tikslo programos pagrindu. Ši programa – Lietuvos 2004-2006 m. Bendrasis programavimo dokumentas (BPD) yra bendras šaliai skiriamų ES struktūrinių fondų investicijų planavimo dokumentas, nustatantis atitinkamą plėtros strategiją, ES struktūrinės paramos investavimo kryptis bei priemones. Pagrindinis BPD keliamas plėtros tikslas – sustiprinti prielaidas ilgalaikiam šalies ūkio konkurencingumo augimui ir sparčiai žiniomis grindžiamo ūkio plėtrai, išreikštai visų pirma realaus BVP ir užimtumo augimu bei vedančiai prie didėjančios gerovės ir aukštesnių gyvenimo standartų visoje šalyje.

2004-2006 m., pirmaisiais narystės ES metais numatyta skirti 4.159,372 mln. Lt. ES struktūrinių fondų ir Lietuvos bendrojo finansavimo lėšų (iš kurių ES parama sudarys apie 74 %) BPD numatytiems tikslams įgyvendinti.
BPD atlikto poveikio makroekonomikai įvertinimo duomenimis, dėl sėkmingo struktūrinių fondų paramos panaudojimo šalies BVP padidėtų nuo 1,2 % 2004 m. iki 1,8 % – 2006 m. Turėtų būti sukurta daugiau darbo vietų, ypatingai statybų bei paslaugų sektoriuose ir švietimo sistemoje. Diždiausias struktūrinių fondų paramos poveikis būtų pridėtinės vertės lygio padidinimas statybos sektoriuje, kiek mažesnis pramonės ir švietimo sektoriuose. Dėl didesnio sukurtų darbo vietų skaičiaus antrinė įtaka taip pat būtų jaučiama trijuose pagrindiniuose sektoriuose: prekybos, transportavimo-sandėliavimo ir komunikacijų.
Socialinė-ekonominė sanglauda yra vienas iš svarbiausių BPD ir ES struktūrinių lėšų investavimo tikslų, ji keliama ir Lisabonos, nacionalinės bei regioninės plėtros strategijose. Tačiau kol kas nėra atliekami ES struktūrinių fondų panaudojimo poveikio žmogaus socialinei raidai bei teritorinei sanglaudai ekspertiniai vertinimai.
ES struktūrinių fondų parama teikiama pagal penkis prioritetus:
1. Prioritetas. Ekonominės ir socialinės infrastruktūros plėtra (transporto, energetikos, aplinkosaugos, sveikatos apsaugos, švietimo ir socialinės infrastruktūros sektoriai).
Finansuojama transporto infrastruktūros prieinamumo ir paslaugų kokybės gerinimo, energijos tiekimo stabilumo ir prieinamumo užtikrinimo, aplinkos kokybės gerinimo ir žalos aplinkai prevencijos, sveikatos priežiūros įstaigų modernizavimo ir darbo rinkos, švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros priemonės. 2004–2006 m. numatyta skirti apie 1.585,21 mln. Lt. ES ir nacionalinio bendrojo finansavimo lėšų. 2005 m. liepos 31 d. duomenimis buvo pateikta 813 paraiškų, tai sudarė 153% nuo BPD įsipareigojimų, pasirašyta sutarčių tik 40% nuo BPD įsipareigojimų.
2. Prioritetas. Žmogiškųjų išteklių plėtra (švietimas, profesinis mokymas ir perkvalifikavimas, lygių teisių darbo rinkoje užtikrinimo, nedarbo mažinimo sritys).
Bus finansuojama užimtumo gebėjimų ugdymo, darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių ugdymo, socialinės atskirties prevencijos ir socialinės integracijos, žmogiškųjų išteklių kokybės moksliniuose tyrimuose ir inovacijų diegimo bei mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimo priemonės. 2004–2006 m. numatyta skirti apie 749,443 mln. Lt. ES ir nacionalinio bendrojo finansavimo lėšų. 2005 m. liepos 31 d. duomenimis buvo pateiktos 404 paraiškos, tai sudarė 69% nuo BPD įsipareigojimų, pasirašyta sutarčių tik 34% nuo BPD įsipareigojimų.

3. Prioritetas. Gamybos sektoriaus plėtra (parama verslui ir tiesioginės subsidijos atskiriems verslo projektams, įvairios valstybės remiamos paslaugos verslui, turizmas, informacinės visuomenės plėtra). 2004–2006 m. numatyta skirti apie 1038,126 mln. Lt. ES ir nacionalinio bendrojo finansavimo lėšų. 2005 m. liepos 31 d. duomenimis buvo pateiktos 606 paraiškos, tai sudarė 238% nuo BPD įsipareigojimų, pasirašyta sutarčių tik 29% nuo BPD įsipareigojimų.
Tiesioginėmis subsidijomis verslo srityje numatoma remti įmonių konkurencingumo didinimą (įrenginių atnaujinimas, IT technologijų įsigijimas, valdymo sistemų, kurios kelia įmonės konkurencingumą, diegimas); veiklą, susijusią su aplinkosauga (aplinkos taršą mažinantys įrenginiai); turizmo verslą (naujų viešbučių ir poilsio vietų statyba, senų atnaujinimas, paveldo objektų pritaikymas turizmui).
Netiesioginė parama verslui: SVV paramos tinklui (verslo inkubatoriai, konsultacijos, verslo informacijos centrai); inovacijų sistemoms; mokslo ir technologijų parkams; pramonės zonų infrastruktūrai sutvarkyti; parama asocijuotoms verslo struktūroms, įskaitant pramonines grupes (klasterius).

4 prioritetas. Kaimo plėtra, žemės ūkis ir žuvininkystė. Pagal šį prioritetą bus teikiama parama investicijoms į žemės ūkio valdas, jaunųjų ūkininkų įsikūrimui, žemės ūkio produktų perdirbimui ir rinkodaros gerinimui, kaimo vietovių pritaikymui ir plėtrai, miškų ūkio plėtrai, mokymams ir įvairioms žuvininkystės priemonėms: žvejybos laivų modernizavimui, žvejų uosto plėtrai. 2004–2006 m. numatyta skirti apie 662,956 mln. Lt. ES ir nacionalinio bendrojo finansavimo lėšų. 2005 m. liepos 31 d. duomenimis buvo pateiktos 2075 paraiškos, tai sudarė 63% nuo BPD įsipareigojimų, pasirašyta sutarčių tik 12% nuo BPD įsipareigojimų.
Minėti investavimo prioritetai, vienas kitą stiprindami, skatina Lietuvos ekonomikos konkurencingumą, užimtumo augimą ir plačią ekonominę bei socialinę integraciją Lietuvoje. Pasinaudojant ES struktūrinių fondų lėšomis, tikimasi sukurti stiprią, konkurencingą ekonomiką, išugdyti kvalifikuotą modernią darbo jėgą ir skatinti socialinę bei ekonominę sanglaudą sutinkamai su Lisabonos strategijos nuostatomis bei prioritetais.

5 prioritetas. Techninė parama. Pagal šį prioritetą teikiama parama programos parengimui, valdymui, priežiūrai, kontrolei bei programos viešinimui ir vertinimui. 2005 m. liepos 31 d. duomenimis buvo pateikta 66 paraiškos, tai sudarė 36% nuo BPD įsipareigojimų, pasirašyta sutarčių tik 10% nuo BPD įsipareigojimų.
2005 m. liepos 31 d. duomenimis, vertinant ES struktūrinių fondų paramos įgyvendinimo tempą pagal atskirus prioritetus, galima teigti, kad pagal 3-ą prioritetą Gamybos sektoriaus plėtra pateiktos paraiškos apima didžiausią dalį (238%) nuo BPD įsipareigojimų. Pagal 1-ą prioritetą Ekonominės ir socialinės infrastruktūros plėtra pateiktos paraiškos sudarė 153% nuo BPD įsipareigojimų. Tuo tarpu pagal 2-ą prioritetą Žmogiškųjų išteklių plėtra (švietimas, profesinis mokymas ir perkvalifikavimas, lygių teisių darbo rinkoje užtikrinimo, nedarbo mažinimo sritys) pateiktos paraiškos sudarė tik 69% BPD įsipareigojimų dalį. Daugiausia pasirašyta sutarčių pagal 1-ą prioritetą ir siekė 40% nuo BPD įsipareigojimų, pagal 2-ą prioritetą paisrašyta sutarčių dalis sudarė 34% nuo BPD įsipareigojimų. 2005 metų liepos 31 d. duomenimis, įsisavintos lėšos (kurios pripažntos deklaruotinomis EK, t.y lėšos išmokėtos paslaugų teikėjams ar prekių tiekėjams) sudaro tik 3% nuo BPD įsipareigojimų ir 9% nuo pasirašytų sutarčių.

Nuo Lietuvos 2004–2006 m. Bendrojo programavimo dokumento, kuris apibrėžia, kur ir kaip naudojamos ES struktūrinių fondų lėšos, įgyvendinimo pradžios iki 2005 m. liepos 31 d. (imtinai) pagal visas BPD priemones buvo gautos net 3979 paraiškos, kuriose prašomos paramos bendra suma – 6 mlrd. 261 mln. 585 tūkst. Lt (tai sudarė 151% visos šiuo programavimo periodu BPD įgyvendinti skirtos lėšų sumos). Atrinkta finansabimui 911 projektų, kuriems skiriama paramos suma siekė 1 mlrd. 688 mln. 984 tūkst. Lt (41% visos šiuo BPD programavimo periodu įgyvendinti skirtos lėšų sumos). Iš viso pasirašytos 876 sutartys 1 mlrd. 358 mln. 485 tūkst. Lt sumai, iš kurių 1 mlrd. 55 mln. 68 tūkst. ES lėšos.

Pagal pasirašytas sutartis dižiausia lėšų dalis nuo BPD įsipareigojimų skirta:
1-ojo prioriteto priemonėms Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimas ir modernizavimas – 61%; Transporto infrastruktūros prieinamumo ir paslaugų kokybės gerinimas – 44%; Švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų infrastruktūros plėtros – 43%.
2-ojo prioriteto priemonei Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtra – 50%.
3-ojo prioriteto priemonei Tiesioginė parama verslui – 48%

Pagal pasirašytas sutartis mažiausia lėšų dalis nuo BPD įsipareigojimų skirta:
1-ojo prioriteto priemonėms Darbo rinkos bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra – 22%, Aplinkos kokybės gerinimas ir žalos aplinkai prevencija – 25%.
2-ojo prioriteto priemonėms Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimo prisitaikyti prie pokyčių ugdymas – 24%, Socialinės atskirties prevencija ir socialinė integracija – 27%.
3-ojo prioriteto priemonėms Verslo aplinkos gerinimas – 11%, Viešoji turizmo infrastruktūra ir paslaugos – 15%.
4-ojo prioriteto priemonėms Vandens išteklių apsauga ir plėtra, žuvininkystė, žvejybos uosto įrengimai, žuvų perdirbimas, rinkodara ir žvejyba vidaus vandenyse – 5%, Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas – 10%, Mokymas – 11%.
5-ojo prioriteto priemonėms Paramos parogramos parengimui, valdymui, priežiūrai ir kontrolei – 7%.

2005 m. liepos 31 d. duomenimis buvo įsisavinta, t.y. išmokėta paslaugų tiekėjams ar rangovams, 118 mln. 378 tūkst. Lt (3%) paramos. Greičiausiai projektai įgyvendinami ir daugiausiai lėšų išmokėta rangovams transporto infrastruktūros prieinamumo ir paslaugų kokybės gerinimo srityje.
Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo Lietuvoje 2007–2013 m. kryptys.
ES struktūrinė parama 2007-2013 m. Lietuvoje galės būti naudojama tik parengus ir suderinus su Europos Komisija nacionalinę ES struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir atskiras veiksmų programas šiai strategijai įgyvendinti. Sutinkamai su Lisabonos strategija bus siekiama šių bendrųjų plėtros tikslų:
1) spartaus ūkio augimo ilguoju laikotarpiu;
2) daugiau ir geresnių darbo vietų;
3) socialinės sanglaudos.
Išskiriami trys strategijos prioritetai:
1. Žinių visuomenė;
2. Konkurencinga ekonomika;
3. Gyvenimo kokybė ir sanglauda.
Įgyvendinant pirmuosius du prioritetus, pirmiausia būtų siekiama paskatinti Lietuvos ūkio augimą. Trečiasis prioritetas nuosekliai papildytų pirmuosius du, jį įgyvendinant būtų sukurtas pagrindas darniai plėtrai, o tokio augimo teikiamą naudą pajustų visi Lietuvos gyventojai nepriklausomai nuo to, kur jie gyvena (teritorinė sanglauda) ir kokiam visuomenės sluoksniui priklauso (socialinė sanglauda). Šie prioritetai perteikia tris viena kitą glaudžiai papildančias kryptis.
Rengiant strategiją ir veiksmų programas vadovaujamasi:
1) ES horizontalaus lygio prioritetais (tvari plėtra, lygios galimybės ir informacinė visuomenė);
2) Viešosios politikos krypčių reformos Lietuvoje poreikiais (sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo);
3) ES teisės nuostatų taikymo (pavyzdžiui, aplinkos apsaugos srityje) finansavimu iš ES struktūrinės paramos lėšų ir parama administracinių gebėjimų stiprinimui;
4) Galimo rinkos iškraipymo ir neigiamų padarinių konkurencijai mažinimu (naudojant ES struktūrinių fondų paramą).

APIBENDRINANČIOS IŠVADOS

Vadovaujantis Lisabonos strategija, Lietuva įsipareigojo kurti aukštos pridėtinės vertės žinių ekonomiką, siekti didesnio bei geresnės kokybės užimtumo užtikrinant socialinę sanglaudą bei tvarią plėtrą. Lietuva, būdama ES dalimi, turėtų palaikyti socialinį modelį, pagrįstą žmogaus socialinės raidos principais – plečiant žmogaus pasirinkimo galimybes, sudarant vienodas sąlygas pasirenkant alternatyvas, suteikiant žmogui didesnes mokymosi visą gyvenimą galimybes.

Pagrindiniai iššūkiai su kuriais susiduria Lietuva:
• Spartus ekonomikos augimas savaime nesukuria pakankamų sąlygų teritorinei sanglaudai, didesniam bei geresnės kokybės užimtumui bei inovacijų įdiegimui;
• ES struktūrinių fondų įsisavinimo lėtas ir teritoriniu požiūriu netolygus tempas stabdo Lisabonos strategijos priemonių įgyvendinimą.

Lietuvos ekonomika yra viena iš sparčiausiai augančių Europos Sąjungos ekonomikų. 2004 metų realus BVP augimas siekė 6,7 %, ES (25) vidurkis – 2,3 %. Nors Lietuvos ekonomikos augimas yra spartesnis nei ES šalyse, ji ženkliai atsilieka diegiant inovacijas bei stiprinant socialinę-ekonominę sanglaudą. Šiandien šalyje vyrauja žemos pridėtinės vertės ekonominės veiklos, didėja teritoriniai žmogaus socialinės raidos netolygumai, naujos pasirinkimo galimybės telkiasi daugiausia dideliuose miestuose. Vyraujančios žemos pridėtinės vertės ekonominės veiklos neskatina darbo jėgos kvalifikacijos kėlimo ir slopina inovacijų diegimo procesus.

2003 m. tik dviejose (Vilniaus ir Klaipėdos) apskrityse vienam gyventojui tenkantis BVP buvo didesnis už šalies vidurkį. Be to, nuo 1997 m. skirtumas tarp vienam gyventojui tenkančio BVP apskrityje ir šalies vidurkio visose apskrityse didėja.

Nors nedarbo lygio vidurkis yra svarbus socialinės sanglaudos rodiklis, jis neatspindi užimtumo kokybės. Pavyzdžiui, labiausiai atsilikusioje Tauragės apskrityje nedarbo lygis yra žemesnis nei šalies vidurkis. Tačiau gyventojų pajamos, palyginti su kitomis šalies apskritimis, yra vienos žemiausių. Tauragės apskrityje 41% darbo jėgos yra užimti žemės ūkyje, kur vyrauja žemo produktyvumo maži ūkiai. Tuo tarpu Vilniaus apskrityje dirbantieji žemės ūkyje sudaro tik 5,5% darbo jėgos.

Egzistuoja dideli samdomojo darbo pajamų skirtumai tarp apskričių, labiausiai išsiskiria pažengusios apskritys (Vilniaus, Klaipėdos ir Kauno). Vyraujantis apskrityje menkai apmokamas darbas žemės ūkyje ir didelė socialinių išmokų dalis namų ūkių pajamų struktūroje yra pagrindinės tokių skirtumų yra priežastys. Atsilikusiose apskrityse socialinės išmokos sudaro apie pusę gyventojų pajamų, tuo tarpu šalies vidurkis siekia 30%.

Tiesioginės užsienio investicijos atskleidžia dar didesnius teritorinius skirtumus. 2004 metų pabaigoje tiesioginės užsienio investicijos tenkančios vienam gyventojui (TUI/gyv) Vilniaus apskrityje buvo daugiau kaip dvigubai didesnės nei šalies vidurkis. Mažiausios TUI/gyv. buvo Tauragės apskrityje net 72 kartus mažesnės nei Vilniaus apskrityje. 1997-2004 metais daugumoje apskričių skirtumas tarp TUI/gyv apskrityse ir šalies vidurkio pastoviai didėjo. Be to, tiesioginių užsienio investicijų srautai dažniausia yra nukreipti žemos bei vidutinės pridėtinės vertės ekonominėms veikloms (tekstilė, medienos apdirbimas).

Nors Lietuvoje vyrauja darbui imlios ekonominės veiklos, darbdaviai susiduria su problemomis ieškant kvalifikuotų darbuotojų. Toks reiškinys atspindi egzistuojantį struktūrinį nedarbą, kurį sąlygoja neatitikimas tarp darbo rinkos paklausos ir darbo jėgos kvalifikacijos lygio bei jos kėlimo galimybių.

2005 m. liepos 31 d. oficialiai paskelbti duomenys apie Bendrojo programavimo dokumento (BPD) priemonių įgyvendinimą atskleidžia:

• 2005 m. liepos 31 d. ES struktūrinių fondų ir Lietuvos bendrojo finansavimo lėšų buvo tik 3% įsisavinta ir deklaruota EK. 2004-2006 m. pagal BPD numatyta skirti 4.159,372 mln. Lt. Daugiausia lėšų (7%) buvo įsisavinta ir deklaruota pagal pirmąjį prioritetą Ekonominės ir socialinės infrastruktūros plėtra, mažiausiai (0%) – pagal antrajį prioritetą Žmogiškųjų išteklių plėtra. Pagal trečiajį prioritetą Gamybos sektoriaus plėtra įsisavinta ir deklaruota 0,34% nuo BPD įsipareigojimų.
• ES struktūrinių fondų paramos įsisavinimas pagal atskirus prioritetus nepriklauso nuo parengtų paraiškų skaičiaus. Pagal 3-ą prioritetą Gamybos sektoriaus plėtra buvo pateiktos 604 paraiškos ir sudarė didžiausią dalį (238%) nuo BPD trečiojo prioriteto įsipareigojimų. Tačiau tik 48 sutartys buvo pasirašytos finansinei paramai gauti ir sudarė 29% nuo BPD įsipareigojimų pagal šį prioritetą. Pagal 2-ą prioritetą Žmogiškųjų išteklių plėtra buvo pateiktos 404 paraiškos ir sudarė tik 69% BPD antram prioritetui skirtų įsipareigojimų, iš jų buvo pasrašytos 163 sutartys (34% numatytų lėšų). Toks didelis skaičius nepatvirtintų paraiškų galėtų būti aiškimamas sekančiai: paraiškos neatitinka keliamų reikalavimų; reikalavimai yra per daug prieštaringi, todėl sudėtinga priimti tinkamus sprendimus; vertinant gaunamų paraiškų kiekius bei efektyviai administruojant ES struktūrinių fondų lėšas nacionaliniai pajėgumai nėra pakankami.
• Skirtumai yra didžiuliai tarp atskirų apskričių, teikiančių paraiškas bei vykdančių ES struktūrinių fondų finansuojamus projektus. Didžiausia dauguma pareiškėjų yra iš Vilniaus apskrities. Lyginant Vilniaus apskritį su kitomis pažangiomis šalies apskritimis, kaip Klaipėdos bei Kauno, skirtumai siekia dešimtis kartų. Teritorinei sanglaudai turi didžiulį poveikį žinios ir kompetencija. Priemonių, numatytų pagal antrąjį BPD prioritetą Žmogiškųjų išteklių plėtra, įgyvendinimo analizė atskleidė, kad labiausiai atsilikusios šalies apskritys parengė tik vieną-dvi paraiškas, kurios dažniausiai nebuvo patvirtintos ir finansuotos. Nepakankamas ir netolygus ES struktūrinių fondų įsisavinimas apskrityse gali būti aiškinamas kompetencijos stoka rengiant paraiškas ES struktūriniams fondams bei nacionalinės sistemos sudėtingumu įgyvendinant BPD prioritetus.

Apskričių strateginiai plėtros planai didžia dauguma atspindi Lietuvos viziją bei galimybes kaip turėtų būti įgyvendinama Lisabonos strategija. Šiuo požiūriu yra svarbu įvertinti, ar apskrities išūkiai bei problemos atskleidžiamos plačiame socialiniame-ekonominiame kontekste, atitinka nacionalinius prioritetus – žinių ekonomiką, didesnį ir geresnės kokybės užimtumą bei tvirtesnę socialinę sanglaudą.

Daugumos apskričių strateginiai plėtros planai yra savivaldybių plėtros planų suvestinės, t.y. parengti „sumuojant“ savivaldybių strateginius planus. Todėl nėra pakankamai įvertinti vietos ištekliai. Iškelti prioritetai bei tikslai visose dešimt apskričių iš esmės atitinka nacionalinius ir

Lisabonos strategijos raidos prioritetus.

Remiantis išsamia apskričių strateginių plėtros planų analize išskiriami sekantys bruožai:

• Dauguma apskričių strateginių plėtros planų yra „infrastruktūrinės“ pakraipos. Apskričių administracija, bandydama spręsti esmines raidos problemas, dažniausiai apsiriboja investicijomis į infrastruktūros plėtrą, ignoruodama žmogiškųjų išteklių plėtrą. Dažniau renovuojami pastatai, perkama nauja įranga nei kuriamos modernios, atitinkančios rinkos poreikius programos, lankstūs mokymo metodai, vykdomi inovaciniai mokymai. Kuriant žinių ekonomiką, įsipareigojimai Lisabonos strategijos įgyvendinimui pastūmėja pereiti nuo „investicijų į produkciją“ link „investicijų į žmogų, jo kūrybiškumo ugdymą“. Vykstantys kokybiniai pokyčiai ekonominio mąstymo procesuose dar ne visada įveikia paveldėtą sampratą apie ekonomikos raidą. Plėtojant žinių ekonomiką investicijos į infrastruktūros plėtrą turi būti tolygiai koordinuojamos su investicijomis į nuolatinį mokymąsi.
• Apskričių strateginės plėtros planuose nėra pakankamai įvertintas socialinės-ekonominės sanglaudos prioritetas. Teritoriniai skirtumai nėra tiksliai identifikuoti kaip atskira tolygios raidos problema; dažniausiai nėra numatyti nei prioritetai, nei tikslinės priemonės skatinančios sanglaudą. Pavyzdžiui, pagal Lietuvos Respublikos teritorijos Bendrąjį planą labiausiai atsilikusių Alytaus, Marijampolės, Tauragės, Telšių ir Utenos apskričių regioniniai centrai turėtų tapti regioninės plėtros centrais ir duoti impulsą aplinkinių teritorijų (išsidėsčiusių 50–70 kilometrų) plėtrai ir tokiu būdu siekti stipresnės socialinės–ekonominės sanglaudos apskrityje. Tačiau minėtų apskričių strateginiuose plėtros planuose nėra numatyta tikslinių priemonių, sprendžiant šias problemas. Nėra išskirti probleminiai regionai, nenumatytos priemonės jų atgimimui. Daugumoje apskričių gyventojų mobilumo problema siejama su transporto infrastruktūros plėtra. Deja, planuose nėra numatyta pakankamai priemonių plėtoti viešojo transporto sektorių, kad paskatinti periferijos integraciją bei teritorinę sanglaudą.
• Apskritys, kurių planuose nurodomas numatytų priemonių įgyvendinimo biudžetas, nurodo, kad priemonių įgyvendinimui reikėtų pritraukti apie 50% ES struktūrinių fondų lėšų. Tačiau visos apskričių administracijos pripažįsta, kad trūksta reikiamos kompetencijos inicijuoti regioninius projektus bei rengti dokumentaciją. Tik keletas apskričių nurodo, tikslines priemones reikalingas efektyviai pasinaudoti ES struktūriniais fondais bei kita užsienio parama.

CONCLUSIVE REMARKS

In line with Lisbon strategy Lithuania committed itself to become a high value-added, high employment growing knowledge economy able to ensure social cohesion and environmental sustainability. As a part of the European Union, Lithuania needs to sustain its social model based on human development principles – to enlarge people’s choices, promote equality in opportunities, life long learning and empowerment.

Among the main challenges that faces Lithuanian society are:
• Rapid economic growth does not provide suffiicent prerequisites to territorial cohesion, high well paid employment, and innovation;
• The pace of utilisation EU structural funds is slow and characterised by immense territorial disparities which may jopardise their impact on implementation of Lisbon strategy.

Lithuanian economy is one of the fastest growing economies in the EU. Real GDP has increased by 6.7 % during 2004 in Lithuania while the EU (25) indicator was 2.3%.

Although Lithuanian economy is growing faster than the EU average, it continues to lag behind in terms of innovation, and socio-economic cohesion. By now low value added activities dominate in the economy, while territorial disparities in economic and human development continue to be wide with wealth and opportunities concentrated in big cities and narrow range of territories. Dominant in the majority of counties low value added economy does not generate sufficient demand for highly skilled labour slowing down the process of innovation.

In 2003, only in Vilnius and Klaipėda counties GDP per capita exceeded the national average. Moreover, for all counties the GDP gap between the national average had widened since 1997.

Annual average unemployment level is an important indicator of cohesion, however it does not reflect the ‘quality’ of employment. For example, unemployment in one of the most bacward Taurage county is lower than the national average. The gap between Taurage county and the rest of Lithuanian counties in earned income is the widest, however. In Taurage county 41% of the labour force employed in agriculture where dominate low productive small farms. In Vilnius county, for example, employment in agreculture is 5.5% of the labour force.

The wide gap in earned income between the advanced Vilnius, Klaipėda and Kaunas counties and the rest of Lithuania could be ascribed to two core reasons – dominance of low paid employment in agriculture and big proportion of social benefits in total household income. Social benefits account for more that half of earned income in backward counties while the national average does not exceed 30%.

The situation with direct foreign investment (DFI) shows even wider territorial disparities. By the end of 2004 per capita direct foreign investment in Vilnius county was more that twice the national average and 72 times exceeded the lowest indicator for Taurage county. The gap in DFI between counties and the national average had substantally widened for the majority of counties between 1997 and 2004. Moreover, the inflow of foreign investment mostly goes to low/medium value added economic activities (textles, timber processing).
The size of FDI, should not be considered by county administrations a kind of a panacea for local economy. What is often overlooked is that the response of local economy to the positive effects of the FDI largely depends on the quality of the human capital. FDI goes where the human capital is adaptive for new standards and requirements brought by the FDI, while the most desired effects of the FDI – spillovers of foreign technology and skills to local industry – are only possible if the same human capital is of the right quality and receptivity.

Despite the fact that, most economic activities in Lithuania continue to be labour intensive employers face difficulties in finding the right employees, which indicates the existence of structural unemployment, caused by mismatch between labour demand supply aggravated insufficient access to effective life long learning.

Official statistics on the Implementation of Single Programming Document (SPD) dated 31st July 2005 reveal the following:
• From more than four billion Lt of EU and national funds allocated for all five SPD priorities for the period 2004-2006, only 3% was absorbed and declared to the European Commission. The highest level of absorption was for the first priority” Development of social and economic infrastructure” (7%) and the lowest for the second priority “Human resources development” (0%). The third priority “Development of productive sector” was able to utilise and declare 0.34% of total SPD allocation to this priority.
• Absorption of SPD funds by priority does not depend on the number of applications. The greatest number of application was received for the third priority “Development of productive sector”-604 applications for total sum of 238% of SPD allocation for this priority. However of this numerous applications only 48 contracts were signed for 29% of total allocation. For the priority Human Resources Development 404 applications was submitted (69% of total allocation for this priority) of which 163 contracts have been signed (34% of total allocation). Such a high proportion of rejected applications may be related to three main reasons – applications do not meet requirements, requirements and assessment rules are too contradictory and complicated and give room for arbitrary decisions, the national capacity is insufficient to evaluate applications and manage allocation and utilisation of EU Structural Funds at large.
• The gap in the number of applications and pace of absorption of Structural Funds between the counties is enormous. Vast majority of applications comes from the only Vilnius county. On average the difference between the Vilnius county and the most advanced Klaipeda and Kaunas county it tenfold. Given the immense importance of competence and skills for territorial cohesion we examined the process of SPD implementation for Human Resources Development priority by county. The majority of backward counties that, according to their plans, experience sharp need in competent labour force, have submitted one-two applications of which often not a single application was approved and financed. The reason for insufficient utilisation of Structural funds in counties may be related to lack of competence to apply for funding at the local level as well as to faults in the national system of SPD implementation or to both.
County development plans to a large extent reflect Lithuania’s capacity and vision of how it intends to implement Lisbon strategy. In this context it is important to assess whether county plans address challenges that faces Lithuanian society and set out a broad socio-economic context conducive to the implementation of key national priorities – growing knowledge economy, highly paid full employment and socio-economic cohesion
Conceptually the majority of county plans are more look like the sum of municipal plans rather that a higher level strategy aimed at mobilising local resources. Priorities and goals proclaimed in all ten county strategic plans are generally consistent with the national development priorities
in line with Lisbon strategy.
In depth analysis of measures by means of which the priorities and goals are to be implemented revealed the following most common to the majority of county plans features:
• The majority of county plans are ‘infrastructure’ biased. In other words, county administrations often try to solve crucial development problems by investing in physical infrastructure, underestimating the ‘software’ aspect of problem solution. Most indicative in this respect is human resource development. Often access to marketable skills and life long learning is more related to renovation of buildings and purchase of equipment than to formulation of adequate curricula, flexible training programmes and empowering teaching methods. Commitment to Lisbon strategy in building knowledge economy has inspired a shift from investing in ‘means of production’ towards investing in people and their creativity. The ongoing qualitative change in economic thinking, however, has not yet fully overcome the influence of inherited from the past ‘extensive’ approaches to economic development. In a knowledge economy investment in physical infrastructure should be adequately combined with interventions to promote life –long learning.
• In all county plans the priority of socio-economic cohesion is underrepresented and its impact on county development is obviously underestimated. Plans lack measures aimed at bridging gaps in territorial development within the county. For example, according to the Master Plan of the Territory of the Republic of Lithuania economically advanced territories in Alytus, Marijampolė, Utena, Tauragė and Telšiai counties should become regional growth centres and give impulse to socio-economic development of surrounding territories at a range of 50-70 km. Respective county plans, however, do not offer appropriate measures in this context. No county administration has mapped out deprived areas and proposed feasible measures/projects for their regeneration. In many county plans important factor of territorial cohesion – mobility of county inhabitants is mostly addressed by improving roads than by developing network of accessible and affordable public transport.
• The counties, that presented budgets in their plans, indicated that, on average, they need to attract almost 50% of total budget from EU funds and other foreign donors for the plan implementation. Although all county administrations acknowledged that they lack competence necessary for the formulation of feasible territorial projects and preparation of project documentation, few of them have a separate goal backed up by system of measures aimed at building local capacity to attract and effectively utilise EU structural funds and other foreign assistance.

Leave a Comment