Žemės ūkio infrastruktūra

Žemės ūkio infrastruktūra
Esmė ir skirstymas
Infrastruktūra – ž.ū. infrastruktūra apima šakas, aptarnaujančias gamybos procesą. Tikslas – gauti kuo daugiau galutinės produkcijos.
Infrastruktūra: 1) gamybinė sudaro šakos, tiesiogiai aptarnaujančios gamybą (gamybinis transportas, elektros tiekimo linijos, agroservisas, remonto dirbtuvės, saugyklos)

2) socialinė – vet.tarnyba, melioracija.
Gamybinės infrastruktūros tikslas gauti kuo daugiau produkcijos.
Socialinę infrastruktūrą sudaro visos šakos, kurios užtikrina normalias darbines darbuotojų sąlygas. Šakos skirstomos į :

Komunalinis ūkis;

Maitinimo įstaigos;

Sveikatingumo zonos;
Visuomeninis transportas;
Mokyklinės įstaigos.
Tikslas – užtikrinti darbuotojams geras darbo sąlygas.

Ž.ū. materialinė – techninė bazė (MTB)
MTB sudaro gamybos priemonių, technologijų visuma. MTB sudaro šie elementai:
1. Žemė
2. Biologinės darbo priemonės (gyv. irr daugiamečiai sodiniai)
3. Mechaninės darbo priemonės (pastatai, įrengimai, technika)
4. Biologiniai darbo objektai (sėklos, pašarai, trąšos)
5. Mechaniniai darbo objektai.(degalai, remonto darbai, statybinės m-gos, tepalai).

Energetika ir transportas ž.ū.
Mašinų sistema – įvairiarūšių,viena kitą papildančių energetinių ir darbo mašinų sistema. Darbo mašinos be energertinių jokio darbo negali atlikti (priekaba, kultivatorius ir pan.).
Mašinų sistemos: 1) atskirų produktų gamybos ( tinka gyv.priežiūrai, javų auginimui).

2) atskirų darbo procesų ( tinka arimui).
Energetinį galingumą sudaro traktorių, kombainų, automobilų mechaninių variklių, elektros variklių galingumų visuma.

Ž.ū. chemizavimas

Tai chemijos priemonių pagamintų m-gų panaudojimas ž.ū. Tikslas – padidinti augalų derlingumą ir gyvulių produktyvumą. Yrra kelio chemizavimo kryptys: dirvų tręšimas; chemijos priemonių taikymas prieš piktžoles, ligas, kenkėjus; mineralinių pašarų, sintetinių baltyminių priedų naudojimas gyvulininkystėje.
Analizuojant chemizavimą yra skaičiuojama eilė ekonominio efekto rodiklių:
1) augalų derlingumo padidėjimo
2) gyvulių produktyvumo padidėjimo
3) papildomos pajamos.
Taip pat skaičiuojama ekonominio efektyvumo rodikliai :
1) papildomų ga

amybos išlaidų našumas;
2) papildomas pelningumas

Mokslo ir technologijos pažanga
Tai visos materialinės techninės bazės kokybinis tobulėjimas.
Formos: 1) biologinė pažanga – tai yra naujų gyvulių, kultūrų veislių išvedimas, naujų chemikalų, naujų trąšų kūrimas, žmogaus poveikis gamtos apsaugai. 2) mechaninė pažanga – tai naujos technikos sukūrimas, diegimas, naujų technologijų sukūrimas, naujų pastatų statyba. 3) organizacinė pažanga – tai darbuotojų kvalifikacijos kėlimas.Pažanga koncentruojama mokyklose, institutuose ir pan.

Pagrindiniai institutai užsiimantys mokslo ir technikos pažanga.
1. LT žemdirbystės inst. Dotnuva.Tai žemės dirbimo, augalų apsaugos, bitininkystės problemų tyrimai.
2. LT sodininkystės ir daržininkystės inst. Babtai. Naujų sodo ir daržo augalų išvedimas, auginimo ir derliaus nuėmimi technologijos.
3. LT ž.ū. mechanizacijos inst. Raudondvaris. Ž.ū. mašinų parko komplektavimas ie eksplotavimas. Ž.ū. produkcijos koncervavimo būdai, jų tyrimas.
4. LT melioracijos inst. Vilainiai, Kėdainių raj.. Ekologinė melioracija, melioracinių sistemų eksplotavimo tyrimų būdai.
5. LT veterinarijos inst. Kaišiadorys. Tai gyvulių ir paukščių liigų diagnastika, vet. Ir sanitarinių technologijų kūrimas ir taikymas.
6. LT gyvulininkystės inst. Baisiogala. Gyvulių kūrimas ir gyvulininkystės produktų kokybės gerinimas, gyvulių genetika, mityba, selekcija.
7. LT agrarinės ekonomikos inst. Vilniuje.Ekonominiai ir socialiniai tyrimai ž.ū. įmonėse ir organizacijos.
8. LT maisto inst. Kaunas. Tai pagrindinių maisto produktų perdirbimas ir naujų technologijų taikymas.

Ž.ū. gamybos išdėstymas, specializavimas, koncentravimas.

Gamybos esmė ir principai
Gamybos išdėstymas rodo produkcijos ir žaliavų gamybos pasiskirstymą teritorijoje. Jis priklauso nuo gamtinių sąlygų, ekonominių sąlygų, nuo dirvos tipo.
Principai: yra bendrieji ir specifiniai. Bendrieji – ž.ū. vertinimas prie žaliavų šaltinio; visų ša

alies regionų kompleksinė plėtra – diversifikacija; šalies regeionų tolygus ekonominis plėtojimas. Specifiniai: genetinių sąl. Max panaudojimas; proporcijų tarp ž.ū. šakų laikymasis; ž.ū. infrastruktūros plėtojimas

Ž.ū. zonos ir regionai. LT skirstoma į 3 zonas: vakarų, vidurio, rytų, kurios skiriamos pagal klimatą, dirvą ir reljefą.
Vakarų zona: 1. Pajūrio pazonis (Kalipėda, Kretinga, Šilutė)

2. Žemaitijos aukštumos pazonis ( Šilalė, Tauragė, Kelmė, Skuodas, Telšiai ir kt.)
Būdinga vėlesni pavasariai, dirva labiausiai tinka kultūrinėms pievoms ir ganykloms. Specializacija į gyvulininkystę.
Visurio zona: 17 rajonų: Kaunas, Mažeikiai, Prienai, Šakiai, Šiauliai ir kt. Vyrauja lygumos, derlingas dirvožemis, gaunami didžiausi derliai. Tinka dirva javų, linų, cukr.runkelių auginimui. Specializacija į augalininkystę, bet ir į gyvulininkystę.
Rytų zona:1) aukštumų pazonis: (Alytus, Molėtai), 2) pietryčių LT pazonis ( Ukmergė, Vilnius Varėna ir kt.) Sąlygos yra blogesnės, nes yra didelis akmenuotumas, daug kalvų, sklypai mažesni.

Ž.ū. gamybos specializavimas.
Tai darbo pasidalijimas, kokių produktų daugiausia gaminama atskirame regione. Tiriant ūkį, specializaciją pasiekti sunku. Ji nustatoma pagal gamybos šaką. Šaka – tai ž.ū. sistamos dalis, turinti specifines gamybos priemones, technologiją ir gaminanti jai būdingą progukciją. Augalininkystėje naudojamos priemonės nenaudojamos gyvulininkystėje ir atvirkščiai, nes tai specifinės priemonės. Šakos skirstomos pagal produkto formą: prekinės, neprekinės, mišrios. Prekinė šaka – visi produktai parduodami. Neprekinė šaka – produktai paliekami ūkyje tolimesnei gamybai. Mišri šaka – dalis produkcijos parduodama, o kita laikoma vėlesniam panaudojimui.Pagal ūkinę reikšmę: pagrindinė šaka – produkcija sudaro didžiausią dalį prekinės produkcijos struktūroje. Pa

apildoma šaka – sudaro mažą, bet reikšmingą dalį. Pagalbinė šaka – aptarnauja pagrindinę ir papildomą šakas.
Specializacijos priklauso nuo: geografinės vietos, ūkininko kvalifikacijos, rinkos kainų, valstybės vykdomos agrarinės politikos.
Specializacijos rodikliai: 1) pasėlių struktūra; 2) gyvulių bandos struktūra; 3) prekingumas.

Ž.ū. gamybos koncentravimas
Tai gamybos išteklių sutelkimas atskiruose objektuose. Koncentravimo būdai : centralizavimas – atskirų ūkių ar jų dalių jungimas į vieną; intensyvinimas – sutelkimas į vieną ūkį, stengiamasi kad tie ūkiai duotų kuo didesnę naudą; mechanizavimas – mašinų sutelkimas ir jų naudojimas gamyboj. Sutelkiama viename ūkyje, kooperavimas – apjungiami ištekliai į bendrą nuosavybę; integravimas – integraciją visų priemonių ir sutelkimas į gyv. auginimą, tai prekybos apjungimas ir pan.

Ž.ū. gamybos kooperavimas
Tai bendradarbiavimas. Pagrindinis koperavimo tikslas – efektyvesnis ūkininkavimas ir koperatyvo narių socialinių ir ek. Poreikių tenkinimas. Yra kelio koperavimo rūšys: 1) ž.ū. gamybos koperatyvai – ūkiai apsijungia į bendrą nuosavybę ir bendrai dirbama. 2) paslaugų ž.ū. koperatyvai – remonto, technikos, sandėliavimo, pasėlių priežiūros, derliaus nuėmimo paslaugos. 3) produkcijos perdirbimo koperavimas – išauginta produkcija perdirbama.4) ž.ū. kredito koperatyvai – kredituoja verslą, skolina pinigus, ieško kreditorių ir pan.

Ž.Ū. intensyvinimas
Esmė ir veiksniai.
Intensyvinimas – procesas, kai panaudojant tuos pačius ek. Išteklius gaunami geresni ek. Rezultatai. Ekstensyvus būdas – primelžiama daugiau esant daugiau karvių, gaunami didesni rezultatai, didinant ek. išteklius.
Pagrindiniai intensyvinimo veiksniai.
1) techniniai – technologiniai – skatina žemės ir gyvulių produktyvumą: min.trąšos ir jų kokybė, dirvos vandens optimalaus reguliavimo priemonės, produktyvios gyvulių veislės, optimalus gyvulių šėrimas.
2) Ekonominiai – organizaciniai – skatina racionaliai naudoti įd

dėjimus ir mažina išlaidas: ž.ū. mašinų sistemos tobulinimas, racionalus aprūpinimaspriemonėm, transporto ir ryšių priemonių tobulinimas.
3) Socialiniai – ekonominiai – sprendžia, gerina darbuotojų darbo sąlygas ir visą gamybą: darb.kvalifikacijos kėlimas, rinkos santykių plėtra, valstybinio reguliavimo tobulinimas.
Kiekybiškai išreiškiant veiksnius skaičiuojami intensyvinimo rodikliai: 1) pagr.kapitalas; 2) gamybos kaštai;3) darbo sąnaudos. Šie rodikliai skaičiuojami daline išraiška. Papildomi rodikliai: * darbo procesų mechanizuotumas, * gyvulių aprūpintumas pašarais, * trąšų sunaudojimas kg/ha.

Ž.ū. produktų rinka

Rinkos esmė bei reguliavimas.
Ž.ū. produktų rinka: 1) ž.ū. produktų gamintoja – sprendimai – pasiūla. 2) ž.ū. produktų vartotojai – perkamoji galia – paklausa.
Ž.ū. produktų rinka – tai mainai, pasireiškiantys tarp gamintojų ir vartotojų, kurių sprendimai ir perkamoji galia formuoja pasiūlą ir paklausą. Gamintojai: ūkininkų ūkiai; ž.ū. įmonės. Vartotojai: perdirbamos pramonės įmonės, galutiniai vartotojai.
Rinkai būdinga grynoji arba tobuloji konkurencija, kuriai būdinga: daug gamintojų, produktas yra vienarūšis, laisvas patekimas į rinką, kaina nustatoma atsižvelgiant į paklausą ir pasiūlą.
Šią rinką apsprendžia 3 elementai: 1. Pelnas (skatina gamybą)

2. konkurencija ( skatina kokybę)

3. kainų sistema (formuoja paklausą ir pasiūlą).
Rinka būna vietinė (vidaus) ir tarptautinė (užsienio).
Vietinė rinka – būdingas paklausos sumažėjimas ž.ū. produktams. Tai lėmė: kainų augimas; šeimos pajamų mažėjimas 1 gyventojui; konkurencingų produktų iš užsienio padidėjimas; pakeičiančių produktų atsiradimas.
Vietinė rinka reguliuojama šiais aspektais: 1. Geros kokybės produktai yra didesnės kainos.

2. kainų dydis derinamas prie pasaulinių rinkos kainų.
Tarptautinė rinka – reguliuojama taip: nevaržomas eksportas, o ribojamas importas. Įstatymai: muitinės 1994m; muitų tarifų 1993m; nutarimas “dėl prekių eksp. Ir inporto reguliavimo LT tvarkos”.
1. muitai, muitų tarifai – mokesčiai už įvežamą produkciją į šalį. Jų norma 20-25%. Muitų rūšys: -konvenciniai importo muitai 5-10%; preferenciniai; apsauginiai muitai; protekciniai muitai taikomi norint papildyti biudžetą.
2. Kokybės sertifikatai – produktų patvirtinimas.
3. Kvotos – įvežamos produkcijos kiekio apribojimas.
4. Licenzijos.

Produktų kainos ir jų nustatymo metodai.
Kaina – prekės vertės piniginė išraiška. Pagal kainas siekiama 4 tikslų:
1) pelno siekimas;
2) pardavimų apimties tikslas;
3) konkurencija;
4) prestižas.
Kainą lemiantys veiksniai:
1) prekės (produkto) pobūdis: gamybinio ir asmeninio vartojimo;
2) prekės kokybė – visuma savybių, apibūdinančių produkto tinkamumą vartojimui: tiesioginė ir išvestinė (produkto pateikimas ir įpakavimas);
3) prekės gyvavimo laikas. Yra 4 fazės. 1) įvedimas į rinką; 2) augimas; 3) branda; 4) smukimas.
4) Gamintojo tikslas (pelno, konkurencijos ir pan.).

Kainų nustatymo metodai
Tai kainodaros metodai:
1) bendrųjų kaštų metodas- randami PK ir KK, dalinami iš produkcijos kiekio, randama savikaina, pridedame antkainį.Metodo trūkumai: neatsižvelgiama į konkurentų kainas, situaciją rinkoje.
2) Nenuostolingumo metodas – randamas lūžio taškas( situacija, kai pajamos padengia išlaidas).
3) KK metodas – sudedami kaštai ir dalinami iš produktų kiekio ir randami vidutiniai KK.
4) Einamosios kaino metodas – kaina nustatoma pagal paklausą. Optimali kaina – kai gaunamos didžiausios pajamos.
5) Vertinio reikšmingumo metodas – jei vartotojas nevertina produkto, jo kaina bus mažesnė.
6) Konkurencinių pasiūlymų metodas – sudaromas kontrakto, vienkartinai-sutartinės kainos.

Pajamos žemės ūkyje.
Pajamų esmė ir skirstymas
Pajamos – pinigų suma už parduotą produkciją ar atliktą darbą.
Pajamos: 1) gamintojų – pajamos už parduotus produktus ir atliktus darbus.
2)turto – gautos už naudojamą turtą.
4) valstybės teikiamos – transferiniai mokėjimai( dotacijos, premijos, stipendijos, pensijos).

Pajamos ž.ū. įmonėje: augalininkystės ir gyvulininkystės produkcijos pardavimo pajamos; kitos pardavimo pajamos; pajamos už paslaugas ir atliktus darbus;
Finansinės veiklos pajamos.
Pajamų formos: bendrosios pajamos, vidutinės pajamos, ribinės pajamos.
Pajamos skirstomos : atsiskaitymai su tiekėjais, su valstybės iždu, su SODRA, su darbuotojais už darbą, turto draudimas, atsiskaitymai už nuomą ir komunaline spaslaugas.

Pelnas, jo sudarymo teorijos.
Pelnas – tai skirtumas tarp piniginių pajamų ir BK. ( P=PP-BK)
Teorijos:
1) rizikos teorija – pelnas – mokestis turto savininkui už riziką, su kuria jis susiduria investuojant pinigus.
2) Pusiausvyros teorija – rinkoje nusistovi kaina, garantuojanti vidutinį pelną
3) Monopolijos teorija – jei gaunamas produktas unikalus, tai kaina nustatoma tokia, kad gauti max pelną.
4) Inovacijų teorija – įdiegiant naujovę, jos savininkas gauna didelį pelną, lyginant su konkurentais.
5) Efektyvaus valdymo teorija – pelnas gaunamas dėl gero personalo, sugebėjimo, gamybos, vadovavimo.

Vadovavimo (valdymo) stiliai: 1. Autoritarinis – griežta, tiesioginė kontrolė. 2 kraštutinuimai: ekspozicinis – įsakomasis ir geranoriškas – įsakomasis.

2. demokratinis – problemų demokratinis sprendimas; grynas demokratinis ir geranoriškas demokratinis.

3. anrchinis – jokios tiesioginės kontrolės, vadovavimo.
Yra 4 bendravimo lygiai: vitalinis (buitinis) (žemiausias); emocinis; intelektinis; dvasinis (aukščiausias)- nežeminant be pykčio.
Pelną formuojantys veisniai: 1. Vidutiniai kaštai – t.y. savikaina; 2. Gamybos ir pardavimo apimtis. Veiksniai augalininkystėje- pasėlių plotas ir derlingumas, bendroji produkcija, prekinė produkcija, pardavimo kaina, pardavimo pajamos. Veiksniai gyvulininkystėje – gyvulių skaičius ir produktyvumas, gyvulininkystės bendroji produkcija, prekinė produkcija, pardavimo kaina, pelnas.
Pilnoji realizavimo savikaina : darbo užmokestis; pašarų išlaidos; einamojo remonto išlaidos; kitos išlaidos.

Pelno rūšys. Pelno didinimo veiksniai.
Pelno rūšys yra : * bendrosios; * veiklos; * grynosios. Pelno didinimo veiksnys yra pardavimo kainos ir gamybos apimties didinimas, mažinimas gamybos išlaidų.

Ž.ū. plėtra
Ž.ū. vaidmuo LT ekonomikoje.
Ž.ū. užima vieną iš svarbiausių šakų, aprūpina žaliavom pramonę. Ž.ū. – tai verslas, kurio ypatumai yra šie:
1) ž.ū. produktai parduodami idealioje rinkoje, o žaliavos perkamos valdomose rinkose (kainas diktuoja gamintojas)
2) sunkiau reguliuoti gamybą, didžiausia gamybos kaštų dalis tenka pastoviems kaštams
3) technologijų plėtrakituose ūkiuose yra nedidelė
4) ž.ū. produkcijos paklausa yra neelastinga.Padidėjus kainai, pirkimas sumažėja.
5) Gamintojams tenka mažesnė PVM dalis.

Ž.ū. konkurentabilumas.
Tarptautinėje rinkoje konkurentabilumą sudaro įvairūs rodikliai:
Bendrieji rodikliai- BVP, ekonomikos augimo tempas %, pragyvenimo lygis.
Ryšiai su užsieniu rodikliai – prekių eksportas ir inportas, prekybos balansas
Valstybės valdymo rodikliai – šalies skola, valstybės biudžeto išlaidos.
Finansiniai rodikliai- kapitalo vertė, bankų veiklos efektyvumas.
Infrastruktūros rodikliai- transporto, elektros sąnaudos, ariamos žemės plotas.
Valdybos rodikliai – darbo kaina darbo rinkoje, išteklių naudojimo efektyvumas.
Gyventojų rodiklai – užimtumas, nedarbas, švietimo sistemos kokybė.
Mokslo, technologijų rodikliai – išlaidos moksliniams tyrimams.

Leave a Comment