Es kaimo plėtros politika

TURINYS

Įvadas
1. Integruotos kaimo plėtros principai ..................... 4
1.1. Integruotos kaimo plėtros samprata ................... 4
1.2. Kaimo bendruomenės ....................... 5
1.3. Kaimo lyderiai ir jų ugdymas.................... 6

2. Parama žemdirbiams ir kaimo gyventojams ES ............... 7
2.1. ES struktūrinė politika ir paramos tikslai................ 7
2.2. Struktūrinių fondų veiklos principai................... 8
2.3. Planavimo ir įgyvendinimo mechanizmai............... 9
3. ES parama žemdirbiams ir kaimo gyventojams rengiantis narystei ....... 11
4. Parama žemdirbiams ir kaimo gyventojams, Lietuvai tapus ES nare...... 14
5. Pagrindinės paramos kryptys ....................... 15
2.7. Žemės ūkio produktų perdirbimo ir marketingo gerinimas ........ 29
2.8. Miškininkystė .......................... 30
2.9. Kaimo vietovių pertvarkymas ir plėtra ................. 31

6. Derybos dėl integracijos į ES ...................... 31

Šaltiniai .............................. 33

1. INTEGRUOTOS KAIMO PLĖTROS PRINCIPAI

1.1. Integruotos kaimo plėtros samprata. Svarbiausi ES kaimo vietovių pllėtros principai ir integruotos kaimo plėtros samprata išdėstyta Europos Tarybos 1995 metais parengtoje Kaimo vietovių chartijoje bei Cork’o konferencijoje, įvykusioje 1996-aisiais Airijoje.
Pagal šią chartiją kaimas turi būti patraukli ir saugi gyventi vieta, su gera infrastruktūra, gyvybingais žemės ūkio, miškininkystės, žuvininkystės bei kitos veiklos sektoriais, su sveika aplinka, išsaugotu bei puoselėjamu kraštovaizdžiu. Visi kaimo regionai turi būtų plėtojami tolygiai, derinant socialinę ir ekonominę politiką.
Be žemės ūkio politikos, kaimo vietovių plėtra ES apima kaimo vietovių teritorinio planavimo, bendruomenių formavimo, turizmo ir laisvalaikio, užžimtumo ir socialinės apsaugos, aplinkosaugos, regioninės politikos elementus. Kaimo plėtros prioritetai nustatomi, atsižvelgiant į specifinius regiono išteklius, socialinę, demografinę situaciją, ūkinės veiklos plėtojimo galimybes.
Svarbiausi ES valstybių kaimo vietovių plėtros strategijos principai:
• integracijos: kaimo problemos apima ne tik žemės ūkį, bet ir ki

itų kaimo verslų plėtros bei socialinę sferas. Problemoms spręsti būtinas integruotas požiūris, taikytina integruota paramos sistema;
• įvairovės: kaimo plėtra turi jungti ekonominę, socialinę, kultūrinę veiklą;
• nenutrūkstamumo: kaimo plėtros politika turi saugoti gamtos išteklius, biologinę įvairovę bei regionų kultūrinį identitetą ateities kartoms;
• vietinio savarankiškumo: kaimo plėtra turi būti kuo labiau decentralizuota visais lygiais (vietos, regiono, šalies, Europos).
Taigi ES žemės ūkio ir kaimo politika orientuota į integruotos kaimo plėtros viziją. Svarbiausi dabartinės politikos bruožai: BŽŪP rinkos sektoriaus reformos užbaigimas bei kaimo plėtra, atnaujinant kaimiškas vietoves, išsaugant gamtinį kraštovaizdį.
Siekiant įgyvendinti kaimo vietovių plėtros strategijos principus, ES keičiama žemės ūkio politika bei paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai santykis, vis didesnę struktūrinių fondų lėšų dalį skiriant kaimui. Įvertinus globalizacijos ir aplinkosaugos tendencijų pasekmes, po 2006 metų numatoma keeisti ES biudžeto pasiskirstymą žemės ūkio ir kaimo plėtrai. Kaimo plėtros politikai įgyvendinti numatoma skirti 30 proc., agrarinei aplinkosaugai – 45 proc., rinkai – 10 proc., ūkių pertvarkai – 15 proc. lėšų, skirtų žemės ūkiui iš ES biudžeto.
Dauguma ES kaimo plėtros prioritetų, išdėstytų Europos Tarybos reglamente 1257/1999/EB, tinka ir Lietuvai. Tačiau valstybės finansinės galimybės yra ribotos. Be to, turėtų būti didesnė kaimo gyventojų iniciatyva ir suinteresuotumas gerinti savo gyvenimo kokybę. Kaip yra ES, taip ir Lietuvoje vienu svarbiausių kaimo plėtojimo principų turėtų būti vietinis savarankiškumas, kurio es
smė – decentralizuota kaimo vietovių plėtra, bendruomenių kūrybinis aktyvumas.

Vietinis savarankiškumas suprantamas kaip planavimas iš „apačios į viršų“. ES sprendimai dėl kaimo plėtros regione ar visoje šalyje priimami remiantis vietos bendruomenių sukurta kaimo vizija (1 pav.).

Integruotos

kaimo

plėtros planas

Kraštovaizdžio,

gamtos apsaugos makroregionai

planas

Žemės ūkio sektoriaus

restruktūrizavimo planai mikroregionai

kaimai/bendruomenės

1 pav. Integruotos kaimo plėtros planavimo schema

Kaimo bendruomenės. Kaimo bendruomenės yra trečioji savivaldos pakopa. Jos paskirtis – bendradarbiauti su kitomis bendruomenėmis, aukštesnės pakopos savivaldos institucijomis. Perspektyviausiu dabartinio kaimo socialinės organizacijos akcentu turėtų tapti stambesnės kaimo gyvenvietės ir miesteliai.
Kaimo bendruomeniškumas aktualus dėl:
• tarpusavio pagalbos, sprendžiant gyvenimo ir ekonominės veiklos problemas;
• kultūros tęstinumo. Tik intensyviai tarpusavyje bendraujantys žmonės puoselėja kultūrinio elgesio normas ir istorinį paveldą;
• socialinės tvarkos palaikymo ir priešinimosi negatyviems reiškiniams;
• įgimto žmonių bendravimo, kurio dėka įgyjama patirtis bei kultūra.

Bendruomenės rengia kaimo plėtros planus: kaimo atnaujinimo, turizmo, kaimo infrastruktūros, švietimo, mokymo ir kitus projektus. Bendruomenių iniciatyvoms skatinti teikiama valstybės finansinė parama.
Turėtų kisti kaimo seniūnijos ir net rajono savivaldybės veikla. Šios institucijos privalėtų daugiau užsiimti mokyklų, kultūros įstaigų, visuomeninių organizacijų, kaimo bendruomenių veiklos skatinimu. Socialinių pajėgų telkimas turėtų didelės įtakos kaimo žmonių bendruomeniškumo ugdymui.
Bendruomenės plėtros sėkmės veiksniai:
• visų pripažintas lyderis;
• įvairi bendruomenė (bendruomenėje turi būti kuo įvairesnio išsilavinimo, socialinės padėties, įsitikinimų, vertybių supratimo žmonės);
• atvira bendruomenė (įsileisti į bendruomenę kiekvieną norintį, neužsidaryti, ieškoti savitarpio supratimo);
• mokymas, seminarai;
• gero bendruomenės plėtros modelio parengimas ir

r jo įgyvendinimas;
• geranoriškas, nuoširdus darbas, noras veikti;
• bendravimas (gyventojų apklausos, informaciniai leidiniai, įvairūs renginiai);
• tikėjimas pasirinktos veiklos sėkme.
Kaimo lyderiai ir jų ugdymas. Aktyvinant kaimo bendruomenių veiklą, svarbus vaidmuo tenka jų lyderiams. ES šalių patirtis rodo, kad kaimo lyderiai bendruomenėms padeda įgyvendinti įvairius kaimo atnaujinimo projektus, steigti gamintojų organizacijas.
Lyderiais dažniausiai tampa asmenys, sėkmingai veikiantys savo aplinkoje (efektyviai ūkininkaujantys ūkininkai, aktyvūs žemės ūkio konsultantai, dvasininkai, mokytojai ir kt.). Paprastai lyderiai turi organizacinių gabumų, moka įtraukti kitus į bendrą veiklą, sugeba vadovauti, formuoti kaimo gyventojų poziciją.
ES valstybės remia kaimo lyderių ugdymą. Žmogus, rengiamas lyderio vaidmeniui, išklauso tam tikrą psichologijos kursą, lavina gebėjimus telkti intelektualinius ir finansinius išteklius bendram kaimo gyventojų tikslui pasiekti.
Aktyvinant kaimo gyventojų veiklą, svarbus ir nevyriausybinių organizacijų vaidmuo (bendrijos, fondai, klubai ir pan.). Žmonės apmokomi, kaip kurti organizacijas, tvarkyti juridinius reikalus, bendradarbiauti su savivaldybėmis, spręsti mokesčių problemas, rasti lėšų veiklai.
Kaimo gyventojų aktyvumui ugdyti pasitelkiama ir vietinė žiniasklaida.
Antai Suomijoje jau 20 metų vyksta vadinamasis kaimo veiklos judėjimas. Kaimuose veikia daugiau kaip 3 tūkst. darbo grupių, už kurių veiklą tiesiogiai atsakingas Žemės ir miškų ūkio ministerijos Kaimo politikos skyrius. Šių grupių veikla svarbi panaudojant ES finansinę paramą kaimo plėtrai, ji apima daugiau kaip 65 proc. Suomijos kaimo teritorijos.

2. PARAMA ŽEMDIRBIAMS IR KAIMO GYVENTOJAMS ES
2.1. ES struktūrinė politika ir

r paramos tikslai. Nuo pat Bendrijos susikūrimo pradžios tarp atskirų jos regionų buvo nemaži jų išsivystymo lygio skirtumai. Skirtumai dar labiau išryškėjo į ES įstojus Airijai, Graikijai, Ispanijai ir Portugalijai. Kai kurių šalių BVP skirtumai siekia 3,5 karto, nedarbo rodikliai – iki 7 kartų.
ES vykdomos struktūrinės politikos tikslas – finansinėmis ir politinėmis priemonėmis mažinti ES valstybių ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumus. Struktūrinė politika apima regioninę ir tam tikrus socialinės bei BŽŪP aspektus. ES struktūrinė politika finansuojama iš ES struktūrinių fondų.
Pagalba teikiama daugiausia neturtingiems regionams, siekiant stiprinti ES ekonominę ir socialinę sanglaudą, kad bendrosios rinkos problemos būtų išspręstos ES mastu.
ES reglamentai numato, kad kiekvienas struktūrinis fondas gali finansuoti tam tikrus tikslus įgyvendinančias priemones. Šiuo metu nustatyti trys prioritetiniai paramos tikslai:
1 tikslas – skatinti atsiliekančių regionų plėtrą ir prisitaikymą prie ekonomikos pokyčių. Parama skiriama regionams, kuriuose BVP vienam gyventojui mažesnis nei 75 proc. ES vidurkio, taip pat regionams, kur ypač mažas gyventojų tankumas (remiant pastaruosius, siekiama išvengti migracijos ir tolesnio jų gyventojų skaičiaus mažėjimo). Būtent šiam paramos tikslui priskiriama visa Lietuvos teritorija.
2 tikslas – remti krizės apimtus pramonės regionus, kad jie galėtų persiorientuoti į kitas ekonomikos sritis. Remiami regionai, kuriuose ekonominės veiklos pagrindą sudaro pramonė ir kuriuose ilgai išlieka didelis nedarbas. Tai pat skatinama kaimo vietovių plėtra ir prisitaikymas prie ekonomikos pokyčių.
3 tikslas – teikti paramą mokymui, kvalifikacijos kėlimui ir perkvalifikavimui. Pagrindinės priemonės – profesinis mokymas ir perkvalifikavimas, darbo rinkos institucijų plėtra.
ES struktūriniai fondai. Struktūrinės paramos priemonėmis visų pirma siekiama padėti sunkumus išgyvenantiems regionams prisitaikyti prie besikeičiančių ekonominių ir socialinių sąlygų. Struktūriniai fondai finansuoja projektus, padedančius sunkiai besiverčiančioms įmonėms ir darbuotojams imtis kitos, perspektyvesnės veiklos. Kita galimybė – didinti krizę išgyvenančių ūkio šakų ekonominės veiklos efektyvumą ir padėti joms atlaikyti konkurencinį spaudimą. Bedarbiai gali mokytis, kad įgytų perspektyvesnių specialybių. Tačiau struktūriniai fondai nefinansuoja pasyvios socialinės politikos priemonių (pvz., nedarbo pašalpų).
Europos regioninės plėtros fondas (European Regional Development Fund – ERDF). Šio fondo lėšos skirtos socialinių ekonominių netolygumų tarp atskirų regionų mažinimui. Fondo lėšos sudaro apie pusę visų struktūrinių fondų biudžeto. Fondas numato:
• investicijas į gamybą, siekiant sukurti ir išsaugoti ilgalaikes darbo vietas;
• investicijas į infrastruktūrą (keliai, telekomunikacijos, energetika), siekiant sujungti centrinius ES regionus su periferiniais;
• investicijas, padedančias atgaivinti krizę išgyvenančius pramonės, žemės ūkio regionus;
• darbo vietų kūrimą bei paramą smulkiam ir vidutiniam verslui (įmonių konsultavimas, rinkos, mokslo tyrimai);
• technologijų plėtrą, vietinės infrastruktūros plėtrą.
Europos socialinis fondas (European Social Fund – ESF). Jo paskirtis – palengvinti darbuotojams įsidarbinti ir padidinti jų galimybes laisvai rinktis gyvenamąją bei darbo vietą ES, padėti prisitaikyti prie gamybos sistemų ir pramonės pokyčių, ypač profesinio rengimo ir perkvalifikavimo būdu. Šis fondas remia projektus, sprendžiančius socialines (pirmiausia užimtumo) problemas ir finansuoja:
• švietimą ir profesinį mokymą, kvalifikacijos kėlimą;
• paramą įsidarbinant;
• mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą (specialistų mokymas mokslinio tyrimo įstaigose);
• socialinės ekonomikos projektus (padeda sukurti privačias vaikų priežiūros įstaigas).
Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas (European Agricultural Guidance and Guarantee Fund – EAGGF). Šis fondas skirtas žemės ūkio struktūrų pertvarkymui ir kaimo plėtrai.
EAGGF sudaro du skyriai:
Garantijų dalis perskirsto 91 proc. žemės ūkiui skiriamų lėšų. Per jį finansuojami intervenciniai pirkimai, kompensacinės išmokos, parama gamybai bei eksporto subsidijos.
Orientavimo dalies funkcija – stebėti ir planuoti struktūrinius pokyčius žemės ūkyje ir kaime. Per jį finansuojama struktūrinė ES politika, tuo tikslu skiriama iki 9 proc. EAGGF lėšų. Šio skyriaus lėšomis remiama integruota kaimo plėtros politika: ūkių modernizavimas, jaunų ūkininkų įsikūrimas, žemės ūkio produktų perdirbimas, nauji ūkininkavimo metodai, plėtojant alternatyvią ekonominę veiklą kaimo vietovėse. Parama apima platų kaimo plėtros krypčių spektrą. Iš ES biudžeto remiamos priemonės yra numatytos Tarybos reglamente 1257/1999/EB.
Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas (Financial Instrument for Fisheries Guidance – FIFG). Šio fondo lėšos skirtos naujų metodų diegimui bei ekonominės veiklos perorientavimui vietovėse, kur verčiamasi žuvininkyste.
Neformaliai penktuoju struktūriniu fondu vadinamas Sanglaudos fondas (Cohesion Fund – CF). Jis buvo įkurtas 1994 metais, pasirašius Mastrichto sutartį, kuri numatė įkurti Europos valiutų sąjungą. Šalims, norinčioms įsilieti į bendros Europos valiutos zoną, buvo nustatyti gana griežti konvergencijos (susiliejimo) reikalavimai.
Sanglaudos fondo paskirtis – finansuoti didelius kelių tiesimo ir aplinkos apsaugos projektus. Šiuo metu iš Sanglaudos fondo pagalbą gauna keturios ES šalys: Graikija, Ispanija, Portugalija ir Airija.
Struktūrinių fondų veiklos principai. 1989 metais siekiant padidinti struktūrinių fondų teikiamos paramos efektyvumą, buvo suformuluoti pagrindiniai jų veiklos principai:
• Koncentracijos. Parama turi būti sukoncentruota tiems regionams, kuriems to labiausiai reikia.
• Partnerystės. Struktūrinės politikos įgyvendinimo sėkmė tiesiogiai priklauso nuo įvairių suinteresuotų institucijų veiklos koordinavimo nacionaliniu, regioniniu bei vietiniu lygiu. Svarbus šios politikos įgyvendinimo veiksnys – privačios iniciatyvos bei vietos valdžios partnerystė.
• Papildomumo. Šis principas įpareigoja valstybes nares teikiamą ES struktūrinę pagalbą papildyti iš nacionalinio biudžeto.
• Programavimo. Siekiama išvengti neefektyvios ir nekoordinuotos struktūrinės pagalbos. Parama iš struktūrinių fondų teikiama atskiroms programoms, kurios rengiamos pagal Europos Komisijos nustatytus bendrus kriterijus.
Be to, struktūrinių fondų veiklai taikomas ir bendresnis subsidiarumo (pavaldumo) principas, įtvirtintas Mastrichto sutartyje. Remiantis šiuo principu, konkrečius veiksmus turi vykdyti žemiausio lygio valdžios institucijos. Vykdymas perduodamas į aukštesnį lygį tik tuo atveju, jeigu žemesnės institucijos veikla neužtikrina rezultato.
Planavimo ir įgyvendinimo mechanizmai. Yra trys pagrindiniai alternatyvūs struktūrinių fondų planavimo ir įgyvendinimo mechanizmai:
• nacionalinės iniciatyvos;
• bendrijos iniciatyvos;
• inovacinės priemonės.
Nacionalinės iniciatyvos. Jų pagrindu šiuo metu yra panaudojama apie 90 proc. viso struktūrinių fondų biudžeto. Pradinius planavimo dokumentus, susijusius su ES paramos paskirstymu, šiuo atveju rengia valstybės narės. Galimos dviejų tipų procedūros. Didesnės apimties ir sudėtingesnės paramos atveju remiantis nacionaliniu arba regioniniu plėtros planu sudaromos veiklos programos, kurioms įgyvendinti rengiami konkretūs projektai. Alternatyvus mechanizmas – Bendrojo planavimo dokumento, suderinto su Komisija, pagrindu tiesiogiai rengiami konkretūs paramos projektai. Abiem atvejais projektų atranką atlieka valstybės narės institucijos.
Bendrijos iniciatyvos. Tai struktūrinių fondų administravimo mechanizmas, kuris remiasi didesniu Europos Komisijos vaidmeniu. Planavimo laikotarpiu priimamas tam tikras skaičius Bendrijos iniciatyvų, ir Europos Komisija parengia specialias gaires kiekvienai iš jų. Remdamosi jomis, valstybės narės rengia suderintas su Komisija programas, kurių pagrindu vykdomi projektai. Kaip ir nacionalinių iniciatyvų atveju, projektų atranką atlieka nacionalinės institucijos.
2000–2006 metų laikotarpiu numatyta vykdyti keturias Bendrijos iniciatyvas. Joms įgyvendinti skiriama apie 5,35 proc. viso struktūrinių fondų biudžeto:
INTERREG II – bendradarbiavimas apibus sienos (finansuojama iš ERDF);
LEADER II – kaimo plėtra (finansuojama iš EAGGF);
URBAN – parama krizės apimtiems miesto rajonams (finansuojama iš ERDF);
EQUAL – naujų priemonių kovoje su nelygybe ir diskriminacija darbo rinkoje skatinimas (finansuojama iš ESF).
Apie 0,5 proc. struktūrinių fondų biudžeto skiriama inovacinėms priemonėms. Planuojant ir administruojant inovacines priemones, nesilaikoma partnerystės principo: pati Europos Komisija numato konkrečias priemones ir atrenka projektus.

ES LEADER programa. Europos Komisija 2000 metais patvirtino LEADER+ programos kryptis. Tai naujas ES planas kaimo plėtrai, tęsiantis LEADER ir LEADER II programas, pagal kurias bendruomenės ir nevyriausybinės organizacijos remiamos ir skatinamos dalyvauti viešose diskusijose, imtis naujų iniciatyvų, kaimui naudingų investicinių projektų, priimat sprendimus dėl kaimo plėtros perspektyvų.
Pagrindiniai LEADER+ programos tikslai:
• tausoti gamtinį ir kultūrinį paveldą;
• siekti darbo sąlygų gerinimo;
• kurti naujas darbo vietas;
• lavinti, ugdyti bendruomenių organizacinius gebėjimus.
LEADER+ programa skirta mažoms kaimo teritorijoms, kurios sudaro vientisą vienetą geografiniu, ekonominiu ir socialiniu požiūriais.
LEADER+ parama skirta integruotų regioninių kaimo plėtros strategijų rengimui, bendradarbiavimui tarp kaimo bendruomenių, kaimo plėtros dalyvių švietimui ir mokymui visose kaimo vietovėse (nepriklausomai nuo to, ar jos yra LEADER+ paramos gavėjos).
Remiamos vietovės, rengiančios bei įgyvendinančios pavyzdinius integruotos kaimo plėtros planus, atitinkančius konkrečios teritorijos sąlygas. Prioritetai: naujų technologijų diegimas; naujų produktų rėmimas rinkoje; gyvenimo kokybės gerinimas; tausojantis gamtinių ir kultūrinių išteklių panaudojimas.
Skatinamas bendradarbiavimas tarp kaimo vietovių toje pačioje ar skirtingose valstybėse. Bendradarbiavimo esmė – patirties ir žmogiškųjų bei finansinių išteklių sujungimas. Bendradarbiavimas gali apimti ne tik pasikeitimą patirtimi, bet ir bendrus projektus. Remiamas švietimas ir mokymas, kurį organizuoja nevyriausybinės organizacijos.
Iš ES gaunamų lėšų apimtys šalyje priklauso nuo kokybiškai parengtų projektų skaičiaus. Pagal LEADER+ programą skiriant finansavimą, prioritetas teikiamas ,,vietinėms iniciatyvų grupėms“.
LEADER+ programa skirta ES valstybėms narėms.
Šalims kandidatėms 2004–2006 metais ES siūlo LEADER+ įtraukti į pasirengimo narystei ES programas, kad būtų sukauptas patyrimas šios programos įgyvendinimui po 2006 metų. Naujoms šalims narėms bus siūloma įgyvendinti LEADER+ pirmąją kryptį – „Integruotų regioninių kaimo plėtros strategijų rengimas pilotinėse vietovėse“.
Tai apimtų:
1. LEADER+ programų įsisavinimo išlaidų padengimą, t. y. techninę paramą vietinės teritorijos analizei, vietinių iniciatyvų skatinimui ir integruotos plėtros strategijų rengimui;
2. Pilotinių vietinių iniciatyvinių grupių atranką ir jų plėtros strategijų įgyvendinimo bendrą finansavimą. Ši priemonė bus taikoma tik toms naujoms šalims narėms, kuriose yra pakankami administraciniai sugebėjimai ją įgyvendinti per trumpą laiką.
Nauja šalis narė turi nuspręsti, kurią (1 ar 2) pereinamąją LEADER+ priemonę pasirengusi įgyvendinti, ir tai numatyti programavimo schemoje.

3. ES PARAMA ŽEMDIRBIAMS IR KAIMO GYVENTOJAMS
RENGIANTIS NARYSTEI
ES priėmus politinį sprendimą dėl jos išplėtimo ir naujų narių priėmimo, dauguma Vidurio ir Rytų Europos šalių, tarp jų ir Lietuva, pasirinko integravimosi į ES kelią. Tačiau šalyse vykdoma agrarinė politika neatitinka ES BŽŪP krypčių ir reikalavimų. Todėl Bendrija, norėdama, kad narystės siekiančios šalys tinkamai pasirengtų įgyvendinti teisinius ir technologinius reikalavimus, nustatė paramos šaltinius bei jų skyrimo sistemą.
PHARE. Šios programos tikslas – remti šalių kandidačių pasirengimą narystei ES. Parama per PHARE programą teikiama dvejopai: per nacionalines programas ir daugiašales programas.
Nacionalines PHARE programas kiekvienais metais rengia šalys kandidatės kartu su Europos Komisija. Jos drauge nusprendžia, kuriems šalies sektoriams skirti ES finansinę pagalbą, kad būtų pasiektas pagrindinis tikslas – narystė ES.
Lietuvai per nacionalinę PHARE programą kasmet skiriama apie 42 mln. eurų, kurie paskirstomi taip:
• institucijų plėtrai ir susijusioms investicijoms – apie 60 proc.;
• ekonominei ir socialinei sanglaudai – apie 30 proc.;
• bendradarbiavimui abipus sienos – apie 6 proc.;
• dalyvavimui Bendrijų programose – iki 10 proc.
Lietuva taip pat gauna paramą per daugiašales programas, kurios yra bendros visoms šalims kandidatėms.
SAPARD. 1999 m. birželio 21 d. Europos Taryba patvirtino reglamentą 1268/1999/EB. Remiantis šiuo dokumentu, narystės ES siekiančioms šalims 2000–2006 metų laikotarpiu numatyta teikti finansinę paramą pagal SAPARD.
SAPARD – specialioji žemės ūkio ir kaimo plėtros programa. Dalyvavimas joje šalims kandidatėms sukuria galimybę geriau susipažinti su ES vykdoma paramos politika, taisyklėmis ir procedūromis.
SAPARD tikslas – remti šalių kandidačių žemės ūkio modernizavimą, konkurencingumo didinimą, ES taikomų aplinkosaugos, veterinarinių ir higienos standartų perėmimą, kaimo plėtrą ir alternatyvių pajamų kaimo vietovėse skatinimą.
SAPARD paramos lėšos bus skiriamos tuo pačiu principu, kaip ir ES struktūrinių fondų lėšos, t. y. per daugiametes programas. Tokių programų rengimas, lėšų įsisavinimas suteiks šaliai kandidatei galimybę narystės siekimo laikotarpiu išmokti dirbti su struktūrinių fondų tipo programomis.
Per 2000–2006 metus 10 šalių kandidačių žemės ūkio sektoriui pagal SAPARD numatyta skirti 520 mln. eurų. Parama kiekvienai šaliai kandidatei buvo skirstoma, atsižvelgiant į objektyvius kriterijus: žemės ūkyje dirbančių gyventojų skaičių, žemės ūkio naudmenų plotą, BVP vienam gyventojui.
SAPARD parama skiriama su sąlyga, kad projektai bus bendrai finansuojami ir iš šalies nacionalinės paramos fondų (1 lentelė).

1 lentelė. Projektų SAPARD paramai gauti finansavimo schema
Bendra projekto vertė 100 
Privačios lėšos
50 Parama 50%

SAPARD
75 Nacionalinis biudžetas 25

ES skiriamos lėšos pagal SAPARD yra paramos lėšos, o ne paskola. Jų grąžinti nereikia, išskyrus tuos atvejus, kai parama panaudojama ne pagal paskirtį. Europos Komisija griežtai kontroliuos, kaip parama skiriama ir naudojama. ES gali sustabdyti ar net nutraukti programos finansavimą, nustačius netinkamus paramos naudojimo atvejus.
Lietuvoje SAPARD įgyvendinama remiantis Nacionaline žemės ūkio ir kaimo plėtros 2000–2006 metams programa. Programa buvo parengta atsižvelgiant į Žemės ūkio ministro 1999 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 198 „Dėl prioritetų SAPARD kaimo plėtros planui rengti patvirtinimo“ patvirtintas prioritetines žemės ūkio ir kaimo plėtros kryptis. Atsižvelgiant į vyriausybinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų siūlymus, buvo įvardyti prioritetai, pagal kuriuos teikiama parama pagal SAPARD.
SAPARD paramą galima gauti pagal tokias Nacionalinėje žemės ūkio ir kaimo plėtros 2000–2006 metams programoje numatytas paramos kryptis:
1. Investicijos pirminei žemės ūkio gamybai. Ji svarbiausia ūkininkams ir žemės ūkio įmonėms, kadangi skirta investicijoms į pastatus, žemės ūkio techniką ir įrengimus, naujas technologijas kompensuoti.
2. Žemės ūkio ir žuvininkystės produktų perdirbimo ir marketingo tobulinimas. Ji aktuali produkciją perdirbančioms įmonėms ir skirta finansuoti priemonėms, susijusioms su produkcijos kokybės gerinimu ir rinkų plėtra.
3. Ekonominės veiklos plėtra ir alternatyvių pajamų skatinimas. Aktuali žemdirbiams, o ypač tiems, kurie ūkininkauja nenašiose žemėse ir negali pragyventi iš tradicinės žemės ūkio veiklos. Šios krypties paramos tikslas – sudaryti tinkamas sąlygas veiklos įvairinimui (verslų, amatų, kaimo turizmo, paslaugų plėtrai) ir suteikti galimybę kaimo žmonėms užsidirbti papildomų pajamų.
4. Kaimo infrastruktūros tobulinimas. Svarbi visiems kaimo gyventojams. Pagal šią kryptį bus teikiama parama, tiesiant kaimo kelius ir elektros linijas, įrengiant artezinius gręžinius, tvarkant vandentiekio ir kanalizacijos sistemas.
5. Miškų infrastruktūros tobulinimas ir apželdinimas. Skirta miško kelių tiesimo, miško sodinimo darbų finansavimui.
6. Agrarinė aplinkosauga. Skirta žemės ūkio gamybos metodams, kurie saugo aplinką, biologinę įvairovę, kraštovaizdį.
7. Profesinis mokymas. Skirta paramai švietimo ir mokymo įstaigoms, mokinančioms žemdirbius naujų technologijų ir verslo vadybos.
8. Techninė parama ir mokymas. Skirta institucijoms, administruojančioms SAPARD paramą.

Paramos gavėjai:
• ūkininkai, nustatyta tvarka įregistravę ūkininko ūkį (1, 3, 4, 6 kryptys);
• žemės ūkio bendrovės, kooperatinės bendrovės (kooperatyvai) ir kitos įmonės, gaminančios prekinę žemės ūkio produkciją (1, 4, 6 kryptys);
• žemės ūkio ir kitos įmonės, užsiimančios žemės ūkio ir žuvininkystės produktų perdirbimu (2 kryptis);
• privačios įmonės, įregistruotos kaimo gyvenamojoje vietovėje ir paraiškos pateikimo metu turinčios ne daugiau kaip 50 darbuotojų (3 kryptis);
• nuolatiniai kaimo gyventojai (4 kryptis);
• vietinės savivaldos institucijos (investicijoms, susijusioms su vandentvarkos sistemomis) (4 kryptis);
• privačių miškų savininkai, jų organizacijos bei savivaldybės ar jų organizacijos (taikoma tik apželdinimui) (5 kryptis);
• institucijos, užsiimančios mokslo, studijų, mokymo, konsultavimo ir panašia veikla, turinčios kompetentingų Lietuvos Respublikos įstaigų suteiktą mokymo licenciją (7 kryptis);
• institucijos, administruojančios SAPARD paramą (8 kryptis).
Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos. Siekiant užtikrinti nacionalinės ir SAPARD paramos efektyvų įgyvendinimą, 1999 m. lapkričio 11 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1266 buvo įsteigta Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (NMA). NMA nuostatai buvo patvirtinti žemės ūkio ministro 1999 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 447, ir nuostatai iš dalies pakeisti žemės ūkio ministro 2000 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 303. NMA – atsakinga institucija už SAPARD lėšų administravimą.
NMA veiklos tikslas – Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgyvendinti Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos priemones.
Pagrindiniai NMA uždaviniai:
• užtikrinti tinkamą nacionalinės ir SAPARD paramos lėšų administravimą ir kontrolę;
• pagal kompetenciją įgyvendinti Nacionalinę kaimo plėtros 2000–2006 metams programą ES SAPARD lėšų panaudojimui;
• pagal kompetenciją vykdyti kitas Lietuvos žemės ir maisto ūkio sektoriaus valstybės paramos priemones.
Įstojus į ES, NMA bus pagrindinė akredituota institucija (Tarybos reglamentas 1258/1999/EB „Dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo“), atsakinga už Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo lėšų, skirtų BŽŪP ir kaimo plėtros priemonėms finansuoti, administravimą. Agentūra vykdys investicinių projektų vertinimo, paramos mokėjimo, apskaitos, ataskaitų rengimo ir lėšų naudojimo kontrolės funkcijas.
ISPA. Programos tikslas – padėti įgyvendinti Stojimo partnerystės ir Nacionalinės ACQUIS (ES teisyno) priėmimo programos tikslus aplinkosaugos bei transporto sektoriuose.
ISPA biudžetas numato 2000–2006 metų laikotarpiui kasmet visoms šalims kandidatėms skirti 1 040 mln. eurų. Lietuvai kasmet gali būti skiriama 4–6 proc. ISPA biudžeto, t. y. 41,6–62,4 mln. eurų. Paramos dydį šaliai lemia šalies gyventojų skaičius, šalies plotas, BVP vienam gyventojui.
ISPA programos reikalavimai:
• finansuojami ne mažesni kaip 5 mln. eurų vertės projektai;
• finansuojama iki 75 proc. projekto vertės;
• turi būti išlaikytas balansas tarp transporto ir aplinkosaugos projektų.
ISPA projektų rengimo pagrindas yra Susisiekimo ir Aplinkos ministerijų parengtų bei Europos Komisijos patvirtintos strateginės paramos kryptys. ISPA projektų įgyvendinimą užtikrina sektorinės agentūros. Vidutinė projektų trukmė – 4–5 metai.
Įgyvendinus ISPA projektus, pagerės susisiekimo su kaimo vietovėmis galimybės, ir toliau bus diegiamos buitinių atliekų tvarkymo sistemos.

4. PARAMA ŽEMDIRBIAMS IR KAIMO GYVENTOJAMS,
LIETUVAI TAPUS ES NARE
Žemės ūkio ir kaimo plėtros prioritetinės priemonės. Lietuvai tapus ES nare, žemės ir maisto ūkis bus plėtojamas vieningoje ES politinėje ir ekonominėje erdvėje. ES struktūrinių fondų požiūriu Lietuva yra vienas regionas, 2004–2006 metais parama žemės ūkiui ir kaimo plėtrai Lietuvai bus skiriama pagal pirmojo tikslo sąlygas, remiantis Bendruoju programiniu dokumentu.
Lietuvai tapus ES nare, pagal Europos Tarybos reglamentą 1257/1999/EB, iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo galės būti finansuojamos tokios kaimo plėtros priemonės:
• Investicijos į žemės ūkio įmones, siekiant išsaugoti ir pagerinti natūralią aplinką, higienos sąlygas, gyvulių gerovę.
• Parama jaunų ūkininkų įsikūrimui, skiriant vienkartines išmokas, kreditų lengvatas.
• Profesinis mokymas, padedantis ūkininkų ir kitų žemės ūkio ir miškininkystės veikla užsiimančių asmenų profesiniams įgūdžiams ugdyti.
• Vyresnio amžiaus ūkininkų skatinimas išeiti į ankstyvesnę pensiją, atsisakant ūkininkavimo.
• Kompensacijos ūkininkaujantiems retai apgyvendintose vietovėse, kuriose blogesnės gamtos sąlygos ūkininkavimui, siekiant išsaugoti perspektyvias kaimo bendruomenes. Kompensacijos ūkininkaujantiems vietovėse, kurioms numatyti aplinkos apribojimai, kad būtų laikomasi aplinkosauginių reikalavimų.
• Parama žemės ūkio gamybos metodams, suderintiems su aplinkosauga ir kraštovaizdžio apsauga.
• Parama investuojantiems į žemės ūkio produktų perdirbimą ir rinkodarą.
• Parama žemės ūkio paskirties žemės apželdinimui, pritaikytam prie vietos sąlygų ir aplinkos.
• Parama kaimo regionų pertvarkymui ir plėtros skatinimui: žemės naudojimo gerinimui, žemės ūkio ir artimos žemės ūkiui veiklos diversifikacijai, kaimo gyvenviečių atstatymui ir plėtrai bei kaimo paveldo apsaugai, žemės ūkio vandens išteklių valdymui, su žemės ūkio plėtra susijusios infrastruktūros plėtrai ir gerinimui, turizmo ir amatų vystymui, miškininkystės ir kraštovaizdžio išsaugojimui bei gyvulių gerovės užtikrinimui, kaimo institucijų plėtrai.
Žemės ūkio ministerija parengė projektą dėl žemės ūkio ir kaimo plėtros priemonių, kurios gali būti įtrauktos į būsimąjį Bendrąjį programinį dokumentą bei į Nacionalinį kaimo plėtros planą 2004–2006 metų laikotarpiui (2 lentelė).

2 lentelė. Žemės ūkio ir kaimo plėtros priemonės 2004–2006 metams (projektas)
Priemonės finansuojamos iš
Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Orientavimo dalies ir įtrauktos į Bendrąjį programinį dokumentą Europos regioninės plėtros ar Europos socialinio fondo ir įtrauktos į Bendrąjį programinį dokumentą Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Garantijų dalies ir detalizuotos Nacionaliniame kaimo plėtros plane
• Investicijos į žemės ūkio valdas
• Jaunų ūkininkų įsikūrimas
• Žemės ūkio produktų perdirbimo bei rinkodaros gerinimas
• Kaimo vietovių pritaikymas ir plėtra
• Miškų ūkio plėtra
• LEADER+ iniciatyvos priemonės kaimo bendruomenių lyderiams ugdyti
• Mokymas • Kaimo turizmo ir netradicinių verslų rėmimas, kuriant naujas darbo vietas kaime
• Žemės ūkio vandens išteklių tvarkymo priemonių rėmimas
• Pagrindinių paslaugų kaimo verslams ir kaimo gyventojams rėmimas
• Kaimų renovacijos ir plėtros bei kaimo paveldo išsaugojimo rėmimas
• Profesinis mokymas • Ankstyvo ūkininkų išėjimo į pensiją rėmimas
• Ūkininkaujančių mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse ir vietovėse su aplinkosauginiais apribojimais rėmimas
• Aplinką ir kraštovaizdį tausojančių ūkininkavimo metodų – agroaplinkosaugos rėmimas
• Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku
• Techninė parama, viešumas ir informavimas
• Parama smulkiems pusiau natūriniams ūkiams
• Parama aplinkosaugos standartų įgyvendinimui

5. PAGRINDINĖS PARAMOS KRYPTYS
(PASIRENGIMO IR NARYSTĖS ES LAIKOTARPIU)

Investicijos į ūkius
Pasirengimo laikotarpis. Priemonės „Investicijos į ūkius“ svarbiausi tikslai yra ūkių struktūros tobulinimas; ūkių efektyvumo didinimas, mažinant produkcijos kaštus ir didinant konkurencingumą; pajamų gausinimas ir kaimo gyventojų darbo bei gyvenimo sąlygų gerinimas; gamybos perorientavimo skatinimas, įgyvendinant ES higienos, sanitarijos, gyvulių gerovės ir aplinkosaugos reikalavimus; produkcijos kokybės gerinimas pagal ES standartus.
Tokia priemonė buvo įgyvendinama iš Kaimo rėmimo fondo, suteikiant iki 25 proc., o modernizuojantiems pieno ūkį pagal ES standartus – iki 40 proc. projekto vertės investicinę paramą. Vadovaujantis Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategija, patvirtinta LR Seimo 2000 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. VIII–1728 (Žin., 2000, Nr. 50–1435), prioritetiniais pripažinti pieno, mėsos, vaisių ir daržovių, grūdų, linų sektoriai. Pasirengimo narystei ES laikotarpiu šiems sektoriams parama teikiama pagal SAPARD. Paramos dydis – 45 proc. kompensuotinų investicinių išlaidų. Jauniems, ūkininkams, užsiimantiems ekologine žemdirbyste arba ūkininkaujantiems nenašiose (žemės našumas iki 32 balų) žemėse skiriama 50 proc. kompensuotinų investicinių išlaidų dydžio parama.

3 lentelė. Parama investicijoms į ūkius 2000–2003 metais, mln. Lt
Paramos kryptis Kompensuotinos išlaidos Parama Privatus indėlis

iš viso ES lėšos nacionalinis biudžetas
Investicijos į ūkius 493,35 231,91 173,93 57,98 261,44

Ūkiams teikiama investinė parama ir iš Specialiosios kaimo rėmimo programos, t. y. kompensuojama dalis investicinių išlaidų specializuotiems pieno ūkiams, atitinkantiems ES reikalavimus (pagal 1998–1999 m. patvirtintus investicijų projektus), ir pieno ūkiams, turintiems nuo 5 iki 15 karvių.
Įstojus į ES. Lietuvai tapus ES nare numatoma taikyti priemonę ,,Investicijos į žemės ūkio valdas”(Tarybos reglamento 1257/1999/EB I skyrius). Tai lyg SAPARD programos priemonės ,,Investicijos į ūkius” tęsinys. Numatoma paramą teikti investicijoms anksčiau minėtuose prioritetiniuose žemės ūkio produkcijos gamybos sektoriuose. Be to, parama bus teiktina investicijoms ūkio veiklos įvairinimui (išskyrus kaimo turizmą amatus, paslaugas), t.sk. žemės ūkio produktų, užaugintų ūkyje, perdirbimui bei produktų rinkų įvertinimui.
Pagal šią priemonę kompensuotinos nekilnojamojo turto skirto projekto reikmėms statybos, įsigijimo ar pagerinimo išlaidos; naujos žemės ūkio technikos ir įrangos taip pat kompiuterinės bei programinės įrangos projekto reikmėms įsigijimo išlaidos; bendrosios išlaidos, tokios, kaip mokėjimai architektams, inžinieriams ir konsultantams, mokėjimai už techninius tyrimus, leidimų, patentų ir licencijų įsigijimą. Šios išlaidos gali būti pridedamos prie investicinių išlaidų, bet neturi būti didesnės nei 12%; banko ar kitos finansinės institucijos garantijų išlaidos.

Lietuvos 2004–2006 metų Bendrojo programavimo dokumento (BPD) Kaimo plėtros ir žuvininkystės projekte numatyta, kad paramos dydis pagal šią priemonę sudarytų 50 proc. visų kompensuotinų išlaidų. Ūkininkaujantiems mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse ir vietovėse su aplinkosauginiais apribojimais numatoma taikyti 60 proc. paramos lygis. Abiem atvejais skirtinas 5 proc. papildomas paramos dydis jauniems ūkininkams, jei po jų įsikūrimo praėjo ne daugiau nei 5 metai. Kitoks paramos dydis gali būti taikomas investicijoms į ūkius kai siekiama viešųjų interesų, susijusių su tradicinio kraštovaizdžio ir paveldo išsaugojimu, ar ūkio pastatų perkėlimu. Šiuo atveju gali būti kompensuojama 100 proc. išlaidų.
Parama nebus skiriama investicijoms, kuriomis siekiama didinti gamybą, kuriai nėra įprastos rinkos. Nebus kompensuojamos išlaidos, kurios padarytos iki paraiškos pristatymo Nacionalinei mokėjimo agentūrai. Finansuotini projektai turės atitikti tam tikrus su žemės ūkio produkcijos gamybos apimtimis susijusius tinkamumo kriterijus, kurie bus nustatyti patvirtintame BPD.
Paramos gavėjai – žemės ūkio subjektai, t. y. žemės ūkio įmonės ir ūkininkai, kurie įregistruoti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka; įrodys ekonominį perspektyvumą; atitiks minimalius aplinkosaugos, higienos ir gyvulių gerovės reikalavimus; turės profesinių įgūdžių ir kompetenciją.
Prioritetą numatoma teikti jaunų ūkininkų projektams; plėtojantiems ekologinį ūkį; investiciniams projektams, jeigu pareiškėjai dalyvauja sklypų pertvarkymo projekte.

Parama jauniems ūkininkams
Pasirengimo laikotarpis. Apie 14 proc. 2001 metais ūkininkų ūkių registre užsiregistravusių ūkininkų yra jauni ūkininkai (iki 40 m. amžiaus). 1997 metais jų buvo 8 proc. Tai, palyginti su ES šalimis, labai nedaug. Ten ūkininkai iki 40 metų vidutiniškai sudaro apie 50 procentų.
Jauniems ūkininkams, pradedantiems savo verslą, sunku įsigyti nekilnojamojo turto, technikos ir įsiskverbti į žemės ūkio rinką. Todėl jų skaičius Lietuvoje lėtai didėja.
Priemonės „Parama jaunų ūkininkų įsikūrimui“ tikslas – skatinti jaunų žmonių atėjimą į žemės ūkį. Kaip nustatyta SAPARD finansavimo taisyklėse, jauniems ūkininkams, investuojantiems į pirminę žemės ūkio gamybą (pieno, mėsos, vaisių ir daržovių, grūdinių kultūrų ir linų sektorius), numatyta 50 proc. kompensuotinų investicinių išlaidų dydžio parama (kitiems – 45 proc.).
Įstojus į ES. Jaunų ūkininkų rėmimą Lietuva galės taikyti tapusi ES nare, kaip numatyta Europos Tarybos reglamento 1257/1999/EB II skyriuje.

BPD projekte numatyta, kad paramos lėšos turi būti naudojamos ūkio įsikūrimo reikmėms t. y. nekilnojamojo turto statybai, įsigijimui ar pagerinimui; žemės ūkio technikos ir įrangos, kompiuterinės bei programinės įrangos įsigijimui; išlaidoms susijusioms su ūkio ar ūkio turto registravimu, leidimų, licencijų, pieno kvotų įsigijimu, taip pat bendrosioms išlaidoms, tokioms, kaip mokėjimai architektams, inžinieriams ir konsultantams, mokėjimai už techninius tyrimus ir kt.
Numatoma teikti vienkartinę 25 tūkst. eurų išmoką.
Įsikūrimo paramos gavėjai – ūkininkai jaunesni nei 40 metų; turintys pakankamų profesinių įgūdžių ir kompetencijos; ūkį kuriantys pirmą kartą; patys vadovaujantis kuriamam ūkiui; įrodę, kad ūkio ekonominis gyvybingumas per tris metus po įsikūrimo bus pasiektas ir atitiks nustatytus kriterijus; deklaruojantys, kad ūkis įgyvendins minimalius higienos, aplinkosaugos ir gyvūnų gerovės standartus per tris metus po įsikūrimo.
Prioritetas bus teikiamas jauniems ūkininkams, perimantiems ūkį iš dalyvaujančio „ankstyvo ūkininkų pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos“ paramos schemoje; kuriantiems ekologinį ūkį.
Kai kurios priemonės įgyvendinimo nuostatos BPD projekto derinimo eigoje gali būti tikslinamos.
Profesinis mokymas
Pasirengimo laikotarpis. Žmogiškųjų išteklių profesinė ir vadybinė kompetencija yra vienas esminių veiksnių, sąlygojančių sparčią kaimo plėtrą.
Priemonės „Profesinis mokymas“ tikslas – gerinti ūkininkų ir kitų žemės ūkio ir kitais verslais kaime užsiimančių asmenų profesinius įgūdžius ir kompetenciją.
Lietuvoje sukurtas platus žemdirbių konsultavimo ir mokymo tinklas, teikiama parama konsultavimui ir mokymui iš nacionalinio biudžeto. Tačiau būtinas geresnis techninis aprūpinimas ir paslaugų kokybė. Kaimo plėtros plane numatytos mokymo temos: naujos žemės ūkio gamybos technologijos; verslo ekonomika, ūkininkų parengimas keisti veiklos pobūdį (ūkininkų perkvalifikavimas); alternatyvūs verslai kaime; vadyba, buhalterinė apskaita; aplinkosauga, ekologinis ir tausojantis ūkininkavimas; kooperacija. Taip pat numatomas miškų savininkų mokymas.
SAPARD parama teikiama institucijoms, užsiimančioms mokslo, studijų, mokymo ir konsultavimo veikla. Paramos dydis – 100 proc. kompensuotinų išlaidų.

4 lentelė. Parama profesiniam mokymui 2000–2003 metais, mln. Lt
Paramos kryptis Kompensuotinos išlaidos Parama Privatus indėlis

iš viso ES lėšos nacionalinis biudžetas
Profesinis mokymas 9,79 9,79 7,35 2,44 0

Įstojus į ES. Parama, pagal Tarybos reglamento 1257/1999/EB III skyrių, skiriama:
• parengti ūkininkus: ūkio pertvarkymui pagal ES kokybės standartus; gamybinei veiklai, suderintai su kraštovaizdžio išsaugojimu ir pagerinimu; higienos normų ir gyvulių gerovės reikalavimų įgyvendinimui;
• parengti miškų savininkus ir kitus miškininkystės versle dalyvaujančius asmenis taikyti pažangią miškų vadybos praktiką miškų ūkio ekonominėms, ekologinėms ar socialinėms funkcijoms pagerinti.
Parama neapims kaimo žmonių perkvalifikavimo kitoms veikloms, nesusijusioms su žemės ūkiu ir alternatyviais verslais kaime. Toks perkvalifikavimas bus vykdomas pagal BPD „Žmogiškųjų išteklių plėtros“ prioritetą. Parama bus teikiama institucijoms, užsiimančioms mokslo, studijų, mokymo ir konsultavimo veikla. Paramos dydis – 100 proc. kompensuotinų išlaidų.

Parama ūkininkams, anksčiau išeinantiems į pensiją
Įstojus į ES. Žemės ūkio sektoriuje yra darbo jėgos perteklius. Paramos taikymas ūkininkams, anksčiau išeinantiems į pensiją, sudarytų palankesnes sąlygas jauniems ūkininkams įsitvirtinti rinkoje.
Įstojus į ES, numatoma įgyvendinti paramos anksčiau išeinantiems į pensiją priemonę (pagal ES Tarybos reglamento 1257/1999/EB IV skyrių).
Šios kaimo plėtros priemonės tikslas – užtikrinti pajamas vyresniems ūkininkams, nusprendusiems nutraukti ūkininkavimą; skatinti vyresnius ūkininkus užleisti vietą jaunesniems, galintiems efektyviau ūkininkauti; žemės ūkio paskirties žemę panaudoti kitiems tikslams, kai jos dirbimas nėra pakankamai efektyvus.
Pagal LR Vyriausybės nutarimą Nr. 1156 (Žin., 1994, Nr. 1) „Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“, nustatytas senatvės pensinis amžius – 65 metai, tačiau nustatyta pensinio amžiaus riba bus pasiekta tik 2024 metais. Iki 2024 metų pensinis amžius ilginamas palaipsniui, kasmet jį didinant moterims 4, vyrams – 2 mėnesiais.
Lietuvos Kaimo plėtros plano projekte numatyta, kad ankstyvo ūkininkų pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos parama apims kompensacines išmokas, kurios bus išmokamos ūkininkams, apsisprendusiems atsisakyti komercinės veiklos tam, kad kompensuoti prarastas pajamas.
Siekiant pagerinti pieno ūkių struktūrą, sudarant sąlygas pasitraukti iš gamybinės veiklos smulkiems pieno gamintojams, kurie po įstojimo į ES neįstengs vystyti gamybos pagal ES higienos, veterinarijos, sanitarijos, gyvulių gerovės, aplinkosaugos reikalavimus ir standartus, kaip atskirą paramos rūšį planuojama teikti paramą smulkių pieno ūkių savininkams, kurie neatitinka bendrų paramos gavėjų amžiui taikomų kriterijų. Šiuo atveju kompensacinės išmokos kompensuotų pajamų praradimą dėl prekinės pieno gamybos nutraukimo.
Ankstyvo ūkininko pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos parama negali būti teikiama ilgiau nei 15 metų ir trukti ilgiau negu į anksčiau laiko iš prekinės žemės ūkio gamybos pasitraukęs asmuo sulauks 70 metų. Smulkaus pieno ūkio savininko pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos atveju parama teikiama 3 metus, t. y. 2004–2006 metų laikotarpiu ir negali trukti ilgiau, nei paramos gavėjas sulauks 75 metų.
Ankstyvo ūkio darbininko pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos atveju parama negali būti teikiama ilgiau nei 7,5 metų. Pareiškėjui pasiekus pensinį amžių paramos mokėjimas nutraukiamas.
Bendra metinė ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos paramos suma negali viršyti 3463 eurų ūkiui.
Smulkaus pieno ūkio pensinio amžiaus sulaukusiems savininkams numatoma mokėti tokio dydžio kompensacines išmokas: 640 eurų už melžiamą karvę (1 metai), 520 eurų už melžiamą karvę (2 metai), 435 eurai už melžiamą karvę (3 metai).
Ankstyvo ūkio darbuotojų pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos parama mokama kaip pensinė išmoka asmeniui nuo 55 metų amžiaus iki senatvės pensijos gavimo momento. Metinė paramos suma lygi 1024 eurai asmeniui.
Remiantis ES Tarybos reglamento 1257/1999/EB IV skyriaus ir Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo nuostatomis parengti pagal minėtą priemonę paramos gavėjams keliami reikalavimai, kurie Lietuvos Kaimo plėtros plano derinimo su ES procece gali būti koreguojami.
Taigi, pagal nustatytas ES teisės aktais ir adaptuotas Lietuvai paramos gavimo sąlygas ūkį perduodantys asmenys turėtų atitikti tokius kriterijus: vyrai nuo 55 iki
62,5 metų amžiaus ir moterys nuo 55 iki 60 metų amžiaus; užsiėmę žemės ūkio veikla ne trumpiau kaip 10 metų; paraiškos pateikimo metu užsiregistravę ūkininkų registre; ne mažiau kaip 4 metus deklaravę pasėlius ir/ar gyvulius Dirbamos žemės apskaitos ir/ar Gyvulių registre; turėtų ne mažesnį kaip 3 ha ŽŪN plotą; turintys teisę gauti valstybinio draudimo senatvės pensiją; tuo atveju, jei asmuo turi žemės dalinės nuosavybės teise jis turi bendrai valdyti ūkį su bendrasavininku (šiuo atveju tik vienas iš bendrasavininkų gali kreiptis dėl paramos pagal ankstyvo ūkininkų pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos, o veikla ūkyje turi būti nutraukta).
Smulkaus pieno ūkio perdavėjas turėtų atitikti tokius kriterijus: būti nuo 55 iki 70 metų amžiaus; turėti ne daugiau 4 melžiamų karvių, įregistruotų Gyvulių registre; ūkininkauti ne didesniame kaip 7 ha ŽŪN plote; būti įsiregistravęs Pieno kvotų administravimo duomenų bazėje; mažiausiai 3 metus tiekęs pieną perdirbimui. Smulkių pieno ūkių savininkai, atitinkantys bendrus ūkio perdavėjui taikomus kriterijus, gali pretenduoti į pilną paramą, kaip ir kitų ūkių savininkai tuo atveju, jei atitinka bendrus žemės perdavėjui taikomus tinkamumo kriterijus ir perleidžia jam nuosavybės teise priklausančią žemę.
Ūkio perdavėjas turėtų nutraukti prekinę gamybą ir įsipareigoti niekada daugiau prie jos negrįžti.

Numatyta, kad žemės ūkio veiklai žemę perimantis asmuo turėtų būti:
18–40 metų amžiaus, išskyrus tuos atvejus, kai stambus ūkis perduodamas šeimos nariui; perimti iš perdavėjo visą žemės valdą arba jos dalį; turėti specialų arba aukštąjį žemės ūkio išsilavinimą; perimti ūkio valdymą visam paramos gavimo laikotarpiui, bet ne mažiau kaip 5 metams; įsiregistruoti ūkininkų registe; įrodęs, kad perimamas ūkis ateityje atitiks ekonominio gyvybingumo kriterijus.

Numatyta, kad paramą galės gauti ir anksčiau laiko pasitraukiančių iš prekinės žemės ūkio gamybos ūkininkų ūkių darbuotojai, kurie ūkininko paraiškos padavimo momentu bus: vyrai – nuo 55 iki 62,5 metų, o moterys – nuo 55 iki 60 metų amžiaus; per paskutinius 5 metus daugiau kaip pusę darbo laiko yra išdirbę ūkio darbininkais; per keturis paskutinius metus daugiau kaip pusę laiko išdirbę perdavėjo ūkyje, t. y. jų darbo stažas perdavėjo ūkyje turi sudaryti ne mažiau kaip 2 pilnus metus; turi būti socialiai apdraustas per paskutinius 5 metus 0,5 bazinės pensijos arba per paskutinius 2,5 metų pilnai bazinei pensijai. Ūkio darbininkas iki ūkininko nusprendusio anksčiau laiko nutraukti prekinę žemės ūkio gamybą paraiškos padavimo momento turi dirbti jo ūkyje.

Ūkininkaujančiųjų mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse ir vietovėse
su aplinkosaugos apribojimais rėmimas
Pasirengimo laikotarpis. Skirtinguose šalies regionuose susiklostė nevienodai palankios sąlygos intensyviai plėtoti tradicinį žemės ūkį. Todėl šios priemonės pagrindiniai tikslai yra:
• išsaugoti perspektyvią kaimo bendruomenę;
• užtikrinti nuolatinį žemės ūkio paskirties žemės naudojimą;
• skatinti ūkininkavimo sistemas, atitinkančias aplinkosaugos reikalavimus;
• užtikrinti aplinkosauginių reikalavimų įgyvendinimą ir išsaugoti ūkininkavimą regionuose su aplinkosaugos apribojimais.
Mažiau palankios ūkininkauti vietovės – retai apgyvendintos mažo žemės ūkio naudmenų našumo vietovės. Tai vietovės, kuriose dėl nederlingos žemės ūkių veikla mažai efektyvi, kaimo gyventojų tankumas yra mažesnis už vidutinį šalyje, kaimo bendruomenių gyvybingumas (gimusių ir mirusių santykis) nuolat blogėja. Jos atrenkamos savivaldybių arba seniūnijų lygmeniu.
Savivaldybiu lygmeniu vietovės atrinktos pagal kompleksinį palankumo ūkininkauti įvertinimą – suminius svertinius palankumo ūkininkauti indeksus, kurie apskaičiuojami įvertinant gamtinių (žemės ūkio naudmenų vidutinio našumo ir žemės ūkio naudmenų, įvertintų 32 našumo balais ir mažiau, dalį bendrame žemės ūkio naudmenų plote), demografinių (kaimo gyventojų tankumą ir kaimo gyventojų gyvybingumo koeficientą) ir žemės ūkio efektyvumo (augalininkystės produkcijos vertės ir grūdinių kultūrų derlingumo) veiksnių neigiamus nuokrypius nuo vidutinių šalyje. Retai apgyvendintoms mažo žemės ūkio naudmenų našumo vietovėms prikiriamos tos savivaldybės, kuriose palankumo ūkininkauti koeficientas mažesnis už vienetą. Šioms vietovėms priskirtos savivaldybės: Zarasų, Ignalinos, Švenčionių, Utenos, Molėtų, Trakų, Elektrėnų, Varėnos, Anykščių, Rokiškio, Šalčininkų, Širvintų, Lazdijų, Ukmergės, Telšių, Plungės, Rietavo, Kelmės, Kupiškio, Tauragės, Vilniaus, Šilalės.
Retai apgyvendintoms mažo žemės ūkio naudmenų našumo vietovėms priskiriamos seniūnijos, kurios atitinka šiuos kriterijus:
• mažo našumo žemės ūkio naudmenos (įvertintos 32 našumo balais ir mažiau) sudaro 25 proc. ir daugiau bendro žemės ūkio naudmenų seniūnijoje ploto;
• vidutinis gyventojų tankumas yra ne daugiau kaip 17 žmonių kvadratiniame kilometre arba nuo 17 iki 18 žmonių kvadratiniame kilometre ir per paskutiniuosius trejus metus mažėjo arba nuo 18 iki 20 žmonių kvadratiniame kilometre, tačiau ne mažiau kaip 28 proc. seniūnijos gyventojų yra 60 metų ir vyresni, o per paskutiniuosius trejus metus šis rodiklis negerėjo.
Šioms vietovėms priskirtos seniūnijos, esančios tose savivaldybėse, kurios savivaldybių lygmeniu nebuvo priskirtos mažiau palankioms ūkininkauti vietovėms: Daugų, Pivašiūnų, Raitininkų seniūnijos (Alytaus sav.), Dumsių, Upninkų sen. (Jonavos sav.), Leipalingio, Viečiūnų sen. (Druskininkų sav.), Kruonio, Nemaitonių, Palomenės, Paparčių sen. (Kaišiadorių sav.), Zapyškio sen. (Kauno sav.), Stakliškių sen. (Prienų sav.), Šiluvos sen. (Raseinių sav.), Barstyčių sen. (Skuodo sav.), Jankų sen. (Šakių sav.), Vištyčio sen. (Vilkaviškio sav.), Karsakiškio sen. (Panevėžio sav.), Šiaulėnų sen. (Radviliškio sav.), Viešvilės sen. (Jurbarko sav.), Sedos sen. (Mažeikių sav.), Panerių sen. (Vilniaus m. sav.).
Potvynių užliejamos vietovės – tai mažiau palankios ūkininkauti vietovės, kuriose nepalankias ūkininkavimui sąlygas sukelia periodiškai pasikartojantys potvyniai arba kuriose yra reali šių potvynių grėsmė. Potvynių užliejamoms vietovėms priskiriamos savivaldybės arba seniūnijos, kuriose potvynių užliejami žemės ūkio naudmenų plotai užima 25 proc. ir daugiau bendro žemės ūkio naudmenų ploto. Tai Priekulės seniūnija (Klaipėdos sav.), Pagėgių, Stoniškių, Lumpėnų, Vilkyškių, Kintų, Šilutės, Rusnės, Saugų, Juknaičių, Usėnų seniūnijos (Šilutės sav.).
Intensyvaus karsto vietovės – tai mažiau palankios ūkininkauti vietovės, kuriose nepalankias ūkininkavimui sąlygas sukelia intensyvaus karsto reiškiniai. Intensyvaus karsto vietovėms priskiriamos seniūnijos, kuriose žemės ūkio naudmenos, priskirtos
III–IV intensyvaus karsto grupėms (LR Vyriausybės 1991 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 589 „Dėl priemonių Šiaurės Lietuvos karstinio regiono ekologinei būklei pagerinti“), sudaro 25 proc. ir daugiau bendro žemės ūkio naudmenų ploto. Tai Pabiržės seniūnija (Biržų sav.).
Siekiant mažiau palankiose vietovėse užtikrinti nuolatinį žemės ūkio paskirties žemės naudojimą, išsaugoti ir skatinti aplinkosaugos reikalavimus atitinkančias ūkininkavimo sistemas, išsaugoti kraštovaizdį ir kaimo bendruomenes, LR žemės ūkio ministras 2002 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 80 patvirtino Kompensacinių išmokų ūkininkaujantiems mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse mokėjimo tvarką
2002 metams. Ši tvarka parengta vadovaujantis Europos Tarybos reglamento 1257/1999/EB V skyriaus „Mažiau palankios ūkininkauti vietovės ir vietovės su agrarinės aplinkosaugos apribojimais“ nuostatomis.
Pagal šią tvarką kompensacinės išmokos mokamos žemės ūkio subjektams, kurie atitinka nustatytas sąlygas:
• deklaruojamos žemės ūkio naudmenos yra mažiau palankioje ūkininkauti vietovėje (žemės ūkio ministro 2002 m. sausio 7 d. įsakymas Nr. 4 „Dėl mažiau palankių ūkininkauti vietovių patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 6–246) ir 2002 m. rugsėjo 18 d. įsakymas Nr. 353 „Dėl žemės ūkio ministro 2002 m. sausio 7 d. įsakymo Nr. 4 „Dėl mažiau palankių ūkininkauti vietovių patvirtinimo“ ir žemės ūkio ministro 2002 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. 72 „Dėl Specialiosios kaimo rėmimo programos tikslinio finansavimo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo (Žin., 2002, Nr. 93–4009));
• laiku pateikia nustatyto pavyzdžio žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaraciją;
• registruoti nustatyta tvarka ir gamina prekinę žemės ūkio produkciją;
• laikosi nustatytų aplinkosaugos reikalavimų ir žemės naudojimo servitutų.
Žemės ūkio subjektams, ūkininkaujantiems mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, mokama nustatyto dydžio (2002 m. – po 40 Lt/ha) kompensacinė išmoka.
Įstojus į ES. Lietuvai tapus ES nare, priemonės įgyvendinimas bus tęsiamas. Ūkininkaujantiems mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse ir vietovėse su agrarinės aplinkosaugos apribojimais bus mokamos kompensacinės išmokos.
Vadovaujantis Europos Tarybos reglamento 1257/1999/EB V skyriaus „Mažiau palankios ūkininkauti vietovės ir vietovės su agrarinės aplinkosaugos apribojimais“ nuostatomis numatomas kompensacinės išmokos dydis – 25–200 eurų/ha. Išmokos bus diferencijuojamos atsižvelgiant į vietovės būklę ir jos plėtros tikslus; nuolatinių gamtinių kliūčių poveikio ūkininkavimui dydį; būtinas spręsti aplinkosaugos problemas; vietovės ūkinės veiklos specializaciją ir įmonių struktūrą. Lietuvos Kaimo plėtros plano projekte mažiau palankias ūkininkauti vietoves numatoma klasifikuoti į 3 grupes. Konkretūs kompensacinių išmokų dydžiai bus pateikti, suderinus juos su ES.
Kompensacinės išmokos bus mokamos žemės ūkio subjektams, užsiimantiems žemės ūkio veikla ir įregistruotiems Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka. Ūkis turi būti oficialiai patvirtintose mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse. Žemės ūkio subjektas turi įsipareigoti ūkininkauti mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse ir vietovėse su agrarinės aplinkosaugos apribojimais ne mažiau kaip 5 metus nuo pirmosios kompensacinės išmokos gavimo; ūkininkauti nustatyto dydžio žemės plote; įgyvendinti pažangaus ūkininkavimo praktiką. Parama pagal šią priemonę nebus teikiama ūkininkams, pretenduojantiems į paramą pagal priemonę “Ankstyvas išėjimas į pensiją”.
Kompensacinės išmokos bus mokamos už deklaruotą žemės ūkio naudmenų hektarą (ariama žemė, ganyklos, ilgalaikiai pasėliai). Papildoma teritorija už kurią galės būti prašoma kompensacinė išmoka negalės viršyti 2 ha. Miško teritorijos nebus remiamos. Kompensacinės išmokos teritorijose, kurias naudoja keli ūkininkai bendram gyvulių ganymui, bus mokamos pagal tų ūkininkų teisę naudotis šia žeme.

Agroaplinkosaugos priemonių rėmimas
Pasirengimo laikotarpis. Pagrindinis aplinkosaugos priemonės tikslas yra sumažinti neigiamą žemės ūkio įtaką aplinkai, atstatyti tradicinį kraštovaizdį, didinti bioįvairovę. Šią priemonę numatyta įgyvendinti pagal Nacionalinę žemės ūkio ir kaimo plėtros 2000–2006 metams programą. Priemonė bus taikoma dviejose bandomosiose teritorijose. Viena bandomoji teritorija buvo pasirinkta intensyvios žemės ūkio veiklos teritorijoje, kita – Rusnės saloje, Nemuno deltoje.

5 lentelė. Parama agrarinei aplinkosaugai 2002–2003 metais, mln. Lt
Paramos kryptis Kompensuotinos išlaidos Parama Privatus indėlis

iš viso ES lėšos nacionalinis biudžetas
Parama agroaplinkosaugai 3,91 3,91 2,93 0,98 0

Iš Specialiosios kaimo rėmimo programos teikiama parama ekologinio žemės ūkio plėtrai remti.
Įstojus į ES. Šaliai tapus ES nare, agroaplinkosaugos parama bus teikiama pagal Europos Tarybos reglamento 1257/1999/EB VI skyriaus nuostatas.
Parama skatina:
• žemės ūkio paskirties žemės naudojimo būdus, apsaugančius gamtos išteklius, dirvožemį;
• ekstensyvų, aplinkai palankų ūkininkavimą, mažo intensyvumo ganyklų plėtrą;
• aukštos gamtinės vertės aplinkos, kurioje ūkininkaujama, išsaugojimą;
• kraštovaizdžio, gamtos ir istorinių paminklų išsaugojimą;
• aplinkos planavimo taikymą ūkininkavimo praktikoje.

Agrarinės aplinkosaugos priemonę sudarys programos: Ariamos žemės; Tikslinių saugomų teritorijų; Kraštovaizdžio priežiūros; Pievų tvarkymo; Ekologinės žemdirbystės; Retų veislių; Apleistos žemės; Demonstravimo.

Siūlomi tokie programų deriniai:
• Tikslinių saugomų teritorijų programa ir Ekologinės žemdirbystės, Retų veislių bei Demonstravimo programos (jeigu ūkininkas, kurio ūkis yra tikslinėje saugomoje teritorijoje, nori dalyvauti kitose programose, jis tai gali daryti, tačiau tokiu atveju jam neleidžiama dalyvauti Tikslinių saugomų teritorijų programoje);
• įgyvendinant Ekologinės žemdirbystės programą, negalima dalyvauti Ariamos žemės ir Pievų tvarkymo programose;
• Dirvonuojančioje žemėje gali būti taikoma tik Dirvonuojančios žemės programa (jeigu ūkininkas nusprendžia dirvonuojančią žemę vėl pradėti naudoti gamybai, mokėjimai pagal minėtą programą nutraukiami, o ūkininkas gali kreiptis dėl galimybės dalyvauti bet kokioje kitoje programoje).

Paramą numatoma skirti žemės ūkio subjektams, kurie ne mažiau kaip penkeriems metams prisiima žemės ūkio aplinkos apsaugos įsipareigojimus. Ji apskaičiuojama remiantis prarastomis pajamomis ir papildomomis išlaidomis, kurios atsiranda dėl įsipareigojimo. Priemonės dalyvis galės prisijungti prie norimo kiekio programų, tačiau jam būtų mokama tik už keturių programų įgyvendinimą.

Šiuo metu ES šalyse taikomas maksimalus paramos dydis – 600 eurų/ha – auginant vienmetes kultūras; 900 eurų/ha – auginant specializuotas daugiametes kultūras ir 450 eurų/ha, kai žemė naudojama kitai paskirčiai. Lietuvoje taikytini išmokų už aplinkosaugos priemonių įgyvendinimą dydžiai bus pateikti, juos suderinus su ES.

Žemės ūkio subjektai, norintys dalyvauti agrarinės aplinkosaugos priemonėje, turėtų:
• užpildyti anketą ir įsipareigoti patenkinti programoje išdėstytus reikalavimus;
• bendradarbiaujant su programos konsultantu atlikti ūkio situacijos įvertinimą, parinkti tinkamą agrarinės aplinkosaugos programą ir atrinkti tinkamiausias priemones;
• bendradarbiaujant su programos konsultantu parengti žemėnaudos planą, kuriame turi būti pažymėtos teritorijos ar objektai, kuriuose bus įgyvendinamos programos priemonės (į žemės panaudojimo planą turėtų būti įtrauktas sunumeruotų ūkio laukų žemėlapis, auginamų kultūrų charakteristikos ir agrarinės aplinkosaugos programų ir priemonių taikymo vietos);
• po sutarties dėl dalyvavimo agrarinės aplinkosaugos priemonėje pasirašymo dalyvauti mokymo kursuose AAP įgyvendinimo klausimais.

Žemės ūkio subjektams, norintiems dalyvauti agrarinės aplinkosaugos priemonėje, mokymas ir situacijos ūkyje įvertinimas turėtų būti suteikiamas nemokamai. Jeigu priemonėje dalyvaujantys žemės ūkio subjektai vėlesniais metais norės padidinti ūkyje įgyvendinamų agrarinės aplinkosaugos priemonių skaičių arba prisijungti prie kitos programos, jie turėtų naujai užpildyti anketą ir sudaryti sutartį.

Žemės ūkio subjektai, siekiantys dalyvauti programoje turės būti įregistruoti LR įstatymų nustatyta tvarka, atitikti bendruosius aplinkosaugos reikalavimus t. y. privalės laikytis egzistuojančių aplinkosaugos teisės aktų, taikomų jų ūkiams ir ūkininkavimo veiklai.
Žemės ūkio produktų perdirbimo ir marketingo tobulinimas
Pasirengimo laikotarpis. Priemonės tikslas – žemės ūkio produkcijos gamybos perorientavimas įgyvendinant ES maisto saugos, higienos, veterinarijos, aplinkos apsaugos ir kitus reikalavimus žemės ūkio bei žuvininkystės produkcijos perdirbimo sektoriuje, taip pat marketingo grandinės sukūrimas ir tobulinimas, produktų paruošimo ir pateikimo rinkai gerinimas.
Atskiruose žemės ūkio produkcijos perdirbimo pramonės sektoriuose struktūriniai pokyčiai vyksta skirtinga sparta. Dauguma pieno perdirbimo įmonių turi ES patvirtintą leidimą eksportuoti pieno produktus į ES rinką. Sudėtingesnė padėtis mėsos perdirbimo sektoriuje, ypač skerdyklose. Daugelis jų neatitinka ES keliamų higienos ir sanitarijos reikalavimų. Jas būtina pertvarkyti. Vaisių ir daržovių, grūdų perdirbimo, linų pramonės įmones taip pat būtina restruktūrizuoti ir modernizuoti.
Nacionalinėje žemės ūkio ir kaimo plėtros 2000–2006 metams programoje numatyta parama (iš SAPARD ir nacionalinio biudžeto) naujų skerdyklų statybai, mėsos, pieno, žuvininkystės, grūdų, vaisių ir daržovių, linų pramonės įmonių modernizavimui, dengiant 45 proc. kompensuotinų investicinių išlaidų.

6 lentelė. Parama žemės ūkio ir žuvininkystės produktų perdirbimui ir marketingo tobulinimui 2000–2003 metais, mln. Lt
Paramos kryptis Kompensuotinos išlaidos Parama Privatus indėlis

iš viso ES lėšos nacionalinis biudžetas
Žemės ūkio produktų perdirbimo ir marketingo gerinimui 361,87 162,84 122,13 40,71 199,03

Iš Specialiosios kaimo rėmimo programos teikiama investicinė parama pieno perdirbimo įmonėms.
Įstojus į ES. Lietuvai tapus ES nare, remiantis Europos Tarybos reglamento 1257/1999/EB VII skyriaus nuostatomis, investicinė parama bus skiriama žemės ūkio produktų perdirbimo modernizavimui, aplinkosaugos, higienos ir gyvūnų gerovės standartams diegti ir marketingui tobulinti, išskyrus žuvininkystės produktus.
Numatoma kompensuoti nekilnojamojo turto skirto projekto reikmėms statybos, įsigijimo ar pagerinimo išlaidas, išskyrus žemės įsigyjimą; naujos technikos ir įrangos taip pat kompiuterinės bei programinės įrangos projekto reikmėms įsigijimo išlaidas; bendrasiąs išlaidas t. y. mokėjimai architektams, inžinieriams ir konsultantams, mokėjimai už techninius tyrimus, patentų ir licencijų įsigijimą. Jos neturi būti didesnės nei 12 proc. minėtų išlaidų.
Paramos dydis – 50 proc. kompensuotinų investicinių išlaidų sumos, bet ne daugiau 1 mln. eurų (išskyrus grūdų sektorių, kur ši parama gali siekti 4 mln. eurų).
Bus remiami ekonomiškai gyvybingi projektai, atitinkantys aplinkos, higienos ir gyvulių gerovės normas ir įrodantys, kad gaminamai produkcijai bus rinkos. Parama nebus skiriama investicijoms į mažmeninę prekybą, investicijoms į kitų (ne ES šalių) produktų perdirbimą ir marketingą.
Augalininkystės produktų perdirbimo projektai skirti grūdų ir aliejinių augalų perdirbimui į biokurą bus remiami su sąlyga, kad jie atitinka šalies teisės aktus reglamentuojančius biokuro plėtrą ir panaudojimą.
Prioritetą numatoma teikti bendriems/kooperuotiems su žemdirbiais projektams; projektams, kur numatytas ekologiškų produktų perdirbimas.
Paramos gavėjai – žemės ūkio ir kitos įmonės, perdirbančios žemės ūkio produktus. Ūkininkų projektai taip pat gali būti tinkami, jei jie nėra remtini pagal priemonę „Investicijos į žemės ūkio valdas“.

Miškininkystės rėmimas
Pasirengimo laikotarpis. Per pastarąjį dešimtmetį nemaži plotai žemės ūkio paskirties žemės buvo apleisti, tapo dirvonais. Tai lėmė besitęsianti žemės reforma ir žemės ūkio sektoriaus persiorientavimas į rinkos ekonomiką. Apleistos žemės ekonominis naudingumas galėtų būti atgaivintas suradus jai alternatyvų panaudojimą. Viena iš alternatyvų – apleistų žemių apželdinimas mišku ir miškininkystės sektoriaus plėtra. Tačiau plėtrą stabdo neefektyvus miškų valdymas ir neveiksni miško savininkų savivalda, neparengta ir neįgyvendinta miškų sertifikavimo sistema, neišplėtota miškų infrastruktūra, menka daugelio savininkų miškininkystės ūkio tvarkymo kompetencija.
Šios priemonės tikslas – didinti apleistos žemės ūkio paskirties žemės vertę, plėsti miškingus regionus, gerinti miškų infrastruktūrą, skatinti privačių miškų rekreacinį potencialą, kurti naujas darbo vietas ir papildomus pajamų šaltinius kaimo vietovėse.
Miškininkystės infrastruktūros tobulinimas, žemių apsodinimas mišku remiamas pagal Nacionalinę žemės ūkio ir kaimo plėtros 2000–2006 metams programą. Parama teikiama miško kelių tiesimui, informacinės ir rekreacinės infrastruktūros kūrimui, žemės apželdinimo mišku išlaidų kompensavimui.
Galutiniai naudos gavėjai yra privačių miškų savininkai, jų organizacijos bei savivaldybės ar jų organizacijos (taikoma tik apželdinimui).
Paramos dydis – 50 proc. kompensuotinų išlaidų.

7 lentelė. Parama miškų infrastruktūros tobulinimui ir apželdinimui
2002–2003 metais, mln. Lt
Paramos kryptis Kompensuotinos išlaidos Parama Privatus indėlis

iš viso ES lėšos nacionalinis biudžetas
Miškų infrastruktūros tobulinimui ir apželdinimui 21,16 10,58 7,93 2,65 10,58

Įstojus į ES. Parama žemės ūkio paskirties žemės apželdinimui mišku ir miškininkystės plėtrai bus teikiama pagal Europos Tarybos reglamento 1257/1999/EB VIII skyriaus nuostatas vienai ar kelioms priemonėms:
• žemės apželdinimui, jei toks žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas atitinka vietos sąlygas;
• investicijoms į miškus, kuriomis siekiama ženkliai padidinti jų ekonomines, ekologines ar socialines funkcijas;
• investicijoms, kuriomis siekiama padidinti ar racionaliau naudoti miško gėrybių surinkimą, perdirbimą ir rinkodarą;
• miškininkystės verslo skatinimui;
• miškų savininkų asociacijų steigimui ir savivaldos stiprinimui;
• miškų gamybos potencialo, sunaikinto gamtinių nelaimių ir gaisro, atkūrimui.
Pagal šią priemonę numatoma kompensuoti:
• miško įveisimo išlaidas (miško įveisimo išmokų schema). Siekiama kompensuoti želdinimo projekto parengimo, dirvos paruošimo, sodmenų/sėklų įsigijimo (įskaitant sodinukų transportavimą), sodmenų/sėklų sodinimo/sėjimo išlaidas;
• apželdinto mišku hektaro priežiūros išlaidas (įveisto miško priežiūros išmokų schema). Siekiama kompensuoti želdinių apsaugos; piktžolių, stelbiančių pasodintus medelius sunaikinimo mechaniniu ir/arba cheminiu būdu; miško želdinių apsaugos nuo ligų ir kenkėjų; priešgaisrinių apsaugos juostų įrengimo išlaidas. Numatoma skirti metinę išmoką laikotarpiui iki penkerių metų;
• prarastas pajamas, įveisus mišką (prarastų pajamų kompensavimo išmokų schema). Išmokos turėtų būti mokamos 20 metų.
Parama gali būti skiriama tik už žemės ūkio paskirties žemės apželdinimą mišku, t. y. parama skiriama už žemės naudmenų (ariama žemė, sodai, pievos ir ganyklos, kitos žemės naudmenos, esančios Nekilnojamo turto kadastre įregistruotuose žemės ūkio paskirties sklypuose), turinčių žemės ūkio paskirties žemės statusą, apželdinimą.
Paramą pagal šią priemonę numatoma skirti privačios žemės savininkams arba jų grupėms (asociacijoms), savivaldybėms arba jų asociacijoms. Savivaldybės gali gauti paramą tik pagal miško įveisimo išmokų schemą, t. y. miško įveisimo išlaidoms kompensuoti. Kai apželdinama greitai augančiomis (per trumpą laiką medieną išauginančiomis, tai reiškia, kad laikotarpis tarp dviejų pagrindinių miško kirtimų tame pačiame sklype yra trumpesnis kaip 15), rūšimis, parama skiriama tik sodinimo išlaidoms padengti. Parama neskiriama ūkininkams, kurie sodina kalėdines eglutes ar dalyvauja ankstyvo išėjimo į pensiją schemoje.
Parama bus suteikiama tiems, kurie dirbo žemę iki jos apželdinimo ir tiems, kurie naudojo žemę ekstensyviai ar nenaudojo jos visai. Tačiau, parama pagal prarastų pajamų kompensavimo išmokų schemą iki žemės želdinimo mišku žemės ūkio produkciją gaminusiems pareiškėjams ir tiems, kurių žemė iki jos apželdinimo buvo nenaudojama žemės ūkio gamybai, bus skirtinga. Todėl, pretendentai pagal ES rekomendacijas, bus suskirstyti į dvi kategorijas, tai yra, „ūkininkai“ ir „kiti subjektai“.
Nustatytos maksimalios, ES paramos kriterijus atitinkančios, prarastų pajamų kompensavimo išmokos vienam žemės, apželdintos mišku, hektarui:
• ūkininkams -725 eurai/ha;
• kitiems subjektams –185 eurai/ha.
Lietuvoje taikytini išmokų dydžiai bus pateikti, juos suderinus su ES.
Norėdamas gauti miško įveisimo išmoką, pareiškėjas turi atitikti tokius kriterijus: iš žemėtvarkos skyriaus gauti leidimą miškui įveisti; pateikti miško želdinimo projektą. Miško želdiniuose turi būti mažiausiai 30 procentų lapuočių medžių rūšių. Parama nesuteikiama veisiant grynus spygliuočių želdinius. Parama neskiriama mažesnių kaip 1 ha plotų apželdinimui. Jeigu naujai veisiamas miškas tampa jau esančio miško dalimi, minimalaus dydžio apribojimas netaikomas. Parama neskiriama lauko apsauginių juostų įrengimui.
Pareiškėjas, norintis gauti įveisto miško priežiūros išmoką, privalo laikytis kriterijų: miškas turi būti tinkamai pasodintas, apsaugotas ir atitinkti patvirtintą miško želdinimo projektą; pirmais ir trečiais metais po miško pasodinimo turi būti atlikta miško želdinių inventorizacija; pateikti dokumentus, patvirtinančius žemės kadastro duomenų pakeitimą iš žemės ūkio paskirties žemės į miškų ūkio paskirties žemę; pareiškėjas privalo pateikti miško sodmenų/sėklų kilmės liudijimą.
Prarastų pajamų kompensavimo išmoką galės gauti „ūkininkas“ ar „kitas subjektas“, kuris užsodina dalį arba visą savo žemę ir yra gavęs paramą miško įveisimo išlaidoms kompensuoti.
Minėta priemonė siejasi su BPD priemone „Miškų ūkio plėtra“, kurią įgyvendinant siekiama sudaryti sąlygas privačių miško valdų plėtrai, suteikiant jiems investicinę paramą ne tik miško infrastruktūrai gerinti, bet ir medienos ruošimui bei pirminiam apdorojimui. Įsikūrimo paramą numatoma teikti miško savininkų asociacijoms, kurios padėtų savo nariams diegti šiuolaikinius miško tvarkymo metodus, rūpintųsi produkcijos realizavimu. Paramą numatoma teikti ir miško gaisrų prevencinėms priemonėms.
Numatoma remti:
• ne žemės ūkio paskirties žemės apželdinimą mišku. Tai apims miško žemės, kurioje anksčiau neaugo miškas (miško aikštės, buvę medienos sandėliai ir kt.) rekultivuojamų karjerų ir durpynų, sąvartynų ir kitų žemės ūkio paskirties plotams nepriskiriamų privačių valdų žemių apželdinimą , kuris bus remiamas tik tuo atveju, jei tai yra suderinama su vietos sąlygomis ir atitinka aplinkosaugos reikalavimus. Numatoma kompensuoti 90 proc. apželdinimo išlaidų (apželdinimo plano parengimo, miško sodmenų įsigyjimo ir jų transportavimo, dirvos paruošimo, sodinimo bei želdinių apsaugos priemonių išlaidų), neviršijant nustatytų maksimalių išmokų dydžių;
• investicijas skirtas privačių miškų valdų infrastruktūros gerinimui, t. y. investicijos į miško kelius ir jų įrenginius, sausinimo griovius ir jų įrenginius, informacinius ženklus, rekreacinės paskirties ir medžioklės įrangą, kitą infrastruktūrą, o taip jaunuolynų ugdymą. Numatoma kompensuoti 75 proc. tinkamų išlaidų. Maksimali parama ne daugiau 100 tūkst.eurų;
• investicijas skirtas medienos ruošos bei apvaliosios medienos paruošimo technologijoms modernizuoti ir miško produktų rinkodarai. Paramą numatoma teikti individualiems ar kooperuotiems projektams. Numatoma kompensuoti 50 proc. tinkamų išlaidų, bet ne daugiau 375 tūkst.eurų, arba parama pagal de minimis neviršijant 100 tūkst.eurų;
• miško savininkų asociacijų steigimą. Parama skirta asociacijų įkūrimui, registravimui ir administravimui bus teikiama naujai steigiamoms asociacijoms pirmus penkerius metus po įsteigimo vienkartinės metinės išmokos forma. Ši išmoka pirmais, antrais, trečiais, ketvirtais ir penktais metais po įsikūrimo turėtų sudaryti atitinkamai 30, 25, 20, 15 ir 10 tūkst. eurų;
• prevencines priemones aukštos ir vidutinės gaisrų rizikos miškams. Parama bus teikiama vadovaujantis Miškų gaisrų prevencijos planu. Numatoma remti projektus skirtus viešiesiems poreikiams tenkinti, kompensuojant 100 proc. tinkamų išlaidų, bet ne daugiau 500 tūkst. eurų
Paramos gavėjai – privačių miško valdų savininkai ar jų asociacijos, savivaldybės ar jų asociacijos, valstybinių miškų valdytojai (tik veiklai susijusiai su gamtos nelaimių ir gaisrų paveiktų miškų atkūrimu ir prevencinėmis priemonėmis).
Pareiškėjui, jam priklausančią ne žemės ūkio paskirties žemę apželdinančiam mišku, nustatyti tapatūs tinkamumo kriterijai, kaip ir paramos gavėjui apželdinančiam žemės ūkio paskirties žemę.
Pareiškėjas, investuojantis į miško infrastruktūrą, turėtų būti ne mažesnės kaip 4 ha miško valdos savininkas arba turėti savininko raštišką leidimą miškui naudoti bei sutikimą, jog pareiškėjas pateikia paraišką paramai gauti savo vardu. Investicinis projektas turėtų būti suderintas su Valstybine aplinkos apsaugos inspekcija.
Pareiškėjo, investuojančio į medienos ruošą bei miško produktų rinkodarą, miško valdos plotas turėtų būti ne mažesnis nei 10 ha, kai paramos gavėjas vienas miško savininkas, arba 100 ha, kai paramos gavėjas miško savininkų kooperatyvas ar kita miško savininkų savivaldos organizacija, turinti teisę vykdyti ūkinę komercinę veiklą. 50 procentų visų iš miškų ūkio veiklos gaunamų pajamų turėtų būti gaunama iš priklausančios miško valdos. Pareiškėjas turi įrodyti turįs kompetenciją, kad verslo projektas bus gyvybingas ir atitiks aplinkosaugos bei darbo saugos reikalavimus.

Kaimo vietovių pertvarkymas ir plėtra
Pasirengimo laikotarpis. Verslų ir alternatyvios žemės ūkiui veiklos plėtra kaime lėta. Daugeliui kaimo gyventojų užsiimti žemės ūkio gamyba yra daugiau gyvenimo būdas, o ne verslas. Be to, kaimo gyventojams labai trūksta verslo organizavimo ir marketingo žinių, kurios padėtų įvertinti savo galimybes, pasirinkti pelningą ekonominę veiklą ir rinkai pateikti konkurencingus produktus. Lietuvos vietovėse, kuriose natūralios gamtos sąlygos nepalankios tradicinei žemdirbystei, netradicinė ar alternatyvi žemės ūkiui veikla vystosi sparčiau. Tokios tendencijos ypatingai skatintinos.

Vyriausybė, siekdama spręsti kaimo gyventojų ekonomines socialines problemas, 2001–2004 metų veiklos programoje numatė mažinti nedarbą, sudaryti palankesnes sąlygas kurti naujas darbo vietas, skirti lėšų ūkinės veiklos įvairinimui ir jos plėtotei.
Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijoje numatyta, kad viena iš žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginių krypčių yra netradicinių žemės ūkio verslų ir alternatyvios veiklos rėmimas.
Pagrindiniai veiksniai, kurie skatina ūkio veiklos įvairinimą ir alternatyvių verslų plėtrą:
• nevisiškas dirbančiųjų žemės ūkyje užimtumas, nedidelės pajamos iš žemės ūkio veiklos;
• Lietuva turi mažinti žemės ūkio produktų, kurių perteklius yra ES, gamybą;
• atsiranda ir plečiasi rinkos įvairiems produktams ir paslaugoms;
• įvairinantiems ūkio veiklą teikiama SAPARD finansinė parama.
Vis daugiau miesto žmonių nori naudotis kaimo teikiamais privalumais, todėl, kur tik įmanoma, reikia tai paversti ekonominę naudą teikiančia veikla.
Šios priemonės tikslas – mažinti ekonominį ir socialinį kaimo vietovių nuosmukį, gerinti kaimo gyventojų užimtumą, didinti jų pajamas.
Pagal SAPARD 3 paramos kryptį („Ekonominės veiklos plėtra ir alternatyvių pajamų skatinimas“) remiamos priemonės, kurios skatina ekonominės veiklos plėtrą kaimo vietovėse, darbo vietų išlaikymą ir naujų kūrimą, pajamų didinimą, kaimo turizmo ir kitų paslaugų plėtrą bei jų kokybės gerinimą.
Remiamos investicijos, dengiant 50 proc. kompensuotinų išlaidų, į:
• netradicinių žemės ūkio produktų gamybą (vaistažolės ir prieskoniniai augalai, grybai, sraigės, sliekai, stručiai, kailiniai žvėreliai ir pan.);
• kaimo turizmo ir rekreacijos plėtrą;
• akvakultūrą ir žvejybą vidaus vandenyse;
• pagrindinių paslaugų ir kitos veiklos, skatinančios kaimo gyventojų pajamų augimą, plėtrą;
• tradicinių amatų plėtrą.
Siekiant gerinti kaimo gyventojų gyvenimo ir darbo sąlygas, numatoma skatinti investicijas į kaimo infrastruktūrą. Parama pagal SAPARD 4 kryptį „Kaimo infrastruktūros tobulinimas“ teikiama žemės ūkio subjektams, kaimo gyventojams ir bendruomenėms, įgyvendinantiems planus, susijusius su bendro naudojimo infrastruktūros gerinimu; t. y. investuojantiems į komunikacijas, inžinerinius įrenginius (elektros linijas, kelius) ir vandentvarkos įrangą (polderių sistemą, vandens valymo įrengimus, vandentiekio ir kanalizacijos plėtojimą, artezinius šulinius).
Paramos dydis: investicijoms į kelius, elektros linijas – 50 proc. kompensuotinų investicijų; vandentvarkos sistemos gerinimo projektams – 50 proc. – pelno projektams, ir 90 proc. – ne pelno projektams.

8 lentelė. Parama kaimo vietovių pertvarkymui ir plėtrai 2000–2003 metais, mln. Lt
Paramos kryptis Kompensuotinos išlaidos Parama Privatus indėlis

iš viso ES lėšos nacionalinis biudžetas
Ekonominės veiklos plėtrai ir alternatyvių pajamų skatinimui 68,96 34,48 25,86 8,62 34,48
Kaimo infrastruktūros tobulinimui 101,35 83,11 62,33 20,78 18,24

Specialioji kaimo rėmimo programa iš dalies finansuoja elektros tiekimo linijų tiesimą ir transformatorinių pastočių statybą besikuriantiems ūkininkams. Taip pat apmoka Kaimo rėmimo ir Ūkininkų rėmimo fondų lėšomis nutiestų elektros linijų bei transformatorinių pastočių inventorizavimo, vertinimo ir registravimo išlaidas.
Įstojus į ES. Kaimo plėtra glaudžiai siejasi su visomis kaimo gyventojų grupėmis. Todėl ši priemonė apima paramą skirtą kaimo vietovių pritaikymui ir plėtrai, sudarant tinkamas sąlygas kaimo gyventojams verstis ūkininkavimo ar kita veikla užtikrinančia pajamas ir tinkamą pragyvenimo lygį, kuriant papildomas darbo vietas kaime.
Pagal Europos Tarybos reglamento 1257/1999/EB IX skyriaus nuostatas, bus galimybė gauti paramą priemonėms, kurios susiję su ūkinės veiklos pertvarkymu, kaimo verslų įvairinimu, gamtos išteklių ir kaimo paveldo išsaugojimu, t. y. žemės gerinimui (ūkio sausinimo sistemų įrengimas ar renovacija; ūkio rūgščių dirvožemių tyrimas ir kalkinimas); žemės sklypų pertvarkymui (žemės konsolidacijos projektų rengimas; kadastriniai matavimai; žemės vertinimas; valstybinės žemės pirkimo-pardavimo ir nuomos sutarčių sudarymas; teisinė registracija); žemės ūkio vandentvarkai (kaimo sodybų vandentiekio ir nuotekų sistemų bei įrenginių statyba ir renovacija; kaimo gyvenviečių ir laukų bendro naudojimo sausinimo sistemų, vandens nuvedamojo tinklo bei jų hidrotechninių statinių renovacija ir tobulinimas; polderių renovacija; žemės ūkio ar rekreacinės paskirties vandens telkinių ir jų hidrotechninių statinių renovacijos projektai; potvynių ir vandens erozijos prevencijos priemonių projektai); infrastruktūros, susijusios su žemės ūkio plėtra, gerinimui (elektros linijų įrengimas (nuo bendro naudojimo iki individualaus); ūkių vidaus kelių įrengimas); paslaugos ūkiams ir verslams, aukštos kokybės žemės ūkio produktų rinkodarai (žemės ūkio produkcijos ir paslaugų kokybės gerinimas; parama konsultavimo paslaugų teikimui); turizmo ir amatų veiklos skatinimui (kaimo turizmo ir poilsio plėtra; tradicinių ir netradicinių amatų plėtra).
Numatoma, kad pagal šią priemonę bus kompensuojama 90 proc. žemės ūkio vandentvarkos gerinimo ne pelno investicinių projektų, skirtų viešiesiems poreikiams tenkinti, tinkamų išlaidų, bet ne daugiau 500 tūkst.eurų. 100 proc. tinkamų išlaidų bus kompensuojama ne pelno projektams, susijusiems su žemės sklypų pertvarkymu bei paslaugomis ūkiams ir verslams, aukštos kokybės žemės ūkio produktų rinkodara. Pelno projektams, skirtiems atskirų naudos gavėjų ar jų grupių verslo plėtros poreikiams tenkinti bus kompensuojama 50 proc. tinkamų išlaidų (taikoma veikloms susijusioms su žemės gerinimu; žemės ūkio vandentvarka; žemės ūkio infrastruktūros, gerinimu; turizmo ir amatų veiklos skatinimu), bet ne daugiau 375 tūkst.eurų. Kompensuotinų išlaidų finansavimo lygis priemonių derinimo su socialiniais ekonominiais partneriais, suinteresuotomis institucijomiss eigoje gali būti koreguojamas.

Numatoma finansuoti projektus, kurie atitiks ES aplinkosaugos reikalavimus (poveikio aplinkai įvertinimas turėtų būti atliktas prieš investiciją pagal Poveikio aplinkai vertinimo įstatymą); projekte numatyta veikla bei su ja susijusi investicija turi būti įgyvendinta kaimo vietovėje; pelno investicijų projektas turi atitikti ekonominio gyvybingumo kriterijus. Numatyta, kad pareiškėjams dalyvaujantiems žemių gerinimo bei ūkio infrastruktūros gerinimo pelno projektuose bus suteikiamas prioritetas investicinei paramai pagal priemonę „Investicijos į žemės ūkio valdas“. Finansuojant pelno projektus turizmo, amatų veiklos bei alternatyvių veiklų plėtrai numatoma prioritetą teikti projektams, kurie įgyvendinami mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse; projektams, kuriuos įgyvendins jauni ūkininkai.

Paramą pagal šią priemonę numatoma teikti žemės ūkio subjektams ir jų grupėms; nuolatiniams kaimo gyventojams ir jų grupėms; žemės ūkio ir su juo susijusios veiklos asociacijoms; vietinės savivaldos institucijoms; konsultavimo paslaugas žemdirbiams ir kaimo gyventojams teikiančioms įstaigoms.

Parama pusiau natūriniams, restruktūrizacijos etape esantiems, ūkiams

Įstojus į ES. ES, įvertinusi šalių kandidačių ūkių struktūrą, siūlo paramą pusiau natūriniams ūkiams. Lietuvos Kaimo plėtros plano projekte yra numatyta remti pusiau natūrinius ūkius.
Kaimo vietovėse vyrauja smulki ir fragmentiška žemėnauda. Daug smulkių, mažai konkurencingų ūkių. Parama pusiau natūriniams ūkiams – tai vienas iš būdų paspartinti ūkių pertvarkymo procesą, reorganizuoti ūkius taip, kad jie atitiktų Lietuvos bei ES keliamus reikalavimus, didinti žemės ūkio sektoriaus konkurencingumą, plėtoti žemės ūkiui alternatyvią veiklą.
Kandidatai paramai gauti turės pateikti verslo planą. Paramos dydis – 1 000 eurų per metus. Paramos mokėjimo laikotarpis – iki 5 metų, po 3 metų darant pagrindinį patikrinimą, ar sistemingai įgyvendinamas verslo planas. Išmoka bus mokama ne ilgiau nei 5 metus nuo paraiškos padavimo dalyvauti programoje, ir ne ilgiau nei paramos gavėjui sueis 60 metų. Jei ūkininkas norės gauti paramą pagal „Ankstyvo išėjimo į pensiją“ kryptį tuo metu, kai jam bus mokama parama smulkiam pusiau natūriniam ūkiui plėtoti, pastaroji parama bus nutraukta.
Paramos gavėjo ūkis turėtų būti įregistruotas LR įstatymų numatyta tvarka; ūkio teritorija ne mažesnė nei 0,3 ha ir ne didesnė nei 30 ha žemės ūkio naudmenų; ūkyje laikoma banda ne didesnė nei 5 melžiamos karvės; reikės įrodyti, kad paskutinius dvejus metus produkcija buvo tiekiama supirkėjams.
Į paramą pusiau natūriniams ūkiams galės pretenduoti ūkininkai, kurie kreipiasi paramos pagal priemonę „Investicijos į žemės ūkio valdas“ ; ūkininkai, kurie nusprendė tapti žemės perėmėjais žemės ūkio veiklai „Ankstyvo ūkininkų pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos“ schemoje.

6. DERYBOS DĖL INTEGRACIJOS Į ES

Lietuvos derybinė pozicija – tai dokumentas, skirtas pateikti ES šalims narėms derybų metu. Jame išdėstoma LR Vyriausybės pozicija dėl galimybių vykdyti ES teisės reikalavimus, Lietuvai tampant tikrąja ES nare.
LR Vyriausybė 2001 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 43 patvirtino Lietuvos Respublikos derybinę poziciją „Žemės ūkis“ (7 derybinis skyrius), (Žin., 2001,
Nr. 6–165; 2002, Nr. 4–118, Nr. 17–689). Nutarime yra nuostata, kad Lietuva iki 2004 m. sausio 1 d. bus pasirengusi prisiimti narystės ES įsipareigojimus ir bus pajėgi vykdyti ES teisės normas, išskyrus tas, dėl kurių prašomi pereinamieji laikotarpiai.
Žemės ūkio derybinis skyrius buvo vienas sudėtingiausių ir svarbiausių rengiantis narystei ES. Tai susiję ne tik su reikalingų suderinti teisės aktų gausa, bet ir su šio sektoriaus specifika ir reikšme šalies ekonomikai.
Derybinė pozicija „Žemės ūkis“ – didelės apimties dokumentas, kuriame pateikta informacija apie ES teisės aktų perkėlimą į nacionalinę teisę ir jų įgyvendinimą; institucijas, kurios šiuos aktus įgyvendins; prašymus dėl pereinamųjų laikotarpių bei techninius sureguliavimus.
Oficialias derybas dėl 7 derybinio skyriaus „Žemės ūkis“ Lietuva su ES pradėjo 2001 metų birželio mėnesį.
Pagrindiniai kaimo plėtrą reglamentuojantys ES teisės aktai yra Europos Tarybos reglamentai 1257/1999/EB, 1260/1999/EB, 445/2002/EB.
Lietuva pritaria visam ACQUIS kaimo plėtros ir struktūrinių fondų srityje ir tikisi, kad bus visiškai pasirengusi įgyvendinti ES teisės reikalavimus nuo įstojimo į ES datos. Tai sudarys prielaidas taikyti kaimo plėtros priemones.
Derinant nacionalinės teisės dokumentus su ES dokumentais, reglamentuojančiais paramą kaimo plėtrai, LR Seimo 2002 m. birželio 25 d. priimtas LR žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas – pagrindinis nacionalinis teisės aktas šioje srityje (Žin., 2002, Nr. 72–3009). Įstatymas įsigalioja nuo 2003 m. sausio 1 d.
Pagrindinės kaimo plėtros kryptys pasirengimo narystei laikotarpiu patvirtintos Nacionalinėje žemės ūkio ir kaimo plėtros 2000–2006 metams programoje, atsižvelgiant į ES reglamentus. Parama kaimo plėtros priemonėms įgyvendinti skiriama pagal numatytas programas ir prioritetus, laikantis bendro finansavimo principo.
Lietuvos Respublika yra pasirengusi laikytis ES rekomendacijų dėl nacionalinės paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai ir norėtų išsaugoti paramą šiose srityse:
• gyvulių veislininkystei;
• augalų sėklininkystei;
• žemės ūkio mokslo tiriamiesiems darbams;
• žemdirbių konsultavimui technologijų klausimais;
• paskolų palūkanų ir garantinio užmokesčio dalinis kompensavimas;
• parama nelaimės atveju;
• trumpalaikės paskolos;
• dyzelinio kuro akcizo dalinis kompensavimas;
• parama draudimui;
• bitininkystei;
• žemės ūkio ir maisto produktų kokybės tyrimo sistemos plėtojimui.
Lietuvos Respublika pasilieka teisę papildyti, keisti valstybės paramos priemonių sąrašą, priklausomai nuo derybų rezultatų.

Šaltiniai:
1. Europos žinios // Europos Komisijos Delegacijos Lietuvoje Informacijos centro biuletenis. – 2002. – Nr. 2,4.
2. Lietuvos žemės ūkis 2000. – V.: Statistikos departamentas prie LRV, 2001.
3. Lietuvos statistikos metraštis 2001. – V.: Statistikos departamentas prie LRV, 2001.
4. Lietuvos žemės ūkis 2001/Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas; autorių kolektyvas: D. Stanikūnas – vadovas.[et/al.]. – V.: LAEI, 2002. – 128 p.
5. LR paramos besikuriantiems ūkininkams įstatymas, Nr. VIII – 1180, 1999 05 26 (Žin., 1999, Nr. 45 – 1434)
6. LR ūkio ministro 2000 12 29 įsakymas Nr. 445 “Dėl bendrųjų paslaugų teikimo taisyklių patvirtinimo” (Žin., 2001, Nr. 1 – 24)
7. LR užimtumo didinimo 2001 – 2004 metų programa//Valstybės žinios. – 2001. – Nr. 40.
8. LR valstybinių socialinio draudimo įstatymas, Nr. I – 549, 1999 07 18 (Žin., 1999, 59 – 1153)
9. Nacionalinė žemės ūkio ir kaimo plėtros 2000 – 2006 metams programa. – Vilnius: LR Žemės ūkio ministerija, 2000. – 202 p.
10. Paraiškos ir verslo plano rengimo rekomendacijos SAPARD paramai gauti. – Vilnius, 2001. – 61 p.
11. Parama pagal specialiąją žemės ūkio ir kaimo plėtros programą (SAPARD). – Vilnius, 2001. – 79 p.
12. Patarimai žemdirbiams SAPARD paramai gauti. – Vilnius, 2001. – 61 p.
13. Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategija (Žin., 2000, Nr. 50 – 1435)

Leave a Comment