Ekologinis žemės ūkis

21. Ekologinės žemdirbystės samprata ir atsiradimo priežastys. Mokslo ir technikos pasiekimai atvėrė žmogui galimybes paveikti gamtą. Aštrėjo prieštaravimai tarp gamybos augimo ir aplinkos kokybės. Iškilo alternatyvos neturinti būtinybė : vystant ir plečiant gamybą tausoti gamtą ir jos turtus, kad išliktų galimybė gyventi ir ateinančioms kartoms.

Ryškėjo neigiami žmogaus veiklos sukelti poslinkiai žemės ūkyje : dirvožemio degradacija, biologinės įvairovės mažėjimas, didesnės materialinės ir energetinės sąnaudos, auganti aplinkos ir žemės ūkio produktų tarša, cheminėmis medž užteršto maisto sukeltos ligos. Ekologinis žemės ūkis pagrįstas moderniomis technologijomis.

Ekologiniame žemės ūkyje naudojamos ne sintetinės cheminės medžiagos(trąšos, pesticidai), o natūralios organinės ir mineralinės medžiagos.Ekologinio ūkininkavimo sistema pagrįsta specialiosiomis sėjamosiomis ,ūkyje sukauptomis organinėmis trąšomis (augalų liekanomis, gyvulių mėšlu) ,kenkėjų, ligų ir piktžolių necheminės kontrolės metodais.šioje ūkininka-vimo sistemoje siekiama uždaro energijos ir maisto medžiagų apytakos ciklo.

22. Ekologinių ūkių plėtros tendencijos pasaulyje ir Lietuvoje. XXa. visame pasaulyje pradėjo plisti ekologinės ir tausojančios žemdirbystės įdėjos.Ūkininkavimas skatino stiprėjantys susirūpinimas aplinkos apsauga, sveikatos problemos, prasidėjus naftos krizei, brango žaliavos, energija ir pašarai.

Išsivysčiūsių šalių žemės ūkyje didėjo preprodukcija, buvo liberalizuojama žemės ūkio produktų rinka.Iškilo nauja grėsmė gamtai-genų inžinerijos metodų taikymas žemės ūkio bei maisto produktų gamyboje.Visa tai vertė stiprinti ir vienyti viso pasaulio žemės ūkyje plintančius ekologinius judėjimus.Tarptautinė ekologinės žemdirbystės judėjimų federacija-IFOAM, įkurta Paryžiuje 1972m. šiuo metu jungia 600 organizacijų iš daugiau kaip 100 pasaulio šalių.

Lietuvos ekologinės žemdirbystės bendrija“Gaja“, įkurta 1990m., kitais metais tapo IFOAM nare. Ekologinio ūkio plėtrai įtakos turi rinkos augimas ir valstybės parama.Tose šalyse parama buvo didelė, ūkininkaujančių sk. Didėjo ypač sparčiai.Ekologinis žemės ūkis plėtojamas visose naujose ES narėse.Sertifikuotų ekologinių ūkių sk. ir plotas Lietuvoje didėja, ypač padidėjimas pastebimas 2003m.

Sertifikuotų ekologinių ūkių plotas sudaro apie 0,7% bendro Lietuvos žemės ūkio naudmenų ploto.

23. Teisės, reguliuojantys ekologinį ūkininkaviną. LR Gyvulių veislinin-

kystės įstatymas, LR žuvininkystės įstatymas, augalų sėklininkystės įstatymas, LR atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas, LR ūkininko ūkio įstatymas, LR žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas ir LR iįstamymas

“Dėl ekologinio žemės ūkio taisyklių patvirtinimo ir ekologiškų žemės ūkio produktų gamybos proceso ir produkcijos sertifikavimo”.

25. Reikalavimai ekologinei žemdirbystei. Ekologinio žemės ūkio taisyklės nustato ekologiškų žemės ūkio produktų gamybos, perdirbimo, gabenimo, saugojimo, realizavimo, sertifikavimo reikalavimus. Produktai atitinkantys taisyklių reikalavimus gali būti vadinami ekologiškais produktais ir ženklinami ekologiškų produktų sertifikavimo ženklu. Taisyklės privalomos asmenimis, auginantims, perdirbantiems bei realizuojantiems ekologošką

Ž.Ū.pro-dukcija pagal taisyklių reikalavimus.

26. Ekologinio ūkio sertifikavimas ir organizavimas. Ekologinės gamy-bos ūkio sertifikavimas – tai viso žemės ūkio produktų gamybos proceso tikrinimas: nuo aplinkos sąlygų vertinimo, dirvos paruošimo, technologijų parinkimo iki produktų pateikimo vartotojui. Ekologinės gamybos žemės ūkio sertifikavimas skiriasi nuo kitų sertifikavimo rūšių tuo, kad tikrinamas visa gamybos procesas, o ne galutinis produktas. Nusprendus ekologiškai ūkininkauti, būtina susipažinti su Ekologinio žemės ūkio taisyklėmis

(EŽŪT). Reikia kreiptis į sertifikavimo įstaigą „Ekoagros“ dėl ūkio sertifikavimo.

27. Dirvož desertifikavimas ir sankcijos. Sertifikacijos įstaiga turi teisę laikinai sustabdyti sertifikavimo galiojimą, jį anuliuoti arba taikyti kitas sankcijas (įspėjimą, griežtą papeikimą, pranešimą, nustatyti spe-

cialus terminus likviduoti pažeidimus, skirti papildomą tikrinimą ir kt.).

Desertifikavimas – procedūra, kuria sertifikacijos įstaiga pripažįsta, kad sertifikuotas produktas, gamybos pro-cesas nebeatitinka nustatytų reikala-

vimų.

Desertifikavimas. Sertifikacijos įs-taiga turi teisę laikinai sustabdyti sertifikato galiojimą, jį anuliuoti arba taikyti kitas sankcijas, jei pažeidžia reikalavimus, neteisingai naudoja sertifikatą, produkcijoje rastas dides-nis užterštumo lygis nei nustatytas normose. Padarius pakartotinius, tyčinius pažeidimus, produkcija yra desertifikuojama.

Sertifikatas anu-liuojamas laikotarpiui iki 5 m.

28. Reikalavimai aplinkos sąlygoms ir taršos dydžiui. Ekologinės gamybos ūkyje turi būti ūkininkaujama tausojant aplinką, saugojant kraštovaizdį, biologinę įvairovę, dirvožemį nuo erozijos, siekiant uždara maisto medžiagų apytakos ciklo. Ekologinis žemės ūkis negali būti plėtojamas užterštoje aplinkoje arba teršti aplinką. Esant taršos rizikai, sertifika-cijos įstaiga atlieka dirvožemio, van-dens, produktų ir kitų medžiagų, naudojamų gamyboje, tyrimus.

29. Reikalavimai augalininkystės produkcijai: sėjomainos ir augalų parinkimas, žemės dirbimas, sėkli-ninkystė, augalų priežiūra, tręšimas, apsauga nuo ligų, kenkėjų ir piktžolių ekologinėje žemdirbystėje.

Sėjomaina – turi didinti dirvož. derlingumą, palaikyti teigiamą maisto medžiagų balansą, mažinti piktožo-litumą, augalų ligų ir kenkėjų išplitimą, saugoti nuo erozijos. Sėjomainose reikia auginti nemažiau kaip 20 proc.

ankštinių augalų kurie didino azoto kiekį ir biologinį aktyvumą dirvožemyje, pasisavina maisto medž iš gilesnių dirvožemio sluoksnių.

Kultūrinėse gamyklose turi vyrauti ankštinės žolės. Esant nepakankamam organinių trąšų kiekiui, į sėjomainą privalu įtraukti augalus, skirtus žaliajai. Dirvožemyje butina stebėti N, P, K, humuso kiekį pagal tai parenkant sėjomainos augalus.

Augalų parinkimas. Žemės ūkio augalai ir veislės turi pasižymėti didesniu atsparumu ligomis ir kenkėjams, būti maksimaliai pritai-kytos prie dirvožemio ir klimato sąlygų. Parenkant augalų veisles, pirmenybė teikiama vietinėms veislėms. Sėklos ir sodinukai turi būti išauginti ekologinės gamybos kiuose . Jei sertifikuojamuose ir nesertifi-kuojamuose plotuose auginama paralerinė produkcija, turi būti auginamos skirtingos veislės (su skirtingais išoriniais požymiais).

Žemės dirbimas. Jei tos pačios žemės ūkio mašinos naudojamos ir ekologinės ir įprastinės gamybos ūkio dalyse, jos turi būti rūpestingai išvalomos kiekvieną kartą prieš naudojant ekologinės gamybos plotuose. Draudžiama naudoti sintetinius herbicidus fungicidus, insekticidus ir kitus pesticidus sintetinius augimo reguliatorius bei sintetinius dažus, taip pat genetiškai modifikuotus organizmus ar produk-tus, pagamintus iš jų.

Augalų priežiūra. Jei iškyla tiesio-ginė grėsmė žemė ūkio augalams, leidžiama naudoti taisyklėse išvardin-tomis augalų apsaugos priemones (bičių vaškas – naudojama genėjimui ; želatina-insekticidas; lecitinas –

fun-gicidas; preparatai iš mikroor-ganizmų; skistas muilas – insektici-das;

kalio permanganatas, soda – fungicidas). Kitos priemonės gali būti naudojamos tik gavus sertifikacijos įstaigos leidimą.

Tręšimas. Tręšti dirvožemį galima tik taisyklių išvardintomis organinė-mis ir mineralinėmis medž. Minerali-nėmis medž gali būti naudojamos tik natūralios kilmės. Kitos medžiagos gali būti naudojamos tik gavus sertifikacijos įstaigos leidimą. Trąšų normos turi būti tiksliai apskaičiuo-

tos, atsižvelgiant į dirvožemio savybes. Tręšiant mėšlu ir srutomis, būtina laikytis LAND“Mėšlo ir nuotekų tvarkymo fermose aplinkos apsaugos reikalavimai“ nustatytų normų. Srutos vartojamos tik fermentuotos arba praskiestos. Dirvos kalkinti naudojamos natūralios kalkinės medžiagos.

Ruošti kopostą, kaupti ir naudoti mėšlą, srutas ir šiaudus reikia taip, kad btų prarandamas kuo mažesnis maisto medžiagų kiekis ir nebūtų teršiama aplinka. Draudžiama deginti ūkyje sausą žolę, ražienas.

Apsauga nuo ligų, kenkėjų ir piktžolių. Parenkant tinkamas augalų rūšis ir veisles. Taikant tinkamą sėjomainą ir agrotechnines priemo-nes. Saugant ir prižiūrint natūralius kenkėjų priešus (įrengiant paukš-čiams peryklas, prižiūrint kelkraščius, želdinant aplinką gyvatvorėmis). Vartojant nuovirus, pagamintus iš pesticidinių savybių turinčių augalų ( svogūnų, česnakų, pomidorų). Šių produktų naudojimas negali kelti pavojaus ekosistemai ir ekologiškų žemės ūkio produktų kokybei. Sodinant pesticidinių savybių turinčius augalus. Naikinant piktžoles garais ir liepsna.

30. Reikalavimai gyvulininkystės produkcijai: gyvulių veisimas, laikymas, priežiūra, šėrimas, gydymas, pervežimas.

Gyvulinkystės produkcija – naminių, prijaukintų laukinių gyvulių ir vandens gyvių produkcija. Sumedžioti laukiniai žvėrys nelaiko-mi ekologinės gyvulininkystės pro-dukcija. Plėtoti ekologinę gyvulininkystę galima tik turint žemės, valdomos nuosavybės teisę. Gyvuliai ekol gamybos ūkyje turi augti sveiki ir duoti kokybišką produkciją. Įsigyjant gyvulius pirme-nybė teikiama vietinėms veislėms. Genetiškai modifikuotus gyvulius veisti ir laikyti ekol ūkiuose draudžiama. Gyvulius galima įsigyti tik iš ekologinės gamybos ūkių. Pašarai turi būti geros kokybės, parinkti kiekvienai gyvulių rūšiai. Gyvuliai turi bti šeriami ekol ūkiuose išaugintais pašarais.

Gyvulių negalima šerti augimą lėtinančiais preparatais, arklių, paukščių ar kitokiu mėšlu, nugriebtu pienu ar kitais perdirbtais pieno produktais.

Aplinkoje turi būti sudarytos sąlygos gyvuliams natūraliai elgtis ir užtikrinti jų sveikatingumą. Šaltuoju laikotarpiu turi būti apsaugoti nuo šalčio, laikomi tvartuose. Savininkas turi tinkamai prižiūrėti gyvulius, kad jie nesirgtų. Jei gyvulys suserga ar susižeidžia, jam nedelsiant suteikiama veterinarinė pagalba ir gydymas. Profilaktiškai gyvuliams duoti sintetinius medikamentus ir cheminius preparatus draudžiama. Gyvuliai vakcinuojami, jei kyla pavojus susirgti kokia nors liga. Genetiškai pakeistos vakcinos draudžiama.

31. Bitininkystė ekologiniame ūky-je. Ekol bitininkystės ūkio statusą lemia bičių gydymo metodai, aplinkos, kurioje bitės renka nektarą, švarumas bei medaus ir kt produktų surinkimas. Visuose ekol bityno skyriuose turi būti bitininkaujama laikantys taisyklių. Jei nėra galimybės laikytis reikalavimų, skyriai turi būti perkelti i kitą vietovę. Surinkta produkcija perdirbama ir sande-liuojama atskirai, negali būti ženklinama ir realizuojama kaip ekologiška. Bitininkas turi pateikti reikalingus dokumentus ir įrodymus, kad bičių ganyklos atitinka taisyklių reikalavimus.

Bityno vieta turi būti parenkama kur būtų pakankamai natralaus nektaro, žiedadulkių, vandens. Dirbtinis maitinimas leidžia-mas tik dėl klimatinių sąlygų kilus pavojui bičių šeimos sėkmingam žiemojimui. Tokiu atveju gali būti maitinama ekologinių medumi, kuris gali būti pakeičiamas ekologiško cukraus sirupu ar melasa. Sintetiniai vaistai gali būti naudojami jeigu bičių ligos neišgydomos ar ken kėjai neišnaikinami. Aviliai turi būti padaryti iš natūralių medžiagų, nekeliančių jokio tąršos pavojaus aplinkai ar bičių produktams.

32. Ekologinė natūralioji produkcija. Natūralioji produkcija gali būti ženklinama kaip ekologiška, jeigu atitinka taisyklių reikalavimus ir yra sertfikuota. Produkcija turi būti renkama iš nurodytų (žemėlapyje pažymėtų)

plotų, kuriuose nėra taršos šaltinių ar užterštumo. Produkcija renkama tik vietovėse, kuriose mažiausiai 3 metus nebuvo naudojamos sintetinės trąšos ir cheminės augalų apsaugos priemonės. Vietovė privalo turėti apsauginę zoną nuo judrių kelių. Perdirbami sertifikuoti natūraliai augę produktai gali būti maišomi su ekologiniame žemės ūkyje išaugintais produktais.

Natūralios produkcijos rinkimas neturi pažeisti natūralios gamtos pusiausvyros ekosistemų stabilumo ar pakenkti augalų ir gyvūnų rūšių egzistencijai. 2000m. Įsakymas“Laikinės augalijos išteklių naudojimo tvarkos“.

33. Ekologinė žuvininkystė. Ekolo-ginės žuvininkystės taisyklės nustato ekologiškų žuvininkystės produktų tvenkiniuose gamybos, perdirbimo, gabenimo, saugojimo, realizavimo ir sertifikavimo reikalavimus. Produk-tai, atitinkantys šių taisyklių reika-lavimus, bus vadinami ekologiškais ir ženklinami ekologiškų produktų sertifikavimo ženklu. Tai didins jų paklausą, nes padės pirkėjams atskirti šiuos produktus rinkoje.

34. Ekologinės produkcijos sertifikavimas, perdirbimas, pakavimas, ženklinimas, laikymas, gabenimas ir prekyba.

Ekologiškų žemės ūkio produktų sertifikavimas. Sertifikuojama žemės ūkio produkcija turi būti gaminama, perdirbama, realizuojama ir ženkli-nama pagal reikalavimus. Tikrinamas visas žemės ūkio produktų gamybos procesas ir produkcija, taip pat medž, naudojamos ir gaminamos šio proce-so metu.

Norint sertifikuoti produk-ciją, sertifikacijos įstaigiai pateikia-mas prašymas. Sertifikatas išduo-damas vieneriems metams.

Produktų perdirbimas. Ekologiškų produktų perdirbimas turi atitikti „maisto higieną“ reikalavimus. Perdirbimui skirti produktai turi būti pagaminti pagal taisyklių reika-lavimus ir sertifikuoti. Perdirbti rekomenduojama jų auginimo vietose arba arčiau jų.

Ekologiškų produktų perdirbimo metu turi būti nusatyti galimi produktų taršos šaltiniai ir parengtos priemonės produktų saugai užtikrinti. Ekologiškų produktų perdirbimo metu neturi būti teršiama aplinka, todėl reikia naudoti aplinką tausojančias gamybos technologijas. Produktams perdibti leidžiama naudoti mechaninius, fizinius ir biocheminius procesus.

Negali būti pagamintos iš medž, galinčių užteršti maisto produktus. Jeigu ekologiški ir įprastiniai produktai perdirbami tais pačiais įrengimais, operacijos turi būti atliekamos skirtingu laiku. Prieš perdirbant produktus reikia išvalyti įrengimus, priemones bei patalpas.

Pakavimas. Ekologiškiems produk-tams pakuoti rekomenduojama nau-doti medž, kurios gali būti pakartotinai perdirbtos ar yra savaime suyrančios ir neteršiančios aplinkos. Produktų pakuotė turi atitikti medž ir gaminių, kontaktuojančių su maisto produktais reikalavimais, nustatytais Lietuvos higienos normoje „medž ir gaminiai besiliečiantys su maistu“. Draudžiama pakavimui naudoti polivinilchloridą bei kitas chloro turinčias pakavimo medž. Pakavimo medž sudėtyje negali būti kancerogeninių ar kitų cheminių medž, kurios galėtų užteršti produktus ir aplinką.

Ženklinimas. Produktai ženklinami ekologiškiu žemės ūkio produktų sertifikavimo ženklu. Naudojamas prierašas „ekologiškas produktas“, kai produktų sudėtyje yra nemažiau kaip 95% ekologiškų ingredientų. Prierašas

„X% ekologiškų ingredientų“ naudojamas ženklinti produk-tams, kai ingredientai sudaro ne mažiau 70% produkto masės. Prie-rašas „pereinamojo laikotarpio į ekologinės gamybos ūkį produktas“ naudojamas vienos rūšies pereina-mojo laikotarpio augalininkystės produktams ženklinti, išskyrus pirmųjų pereinamojo laikotarpio metų produkciją. Produktų etiketėse turi būti nurodyta: gamintojas, adresas, sertifikato nr, jį išdavusi sertifikacijos įstaiga, produkto ingredientai, jų kilmė, produkto sudėtis

%. „Prieskoniais“ vad, kai produkto sudėtyje prieskonių ar prieskoninių augalų yra mažiau kaip 2% bendro produkto svorio. Ženklinant produk-tus privaloma laikytis LR prekių ženklinimo taisyklių bei kitų teisės aktų.

Laikymas. Ekologiški produktai turi būti laikomi atskiroje patalpoje.

Ekologiškų produktų laikymo patal-pose negali būti laikomos kitos medžiagos, išskyrus leidžiamas nau-doti ekologinėje gamyboje. Laikymo patalpos ar taros, kuriose prieš tai buvo laikoma įprastinė produkcija, turi būti kruopščiai išvalytos laikantis higienos reikalavimų. Ekologiški produktai gali būti laikomi kambario temperatūroje arba specialiomis sąlygomis. Transporto priemonės ar konteineriai gabenimui turi būti švarūs, suremontuoti, kad juos būtų galima išvalyti ir dezinfekuoti.

Gabenimas. Maisto produktams gabenti reikalingas higienos pasas. Jei prieš tai tomis pačiomis transporto priemonėmis buvo vežta produkcija, ji turi būti išvalyta ir dezinfekuota. Ekologiški ir kiti (nesertifikuoti)

produktai negali būti gabenami kartu. Ekologiški produktai turi būti pervežami tik gerai uždarytuose įpakavimuose, kur nebūtų galima pakeisti pakuotės. Mažmeninės ir didmeninės įmonės, prekiaujančios nefasuotais ekologiškais produktais, turi būti sertifikacijos įstaigos sertifikuojamos.

Įmonė prekiaujanti nefasuotais ekologiškais ir kitais produktais, turi užtikrinti, kad šie produktai nebūtų sumaišomi.

35. Trąšos, augalų apsaugos priemonės, pašarai ir jų priedai, vaistai ir sanitarinės medž leidžia-mi naudoti ekologiniame ūkyje. 1) organines trąšos (gyvulių ir paukščių mėšlas, fermentuotos srutos, augalų liekanos, žaliosios trąšos, šiaudai ir kitos mulčiuoti naudojamos medž), 2) organinės trąšos įvestos iš kitų šaltinių (mėšlas, pjuvenos, medžio drožlės, kompostai, maisto pramonės ir buitinės maisto atliekos be sintetinių priedų, durpės be sintetinių priedų, kraujo, mėsos, kaulų plunksnų miltai, sapropelis ir dumblas ), 3) mineralinės trąšos (natūralios kilmės kalcio ir magnio karbonatai, magnio sulfatas, medžio pelenai, natūralūs fosfatai, natūralios kalio trąšos, gipsas, molis, kalcio chloridas, mikroelementai),

4) kiti preparatai (bakteriniai preparatai, biodinaminiai augalų preparatai ir ekstraktai). Augalų apsaugos priemonės: 1) augalinės ir gyvulinės kilmės medž (azadirachtinas, bičių vaškas, želatina, hidrolizuoti baltymai, leciti-

nas, augaliniai aliejai, kasija, roteno-nas, tabako arbata), 2) mikroor-

ganizmai, naudojami biologinei kenkėjų kontrolei (preparatai iš mikroorganizmų, t.y. virusų, bakte-rijų, grybų). 3) medžiagos naudo-jamos spąstuose arba gaudyklėse. 4) kitos priemonės naudojamos ekolo-giškai ūkininkaujant (vario junginiai, skystas muilas, kalcio polisulfidas, parafininė alyva, mineralinės alyvos, kalio permanganatas, kvarcinis smėlis, siera, diatoninė žemė, etano-lis, entomofagai, akarifagai, soda).

Augalinės kilmės pašarai: 1) grūdai, jų pagrindiniai ir šalutiniai produktai, 2) Aliejingos sėklos, vaisiai, jų pagrindiniai ir šalutiniai produktai, 3) Ankštinių augalų sėklos, jų pagrindiniai ir šalutiniai produktai, 4) Šakniavaisiai, gumbavaisiai, jų pagrindiniai ir šalutiniai produktai, 5) Kitos sėklos, vaisiaio, jų pagrindiniai ir šalutiniai produktai. 6) Stambūs ir sultingi pašarai, kiti augalai, jų produktai ir šalutiniai produktai. Gyvulinės kilmės pašarai: 1) pienas ir jo produktai,

2) žuvys, kiti jūros gyvūnai, jų produktai ir šalutiniai produktai. Pašarų priedai: 1) makroelementai: natrio junginiai (nerafinuota jūros druska, rupi akmens druska, natrio sulfatas, natrio karbonatas, natrio – vandenilio karbo-natas, natrio chloridas), kalcio junginiai (vandens gyvių kiaukutai, kalcio karbonatas, kalcio laktatas, kalcio gluikonatas), fosforo junginiai (natūralūs kalcio fosfatai), magnio junginiai (bevandenė magnezija, magnio sulfatas, magnio chloridas, magnio karbonatas), sieros junginiai (natrio sulfatas). 2) Mikroelementai: El geležis (geležies II karbonatas, geležies

II sulfato monohidratas, geležies II oksidas), E2 jodas (kalcio jodatas, kalcio jodato heksahidratas, kalio jodidas), E3 Kobaltas (kobalto II

sulfato monohidratas ir heptahidratas, bazinio kobalto II karbonato monohidratas), E4 Varis (vario II oksidas, bazinio vario II karbonato monohidratas, vario II sulfatas), E5 Manganas (mangano II karbonatas, mangano oksidas, mangano II sulfato mono- ir tetra- hidratas), E6 Cinkas (cinko karbonatas, cinko oksidas, cinko sulfato mono- ir tetra- hidratas)

E7 Molibdenas (amonio molibdatas, natrio molibdatas), E8 Selenas (natrio selenatas, natrio selenitas). Vaistai ir sanitarinės medž leidžiami naudoti ekologiniame ūkyje. Vaistai ir preparatai: 1) vaistažolės, 2) mineraliniai preparatai (kalcio boro gliuykonatas, kalcio gliukonatas, kalcio chloridas, kalcio fosfatas, magnio fosfatas, kalcio ir magnio druskų mišinys), 3)

Mineralinių medž. ir vitaminų mišiniai, 4) Vidurius laisvinantys preparatai (vaistažolės, ricinos aliejus, sėmenų gleivės), 5) vaistai nuo viduriavimo (aktyvuota medžio anglis, ąžuolo žievė, ramunėlių ir kitų vaistažolių arbata), 6) elektrolitai (Ringerio tirpalas, fiziologinis 0,9 proc.

valgomosios druskos tirpalas). Sanitarinės medžiagos: natrio ir kalio muilas, kalio šarmas, natrio šarmas, vanduo ir garai, natrio hipochloritas, natūralios augalų esencijos, skruzdžių ir pieno ir oksalo ir acto rūgštys, nitritinė rūgštis, formaldehidas, valančios ir dezinfekuojančios karvių spenius medžiagos, kalkių pienas, vandenilio peroksidas, fosforo rūgštis, natrio karbonatas.

http://www.organic.lt/lt/pages,id.46

Ar “naturalus” reiškia “ekologiškas”?

Jokiu būdu ne. “Ekologiškas” ir “naturalus negali būti sutapatinami. Dažnai matome ant produktų etikečių “tik iš natūralių ingredientų”, “be hormonų”, “genetiškai nemodifikuota”, bet tai dar nereiškia, kad jie yra ir ekologiški. Tik terminas “ekologiškas” įteisintas Europos Sąjungos reglamente 2092/91/EEB ir Lietuvos įstatymuose.

Nepakanka to, kad gamyboje nėra naudojami dirbtinės sintetinės trąšos, dirbtiniai sintetiniai pesticidai.

Būtina augalą ir pamaitinti, ir apsaugoti nuo ligų bei kenkėjų. Bet ekologinės gamybos ūkyje tai daryti reikia alternatyviomis priemonėmis (pagrindas augalo pamaitinimui – sėjomaina, kurioje kasmet didelę dalį, pageidautina ne mažiau, kaip 50 proc., sudarytų ankštinės kultūros, kurios dirvožemį praturtina azotu bei įvairūs kompostai bei perpuvęs mėšlas;

pagrindas augalų apsaugai nuo ligų ir kenkėjų – švarioje aplinkoje susiformavusi bioįvairovė).

Būtina ūkininkauti švarioje aplinkoje.

Tad galime teigti, kad natūrinė gamyba (kurioje taip pat nenaudojami minėti chemikalai) yra žemiausia žemdirbystės kultūra, kurioje augalai ir iš jų pagaminti produktai gali būti net kenksmingi sveikatai (pvz. kūlėti javai). O ekologinė gamyba – tausojamojo žemės ūkio viršūnė.

Kaip atskirti ekologiškus produktus nuo įprastinių?

Ekologinė gamyba turi griežtai laikytis ekologinio žemės ūkio taisyklių. O

tą atiktį taisyklėms (aplinką, gamybą ir pan.) sertifikuoja trečia (nepriklausoma nei nuo gamintojo nei nuo vartotojo nei nuo kokio tai kito intereso) šalis.

Atkreipdami dėmesį į produkto etiketę, joje ieškokite lietuviškų ekologiškų produktų sertifikavimo ženklo. (EKOagros ženklas) – ekologiškas produktas.

Naudodamas šį ženklą, gamintojas garantuoja, kad jo pagamintas produktas yra tikrai ekologiškas, nepalikdamas vartotojui abejonių.

EKOLOGIŠKI ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTAI – KAS TAI?

Tai sertifikuoti žemės ūkio ir maisto produktai, auginami perdirbami, ženklinami ir realizuojami pagal griežtų taisyklių reikalavimus.

KODĖL VERTA SERTIFIKUOTI SAVO ŪKĮ?

Didesnė produktų paklausa;

Didesnis vartotojų pasitikėjimas produktu;

Aplinkos tausojimas;

Eksporto galimybės (ekologiškiems produktams nėra kvotų);

Didesnės kompensacinės išmokos už sertifikuojamus ekologinės gamybos pasėlius;

Didesnė produktų kaina.

http://www.organic.lt/lt/pages,id.45

|Apie ekologinį ūkininkavimą | |

|[pic] |[pic] |[|

| | |p|

| | |i|

| | |c|

|[pic] |[pic] |[|

| | |p|

| | |i|

| | |c|

|Ekologinis žemės ūkis – tai harmoninga ūkininkavimo sistema, kurioje nenaudojant |

|sintetinių cheminių medžiagų siekiama uždaro, tęstinio energijos ir maisto medžiagų|

|apytakos ciklo, neteršiama gamta ir vartotojai aprūpinami sveikais maisto |

|produktais. |

|Ekologinė žemdirbystė – tai tokia ūkininkavimo sistema, kai nenaudojamos sintetinės|

|trąšos ir pesticidai, o taikomos technologijos pagrįstos augalų įvairove, |

|sėjomainomis, naturalios kilmės mineralinių ir organinių trąšų naudojimu, |

|natūraliais piktžolių, ligų ir kenkėjų kontrolės metodais. |

|Ekologinė gyvulininkystė yra neatskiriama ekologiškai ūkininkaujančių ūkių dalis, |

|kur gyvuliai ir paukščiai auginami atsižvelgiant į jų fiziologiją, elgesį, |

|paveldimus poreikius, aprūpinant pakankamu kiekiu geros kokybės ekologiškais |

|pašarais ir tinkama veterinarine priežiūra. Ekologinę gyvulininkystę galima vystyti|

|tik turint žemės. |

|Ekologiniame ūkyje žemės ūkio gamyba kiek galima priartinama prie natūralių gamtoje|

|vykstančių procesų ir ryšių tarp atskirų gyvosios gamtos bendrijų. Natūralioje |

|gamtoje kiekvienas jos dalyvis turi savo ‘profesiją’ ir atlieka savo vaidmenį. |

|Žalieji augalai laikomi gamintojais, nes saulės energijos pagalba iš anglies |

|dvideginio, vandens ir druskų kuria organines medžiagas ir jose kaupia energiją. |

|Kurią kaip gyvybės pagrindą (maistą) tiekia kitiems gyvosios gamtos dalyviams – |

|naudotojams (gyvūnams, žmonėms ir kt.). Uždaram apytakos ciklui gamtoje labai |

|svarbūs yra ir skaidytojai (mikroorganizmai, sliekai, bakterijos), kurie suskaido į|

|dirvožemį patekusias mirusių augalų ir gyvūnų liekanas iki pačių primityviausių – |

|jas augalai vėl naudoja kaip maisto šaltinį. Maisto medžiagos juda uždaru ciklu. |

|Pagrindiniai ekologinio žemės ūkio principai: |

|saugoti mus supančią aplinką (nenaudoti sintetinių pesticidų, trąšų, vaistų ir kitų|

|cheminių medžiagų, tinkamai tvarkyti ir naudoti organines atliekas, prieš |

|piktžoles, ligas ir kenkėjus naudoti agrotechnines priemones ir natūralius gamtoje |

|gyvenančius jų priešus); |

|kurti ir palaikyti uždarus maisto medžiagų ( anglies, azoto ir kt.), apytakos |

|ciklus apykaitinių procesų grandinėje – dirva – augalai – gyvūnai vystant mišrius |

|augalininkystės – gyvulininkystės ūkius; |

|išsaugoti ir didinti dirvožemio derlingumą (pasirinkti galimai didesnę augalų |

|įvairovę, augalus auginti sėjomainoje, naudoti organines trąšas); |

|taupiai naudoti materialinius ir energetinius išteklius (auginti ankštinius |

|augalus, kaip azoto šaltinį, minimalizuoti žemės dirbimą ir kt.). |

|Ekologiški produktai – tai didelės vertės, neužteršti sintetinėmis cheminėmis |

|medžiagomis produktai, pasižymintys geresnėmis skonio, aromatinėmis bei |

|technologinėmis savybėmis nei įprasitiniai. |

|Tai pasiekiama žemės ūkio augalus ir gyvūnus auginant sertifikuotuose ekologiniuose|

|ūkiuose, kur kontroliuojamos produktų gamybos technologijos, paremtos ekologinio |

|žemės ūkio principais ir taisyklėmis. Gamybai ir perdirbimui nenaudojami |

|sintetiniai priedai. |

http://eko.laei.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=110&Itemid=38

|Ekologinis žemės ūkis Lietuvoje |[|

| |p|

| |i|

| |c|

|Ekologinis žemės ūkis Lietuvoje |

|Mano ūkis 2004/10 |

|Emilija KAIRYTĖ |

|Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas |

|Lietuvai tapus ES nare, svarbu gaminti konkurencingus, rinkoje paklausius žemės |

|ūkio produktus pagal tausojamosios žemdirbystės plėtros principus. Tausojamojo |

|ūkininkavimo srityje ypatingas dėmesys skiriamas ekologiniam žemės ūkiui, kuris |

|sukuria ekonominei, socialinei, gamtosaugos bei etnokultūrinei kaimo plėtrai |

|palankią aplinką ir leidžia gerinti gyvenimo kokybę. |

|ES Bendroji žemės ūkio politika vis labiau orientuojama į ekologinį ūkininkavimą. |

|Europoje metinis šios rinkos augimas sudaro apie 30 proc. Šis ūkininkavimo būdas |

|sparčiai plinta ir Lietuvoje. Ekologinio žemės ūkio plėtros plane 2006 metams |

|numatyta siekti 5 proc. nuo viso ūkininkaujamo žemės ploto. |

|Ekologiškai ūkininkaujantiems valstybės parama teikiama nuo 1997 m., tad jau |

|sukaupta tam tikra patirtis. Galima prognozuoti, kad daugiausia paramos pagal KPP |

|agrarinės aplinkosaugos priemonę Lietuvoje bus skiriama ekologiniam ūkininkavimui |

|plėtoti. |

|Lietuvos ūkis perorientuojamas į ekologinį daug sparčiau negu kai kuriose Vakarų |

|šalyse. Tai rodo ekologinio ūkininkavimo sektoriaus augimo tempai. |

|2003 m. sertifikuota 700 ūkių, jų plotas pasiekė 23,3 tūkst. ha. Palyginti su 2002 |

|m., jis išaugo net 2,6 karto. Daugiausiai 2002 m. ekologiškai buvo ūkininkaujama |

|Molėtų (933 ha), Varėnos (782 ha), Klaipėdos (709 ha), o 2003 m. – Šalčininkų (2 |

|579 ha), Ukmergės (1 375 ha), Ignalinos (1 359 ha) rajonuose. |

|Anksčiau buvo manyta, kad ekologiškai ūkininkauti verta tik mažuose ūkiuose, tačiau|

|dabar vidutinis ekologinės gamybos ūkis yra kelis kartus didesnis negu vidutinis |

|įprastinės krypties ūkis. Tradicinės gamybos ūkis 2003 m. buvo 10,5 ha., o |

|vidutinis ekologinės gamybos ūkis Lietuvoje pasiekė 33 ha (2000 m. buvo 20 ha). |

|Ekologiškai ūkininkaujama ir mažuose, ir dideliuose ūkininkų ūkiuose, žemės ūkio |

|bendrovėse. Didžiausias ekologinės gamybos ūkis – 567 ha. Dideli ūkiai pasirinko |

|ekologinio ūkininkavimo kryptį, tikėdamiesi sėkmingai konkuruoti rinkoje. Be to, |

|reikšmingos yra ir valstybės mokamos kompensacinės išmokos už sertifikuotą žemės |

|plotą. Tačiau ūkininkams, kurie ekologinio ūkininkavimo imasi vien dėl išmokų, |

|greitai tenka pasitraukti iš šios veiklos, jeigu nieko savo ūkyje nekeičia ir |

|ūkininkauja senais metodais. Už ekologinio ūkininkavimo taisyklių pažeidimus 5 |

|metams atimti sertifikatai iš 7 ūkių. Yra ir kitokių pavyzdžių – 2003 m. už |

|pavyzdingą ūkininkavimą padėkos raštus gavo 10 ūkininkų. |

|2003 metais buvo sertifikuota 12 pirmųjų ekologinės žuvininkystės ūkių, kurie |

|ekologiškai žuvis augina beveik 3 tūkst. ha plote. Tai nauja ekologinės gamybos |

|sritis, kuri papildys ekologiškų produktų asortimentą. Ekologinė žuvininkystė |

|sėkmingai plėtojama Norvegijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Islandijoje ir|

|kitose šalyse. |

|Augant ekologinių ūkių skaičiui, daugėja ir įmonių, perdirbančių ekologišką |

|produkciją. 2002 m. sertifikuota 13 ekologišką produkciją perdirbančių įmonių, 2003|

|m. – 18 (pieno, grūdų, daržovių perdirbimo įmonės). Vis daugiau ekologiškos |

|produkcijos savo ūkiuose perdirba ir patys ūkininkai. Aštuoniolikoje sertifikuotų |

|ūkių džiovinami vaistiniai ir prieskoniniai augalai, vaisiai ir uogos, daiginami |

|grūdai, rauginamos daržovės, gaminami miltai. 2003 m. sertifikuoti 9 natūralios |

|produkcijos rinkėjai, 6 įmonės, tiekiančios pagalbines medžiagas, kurios yra |

|leidžiamos naudoti ekologinės gamybos ūkyje, 1 ekologiškų produktų realizacijos |

|įmonė. Plečiasi ir ekologiškų produktų asortimentas. |

|Ekologiškos produkcijos gamintojai galėtų daugiau auginti ekologiškų grūdų, ypač |

|trūksta kviečių, rugių, miežių. Vis dar nepakankamai užauginama ekologiškų |

|daržovių, bulvių, vaisių ir uogų. Tad ūkininkams yra didelės galimybės plėsti savo |

|veiklą. |

|Pagal patvirtintą Ekologinio žemės ūkio plėtros programą 2006 m. sertifikuotas |

|žemės plotas turėtų sudaryti 5 proc. žemės ūkio naudmenų (2003 m. buvo 1 proc.). |

|Tolesnę ekologiško ūkininkavimo plėtrą skatins vartotojų švietimas, ūkininkų |

|mokymas, kooperacija, dėmesys ekologiškos produkcijos perdirbimui ir rinkodarai. |

|Vienas iš svarbiausių ekologiško ūkininkavimo plėtros veiksnių yra švietimo ir |

|mokymo įstaigų veikla, masinės informacijos priemonės. Kuriama ekologiškų produktų |

|duomenų bazė sudarys prielaidas informacijai kaupti ir skleisti įvairioms |

|tikslinėms grupėms – perdirbėjams, prekybininkams, vartotojams, padės formuoti |

|visuomenės nuomonę apie ekologiškų produktų naudą sveikatai. Padidėjus gamybos |

|apimtims ir ekologiškų produktų asortimentui, atsiras daugiau galimybių juos |

|parduoti kitose ES valstybėse. Ekologinė gamyba taps viena iš alternatyvių darbo |

|vietų kūrimo kaime priemonių. |

|Ekologiškų produktų rinka |

|Svarbūs ekologiško ūkininkavimo rinkodaros laimėjimai yra sertifikavimo sistemos |

|bei Lietuvos ekologiškų produktų ženklo sukūrimas. Europos ekologiško ūkininkavimo |

|veiksmų plane jau yra numatytas privalomas ES ekologiškos produkcijos ženklas. VšĮ |

|„Ekoagros” sertifikuotą lietuvišką produkciją galima parduoti ir ES bendrojoje |

|rinkoje. Lietuva yra viena iš 18 pasaulio valstybių, gavusi IFOAM (Tarptautinės |

|ekologinio žemės ūkio judėjimo federacija) akreditaciją ir priimta į UKROFS |

|(Jungtinės Karalystės ekologiškų maisto produktų standartų registras). Taigi |

|lietuviški ekologiški produktai atitinka aukščiausius standartus. |

|Nors sukurti tvirti teisiniai rinkodaros pamatai, ekologiškų produktų realizavimo |

|sistema kol kas dar nėra susiformavusi. Nepakankamai dėmesio skiriama rinkos |

|tyrimams bei rinkodarai. Skatinama produkcijos gamyba, o rinkos dar nesurastos. |

|Viena iš mažo ekologiškų produktų rinkos augimo priežasčių – dar nesukurtos šių |

|produktų prekybos struktūros. Tik 45 proc. sertifikuotos produkcijos parduodama |

|kaip ekologiška, už ją gaunamas 20–40 proc. kainos priedas. Tai lemia kita (bene |

|svarbiausia) nedidelės ekologiškų produktų paklausos priežastis – mažos gyventojų |

|pajamos. Tiesiogiai iš ūkių parduodama 21 proc. ekologiškų produktų, mugėse ir |

|turguose – 40 proc., parduotuvėse – 14 proc., kitur (dalį suvartoja augintojo |

|šeima) – 25 proc. |

|Anglijoje ekologiškos produkcijos vartotoją išugdė mažos specializuotos ekologiškų,|

|sveikų produktų parduotuvės. Tik vėliau, išaugus apyvartai, ekologiškais produktais|

|susidomėjo stambūs prekybos tinklai. Lietuvoje didieji prekybos tinklai („VP |

|Market“, „Rimi“, „Iki“) jau kuria ekologiškų produktų marketingo koncepcijas ir |

|pradeda steigti ekologiškų produktų skyrius. Tačiau gamintojai kol kas negali |

|užtikrinti nuolatinio tiekimo, trūksta didesnio produkcijos kiekio. Ekologiškų |

|produktų stygius (menkas ekologiškų produktų asortimentas, nepastovus jų tiekimas) |

|stabdo ir specialių ekologiškų produktų parduotuvių tinklo plėtrą bei riboja |

|ekologiškų produktų reklamą. Todėl būtina ekologiškos produkcijos gamintojų |

|kooperacija, užtikrinanti pastovų produktų tiekimą vietos bei ES bendrajai rinkai. |

|Ekologiškų produktų paklausą ES rinkoje rodo jų importo dalis. Anglija importuoja |

|net apie 70 proc. ekologiškų produktų, Olandija – apie 60 proc. Austrija, pati |

|gamindama daug ekologiškų maisto produktų, net 30 proc. jų įsiveža |

http://www.ekoagros.lt/subtopic.php?SID=77

|ekologinio ūkininkavimo tikslai |

|Ekologinis žemės ūkis – tai ūkininkavimo sistema, kuri pagrįsta specialiomis |

|aplinkai palankiomis technologijomis, mažinančiomis cheminių medžiagų pasklidimą į |

|aplinką. Ekologinė žemdirbystės sistema taikoma, siekiant gaminti neužterštą |

|cheminėmis medžiagomis produkciją. Ekologinei žemdirbystei būdinga tai, kad |

|siekiama ne tik ekonominės naudos, bet ir žiūrima tolimesnės perspektyvos – gamybos|

|poveikio aplinkai. Ši sistema labai apriboja sintetinių cheminių medžiagų |

|panaudojimą (trąšos, pesticidai, herbicidai, vaistai, augimo stimuliatoriai ir |

|kt.). Ekologinės gamybos ūkių produktyvumą lemia dirvožemio derlingumą didinančios |

|sėjomainos, maisto medžiagų balansas, pasiekiamas naudojant ūkyje sukauptas |

|organines trąšas, kenkėjų, ligų ir piktžolių necheminės kontrolės metodų įvairovė. |

|Ekologinio žemės ūkio sistemoje siekiama uždaro energijos ir maisto medžiagų |

|apytakos ciklo. Plėtojant ekologinį ūkininkavimą reikia ne tik auginti augalus, bet|

|ir veisti gyvulius. Harmoningas ryšys tarp augalininkystės ir gyvulininkystės yra |

|natūralaus gamtinio balanso ūkyje pagrindas. Gyvulininkystė padeda išlaikyti |

|žemdirbystės sistemos pusiausvyrą, aprūpinant dirvožemį maisto medžiagomis ir |

|gerinant jo savybes. |

|Pagrindiniai ekologinio ūkininkavimo tikslai: |

| o mažinti aplinkos degradaciją, |

|o aprūpinti vartotojus aukštos kokybės ekologiškais produktais, |

|o išsaugoti ekologiškų maisto produktų natūralias savybes juos saugant ir |

|perdirbant, |

|o gerinti dirvos struktūrą, palaikyti ir didinti dirvožemio derlingumą, |

|o išsaugoti biologinę įvairovę, |

|o taikyti tokias žemės ūkio technologijas, kurios skatina ir palaiko uždarus |

|biologinius ciklus, |

|o laikyti gyvulius artimoje jų prigimčiai aplinkoje, |

|o siekti, kad ekologinė žemdirbystės būtų rentabili ir žemės ūkio produktų |

|gamintojas dirbtų saugioje aplinkoje ir jaustų pasitenkinimą darbu. |

| Ekologinis žemės ūkis skiriasi nuo kitų ūkininkavimo būdų tuo kad ekologinės |

|gamybos ūkiai privalo laikytis griežtų ekologinės gamybos reikalavimų. Ekologinis |

|ūkininkavimas tai ne tik perspektyvi ūkininkavimo šaka, bet ir gamtosaugos |

|priemonė. Tokia ūkininkavimo sistema reikalauja ūkininkavimo sistemos pakeitimų, |

|todėl privalomas 2-3 metų pereinamasis laikotarpis iš įprastinio į ekologinės |

|gamybos ūkį. Ekologinės gamybos ūkių produkcijai taikoma kilmės sertifikacija. Tik |

|sertifikuoti ūkiai ir įmonės gali realizuoti produktus, paženklintus ekologiškų |

|produktų sertifikavimo ženklu. Produktų sertifikavimas ir ženklinimas padeda |

|vartotojams juos atskirti rinkoje. |

|Ekologinis žemės ūkis turi savo silpnąsias puses. Ūkininkai neturi pakankamai |

|ekologinio ūkio technologijų ir vadybos žinių. Lėtai diegiamos pažangios ekologinės|

|gamybos technologijos. Ekologinės gamybos ūkiai neturi tinkamos žemės ūkio |

|technikos. Trūksta natūralios kilmės trąšų ( ypač fosforo), augalų apsaugos |

|priemonių. Nesukurta ekologiškų produktų realizacijos sistema. Pagaminamas mažas |

|ekologiškos produkcijos kiekis, todėl negalima eksporto plėtra. Trūksta |

|ekologiškos produkcijos perdirbimui. Nepakanka informacijos vartotojui apie |

|ekologiškų produktų naudą. Nėra sukurta ekologinio ūkininkavimo konsultavimo |

|sistema. |

http://www.laei.lt/liet/pdfinf/atnj/kl/ekduki.pdf

Ekologinis ūkininkavimas

Kokia ekologinio ūkininkavimo esmė?

Ekologinis žemės ūkis pagrįstas moderniomis, aplinkai palankiomis technologijomis. Jame naudojamos ne sintetinės cheminės medžiagos (trąšos, pesticidai, vaistai, augimo skatintojai ir kt.), o natūralios organinės ir mineralinės medžiagos.

Naudojamasi sėjomainomis, ūkyje sukauptomis organinėmis trąšomis (augalų liekanomis, gyvulių mėšlu, ankštiniais augalais, žaliąja trąša), kenkėjų, ligų ir piktžolių necheminės kontrolės metodais. Siekiama uždaro energijos ir maisto medžiagų apytakos ciklo. Dirvožemio struktūros ir derlingumo gerinimas yra augalinės produkcijos ekologiniame ūkyje pagrindas. Gyvulininkystėje atsižvelgiama į gyvulių fiziologiją, elgesį, paveldimus poreikius, aprūpinant gyvulius geros kokybės ekologiškais pašarais.

Ryšys tarp augalininkystės ir gyvulininkystės yra subalansuotos ūkio plėtros pagrindas.

Kuo ekologinis žemės ūkis skiriasi nuo kitų ūkininkavimo būdų?

Ekologinės gamybos ūkiai privalo laikytis griežtų ekologinio žemės ūkio taisyklių, o šių ūkių produkcijai taikoma kilmės sertifikacija. Produktų sertifikavimas ir ženklinimas padeda pirkėjams juos atskirti rinkoje, o tai didina jų paklausą. Tik sertifikuoti ūkiai ir įmonės gali realizuoti produktus, paženklintus ekologiškų produktų ženklu.

Kas yra sertifikavimas?

Sertifikavimas – procedūra, kuri įrodo, kad produkcija (paslauga) atitinka standarto ar kito norminio dokumento reikalavimus. Sertifikavimą atlieka fizinis ar juridinis asmuo, nepriklausomas nuo gamintojų ir pirkėjų interesų.

Produkcija sertifikuojama siekiant patvirtinti, kad ji nekenksminga sveikatai, turtui, aplinkai.

Ekologinės gamybos ūkių ir įmonių sertifikavimas yra savanoriškas.

Kas Lietuvoje atlieka sertifikavimą?

Lietuvos žemės ūkio ministerija kartu su Sveikatos apsaugos ministerija įsteigė

VšĮ „Ekoagros“ ir pavedė jai vykdyti ekologinio žemės ūkio sertifikavimo darbus. Ši įstaiga tikrina bei sertifikuoja ūkius ir įmones, gaminančius ekologiškus produktus, taip pat atestuoja produkciją, kuri naudojama šių produktų gamybai.

Ką reikia daryti, norint sertifikuoti ūkį ar įmonę?

Norėdamas pradėti ūkininkauti ekologiškai, suinteresuotas asmuo susipažįsta su

Ekologinio žemės ūkio taisyklėmis, parengia ūkio perėjimo iš chemizuotos į ekologinę gamybos planą, numatydamas tręšimą, augalų apsaugos priemones, gyvulių šėrimą ir laikymą, produkcijos saugojimo sąlygas. Pateikus sertifikacijos įstaigai prašymą, duomenis apie ūkininkavimą, ūkio planą, kitą dokumentaciją, pasirašoma sertifikavimo darbų sutartis su „Ekoagros“, paskiriamas tikrintojas, kuris nustato, ar pareiškėjas ūkininkauja pagal Ekologinio žemės ūkio taisykles (tikrinama kasmet).

Neradus pažeidimų, išduodamas Ekologinės gamybos ūkio (įmonės) ar pereinamojo laikotarpio ūkio sertifikatas.

Priklausomai nuo ūkininkavimo praktikos, pereinamasis laikotarpis gali būti nuo

2 iki 3 metų. Po to, atlikus reikalingus patikrinimus, „Ekoagros“ išduoda

Ekologinės gamybos ūkio ar įmonės sertifikatą. Sertifikatas galioja 1 metus (tik tais metais išaugintai produkcijai).

Ekologinis ūkininkavimas

Klausimynas 2

Koks yra pagrindinis dokumentas, kuriuo reikia vadovautis?

Lietuvoje ekologinio ūkininkavimo norminis dokumentas gali būti Ekologinio žemės ūkio taisyklės. Taisyklės suderintos su ES reglamentais, jos numato ekologiškų produktų gamybos, perdirbimo, gabenimo, saugojimo, realizavimo taisykles produktams, kurie vadinami ekologiškais produktais.

Kaip ženklinami ekologiški produktai?

Ekologinės gamybos ūkio sertifikatas suteikia teisę ženklinti produktus ekologiškų produktų ženklu:

Šio ženklo naudojimo tvarka yra nustatyta Ekologinio žemės ūkio taisyklėse.

Lietuvai tapus ES nare, ekologiškus produktus bus galima ženklinti vieningu

ES

ženklu:

Sertifikuoti ekologinės gamybos ūkiai ir įmonės įtraukiami į sertifikuotų ūkių ir įmonių katalogą, kuris rengiamas kiekvienais metais.

Kaip vystosi ekologinis ūkis ES?

Ekologinio žemės ūkio sektorius yra dinamiškiausias ES sektorius. 1985

metais ekologiškai ūkininkaujama buvo 0,1 mln. ha plote, o 2001 metų pabaigoje ekologinių ūkių plotai sudarė daugiau nei 4,4 mln. ha. Labai sparti ekologinio žemės ūkio plėtra stebima pastarajame dešimtmetyje. Pradėjus finansiškai remti ekologinius ūkius, jų plotai ES padidėjo nuo 0,5 proc. 1993 metais iki 3,2 proc. 2001 metais ir toliau turi tendenciją augti. Nors bendras ekologinių ūkių plotas ES palyginti nedidelis, tačiau stebina ekologinio ūkio plėtros tempai (vidutiniškai per metus 20–30

proc.), kurie labai skiriasi nuo kitų žemės ūkio sektorių.

Ar kitose šalyse, stojančiose į ES, ekologiškai ūkininkaujama?

Visose šalyse kandidatėse į ES ekologinis žemės ūkis yra plėtojamas. Pagal sertifikuotos žemės plotą pirmauja Čekijos Respublika, kurioje 2001 metų pabaigoje šis plotas buvo apie 218 tūkst. ha (apie 5 proc. viso ploto). Vidutiniškai šalyse kandidatėse ekologiškai ūkininkaujama beveik 0,3 proc. žemės ūkio naudmenų ploto.

Kokia ekologinio žemės ūkio situacija Lietuvoje?

Lietuvoje pirmos ekologinio ūkio organizacijos pradėtos kurti 1991 metais.

Ekologiškų produktų gamyba Lietuvoje pradėta 1993-aisiais. 2002 metais iš viso buvo sertifikuoti 393 ūkiai, o visas plotas užėmė beveik 9 tūkst. ha.

Ar ekologiškas gamybos būdas turi įtakos derliaus pokyčiams?

Ekologinės gamybos ūkiuose paprastai gaunamas mažesnis derlius nei chemizuotuose. Derliaus skirtumai ekologinės gamybos ir įprastiniuose ūkiuose priklauso nuo auginamų žemės ūkio augalų, regiono gamtinių sąlygų. Varpinių javų derlius ekologinės gamybos ūkiuose paprastai yra 30–40 proc. mažesnis nei įprastiniuose. Bulvių derlius įvairiose šalyse labai skiriasi, todėl apibendrinančias išvadas apie jo priklausomybę nuo žemdirbystės sistemos sunku daryti.

Daržovių ir

Ekologinis ūkininkavimas

Klausimynas 3

ankštinių javų derlius ekologinės gamybos ūkiuose būna net didesnis nei įprastiniuose ūkiuose, ganyklų ir pievų – šiek tiek mažesnis ar toks pat.

Užsienio tyrimai rodo, kad didžiausi pokyčiai gamyboje yra pereinamuoju laikotarpiu. Laikotarpio pradžioje derlius labai mažėja, vėliau pradeda augti, o kai kada net ir viršyti chemizuoto ūkio derlių.

Ar remiamas ekologinis ūkininkavimas Lietuvoje?

Valstybė 1998 metais pradėjo teikti finansinę paramą ekologiniam žemės ūkiui plėtoti ir kasmet ją didina. 2001 metais skirta apie 500 tūkst. Lt, 2002-

aisiais –

1500 tūkst. Lt. 2003 metais ši parama gerokai padidės ir bus daugiau kaip 2

mln. Lt.

Didžiausia pinigų dalis skiriama išmokoms už sertifikuojamos žemės hektarą ir daliniam (75 proc.) sertifikavimo išlaidų dengimui.

Ar remiamas ekologinis ūkininkavimas ES?

Daugelyje šalių ekonominė situacija priklauso nuo subsidijų ekologiniams ūkiams. Visose ES šalyse šis ūkininkavimo būdas remiamas, bet skiriasi paramos lygis.

Austrijoje, Danijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje subsidijos sudaro net

16–24 proc. ūkio pajamų.

Ar skiriasi ekologiškų produktų kainos?

Kainų lygis priklauso nuo produktų tipo, paklausos bei prekybos būdo.

Daugelio augalininkystės produktų, išaugintų chemizuotuose ir ekologiniuose ūkiuose, kainos labai skiriasi. Pavyzdžiui, ekologiškų kviečių kaina, kurią gauna augintojai, vidutiniškai yra 1,5–2 kartus, bulvių – 1,5–5 kartus didesnė nei chemizuotuose ūkiuose išaugintų.

Gyvulininkystės produktų kainos skiriasi daug mažiau, pavyzdžiui, ekologiško pieno kaina yra 8–30, jautienos – 30, kiaulienos – 20–70 proc. didesnė.

Ekologiškų produktų kaina skiriasi nuo pereinamojo laikotarpio ūkių produkcijos kainų, nes tik gavus ekologinio ūkio statusą ir sertifikatą, produktas gali būti parduodamas kaip ekologiškas.

Ar skiriasi ūkių pajamos?

Ekologinių ūkių situacijos Europoje analizė rodo, kad vidutiniškai ekologinių ūkių pajamos yra panašios į chemizuotų ūkių. Pereinamuoju laikotarpiu pajamos paprastai mažėja, nes derlius yra mažesnis, o produkcija negali būti realizuojama kaip ekologiška. Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui ir ūkiui gavus ekologinio ūkio statusą, ekologiškų produktų kaina yra didesnė nei chemizuoto ar pereinamojo laikotarpio, todėl pajamos didėja. Kadangi ekologiškų produktų kainos yra aukštesnės ir ūkiams teikiama parama, ekologinės augalininkystės ūkiai dirba pelningiau nei chemizuoti.

Ar ekologiški produktai turi paklausą?

Ekologiškų produktų rinka yra nedidelė, tačiau sparčiai auganti, nes vartotojų susidomėjimas ekologiškais produktais didėja. Šių produktų paklausa ES

šalyse viršija pasiūlą ir tikimasi, kad bent 5–10 metų Europoje situacija nesikeis.

Manoma, kad ir ateityje paklausa ir toliau didės, nes vartotojai pageidauja sveikų maisto produktų.

Palaipsniui ji bus patenkinama, kadangi gamintojai didins ekologiškų produktų gamybą, orientuodamiesi į besiplečiančius rinkos poreikius. Lietuviški ekologiški produktai turi didelę paklausą vidaus ir ES rinkoje.

Kur reikia kreiptis norint sertifikuoti ūkį ar įmonę?

VšĮ „Ekoagros“, Studentų g. 11, Akademija, LT-4324 Kauno r.

Tel./faks.: 8-37 397445

El. paštas: ekoukis@nora.lzua.lt

Andželika dautartaitė, romualdas Zameckis „agroekologija“ 2000

Agroekologija – ekologijos skyrius, tiriantis kultivuojamų augalų, naminių gyvulių biocenozės ryšius ir išorinių sąlygų poveikį šių ryšių susidarymui. Agroekologija apima ekologinių procesų ir žemės ūkio produkcijos sistemų studijas. Į šia sąvoką įtraukiamas ir ekonominis, aplinkosauginis bei socialinis kitimas, jo poveikis žemės ūkio produkcijos ir maisto sistemoms.

Agroekologija sistemiškai apžvelgia ir analizuoja ūkininkavimo ir maisto gamybos komponentus bei ryšius tarp jų. Ekologiniai principai panaudojami geresniam maisto sistemos struktūros bei funkcijų supratimui, taip pat ir patikimoms strategijoms ateityje kurti.

Platus įvairių gamtos, žemės ūkio ir socialinių mokslų meodų spektras taikomas išteklių tausojančiam panaudojimui, ekonomiškai palankiam bei socialiai priimtinam klausimų,susijusių su įvairiomis problemomis dėl žmogaus maisto poreikio patenkinimo, sprendimui rasti. Agroekologinis švietimas yra pagrįstas mokslinėmis žiniomis, orientuotas į veiksmus ir praktinį žinių taikymą. Agroekologija suteikia patikimą mokslinį pagrindą ekologiniam ūkininkavimui, maisto produktų gamybai bei perdirbimui.

Agroekologija yra svarbi ateityje pasirenkant žemės ūkio mokslinius tyrimus ir mokymą, nes remiasi sistemine perspektyva agroekosistemos intyegruotiems ir sąveikaujantiems procesams nagrinėti. Agroekologiniai tyrimai suteikia tvirtą mokslinį pagrindą priimtinesnio ekologinio žemės ūkio vystymuisi.

Agroekologija prasidėjo ekologijos ir agronomijos principams susijungus į vadinamąją augalų ekologiją. Supratimas apie ekologijos ir aplinkosauginio pagrindimo poreikį atsirado išspausdinus „Tylų pavasarį“ (

Carson, 1962), parodžiusį, koks yra žalingas ir neįtikėtinas žemės ūkyje naudojamų chemikalų poveikis. Per kitus du dešimtmečius agroekologija tapo

„ agroekosistemų tyrimų pagrindų principu“.

Prasidėjusi augalų ekologija, dabar dažnai jungia ekonominius, socialinius ir ekologinius bei agronominius žemės ūkio aspektus. Tai yra svarbiausia dėl didžiulio žmogaus poveikio mūsų globalinei ekosistemai.

Visų mūsų sprendimai, susiję su žemės naudojimu ir konservavimu, kitais resursais, turi tiesioginę įtaką mūsų biosferos sveikatai. Gliessman (1998)

pateikia trumpą šios koncepcijos vystymosi istoriją ir teigia, kad

„Agroeologija tęsiasi iki nustatytų ribų. Antra vertus, agroekologja yra ekologinių žemės ūkio procesų nagrinėjimas. Ateityje tai galėtų būti kaip ekologinis ir socialinis pakaitalas iš tiesų nukreipiant žemės ūkį tausojimo keliu“.

Kol dauguma žemės ūkio tyrimų yra nukreipti pavienių tyrimų linkme ar jų vietai visoje sistemoje nustatyti, agroekologiniai tyrimai nagrinėja visos ūkininkavimo sistemos funkcijas. Agroekologija neanalizuoja pavienio ūkio ar įmonės, bet aiškinasi, kaip tos įmonės kartu integruotai ir pelningai gali didinti ūkio produktyvumą.

Užuot naudojęsi vien tik augalininkystės ir gyvulininkystės rodikliais ir duomenimis, kaip tie rodikliai atsispindi ūkio pajamose, tyrinėtojai nagrinėja, koks yra sistemos poveikis šeimai, gyvenančiai tame pačiame ūkyje, kraštovaizdžiui ir kaimo bendruomenei.

Taip pat kai kurie tyrimai gali būti nukreipti į atskiras produkcijos gamybos sritis, nagrinėti, kokios yra perspektyvos ir kaip jos gali atrodyti bendrame žemės ūkio produkcijos ir maisto sistemos kontekste. Ūkininkavimo ir maisto sistemos gali būti nagrinėjamos skirtingais lygmenimis.

Tyrimų pavyzdžiai apima maisto medžiagų judėjimą daugianarėse ir ilgametėse sėjomainose; integruotą ūkio, krastovaizdžio ar regioninio lygio augalų apsaugą; įprastinės ir ekologinės žemės ūkio sistemos palyginimą; ekonominę neperdirbtų ir perdirbtų produktų pardavimo naudą ūkiui ir bendruomenei, regioniniam maisto ir gamtinių išteklių naudojimui bei patenkinamos strategijos įtaką pajamoms bei gyvenimo lygiui;

žemės ūkio ir maisto politiką ir jos poveikį maisto prieinamumui, regioninėms maisto sistemoms, tausojančiam ilgalaikiam išteklių naudojimui.

Šių pavyzdžių charakteristikos yra nukreiptos į visą sistemą, o ne į atskirų jos komponentų nagrinėjimą bei įvairiapusį tyrimą.

Ekologinio žemės ūkio plėtra Europos sąjungoje

Tarptautinė ekologinės žemdirbystės judėjimų federacija – IFOAM, įkurta Paryžiuje 1972 m., šiuo metu jungia apie 750 organizacijų iš daugiau, kaip 100 pasaulio šalių. Per pastaruosius 10 metų plotai Vakarų

Europoje, kuriuose ūkininkaujama ekologiškai, vidutiniškai padidėjo daugiau nei 10 kartų.

Tokį ekologinių ūkių augimą skatina Vyriausybių agrarinė politika, skirianti didelį dėmesį aplinkosaugai žemės ūkyje ir sparčiai auganti ekologiškų produktų paklausa. Lietuvos ekologinės žemdirbystės bendrija “Gaja”, įkurta 1990 m. gruodžio 15 d., kitais metais tapo IFOAM

nare.

Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymas nurodo, kad ekologinis ūkininkavimas Lietuvoje yra remiama žemės ūkio šaka, vienok reikia pripažinti, kad iki šiol Lietuvos Vyriausybė skiria nepakankamą dėmesį skatinant ekologinio ūkio progresą.

Daugumoje ES šalių ekologinio žemės ūkio plotai yra žymiai didesni, nei Lietuvoje. Pagal sertifikuotos žemės plotą pirmauja Čekija (

apie 5 proc. viso ploto ) Pietinėse Europos šalyse dominuoja ekologinė sodininkystė , o kitose didžiausią ekologinio žem e s ūkio plotą užima grūdai ir pašariniai augalai (70 proc. Danijoje ir Švedijoje) ar pievos ir ganyklos (90 proc. Austrijoje, Šveicarijoje, Čekijoje). Daugelyje šalių gyvulininkystė yra labai svarbus ekologinio ūkio sektorius, o kai kuriose –

net svarbiausias.

Ekologiški pieno produktai Austrijoje, Danijoje, Šveicarijoje ir

Vokietijoje užima iki 25 proc. ekologiškų produktų rinkos, o Šveicarijoje –

net trečdalį . Jungtinėje Karalystėje ekologiški pieno produktai sudaro 10

proc. visų ekologiškų produktų , tačiau pasiūla nepatenkina augančio produktų poreikio ir importas išaugo nuo 10 iki 40 procentų.

1 lentelė. ES šalių ekologinių ūkių užimamų plotų % bendrame naudmenų plote

Šalis Ekologinių ūkių plotai % (1999-2000)

Austrija 8,64

Italija 7,01

Suomija 6,70

Švedija 6,25

Danija 6,15

Vokietija 3,20

Anglija 2,85

Ispanija 1,49

Belgija 1,47

Olandija 1,39

Portugalija 1,31

Prancūzija 1,31

Ekologinio žemės ūkio plėtra Lietuvoje

Nors ekologinio žemės ūkio plėtros tendencijos Lietuvoje yra panašios į užsienio šalių, gamybos apimtys yra daug mažesnės. Šiuo metu šalyje ekologinių ūkių plotai sudaro tik apie 1 % žemės ūkio naudmenų.

Judėjimas už ekologinį ūkį Lietuvoje prasidėjo pries 13 metų. 1990 m. buvo įkurta Lietuvos ekologinės žemdirbystės bendrija „ Gaja “, kuri po metų buvo priimta į IFAOM ( ekologinės žemedirbystės judėjimo federaciją ).

Ekologiškų produktų gamyba Lietuvoje pradėta 1993 m., kada Lietuvos vyriausybė patvirtino „ Tatulos“ požeminio vandens apsaugos karstiniame regione projektą ir pradėjo jo finansavimą. Sudėtinė šio projekto ( nuo

1997 m.- „ Tatulos programa “ ) dalis Biržų ir Pasvalio regiono ekologinė žemdirbystė. Tuo metu buvo sertifikuoti pirmieji 9 ūkiai, suteikiant jiems pereinamojo laikotarpio į ekologinį ūkį statusą. 1998 m. ekologinių ūkių buvo 144, 1999 m. – 171, 2000 m.- 230, 2001 m.- 290, 2002 m. – 293 ūkiai.

Pastaruoju metu šalyje ekologiškų ūkių skaičius sparčiai auga. Jei 2003 m.

buvo 700 tokių ūkių, kurie užėmė 23289 ha žemės, tai šiais, 2004 m. jų yra

1171, o žemės plotas išaugo iki 42201 ha. Šiuo metu yra serifikuotos ir

23 perdirbimo įmonės.

2 lentelė. Ekologinių ūkių sk. kaita Lietuvoje 1998 – 2004 m.

[pic]

Pagrindinė priežastis, lėmusi tokį spartų ekologinių ūkių skaičiaus pagausėjimą 2004 m. yra išmokų padidėjimas, didėjanti valstybės finansinė parama ekologinei žemės ūkio plėtrai: 2001 m. buvo skirta 0,5

mln. Lt, 2002 – 1,5 mln. Lt, 2003 – > nei 2 mln. Lt. Šiais metais numatyta skirti 15 mln. Tai paskatino daugiau ūkininkų verstis ekologiniu ūkininkavimu. Be to , už ekologišką produktą gamintojas gauna ir kainos priedą.