Ekologinis žemės ūkis

21. Ekologinės žemdirbystės samprata ir atsiradimo priežastys. Mokslo ir
technikos pasiekimai atvėrė žmogui galimybes paveikti gamtą. Aštrėjo
prieštaravimai tarp gamybos augimo ir aplinkos kokybės. Iškilo alternatyvos
neturinti būtinybė : vystant ir plečiant gamybą tausoti gamtą ir jos
turtus, kad išliktų galimybė gyventi ir ateinančioms kartoms. Ryškėjo
neigiami žmogaus veiklos sukelti poslinkiai žemės ūkyje : dirvožemio
degradacija, biologinės įvairovės mažėjimas, didesnės materialinės ir
energetinės sąnaudos, auganti aplinkos ir žemės ūkio produktų tarša,
cheminėmis medž užteršto maisto sukeltos ligos. Ekologinis žemės ūkis
pagrįstas moderniomis technologijomis. Ekologiniame žemės ūkyje naudojamos
ne sintetinės cheminės medžiagos(trąšos, pesticidai), o naatūralios
organinės ir mineralinės medžiagos.Ekologinio ūkininkavimo sistema pagrįsta
specialiosiomis sėjamosiomis ,ūkyje sukauptomis organinėmis trąšomis
(augalų liekanomis, gyvulių mėšlu) ,kenkėjų, ligų ir piktžolių necheminės
kontrolės metodais.šioje ūkininka-vimo sistemoje siekiama uždaro energijos
ir maisto medžiagų apytakos ciklo.
22. Ekologinių ūkių plėtros tendencijos pasaulyje ir Lietuvoje. XXa. visame
pasaulyje pradėjo plisti ekologinės ir tausojančios žemdirbystės
įdėjos.Ūkininkavimas skatino stiprėjantys susirūpinimas aplinkos apsauga,
sveikatos problemos, prasidėjus naftos krizei, brango žaliavos, energija ir
pašarai. Išsivysčiūsių šalių žemės ūkyje didėjo preprodukcija, buvo
liberalizuojama žemės ūkio produktų rinka.Iškilo nauja grėsmė gamtai-genų
inžinerijos metodų taikymas žemės ūkio bei maisto produktų gamyboje.Visa
tai vertė sstiprinti ir vienyti viso pasaulio žemės ūkyje plintančius
ekologinius judėjimus.Tarptautinė ekologinės žemdirbystės judėjimų
federacija-IFOAM, įkurta Paryžiuje 1972m. šiuo metu jungia 600 organizacijų
iš daugiau kaip 100 pasaulio šalių. Lietuvos ekologinės žemdirbystės
bendrija“Gaja“, įkurta 1990m., kitais metais tapo IFOAM nare. Ekologinio
ūkio plėtrai įtakos turi rinkos augimas ir v

valstybės parama.Tose šalyse
parama buvo didelė, ūkininkaujančių sk. Didėjo ypač sparčiai.Ekologinis
žemės ūkis plėtojamas visose naujose ES narėse.Sertifikuotų ekologinių ūkių
sk. ir plotas Lietuvoje didėja, ypač padidėjimas pastebimas 2003m.
Sertifikuotų ekologinių ūkių plotas sudaro apie 0,7% bendro Lietuvos žemės
ūkio naudmenų ploto.
23. Teisės, reguliuojantys ekologinį ūkininkaviną. LR Gyvulių veislinin-
kystės įstatymas, LR žuvininkystės įstatymas, augalų sėklininkystės
įstatymas, LR atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas, LR ūkininko
ūkio įstatymas, LR žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas ir LR iįstamymas
“Dėl ekologinio žemės ūkio taisyklių patvirtinimo ir ekologiškų žemės ūkio
produktų gamybos proceso ir produkcijos sertifikavimo”.
25. Reikalavimai ekologinei žemdirbystei. Ekologinio žemės ūkio taisyklės
nustato ekologiškų žemės ūkio produktų gamybos, perdirbimo, gabenimo,
saugojimo, realizavimo, sertifikavimo reikalavimus. Produktai atitinkantys
taisyklių reikalavimus gali būti vadinami ekologiškais produktais ir
ženklinami ekologiškų produktų sertifikavimo ženklu. Taisyklės privalomos
asmenimis, auginantims, perdirbantiems bei realizuojantiems ekologošką
Ž.Ū.pro-dukcija pagal taisyklių reeikalavimus.
26. Ekologinio ūkio sertifikavimas ir organizavimas. Ekologinės gamy-bos
ūkio sertifikavimas – tai viso žemės ūkio produktų gamybos proceso
tikrinimas: nuo aplinkos sąlygų vertinimo, dirvos paruošimo, technologijų
parinkimo iki produktų pateikimo vartotojui. Ekologinės gamybos žemės ūkio
sertifikavimas skiriasi nuo kitų sertifikavimo rūšių tuo, kad tikrinamas
visa gamybos procesas, o ne galutinis produktas. Nusprendus ekologiškai
ūkininkauti, būtina susipažinti su Ekologinio žemės ūkio taisyklėmis
(EŽŪT). Reikia kreiptis į sertifikavimo įstaigą „Ekoagros“ dėl ūkio
sertifikavimo.
27. Dirvož desertifikavimas ir sankcijos. Sertifikacijos įstaiga turi teisę
laikinai sustabdyti sertifikavimo galiojimą, jį anuliuoti arba taikyti
kitas sankcijas (įspėjimą, griežtą papeikimą, pranešimą, nustatyti s
spe-
cialus terminus likviduoti pažeidimus, skirti papildomą tikrinimą ir kt.).
Desertifikavimas – procedūra, kuria sertifikacijos įstaiga pripažįsta, kad
sertifikuotas produktas, gamybos pro-cesas nebeatitinka nustatytų reikala-
vimų.
Desertifikavimas. Sertifikacijos įs-taiga turi teisę laikinai sustabdyti
sertifikato galiojimą, jį anuliuoti arba taikyti kitas sankcijas, jei
pažeidžia reikalavimus, neteisingai naudoja sertifikatą, produkcijoje
rastas dides-nis užterštumo lygis nei nustatytas normose. Padarius
pakartotinius, tyčinius pažeidimus, produkcija yra desertifikuojama.
Sertifikatas anu-liuojamas laikotarpiui iki 5 m.
28. Reikalavimai aplinkos sąlygoms ir taršos dydžiui. Ekologinės gamybos
ūkyje turi būti ūkininkaujama tausojant aplinką, saugojant kraštovaizdį,
biologinę įvairovę, dirvožemį nuo erozijos, siekiant uždara maisto medžiagų
apytakos ciklo. Ekologinis žemės ūkis negali būti plėtojamas užterštoje
aplinkoje arba teršti aplinką. Esant taršos rizikai, sertifika-cijos
įstaiga atlieka dirvožemio, van-dens, produktų ir kitų medžiagų, naudojamų
gamyboje, tyrimus.
29. Reikalavimai augalininkystės produkcijai: sėjomainos ir augalų
parinkimas, žemės dirbimas, sėkli-ninkystė, augalų priežiūra, tręšimas,
apsauga nuo ligų, kenkėjų ir piktžolių ekologinėje žemdirbystėje.
Sėjomaina – turi didinti dirvož. derlingumą, palaikyti teigiamą maisto
medžiagų balansą, mažinti piktožo-litumą, augalų ligų ir kenkėjų išplitimą,
saugoti nuo erozijos. Sėjomainose reikia auginti nemažiau kaip 20 proc.
ankštinių augalų kurie didino azoto kiekį ir biologinį aktyvumą
dirvožemyje, pasisavina maisto medž iš gilesnių dirvožemio sluoksnių.
Kultūrinėse gamyklose turi vyrauti ankštinės žolės. Esant nepakankamam
organinių trąšų kiekiui, į sėjomainą privalu įtraukti augalus, skirtus
žaliajai. Dirvožemyje butina stebėti N, P, K, humuso kiekį pagal tai
parenkant sėjomainos augalus.
Augalų parinkimas. Žemės ūkio augalai ir veislės turi pasižymėti didesniu
atsparumu ligomis ir kenkėjams, būti maksimaliai pritai-kytos prie
dirvožemio ir
r klimato sąlygų. Parenkant augalų veisles, pirmenybė teikiama
vietinėms veislėms. Sėklos ir sodinukai turi būti išauginti ekologinės
gamybos kiuose . Jei sertifikuojamuose ir nesertifi-kuojamuose plotuose
auginama paralerinė produkcija, turi būti auginamos skirtingos veislės (su
skirtingais išoriniais požymiais).
Žemės dirbimas. Jei tos pačios žemės ūkio mašinos naudojamos ir ekologinės
ir įprastinės gamybos ūkio dalyse, jos turi būti rūpestingai išvalomos
kiekvieną kartą prieš naudojant ekologinės gamybos plotuose. Draudžiama
naudoti sintetinius herbicidus fungicidus, insekticidus ir kitus pesticidus
sintetinius augimo reguliatorius bei sintetinius dažus, taip pat genetiškai
modifikuotus organizmus ar produk-tus, pagamintus iš jų.
Augalų priežiūra. Jei iškyla tiesio-ginė grėsmė žemė ūkio augalams,
leidžiama naudoti taisyklėse išvardin-tomis augalų apsaugos priemones
(bičių vaškas – naudojama genėjimui ; želatina-insekticidas; lecitinas –
fun-gicidas; preparatai iš mikroor-ganizmų; skistas muilas – insektici-das;
kalio permanganatas, soda – fungicidas). Kitos priemonės gali būti
naudojamos tik gavus sertifikacijos įstaigos leidimą.
Tręšimas. Tręšti dirvožemį galima tik taisyklių išvardintomis organinė-mis
ir mineralinėmis medž. Minerali-nėmis medž gali būti naudojamos tik
natūralios kilmės. Kitos medžiagos gali būti naudojamos tik gavus
sertifikacijos įstaigos leidimą. Trąšų normos turi būti tiksliai apskaičiuo-
tos, atsižvelgiant į dirvožemio savybes. Tręšiant mėšlu ir srutomis, būtina
laikytis LAND“Mėšlo ir nuotekų tvarkymo fermose aplinkos apsaugos
reikalavimai“ nustatytų normų. Srutos vartojamos tik fermentuotos arba
praskiestos. Dirvos kalkinti naudojamos natūralios kalkinės medžiagos.
Ruošti kopostą, kaupti ir naudoti mėšlą, srutas ir šiaudus reikia taip, kad
btų prarandamas kuo mažesnis maisto medžiagų kiekis ir nebūtų teršiama
aplinka. Draudžiama deginti ūkyje sausą žo
olę, ražienas.
Apsauga nuo ligų, kenkėjų ir piktžolių. Parenkant tinkamas augalų rūšis ir
veisles. Taikant tinkamą sėjomainą ir agrotechnines priemo-nes. Saugant ir
prižiūrint natūralius kenkėjų priešus (įrengiant paukš-čiams peryklas,
prižiūrint kelkraščius, želdinant aplinką gyvatvorėmis). Vartojant
nuovirus, pagamintus iš pesticidinių savybių turinčių augalų ( svogūnų,
česnakų, pomidorų). Šių produktų naudojimas negali kelti pavojaus
ekosistemai ir ekologiškų žemės ūkio produktų kokybei. Sodinant
pesticidinių savybių turinčius augalus. Naikinant piktžoles garais ir
liepsna.
30. Reikalavimai gyvulininkystės produkcijai: gyvulių veisimas, laikymas,
priežiūra, šėrimas, gydymas, pervežimas.
Gyvulinkystės produkcija – naminių, prijaukintų laukinių gyvulių ir vandens
gyvių produkcija. Sumedžioti laukiniai žvėrys nelaiko-mi ekologinės
gyvulininkystės pro-dukcija. Plėtoti ekologinę gyvulininkystę galima tik
turint žemės, valdomos nuosavybės teisę. Gyvuliai ekol gamybos ūkyje turi
augti sveiki ir duoti kokybišką produkciją. Įsigyjant gyvulius pirme-nybė
teikiama vietinėms veislėms. Genetiškai modifikuotus gyvulius veisti ir
laikyti ekol ūkiuose draudžiama. Gyvulius galima įsigyti tik iš ekologinės
gamybos ūkių. Pašarai turi būti geros kokybės, parinkti kiekvienai gyvulių
rūšiai. Gyvuliai turi bti šeriami ekol ūkiuose išaugintais pašarais.
Gyvulių negalima šerti augimą lėtinančiais preparatais, arklių, paukščių ar
kitokiu mėšlu, nugriebtu pienu ar kitais perdirbtais pieno produktais.
Aplinkoje turi būti sudarytos sąlygos gyvuliams natūraliai elgtis ir
užtikrinti jų sveikatingumą. Šaltuoju laikotarpiu turi būti apsaugoti nuo
šalčio, laikomi tvartuose. Savininkas turi tinkamai prižiūrėti gyvulius,
kad jie nesirgtų. Jei gyvulys suserga ar susižeidžia, jam nedelsiant
suteikiama veterinarinė pagalba ir gydymas. Profilaktiškai gyvuliams duoti
sintetinius medikamentus ir cheminius preparatus draudžiama. Gyvuliai
vakcinuojami, jei kyla pavojus susirgti kokia nors liga. Genetiškai
pakeistos vakcinos draudžiama.
31. Bitininkystė ekologiniame ūky-je. Ekol bitininkystės ūkio statusą lemia
bičių gydymo metodai, aplinkos, kurioje bitės renka nektarą, švarumas bei
medaus ir kt produktų surinkimas. Visuose ekol bityno skyriuose turi būti
bitininkaujama laikantys taisyklių. Jei nėra galimybės laikytis
reikalavimų, skyriai turi būti perkelti i kitą vietovę. Surinkta produkcija
perdirbama ir sande-liuojama atskirai, negali būti ženklinama ir
realizuojama kaip ekologiška. Bitininkas turi pateikti reikalingus
dokumentus ir įrodymus, kad bičių ganyklos atitinka taisyklių reikalavimus.
Bityno vieta turi būti parenkama kur būtų pakankamai natralaus nektaro,
žiedadulkių, vandens. Dirbtinis maitinimas leidžia-mas tik dėl klimatinių
sąlygų kilus pavojui bičių šeimos sėkmingam žiemojimui. Tokiu atveju gali
būti maitinama ekologinių medumi, kuris gali būti pakeičiamas ekologiško
cukraus sirupu ar melasa. Sintetiniai vaistai gali būti naudojami jeigu
bičių ligos neišgydomos ar ken kėjai neišnaikinami. Aviliai turi būti
padaryti iš natūralių medžiagų, nekeliančių jokio tąršos pavojaus aplinkai
ar bičių produktams.
32. Ekologinė natūralioji produkcija. Natūralioji produkcija gali būti
ženklinama kaip ekologiška, jeigu atitinka taisyklių reikalavimus ir yra
sertfikuota. Produkcija turi būti renkama iš nurodytų (žemėlapyje pažymėtų)
plotų, kuriuose nėra taršos šaltinių ar užterštumo. Produkcija renkama tik
vietovėse, kuriose mažiausiai 3 metus nebuvo naudojamos sintetinės trąšos
ir cheminės augalų apsaugos priemonės. Vietovė privalo turėti apsauginę
zoną nuo judrių kelių. Perdirbami sertifikuoti natūraliai augę produktai
gali būti maišomi su ekologiniame žemės ūkyje išaugintais produktais.
Natūralios produkcijos rinkimas neturi pažeisti natūralios gamtos
pusiausvyros ekosistemų stabilumo ar pakenkti augalų ir gyvūnų rūšių
egzistencijai. 2000m. Įsakymas“Laikinės augalijos išteklių naudojimo
tvarkos“.
33. Ekologinė žuvininkystė. Ekolo-ginės žuvininkystės taisyklės nustato
ekologiškų žuvininkystės produktų tvenkiniuose gamybos, perdirbimo,
gabenimo, saugojimo, realizavimo ir sertifikavimo reikalavimus. Produk-tai,
atitinkantys šių taisyklių reika-lavimus, bus vadinami ekologiškais ir
ženklinami ekologiškų produktų sertifikavimo ženklu. Tai didins jų
paklausą, nes padės pirkėjams atskirti šiuos produktus rinkoje.
34. Ekologinės produkcijos sertifikavimas, perdirbimas, pakavimas,
ženklinimas, laikymas, gabenimas ir prekyba.
Ekologiškų žemės ūkio produktų sertifikavimas. Sertifikuojama žemės ūkio
produkcija turi būti gaminama, perdirbama, realizuojama ir ženkli-nama
pagal reikalavimus. Tikrinamas visas žemės ūkio produktų gamybos procesas
ir produkcija, taip pat medž, naudojamos ir gaminamos šio proce-so metu.
Norint sertifikuoti produk-ciją, sertifikacijos įstaigiai pateikia-mas
prašymas. Sertifikatas išduo-damas vieneriems metams.
Produktų perdirbimas. Ekologiškų produktų perdirbimas turi atitikti „maisto
higieną“ reikalavimus. Perdirbimui skirti produktai turi būti pagaminti
pagal taisyklių reika-lavimus ir sertifikuoti. Perdirbti rekomenduojama jų
auginimo vietose arba arčiau jų. Ekologiškų produktų perdirbimo metu turi
būti nusatyti galimi produktų taršos šaltiniai ir parengtos priemonės
produktų saugai užtikrinti. Ekologiškų produktų perdirbimo metu neturi būti
teršiama aplinka, todėl reikia naudoti aplinką tausojančias gamybos
technologijas. Produktams perdibti leidžiama naudoti mechaninius, fizinius
ir biocheminius procesus. Negali būti pagamintos iš medž, galinčių užteršti
maisto produktus. Jeigu ekologiški ir įprastiniai produktai perdirbami tais
pačiais įrengimais, operacijos turi būti atliekamos skirtingu laiku. Prieš
perdirbant produktus reikia išvalyti įrengimus, priemones bei patalpas.
Pakavimas. Ekologiškiems produk-tams pakuoti rekomenduojama nau-doti medž,
kurios gali būti pakartotinai perdirbtos ar yra savaime suyrančios ir
neteršiančios aplinkos. Produktų pakuotė turi atitikti medž ir gaminių,
kontaktuojančių su maisto produktais reikalavimais, nustatytais Lietuvos
higienos normoje „medž ir gaminiai besiliečiantys su maistu“. Draudžiama
pakavimui naudoti polivinilchloridą bei kitas chloro turinčias pakavimo
medž. Pakavimo medž sudėtyje negali būti kancerogeninių ar kitų cheminių
medž, kurios galėtų užteršti produktus ir aplinką.
Ženklinimas. Produktai ženklinami ekologiškiu žemės ūkio produktų
sertifikavimo ženklu. Naudojamas prierašas „ekologiškas produktas“, kai
produktų sudėtyje yra nemažiau kaip 95% ekologiškų ingredientų. Prierašas
„X% ekologiškų ingredientų“ naudojamas ženklinti produk-tams, kai
ingredientai sudaro ne mažiau 70% produkto masės. Prie-rašas „pereinamojo
laikotarpio į ekologinės gamybos ūkį produktas“ naudojamas vienos rūšies
pereina-mojo laikotarpio augalininkystės produktams ženklinti, išskyrus
pirmųjų pereinamojo laikotarpio metų produkciją. Produktų etiketėse turi
būti nurodyta: gamintojas, adresas, sertifikato nr, jį išdavusi
sertifikacijos įstaiga, produkto ingredientai, jų kilmė, produkto sudėtis
%. „Prieskoniais“ vad, kai produkto sudėtyje prieskonių ar prieskoninių
augalų yra mažiau kaip 2% bendro produkto svorio. Ženklinant produk-tus
privaloma laikytis LR prekių ženklinimo taisyklių bei kitų teisės aktų.
Laikymas. Ekologiški produktai turi būti laikomi atskiroje patalpoje.
Ekologiškų produktų laikymo patal-pose negali būti laikomos kitos
medžiagos, išskyrus leidžiamas nau-doti ekologinėje gamyboje. Laikymo
patalpos ar taros, kuriose prieš tai buvo laikoma įprastinė produkcija,
turi būti kruopščiai išvalytos laikantis higienos reikalavimų. Ekologiški
produktai gali būti laikomi kambario temperatūroje arba specialiomis
sąlygomis. Transporto priemonės ar konteineriai gabenimui turi būti švarūs,
suremontuoti, kad juos būtų galima išvalyti ir dezinfekuoti.
Gabenimas. Maisto produktams gabenti reikalingas higienos pasas. Jei prieš
tai tomis pačiomis transporto priemonėmis buvo vežta produkcija, ji turi
būti išvalyta ir dezinfekuota. Ekologiški ir kiti (nesertifikuoti)
produktai negali būti gabenami kartu. Ekologiški produktai turi būti
pervežami tik gerai uždarytuose įpakavimuose, kur nebūtų galima pakeisti
pakuotės. Mažmeninės ir didmeninės įmonės, prekiaujančios nefasuotais
ekologiškais produktais, turi būti sertifikacijos įstaigos sertifikuojamos.
Įmonė prekiaujanti nefasuotais ekologiškais ir kitais produktais, turi
užtikrinti, kad šie produktai nebūtų sumaišomi.
35. Trąšos, augalų apsaugos priemonės, pašarai ir jų priedai, vaistai ir
sanitarinės medž leidžia-mi naudoti ekologiniame ūkyje. 1) organines trąšos
(gyvulių ir paukščių mėšlas, fermentuotos srutos, augalų liekanos,
žaliosios trąšos, šiaudai ir kitos mulčiuoti naudojamos medž), 2) organinės
trąšos įvestos iš kitų šaltinių (mėšlas, pjuvenos, medžio drožlės,
kompostai, maisto pramonės ir buitinės maisto atliekos be sintetinių
priedų, durpės be sintetinių priedų, kraujo, mėsos, kaulų plunksnų miltai,
sapropelis ir dumblas ), 3) mineralinės trąšos (natūralios kilmės kalcio ir
magnio karbonatai, magnio sulfatas, medžio pelenai, natūralūs fosfatai,
natūralios kalio trąšos, gipsas, molis, kalcio chloridas, mikroelementai),
4) kiti preparatai (bakteriniai preparatai, biodinaminiai augalų preparatai
ir ekstraktai). Augalų apsaugos priemonės: 1) augalinės ir gyvulinės kilmės
medž (azadirachtinas, bičių vaškas, želatina, hidrolizuoti baltymai, leciti-
nas, augaliniai aliejai, kasija, roteno-nas, tabako arbata), 2) mikroor-
ganizmai, naudojami biologinei kenkėjų kontrolei (preparatai iš
mikroorganizmų, t.y. virusų, bakte-rijų, grybų). 3) medžiagos naudo-jamos
spąstuose arba gaudyklėse. 4) kitos priemonės naudojamos ekolo-giškai
ūkininkaujant (vario junginiai, skystas muilas, kalcio polisulfidas,
parafininė alyva, mineralinės alyvos, kalio permanganatas, kvarcinis
smėlis, siera, diatoninė žemė, etano-lis, entomofagai, akarifagai, soda).
Augalinės kilmės pašarai: 1) grūdai, jų pagrindiniai ir šalutiniai
produktai, 2) Aliejingos sėklos, vaisiai, jų pagrindiniai ir šalutiniai
produktai, 3) Ankštinių augalų sėklos, jų pagrindiniai ir šalutiniai
produktai, 4) Šakniavaisiai, gumbavaisiai, jų pagrindiniai ir šalutiniai
produktai, 5) Kitos sėklos, vaisiaio, jų pagrindiniai ir šalutiniai
produktai. 6) Stambūs ir sultingi pašarai, kiti augalai, jų produktai ir
šalutiniai produktai. Gyvulinės kilmės pašarai: 1) pienas ir jo produktai,
2) žuvys, kiti jūros gyvūnai, jų produktai ir šalutiniai produktai. Pašarų
priedai: 1) makroelementai: natrio junginiai (nerafinuota jūros druska,
rupi akmens druska, natrio sulfatas, natrio karbonatas, natrio – vandenilio
karbo-natas, natrio chloridas), kalcio junginiai (vandens gyvių kiaukutai,
kalcio karbonatas, kalcio laktatas, kalcio gluikonatas), fosforo junginiai
(natūralūs kalcio fosfatai), magnio junginiai (bevandenė magnezija, magnio
sulfatas, magnio chloridas, magnio karbonatas), sieros junginiai (natrio
sulfatas). 2) Mikroelementai: El geležis (geležies II karbonatas, geležies
II sulfato monohidratas, geležies II oksidas), E2 jodas (kalcio jodatas,
kalcio jodato heksahidratas, kalio jodidas), E3 Kobaltas (kobalto II
sulfato monohidratas ir heptahidratas, bazinio kobalto II karbonato
monohidratas), E4 Varis (vario II oksidas, bazinio vario II karbonato
monohidratas, vario II sulfatas), E5 Manganas (mangano II karbonatas,
mangano oksidas, mangano II sulfato mono- ir tetra- hidratas), E6 Cinkas
(cinko karbonatas, cinko oksidas, cinko sulfato mono- ir tetra- hidratas)
E7 Molibdenas (amonio molibdatas, natrio molibdatas), E8 Selenas (natrio
selenatas, natrio selenitas). Vaistai ir sanitarinės medž leidžiami naudoti
ekologiniame ūkyje. Vaistai ir preparatai: 1) vaistažolės, 2) mineraliniai
preparatai (kalcio boro gliuykonatas, kalcio gliukonatas, kalcio chloridas,
kalcio fosfatas, magnio fosfatas, kalcio ir magnio druskų mišinys), 3)
Mineralinių medž. ir vitaminų mišiniai, 4) Vidurius laisvinantys preparatai
(vaistažolės, ricinos aliejus, sėmenų gleivės), 5) vaistai nuo viduriavimo
(aktyvuota medžio anglis, ąžuolo žievė, ramunėlių ir kitų vaistažolių
arbata), 6) elektrolitai (Ringerio tirpalas, fiziologinis 0,9 proc.
valgomosios druskos tirpalas). Sanitarinės medžiagos: natrio ir kalio
muilas, kalio šarmas, natrio šarmas, vanduo ir garai, natrio hipochloritas,
natūralios augalų esencijos, skruzdžių ir pieno ir oksalo ir acto rūgštys,
nitritinė rūgštis, formaldehidas, valančios ir dezinfekuojančios karvių
spenius medžiagos, kalkių pienas, vandenilio peroksidas, fosforo rūgštis,
natrio karbonatas.
http://www.organic.lt/lt/pages,id.46
AR “NATURALUS” REIŠKIA “EKOLOGIŠKAS”?
Jokiu būdu ne. “Ekologiškas” ir “naturalus negali būti sutapatinami. Dažnai
matome ant produktų etikečių “tik iš natūralių ingredientų”, “be hormonų”,
“genetiškai nemodifikuota”, bet tai dar nereiškia, kad jie yra ir
ekologiški. Tik terminas “ekologiškas” įteisintas Europos Sąjungos
reglamente 2092/91/EEB ir Lietuvos įstatymuose.
Nepakanka to, kad gamyboje nėra naudojami dirbtinės sintetinės trąšos,
dirbtiniai sintetiniai pesticidai.
Būtina augalą ir pamaitinti, ir apsaugoti nuo ligų bei kenkėjų. Bet
ekologinės gamybos ūkyje tai daryti reikia alternatyviomis priemonėmis
(pagrindas augalo pamaitinimui – sėjomaina, kurioje kasmet didelę dalį,
pageidautina ne mažiau, kaip 50 proc., sudarytų ankštinės kultūros, kurios
dirvožemį praturtina azotu bei įvairūs kompostai bei perpuvęs mėšlas;
pagrindas augalų apsaugai nuo ligų ir kenkėjų – švarioje aplinkoje
susiformavusi bioįvairovė).
Būtina ūkininkauti švarioje aplinkoje.
Tad galime teigti, kad natūrinė gamyba (kurioje taip pat nenaudojami minėti
chemikalai) yra žemiausia žemdirbystės kultūra, kurioje augalai ir iš jų
pagaminti produktai gali būti net kenksmingi sveikatai (pvz. kūlėti
javai). O ekologinė gamyba – tausojamojo žemės ūkio viršūnė. 
KAIP ATSKIRTI EKOLOGIŠKUS PRODUKTUS NUO ĮPRASTINIŲ?
Ekologinė gamyba turi griežtai laikytis ekologinio žemės ūkio taisyklių. O
tą atiktį taisyklėms (aplinką, gamybą ir pan.) sertifikuoja trečia
(nepriklausoma nei nuo gamintojo nei nuo vartotojo nei nuo kokio tai kito
intereso) šalis.
Atkreipdami dėmesį į produkto etiketę, joje ieškokite lietuviškų ekologiškų
produktų sertifikavimo ženklo. (EKOagros ženklas) – ekologiškas produktas.
Naudodamas šį ženklą, gamintojas garantuoja, kad jo pagamintas produktas
yra tikrai ekologiškas, nepalikdamas vartotojui abejonių.
EKOLOGIŠKI ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTAI – KAS TAI?
Tai sertifikuoti žemės ūkio ir maisto produktai, auginami perdirbami,
ženklinami ir realizuojami pagal griežtų taisyklių reikalavimus.
KODĖL VERTA SERTIFIKUOTI SAVO ŪKĮ?
Didesnė produktų paklausa;

Didesnis vartotojų pasitikėjimas produktu;

Aplinkos tausojimas;

Eksporto galimybės (ekologiškiems produktams nėra kvotų);

Didesnės kompensacinės išmokos už sertifikuojamus ekologinės gamybos
pasėlius;

Didesnė produktų kaina.

http://www.organic.lt/lt/pages,id.45

|Apie ekologinį ūkininkavimą |  |
|[pic] |[pic] |[|
| | |p|
| | |i|
| | |c|
| | |]|
|[pic] |[pic] |[|
| | |p|
| | |i|
| | |c|
| | |]|
|  |  | |
|  |
|Ekologinis žemės ūkis – tai harmoninga ūkininkavimo sistema, kurioje nenaudojant |
|sintetinių cheminių medžiagų siekiama uždaro, tęstinio energijos ir maisto medžiagų|
|apytakos ciklo, neteršiama gamta ir vartotojai aprūpinami sveikais maisto |
|produktais. |
|Ekologinė žemdirbystė – tai tokia ūkininkavimo sistema, kai nenaudojamos sintetinės|
|trąšos ir pesticidai, o taikomos technologijos pagrįstos augalų įvairove, |
|sėjomainomis, naturalios kilmės mineralinių ir organinių trąšų naudojimu, |
|natūraliais piktžolių, ligų ir kenkėjų kontrolės metodais. |
|Ekologinė gyvulininkystė yra neatskiriama ekologiškai ūkininkaujančių ūkių dalis, |
|kur gyvuliai ir paukščiai auginami atsižvelgiant į jų fiziologiją, elgesį, |
|paveldimus poreikius, aprūpinant pakankamu kiekiu geros kokybės ekologiškais |
|pašarais ir tinkama veterinarine priežiūra. Ekologinę gyvulininkystę galima vystyti|
|tik turint žemės. |
|Ekologiniame ūkyje žemės ūkio gamyba kiek galima priartinama prie natūralių gamtoje|
|vykstančių procesų ir ryšių tarp atskirų gyvosios gamtos bendrijų. Natūralioje |
|gamtoje kiekvienas jos dalyvis turi savo ‘profesiją’ ir atlieka savo vaidmenį. |
|Žalieji augalai laikomi gamintojais, nes saulės energijos pagalba iš anglies |
|dvideginio, vandens ir druskų kuria organines medžiagas ir jose kaupia energiją. |
|Kurią kaip gyvybės pagrindą (maistą) tiekia kitiems gyvosios gamtos dalyviams – |
|naudotojams (gyvūnams, žmonėms ir kt.). Uždaram apytakos ciklui gamtoje labai |
|svarbūs yra ir skaidytojai (mikroorganizmai, sliekai, bakterijos), kurie suskaido į|
|dirvožemį patekusias mirusių augalų ir gyvūnų liekanas iki pačių primityviausių – |
|jas augalai vėl naudoja kaip maisto šaltinį. Maisto medžiagos juda uždaru ciklu. |
|Pagrindiniai ekologinio žemės ūkio principai: |
|saugoti mus supančią aplinką (nenaudoti sintetinių pesticidų, trąšų, vaistų ir kitų|
|cheminių medžiagų, tinkamai tvarkyti ir naudoti organines atliekas, prieš |
|piktžoles, ligas ir kenkėjus naudoti agrotechnines priemones ir natūralius gamtoje |
|gyvenančius jų priešus); |
|kurti ir palaikyti uždarus maisto medžiagų ( anglies, azoto ir kt.), apytakos |
|ciklus apykaitinių procesų grandinėje – dirva – augalai – gyvūnai vystant mišrius |
|augalininkystės – gyvulininkystės ūkius; |
|išsaugoti ir didinti dirvožemio derlingumą (pasirinkti galimai didesnę augalų |
|įvairovę, augalus auginti sėjomainoje, naudoti organines trąšas); |
|taupiai naudoti materialinius ir energetinius išteklius (auginti ankštinius |
|augalus, kaip azoto šaltinį, minimalizuoti žemės dirbimą ir kt.). |
|Ekologiški produktai – tai didelės vertės, neužteršti sintetinėmis cheminėmis |
|medžiagomis produktai, pasižymintys geresnėmis skonio, aromatinėmis bei |
|technologinėmis savybėmis nei įprasitiniai. |
|Tai pasiekiama žemės ūkio augalus ir gyvūnus auginant sertifikuotuose ekologiniuose|
|ūkiuose, kur kontroliuojamos produktų gamybos technologijos, paremtos ekologinio |
|žemės ūkio principais ir taisyklėmis. Gamybai ir perdirbimui nenaudojami |
|sintetiniai priedai. |
| |

http://eko.laei.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=110&Itemid=38

|Ekologinis žemės ūkis Lietuvoje |[|
| |p|
| |i|
| |c|
| |]|

|Ekologinis žemės ūkis Lietuvoje |
|Mano ūkis 2004/10 |
| |
|Emilija KAIRYTĖ |
|Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas |
|Lietuvai tapus ES nare, svarbu gaminti konkurencingus, rinkoje paklausius žemės |
|ūkio produktus pagal tausojamosios žemdirbystės plėtros principus. Tausojamojo |
|ūkininkavimo srityje ypatingas dėmesys skiriamas ekologiniam žemės ūkiui, kuris |
|sukuria ekonominei, socialinei, gamtosaugos bei etnokultūrinei kaimo plėtrai |
|palankią aplinką ir leidžia gerinti gyvenimo kokybę. |
| |
|ES Bendroji žemės ūkio politika vis labiau orientuojama į ekologinį ūkininkavimą. |
|Europoje metinis šios rinkos augimas sudaro apie 30 proc. Šis ūkininkavimo būdas |
|sparčiai plinta ir Lietuvoje. Ekologinio žemės ūkio plėtros plane 2006 metams |
|numatyta siekti 5 proc. nuo viso ūkininkaujamo žemės ploto. |
|Ekologiškai ūkininkaujantiems valstybės parama teikiama nuo 1997 m., tad jau |
|sukaupta tam tikra patirtis. Galima prognozuoti, kad daugiausia paramos pagal KPP |
|agrarinės aplinkosaugos priemonę Lietuvoje bus skiriama ekologiniam ūkininkavimui |
|plėtoti. |
| |
|Lietuvos ūkis perorientuojamas į ekologinį daug sparčiau negu kai kuriose Vakarų |
|šalyse. Tai rodo ekologinio ūkininkavimo sektoriaus augimo tempai. |
| |
|2003 m. sertifikuota 700 ūkių, jų plotas pasiekė 23,3 tūkst. ha. Palyginti su 2002 |
|m., jis išaugo net 2,6 karto. Daugiausiai 2002 m. ekologiškai buvo ūkininkaujama |
|Molėtų (933 ha), Varėnos (782 ha), Klaipėdos (709 ha), o 2003 m. – Šalčininkų (2 |
|579 ha), Ukmergės (1 375 ha), Ignalinos (1 359 ha) rajonuose. |
| |
|Anksčiau buvo manyta, kad ekologiškai ūkininkauti verta tik mažuose ūkiuose, tačiau|
|dabar vidutinis ekologinės gamybos ūkis yra kelis kartus didesnis negu vidutinis |
|įprastinės krypties ūkis. Tradicinės gamybos ūkis 2003 m. buvo 10,5 ha., o |
|vidutinis ekologinės gamybos ūkis Lietuvoje pasiekė 33 ha (2000 m. buvo 20 ha). |
|Ekologiškai ūkininkaujama ir mažuose, ir dideliuose ūkininkų ūkiuose, žemės ūkio |
|bendrovėse. Didžiausias ekologinės gamybos ūkis – 567 ha. Dideli ūkiai pasirinko |
|ekologinio ūkininkavimo kryptį, tikėdamiesi sėkmingai konkuruoti rinkoje. Be to, |
|reikšmingos yra ir valstybės mokamos kompensacinės išmokos už sertifikuotą žemės |
|plotą. Tačiau ūkininkams, kurie ekologinio ūkininkavimo imasi vien dėl išmokų, |
|greitai tenka pasitraukti iš šios veiklos, jeigu nieko savo ūkyje nekeičia ir |
|ūkininkauja senais metodais. Už ekologinio ūkininkavimo taisyklių pažeidimus 5 |
|metams atimti sertifikatai iš 7 ūkių. Yra ir kitokių pavyzdžių – 2003 m. už |
|pavyzdingą ūkininkavimą padėkos raštus gavo 10 ūkininkų. |
| |
|2003 metais buvo sertifikuota 12 pirmųjų ekologinės žuvininkystės ūkių, kurie |
|ekologiškai žuvis augina beveik 3 tūkst. ha plote. Tai nauja ekologinės gamybos |
|sritis, kuri papildys ekologiškų produktų asortimentą. Ekologinė žuvininkystė |
|sėkmingai plėtojama Norvegijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Islandijoje ir|
|kitose šalyse. |
| |
|Augant ekologinių ūkių skaičiui, daugėja ir įmonių, perdirbančių ekologišką |
|produkciją. 2002 m. sertifikuota 13 ekologišką produkciją perdirbančių įmonių, 2003|
|m. – 18 (pieno, grūdų, daržovių perdirbimo įmonės). Vis daugiau ekologiškos |
|produkcijos savo ūkiuose perdirba ir patys ūkininkai. Aštuoniolikoje sertifikuotų |
|ūkių džiovinami vaistiniai ir prieskoniniai augalai, vaisiai ir uogos, daiginami |
|grūdai, rauginamos daržovės, gaminami miltai. 2003 m. sertifikuoti 9 natūralios |
|produkcijos rinkėjai, 6 įmonės, tiekiančios pagalbines medžiagas, kurios yra |
|leidžiamos naudoti ekologinės gamybos ūkyje, 1 ekologiškų produktų realizacijos |
|įmonė. Plečiasi ir ekologiškų produktų asortimentas. |
| |
|Ekologiškos produkcijos gamintojai galėtų daugiau auginti ekologiškų grūdų, ypač |
|trūksta kviečių, rugių, miežių. Vis dar nepakankamai užauginama ekologiškų |
|daržovių, bulvių, vaisių ir uogų. Tad ūkininkams yra didelės galimybės plėsti savo |
|veiklą. |
| |
|Pagal patvirtintą Ekologinio žemės ūkio plėtros programą 2006 m. sertifikuotas |
|žemės plotas turėtų sudaryti 5 proc. žemės ūkio naudmenų (2003 m. buvo 1 proc.). |
|Tolesnę ekologiško ūkininkavimo plėtrą skatins vartotojų švietimas, ūkininkų |
|mokymas, kooperacija, dėmesys ekologiškos produkcijos perdirbimui ir rinkodarai. |
|Vienas iš svarbiausių ekologiško ūkininkavimo plėtros veiksnių yra švietimo ir |
|mokymo įstaigų veikla, masinės informacijos priemonės. Kuriama ekologiškų produktų |
|duomenų bazė sudarys prielaidas informacijai kaupti ir skleisti įvairioms |
|tikslinėms grupėms – perdirbėjams, prekybininkams, vartotojams, padės formuoti |
|visuomenės nuomonę apie ekologiškų produktų naudą sveikatai. Padidėjus gamybos |
|apimtims ir ekologiškų produktų asortimentui, atsiras daugiau galimybių juos |
|parduoti kitose ES valstybėse. Ekologinė gamyba taps viena iš alternatyvių darbo |
|vietų kūrimo kaime priemonių. |
| |
|Ekologiškų produktų rinka |
| |
|Svarbūs ekologiško ūkininkavimo rinkodaros laimėjimai yra sertifikavimo sistemos |
|bei Lietuvos ekologiškų produktų ženklo sukūrimas. Europos ekologiško ūkininkavimo |
|veiksmų plane jau yra numatytas privalomas ES ekologiškos produkcijos ženklas. VšĮ |
|„Ekoagros” sertifikuotą lietuvišką produkciją galima parduoti ir ES bendrojoje |
|rinkoje. Lietuva yra viena iš 18 pasaulio valstybių, gavusi IFOAM (Tarptautinės |
|ekologinio žemės ūkio judėjimo federacija) akreditaciją ir priimta į UKROFS |
|(Jungtinės Karalystės ekologiškų maisto produktų standartų registras). Taigi |
|lietuviški ekologiški produktai atitinka aukščiausius standartus. |
| |
|Nors sukurti tvirti teisiniai rinkodaros pamatai, ekologiškų produktų realizavimo |
|sistema kol kas dar nėra susiformavusi. Nepakankamai dėmesio skiriama rinkos |
|tyrimams bei rinkodarai. Skatinama produkcijos gamyba, o rinkos dar nesurastos. |
|Viena iš mažo ekologiškų produktų rinkos augimo priežasčių – dar nesukurtos šių |
|produktų prekybos struktūros. Tik 45 proc. sertifikuotos produkcijos parduodama |
|kaip ekologiška, už ją gaunamas 20–40 proc. kainos priedas. Tai lemia kita (bene |
|svarbiausia) nedidelės ekologiškų produktų paklausos priežastis – mažos gyventojų |
|pajamos. Tiesiogiai iš ūkių parduodama 21 proc. ekologiškų produktų, mugėse ir |
|turguose – 40 proc., parduotuvėse – 14 proc., kitur (dalį suvartoja augintojo |
|šeima) – 25 proc. |
| |
|Anglijoje ekologiškos produkcijos vartotoją išugdė mažos specializuotos ekologiškų,|
|sveikų produktų parduotuvės. Tik vėliau, išaugus apyvartai, ekologiškais produktais|
|susidomėjo stambūs prekybos tinklai. Lietuvoje didieji prekybos tinklai („VP |
|Market“, „Rimi“, „Iki“) jau kuria ekologiškų produktų marketingo koncepcijas ir |
|pradeda steigti ekologiškų produktų skyrius. Tačiau gamintojai kol kas negali |
|užtikrinti nuolatinio tiekimo, trūksta didesnio produkcijos kiekio. Ekologiškų |
|produktų stygius (menkas ekologiškų produktų asortimentas, nepastovus jų tiekimas) |
|stabdo ir specialių ekologiškų produktų parduotuvių tinklo plėtrą bei riboja |
|ekologiškų produktų reklamą. Todėl būtina ekologiškos produkcijos gamintojų |
|kooperacija, užtikrinanti pastovų produktų tiekimą vietos bei ES bendrajai rinkai. |
| |
|Ekologiškų produktų paklausą ES rinkoje rodo jų importo dalis. Anglija importuoja |
|net apie 70 proc. ekologiškų produktų, Olandija – apie 60 proc. Austrija, pati |
|gamindama daug ekologiškų maisto produktų, net 30 proc. jų įsiveža |

http://www.ekoagros.lt/subtopic.php?SID=77
|EKOLOGINIO ŪKININKAVIMO TIKSLAI |
|Ekologinis žemės ūkis – tai ūkininkavimo sistema, kuri pagrįsta specialiomis |
|aplinkai palankiomis technologijomis, mažinančiomis cheminių medžiagų pasklidimą į |
|aplinką. Ekologinė žemdirbystės sistema taikoma, siekiant gaminti neužterštą |
|cheminėmis medžiagomis produkciją. Ekologinei žemdirbystei būdinga tai, kad |
|siekiama ne tik ekonominės naudos, bet ir žiūrima tolimesnės perspektyvos – gamybos|
|poveikio aplinkai. Ši sistema labai apriboja sintetinių cheminių medžiagų |
|panaudojimą (trąšos, pesticidai, herbicidai, vaistai, augimo stimuliatoriai ir |
|kt.). Ekologinės gamybos ūkių produktyvumą lemia dirvožemio derlingumą didinančios |
|sėjomainos, maisto medžiagų balansas, pasiekiamas naudojant ūkyje sukauptas |
|organines trąšas, kenkėjų, ligų ir piktžolių necheminės kontrolės metodų įvairovė. |
|Ekologinio žemės ūkio sistemoje siekiama uždaro energijos ir maisto medžiagų |
|apytakos ciklo. Plėtojant ekologinį ūkininkavimą reikia ne tik auginti augalus, bet|
|ir veisti gyvulius. Harmoningas ryšys tarp augalininkystės ir gyvulininkystės yra |
|natūralaus gamtinio balanso ūkyje pagrindas. Gyvulininkystė padeda išlaikyti |
|žemdirbystės sistemos pusiausvyrą, aprūpinant dirvožemį maisto medžiagomis ir |
|gerinant jo savybes. |
|  |
|Pagrindiniai ekologinio ūkininkavimo tikslai: |
|     o       mažinti aplinkos degradaciją, |
|o       aprūpinti vartotojus aukštos kokybės ekologiškais produktais, |
|o       išsaugoti ekologiškų maisto produktų natūralias savybes juos saugant ir |
|perdirbant, |
|o       gerinti dirvos struktūrą, palaikyti ir didinti dirvožemio derlingumą, |
|o       išsaugoti biologinę įvairovę, |
|o       taikyti tokias žemės ūkio technologijas, kurios skatina ir palaiko uždarus |
|biologinius ciklus, |
|o       laikyti gyvulius artimoje jų prigimčiai aplinkoje, |
|o       siekti, kad ekologinė žemdirbystės būtų rentabili ir žemės ūkio produktų |
|gamintojas dirbtų saugioje aplinkoje ir jaustų pasitenkinimą darbu. |
| Ekologinis žemės ūkis skiriasi nuo kitų ūkininkavimo būdų tuo kad ekologinės |
|gamybos ūkiai privalo laikytis griežtų ekologinės gamybos reikalavimų. Ekologinis |
|ūkininkavimas tai ne tik perspektyvi ūkininkavimo šaka, bet ir gamtosaugos |
|priemonė. Tokia ūkininkavimo sistema reikalauja ūkininkavimo sistemos pakeitimų, |
|todėl privalomas 2-3 metų pereinamasis laikotarpis iš įprastinio į ekologinės |
|gamybos ūkį. Ekologinės gamybos ūkių produkcijai taikoma kilmės sertifikacija. Tik |
|sertifikuoti ūkiai ir įmonės gali realizuoti produktus, paženklintus ekologiškų |
|produktų sertifikavimo ženklu. Produktų sertifikavimas ir ženklinimas padeda |
|vartotojams juos atskirti rinkoje. |
|  |
|Ekologinis žemės ūkis turi savo silpnąsias puses. Ūkininkai neturi pakankamai |
|ekologinio ūkio technologijų ir vadybos žinių. Lėtai diegiamos pažangios ekologinės|
|gamybos technologijos. Ekologinės gamybos ūkiai neturi tinkamos žemės ūkio |
|technikos. Trūksta natūralios kilmės trąšų ( ypač fosforo), augalų apsaugos |
|priemonių. Nesukurta ekologiškų produktų realizacijos sistema. Pagaminamas mažas |
|ekologiškos produkcijos kiekis, todėl negalima eksporto plėtra. Trūksta |
|ekologiškos produkcijos perdirbimui. Nepakanka informacijos vartotojui apie |
|ekologiškų produktų naudą. Nėra sukurta ekologinio ūkininkavimo konsultavimo |
|sistema. |
| |

http://www.laei.lt/liet/pdfinf/atnj/kl/ekduki.pdf
EKOLOGINIS ŪKININKAVIMAS
Kokia ekologinio ūkininkavimo esmė?
Ekologinis žemės ūkis pagrįstas moderniomis, aplinkai palankiomis
technologijomis. Jame naudojamos ne sintetinės cheminės medžiagos (trąšos,
pesticidai,
vaistai, augimo skatintojai ir kt.), o natūralios organinės ir mineralinės
medžiagos.
Naudojamasi sėjomainomis, ūkyje sukauptomis organinėmis trąšomis (augalų
liekanomis, gyvulių mėšlu, ankštiniais augalais, žaliąja trąša), kenkėjų,
ligų ir piktžolių
necheminės kontrolės metodais. Siekiama uždaro energijos ir maisto medžiagų
apytakos
ciklo. Dirvožemio struktūros ir derlingumo gerinimas yra augalinės
produkcijos
ekologiniame ūkyje pagrindas. Gyvulininkystėje atsižvelgiama į gyvulių
fiziologiją,
elgesį, paveldimus poreikius, aprūpinant gyvulius geros kokybės
ekologiškais pašarais.
Ryšys tarp augalininkystės ir gyvulininkystės yra subalansuotos ūkio
plėtros pagrindas.
Kuo ekologinis žemės ūkis skiriasi nuo kitų ūkininkavimo būdų?
Ekologinės gamybos ūkiai privalo laikytis griežtų ekologinio žemės ūkio
taisyklių, o šių ūkių produkcijai taikoma kilmės sertifikacija. Produktų
sertifikavimas ir
ženklinimas padeda pirkėjams juos atskirti rinkoje, o tai didina jų
paklausą. Tik
sertifikuoti ūkiai ir įmonės gali realizuoti produktus, paženklintus
ekologiškų produktų
ženklu.
Kas yra sertifikavimas?
Sertifikavimas – procedūra, kuri įrodo, kad produkcija (paslauga) atitinka
standarto ar kito norminio dokumento reikalavimus. Sertifikavimą atlieka
fizinis ar
juridinis asmuo, nepriklausomas nuo gamintojų ir pirkėjų interesų.
Produkcija
sertifikuojama siekiant patvirtinti, kad ji nekenksminga sveikatai, turtui,
aplinkai.
Ekologinės gamybos ūkių ir įmonių sertifikavimas yra savanoriškas.
Kas Lietuvoje atlieka sertifikavimą?
Lietuvos žemės ūkio ministerija kartu su Sveikatos apsaugos ministerija
įsteigė
VšĮ „Ekoagros“ ir pavedė jai vykdyti ekologinio žemės ūkio sertifikavimo
darbus. Ši
įstaiga tikrina bei sertifikuoja ūkius ir įmones, gaminančius ekologiškus
produktus, taip
pat atestuoja produkciją, kuri naudojama šių produktų gamybai.
Ką reikia daryti, norint sertifikuoti ūkį ar įmonę?
Norėdamas pradėti ūkininkauti ekologiškai, suinteresuotas asmuo susipažįsta
su
Ekologinio žemės ūkio taisyklėmis, parengia ūkio perėjimo iš chemizuotos į
ekologinę
gamybos planą, numatydamas tręšimą, augalų apsaugos priemones, gyvulių
šėrimą ir
laikymą, produkcijos saugojimo sąlygas. Pateikus sertifikacijos įstaigai
prašymą,
duomenis apie ūkininkavimą, ūkio planą, kitą dokumentaciją, pasirašoma
sertifikavimo
darbų sutartis su „Ekoagros“, paskiriamas tikrintojas, kuris nustato, ar
pareiškėjas
ūkininkauja pagal Ekologinio žemės ūkio taisykles (tikrinama kasmet).
Neradus
pažeidimų, išduodamas Ekologinės gamybos ūkio (įmonės) ar pereinamojo
laikotarpio
ūkio sertifikatas.
Priklausomai nuo ūkininkavimo praktikos, pereinamasis laikotarpis gali būti
nuo
2 iki 3 metų. Po to, atlikus reikalingus patikrinimus, „Ekoagros“ išduoda
Ekologinės
gamybos ūkio ar įmonės sertifikatą. Sertifikatas galioja 1 metus (tik tais
metais
išaugintai produkcijai).
Ekologinis ūkininkavimas
Klausimynas 2
Koks yra pagrindinis dokumentas, kuriuo reikia vadovautis?
Lietuvoje ekologinio ūkininkavimo norminis dokumentas gali būti Ekologinio
žemės ūkio taisyklės. Taisyklės suderintos su ES reglamentais, jos numato
ekologiškų
produktų gamybos, perdirbimo, gabenimo, saugojimo, realizavimo taisykles
produktams, kurie vadinami ekologiškais produktais.
Kaip ženklinami ekologiški produktai?
Ekologinės gamybos ūkio sertifikatas suteikia teisę ženklinti produktus
ekologiškų produktų ženklu:
Šio ženklo naudojimo tvarka yra nustatyta Ekologinio žemės ūkio taisyklėse.
Lietuvai tapus ES nare, ekologiškus produktus bus galima ženklinti vieningu
ES
ženklu:
Sertifikuoti ekologinės gamybos ūkiai ir įmonės įtraukiami į sertifikuotų
ūkių ir
įmonių katalogą, kuris rengiamas kiekvienais metais.
Kaip vystosi ekologinis ūkis ES?
Ekologinio žemės ūkio sektorius yra dinamiškiausias ES sektorius. 1985
metais
ekologiškai ūkininkaujama buvo 0,1 mln. ha plote, o 2001 metų pabaigoje
ekologinių
ūkių plotai sudarė daugiau nei 4,4 mln. ha. Labai sparti ekologinio žemės
ūkio plėtra
stebima pastarajame dešimtmetyje. Pradėjus finansiškai remti ekologinius
ūkius, jų
plotai ES padidėjo nuo 0,5 proc. 1993 metais iki 3,2 proc. 2001 metais ir
toliau turi
tendenciją augti. Nors bendras ekologinių ūkių plotas ES palyginti
nedidelis, tačiau
stebina ekologinio ūkio plėtros tempai (vidutiniškai per metus 20–30
proc.), kurie labai
skiriasi nuo kitų žemės ūkio sektorių.
Ar kitose šalyse, stojančiose į ES, ekologiškai ūkininkaujama?
Visose šalyse kandidatėse į ES ekologinis žemės ūkis yra plėtojamas. Pagal
sertifikuotos žemės plotą pirmauja Čekijos Respublika, kurioje 2001 metų
pabaigoje šis
plotas buvo apie 218 tūkst. ha (apie 5 proc. viso ploto). Vidutiniškai
šalyse kandidatėse
ekologiškai ūkininkaujama beveik 0,3 proc. žemės ūkio naudmenų ploto.
Kokia ekologinio žemės ūkio situacija Lietuvoje?
Lietuvoje pirmos ekologinio ūkio organizacijos pradėtos kurti 1991 metais.
Ekologiškų produktų gamyba Lietuvoje pradėta 1993-aisiais. 2002 metais iš
viso buvo
sertifikuoti 393 ūkiai, o visas plotas užėmė beveik 9 tūkst. ha.
Ar ekologiškas gamybos būdas turi įtakos derliaus pokyčiams?
Ekologinės gamybos ūkiuose paprastai gaunamas mažesnis derlius nei
chemizuotuose. Derliaus skirtumai ekologinės gamybos ir įprastiniuose
ūkiuose
priklauso nuo auginamų žemės ūkio augalų, regiono gamtinių sąlygų. Varpinių
javų
derlius ekologinės gamybos ūkiuose paprastai yra 30–40 proc. mažesnis nei
įprastiniuose. Bulvių derlius įvairiose šalyse labai skiriasi, todėl
apibendrinančias
išvadas apie jo priklausomybę nuo žemdirbystės sistemos sunku daryti.
Daržovių ir
Ekologinis ūkininkavimas
Klausimynas 3
ankštinių javų derlius ekologinės gamybos ūkiuose būna net didesnis nei
įprastiniuose
ūkiuose, ganyklų ir pievų – šiek tiek mažesnis ar toks pat.
Užsienio tyrimai rodo, kad didžiausi pokyčiai gamyboje yra pereinamuoju
laikotarpiu. Laikotarpio pradžioje derlius labai mažėja, vėliau pradeda
augti, o kai kada
net ir viršyti chemizuoto ūkio derlių.
Ar remiamas ekologinis ūkininkavimas Lietuvoje?
Valstybė 1998 metais pradėjo teikti finansinę paramą ekologiniam žemės
ūkiui
plėtoti ir kasmet ją didina. 2001 metais skirta apie 500 tūkst. Lt, 2002-
aisiais –
1500 tūkst. Lt. 2003 metais ši parama gerokai padidės ir bus daugiau kaip 2
mln. Lt.
Didžiausia pinigų dalis skiriama išmokoms už sertifikuojamos žemės hektarą
ir
daliniam (75 proc.) sertifikavimo išlaidų dengimui.
Ar remiamas ekologinis ūkininkavimas ES?
Daugelyje šalių ekonominė situacija priklauso nuo subsidijų ekologiniams
ūkiams. Visose ES šalyse šis ūkininkavimo būdas remiamas, bet skiriasi
paramos lygis.
Austrijoje, Danijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje subsidijos sudaro net
16–24 proc. ūkio
pajamų.
Ar skiriasi ekologiškų produktų kainos?
Kainų lygis priklauso nuo produktų tipo, paklausos bei prekybos būdo.
Daugelio
augalininkystės produktų, išaugintų chemizuotuose ir ekologiniuose ūkiuose,
kainos
labai skiriasi. Pavyzdžiui, ekologiškų kviečių kaina, kurią gauna
augintojai, vidutiniškai
yra 1,5–2 kartus, bulvių – 1,5–5 kartus didesnė nei chemizuotuose ūkiuose
išaugintų.
Gyvulininkystės produktų kainos skiriasi daug mažiau, pavyzdžiui,
ekologiško pieno
kaina yra 8–30, jautienos – 30, kiaulienos – 20–70 proc. didesnė.
Ekologiškų produktų kaina skiriasi nuo pereinamojo laikotarpio ūkių
produkcijos kainų, nes tik gavus ekologinio ūkio statusą ir sertifikatą,
produktas gali
būti parduodamas kaip ekologiškas.
Ar skiriasi ūkių pajamos?
Ekologinių ūkių situacijos Europoje analizė rodo, kad vidutiniškai
ekologinių
ūkių pajamos yra panašios į chemizuotų ūkių. Pereinamuoju laikotarpiu
pajamos
paprastai mažėja, nes derlius yra mažesnis, o produkcija negali būti
realizuojama kaip
ekologiška. Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui ir ūkiui gavus ekologinio
ūkio statusą,
ekologiškų produktų kaina yra didesnė nei chemizuoto ar pereinamojo
laikotarpio, todėl
pajamos didėja. Kadangi ekologiškų produktų kainos yra aukštesnės ir ūkiams
teikiama
parama, ekologinės augalininkystės ūkiai dirba pelningiau nei chemizuoti.
Ar ekologiški produktai turi paklausą?
Ekologiškų produktų rinka yra nedidelė, tačiau sparčiai auganti, nes
vartotojų
susidomėjimas ekologiškais produktais didėja. Šių produktų paklausa ES
šalyse viršija
pasiūlą ir tikimasi, kad bent 5–10 metų Europoje situacija nesikeis.
Manoma, kad ir
ateityje paklausa ir toliau didės, nes vartotojai pageidauja sveikų maisto
produktų.
Palaipsniui ji bus patenkinama, kadangi gamintojai didins ekologiškų
produktų gamybą,
orientuodamiesi į besiplečiančius rinkos poreikius. Lietuviški ekologiški
produktai turi
didelę paklausą vidaus ir ES rinkoje.
Kur reikia kreiptis norint sertifikuoti ūkį ar įmonę?
VšĮ „Ekoagros“, Studentų g. 11, Akademija, LT-4324 Kauno r.
Tel./faks.: 8-37 397445
El. paštas: ekoukis@nora.lzua.lt
Andželika dautartaitė, romualdas Zameckis „agroekologija“ 2000

Agroekologija – ekologijos skyrius, tiriantis kultivuojamų augalų,
naminių gyvulių biocenozės ryšius ir išorinių sąlygų poveikį šių ryšių
susidarymui. Agroekologija apima ekologinių procesų ir žemės ūkio
produkcijos sistemų studijas. Į šia sąvoką įtraukiamas ir ekonominis,
aplinkosauginis bei socialinis kitimas, jo poveikis žemės ūkio produkcijos
ir maisto sistemoms. Agroekologija sistemiškai apžvelgia ir analizuoja
ūkininkavimo ir maisto gamybos komponentus bei ryšius tarp jų. Ekologiniai
principai panaudojami geresniam maisto sistemos struktūros bei funkcijų
supratimui, taip pat ir patikimoms strategijoms ateityje kurti. Platus
įvairių gamtos, žemės ūkio ir socialinių mokslų meodų spektras taikomas
išteklių tausojančiam panaudojimui, ekonomiškai palankiam bei socialiai
priimtinam klausimų,susijusių su įvairiomis problemomis dėl žmogaus maisto
poreikio patenkinimo, sprendimui rasti. Agroekologinis švietimas yra
pagrįstas mokslinėmis žiniomis, orientuotas į veiksmus ir praktinį žinių
taikymą. Agroekologija suteikia patikimą mokslinį pagrindą ekologiniam
ūkininkavimui, maisto produktų gamybai bei perdirbimui.

Agroekologija yra svarbi ateityje pasirenkant žemės ūkio mokslinius
tyrimus ir mokymą, nes remiasi sistemine perspektyva agroekosistemos
intyegruotiems ir sąveikaujantiems procesams nagrinėti. Agroekologiniai
tyrimai suteikia tvirtą mokslinį pagrindą priimtinesnio ekologinio žemės
ūkio vystymuisi.

Agroekologija prasidėjo ekologijos ir agronomijos principams
susijungus į vadinamąją augalų ekologiją. Supratimas apie ekologijos ir
aplinkosauginio pagrindimo poreikį atsirado išspausdinus „Tylų pavasarį“ (
Carson, 1962), parodžiusį, koks yra žalingas ir neįtikėtinas žemės ūkyje
naudojamų chemikalų poveikis. Per kitus du dešimtmečius agroekologija tapo
„ agroekosistemų tyrimų pagrindų principu“.

Prasidėjusi augalų ekologija, dabar dažnai jungia ekonominius,
socialinius ir ekologinius bei agronominius žemės ūkio aspektus. Tai yra
svarbiausia dėl didžiulio žmogaus poveikio mūsų globalinei ekosistemai.
Visų mūsų sprendimai, susiję su žemės naudojimu ir konservavimu, kitais
resursais, turi tiesioginę įtaką mūsų biosferos sveikatai. Gliessman (1998)
pateikia trumpą šios koncepcijos vystymosi istoriją ir teigia, kad
„Agroeologija tęsiasi iki nustatytų ribų. Antra vertus, agroekologja yra
ekologinių žemės ūkio procesų nagrinėjimas. Ateityje tai galėtų būti kaip
ekologinis ir socialinis pakaitalas iš tiesų nukreipiant žemės ūkį
tausojimo keliu“.

Kol dauguma žemės ūkio tyrimų yra nukreipti pavienių tyrimų linkme ar
jų vietai visoje sistemoje nustatyti, agroekologiniai tyrimai nagrinėja
visos ūkininkavimo sistemos funkcijas. Agroekologija neanalizuoja pavienio
ūkio ar įmonės, bet aiškinasi, kaip tos įmonės kartu integruotai ir
pelningai gali didinti ūkio produktyvumą. Užuot naudojęsi vien tik
augalininkystės ir gyvulininkystės rodikliais ir duomenimis, kaip tie
rodikliai atsispindi ūkio pajamose, tyrinėtojai nagrinėja, koks yra
sistemos poveikis šeimai, gyvenančiai tame pačiame ūkyje, kraštovaizdžiui
ir kaimo bendruomenei. Taip pat kai kurie tyrimai gali būti nukreipti į
atskiras produkcijos gamybos sritis, nagrinėti, kokios yra perspektyvos ir
kaip jos gali atrodyti bendrame žemės ūkio produkcijos ir maisto sistemos
kontekste. Ūkininkavimo ir maisto sistemos gali būti nagrinėjamos
skirtingais lygmenimis. Tyrimų pavyzdžiai apima maisto medžiagų judėjimą
daugianarėse ir ilgametėse sėjomainose; integruotą ūkio, krastovaizdžio ar
regioninio lygio augalų apsaugą; įprastinės ir ekologinės žemės ūkio
sistemos palyginimą; ekonominę neperdirbtų ir perdirbtų produktų pardavimo
naudą ūkiui ir bendruomenei, regioniniam maisto ir gamtinių išteklių
naudojimui bei patenkinamos strategijos įtaką pajamoms bei gyvenimo lygiui;
žemės ūkio ir maisto politiką ir jos poveikį maisto prieinamumui,
regioninėms maisto sistemoms, tausojančiam ilgalaikiam išteklių naudojimui.
Šių pavyzdžių charakteristikos yra nukreiptos į visą sistemą, o ne į
atskirų jos komponentų nagrinėjimą bei įvairiapusį tyrimą.
Ekologinio žemės ūkio plėtra Europos sąjungoje

Tarptautinė ekologinės žemdirbystės judėjimų federacija – IFOAM,
įkurta Paryžiuje 1972 m., šiuo metu jungia apie 750 organizacijų iš
daugiau, kaip 100 pasaulio šalių. Per pastaruosius 10 metų plotai Vakarų
Europoje, kuriuose ūkininkaujama ekologiškai, vidutiniškai padidėjo daugiau
nei 10 kartų.

Tokį ekologinių ūkių augimą skatina Vyriausybių agrarinė
politika, skirianti didelį dėmesį aplinkosaugai žemės ūkyje ir sparčiai
auganti ekologiškų produktų paklausa. Lietuvos ekologinės žemdirbystės
bendrija “Gaja”, įkurta 1990 m. gruodžio 15 d., kitais metais tapo IFOAM
nare.

Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymas
nurodo, kad ekologinis ūkininkavimas Lietuvoje yra remiama žemės ūkio šaka,
vienok reikia pripažinti, kad iki šiol Lietuvos Vyriausybė skiria
nepakankamą dėmesį skatinant ekologinio ūkio progresą.

Daugumoje ES šalių ekologinio žemės ūkio plotai yra žymiai
didesni, nei Lietuvoje. Pagal sertifikuotos žemės plotą pirmauja Čekija (
apie 5 proc. viso ploto ) Pietinėse Europos šalyse dominuoja ekologinė
sodininkystė , o kitose didžiausią ekologinio žem e s ūkio plotą užima
grūdai ir pašariniai augalai (70 proc. Danijoje ir Švedijoje) ar pievos ir
ganyklos (90 proc. Austrijoje, Šveicarijoje, Čekijoje). Daugelyje šalių
gyvulininkystė yra labai svarbus ekologinio ūkio sektorius, o kai kuriose –
net svarbiausias.

Ekologiški pieno produktai Austrijoje, Danijoje, Šveicarijoje ir
Vokietijoje užima iki 25 proc. ekologiškų produktų rinkos, o Šveicarijoje –
net trečdalį . Jungtinėje Karalystėje ekologiški pieno produktai sudaro 10
proc. visų ekologiškų produktų , tačiau pasiūla nepatenkina augančio
produktų poreikio ir importas išaugo nuo 10 iki 40 procentų.

 1 lentelė. ES šalių ekologinių ūkių užimamų
plotų % bendrame naudmenų plote

Šalis Ekologinių ūkių plotai % (1999-2000)
Austrija 8,64
Italija 7,01
Suomija 6,70
Švedija 6,25
Danija 6,15
Vokietija 3,20
Anglija 2,85
Ispanija 1,49
Belgija 1,47
Olandija 1,39
Portugalija 1,31
Prancūzija 1,31

Ekologinio žemės ūkio plėtra Lietuvoje

Nors ekologinio žemės ūkio plėtros tendencijos Lietuvoje yra
panašios į užsienio šalių, gamybos apimtys yra daug mažesnės. Šiuo metu
šalyje ekologinių ūkių plotai sudaro tik apie 1 % žemės ūkio naudmenų.
Judėjimas už ekologinį ūkį Lietuvoje prasidėjo pries 13 metų. 1990 m. buvo
įkurta Lietuvos ekologinės žemdirbystės bendrija „ Gaja “, kuri po metų
buvo priimta į IFAOM ( ekologinės žemedirbystės judėjimo federaciją ).
Ekologiškų produktų gamyba Lietuvoje pradėta 1993 m., kada Lietuvos
vyriausybė patvirtino „ Tatulos“ požeminio vandens apsaugos karstiniame
regione projektą ir pradėjo jo finansavimą. Sudėtinė šio projekto ( nuo
1997 m.- „ Tatulos programa “ ) dalis Biržų ir Pasvalio regiono ekologinė
žemdirbystė. Tuo metu buvo sertifikuoti pirmieji 9 ūkiai, suteikiant jiems
pereinamojo laikotarpio į ekologinį ūkį statusą. 1998 m. ekologinių ūkių
buvo 144, 1999 m. – 171, 2000 m.- 230, 2001 m.- 290, 2002 m. – 293 ūkiai.
Pastaruoju metu šalyje ekologiškų ūkių skaičius sparčiai auga. Jei 2003 m.
buvo 700 tokių ūkių, kurie užėmė 23289 ha žemės, tai šiais, 2004 m. jų yra
1171, o žemės plotas išaugo iki 42201 ha. Šiuo metu yra serifikuotos ir
23 perdirbimo įmonės.

2 lentelė. Ekologinių ūkių sk. kaita Lietuvoje 1998 – 2004 m.
[pic]

Pagrindinė priežastis, lėmusi tokį spartų ekologinių ūkių
skaičiaus pagausėjimą 2004 m. yra išmokų padidėjimas, didėjanti valstybės
finansinė parama ekologinei žemės ūkio plėtrai: 2001 m. buvo skirta 0,5
mln. Lt, 2002 – 1,5 mln. Lt, 2003 – > nei 2 mln. Lt. Šiais metais numatyta
skirti 15 mln. Tai paskatino daugiau ūkininkų verstis ekologiniu
ūkininkavimu. Be to , už ekologišką produktą gamintojas gauna ir kainos
priedą.

Leave a Comment