Tarptautinė prekyba ir žemės ūkio politika

Tarptautinė prekyba ir žemės ūkio politikaReferatas

Kaunas 2005

TURINYSTURINYS 21. ĮŽANGA 32. TARPTAUTINĖS PREKYBOS SAMPRATA 42.1 Alternatyvieji kaštai 42.2 Tarptautinės prekybos reikšmė 43. TARPTAUTINĖS PREKYBOS PRANAŠUMAI IR PRIEŠTARAVIMAI 64. TARPATAUTINĖS PREKYBOS RIBOJIMAS 84.1 Tarptautinės prekybos ribojimo priežastys 84.2 Muitai 84.3 Muitų teigiamos ir neigiamos savybės 95. BENDROSIOS ŽEMĖS ŪKIO POLITIKOS (BŽŪP) TIKSLAI IR UŽDAVINIAI 106. KRITIKA 117. BENDROSIOS ŽEMĖS ŪKIO POLITIKOS REFORMA 128. RINKOS REGULIAVIMAS ŽEMĖS ŪKYJE 139. ŽEMĖS ŪKIO POLITIKA LIETUVOJE 15IŠVADOS 16NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS 17PRIEDAI 18

1. ĮŽANGADar palyginus neseniai užsienio prekyba buvo suprantama kaip paprastas prekių ir paslaugų pasikeitimo tarp valstybių visuma. Šiuo metu tai nepalyginti sudėtingesnis fenomenas. Jis suvokiamas kaip tarptautinių integracinių procesų svarbiausia sfera. Auganti tarptautinė prekyba prisideda prie ES klestėjimo ir daro poveikį mūsų kasdieniniam gyvenimui. Šio referato tema “Tarptautinė prekyba ir žemės ūkio politika”. Darbui atlikti buvo naudojami šie šaltiniai: moksliniai straipsniai, knygos, internetiniai puslapiai.Darbo tikslas: paaiškinti, kas tai yra tarptautinė prekyba, kokie yra jos ribojimo būdai ir kam jie naudingi. Kokią įtaką tarptautinė prekyba turi žemės ūkiui. Aprašomos Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) priemonės susijusios su rinkos organizavimu, kainų reguliavimu.BŽŪP sukurta iškilus poreikiui užtikrinti Vakarų Europos apsirūpinimą maistu, dabartinė bendra žemės ūkio politika toliau remia kaimo plėtrą ir ją skatina per ūkinės veiklos įvairinimą. Svarbiausias prioritetas yra vartotojų poreikiai, todėl reikia gaminti aukštos kokybės maistą ir tuo pačiu tausoti aplinką.Darbe taip pat aptariama ir ES Bendrosios žemės ūkio politikos įtaka Lietuvos žemės ūkiui. Lietuvos ekonomikos raida ir gerovės kilimas tiesiogiai priklauso nuo atviro ir stabilaus užsienio prekybos politikos režimo taikymo.

2. TARPTAUTINĖS PREKYBOS SAMPRATA2.1 Alternatyvieji kaštaiPrekių mainai padeda jų dalyviams sparčiau vystyti žemės ūkį, sudaro sąlygas ekonominiam ir socialiniam atsilikimui įveikti. Jau nuo seniausių laikų svarbiausias aukščiausios valdžios ir elito turto šaltinis buvo iš prekybos gaunamos pajamos.

Tarptautinė prekyba susideda iš dviejų prekinių srautų: tai – importo ir eksporto.Tarptautinėje prekyboje kiekviena šalis specializuojasi tiekti tą produktą, kurio ji turi absoliutų gamybos pranašumą. Tai tokias prekes, kurias gaminant sunaudojama darbo sąnaudų produkcijos vienetui mažiau, nei tą prekę gaminama kitose šalyse. Tačiau specializaciją lemia ir palyginamasis pranašumas. Šalys gali gauti naudą iš tarptautinės prekybos ir tuomet, kai skiriasi prekių gamybos alternatyviniai kaštai. Tai tas kitų prekių kiekis, kurį tenka paaukoti, kad šios prekės būtų pagaminta vienu vienetu daugiau.Alternatyvieji kaštai matuojami nauda arba pajamomis, kurios būtų gautos naudojant tuos išteklius kitam tikslui pasiekti. Pvz.: Lietuvai naudingiau bananus importuoti, negu juos auginti savo šalyje. Nes tai reikalautų daug daugiau papildomų išlaidų negu bananų transportavimo kaštai. Tuos kaštus kuriuos turėtų skirti bananams auginti, galėtų skirti cukrinių runkelių auginimui.2.2 Tarptautinės prekybos reikšmėTarptautinės prekybos reikšmę nusako šie aspektai:● Išvežamos iš šalies vidaus rinkoje pagamintos perteklinės prekės ir įvežamos tos prekės, kurių šalis negali pasigaminti.● Šalyje gaminamos ir išvežamos prekės turinčios absoliutų arba lyginamąjį pranašumą. Tokiu būdu pasisavinamas prekybinis pelnas.● Dėl užsienio prekybos plinta pažangios technologijos, padedančios kelti nacionalinio ūkio veiklos efektyvumą.● Šalies prekių ir paslaugų vartotojai įgyja didesnę galimybę rinktis ir geriau tenkinti savo poreikius.● Vystomos eksportą gaminančios ūkio šakos, mažindamos darbo ir kapitalo sąnaudos išvežamos prekėms gaminti.XX a. antroje pusėje tarptautinė prekyba plito labai sparčiai. 1950 – 1994 metais ji išaugo 14 kartų. Tokį spartų pasaulinės prekybos augimą lemia šie veiksniai:● Tarptautinio darbo pasidalijimo plėtotė;● Mokslinė techninė pažanga;● Aktyvi transnacionalinių ir daugianacionalinių korporacijų veikla;● Tarptautinės prekybos liberalizavimas ir GATT principų taikymas pasaulinėje prekyboje( Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos).● Ekonominės integracijos stiprėjimas. Taigi, pasaulinės rinkos inicijuotas tarptautinės ekonomikos atsiradimas ir formavimasis privertė nacionalines vyriausybes ir tarptautines institucijas galvoti apie naują bruožą ekonominėje politikoje: tai ekonominis reguliavimas, vykdomas nacionalinių vyriausybių, kurio pagrindiniai bruožai yra:• Valstybinis užsienio prekybos reguliavimas pasireiškiantis tarifiniais ir netarifiniais metodais.• Valstybinis reguliavimas gamybos faktorių judėjimo (kapitalo importo-eksporto, darbo jėgos technologijų.)• Valstybės reguliavimas valiutos ir finansų (makroekonominiame lygyje).

3. TARPTAUTINĖS PREKYBOS PRANAŠUMAI IR PRIEŠTARAVIMAIEksporto didinimas turi labai svarbią reikšmę šalies ūkiui, todėl stengiamasi jį remti įvairiomis ekonominėmis priemonėmis. Tai ir valstybės priemokos gamintojams už eksportuojamas prekes, ir prekių pardavimas užsienyje mažesnėmis kainomis nei vidaus rinkoje. Tačiau taip pat ne mažiau svarbi yra ir importo reguliavimo politika, kadangi importo apimtis ir struktūra lemia šalies gyventojų gyvenimo lygį. Tai būtų tokios priemonės: importo licencijos ir importo kvotos. Suprantama, kad kiekviena šalis per užsienio prekybą stengiasi realizuoti savo ūkio pranašumus.Dar palyginus neseniai užsienio prekyba buvo suprantama kaip paprastas prekių ir paslaugų pasikeitimo tarp valstybių visuma. Šiuo metu tai nepalyginti sudėtingesnis fenomenas. Jis suvokiamas kaip tarptautinių integracinių procesų svarbiausia sfera.Integracinio pobūdžio prekybinės operacijos šiuo metu vystosi dviem pagrindinėmis kryptimis:I – auga tiekimai kooperuojančioms užsienio įmonėms, kontroliuojamos tos pačios kooperacijos.II – stambios kompanijos sudaro ilgalaikes tarpusavio sutartis. Taip iš konkurentų pasaulinėje rinkoje tampama gerais partneriais, bendraujančiais tiek mokslo, tiek gamybos, tiek prekių realizavimo sferose.Siekdamos kuo geriau pasinaudoti tarptautinio darbo pasidalijimo privalumais, daugelis šalių savo teritorijoje sukūrė ypatingas ekonomines zonas. Čia galima laisvai įvežti kapitalą, kurti gamyklas, samdyti vietinius gyventojus, disponuoti didžiąja pagamintos produkcijos ir pelno dalimi. Tokiuose rajonuose tiek importuojamos, tiek eksportuojamos prekės neapmokestinamos, o įmonės naudojančios naujas technologijas skatinamos įvairiomis ekonominėmis lengvatomis.

Tarptautinė prekyba taip pat daro ir kitą, labiau ginčytiną poveikį visuomenės vertybėms, idėjoms ir elgesio normoms. Taip ekonominio nacionalizmo šalininkai prekių įvežimą (importą) dažnai vertina neigiamai. Jų nuomone prekyba nepaiso tradicijų ir papročių, ugdo materializmą ir troškimą vartoti atvežtines prekes, žalingas šalies gyventojams. Kai kurie kritikai įžvelgia užsienio prekyboje imperialistines ekonominės politinės kultūrinės ekspansijos galimybes.Tačiau įvairios nuomonės apie tarptautinę prekyba neužgožia svarbiausios minties, kad mainai naudingi visoms besivystančioms šalims, kitaip jie laisva valia nevyktų. Mažoms šalims užsienio prekyba yra vienintelis būdas ekonomiškai neatsilikti nuo didžiųjų šalių, o dažniausiai, tai tiesiog būdas garantuoti savo egzistenciją. Tačiau, nors tarptautinė prekyba yra absoliučiai naudinga visoms šalims, pasaulis išbandė įvairiausius būdus, kaip ją riboti. Suprantama gerų nerado, nes jų nėra. Bet koks prekybos ribojimas galų gale tampa žala visuomenei. Šiuo metu tarptautinė prekyba yra laisvesnė negu bet kada, kadangi pasaulis išmoko laisvosios prekybos pamoką, o kai kurios postkomunistinės šalys, tarp jų ir Lietuva, dar tik pradeda pajusti savo kailiu ar tikrai užsienio prekybą riboti žalinga.Priklausomybė nuo užsienio prekybos Lietuvoje 2004 metų duomenimis. (plačiąja prasme) – 52,7% BVP priklausė nuo prekių ir paslaugų eksporto. Prekyboje prekėmis – eksportas į ne ES šalis sudarė apie 33 %., importas – apie 36 %.

4. TARPATAUTINĖS PREKYBOS RIBOJIMAS4.1 Tarptautinės prekybos ribojimo priežastysPrekybiniai apribojimai visada naudingi konkuruojančių su importu prekių gamintojams. Jei prekės gaminamos šalies viduje, gamybos kaštai aukšti ir ji negali konkuruoti su importuojamomis prekėmis, tai gamyba ir užimtumas šioje šakoje mažės. Šis neigiamas užsienio prekybos poveikis koncentruojasi viename ar keliuose vidaus sektoriuose, kai tuo tarpu užsienio prekybos nauda – galimybė vartotojams pigiau nupirkti importuojamą prekę, negu ją parduoda vidaus gamintojai. Todėl, neigiamas pasekmes patiriančias sektoriaus darbuotojai turi stimulą ir galimybę siekti, kad sektorius būtų apsaugotas nuo konkurencijos pigesnių užsienio prekių. Vyriausybės lygiu priimant tokius sprendimus dažnai neatsižvelgiama į tai, kad per ilgą laikotarpį tokia apsauga kenkia vidaus gamybai, nes susilpnina kaštų mažinimo ir produkcijos kokybės gerinimo stimulus. Taip pat yra neatsižvelgiama į vartotojo interesus.

Prekybos politika apima ne tik prekybos, bet ir kitų ričių klausymus ( ekonomikos, politikos, organizacinius, administracinius, teisinius ir kt.). Šios sąsajos sąsajos pasireiškia ekonomikos vystymosi įtaka tarptautinei prekybai, politinėmis valstybės nuostatomis, pozicijomis, teisinių aktų nuostatomis. Tarptautinės prekybos apribojimai gali būti tarifiniai ir netarifiniai.• Tarifinių apribojimų pagrindinis akcentas – muitais formuojami apribojimai.• Netarifiniai apribojimai – pasireiškia kaip kiekiniai ir paslėpto protekcionizmo metodai.4.2 MuitaiValstybė siekdama apsaugoti vidaus rinką nuo užsienio prekių konkurencijos plačiai taiko netiesioginius mokesčius – muitus, kuriais apmokestina prekes ir kitus daiktus gabenamus per sieną. Kadangi užsienio prekybą sudaro prekių išvežimas iš šalies ir įvežimas į šalį, tai bendrą muitų sistemą sudaro 3 blokai:• Importo muitai – tai atitinkamai sugrupuotas prekių sąrašas, kurios apmokestinamos nustatyto dydžio mokesčiais, įvežant jas per valstybinę šalies sieną. Tai pagrindinė tarptautinės prekybos muitinio reguliavimo dalis, nes jos pagalba įgyvendinami muitų politikos tikslai.• Eksporto muitai – tai prekių sąrašas, kurių išvežimu į užsienį valstybė nesuinteresuotą, tačiau draudimo išvežti netaiko. Dažniausiai naudojama siekiant apriboti išvežti iš šalies gamtinius išteklius arba jaučiant šalies viduje kokių nors prekių stygių. Atskirais atvejais eksporto muito mokesčiai duoda galimybę padidinti eksportuojamos produkcijos kainą kitų šalių vartotojų sąskaita ir nedidinant eksporto apimčių papildyti valstybės biudžeto pajamas. Tačiau tada reikia turėti labai tvirtas tos prekės pozicijas pasaulinėje rinkoje.• Tranzitiniai muitai – tai mokestis už gabenimas per šalie teritorija prekes į kitas šalis. Viena vertus tai valstybės biudžeto pajamų papildymo įrankis, o kita vertus tai nepageidaujamų per šalį prekių srautų apribojimas, siekiant nepabloginti ekologinės situacijos ar sprendžiant kai kuriuos užsienio prekybos protekcionistinius uždavinius.Muitai yra klasifikuojami pagal įvairius kriterijus: pagal muitų ėmimo pobūdį; pagal apmuitinimo laiką; ekonominius valstybės tikslus ir interesus ir pagal kilmę. Tačiau įvedus muitus pirmiausia nukenčia vartotojai. Jau vien tai, kad tos prekės yra importuojamos į šalį rodo, jog vartotojai jas labiau vertina nei savo šalies gamybos analogus. Įvedus muitus vartotojas priverstas mokėti didesnę sumą pinigų arba įsigyti mažesnį kiekį. Muitų įvedimas akivaizdžiai nenaudingas vartotojui, ir tai galima įvertinti kiekybiškai remiantis klasikiniu paklausos ir pasiūlos modeliu (tai pavaizduota grafike).4.3 Muitų teigiamos ir neigiamos savybėsPaprastai muitų politika būdinga silpnai išsivysčiusioms šalims, nors muitai nėra pati efektyviausia priemonė tarptautiniai ekonomikai reguliuoti. Pripažįstant laisvosios prekybos naudą tiek atskirai šaliai, tiek pasauliniam ūkiui, ekonomiškai silpnesnės šalys ne visada gali naudotis tarptautinių ekonominių ryšių reguliavimo būdais.Autarkijos argumentas naudojamas teigiant, kad šalis turi apsaugoti tas importo pakaitalus gaminančias šakas, kurios gamybai naudoja ribotus gamtinius išteklius, pvz.: žemės ūkis, anglies pramonė.Žemės ūkio muitai yra taikomi iš ES nepriklausančių valstybių importuojamiems reglamentuotiems žemės ūkio produktams ir yra skirti kompensuoti skirtumą tarp kainų pasaulio rinkoje ir Bendrijos vidaus rinkoje nustatytų kainų (1 priedas).Muitai įvedami naujų šakų apsaugai, strateginių šakų apsaugai, vietinės gamybos prekių konkurencingumui stiprinti taip pat nedarbo sumažinimui.Nors yra argumentų pateisinančių muitų naudojimą, tačiau jų įvedimas turi ir neigiamų pasekmių:● Muitai stabdo ekonomikos vystymąsi, nes mažina tarptautinę prekybą.● Sukuriamas pretekstas atsakomosioms kitų šalių protekcionistinėms priemonėms.● Padidina vartotojo mokesčius, nes pakelia prekės kainą.● Importo muitas netiesiogiai griauna eksporto muitą.

5. BENDROSIOS ŽEMĖS ŪKIO POLITIKOS (BŽŪP) TIKSLAI IR UŽDAVINIAIBendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) – tai nuosekliai išplėtota perskirstomojo pobūdžio Europos Sąjungos politika, kurios svarbiausia paskirtis – ES biudžeto lėšomis remti žemės ūkio sektorių, garantuojant žemės ūkio produkcijos supirkimo kainasRomos sutartyje, kuria remiantis šešios šalys sukūrė Europos ekonominę bendriją (EEB) ir kuri įsigalėjo 1958 m. sausio 1 d., žemės ūkis buvo specialiai įtrauktas į bendrąją rinką, kurioje kiekybiniai apribojimai ir muitai, nustatyti prekybai tarp šalių narių, būtų pašalinti ir būtų nustatytas bendras išorinis tarifas.Pagrindiniai žemės ūkio politikos tikslai, numatyti Romos sutarties 39 straipsnyje, išplaukė iš tuometinės rinkos situacijos pokarinėje Europoje, pasižymėjusios žemės ūkio ir maisto produktų stygiumi. Žemės ūkis liko sudėtingas objektas integracijos atžvilgiu, nes nacionalinė žemės ūkio politika šalyse – narėse, skyrėsi savo metodais ir gaunama parama.

Pradiniame BŽŪP įgyvendinimo etape buvo numatyta:• padidinti žemės ūkio našumą, remiant techninę pažangą ir užtikrinant racionalų žemės ūkio gamybos vystymą bei optimalų gamybos veiksnių, tai yra darbo jėgos, panaudojimą;• tokiu būdu užtikrinti tinkamą žemės ūkio bendruomenės pragyvenimo lygį, būtent didinant asmens, dirbančio žemės ūkyje, individualias pajamas;• užtikrinti tiekimo galimybes;• stabilizuoti rinkas;• užtikrinti stabilų maisto prekių tiekimą vartotojams priimtinomis kainomis.Kaip matome, šie tikslai vienodai atspindėjo žemės ūkio produkcijos gamintojų ir vartotojų interesus. Pradiniame BŽŪP formavimo etape, žemės ūkio gamybos ir maisto produktų suvartojimas Europos valstybėse buvo skirtingas, todėl kiekviena Europos Sąjungos valstybė, atsižvelgdama į savo šalies specifines žemės ūkio sąlygas, galėjo formuoti BŽŪP. Stengiantis išvengti neigiamų socialinių ir ekonominių pasekmių, tokių kaip nedarbas miestuose ar kaimo vietovėse, socialinės adaptacijos problemos ir pan., formuojant BŽŪP buvo atsižvelgta į žemės ūkio gamybos specifiką (žemės ūkis – ne tik šalies ūkio, užtikrinančio pajamas, dalis, bet ir žemdirbyste besiverčiančių žmonių gyvenimo būdas). Tai turėdamos galvoje, Europos Sąjungos šalys atsisakė revoliucinių pertvarkymų žemės ūkyje ir pasirinko tradicinį žemės ūkio paramos variantą. 6. KRITIKAPagrindinė BŽŪP (bendra žemės ūkio politika) kritika susijusi su jos protekcionistiniu pobūdžiu. Laisvosios rinkos šalininkai ypatingai nesutinka su vyriausybių kišimusi, pasak jų, laisva rinka (be valstybės kišimosi) žymiai efektyviau susitvarko su resursų paskirstymu.Tarp BŽŪP kritikų yra ir kai kurie globalizacijos šalininkai. Jų teigimu subsidijos prisideda prie problemos, kuri kartais vadinama Europos Tvirtovė. Vakarai kiekvienais metais išleidžia dideles sumas pinigų subsidijoms, o tai turi labai neigiamas pasekmes vargingesnėms šalims, kurios konkuruoja žemės ūkio rinkoje. Taip pat teigiama, kad BŽŪP sukuria žemės ūkio produkcijos perteklių, kuris parduodamas trečiojo pasaulio šalims ir ne tik neleidžia joms eksportuoti savo produkcijos Vakarams, bet netgi didina jų skurdą vesdami trečiojo pasaulio ūkininkus prie bankroto.Žemės ūkio subsidijos taip pat palaiko dirbtinai aukštas maisto kainas Europos Sąjungoje. Kai kurių ekspertų teigimu europiečiai moka už maistą apie 25% daugiau nei mokėtų nesant BŽŪP.BŽŪP yra neproporcingai palanki kai kuriems Europos Sąjungos regionams, būtent, Prancūzijai, Ispanijai ir Portugalijai. Šios šalys gauna dideles sumas pinigų kitų šalių sąskaita.

7. BENDROSIOS ŽEMĖS ŪKIO POLITIKOS REFORMASusitikimo Berlyne metu, tardamasi dėl „Darbotvarkės 2000“, Europos Vadovų Taryba nusprendė pertvarkyti bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP), siekiant sumažinti jos išlaidas ir išlaikyti Europos žemės ūkio konkurencingumą.Bendrosios žemės ūkio politikos tikslų, išdėstytų Romos sutartyje, buvo pasiekta: ūkininkams užtikrintas teisingas pragyvenimo lygis; rinkos buvo stabilizuotos; produktai parduodami vartotojams prieinamomis kainomis; modernizuotos struktūros. Gerai veikė ir kiti laikui bėgant įgyvendinami principai. Vartotojai nuolat aprūpinami produktais, žemės ūkio produktų kainos yra stabilios, jų neveikia svyravimai pasaulio rinkojeBet BŽŪP tapo savo sėkmės auka. Modernizavus žemdirbystės metodus, o žemės ūkiui Europoje tapus vis labiau konkurencingu, vis daugiau žmonių paliko kaimą ir ūkininkų, kaip ES darbo jėgos, dalis sumažėjo nuo 20% iki mažiau kaip 5%. Gamyba augo daug greičiau nei vartojimas ir ES biudžetui teko didelių išlaidų našta, atsikratant pertekliaus. Tačiau gamybai buvo skiriamos subsidijos, sudarančios žymią dalį kasmetinio ES biudžeto.Šią politiką reikia reformuoti. Būtent todėl „Darbotvarkė 2000“ pakeitė BŽŪP tikslus ir metodus. Dabar pagrindiniu tikslu tapo ūkininkų skatinimas gaminti aukštos kokybės produktus, atsižvelgiant į poreikius, ir atsisakyti gamtai žalingų intensyvios žemdirbystės metodų. Ūkininkams teikiama parama nebebus susijusi su jų gaminamų produktų kiekiu.Ši reforma jau duoda naudą: gamyba sumažėjo. Europos Sąjunga yra viena iš pagrindinių žemės ūkio produktų importuotojų ir eksportuotojų pasaulyje. Ūkininkai skatinami naudotis tvarios žemdirbystės metodais, saugojančiais gamtą ir kraštovaizdį. Naujas ūkininkų bendruomenės vaidmuo – užtikrinti tam tikrą ekonominį aktyvumą visose kaimo vietovėse ir išsaugoti Europos kraštovaizdžio įvairovę.

2002 m. Komisija pasiūlė papildomas reformas, kurios leistų Europai daryti įtaką Pasaulio prekybos organizacijai (PPO), pastarajai nustatant taisykles. Komisija nori, kad didžiausias dėmesys būtų skiriamas maisto kokybei, „atsargumo principui“ ir gyvūnų gerovei.Europos Sąjunga taip pat pradėjo reformuoti ir žuvininkystės politiką. Siekiama sumažinti žvejybos laivynų pajėgumų perviršį, apsaugoti žuvų išteklius ir suteikti finansinę pagalbą žvejybos pramonę paliekantiems žmonėms.

8. RINKOS REGULIAVIMAS ŽEMĖS ŪKYJEBŽŪP vykdymo tikslas – sudaryti palankias verslo sąlygas ES šalių gamintojams ir eksportuotojams, pvz., kai žemės ūkio produktai iš ES išgabenami į “trečiąsias” šalis, jiems taikomos eksporto kompensacijos. Ne mažiau svarbus tikslas – Europos Bendrijos rinkos stabilizavimas. Šiam tikslui pasiekti taikomos įvairios priemonės: apsaugos nuo pigių importuotų produktų iš “trečiųjų” šalių priemonės (muitai, kvotos, preferencinės tarifinės priemonės), importo ir eksporto licencijos, įvežimo ir išvežimo ribojimas bei draudimas ir kitos.Pirmiausia, reikia paminėti Europos Sąjungos vidaus rinkos apsaugą nuo pigesnių importinių žemės ūkio produktų. Šiuo būdu yra apsaugoma apie 70 proc. pagaminamos Europos Sąjungoje žemės ūkio produkcijos. Apsaugant Europos Sąjungos šalių žemdirbius nuo pigesnių importinių prekių, buvo įvesti pakankamai aukšti importo muitų tarifai bei kintamieji mokesčiai. Europos Sąjungos žemės ūkio produkcija yra subsidijuojama, todėl yra žymiai brangesnė nei JAV, Australijoje, Naujoje Zelandijoje ir kitose šalyse gaminami žemės ūkio produktai. Aukšti importo muitų tarifai ir kiti mokesčiai bei eksporto subsidijos, sukūrė garantijas Europos Sąjungos žemės ūkio gamintojams, leidžiančias jiems konkuruoti su pigia išorine produkcija, tiek Europos Sąjungos rinkos viduje, tiek pasaulinėse rinkose.Vidaus rinkos apsaugai reguliuoti yra numatytos intervencinės priemonės, reglamentuojančios žemės ūkio ir maisto produktų kainų lygį Europos Sąjungos vidaus rinkoje. Šių priemonių tikslas – neleisti Europos Sąjungos vidaus rinkos kainoms nukristi žemiau nustatytos minimalios ribos. Pagrindinių žemės ūkio produktų (javų, sviesto, lieso pieno miltų, cukraus, jautienos) kainų reguliavimui Europos Sąjungoje yra įsteigtos specialios institucijos – intervencinės agentūros, kurios supirkdamos produkcijos perteklių, stabilizuoja vidaus rinkos kainą. Subalansavus situaciją vidaus rinkoje, intervencinės agentūros produkcijos atsargas parduoda vidaus rinkoje arba eksportuoja į kitas šalis.

Kitai žemės ūkio produktų daliai, kuri sudaro maždaug 25 proc. Europos Sąjungos gaminamų žemės ūkio produktų (kiaušiniai, paukštienos gaminiai, aukštos kokybės vynai, gėlės ir kai kurių rūšių vaisiai bei daržovės), vietoj intervencinių priemonių yra taikomos išorinės apsaugos priemonės, t.y. šiems gaminiams yra taikomi importo muitai arba atitinkami kintamieji mokesčiai, arba abu kartu.Produkcijos rūšims, tokioms kaip rapsas, saulėgrąžos, medvilnės sėklos, baltyminės pupos ir žirniai, kurioms, laikantis GATT’o reikalavimų, negalima didinti importo muitų tarifų arba palaipsniui reikia juos mažinti, yra taikomi palaikomieji mokesčiai. Palaikomieji mokesčiai tiesiogiai mokami įmonėms, perdirbančioms Europos Sąjungos šalyse išaugintą produkciją. Tai padeda atsiriboti nuo pigesnio šių žaliavinių produktų importo, leidžia nedidinti vartotojo kainos ir tuo pat metu palaikyti ūkininkų pajamas.Specifinėms produkcijos rūšims, kurių gamyba yra siaurai specializuota ir Europos Sąjungos mastu sudaro labai nedidelę žemės ūkio produkcijos dalį, tačiau yra labai svarbi atskirų šalių bei regionų bendroje gamyboje (linai, kanapės, apyniai, šilkaverpiai, sėklos, kietieji kviečiai ir pan.), yra mokamos išmokos, kurių dydis priklauso nuo auginamos produkcijos ploto (hektarų skaičiaus). Kai kuriais atvejais gali būti taikomos ir kitos rinkos reguliavimo priemonės.Pagrindinės BŽŪP Lietuvoje įgyvendinančios institucijos yra Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra ir Lietuvos muitinė.Pagrindiniai žemės ūkio, maisto ir žuvininkystės produktai, išvardyti Europos Ekonominės bendrijos steigimo sutarties (Romos sutarties) I priede (KN skirsniai 1-18, 20, 22 – 24, 45.01, 54.01, 57.01).

9. ŽEMĖS ŪKIO POLITIKA LIETUVOJEŽemės ūkis Lietuvoje visada vaidino svarbų vaidmenį, nes jis atlieka ne tik ekonominę socialinę, bet ir gamtosauginę landšaftinę bei etnokultūrinę funkciją. Lietuvoje žemės ūkis yra tradicinė sritis, joje ir šiuo metu oficialiais duomenimis dirba virš 20%. darbo jėgos (tuo tarpu pagaminama tik apie 10%. bendrojo vidaus produkto). Apskritai dėl kai kurių savo bruožų, pvz. sezoniškumo ar jo produktų būtinybės žmonių egzistencijai, žemės ūkis dažnai laikomas specifine ūkio šaka, kuriai būtina specifinė valstybės parama.

Sunkesnę nei dabar esančią padėtį žemės ūkyje sunku įsivaizduoti. Poreikis reformoms yra akivaizdus. Pagrindinis klausimas – kaip pakeisti esamą padėtį ir sukurti sąlygas efektyvaus žemės ūkio plėtrai bei visapusiškai naudingiems ekonominiams santykiams tarp skirtingų gamybos proceso grandžių. Tokios sąlygos gali būti sudarytos tik liberalizavus santykius žemės ūkyje ir sudarius sąlygas rinkai nustatyti, kokius produktus ir kokiomis kainomis naudinga tiekti. Šiuo metu ES gana aiškiai suvokiama būtinybė reformuoti bendrąją žemės ūkio politiką ir suteikti daugiau erdvės rinkos funkcionavimui. Reformų būtinybe grindžiamos ir 1997 m. Europos Komisijos paskelbtos Darbotvarkės 2000 nuostatos, apibrėžiančios tolesnes ES raidos kryptis. Pagrindinės bendrosios žemės ūkio politikos reformos kryptys yra tokios: didinti tiesioginių išmokų vaidmenį ir laipsniškai mažinti kainų palaikymo priemones, decentralizuoti paramą žemės ūkiui, t.y. perkelti ją į valstybių narių lygį, mažinti ES rinkos apsaugą. Estijos ir Lietuvos palyginimas iliustruoja, jog Estijoje vykdyta liberali žemės ūkio politika sudarė tinkamesnes sąlygas žemės ūkio restruktūrizacijai, efektyvių ir lanksčių ūkių susikūrimui.Žvelgiant į ateitį, galima prognozuoti, kad Lietuvoje žemės ūkio produktų kainos dėl didėjančios gyventojų perkamosios galios ir aukštesnių kokybės standartų ir toliau augs. Tačiau kol išlaidos maistui gyventojų biudžete sudaro didžiausią dalį, staigus kainų kilimas visais požiūriais nėra pageidautinas. Taigi, manau, kad Lietuvai reikėtų mažiau remti aukštas kainas, o daugiausia rūpintis žemės ūkio perdirbimo pramonės modernizavimo bei struktūriniu prisitaikymu prie ES lygmens ir kaimo infrastruktūros gerinimo.Lietuvoje nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas. Pagal jį kaimo plėtra – tai kaimo vietovių gyventojų gyvenimo kokybės gerinimas, kaimo ūkinės ir socialinės struktūros, bendruomeninių ryšių tobulinimas, siekiant užtikrinti ekonominę ir socialinę sanglaudą, saugoti ir kurti darbo vietas kaimo vietovėse, saugoti ir puoselėti etninę kultūrą, kraštovaizdį bei gamtinę aplinką.

IŠVADOS1. Mainai naudingi visoms besivystančioms šalims, kitaip jie laisva valia nevyktų. Mažoms šalims užsienio prekyba yra vienintelis būdas ekonomiškai neatsilikti nuo didžiųjų šalių, o dažniausiai, tai tiesiog būdas garantuoti savo egzistenciją. Tačiau, nors tarptautinė prekyba yra absoliučiai naudinga visoms šalims, pasaulis išbandė įvairiausius būdus.2. Kol egzistuoja atskirų šalių gamybos efektyvumo skirtumai, tol bet kuri šalis, dalyvaudama tarptautinėje prekyboje gali gauti naudą, specializuotai gamindama jai palankią produkciją ir keisdama ją į produkciją, kurią pagamino kita šalis. Ši teorija padeda optimaliai organizuoti užsienio prekybos specializaciją. Iš užsienio prekybos ir jos sukelto visuminės pasaulinės gamybos augimo šalys gauna didelės naudos: sparčiau vysto savo ūkį, geriau tenkina vartotojų poreikius.3. Valstybė siekdama apsaugoti vidaus rinką nuo užsienio prekių konkurencijos plačiai taiko netiesioginius mokesčius – muitus, kuriais apmokestina prekes ir kitus daiktus gabenamus per sieną.4. Nuo XX amžiaus vidurio palaipsniui įgyvendinami bendri agrarinės politikos reikalavimai. Jie pagrįsti trimis pagrindiniais principais: rinkos vientisumu, bendrų interesų pirmenybe ir finansiniu solidarumu. Agrarinė politika yra pagrindinė visos Europos Sąjungos politikos sritis. Ji buvo pirmtakas vidinės rinkos, kuri numato laisvą prekių, paslaugų, kapitalo bei darbo jėgos judėjimą visose Europos Sąjungos šalyse.5. Subsidijos yra svarbus žemės ūkio subjektų piniginių pajamų šaltinis, nes žemės ūkio veikla neužtikrina pakankamų pajamų ūkiniai veiklai ir investicijoms siekiant palaikyti žemės ūkio veikla užsiimančių subjektų pajamas, taikomos tiesioginės ir kompensacinės išmokos.6. Žemės ūkio pasiūla yra nelanksti. Ji priklauso nuo gamybos sezoniškumo. Tačiau išsivysčiusiose šalyse žemės ūkio paklausa visą laika auga.7. Norint kelti Lietuvoje ekonomiką, būtina atvira ir stabili užsienio prekybos politika. Pagrindinės sritys, kurias šiuo metu reikia toliau liberalizuoti šalinant tiek tarifinius, tiek netarifinius barjerus, ribojančius prekybą ir įėjimą į rinką, yra žemės ūkis ir infrastruktūra.

8. Žemės ūkis Lietuvoje visada vaidino svarbų vaidmenį, nes jis atlieka ne tik ekonominę socialinę funkciją. Įvertinant žemės ūkio svarbą, jis pripažintas prioritetine šaka, o jo prioritetiškumas įvertintas Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatyme.

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS1. KVAINAUSKAITĖ, Vaida (2004). Tarptautinių ekonominių santykių pagrindai. KTU 108 p. ISBN 9955-09-453-2.2. ČIČINSKAS, Jonas (1991). Makroekonomika (visuminė paklausa ir pasaulis). Vilniaus universiteto leidykla. 232 p.3. КИРЕЕВ, Алексей Павлович (1997). Международная экономика: движение товаров и факторов производства. Международные отношения 416 р. ISBN 5-7133-1027-2.4. MIKĖNIENĖ, Vilma; STRIKAUSKAITĖ, Nora (2001).Svarstomos Bendrosios žemės ūkio politikos reformos. Integracijos žinios 2001 Nr 8-9. 40 p. ISSN 1392-73615. Lietuvos laisvosios rinkos instituto leidinys (2000). Žemės ūkio politika. Laisvoji rinka [interaktyvus]. 2000 Nr. 4. [žiūrėta 2005 m. rugsėjo 26 d.]. Prieiga per internetą: 6. Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos [interaktyvi duomenų bazė]. (2005) Bendroji žemės ūkio politika. [žiūrėta 2005 m. lapkričio 11 d.]. Prieiga per internetą: 7. Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimas (2005). Valstybinė kaimo plėtros programa 2006-2008 m. Bendrosios nuostatos [interaktyvus]. [žiūrėta 2005 m. lapkričio 11 d.]. Prieiga per internetą: 8. Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (2005) Muitinės veikla įgyvendinant bendrąją žemės ūkio politiką [interaktyvus]. [žiūrėta 2005 m. lapkričio 20d.]. Prieiga per internetą: < www.cust.lt/lt/article?articleID=2509 – 45k – 1 lapkričio 2005>9. STEPONAVIČIENĖ, Guoda LLRI ekspertė (2000). [interaktyvus]. Apie BVP smukimą [žiūrėta 2005 m. lapkričio 20d.]. Prieiga per internetą:

PRIEDAIGRAFIKASMuitų įtaka vartotojams, kainai ir gamybos apimčiai

PRIEDAS 132005R16892005 m. spalio 14 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr.1689/2005, nustatantis nuvertėjimo procentus, taikytinus žemės ūkio produktams, supirktiems 2006 finansiniams metams Oficialusis leidinys L 271 , 15/10/2005 p. 0029 – 0030Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1689/20052005 m. spalio 14 d.nustatantis nuvertėjimo procentus, taikytinus žemės ūkio produktams, supirktiems 2006 finansiniams metamsEUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA,atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį,atsižvelgdama į 1978 m. rugpjūčio 2 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1883/78, išdėstantį bendrąsias taisykles dėl intervencijoms skirto Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Garantijų skyriaus finansavimo [1], ypač į jo 8 straipsnio 1 dalies antrą sakinį,

kadangi:(1) Pagal Reglamento (EEB) Nr. 1883/78 8 straipsnį žemės ūkio produktų, saugomų valstybiniuose intervenciniuose sandėliuose, nuvertėjimas turi būti taikomas superkant tokius produktus. Nuvertėjimo procentas neviršija skirtumo tarp supirkimo kainos ir numatomos konkretaus produkto realizavimo kainos.(2) Pagal Reglamento (EEB) Nr. 1883/78 8 straipsnio 3 dalį Komisija gali apriboti nuvertėjimą supirkimo metu iki tam tikros procento dalies, tačiau ši dalis negali būti mažesnė kaip 70 % nuo bendro nuvertėjimo.(3) Tam tikriems produktams 2006 finansiniais metais turėtų būti nustatyti koeficientai, kuriuos intervencinės agentūros turi taikyti mėnesinėms šių produktų supirkimo vertėms, kad agentūros galėtų nustatyti nuvertėjimo dydžius.(4) Šiame reglamente numatytos priemonės atitinka EŽŪOGF komiteto nuomonę,PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:1 straipsnisPriede išvardytiems produktams, kurie buvo supirkti valstybės intervencijos būdu, intervencinių agentūrų buvo saugomi arba perimti 2005 m. spalio 1 d.– 2006 m. rugsėjo 30 d., intervencinės agentūros kiekvieną mėnesį taiko minėtame priede nustatytus nuvertėjimo koeficientus.2 straipsnisApie 1 straipsnyje nurodytu būdu nustatytas išlaidų sumas Komisijai pranešama pateikus Komisijos reglamente (EB) Nr. 296/96 [2] nustatytas deklaracijas3 straipsnisŠis reglamentas įsigalioja jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną.Jis taikomas nuo 2005 m. spalio 1 d.Šis reglamentas yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.Priimta Briuselyje, 2005 m. spalio 14 d.Komisijos varduMariann Fischer BoelKomisijos narė[1] OL L 216, 1978 8 5, p. 1. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 695/2005 (OL L 114, 2005 5 4, p. 1).[2] OL L 39, 1996 2 17, p. 5. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 1607/2005 (OL L 256, 2005 10 1, p. 12). (lentelės tęsinys)1 PRIEDASNuvertėjimo koeficientai, taikytini mėnesinėms supirkimo vertėmsProduktai | Koeficientai |Paprastieji kviečiai duonai kepti | 0,10 |Miežiai | 0,15 |Kukurūzai | — |Sorgas | — |Cukrus | 0,40 |Žaliaviniai ryžiai | — |Alkoholis | 0,55 |Sviestas | 0,01 |Nugriebto pieno milteliai | 0,02 |Jautienos ketvirčiai | — |Jautiena be kaulų | — | 2 PRIEDASPunktas 1000 — Žemės ūkio muitai, kuriuos Europos Bendrijų institucijos nustatė prekybai su ES nepriklausančiomis valstybėmis pagal bendrosios žemės ūkio politikos nuostatas (Sprendimo 2000/597/EB, Euratomas 2 straipsnio 1 dalies a punktas).Biudžetas 2005 Biudžetas 2004 Vykdymas 2003819 450 000 1 325 586 192 1 011 798 359,04Paaiškinimai2000 m. rugsėjo 29 d. Tarybos sprendimas 2000/597/EB, Euratomas dėl Europos Bendrijų nuosavų išteklių sistemos (OL L 253, 2000 10 7, p. 42), ypač jo 2 straipsnio 1 dalies a punktas.Žemės ūkio muitai yra taikomi iš ES nepriklausančių valstybių importuojamiems reglamentuotiems žemės ūkio produktams ir yra skirti kompensuoti skirtumą tarp kainų pasaulio rinkoje ir Bendrijos vidaus rinkoje nustatytų kainų.Nuo 2003 m. prognozės pateikiamos grynaisiais skaičiais (be surinkimo išlaidų).Valstybė narė 2005 m. biudžetas Biudžetas 2004 Vykdymas 2003Belgija 15 675 000 24 707 502 20 147 821,61Čekijos Respublika 5 475 000 8 848 733 Danija 9 825 000 7 929 384 12 581 790,51Vokietija 113 475 000 155 599 798 145 883 059,11Estija 900 000 1 379 024 Graikija 8 700 000 12 985 803 11 219 304,02Ispanija 22 875 000 41 140 863 29 435 127,83Prancūzija 84 000 000 143 073 671 107 934 874,94Airija 450 000 804 431 596 931,55Italija 56 400 000 78 374 494 72 534 814,43Kipras 825 000 1 379 024 Latvija 600 000 919 349 Lietuva 1 875 000 3 102 803 Liuksemburgas 150 000 229 838 189 832,35Vengrija 8 400 000 13 560 397 Malta 525 000 919 349 Nyderlandai 172 350 000 217 655 851 221 531 352,27Austrija 5 100 000 11 606 780 6 580 358,09Lenkija 9 375 000 15 169 257 Portugalija 12 600 000 21 949 455 16 162 150,98Slovėnija 1 575 000 2 528 210 Slovakija 2 625 000 4 251 989 Suomija 1 950 000 4 022 152 2 474 557,17Švedija 9 900 000 15 858 769 12 742 638,80Jungtinė Karalystė 273 825 000 537 589 266 351 783 745,38Punktas 1000 – Iš viso 819 450 000 1 325 586 192 1 011 798 359,04