Lietuvos žemės ūkis

TURINYS

1. Įvadas..............................3
2. Valstybinis reguliavimas žemės rinkoje......................4
3. Žemės ūkio pokyčiai..............................5
4. Nedarbo problemos kaime..............................6

4.1. Skurdas kaime..............................7

4.2. Kodėl didėja nedarbas kaime?.......................7

4.3. Ką reikėtų daryti?.............................8

4.4. Kaip padėti ūkininkams?.........................8
5. Gamtiniai ištekliai ir klimatinės sąlygos......................10
6. Ekonominės politikos bruožai...........................10
7. Visuotinis žemės ūkio surašymas..........................11

7.1. Kokius duomenis reikia surinkti surašymo metu............12

7.2. Įstatyminė bazė..............................13
8. Ūkis ir statistika..............................13
9. Lentelės..............................14
10. Išvados
11. Literatūros sąrašas

ĮVADAS

Lietuvos žemės ūkis yra svarbus ekonominiu, socialiniu etnokultūriniu bei gamtosauginiu požiūriu. Dėl daugiafunkcinio pobūdžio žemės ūkis laikomas prioritetine Lietuvos ūkio šaka. Kaimas pradedamas vis labiau vertinti kaip šalies infrastruktūra, nuo kurios priklauso kaime ir mieste gyvenančių žmonių gyvenimo lygis. Žemės ūkis – vienas reikšmingiausių Lietuvos ūkio sektorių. Apskritai dėėl kai kurių savo bruožų, pvz. sezoniškumo ar jo produktų būtinybės žmonių egzistencijai, žemės ūkis dažnai laikomas specifine ūkio šaka, kuriai būtina specifinė valstybės parama.

Todėl būtina sekti ūkio pokyčius.Jie leidžia įvertinti susidariusią padėti žemės ūkyje, t.y. palyginti ją su praėjusių metų padėtimi ir panašiai,taipogi palyginti ar ta padėtis gerėja ar blogėja. Todėl tam tikslui reikalinga žemės ūkio apžvalga.

Apie visa tai aš plačiau kalbėsiu šiame darbe. Čia bus kalbama apie žemės ūkio produktų gamybą, vartoseną ir panašiai.

VALSTYBINIS REGULIAVIMAS ŽEMĖS RINKOJE

Buvusi ekkonominė sistema Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų bei Centrinės Europos šalyse žlugo. Šių šalių ūkis pergyveno ypatingą pereinamąjį laikotarpį, kurio bruožų nenumatė nei teoretikai, nei praktikai. Siekis sukurti “laisvosios” rinkos principus.
Kalbant apie laisvosios rinkos ribotumus, negalima pamiršti, kad jos antipodas –

centralizuotas ūkio valdymas, pasireiškiantis valstybiniu reguliavimu, irgi turi trūkumų. Jis sujaukia rinką, iškreipdamas konkurenciją, ir reikalauja papildomų išlaidų.
Valstybinis reguliavimas žemės ūkyje atkūrus Lietuvos nepriklausomybę praėjo du etapus. Pirmasis iš jų buvo 1990-1994 m., o antrasis – 1995 m., kai pradėtas įgyvendinti Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymas. Minimas įstatymas numatė šias valstybės poveikio žemės ūkiui priemones:
1. Kai kurių žemės ūkio produkcijos rūšių supirkimo garantijas pagal kvotas;
2. Žemės ūkio produkcijos kainų reguliavimą, keičiant valstybinio maisto produktų rezervo apimtį;
3. Investicijų į žemės ūkį rėmimą;
4. Žemės ūkio ir maisto produktų importo bei eksporto reguliavimą;
5. Produkcijos kokybės kontrolę;
6. Rinkoje vyraujančių ūkinių subjektų ribojimą;
7. Tam tikrų žemės ūkio produktų gamybos apimties skatinimą arba ribojimą;
8. Žemės ūkio šakos interesų gynimą tarptautinėmis sutartimis.
Remiantis žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymu, žemės ūkis buvo subsidijuojamas iš valstybės biudžeto skkiriant kainų priedus už parduodamą perdirbimo įmonėms produkciją. Šie priedai supirkimo kainose 1999 m. buvo: grūdų – 11,7 proc., linų pluošto – 64,6 proc., cukrinių runkelių – 56,5 proc., gyvulių ir paukščių – 9,9 proc., pieno – 15,1 proc. Taigi daugiausia tais metais buvo subsidijuojamas linų ir cukrinių runkelių auginimas, tuo tarpu grūdų bei gyvulininkystės produkcijos gamyba šiuo būdu buvo skatinama mažiau: supirkimo kainose valstybės subsidijos tesiekė 10-15 proc.
Sprendžiant žemės ūkio ekonominio reguliavimo klausimus ir tam skiriant atitinkamas lėšas, reikia vadovautis žemės ūkio ir apskritai kaimo plėtojimo strategija, jos tikslais. Šie tikslai ne
egali remtis siauru požiūriu į šią gamybos ir žmonių gyvenimo sferą, pavyzdžiui, siekiu mažinti žemės ūkio produkcijos gamybą. Deja, kartais dar taip galvojama dėl noro greičiau įstoti į ES. Lietuvos kaimo, taip pat ir žemės ūkio plėtojimo strategijos tikslus imta plačiau ir išsamiau formuluoti rengiant žemės ūkio ir kaimo strategiją. Dabar jau formuojasi tvirta nuomonė, kad reikia sukurti daugiafunkcionalią sistemą, kuri turi užtikrinti tiek gamintojų, tiek vartotojų poreikių tenkinimą, mažinant priklausomybę nuo produkcijos importo. Šioje sistemoje turi būti atsižvelgta į aplinkos apsaugos reikalavimus, regioninius ypatumus. Ji turi užtikrinti gyventojų užimtumą ir būtinas pajamas. Tokių tikslų įgyvendinimas logiškai apima valstybės paramos, vidaus rinkos apsaugos priemones.
Žemės ūkio gamybos intensyvinimo kelyje vis didesnius apribojimus sukuria gamtos apsaugos reikalavimai, geresnis gyventojų poreikių tenkinimas ekologiškai švariais produktais. Visa tai keičia ūkininkavimo pobūdį ir kryptį. Taigi kaimo plėtros politikos įgyvendinimas reikalauja didelių papildomų investicijų, kurių finansavimo našta yra pakeliama visai valstybei.

ŽEMĖS ŪKIO POKYČIAI

Žemės ūkis yra penktas pagal dydį ekonomikos sektorius. 2000 metais žemės ūkyje buvo pagaminta 6,9 proc. Bendrosios pridėtinės vertės, jame dirbo apie 19 proc. Šalies dirbančiųjų, žemės ūkio ir maisto prekės davė apie 12 proc. šalies pajamų (žr.1 lent.).
Vienas iš pagrindinių žemės ūkio veiklos būklę apibūdinančių rodiklių yra bendroji žemės ūkio produkcija pinigine išraiška. Ir 1998, ir 1999 metais jos apimtis (skaičiuojant palyginamosiomis ka

ainomis) mažėjo (žr. 2 lent.). Išankstiniais skaičiavimais, 2000 metais, palyginti su 1999 metais, žemės ūkio produkcijos apimtis padidėjo 2 proc., iš to skaičiaus augalininkystės – 11 proc., o gyvulininkystės produkcija sumažėjo 9 proc. Žemės ūkio produkcijos supirkimo kainų indeksai pateikti 3 lent.
Kadangi žemė pasiskirsto tarp naudotojų, didėja ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiuose pagamintos žemės ūkio produkcijos dalis, o mažėja – žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse (žr. 4 lent.)
Žemės ūkio bendrovės ir įmonės pateikia statistines ataskaitas. Jų periodiškumas yra įvairus: ketvirtinė – apie gyvulių skaičių, jų produkciją ir produktyvumą; metinė – galutiniai duomenys apie žemę ir jos naudojimą, pasėlius pagal žemės ūkio augalus, derlių, derlingumą, gyvulių skaičių, jų produkciją ir produktyvumą, technikos skaičių, darbo išteklius, darbuotojų apmokėjimą, ūkiuose gautas pajamas, išlaidas, rentabilumą.
Ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiuose pagamintai produkcijai apskaičiuoti taikoma ištisinė ir atrankinė apskaita. Duomenys apie pasėlius, derlių, derlingumą, gyvulių skaičių, žemės ūkio produkcijos gamybą ir suvartojimą vienam gyventojui gamybos pokyčius pateikiami 5-7 lent.

NEDARBO PROBLEMOS KAIME

Lietuvos ūkio restruktūrizacija, privatizacija, rinkos santykių plėtra, kiti vidaus ir išorės ekonominiai veiksniai lėmė kaimo gyventojų užimtumo pokyčius kaimo ekonominės veiklos sferose ir nedarbo didėjimą. Statistikos departamento duomenimis, per 1997 – 2001 m. Bedarbių skaičius kaime išaugo net 22 proc. Kas trečias besikreipiantis į darbo biržą yra kaimo bedarbis. Atskiruose šalies regionuose nedarbo lygis kaime siekia 17-21 proc., didėja ilgalaikis nedarbas, plinta skurdas.
1994 m. Žemės ūkyje di

irbo daugiausia šalies užimtųjų ir šiuo požiūriu jis buvo vyraujančia ekonomine veikla. Nuo 1996 m. Pastebimas užimtųjų skaičiaus žemės ūkyje mažėjimas. Tai lėmė nedarbo augimą kaime. Beveik trečdalio bedarbių ankstesnė veikla yra susijusi su žemės ūkiu. Šalyje vykstantys procesai, susiję su šalies integracija i ES, bei ES valstybių patirtis rodo, kad darbo jėgos pasiskirstymas Lietuvos ekonominės veiklos sektoriuose, ypač žemės ūkyje, turėtų mažėti.

Darbuotojų skaičiaus mažėjimą žemės ūkyje galima būtų vertinti kaip teigiamą poslinkį, kurį lemia žemės ūkio restruktūrizavimas ir modernizavimas. Darbo rinkoje ir toliau didėja kvalifikuotų specialistų ir darbininkų paklausa. Auga naujų specialybių ir aukštos kvalifikacijos darbo jėgos paklausa lengvosios pramonės, medienos dirbinių, plataus vartojimo prekių gamybos šakose, paslaugų sektoriuje, o mažiausia samdomo darbo paklausa išlieka žemės ūkyje.
Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas prognozuoja, kad žemės ūkio konkurencingumo didėjimas, ūkio subjektų ir atskirų šakų restruktūrizacija, darbo našumo augimas turės neigiamų pasekmių užimtumui, nes ir toliau mažės dirbančiųjų žemės ūkyje skaičius. Ypač tai darys įtaką ūkininkaujantiems mažiau palankiose vietovėse ir smulkiuose ūkiuose. Lėta kitų ekonominių veiklų plėtra kaime nemažina didėjančio bedarbių skaičiaus, ypač tų, kurie anksčiau dirbo žemės ūkyje.
Įvertinus žemės ūkio gamybos augimą ir struktūrinius pokyčius Lietuvos kaime, didžiausias užimtumo mažėjimas iki 2004 m. prognozuojamas mažiau palankiose žemės ūkiui teritorijose – Lazdijų, Alytaus, Varėnos, Šalčininkų, Anykščių, Rokiškio, Zarasų, Utenos, Molėtų, Šilalės, Kelmės, Šilutės, Skuodo, Plungės rajonuose. Šiuose rajonuose reikėtų ypatingą dėmesį skirti priemonėms, skatinančioms ir palaikančioms netradicinio žemės ūkio ir alternatyvios veiklos plėtrą kaime, gyventojų švietimui, profesionaliam mokymui bei perkvalifikavimui, atsižvelgiant į atskirų regionų specifines sąlygas.

Skurdas kaime

Lietuvos žemės ūkio sektoriuje darbo našumas efektyviai mažesnis nei pramoninėse ekonominėse veiklos srityse. Šalies žemės ūkis rinkai pateikia produkciją dažniausiai kaip žaliavą. Todėl dirbančiųjų žemės ūkyje vidutinis gyvenimo lygis yra žemesnis nei miesto gyventojų.
Tirdami bei vertindami žemdirbio gyvenimo lygį, LAEI mokslininkai rėmėsi namų ūkio pajamų, namų ūkio išlaidų ir kitais rodikliais. Pagal 2000 m. Namų ūkio biudžetų tyrimų duomenis žemiau santykinės skurdo ribos gyveno apie 40 proc. žemdirbių, kai mažų ir vidutinių miestų – 14 proc. gyventojų ir didžiųjų miestų – 7 proc. gyventojų. Kaimas išsiskiria ne tik skurdo mastu, bet ir gyliu. Skurdžiai gyvenančių kaimiečių vidutinės vartojimo išlaidos buvo 26 proc., o miestiečių – 22 proc. Mažesnės už santykinę skurdo ribą. Skurstančiųjų skaičius kaime yra apie tris kartus didesnis nei didžiuosiuose ir du kartus – mažuosiuose ir vidutiniuose miestuose.
Svarbiausias žemės ūkyje dirbančiųjų skurdaus ir žemo gyvenimo lygio veiksnys yra santykinai mažos darbo pajamos. Vidutinės disponuojamos piniginės ir natūrinės pajamos vienam namų ūkio nariui per mėnesį 2001 m. buvo 250 Lt. Tai tesudarė 55 proc. Miestų namų ūkių analogiškų pajamų lygio. Dar didesnis pinigų pajamų lygio skirtumas: žemdirbių gautos piniginės pajamos – apie 125 Lt vienam namų ūkio nariui per mėnesį – tesudarė 30 proc. Miestų gyventojų analogiškų pajamų.
Dirbantieji smulkiuose ūkiuose ir mažiau palankiose žemdirbystei vietovėse, norėdami pagerinti savo materialinę padėtį, turėtų orientuotis į rinkoje paklausą turinčio ir vietovės sąlygas atitinkančio netradicinio žemės ūkio, prekybos, įvairių paslaugų bei amatų plėtrą.

Kodėl didėja nedarbas kaime?

Nestabili Lietuvos žemės ūki politika, nepalanki kreditavimo sistema, netobula žmogiškųjų išteklių ugdymo sistema, nepakankama vidaus rinkos apsauga, jos raida ir eksporto plėtra, užsitęsęs žemės grąžinimo procesas ir nesuformuota žemės rinka lėmė mūsų šalies žemės ūkio kaip investicijoms nepalankaus šalies ūkio sektoriaus susiformavimą, taip pat nedarbą kaime.
Užimtumą mažino spartūs restruktūrizavimo, privatizavimo tempai, taip pat rinkos santykių plėtra, įtakos turėjo ir sumažėjusi žemės ūkio produkcijos paklausa. Daugelio įmonių bankrotą lėmė nepakankamas žemės ūkio šakų konkurencingumas, kaimo žmonių nesugebėjimas prisitaikyti dirbti rinkos sąlygomis.
Mažėjant žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų darbuotojų paklausai, daugumos kaimo žmonių išsilavinimas, profesinis pasirengimas, intelektas neatitinka augančių rinkos ekonomikos poreikių. Regionų ekonominės plėtros ir kitos programos, sukurtos nedarbo problemoms spręsti, dėl lėšų trūkumo nėra įgyvendinamos.

Ką reikėtų daryti?

Kaip vieną svarbiausių nedarbo mažinimo kaime krypčių LAEI specialistai siūlo verslininkystės skatinimą. Sprendžiant nedarbo problemas kaime, siūloma skatinti ir remti netradicinio žemės ūkio arba žemės ūkio produktų gamybos ne maisto reikmėms plėtrą, vystyti sodininkystę, daržininkystę, ekologinį ūkį, smulkų ir vidutinį verslą, kaimo amatus, plėsti paslaugų pagyvenusiems kaimo žmonėms spektrą, taip pat teikti paramą investuojantiems į gamybinės ir socialinės infrastruktūros plėtrą kaimo vietovėse ir įdarbinantiems kaimo gyventojus.
Siekiant mažinti nedarbą kaime, ypač svarbus bedarbių integravimo į darbo rinką sistemos kūrimas – pirmiausia trišalių mokymo ir įdarbinimo sutarčių skatinimas, būtinas atskirų kvalifikacijų darbuotojų paklausos-pasiūlos derinimas, priartinant profesinį mokymą prie atskirų teritorijų rinkos poreikių. Mokymo institucijos turėtų stiprinti bendradarbiavimą su socialiniais partneriais, kurie prisidėtų prie atitinkamam regionui reikiamų profesijų darbuotojų rengimo.

Pastaruoju dešimtmečiu Lietuvos kaime, ir ypač žemės ūkyje, vykstantys ekonominiai ir socialiniai procesai turėjo neigiamos įtakos darbo jėgos kokybiniams rodikliams, mažėjo jos poreikis prekinės produkcijos gamyboje. Įvertinus žemės ūkio gamybos plėtros mastus, ekonominius bei demografinius pokyčius ir darbo imlumą, iki 2006 m. užimtųjų skaičius turėtų sumažėti apie 20-30 proc. Naujų darbo vietų poreikis ne žemės ūkio veikloje būtų vidutiniškai apie 4-5 tūkst. kasmet. LAEI specialistai pabrėžia, kad užimtumo mažėjimas Lietuvos žemės ūkyje didins nedarbą kaime. Todėl darbo poreikio sumažėjimą žemės ūkio veikloje būtina įvertinti ir į tai atsižvelgti rengiant regionų plėtros programas, kuriose užimtumo mažėjimas būtų derinamas su naujų darbo vietų kūrimu.

Kaip padėti ūkininkams?

Miestiečiai, juo labiau aukštesni valdininkai, neįsigilina į kaimo ekonomikos specifiką arba jos visai nežino. Žemdirbiai negauna algų, kaip jas gauna miestelėnai. Maistui žemės produktų užsiaugina, tačiau reikiamai gyventi negali, nes reikia pinigų transporto ir žemės ūkio mašinoms, padargams, benzinui, elektrai, vandens įrenginiams, mokesčiams, aprangai, pastatų statybai, jų įrangai, mokymosi išlaidoms ir t.t. tam, kad būtų pinigų šioms gyvybiškai būtinoms išlaidoms, dar tarpukario Lietuvoje joks žemdirbys negalėjo bent kiek daugiau valgyti kiaušinių, grietinės, sviesto, varškės ir kt., nes tokius produktus pirko miestelėnai, iš ko susidarydavo sau pajamų išlaidoms padengti.
Dabartinėje atsikūrusioje Lietuvoje, prisidengiant „demokratija“, ne tik kad mažėja žemės produktų eksportas, bet vis plačiau vyksta atvirkščiai, importuojami žemės ūkio produktai iš užsienio, nes iš ten pirkti pigiau, o „žemdirbiai Lietuvai esą nereikalingi“. Tai jau neatspindi esmės, nes nėra ekonomiška: be darbo likusius žemdirbius valstybei reikės išlaikyti, t.y. vietoj ekonomijos bus nuostolis ir nėra demokratijos (žemdirbiai negali išsiversti, nes jų dar neišlaiko valstybė). Pagal doc. dr. Juozą Čepelę, reiktų uždrausti daugelio maisto prekių įvežimą į Lietuvą. Jei pereinamuoju ekonominiu laikotarpiu dar negalėtume eksportuoti prekių, tai jas pirkti turėtų miestelėnai. Tokiu būdu būtų išspręsta nūdienos problema.
Tokiai nuomonei kai kas prieštarauja, sako, kad daugelio reikiamų žemės ūkio produktų Lietuvoje nėra, o jei ko yra, tai jie prastesnės kokybės. Su tuo negalima sutikti. Pirma, kiekvienam kraštui savi produktai sveikesni. Jeigu atvykusiam užsieniečiui ar mūsų kraštiečiui norisi užsieninių vaisių, tai tokį nedidelį kiekį galima importuoti iš užsienio (ekonomiškai tai nedaug atsilieps). Svarbiausia, negalima leisti importuoti grūdinių javų, bulvių, morkų ir kt. Daržovių, obuolių ir kt., jų yra perteklius. Antra, jokiu būdu negalima sutikti su tuo, kad nemokame pagaminti aukštos kokybės valgių. Atvežami iš Lenkijos beskoniai sausainiai yra nesotūs. Tuo pasinaudodami vietiniai gamintojai pagamina irgi pigių prekių. Užsigulėję transporte ir lentynose grūdų dribsniai, sojos, pupelės ir kt. greitai sugenda. Latviškų kiaušinių tryniai, nors ir geltoni, bet, kol patenka ant prekystalių, pasensta. Trečia, dėl to, kad mokyklose mokiniai nesupažindinami su išradyba, ir, trūkstant reklamos, maisto gamintojai nežino, kad turime savų išradėjų ir išradimų geros kokybės bei skaniems valgiams gaminti. Senai reikėjo pasinaudoti vietinėmis galimybėmis aukštos kokybės javų, mėsos, pieno produktų, daržovių, vaisių ir iš jų gaminamų valgių gaminimui bei platesniam jų pardavimui savo kraštui ir eksportui. Lietuva sudarė laisvosios prekybos sutartis (žemės ūkio prekėms) su Šveicarija, Turkija, Čekija, Slovėnija, Slovakija, Lenkija, Estija, Latvija it kitomis šalimis. Šioje draugystėje pralaimi silpniausioji respublika – Lietuva. Čia pirmiausia nukentės žemdirbiai, nes visose valstybėse ir visais laikais – tai labiausiai nuo gerovės nustumtas gyventojų sluoksnis.
Tokia sutarčių klaida nebūtų padaryta, jeigu tarp rengiančių susitarimus asmenų būtų buvę bent po vieną kitą psichologą.
Taip pat minėtose sutartyse yra parašyta, kad jų tikslas – sudaryti „sveiką konkurenciją“ tarp Lietuvos gamintojų ir užsienio respublikų gamintojų. „Mūsų krašto žmonės dar nėra tiek išprusę, kad žinotų, ką gaminti, kad laimėtų konkurencinę kovą. Tam ir yra valstybė, kad padėtų savo gyventojams. Faktai rodo, kad ta pagalba yra nepakankama. Todėl mūsų šalį ilgai lydės vargas ir bėdos.“ (Doc. dr. Juozas Čepelė).

GAMTINIAI IŠTEKLIAI IR KLIMATINĖS SĄLYGOS

Žemės ūkio paskirties žemė užima 60 proc. Teritorijos. 2001 m. žemės ūkio naudmenos sudarė 3,37, ariamoji – 2,87, pievos ir ganyklos – 0,45 mln. ha.
Lietuvos teritorijoje gamtinės sąlygos palankios gyvuliams ir paukščiams, šeriamiems pašariniais grūdais ir žolėmis auginti, taip pat vandens telkinių žuvininkystei ir kailinei žvėrininkystei. Gana mažas dirvožemio, vandens ir oro užterštumas sudaro realias sąlygas plėtoti ekologiškų žemės ūkio produktų gamybą. Kaimyninių šalių patirtis rodo, kad ir mūsų šalyje žemės ūkio gamyba gali būti plėtojama netradicinėmis kryptimis. Be reikiamos valstybės paramos pažangos šiose srityse sunku tikėtis.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šalyje pradėta ūkininkauti rinkos ekonomikos sąlygomis. Pasidarė labai svarbu ne tik pagaminti kuo daugiau ir geresnės kokybės žemės ūkio produkcijos, bet tą produkciją gaminti ekonomiškai efektyviai. Kadangi žemės ūkio produkcijos gamybos pelningumas labai priklauso nuo jos gamybai padaromų išlaidų ir žemės ūkio naudmenų dirvožemio kokybės, tikslinga žinoti, kokios kokybės žemės ūkio naudmenų dirvožemyje ta produkcija yra gaminama, kad nepatirtume nuostolio, bet gautume didžiausią pelną.
Pereinamojo laikotarpio į rinkos ekonomiką ypatumas yra toks, kad kai kurie iš ankstesnės sistemos paveldėti negatyvūs elementai žemės ūkį padarė nestabiliu ekonomikos sektoriumi. Pirma, gamybinė infrastruktūra orientuota į didelę gamybą (didelės fermos, sandėliai, technikos aikštelės), sunkiai pritaikoma dabartiniams ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių poreikiams. Buvusios kolūkių gyvenvietės nepritaikytos ūkininkų ūkiams. Antra, sutrikę ūkiniai ryšiai, realizuojant pagamintą produkciją ir apsirūpinant žaliavomis. Ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės sunkiai prisitaiko prie besikeičiančios rinkos reikalavimų. Trečiasis negatyvaus paveldo elementas yra tam tikras kaimo socialinis-psichologinis pažeidžiamumas, aštrėjančios nedarbo problemos kaime, kai kurių socialinių garantijų praradimas. Visa tai įvertinta rengiant žemės ūkio ir kaimo plėtotės strategiją.

EKONOMINĖS POLITIKOS BRUOŽAI

Pastarąjį dešimtmetį žemės ūkio ekonominei politikai buvo būdingas tam tikras nestabilumas, kuris lėmė žemės ūkio produkcijos gamybos pokyčius. Pirmajame reformų etape, kai itin sparčiai buvo privatizuojamas kolūkių bei tarybinių ūkių turtas ir buvo persiorentuojama produkcijos realizavimo rinkose, žemės ūkio produkcijos gamyba neišvengiamai mažėjo. Atsigavusi po ekonominio šoko, kurį sukėlė pradinis reformų etapas, 1995-1997 m. gamyba pradėjo augti, tačiau 1998-2000 m. vėl smuko ( 8 lent.). būtent pastarąjį gamybos sumažėjimą ir galima paaiškinti kaip žemės ūkio politikos nestabilumo padarinį, kurį lėmė objektyvios ir subjektyvios priežastys.
Objektyviomis priežastimis reikėtų laikyti rinkų praradimą dėl ekonominės krizės NVS šalyse bei ribotas valstybės finansines galimybes teikti žemės ūkiui pakankamą finansinę paramą, o subjektyviomis priežastimis – pavėluotą reakciją į minėtos ekonominės krizės sukeltą pavojų ir prioritetų kaitą keičiantis politinei valdžiai. Dėl to nuolat kito teisinė ir socialinė aplinka, sukelianti kaimo žmonių netikrumą dėl savo ateities.
Užsitęsusi žemės reforma, nestabili ekonominė politika lėmė tai, kad žemės ūkyje vyrauja nekonkurencingi, smulkūs, mažo investicinio pajėgumo ūkiai. 2000 m. vidutinis registruoto ūkininko ūkio dydis buvo tik 12,6 ha, o apie 84 proc. Ūkių buvo mažesni kaip 10 ha. Šių ūkių gamybinis potencialas yra labai menkas.
Kaimo vietovėms būdingas didelis nedarbas, kuris pastaraisiais metais nuolat didėjo ir 2000 m. sudarė 12,8 proc. Kaimo gyventojų vidutinės disponuojamos pajamos, skaičiuojant vienam šeimos nariui, trečdaliu mažesnės nei miesto gyventojų. Be to, didelė dalis šių pajamų yra natūrinės. Nestabili ekonominė politika trukdo geriau panaudoti gamybinį potencialą. 2001 m. pradžioje net 520 tūkst. ha valstybinės žemės naudmenų nebuvo naudojama žemės ūkio gamybai. Didžiausią ūkininkų ilgalaikio turto dalį sudaro žemė, o žemės ūkio įmonių – pastatai. Tik menką šio turto dalį sudaro moderni technika ir technologinė įranga. Daugeliui žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonių taip pat būdingas technologinis atsilikimas.
Kooperaciniai ryšiai žemės ūkyje sunkiai formuojasi. Kooperatyvai negausūs, tik ketvirtadalis jų turi daugiau kaip 10 narių. Jie nesivienija į sąjungas, nedalyvauja tarptautinėje žemės ūkio kooperatyvų veikloje. Nesukurta kooperacinio kredito sistema.
Vyrauja trumpalaikės produkcijos pardavimų sutartys. Vidaus rinkoje nuolat kyla konfliktai tarp gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų.

VISUOTINIS ŽEMĖS ŪKIO SURAŠYMAS

Surašymas – labai didelis darbas pagal surašomų objektų skaičių ir numatomų surinkti duomenų apimtį.
Surašymo reikia nacionalinėms reikmėms ir tarptautiniams palyginimams. Apie 2000-uosius tokie surašymai vyko ar vyks daugumoje Europos šalių, jų rezultatai reikalingi tų šalių žemės ūkio plėtrai numatyti, sėkmingoms deryboms dėl kvotų.

Kokius duomenis reikia surinkti surašymo metu

Surašymo lapo klausimus galima sugrupuoti taip:
• Ūkininkaujančio asmens vardas, pavardė, adresas, asmens kodas, ūkio adresas ir kategorija;
• Ūkininkavimo tikslai;
• Ūkyje naudojama žemė (nuosava ir nuomojama), pasiskirstymas pagal naudmenas;
• Pasėliai (nurodoma, kokie augalai);
• Gyvuliai ir paukščiai;
• Žemės ūkio technika;
• Ūkio paskirties pastatai;
• Žuvininkystė;
• Kokiais verslais dar užsiima (be žemės ūkio);
• Užimtieji ūkyje (ūkio narai ir samdomi darbuotojai, jų skaičius ir darbo trukmė).
Remiantis surašymais, vykusiai kaimyninėse šalyse, ir Statistikos departamento specialistų patirtimi galima skirti šiuos surašymo kokybę lemiančius faktorius:
• Tinkama teisinė bazė;
• Kokybiškai ir laiku parengti surašymo lapą ir surašymo taisykles;
• Pagrįsto surašymo organizavimo plano parengimas;
• Optimalus teritorijų suskirstymas surašymo apylinkėmis, remiantis tikslia duomenų apie žemės naudotojus baze;
• Finansavimas (pakankamas ir gautas laiku);
• Surinktiems duomenims koduoti reikalingų priemonių parengimas laiku;
• Kompiuterinės ir programinės įrangos surašymo lapams apdoroti parengimas ir išbandymas;
• Reikalavimus atitinkančių surašymo darbuotojų parinkimas laiku ir jų mokymo kokybę;
• Pasirengimo ir surašymo darbų kontrolė;
• Tinkamas žemės naudotojų parengimas surašymui (supažindinimas su surašymo tikslais ir uždaviniais ,surašymo lapo klausimais ,surašymo tvarka, informavimas apie surašymo duomenų konfidencialumą ,žemės savininkų ir nuomotojų ,surašymo skelbimo tvarka ir laika ).
• Surašymą organizuojančios ir kitų su surašymu susijusių institucijų darbo koordinavimas.

Įstatyminė bazė

Surašymą organizuojančios ir kitų su surašymų susijusių institucijų pasirengimo surašymui darbą, surašymo organizavimą, žemės naudotojų pareigą užsirašyti, teikti duomenis, rezultatų skelbimo ir respondentų pateiktų duomenų konfidencialumo užtikrinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas, kurio 24 straipsnis “Žemės ūkio surašymai” teigia:
1. Siekiant surinkti išsamius duomenis apie šalies žemės ūkį, vykdomi žemės ūkio surašymai.
2. Surašymų metu surašomi privačios žemės savininkai ir žemės ūkio veiklos subjektai. Surašymų metu renkami duomenys apie žemę ir jos naudojimą, gyvulių skaičių, turimus pastatus ir žemės ūkio techniką, darbo jėgą ir jos naudojimą, pajamas ir išlaidas.
3. Surašomi asmenys privalo pateikti surašymo lape reikalaujamus duomenis.
4. Surašymų metu gauti duomenys yra konfidencialūs ir gali būti panaudoti tik suvestiniams duomenims gauti.
5. Žemės ūkio surašymo tvarką ir periodiškumą nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Teisinis pagrindas yra ir LRV nutarimai, reglamentuojantys surašymo tvarką ir pagrindinius darbus, surašymo lapas ir jo pildymo taisyklės, suderinti su žemės ūkio ministerija ir patvirtinti Statistikos departamento.

ŪKIS IR STATISTIKA

Žemė yra pagrindinė žemės ūkio gamybos priemonė. Žemės ir kito nekilnojamojo turto ir registro valstybės įmonės 2002 m. sausio 1 d. Duomenimis, iš viso Respublikoje yra 3487,2 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų. Žemės ūkio paskirties naudmenų plotas yra apie 3370 tūkst. ha, iš kurių nesuteikta naudoti ir neišnuomota valstybės žemė sudaro 469,2 tūkst. ha.
Vienas svarbiausių duomenų teikimo šaltinių yra Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Instituto darbuotojams ypač aktualūs šie duomenys, nes viena iš instituto užduočių-modeliuoti Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) įtaką Lietuvos žemės ūkiui.
Oficialios statistikos duomenys skiriasi nuo duomenų, gaunamų iš kitų šaltinių. Ypač tai ryšku, kalbant apie šalies pasėlių plotus. VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenys gerokai skiriasi nuo Statistikos departamento duomenų. Žinoma, šie duomenys tiksliai sutapti ir negali, nes pasėlius deklaruoja ne visi žemės ūkio produkcijos gamintojai. Duomenys apie techninių augalų (linų, rapsų, cukrinių runkelių) plotus skiriasi nedaug, tačiau augalų, kurių daug augina smulkūs žemdirbiai (bulvės, pašariniai šakniavaisiai, daržovės) duomenų skirtumai yra didžiausi (1 skaidrė 2 lentelė).
Gan įdomios tendencijos matomos, nagrinėjant žemės ūkio subjektų (žemės ūkio bendrovių, registruotų ūkininkų ūkių, gyventojų asmeninių ūkių) skaičių kitimus.
Žemės ūkio bendrovių skaičiaus mažėjimas galėtų būti susijęs su šių įmonių ūkininkavimo problemomis bei nepalankia situacija verslo vystymui žemės ūkyje, o gyventojų asmeninių ūkių mažėjimas – su nuosavybės į nekilnojamąjį turtą teisių atkūrimo procesais bei pagyvenusių žmonių kaime kitimo tendencijomis. Registruotų ūkininkų ūkių dalis nuo visų ūkių bei šių ūkių ryškus sumažėjimais pastaraisiais metais, įvertinant Europos sąjungos reikalavimus šiais klausimais, rodo ypač neigiamas tendencijas (2 skaidrė).
1996 m. pagal Statistikos departamento darytą registruotų ūkininkų apskaitą institutas pabandė nustatyti žemės ūkio produkcijos gamintojų struktūrą. Buvo išskirta 11 ūkininkavimo tipų, tačiau dominavo mišrios gamybos, vyraujant žolėdžiams gyvuliams (52,5 proc.), augalininkystės (18,3 proc.) bei mišrios gamybos, vyraujant augalininkystei (16,4 proc.) ūkiai. Tuo tarpu javų specializacijos ūkių lyginamasis svoris tesudarė tik 7,8 proc., kiti ūkininkavimo tipai užėmė tik nedidelę dalį (1 skaidrė 1 lentelė).

LENTELĖS
1 lentelė
Pagrindiniai žemės ūkio ir su juo susijusios veiklos rodikliai (2000m. duomenys yra išankstiniai)

1990 1995 1996 1997 1998 1999 2000
Žemės ūkio ir jį aptarnaujančios veiklos dalis šalies bendrosios pridėtinės vertės apimtyje, proc. – 10,9 11,3 10,9 9,5 7,7 6,9
Žemės ūkio pridėtosios vertės augimas palyginti su ankstesniais metais, proc. – – 14,6 8,9 -2,6 -12,3 1,9
Dirbančiųjų žemės ūkyje ir jį aptarnaujančioje veikloje, tūkst. 210,3 375,6 383,5 348,0 341,4 316,0 296,8
Dirbančiųjų žemės ūkyje ir jį aptarnaujančioje veikloje dalis bendrame užimtųjų skaičiuje, proc. 18,5 22,9 23,1 20,8 20,6 19,2 18,7
Tenka žemės ūkyje pagamintos pridėtinės vertės vienam dirbančiajam, Lt – 6583 8594 10710 10621 9254 9414

2 lentelė
Bendroji žemės ūkio produkcija visuose ūkiuose

1990 1995 1996 1997 1998 1999 2000
Visa produkcija 6291 5572 6339 6379 6153 5066 4660

Augalininkystės produkcija 2897 2977 3479 3718 3624 2976 2860

Gyvulininkystės produkcija 3394 2595 2860 2661 2529 2090 1800

3 lentelė
Žemės ūkio produkcijos supirkimo kainų indeksai

1995 1996 1997 1998 1999 2000
Bendrasis indeksas 153,7 126,0 94,7 94,6 95,7 84,7
Bendrasis augalininkystės indeksas 146,1 131,2 85,5 88,5 103,0 87,4

Grūdai 179,3 142,8 83,3 78,6 115,6 77,7

Linų pluoštas 100,0 151,8 81,1 113,4 77,9 98,3

Cukriniai runkeliai 148,8 106,1 98,6 101,6 90,7 103,2

Bulvės 147,5 46,4 112,5 166,9 62,9 71,8

Daržovės 60,4 112,0 113,0 159,7 79,0 96,2

Vaisiai ir uogos 78,2 172,7 33,2 287,3 58,6 104,5
Bendrasis gyvulininkystės indeksas 156,1 124,4 98,0 96,8 93,2 83,7

Gyvuliai ir paukščiai 145,1 123,7 99,5 96,2 85,7 88,0

Galvijai 160,1 119,9 95,4 103,0 85,2 67,3

Kiaulės 110,4 125,6 104,6 84,1 80,8 114,5

Paukščiai 109,0 117,6 105,5 97,8 84,9 93,2

Pienas 176,6 124,4 97,2 100,1 99,6 77,0

Kiaušiniai 120,1 128,5 94,4 73,1 102,2 109,6

4 lentelė
Pagamintos žemės ūkio produkcijos dalis pagal žemės naudotojus(procentais)

1990 1995 1996 1997 1998 1999 2000
Ūkininkai ir kiti gyventojų ūkiai
Visa produkcija 31,7 73,9 76,9 77,7 79,1 80,4 –

Augalininkystės produkcija 30,0 80,6 82,9 82,7 85,2 86,9 –

Gyvulininkystės produkcija 33,0 65,7 67,2 69,6 69,4 71,3 –
Žemės ūkio bendrovės ir įmonės
Visa produkcija 68,3 26,1 23,1 22,3 20,9 19,6 –

Augalininkystės produkcija 70,0 21,8 17,1 17,3 14,8 13,1 –

Gyvulininkystės produkcija 67,0 34,4 32,8 30,4 30,6 28,7 –

5 lentelė
Pagrindiniai žemės ūkio produkcijos gamybos rodikliai visuose ūkiuose

1990 1995 1996 1997 1998 1999 2000
Pasėliai tūkst. ha
Visi pasėliai 2918,7 2359,2 2455,3 2562,3 2563,0 2421,3 2301,3
Grūdiniai augalai 1084,1 1053,0 1115,6 1214,1 1173,6 1062,0 1019,4
Bulvės 112,5 124,5 125,3 121,2 136,3 121,1 109,3
Daržovės 16,2 25,8 29,4 26,8 28,1 24,9 21,9
Linai 22,7 13,2 5,6 6,1 6,2 8,8 8,6
Cukriniai runkeliai 32,1 24,3 31,2 35,2 30,0 30,6 27,7
Rapsai 11,2 13,9 11,8 22,1 38,6 83,8 55,5
Pašarinės kutūros 1565,5 1087,6 1126,1 1129,1 1145,8 1082,8 1054,4
Derlius, tūkst. t
Grūdai 3265,1 1954,0 2702,5 3051,7 2820,9 2112,4 2730,7
Bulvės 1573,1 1593,5 2044,3 1829,8 1849,2 1708,1 1791,6
Daržovės 295,0 368,7 432,6 415,0 436,9 325,1 329,4
Linų pluoštas 10,1 9,4 6,2 5,0 5,6 4,3 7,2
Cukriniai runkeliai 912,4 692,4 795,5 1001,9 949,2 869,9 881,6
Rapsai 24,3 18,9 22,6 37,2 71,9 115,1 81,0
Gyvulių ir paukščių skaič.tūkst.
Galvijai 2321,5 1065,1 1054,1 1016,3 922,8 897,8 748,3

Iš jų karvės 842,0 586,0 589,9 582,8 537,7 494,3 438,4
Kiaulės 2435,9 1270,0 1127,6 1200,1 1159,0 936,1 855,6
Avys ir ožkos 61,7 46,9 45,1 42,5 39,5 38,5 34,5
Arkliai 79,9 77,6 81,4 78,5 74,3 74,9 68,4
Paukščiai 16815,0 8444,2 7775,4 7423,2 6749,3 6372,6 5576,5
Gyvulininkystės produkcijos gamyba, tūkst. t
Mėsa 761,0 302,0 286,0 291,4 293,6 273,7 247
Pienas 3157,0 1818,9 1831,5 1949,7 1929,9 1714,2 1560
Kiaušiniai, mln. 1272,6 793,1 750,9 798,2 792,6 728,2 665
Vilna, t 141 80 57 56 48 45 30
Derlingumas, t/ha
Grūdinių kultūrų 3,01 1,85 2,42 2,51 2,40 1,99 2,68
Bulvių 14,0 12,8 16,3 15,1 13,6 14,1 16,4
Daržovių 17,1 14,0 14,5 14,9 14,5 12,0 13,9
Rapsai 2,17 1,36 1,92 1,68 1,86 1,37 1,46

6 lentelė
Žemės ūkio produkcijos gamyba vienam gyventojui(kilogramais)

1990 1995 1996 1997 1998 1999 2000
Grūdai 876 526 729 824 762 571 739
Bulvės 422 429 551 494 499 462 485
Daržovės 79 99 117 112 118 88 89
Mėsa (skerdienos svoriu) 142 56 54 54 55 52 47
Pienas 847 490 494 526 521 463 422
Kiaušiniai, vnt. 342 213 202 215 214 197 180

7 lentelė
Maisto produktų suvartojimas vienam gyventojui(kilogramais)

1990 1995 1996 1997 1998 1999 2000
Duona ir grūdų produktai 108 136 142 148 146 135 138
Bulvės 146 127 133 124 131 125 126
Daržovės 79 65 71 70 78 83 76
Vaisiai ir uogos 33 48 52 60 60 55 53
Mėsa ir mėsos produktai 89 52 51 49 53 53 49

Be 2 kategorijos subproduktų 78 43 42 41 44 45 38
Pienas ir pieno produktai 476 238 213 208 187 200 190
Kiaušiniai, vnt. 304 172 167 174 172 168 160
Cukrus 43,2 22,2 23,5 22,6 21,0 2,0 20,5
Aliejus ir margarinas 7,3 11,5 12,8 12,8 12,8 12,5 13,0
Žuvis ir žuvų produktai 18,6 9,9 11,4 11,4 12,5 12,6 12,5

8 lentelė
Rodikliai 1995 1996 1997 1998 1999 2000
Visa produkcija 5572 6339 6379 6153 5066 4476
Augalininkystė 2978 3479 3718 3624 2976 2695
Gyvulininkystė 2595 2860 2661 2529 2090 1781

IŠVADOS

Taigi, kaip galėjome pastebėti šiame darbe, žemės ūkio apžvalga turi labai didelę reikšmę. Pagal ją mes galime sužinoti kiek produkcijos buvo pagaminta, suvartota, parduota ir t.t.

Čia aprašyta visa Lietuvos ūkio apžvalga nuo sovietinių iki dabartinių laikų. Mes galime pastebėti visus įvykusius pokyčius, kaip viskas buvo seniau ir kaip yra dabar. Iš šios apžvalgos mes galime matyti, jog Lietuvos žemės ūkis vystosi, ir tikimasi , kad tai vyks ir toliau. Tuo labiau kad Lietuva ruošiasi stoti į Europos sąjungą, kur keliami didesni reikalavimai, o tai reiškia kad lietuviškų žemės produktų kokybė taip pat išaugs, tai taipogi teigiami pokyčiai.

Čia dar būtų galima parašyti daug spėliojimų, bet viskas išaiškės ateityje.

Naudota literatūra

Leave a Comment