Žemės ūkio savivalda, Plolitinės ir visuomeninės žemės ūkio ir kaimo organizacijos

ŽEMĖS ŪKIO SAVIVALDA, POLITINĖS IR VISUOMENINĖS ŽEMĖS ŪKIO IR KAIMO ORGANIZACIJOS

TURINYS

ĮVADAS 3
1. LIETUVOS žemės ūkio rūmų veiklos istorinė raida 4
1.1 Žemės ūkio rūmų įkūrimas 4
1.2. Žemės ūkio rūmų veikla tarpukario laikotarpiu 6
1.3. Žemės ūkio rūmų atkūrimas 10
2. Žemės ūkio rūmų funkcijos, struktūra, rajoniniai skyriai 11
2.1. Žemės ūkio rūmų funkcijos 11
2.2. Žemės ūkio rūmų struktūra 12
2.3. Žemės ūkio rūmų veikla 15
2.3.1. Konsultacinė veikla 15
2.3.2. Tarptautiniai ryšiai 17
2.3.3. Švietimas ir profesinis mokymas 18
3. Visuomeninės organizacijos 21
IŠVADOS 25
LITERATŪRA 26ĮVADAS
Situacija kaime labai priklauso nuo žemdirbių ir kaimo gyventojų savivaldos ir valstybinių institucijų bendradarbiavimo. Šalies valstybinės institucijos vis didesnį dėmesį skiria žemdirbių ir kaimo gyventojų savivaldos organizacijų veiklai ir iniciatyvoms, remia jų suumanymus bei projektus atitinkamų problemų sprendimui ar siekiui dalyvauti vietos ar centrinės valdžios sprendimų priėmime.
Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros politika bei sprendimai tapo bendros Europos Sąjungos žemės ūkio politikos ir sistemos dalimi, žmogus kaime pradėjo gyventi pagal bendrus Europos Sąjungos liberalios rinkos principus.
Šiuo metu kaimo problemos tampa vis sudėtingesnės, tačiau politikų atotrūkis nuo kaimo reikalų vis dar ryškus, o politiniams sprendimams reikia mažiausios rizikos ir didžiausio efektyvumo. Esant tokiai situacijai, savivaldos organizacijų kompetencija tampa rimtu pagrindu diskusijoms, o dialogas, kaaip valstybės pareigūnų ir savivaldos organizacijų bendravimo forma, tampa vienu iš pilietinės visuomenės bruožų.
Šio darbo tikslas – išanalizuoti Lietuvos žemės ūkio savivaldą, politines ir visuomenines žemės ūkio ir kaimo organizacijas.
Darbo objektas – Žemės ūkio rūmai ir visuomeninės žemės ūkio ir kaimo organizacijos.
Darbo už

ždaviniai:
 Pateikti Žemės ūkio rūmų istorinę raidą
 Išanalizuoti Žemės ūkio rūmų funkcijas, struktūrą, finansavimą
 Pateikti politinių ir visuomeninių žemės ūkio ir kaimo organizacijų veiklos ypatumus
Darbą sudaro trys dalys:
 Pirmojoje pateikiama Žemės ūkio rūmų istorinė raida
 Antrojoje aprašoma Žemės ūkio rūmų veikla šiandien
 Trečiojoje pateikiamos politinių ir visuomeninių žemės ūkio ir kaimo organizacijų veiklos ypatumai
Rašant darbą panaudoti istoriografinis, analizės, grafinio vaizdavimo metodai.

1. LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO RŪMŲ VEIKLOS ISTORINĖ RAIDA1.1 Žemės ūkio rūmų įkūrimas
Nors 1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, Lietuvos Vyriausybė galėjo pradėti darbą tik lapkričio 11 d., kai Vokietijos karinės pajėgos Vakarų fronte sąjungininkų buvo sutriuškintos. Pirmasis Lietuvos Vyriausybės uždavinys buvo apginti krašto nepriklausomybę nuo iš visų pusių Lietuvą puolančių priešų. Tik šioms kovoms pasibaigus Lietuvos Vyriausybei susidarė palankesnės sąlygos pradėti tvarkyti krašto ūkinį gyvenimą (Žemės ūkio rūūmai: ., (2007))
„Pirmoji Lietuvos Respublika buvo agrarinė šalis. Todėl dar prieš seimų krizę Lietuvos visuomenėje pradėta diskusija dėl geresnio ūkininkų reikalų atstovavimo. M. Yčas siūlė visas ūkininkus atstovaujančias politines jėgas konsoliduoti vienoje partijoje, tačiau ši idėja praktiškai buvo sunkiai realizuojama. Susvyravus jaunos demokratijos pamatams, ūkininkų interesus pasiūlyta ginti nepolitiniu būdu – per jų interesus reiškiančias organizacijas. Šios idėjos teorinius pagrindus Lietuvoje padėjo žinomi agrarininkai: Žemės ūkio akademijos prof. Fabijonas Kemėšis ir Vytauto Didžiojo universiteto docentas, ilgametis žemės ūkio ministras Jonas Aleksa“ (Treinys M

ir kiti, (2004), p. 19).
„Jonas Pranas Aleksa 1920-1923 m. ir 1926-1935 m. buvo žemės ūkio ministras ir vienas pačių iškiliausių nepriklausomos Lietuvos agrarininkų bei žemdirbiškos ideologijos kūrėjas. Jis buvo pats aktyviausias Žemės ūkio rūmų kūrėjas. Būdamas žemės ūkio ministru, 1921 m. J.P. Aleksa iškėlė mintį, kad Lietuvoje kurtųsi institucija, atstovaujanti ūkininkų interesams“ (Mano ūkis 2004 11 26). „1921 – 1923 m. kelis kartus buvo šaukiami vadinamieji Žemės ūkio tarybų suvažiavimai, kurie savo narių sudėtimi ir svarstomų klausimų pobūdžiu buvo artimi Žemės ūkio rūmų visumos susirinkimams. Kai kas tas taryba ne be pagrindo laiko Žemės ūkio rūmų pirmtakais. Iš tų tarybų veiklos išėjo ir sumanymas steigti Žemės ūkio rūmus. Tam pritarė ir žemės ūkio ministras M. Krupavičius. Buvo sudaryta komisija iš J. Aleksos, J. Tūbelio, Mikšio Žemės ūkio rūmų įstatymui paruošti. Į Žemės ūkio rūmų sudėtį turėjo įeiti, be žemės ūkio organizacijų atstovų, ir ūkininkų tarybų atstovai“ (Šalčius P. (1998), p. 311). Dėl politinių partijų nesutarimo šis darbas užtruko gana ilgai, kol pagaliau po ilgų ginčų Seime 1925 m. gruodžio 19 d. buvo priimtas Žemės ūkio rūmų įstatymas, kuris įsigaliojo paskelbtas “Vyriausybės žiniose” (Nr. 222, eil.1452, 1926 m. balandžio 21 d.).
Vadovaudamasis šiuo įstatymu Ministrų kabinetas nustatė, kad Žemės ūkio rūmus turi sudaryti vien tik visuomeninės organizacijos bei žemės ūkio prekybos ir pramonės įmonių atstovai, ir paskyrė steigiamojo Že
emės ūkio rūmų suvažiavimo dieną – 1926 m. gegužės 27-ąją. Šiandien ji laikoma taip pat ir Žemės ūkio rūmų įkūrimo data. Kadangi suvažiavimo dieną atstovų susirinko mažai, tai jame jokių teisinių dokumentų nebuvo priimta. Be to, pasikeitė ir politinė situacija krašte. Pradėjo darbą naujai išrinktas Seimas. Jis išrinko naują Respublikos Prezidentą ir sudarė naują Ministrų kabinetą. 1926 m. birželio 24 d. Ministrų kabinetas Žemės ūkio rūmus paleido ir pakeitė Žemės ūkio rūmų rinkimo taisykles. Pagal jas išrinkti Rūmų atstovai susirinkę 1926 m. rugsėjo 23-24 d. sudarė pirmąją Žemės ūkio rūmų valdybą iš J. P. Aleksos, J. Fledžinskio, P Kregždės, J. Kriščiūno ir J. Tonkūno. Agr. J.P. Aleksa tapo pirmuoju Žemės ūkio rūmų valdybos pirmininku (Žemės ūkio rūmai: ., (2007))
Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės valdžios perversmo Žemės ūkio rūmai buvo paleisti, kad juos būtų galima dar kartą reformuoti siekiant pagerinti ūkininkų atstovavimą Rūmuose. „ . J. Aleksą vėl paskyrus ž. Ū. Ministru, buvo priimtos naujos ŽŪR taisyklės, išplėtusios tiesioginį ūkininkų atstovavimą Rūmuose. ŽŪR perėmė dalį ŽŪM funkcijų, įsijungė į ekonomikos reguliavimo procesą. Rūpinosi kreditais, samda, eksporto organizavimu, kainų stabilizavimu, ž. Ū. Švietimu, ūkininkų konsultavimu, knygų leidyba, ž.ū. tyrimais, rinko ir apdorojo informaciją apie žemės ūkį, rėmė ŽŪR veiklą ir t.t. Pe.r ŽŪR narius formavosi ir bendroji agrarinės visuomenės pozicija (Treinys M ir kiti, (2004), p. 19). Pagal naujas ta
aisykles, 22 Rūmų nariai turėjo būti išrenkami iš ūkininkų apskričių žemės ūkio tarybose, 2 – pasiūlyti Klaipėdos žemės ūkio rūmų ir 12 – įvairių žemės ūkio organizacijų ir įstaigų. Pirmasis pagal pakeistas taisykles naujai išrinktų Žemės ūkio rūmų narių suvažiavimas įvyko 1928 m. kovo 1-6 d. Jis sudarė 7 narių valdybą, kurios pirmininku išrinktas agr. prof. J. Tonkūnas (jis greitai iš pareigų pasitraukė ir pirmininku tapo agr. P. Variakojis) (Šalčius P. (1998), p. 311).

1 pav. Žemės ūkio rūmų visumos susirinkimo dalyviai su Respublikos Prezidentu, Ministerių Kabineto nariais ir svečiais. Karininkų ramovėje (1928 m.) (Žemės ūkio rūmai: ., (2007))

„1926 m. politiniai įvykiai, kai per vienerius metus pasikeitė trys Respublikos prezidentai (A. Stulginskis, K. Grinius ir A. Smetona) ir 3 žemės ūkio ministrai (M. Krupavičius, J. Krikščiūnas ir J. Aleksa), nors ir gerokai pristabdė ŽŪR veiklą, bet pačios institucijos nesunaikino. Po 1926 m., Lietuvai iš seiminės tapus prezidentine respublika, o J. Krikščiūnui žemės ūkio ministro pareigas perdavus J. Aleksai, ŽŪR išliko nesugniuždyti“ (Stancevičius A. (2004), p. 17).
1928 m. suvažiavimas pabaigė Žemės ūkio rūmų kūrimo laikotarpį. Prasidėjo nuoseklus vaisingas darbas, skirtas žemės ūkio kultūrai kelti ir profesiniams ūkininkų reikalams atstovauti. Į jį buvo įtraukta visa krašto ūkininkija, kuri išplėtojusi kooperatinį judėjimą sugebėjo į savo rankas paimti beveik visą žemės ūkio produktų perdirbimą ir perdirbtos produkcijos realizavimą užsienio rinkoje. Svarbiausią lėšų šaltinį sudarė valdžios pašalpos (1928 m. 93,91 proc. visų lėšų – 4 mln. litų) (Šalčius P. (1998), p. 311).1.2. Žemės ūkio rūmų veikla tarpukario laikotarpiu
Per istoriškai trumpą laiką tarpukariu nepriklausomoje Lietuvoje greitai kilo žemės ūkis, mokslas, kultūra, gerovė ir dora. Nemaži nuopelnai už tai tenka Žemės ūkio rūmams, kurie tvarkė kreditų žemės ūkio kultūros, statybos ir kelių reiklaus. Turėjo agronomijos, gyvulininkystės, žalienų, smulkiųjų ūkio šakų, namų pramonės, statybos ir namų ūkio skyrius, žemės ūkio sąskaitybos ir ekonomikos biurą, spaudos skyrių. Rūmai vadovavo Jaunųjų ūkininkų ratelių veiklai žemės ūkyje, Galvijų auginimo ir kontrolės ratelių sąjungai, Arklių ir kiaulių augintojų draugijoms. 1927-1938 m. prie ŽŪR veikė Žemės ūkio tyrimo įstaiga. Rūmai turėjo savo atstovus Vyriausioje žemės ūkio tvarkymo komisijoje, Užsienio prekybos komisijoje, Krašto statybos komitete, Draudimo taryboje prie Valstybinio draudimo įstaigos. 1939 m. ŽŪR biudžetas buvo 6,6 mln. Lt 2,4 mln. Lt skirta žemės ūkio specialistams, 1,4 mln. Lt – žemės ūkio kultūrai. Tai įvairios premijos ir pašalpos veisliniams gyvuliams, mašinoms įsigyti, lėšos ūkinių pastatų statybai ir kitiems reikalams. ŽŪR organizuodavo mašinų naudojimo ratelius, rengdavo namų ūkio, audimo, mezgimo kursus, parodas, paskaitas, ekskursijas. Išlaikė dvi dešimtis žiemos žemės ūkio mokyklų, leido laikraštį „Ūkininko patarėjas“, žurnalus „Žemės ūkis“, „Naujoji sodyba“. Taip pat leido knygas, brošiūras, įvairius lapelius ir plakatus. Išleido ir kapitalinį penkių tomų veikalą „Žemės ūkio vadovas“ (Aleksa, (2006), p. 8).
Per Žemės ūkio rūmus valstybėje buvo sukurta visa integruota žemės ūkio sistema, kuri jungė gyventojus – perdirbėjus – pardavėjus. Gamintojams – ūkininkams buvo siekiama padėti gerinant žemės ūkio švietimo sistemą, naujakuriams – suteikiama materialinė parama, metodiniai patarimai įsikūrimo klausimais, pasirenkant gamybinę kryptį. Perdirbėjams – ūkininkų sukurtiems kooperatyvams taip pat buvo teikiama materialinė parama (paskolos su mažom palūkanom) ir kvalifikacinės žinios toje srityje. Žemės ūkio produkcijos realizavimui buvo organizuojami kooperatyvų susivienijimai („Lietūkis“, „Pienocentras“ ir kt.), kurie eksportavo žemės ūkio produkciją bei importavo ir platino žemės ūkio gamybai reikalingas priemones. Antra vertus, Žemės ūkio rūmai siekė tapti suderintu žemdirbių neolitiniu parlamentu, kuris kartu su kitais profesiniu pagrindu organizuotais atstovavimo dariniais (Prekybos ir pramonės rūmais, Darbo rūmais) turėjo atstovauti svarbiausius šalies visuomenės sluoksnius valstybės institucijose, derinti jų interesus. Šių idėjų įgyvendinimas Lietuvoje buvo žingsnis korporacinės santvarkos link, turėjusios pakeisti politiniu atstovavimu pagrįstą parlamentinę santvarką (Stalgienė A., (2006)).
Tarpukario laikotarpiu nei viena veikusi politinė partija nevienijo visų ūkininkų ekonominiu pagrindu, todėl atsirado poreikis kurti tokias organizacijas kaip „Ūkininkų vienybė“ ir „Jaunųjų ūkininkų rateliai“. „Ūkininkų vienybė“ kėlė agrarinės visuomenės prioritetiškumo idėją šalies ekonominiame ir visuomeniniame gyvenime, siūlė radikalius pribrendusių kaimo problemų sprendimo būdus, siekė sukurti struktūrizuotą tinklą ūkininkų bendruomenėse. Organizacijos kūrimo iniciatoriai – tautininkams artimi asmenys, ypač žemės ūkio ministras J. Aleksa. Šio judėjimo pradžia – 1927 05 26 ūkininkų suvažiavimas Buktoje (Marijampolės apskrityje). „Ūkininkų vienybės“ įstatai užregistruoti 1927 07 30. „Ūkininkų vienybės“ struktūrą sudarė valsčiaus, apskrities ir Vyriausiasis Ūkininkų vienybės komitetai, kurių daugiausia įsikūrė Užnemunėje, Kauno krašte. Ūkininkų vienybė“ leido laikraščius, biuletenius, jos ideologų – J. Aleksos, J. Unguraičio studijas.
Dėl spaudimo vyriausybei Ūkininkų vienybė neteko valdžios pasitikėjimo ir 1936 02 06 buvo uždaryta. Tuo metu ją sudarė 19 apskričių komitetų su 243 skyriais, kuriuose būta per 9000 narių.
Jaunųjų ūkininkų ratelių organizacijos koncepcija buvo kilusi iš JAV („4 H judėjimo“). Pirmieji jaunųjų ūkininkų rateliai susikūrė 1929 metais, o 1940 metų pradžioje jų buvo 1250 ir jungė maždaug 40000. jaunuolių. Rateliai ugdė nepolitizuotą, patriotišką ir apsišvietusį ūkininkų jaunimą. Valstybė Jaunųjų ūkininkų rateliams teikė finansinę paramą per Žemės ūkio rūmus, kuri buvo naudojama jaunųjų ūkininkų švietimui, motyvacinėms priemonėms.
Ryšį tarp Lietuvos agrarinio korporatyvizmo institucijų tarpusavyje ir sąveiką su Lietuvos valstybe matome paveiksle.

2 pav. Ryšiai tarp valstybės ir agrarinių korporatyvinių susivienijimų I – joje Lietuvos Respublikoje (Žemės ūkio rūmai: ., (2007))

Žemės ūkio rūmai turėjo būti ūkininkijos metodiniai vadovai, o „Ūkininkų vienybės“ organizacija ir Jaunųjų ūkininkų rateliai buvo tautiškai ir valstybiškai orientuoto, tvirtų ūkininkiškų nuostatų jaunimo ugdymas.
Plečiantis Žemės ūkio rūmų veiklai, buvo įsigytas žemės sklypas Kauno mieste ir 1930–1931 m. pagal inž. K. Reisono projektą pastatytas stilingas namas, kuriame yra įsikūrę ir dabartiniai Žemės ūkio rūmai (Žemės ūkio rūmai: ., (2007)). Žemės ūkio rūmai artimai bendradarbiavo su kitomis įstaigomis, ypač su „Lietūkiu“, „Pieno centru“, „Maistu“, „Sodyba“, „Lietuvos cukrumi“ ir kt. Rūmų veikla turėjo tendenciją plėstis iki 1938 m. Iš pat pradžių gana aktyviai dirbo 1927 m. įsteigtas Agronomijos skyrius(Stalgienė A., (2006)).
Taigi Rūmai šiandien yra viena iš nedaugelio visuomeninių organizacijų, disponuojančių prieš Antrąjį pasaulinį karą turėtu nekilnojamuoju turtu. Pagrindinės lėšos Žemės ūkio rūmams buvo numatytos skirti iš valstybės biudžeto per Žemės ūkio ministerijos sąmatą. Jos metai iš metų didėjo ir prieš pat sovietų okupaciją 1939 m. Žemės ūkio rūmų išlaidos pasiekė net 7,7 mln. Lt. Didesne šių lėšų dalimi pasinaudojo ūkininkai žalienoms ir gyvulių ūkiui gerinti, žemės ūkio padargams įsigyti, pienininkystei bei smulkioms ūkio šakoms plėtoti ir pan., t.y. ūkininkų ūkiams modernizuoti. Likusią išlaidų dalį sudarė lėšos, skirtos ūkininkų profesiniam švietimui, ūkinei spaudai remti, Žemės ūkio rūmų administracijai ir žemės ūkio specialistams, dirbantiems įvairiose Rūmams priklausančiose įstaigose, išlaikyti. Žemės ūkio rūmų valdybos pirmininkai buvo agr. A. Jučas, (1928 m.), inž. V. Kurkauskas (1930 ir 1932 m.) agr. V. Kriaučiūnas (1931, 1933, 1934, 1935 m.), prof. V. Vilkaitis (1936, 1937 m.), J. Fledžinskis (1938, 1939, 1940 m. pirmasis pusmetis, 1941 m. antrasis pusmetis ir 1942 m.).
Žemės ūkio rūmų valdyba Rūmų veikloje rėmėsi administracija, kuriai nuo 1928 m. vadovavo direktorius. Nuo 1928 iki 1935 m. direktoriumi dirbo agr. J. Tallat-Kelpša, 1936 m. direktoriaus pareigas ėjo vicedirektorius agr. A. Vaškelis, o jam pasitraukus nuo 1936 m. iki sovietų okupacijos 1940 m. direktorius buvo agr. S. Jokūbauskas. Sovietų valdžios laikotarpiu iki Žemės ūkio rūmų uždarymo 1940 m. rugpjūčio 25 d. direktoriaus pareigas ėjo agr. P. Vasinauskas. Vokiečių okupacijos metu 1941 m. Žemės ūkio rūmai buvo atkurti, tačiau 1942 m. liepos 24 d. okupacinė valdžia juos likvidavo. 1941–1942 m. Žemės ūkio rūmų direktoriumi dirbo agr. J. Meiliūnas (Žemės ūkio rūmai: ., (2007)).
Šiandieninių Žemės ūkio rūmų garbės pirmininkas profesorius Antanas Stancevičius pabrėžė, kad tarpukario Lietuvos laikotarpiu ŽŪR vaidino didelį vaidmenį, atstovaudami daugiau negu dviem trečdaliams šalies gyventojų (Mano ūkis)1.3. Žemės ūkio rūmų atkūrimas
Sovietų okupuotoje Lietuvoje Žemės ūkio rūmų nebuvo. Tik 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atsirado galimybė atkurti ir Žemės ūkio rūmus. “Ūkininko patarėjo” laikraščio vyriausiojo redaktoriaus V. Neverdausko iniciatyva buvo sudarytas organizacinis komitetas iš studijų ir mokslo įstaigų bei iš žemdirbių organizacijų atstovų. Jis paruošė “Žemės ūkio rūmų bendrosios programos” ir “Žemės ūkio rūmų nuostatų” projektus, kurie buvo apsvarstyti ir priimti 1991 m. gegužės 25 d. įvykusioje Žemės ūkio rūmų atkuriamojoje konferencijoje. Atkuriamoji konferencija nutarė prašyti Lietuvos Respublikos Vyriausybę atkurti tarpukaryje Lietuvoje veikusius Žemės ūkio rūmus ir išrinko 27 narių Rūmų tarybą (vietoj anksčiau rinktos valdybos). Tarybos pirmininku išrinktas Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar Lietuvos žemės ūkio universitetas) profesorius A. Stancevičius. Taip pat paskyrė E. Alionį laikinuoju Žemės ūkio rūmų direktoriumi (Žemės ūkio rūmai: ., (2007))..
1991 m. birželio 13 d. Žemės ūkio rūmų taryba susirinko pirmajam posėdžiui dar neatgautų savo rūmų salėje. Posėdis buvo išplėstinis, todėl savo mintis, idėjas ir patarimus siūlė ne tik tarybos nariai. Tų pačių metų liepos mėn. 12 d. įvyko antrasis Žemės ūkio rūmų tarybos posėdis. Buvo sudaryta Žemės reformos komisija. 1991 m. Rugsėjo 6 d. ŽŪR taryba trečiame posėdyje apsvarstė Rūmų nuostatų įregistravimo klausimus, pastato atgavimo problemas. Pasidžiaugė Lietuvos Respublikos iškovota nepriklausomybe. Tarybos nariai išreiškė viltį, kad ŽŪR Nuostatų įregistravimas ir pastato atgavimo problemos paspartės.
Deja, greitai ŽŪR tarybai teko patirti, kad Žemės ūkio ministerija Rūmus pradėjo vertinti kaip konkurentą, besikėsinantį perimti ministerijos valstybinio valdymo funkcijas. Tačiau didelis ŽŪR tarybos vadovybės ir jų talkininkų atkaklumas subrandino vaisius (.) (Aleksa V., (2006), p. 8)
1991 m. gruodžio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 558, patvirtinantį Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų nuostatus, ir pavedė Kauno m. valdybai perduoti Rūmams neatlyginamai naudoti patalpas Kaune, K. Donelaičio g. 2. 1993 m. įvyko pirmasis atkurtų Žemės ūkio rūmų suvažiavimas. Jame išrinkta taryba perrinko prof. A. Stancevičių Žemės ūkio rūmų tarybos pirmininku, direktoriumi pakvietė dirbti inž. R. Kauną (Žemės ūkio rūmai: ., (2007)).
Taip po ilgų lūkesčių Žemės ūkio rūmai atgimė ir su nauja energija pradėjo įgyvendinti programoje numatytas veiklos gaires.
2. ŽEMĖS ŪKIO RŪMŲ FUNKCIJOS, STRUKTŪRA, RAJONINIAI SKYRIAI 2.1. Žemės ūkio rūmų funkcijos
Žemės ūkio rūmai atlieka yra žemdirbiškų pelno nesiekiančių organizacijų savarankiškas susivienijimas, atstovaujantis jų interesams ir padedantis įgyvendinti žemdirbių savivaldą (Stansevičius A., 1998)
Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai – nepolitinė žemdirbių savivaldos organizacija, siekianti atstovauti bendriems visų kaimo gyventojų interesams nacionaliniu ir Europos Sąjungos lygmeniu.
Tai daugiau nei šimto teritorinių ir šakinių žemdirbių, žemės ūkio produktų perdirbėjų ir kitų pelno nesiekiančių organizacijų, dalyvaujančių ekonominiame ir socialiniame kaimo gyvenime, susivienijimas.
Rūmai veikia siekdami savo narių bei visų kaimo žmonių gerovės.
Per dvejus metus po 2003 m. vasario 25 d. įvykusio VII LR žemės ūkio rūmų suvažiavimo ekonominė ir socialinė situacija Lietuvos kaime gerokai pasikeitė. Šalies narystė Europos Sąjungoje lėmė žymius pokyčius, palietusius daugelio žmonių gyvenimą. Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros politika bei sprendimai tapo bendros ES žemės ūkio politikos ir sistemos dalimi, žmogus kaime pradėjo gyventi pagal bendrus Europos Sąjungos liberalios rinkos principus.
Pasikeitė kokybiniai reikalavimai ir veiklos principai, taikomi žemdirbių savivaldos organizacijoms, bei jų vaidmuo. Žemdirbių ir kitų kaimo gyventojų savivaldos organizacijos visoje Europos Sąjungoje vaidina svarbų vaidmenį kurdamos “dalyvavimo” demokratijos modelį, sistemą, kuri pagrįsta tuo, kad prieš priimant politinius sprendimus tariamasi su piliečiais.
Žemdirbių savivalda žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos kontekste atlieka kelias svarbias funkcijas:
• rengia viešas diskusijas, kurios būtinos šiuolaikinės “dalyvavimo” demokratijos funkcionavimui;
• atkreipia politikų dėmesį į kaime kylančias problemas;
• konsultuojasi su suinteresuotais asmenimis prieš priimant politinį sprendimą (Žemės ūkio rūmai: ., (2007))

Žemės ūkio rūmai atlieka šias pagrindines funkcijas:
1) skatina žemdirbių organizacijų ir kaimo bendruomenės savivaldą, iniciatyvą ir visapusę jų veiklos plėtrą;
2) koordinuoja narių veiklą, atstovauja jiems valstybės, valdžios ir valdymo institucijose ir bendradarbiaudami su užsienio šalių subjektais;
3) rengia, dalyvauja rengiant ir svarstant žemės ūkio ir kaimo plėtros programas, įstatymų ir kitų teisės norminių aktų, susijusių su narių interesais, projektus;
4) siūlo ir dalyvauja nustatant žemės ūkio produkcijos supirkimo kvotas, kainas, subsidijas, mokesčius ir žemės ūkio produktų bei maisto prekių importo ir eksporto tarifus;
5) vadovauja Rūmų konsultavimo tarnybai, teikia konsultacijas, informaciją, švietimo ir kitas paslaugas;
6) skatina specializuotų prekinių ūkių, besiremiančių pažangia technologija, kūrimąsi, remia jų plėtrą;
7) vadovauja kooperacijos plėtrai žemės ūkyje, skatina ekologišką ūkininkavimą, verslų ir agroturizmo plėtrą kaime;
8) plėtoja žemės ūkio ir maisto produktų eksportą;
9) plėtoja sėklininkystę ir veislininkystę;
10) rūpinasi žemės ūkio produktų kokybe ir jų sertifikavimu;
11) puoselėja kaimo kultūrą ir dorovę, kaimo žmonių kūrybinę veiklą;
12) organizuoja parodas, konkursus, muges ir kitus masinius renginius, dalyvauja juos rengiant.
Rūmai gali atlikti ir kitas funkcijas, kurios neprieštarauja Rūmų veiklos pagrindams ir Lietuvos Respublikos įstatymams. 2.2. Žemės ūkio rūmų struktūra
Priėmus Žemės ūkio rūmų įstatymą, buvo iš esmės pertvarkytas jų valdymas ir struktūra. Aukščiausiojo valdymo organo – suvažiavimo kompetencijai buvo priskirta:
1. Rūmų veiklos krypčių ir pagrindinių uždavinių nustatymas.
2. Statuto priėmimas, keitimas ir papildymas.
3. Rūmų pirmininko, vicepirmininkų, revizijos komisijos, prezidiumo ir tarybos tvirtinimas.
4. Tarybos ir revizijos komisijos ataskaitų tvirtinimas.
5. Narių mokesčių dydžio ir mokėjimo tvarkos nustatymas.
Numatyta, kad tarp suvažiavimų Rūmų veiklai vadovauja taryba, o tarp tarybos posėdžių – prezidiumas. Operatyvią veiklą organizuoja ir vykdo administracija, kuriai vadovauja direktorius.

3 pav. Žemės ūkio rūmų valdymas

Rūmų administracinė struktūra patvirtinta 2003 m. gegužės 27 d. prezidiumo posėdyje. Administracijos veikla remiasi skyriais ir savivaldos organizatoriais rajonuose.

4 pav. Žemės ūkio rūmų administracinė struktūra

Žemės ūkio rūmų darbuotojai:
• dalyvauja rengiant įstatymų projektus, teikia pastabas ir pasiūlymus valdžios institucijų parengtiems teisės aktų projektams,
• palaiko ryšius su Rūmų nariais, padeda jiems vykdyti kryptingą veiklą, tarpininkauja perduodant Rūmų narių pasiūlymus ir pageidavimus bei medžiagą valstybinėms institucijoms;
• vykdo žemdirbių konsultavimą, švietimą ir mokymą – teikia individualias konsultacijas, rengia seminarus, konferencijas;
• ruošia klausimus Rūmų prezidiumo bei tarybos posėdžiams ir dalyvauja komitetų veikloje;
• bendradarbiauja su įvairių valstybinių institucijų, mokslo įstaigų darbuotojais, dalyvauja jų rengiamose mokslinėse konferencijose bei seminaruose;
• renka, analizuoja ir apibendrina statistinę informaciją, atlieka įvairių žemės ūkio sektorių analizę, prognozuoja būsimus pokyčius;
• vykdo įvairius projektus;
• rengia straipsnius, leidinius spaudai, metodinę medžiagą;
• organizuoja kultūrinę, pažintinę, švietėjišką veiklą;
• atlieka rinkos tyrimus, viešosios nuomonės, specializuotas apklausas, reikalingas Rūmų darbui.
Nuolat tobulinant Rūmų administracijos veiklą, ilgainiui susiformavo ir šiuo metu dirba šie skyriai: Ekonomikos, performuotas iš Ekonomikos ir kooperacijos skyriaus 2006 m. įkūrus Kooperacijos plėtros koordinavimo centrą, Augalininkystės ir Gyvulininkystės, reorganizuoti taip pat 2006-aisiais iš Žemės ūkio gamybos skyriaus, Kaimo plėtros, Rinkos informacijos sistemos, Tarptautinis, Programų audito, Bendrųjų reikalų ir Finansų.
Šiuo metu Rūmuose dirba 106 darbuotojai, iš jų 42 – rajonuose savivaldos organizatoriais.2.3. Žemės ūkio rūmų veikla
2.3.1. Konsultacinė veikla
Žemės ūkio rūmai vykdo konsultacinę veiklą šiomis temomis:
 Gaminamos augalininkystės ir gyvulininkystės produkcijos konkurencingumo didinimas. Panaikinus bet kokius žemės ūkio produktų prekybos apribojimus tarp Europos šalių, daugeliui žemės ūkio veiklos subjektų iškilo problema, kaip kuo mažesnėmis išlaidomis pagaminti konkurencingos produkcijos bendrajai ES rinkai. Konkurencingumas žemės ūkyje skatinamas teikiant investicinę paramą, taikant pajamų palaikymo ir rinkos reguliavimo priemones, modernizuojant ūkius, gerinat gaminamos produkcijos kokybę. Seminarų metu dėstoma, kaip didinti augalininkystės ir gyvulininkystės produkcijos konkurencingumą, mažinant savikainą bei gamybos išlaidas ir diegiant pažangesnes gamybos technologijas. Taip pat seminarų metu pristatomi pagrindiniai reikalavimai ir galimybės Lietuvos ūkininkams 2007-2013 metais.
 Žemės ūkiui alternatyvios veiklos plėtra ir papildomų darbo vietų kūrimo kaime skatinimas. Beveik visų rūšių tradicinės žemės ūkio produkcijos tiek Lietuvoje, tiek visoje ES dažnai pagaminama žymiai daugiau negu jos sunaudojama. Perteklinė produkcija sukelia daug problemų, taip pat reikia papildomų lėšų jai realizuoti, todėl skatinant alternatyvios žemės ūkiui veiklos plėtrą galima sumažinti perteklinės produkcijos gamybą. Žemės ūkio veiklos subjektai konsultuojami kaimo turizmo ir poilsio kaime organizavimo, sraigių, dekoratyvinių paukščių, brangiakailių žvėrelių auginimo, biodegalų gamybos ir naudojimo, tradicinių amatų, miškininkystės ir kitomis temomis, skatinant ieškoti naujų veiklos sričių, kurti naujas darbo vietas kaimo vietovėse ir taip užsitikrinti savo pajamų augimą.
 Pelningo ūkininkavimo mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse skatinimas. Mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse žemdirbiai gauna mažesnes pajamas, dėl to ūkininkavimas yra nepelningas. Tačiau remiantis Europos šalių pavyzdžiu net ir tokiomis sąlygomis yra galimybės iš žemės ūkio gamybos gauti didesnių pajamų ir pelningai ūkininkauti. Seminarų metu skleidžiama informacija apie teisingos ūkio krypties pasirinkimo ir kūrimo principus, netradicinės žemės ūkio gamybos plėtrą bei pažangius ūkininkavimo metodus mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse. Tose kaimo vietovėse, kuriose jau įgyvendinti žemės reformos žemėtvarkos projektai, sudaromos prielaidos naujam žemės tvarkymo darbų etapui – žemės konsolidacijai. Konsoliduojamų žemėnaudų pagerinama struktūra, numatomi melioruotini plotai, privažiavimo keliai, elektros linijos, mišku apželdinti tinkami plotai, parkai, vandens telkiniai, poilsiavietės ir pan. Visa informacija apie žemės konsolidacijos organizavimą, šio proceso naudą ir galimybes pagerinti gyvenimo kokybę kaime bei vietos veiklos grupių (kaimo bendruomenių) vaidmenį šiame procese bus pateikiama mūsų seminaruose.
 Kooperacijos žemės ūkyje plėtros skatinimas. Žemės ūkio veiklos subjektams dėstomos pagrindinės kooperacijos filosofijos nuostatos, kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) pranašumai ir nauda kooperacijos dalyviams, lyginant su kitomis įmonių rūšimis, valstybės politika plėtojant žemės ūkio kooperaciją. Konsultuojama kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) steigimo, pradinės jų veiklos organizavimo bei tolesnės plėtros klausimais. Seminarų ir individualių konsultacijų metu žemės ūkio veiklos subjektai supažindinami su kooperatyvų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, kooperuotos veiklos galimybėmis atskiruose sektoriuose, valstybės ir Europos Sąjungos parama kooperacijos plėtrai.
 Žemdirbių savivaldos ir kaimo bendruomenių plėtros bei kitos vietinės iniciatyvos skatinimas. Žemės ūkio rūmai ugdo kaimo žmonių savimonę, skatina spręsti ekonomines, socialines, kultūrines problemas, aktyviai naudojantis valstybinių institucijų, kaimo organizacijų ir ŽŪR teikiama pagalba. Kaimo gyventojai konsultuojami kaimo bendruomenių veiklos organizavimo, kaimo bendruomenių strategijos ir darbo planų sudarymo, bendruomenės mobilizacijos, kaimo bendruomenių buhalterijos tvarkymo, struktūrinių fondų lėšų pan.audojimo, projektų ruošimo ir kitais aktualiais klausimais.
 Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybos skatinimas. Naujoji ES žemės ūkio politika grindžiama tausojančiu ūkininkavimu, siekiant sumažinti geriamojo vandens užteršimo, nesaugaus maisto, bioįvairovės mažėjimo, dirvožemio erozijos ir kitas problemas. Agrarinė aplinkosauga yra privalomas Kaimo plėtros reglamento – Tarybos reglamento (EC) Nr. 1257/99 – elementas, kuris vienodai svarbus ir privalomas visoms naujosioms ES šalims. Ekologinio žemės ūkio plėtros programai ir agroaplinkosauginių priemonių įgyvendinimui reikalinga viena iš struktūrinių dalių – švietimo, konsultavimo ir informavimo mechanizmas. Šiandien ekologinių ūkių plėtra siekia 3,8 proc. žemės ūkio naudmenų, ekologiški produktai netenkina šalies rinkos paklausos. Esant didelei ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų paklausai ir užsienio šalių rinkoje, Lietuvos žemdirbiai neužaugina ES konkurencijos neturinčių ekologiškų produktų. Ekologiškai ūkininkaujančių ūkininkų skaičius kasmet didėja, todėl išauga poreikis konsultacijoms dėl aplinkosauginių reikalavimų, technologijų, alternatyvių tręšimo ir augalų apsaugos priemonių panaudojimo galimybių ir kitų aktualių klausimų. Ūkininkai pageidauja konsultacijų ir seminarų, pritaikytų ūkininkaujantiems konkretaus regiono sąlygomis, ieško kvalifikuotų ir kompetentingų konsultantų-patarėjų. Individualių konsultacijų ir seminarų metu supažindiname Lietuvos žemdirbius su įvairios specializacijos ekologinių ūkių kūrimo sąlygomis, pristatome javų, vaisių, uogų, daržovių, prieskoninių augalų auginimo technologijas, tradicinės ir netradicinės gyvulininkystės krypties ekologinių ūkių ypatumus, aptariame gyvulių laikymo ir šėrimo reikalavimus ekologiniuose ūkiuose. Informuojame bei supažindiname žemdirbius su svarbiausiais ekologinį žemės ūkį bei kaimo plėtrą reglamentuojančiais ES ir šalies teisės aktais ir kitais norminiais reikalavimais. (Žemės ūkio rūmai: ., (2007))2.3.2. Tarptautiniai ryšiai
Pagrindinis LR žemės ūkio rūmų tarptautinio atstovavimo tikslas – atstovauti Lietuvos žemdirbių interesams Europos Sąjungos lygmeniu, palaikyti dalykinius santykius su įvairiomis Europos žemdirbių ir kaimo gyventojų organizacijomis bei institucijomis, siekti partneriško ir efektyvaus dialogo su jomis priimant žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos sprendimus bei dalintis žiniomis ir įgyta patirtimi.
Dialogas, partnerystė, tarptautinis interesų atstovavimas ir bendradarbiavimas, informacijos sklaida, dalijimasis sukaupta patirtimi ir žiniomis yra kertiniai Žemės ūkio rūmų tarptautinės veiklos aspektai.
Rūmų tarptautinės veiklos strategijoje išskiriami du esminiai aspektai:
 Tarptautinių ryšių plėtojimas ir bendradarbiavimas su kitų šalių organizacijomis. Bendradarbiavimas su kitų šalių nacionalinėmis organizacijomis, atstovaujančiomis žemės ūkio šakoms: žemės ūkio rūmais, ūkininkų sąjungomis ir kitomis žemdirbių asociacijomis – viena pamatinių Rūmų tarptautinių ryšių plėtojimo krypčių.
Šis partneryste grindžiamas bendradarbiavimas vykdomas keičiantis informacija apie tarptautinio bendradarbiavimo galimybes ir sukaupta patirtimi sprendžiant žemės ūkio ar pavienių jo šakų problemas, organizuojant bendrus tarptautinius renginius, dalyvaujant kitų šalių žemės ūkio organizacijų organizuojamuose renginiuose, seminaruose, konferencijose ir mugėse.
Pastaruoju metu ypač intensyvinamas bendradarbiavimas su kitų šalių žemės ūkio rūmais ir kitomis žemės ūkio srities organizacijomis. Rūmai jau yra pasirašę bendradarbiavimo sutartis ir susitarę dėl tolesnio bendradarbiavimo ir ryšių plėtojimo su Austrijos, Bulgarijos, Vengrijos, Latvijos, Čekijos Respublikos žemės ūkio rūmais, taip pat su Nuolatine Prancūzijos žemės ūkio rūmų draugija, Slovakijos žemės ūkio ir maisto rūmais, Estijos žemės ūkio ir prekybos rūmais, Vokietijos žemės ūkio rūmų asociacija, Nacionaline Lenkijos žemės ūkio rūmų taryba ir kt.
 Narystė tarptautinėse skėtinese organizacijose. Narystė įvairiose organizacijose, vienijančiose žemės ūkyje dirbančius žmones ir jų kooperatyvus, suteikia galimybę rūmams aktyviai dalyvauti jų veikloje, prisidėti ir kartu formuoti bendrą ES žemdirbių poziciją, teikiant Lietuvos žemdirbių lūkesčius atitinkančius pasiūlymus bei kuriant konkurencingą žemės ūkį. Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai, kaip pagrindinė savivaldos institucija, atstovaujanti visoms žemdirbiškoms organizacijoms, 2005 m. vasario 10–11 d. Briuselyje įvykusių COPA ir COGECA (COPA-COGECA – skėtinės Europos Sąjungos žemdirbių bei jų kooperatyvų interesams ES institucijose atstovaujančios bei juos ginančios organizacijos) prezidiumų posėdžių metu buvo priimta į šių organizacijų narius. Žemės ūkio rūmams tapus COPA-COGECA nariais buvo suteikta galimybė dalyvauti šių organizacijų darbo grupių posėdžiuose. Darbo grupėse nagrinėjamos įvairių sektorių – daržovių, vaisių, pieno, mėsos, ekologinės žemdirbystės, kaimo plėtros ir kitų – problemos, formuojama bendra COPA-COGECA visų narių pozicija, kuri teikiama Europos Komisijai, ES Parlamentui ar Tarybai.
2005 m. spalio 12 d. Žemės ūkio rūmai tapo Baltijos šalių žemės ūkio organizacijų nariais. Ši narystė suteikia rūmams galimybę aktyviau bendradarbiauti su kaimyninėmis Baltijos šalių žemdirbių institucijomis, dalintis patirtimi ir ginti savo pozicijas tiek ES, tiek nacionalinėse institucijose, ieškoti efektyviausių bendrų sprendimų sprendžiant opias problemas bei formuojant bendrą poziciją dėl BŽŪP.2.3.3. Švietimas ir profesinis mokymas
Žemės ūkio rūmai, vykdydami tęstinį žemdirbių mokymą atlieka šias pagrindines funkcijas:
 Derina baigiamųjų kvalifikacijos egzaminų komisijų sudėtį;
 Dalyvauja baigiamuosiuose kvalifikacijos egzaminuose;
 Atlieka mokymo ir baigiamųjų kvalifikacijos egzaminų kontrolę;
 Atlieka mokymo kokybės analizę;
 Recenzuoja, teikia pasiūlymus bei derina suaugusiųjų mokymo programas;
 Turi mokymo licenciją ir pagal poreikį vykdo žemdirbių mokymą;
 Vykdo ūkininkų atranką Žaliajam diplomui įgyti ir įteikia diplomus
Žemės ūkio rūmai turi licenciją vykdyti darbo rinkos profesinio mokymo programas:
 Žemės ūkis, miškininkystė ir žuvininkystė
 Socialinės paslaugos
 Paslaugos asmenims
 Transporto paslaugos
2.4. Žemės ūkio rūmų finansavimas
Žemės ūkio rūmams pirmieji asignavimai LR žemės ūkio rūmų įstatymu numatytoms funkcijoms vykdyti buvo skirti 1998 m., skiriant iš viso 2626 tūkst. Lt., iš jų 226 tūkst. Lt. nepaprastosioms išlaidoms. 1999-2001 m. asignavimai buvo sumažinti iki 1765 tūkst. Lt., lyginant su 1998 m. net 32,8 proc.(Žemės ūkio ministerija . (2007 06 25)).
Organizacijos efektyvus darbas priklauso nuo kvalifikuotų specialistų, materialinės bazės ir jos naujumo. Šiuo metu Rūmų gaunamas finansavimas nepakankamas, kad būtų galima mokėti konkurencingus atlyginimus ir išlaikyti aukštos kvalifikacijos specialistus, atnaujinti pastatus, transporto priemones, modernizuoti kitas darbo priemones. Nuo pat Rūmų atkūrimo iki šiandienos šios organizacijos veiklos pagrindiniai finansavimo šaltiniai išliko tie patys: biudžeto asignavimai, narių mokesčiai, konsultavimo bei mokymo programos. Biudžeto asignavimai, palyginus su 1998 m., sumažėjo net 32,8 proc., narių įnašai sumažėjo 20 proc., pajamos iš konsultacinės veiklos išliko panašaus lygio.
Žemės ūkio rūmų pajamų šaltiniai:
1) statute numatytos stojamosios įmokos, narių mokesčiai ir kitos tikslinės įmokos;
2) pajamos už suteiktas paslaugas;
3) fizinių ir juridinių asmenų neatlygintinai perduotos lėšos ir turtas;
4) valstybės ir savivaldybių tikslinės paskirties lėšos;
5) nevalstybinių organizacijų, tarptautinių organizacijų, fondų dovanotos lėšos;
6) kredito įstaigų palūkanos už saugomas lėšas;
7) pagal testamentą Rūmams tenkantys palikimai;
8) Rūmų įsteigtų įmonių pelno dalis;
9) skolintos lėšos;
10) kitos teisėtai gautos lėšos.
Atsižvelgdamas į tai, jog Žemės ūkio rūmų, kaip pagrindinės žemdirbių savivaldos organizacijos, vaidmuo darosi vis reikšmingesnis ir prasmingesnis, Žemės ūkio rūmų direktorius prašė Kaimo reikalų komiteto narių siūlyti, kad svarstant 2007 m. biudžeto projektą Žemės ūkio rūmams būtų grąžintas 1998 m. asignavimų lygis, skiriant dalį sumos nepaprastosioms išlaidoms, nes Rūmams per pastaruosius 5 metus visiškai nebuvo skirta lėšų turtui įsigyti ar rekonstruoti, o materialiniai bei energetiniai resursai pabrango net kelis kartus.
2006 metais spalio 25 d. kaimo reikalų komitetas svarstė 2007 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą, kuriame siūloma skirti papildomus asignavimus Žemės ūkio rūmams – 860 tūkst.Lt., iš jų 430 tūkst. – nepaprastosioms išlaidoms (Lietuvos Respublikos Seimas (.), (2007 06 25)).
3. VISUOMENINĖS ORGANIZACIJOS
3.1. Visuomeninių organizacijos – Žemės ūkio rūmų narės
Žemės ūkio rūmų nariais gali būti žemės ūkio produkcijos gamintojų, perdirbėjų, prekiautojų šiais produktais ir gamybinių bei intelektinių paslaugų žemės ūkiui teikėjų interesams atstovaujančios ne pelno žemdirbių organizacijos (draugijos, sąjungos, asociacijos ir kt.).
Rūmų nariai turi lygias teises dalyvauti Rūmų veikloje – jie gali siūlyti savo atstovus į rūmų valdymo organus, naudotis Rūmų teikiamomis paslaugomis ir sukaupta informacija, teikti siūlymus Rūmų veiklai tobulinti ir kt. rūmų nariams privaloma laikytis Rūmų statuto, mokėti nustatytą nario mokestį ir kitas įmokas, vykdyti suvažiavimo, tarybos ir prezidiumo nutarimus.

Šiandien Žemės ūkio rūmai vienija daugiau kaip. 100 organizacijų žemdirbių, tame tarpe pačias stambiausias – Ūkininkų sąjungą ir Žemės ūkio bendrovių asociaciją.
Žemės ūkio rūmų narės:
 Augalininkystės kryptie organizacijos, kurios jungia net 14 narių: Lietuvos braškių augintojų draugija, Lietuvos cukrinių runkelių augintojų asociacija, Lietuvos dekoratyvinių augalų ir gėlių augintojų draugija, Lietuvos daržovių augintojų asociacija, Lietuvos grūdų perdirbėjų asociacija ir kt.
 Gyvulininkystės krypties organizacijos. Šiai krypčiai priklauso 15 narių: Lietuvos avių augintojų asociacija, Lietuvos bitininkų sąjunga, Lietuvos kiaulių augintojų asociacija ir kt.
 Profesinės ir kultūrinės organizacijos:
Kaimo plėtros profesinio mokymo įstaigų asociacija koordinuoja aukštesniųjų žemės ūkio mokyklų ir žemės ūkio mokyklų veiksmus, tobulina profesinį mokymą, apibendrina ir skleidžia mokyklų darbo patirtį. (Žemės ūkio rūmai: ., (2007))
Lietuvos jaunųjų ūkininkų ratelių sąjunga. Jaunųjų ūkininkų rateliai veikia žemės ūkio mokymo įstaigose ir kaimo bendrojo lavinimo mokyklose. LJŪRS vienija savarankiškai ūkininkaujančius jaunus ūkininkus ir JŪR, atstovauja jų interesams, inicijuoja įstatymų pataisas. Jaunuosius ūkininkaičius ir jaunus ūkininkus moko praktinės žemės ūkio veiklos, supažindina su perspektyviomis ir šiuolaikiškomis technologijomis, kooperatinio darbo pagrindais, konkurencingo ūkio kūrimo svarbiausiais principais, organizuoja kultūrinę, pažintinę, švietėjišką veiklą, buria kaimo bendruomenės narius, prisideda prie tautinių tradicijų ir papročių plėtojimo.
Lietuvos kaimo bendruomenių sąjunga. Organizacija atstovauja kaimo bendruomenėms iš įvairių šalies regionų ir turi duomenų bazę apie teisiškai registruotas ir veikiančias kaimo bendruomenes. LKBS siekia, kad Lietuvos kaimas būtų patraukti ir saugi vieta, su gera infrastruktūra, gyvybingais žemės ūkio, miškininkystės, žuvininkystės bei kitos veiklos sektoriais, su sveika aplinka, išsaugotu bei puoselėjamu kraštovaizdžiu.
Lietuvos kaimo smulkiųjų verslininkų ir amatininkų sąjunga. Organizacija vienija Lietuvos kaimo žmones, užsiimančius smulkiuoju verslu ir amatais. Sąjungos veiklos tikslai: atstovauti sąjungos narių bendriems interesams ir juos ginti valdymo institucijose bei kitose organizacijose; tarnauti narių siekiui plėtoti smulkųjį ir vidutinį verslą kaime, didinti kaimo žmonių pajamas, gaminamų produktų ir teikiamų paslaugų konkurencingumą, gerinti jų kokybę, tobulinti rinkodaros sistemą.
Lietuvos kaimo turizmo asociacija vienija Lietuvos kaimo turizmo paslaugas teikiančių sodybų šeimininkus. Organizacija dalyvauja rengiant ir svarstant naujus LR įstatymų projektus, reglamentuojančius asociacijos ir jos narių veiklą, bendradarbiauja su šalies bei užsienio analogiškomis organizacijomis, ruošia metodines priemones, informacinius biuletenius, organizuoja ir dalyvauja parodose, mugėse, konferencijose, seminaruose.
Lietuvos miško savininkų asociacija yra vienintelė nacionalinė miško savininkams bei jų valdomoms įmonėms atstovaujanti ir jas vienijanti organizacija. Plėsdama savo tinklą, asociacija dirba ir siekia būti naudinga privatiems miško savininkams: kuria organizacinę struktūrą, kurios stipriausioji grandis yra rajonų skyriai; daro įtaką miško grąžinimo, ūkininkavimo privačiuose miškuose ir kitų svarbių teisės aktų rengimui, siekia, kad juose būtų atsižvelgta į teisėtus miško savininkų interesus; teikia informaciją apie privataus miškų ūkio aktualijas.
Lietuvos melioracijos įmonių asociacija konsultuoja įmones atestacijos, techniniais, juridiniais klausimais, aprūpina normine, technine dokumentacija, skatina melioracijos ir statybų verslą.
Lietuvos nederlingų žemių naudotojų asociacija rūpinasi efektyvesniu nederlingų žemių naudojimu, atstovauja ir gina asociacijos narių interesus įvairiose valstybinėse institucijose, dalyvauja rengiant valstybines programas Respublikos Seimui, Vyriausybei, Žemės ūkio ministerijai, skatina asociacijos narių kooperaciją.
Lietuvos šeimos ūkininkų sąjunga gina smulkių. ir vidutinių šeimos ūkių bei žemės ūkio verslo interesus, remia kooperatinį judėjimą, konsultuoja ūkio veiklos gerinimo klausimais.
Lietuvos ūkininkų draugija. Lietuvos ūkininkių draugijos tikslas – pagerinti kaimo moterų gyvenimo ir darbo sąlygas, sustiprinti kaimo moterų įgūdžius, suteikti žinių ir pasitikėjimo veiklai, gerinančiai kaimo gyvenimą. Draugija organizuoja seminarus, kuriuose mokoma, kaip pasitikėti savimi, skatinti kaimo bendruomenių veiklą, tautinių tradicijų puoselėjimą ir kaimo paveldo saugojimą.
Lietuvos ūkininkų sąjunga vienija Lietuvos ūkininkus į demokratišką organizaciją, sugebančią tinkamai atstovauti ir ginti teisėtus LŪS narių interesus: sudaryti sąlygas, užtikrinančias pelningą verslo plėtojimą bei ilgalaikę ekonominę naudą LŪS nariams. Rūpinasi lietuviška ūkininkavimo kultūra, profesiniu ūkininkų tobulėjimu, kvalifikacijos kėlimu, dalyvauja teisinių ir ekonominių ūkininkavimo garantijų rengimo bei įgyvendinimo procese. Bendradarbiauja su užsienio šalių ir Lietuvos žemės ūkio visuomeninėmis organizacijomis bei valstybinėmis institucijomis, politinėmis partijomis, komercinėmis ir gamybinėmis struktūromis.
Lietuvos ūkininkų draugija „Tėviškės žemė“. Organizacija sprendžia žemės savininkų, gyvenančių toli nuo savo tėviškių, reintegracijos problemas.
Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacija propaguoja veterinarijos gydytojų profesiją, remia veterinarijos mokslą, švietimą ir praktiką, informuoja visuomenę apie veterinarinės medicinos naujoves, gina asociacijos narių profesinius, socialinius, ekonominius ir akademinius interesus, rūpinasi veterinarijos gydytojų kvalifikacijos kėlimu. Siekia gerinti gyvūnų sveikatingumą ir kontroliuoja tinkamą jų laikymą.
Lietuvos žemės savininkų sąjunga gina žemės savininkų teises, dalyvauja ruošiant agrarinės reformos įstatymus ir poįstatyminius aktus, per savo struktūras apskrityse ir rajonuose padeda žemės savininkams atgauti žemes.
Lietuvos žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierių sąjunga sprendžia aktualius melioracijos, hidrotechnikos ir žemėtvarkos klausimus.
Lietuvos žemės ūkio technikos asociacija vienija žemės ūkio produkcijos gamintojus aptarnaujančias organizacijas, operatyviai atlieka technikos remonto ir techninio aptarnavimo darbus, aprūpina atsarginėmis detalėmis, remonto medžiagomis ir žemės ūkio technika.
Lietuvos žemės ūkio inžinierių asociacija Organizacija rūpinasi žemės ūkio techninės pažangos spartinimu, nacionalinės žemės ūkio technikos gamybos plėtra, intelektualinio potencialo panaudojimo galimybėmis, ekologinės situacijos gerinimu, inžinierių prestižo bei mokslinio ir profesinio ruošimo tobulinimu.
Žemės ūkio kooperatyvų asociacija „Kooperacijos kelias“. Tai savarankiška ne pelno organizacija, vienijanti šalies žemės ūkio kooperatyvus, kurie verčiasi žemės ūkio veikla arba teikia paslaugas žemės ūkiui. Asociacija rūpinasi savo narių teisinės, ekonominės ir informacinės aplinkos gerinimu, atstovauja jų interesams valdžios institucijose, santykiuose su šalies ir užsienio partneriais. (Žemės ūkio rūmai: ., (2007))
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija išreiškia ir gina žemės ūkio bendrovių interesus, atstovauja valstybinėse institucijose ir nevyriausybinėse organizacijose, tobulina ryšius su LR Seimo komitetais, ministerijomis, departamentais, nevyriausybinėmis žemdirbių ir žemės ūkio produktų perdirbimo pramonės organizacijomis, taip pat užsienio valstybių firmomis ir jų atstovybėmis; tobulina žemės ūkio bendrovių ir kitų žemės ūkio įmonių veiklą, kelia asociacijoje esančių ūkių vadovų ir specialistų kvalifikaciją; ieško partnerių ir lėšų realizuoti investicinius projektus bei technologijas, diegia perspektyvias programas auginant ir parduodant žemės ūkio produkciją Lietuvos ir užsienio partneriams, padeda realizuoti žemės ūkio produkciją, įsigyti gamybos priemonių, teikia kitas paslaugas.
 Rajonų žemdirbių asociacijos. Jas sudaro šakinių bei profesinių kultūrinių organizacijų rajonų skyriai, fiziniai ir juridiniai asmenys. Rajo.no žemdirbių asociacija sprendžia bendras ir aktualias tam regionui žemdirbių problemas. Asociacijos dalyvauja svarstant ir rengiant įstatymų projektus, žemės ūkio ir kaimo plėtros programas, kitus norminius aktus, svarbius nariams. Teikia pasiūlymus ir dalyvauja nustatant bei skirstant žemės ūkio produkcijos supirkimo kvotas, subsidijas, pagrindžiant kainas, mokesčius ir žemės ūkio produktų bei maisto prekių importo bei eksporto tarifus. Atstovauja ir gina asociacijos narių interesus valstybės, valdžios ir valdymo institucijose, kitose organizacijose. Koordinuoja asociacijos narių veiklą sprendžiant žemės ūkio produktų gamybos, kokybės gerinimo, ekonomikos, ekologijos bei kitas problemas. Skatina žemės ūkio produktų gamybos, perdirbimo ir prekybos kooperaciją. Rūpinasi kaimo žmonių kultūros, dorovės ir kūrybiškumo ugdymu (Žemės ūkio rūmai: ., (2007))IŠVADOS
Savivaldos organizacijų dalyvavimas priimant sprendimus negali išspręsti iškylančių problemų, tačiau jos padeda aktualijas išryškinti, gali pagelbėti ieškant geriausios išeities ir abipusiai naudingų sprendimų. Lietuvoje, kaip kiekvienoje demokratinėje ES šalyje, valstybinės valdžios ir kaimo gyventojų savivaldos bendravimas turėtų būti grindžiamas dalyvavimo, partnerystės, informavimo, dialogo, diskusijų, konsultacijų ir derybų principais. Tik tokiu atveju galima tikėtis abipusiai naudingų ir efektyvių sprendimų žemės ūkio ir kaimo plėtros politikoje.
Pagrindinės žemdirbių savivaldos organizacijos – Žemės ūkio rūmų vaidmuo darosi vis reikšmingesnis ir prasmingesnis. Žemės ūkio rūmai šiandien yra pasirengę prisiimti žymiai daugiau atsakingesnių funkcijų, kurių efektyvus administravimas palengvintų Europos Sąjungos paramos panaudojimą, ypač skatintų smulkiųjų ūkių stiprėjimą ir modernizavimą, ir taip prisidėti užtikrinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos nuostatų, liečiančių Žemės ūkio ir kaimo plėtros politiką, įgyvendinimą kaime. Padidintas finansavimas Žemės ūkio rūmams padėtų tinkamai įgyvendinti Rūmų prisiimtas funkcijas, gyvybiškai svarbias Lietuvos kaimui ir visai Lietuvos visuomenei.
Būdami bendros Europos rinkos dalyviai, turime įvertinti ES Bendrosios žemės ūkio politikos ir Kaimo plėtros politikos reformas, kurias pasitikę 2007-2009 m. be tinkamos žemdirbių bei kaimo gyventojų savivaldos ir valdžios institucijų bendravimo patirties galime susidurti su neįveikiamais sunkumais ir neefektyviu politikos įgyvendinimu mūsų šalyje.LITERATŪRA
1. Aleksa V. (2006). Lietuvos Respublikos Žemės ūkio rūmų atgimimas// Ūkininko patarėjas, Nr .39
2. Krikščiūnas J. (1990). Lietuvos žemės ūkis: 1918-1938 m..- Kaunas.
3. Povilaitis B. (1988). Lietuvos žemės ūkis 1918 1940: jo raida ir pažanga.- Torontas.
4. Stancevičius A. (2004). Žemės ūkio akademijos profesorius Jurgis Krikščiūnas – mokslo organizatorius ir agrarinis politikas. Agrarinė ekonomika ir politika: mokslo ir studijų raida Lietuvoje. Pranešimų tezės.- Akademija.
5. Treinys M., Vaznonis B. J. (2004). Aleksa – Agrarinio korporatyvizmo idėjų diegėjas Lietuvoje. Agrarinė ekonomika ir politika: mokslo ir studijų raida Lietuvoje. Pranešimų tezės.- Akademija.
6. Šalčius P. (1998). Lietuvos žemės ūkio istorija. Raštai. – Vilnius: Margi raštai.
7. Žemės ūkio rūmai.- (2007 06 06)
8. Lietuvos Respublikos seimas.- (2007 06 25)
9. Lietuvos Respubklikos Žemės ūkio ministerija.-

< http://www.zum.lt/min/Spauda/dsp_viena_publikacija.cfm?iPublikacijaID=11952 > (2007 06 25)

.

Leave a Comment