Populiacijų dinamika

POPULIACIJŲ DINAMIKA

Populiacijos individų gimstamumas

Gimstaumas- tai naujų individų skaičius, atsiradęs per laiko vienetą populiacijoje. Ekologijoje skiriami du gimstamumo tipai: maksimalus ir ekologinis.

Maksimalus, arba absoliutus gimstamumas- tai maksimalus naujų individų atsiradimas idealiomis aplinkos sąlygomis, kai nėra tiesiogiai ribojančių aplinkos veisnių. Toks gimstamumas būna pastovus.

Ekologinis gimstamumas reiškia populiacijos individų padidėjimą esant faktinėms aplinkos sąlygoms. Šis gimstamumo tipas nėra pastovus ir keičiasi priklausomai nuo populiacijos sudėties, dydžio bei aplinkos. Gimstamumas gali būti teigiamas arba nulinis. Skirtingų organizmų grupių gimstamumas yra nevienodas ir daugiausia priklauso nuuo rūšies biologinių savybių. Pagal dauginimąsi per visą gyvenimo trukmę, išskiriama: monocikinės ir policiklinės rūšys. Monociklinių rūšių paprastai trumpas amžius ir jos dauginasi tik vieną kartą. Polociklinės rūšys dauginasi arba duoda palikuonių kelis ar keliolika kartų.

Populiacijos individų mirtingumas

Mirtingumas- tai populiacijos individų žuvimas per atitinkamą laiko tarpą. Mirtingumas priklauso nuo daugelio priežasčių: genetinio ir fiziologinio individų pilnavertiškumo, nepalankių aplinkos sąlygų, plėšrūnų, parazitų, ligų ir kt. Šie aplinkos veiksniai skirtingai veikia įvairių rūšių organizmus įvairiose jų vystymosi stadijose. Mirtingumas, kaip ir gimstamumas, yrra ekologinis ir minimalus.

Ekologinis mirtingumas- tai populiacijos individų žuvimas esant tam tikroms aplinkos sąlygoms. Tai nėra pastovus populiacijos dydis, jis kinta priklausomai nuo aplinkos poveikio ir pačio populiacijos.

Populiacijos augimo greitis

Populiacija nuolat kinta, todėl svarbu žinoti ne tik jos dydį, sudėtį, be

et ir tai, kaip ji keičiasi iekvienu momentu. Žinodami populiacijos kitimo greitį, galime spręsti apie daugelį jos svarbių savybių. Kitimo greitį galime nustatyti dalijant individų skaičių iš laiko, per kurį tas skaičius pakito.

Kiekviena populiacija, jai jos neriboja aplinkos abiotiniai ir biotiniai veiksniai, teoriškai gali didėti iki neriboto skaičiaus. Šiuo atveju populiacijos augimo greitis priklausys tik nuo biotinio potencialo dydžio, būdingo šiai rūšiai. Biotinio potencialo terminą 1928m pirmasis pavartojo R.Čapmenas. Šis rodiklis parodo vienos poros (arba vieno individo) teorinį palikuonių maksimumą per tam tikrą laiką arba per visą gyvenimą.
Individų išgyvenimas

Tirian populiaciją paprastai domimasi, kiek individų išliko, todėl grafiškai galima pavaizduoti populiacijos individų išgyvenimo kreives. E.Odumas pateikia keturis tokių kreivių tipus:
1. Išgaubta kreivė- daugiausia individų žūva gyvenimo pabaigoje.
2. Laiptuota kreivė- pereinant iš vienos vystymosi sttadijos į kitą yra staigus išlikimo pasikeitimas.
3. Teorinė (arba tiesioji) kreivė- per visą gyvenimą nuolat žūsta tam tikra dalis individų. Tai gamtoje pasitaiko labai retai ir paprastai ją pakeičia S pavidalo kreivė, mažai išlenkta, artima tiesei.
4. Įgaubta kreivė- daug individų žūva labai jaunų arba ankstyvoje stadijoje, o vėliau nedaug.
Gyvūnų išėjimas arba atėjimas į populiaciją yra dėsningas reiškinys ir būdingas kiekvienai rūšiai. Kiekvienos populiacijos dalis individų reuliariai ją palieka, papildydami kaimynines populiacijas arba užimdami naujas teritorijas. Populiacijos išplitimas yra teigiamas, nes užimami nauji biotopai, išsiplečia be

endras rūšies arealas, susidaro geresnės sąlygos kovai dėl išlikimo.

Populiacijos gausumo ir tankio dinamika

Populiacijos gausumas ir tankis yra vienas iš svarbiausių jos bruožų. Populiacijos gausumas- tai rūšies individų skaičius tam tikroje teritorijoje, o tankis- tai individų skaičius, tenkantis vienam teritorijos ar erdvės vienetui. Šie dydžiai kinta priklausomai nuo gimstamumo, mirtingumo, imigracijos ir kt. Dažnai populiacijos individų gausumas nedidėja dėl pablogėjusių aplinko sąlygų ar per didelio individų tankio. Labai tankioje populiacijoje gyvūnams trūksta maisto, susidaro daug metabolizmo produktų, sumažėja vislumas, dažnai prieauglis būna nepilnavertis, atsiranda ir sustiprėja parazitų veila, padidėja mirtingumas ir kt. Dėl šių priežasčių populiacijos individai pradeda žūti. Kartais populiacijos gausumas labai smarkiai padidėja tada, kai rūšis patenka į tokius rajonus, kur nėra natūralių jos priešų. Tada augalų ar gyvūnų rūšys sparčiai dauginasi, todėl pagausėja jų individų.

Populiacijos gausumą modifikuojantys ir reguliuojantys veiksniai

Abiotiniai ir biotiniai aplinkos veiksniai, turintys įtakos populiacijos gausumo dinamikai, skiriami į modifikuojančius ir reguliuojančius.

Modifikuojantys veiksniai sukelia populiacijos gausumo kitimą. Jų veikimas yra vienpusis. Tai visi organizmus veikiantys abiotiniai veiksniai: klimatiniai ir dirvožemio.

Reguliuojantys veiksniai išlygina populiacijos gausumo svyravimus. Jų neigiamas efektas būna stipresnis tada, kai didesnis populiacijos tankis. Įvairių rūšių organizmai gali sėkmingai sugyventi tik esant tam tikriems kiekybiniams santykiams, todėl natūralioji atranka populiacijai neleidžia katastrofiškai gausėti. Jei populiacija augtų neribotai, ta

ai būtų sunaudoti visi ekosistemos ištekliai ir ji nustotų egzistuoti. Tačiau natūraliomis sąlygomis tokios katastrofos labai retos, nes ekosistemoje veikia daugybė vidurūšinių ir tarprūšinių reguliuojamųjų veiksnių, kurie turi įtakos įvairaus populiacijos tankio intervaluose.

Piklausomai nuo gausumo kitimo pobūdžio galima išskirti tris pagrindinius populiacijų dinamikos tipus:
1. Santykiškai lėtas gausumo kitimas (galimi nedideli nukrypimai). Tai būdinga rūšims, kurių tobulas autoreguliacijos mechanizmas, didelis gyvybingumas, mažas vislumas, būdingas ilgaamžiškumas, sudėtinga amžiaus struktūra ir gerai išsivystęs palikuonių priežiūros instinktas. Šiam tipui priklauso daugelis stambių žinduolių, paukkščių, rečiau bestuburių.
2. Sezoninis populiacijų gausumo kitimas (kasmet sezoniškai kinta individų gausa). Šias populiacijas sudaro rūšys, turinčios per metus vieną generaciją ir kelias generacija. Bendras individų skaičius pamažu didėja nuo pavasario iki vasaros vidurio arba net iki rudens.
3. Daugiametis gausumo kitimas (būdingas staigus masiškas dauginimasis) būdingas trumpaamžėms rūšims, kurių didelis vislumas ir greita generacijų kaita. Dauginimosi šuoliai gali kartotis kas keleri metai. Šiam tipui būdingi dideli laiko svyravimai.

Visus populiacijos gausumo dinamikos kitimus galima aptikti bevei kiekvienoje organizmų taksonominėje grupėje: mikroorganizmų, grybų, dumblių, žiedinių augalų, bestuburių ir stuburinių.

RETIEJI SAUGOTINI AUGALAI

MARIJAMPOLĖS RAJONE

Puošnusis gvazdikas
Paplitimas- Europa (išskyrus pietinį ir vakarinį pakraščius), Azija (išskyrus tropikus). Lietuvoje rastas tik pietinėje dalyje.
Augimvietės-laikinai perteklingai drėkinamos, kartais durpinės pievos, dažniausiai pamiškėse.
Biologija-daugiametis, 30-60cm aukščio, sumedėjusiu šakniastiebiu augalas. Žydi nuo birželio iki rugpjūčio mėn. Da

auginasi sėklom ir vegetatyviai, tačiau neintensyviai.
Apsauga-įrašyta į saugomų augalų rūšių sąrašą 1962m. Būtina saugoti radimvietes, paskelbti jas draustiniais ir laikytis režimo t.y. riboti šienavimą ir ganymą. Saugoti nuo sunaikinimo pačius augalus.

Mažažiedė lūgnė
Paplitimas- Europa, Azija. Lietuvoje reta rytiniuose ir pietiniuose rajonuose, ypač reta kitoje dalyje. Rasta ignalinos, Kauno, Lazdijų, Marijampolės, Mažeikių, Molėtų, Pasvalio, Rokiškio rajonuose.
Augimvietės- nedideli, dažniausiai pelkiniai ežerėliai, didesnių ežerų įlankos, retai upės.
Biologija-daugiametis, šakniastiebinis vandens augalas Žydi birželio- rugpjūčio mėn. Dauginasi vegetatyviniu būdu ir sėklomis. Auga nedidelėmis grupėmis
Apsauga- įrašytas į saugomų augalų rūšių sąrašą 1984m. būtina stebėti saugomose teritorijose esančių populiacijų būklę.

Vėjalandė šilagėlė
Paplitimas-Europa (išskyrus arktį), Vakarų sibiras. Lietuvoje paplitusi netolygiai- pietrytinėje dalyje gana dažna, kitur labai reta arba visiškai neauga.
Augimvietės- sausi pušynai, pamiškės, kalvų šlaitai. Mėgsta smėlio dirvožemius.
Biologija- daugiametis, dekoratyvus, 7-35 cm aukščio, žolinis augalas. Žydi anksti, balandžio- gegužės mėn. Daudginasi sėklomis.
Gausumas- gausesnė pietryčiuose. Auga grupėmis. Gali pakenkti miškų rekonstrukcija, tačiau labiausiai nukenčia nuo skynimo puokštėms bei persodinimo iš natūralių augimviečių į darželius.
Apsauga- įrašyta į saugomų augalų sąrašą 1962m. Saugoti augimvietes, neskinti žiedų puokštėms.

Plaukuotoji jonažolė
Paplitimas- beveik visa Europa boreotemperatinė Azijos zona. Lietuvoje reta, rasta Anykščių, Jurbarko, Kėdainių, Kauno, Marijampolės, Molėtų ir kt. raj.
Augimvietės- lapuočių ir mišrieji miškai, pamiškės, kirtimai, krūmynai.
Biologija- daugiametis, 40-70 cm aukščio, gulsčiu šakniastiebiu augalas. Žydi nuo birželio iki rugpjūčio mėn. Dauginasi sėklomis.
Gausumas- auga pavieniui, negausus. Gali išnykti keičiant biotopus, taip pat išnaikinus augalus ar trukdant jiems ataugti.
Apsauga- įrašyta į saugomų augalų rūšių sąrašą 1962m. Būtina reguliariai stebėti populiacijos būklę ir kaitą. Reikia patikrinti nurodytas radimvietes, 2-3 jų paskelbti draustiniais, kuriuose palaikyti atitinkamą režimą. Dėl menko gausumo reikia uždrausti rinkti ir skinti augalus.

Mažoji šimtūnė
Paplitimas- Europa, Šiaurės Afrika, Mažoji Azija, Amerika. Lietuvoje ankstesniais metais buvo aptiktas Alytaus, Kauno, Lazdijų, Marijampolės, Prienų, Šakių rajonuose. Paskutinės žinomos augimvietės- Molėtų, Marijampolės, Šiaulių raj.
Augimvietės- dirbamieji laukai, kurių sėlingas paviršinis dirvos sluoksnis slūkso ant negilaus sunkesnės mechaninės sudėties grunto, krantai, išdžiūstančios lomelės.
Biologija- vienmetis, 2-8 cm augalas. Žydi ir brandina sėklas visą vasarą.
Gausumas- augimvietėse pakankamai gausus. Sparčiai nyksta dirbant žemę ir piktžoles naikinant cheminėmis apsaugos priemonėmis.
Apsauga- būtina dirbtinai palaikyti populiacijas ekstensyvios žemdirbystės plotuose.

Siauralapis gencijonas
Paplitimas- beveik visa Europa, temperatinė Vakarų Azija. Lietuvoje buvo rastas pietrytiniuose raj.- Alytaus, Ignalinos, Marijampolės, Šalčininkų, Varėnos ir kt.
Augimvietės- durpinės ir laikinai perteklingai drėgnos pievos ir miško akštelės, žolėtų pelkių pakraščiai.
Biologija- daugiametis, iki50 cm aukščio augalas. Žydi liepos – rugpjūčio mėn., kartais iki spalio pradžios. Dauginasi sėklomis. Dekoratyvus.
Gausumas- auga pavieniui, rečiau grupelėmis, dažniausiai nedideliame plote. Nyksta nusausinus, sukultūrinus ir kitaip pakeitus radimvietes ir aplinkines teritorijas, gali būti išskintas ar ištryptas.
Apsauga- įrašyta į saugomų augalų sąrašą 1962m. Būtina detaliai ištirti rūšies biologiją, stebėti populiacijų kaitą, šalinti priežastis, dėl kuių augalai nyksta.

Melisalapė medumėlė
Paplitimas- Vakarų ir vidurio Europa. Lietuvoje auga Vilniaus ir Marijampolės raj.
Augimvietės- lapuočių ir spygliuočių miškai, krūmynai, pakankamai derlingose ir šiltose dirvose.
Biologija- daugiametis, šakniastiebinis, iki80cm aukščio, karbuotais lapais ir stambiais baltais, rausvai margais žiedais, maloniai kvepiantis augalas. Žydi gegužės pabaigoje ir birželio pirmoje pusėje. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviniu būdu- šakniastiebiais.
Gausumas- auga grupelėmis. Nyksta plynai kertant mišką, trypiant.
Apsauga- Radimvietėse būtina organizuoti draustinius. Juose nuolat stebėti populiacijas. Iškilus išnykimo pavojui, augalus perkelti į kitą tinkamesnę vietą.
Lancetinis dumblialaiškis
Augimvietės- ežerų, upių, kanalų krantai, grioviai.
Biologija- daugiametis, gumbišku šakniastiebiu augalas. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai.
Gausumas- nyksta dėl melioravimo, upių krantų tvirtinimo, vandenų užteržtumo.

Nariuotoji ilgalūpė
Augimvietės- aukštapelkių pakraščiai, žemažolės žemapelkės, raistai.
Biologija- daugiametis, 7-25 cm aukščio, saprofitinis bechlorofilis augalas su mėsingu šakotu šakniastiebiu. Antžeminė dalis išauga ne kasmet. Žydi gegužės antroje pusėje ir birželio pradžioje. Dauginimasis netirtas.
Gausumas- auga pavieniui, stebėti ir didesni sąžalynai. Nyksta sausinant augimvietes.
Apsauga- įrašyta į saugomų augalų rūšių sąrašą 1984m. Auga Aukštaitijos nacionaliniame parke, Čepkelių ir Žuvinto rezervatuose, baravos, Girulių, kanio raisto botaniniuose- zoologiniuose, Žaliųjų ežwrų kraštovaizdžio draustiniuose. Būtina išsaugoti biotopus, ypač svarbu drėgmės režimas. Reikia atlikti daugiamečius rūšies biologinius tyrimus, stebėti populiacijos būklę ir kaitą.

Pievinis plauretis
Augimvietės- drėgnos ir apyšlapės, kartais sausos pievos, miškai, prieraiši kalkingiems dirvožemiams.
Biologija- daugiametis dekoratyvus žolinis , 25-60 cm aukščio augalas. Žydi gegužės- liepos mėn. Dauginasi šakniagumbiais ir sėklomis. Augalas labai varijuojantis, yra įvairių formų, kurios skiriasi lapų, žiedynų, žiedų forma, spalva.
Gausumas- žinomose radimvietėse auga įvairaus didumo populiacijomis. Nyksta sausinant pievas ir kultūrinant krūmynus.

ATMOSFEROS TERŠIMAS ENERGETIKOS ĮMONĖSE

Energija buvo, yra ir bus viena svarbiausių bei būtiniausių žmogaus poreikių komponenčių. Juk žmogui neužtenka patenkinti vien minimalius, tik jo gyvybę palaikančius poreikius. Jis nuolat siekia vis geresnių darbo ir buities sąlygų, jam reikia darbingumą skatinančių pramogų, jis trokšta įsiskverbti į žemės gelmes ir pakilti į beribę dangaus žydrynę. O tam reikia energijos. Visuose civilizacijos etapuose energijos suvartojimas nuolat didėjo.

Vienas iš pavojų, kylančių dėl nuolat didėjančių energijos poreikių, yra poveikis aplinkai. Kol žmogus nepatiria neigiamų pasekmių jį supančioje aplinkoje, tol neiškyla klausimas, kaip pasiekti norimus tikslus nepažeidžiant pasaulio harmonijos. Tuose regionuose, kur energijos intensyvumas ( energijos kiekis, tenkantis bendrojo vidaus produkto vienetui) yra labai didekis ir į aplinką išmetamų nuodingųjų teršalų kiekis viršija leistinas ribas, ekologinės pasekmės ypač ryškios. Vis dažniau pasigirsta nerimas, kad pavojingai didėjantis aplinkos užterštumas ir mažėjantis ozono sluoksnis atmosferoje gali sukelti klimato kataklizmus.

Džiaugiantis laimėjimais, retkarčiais pasigirsdavo pranešimų apie naftos produktais užteržtus vandenis, apie pavojų, kurį kelia vienos ar kitos elektrinės eksploatavimas. Tuo tarpu informacija apie išmetamų teršalų kiekį, juo labiau apie tai, kad kai kuriose vietose teršalų koncentracija dešimtis ar net šimtus kartų viršija leistinas normas iki Černobylio katastrofos buvo mažai kam prieinama. Atgimimo metais ryžtingi ‘Žaliųjų” balsai skelbė pavojaus signalus dėl žemės, vandenų, atmosferos užteršimo, dėl galimo didelio poveikio aplinkai, kurį kelia Ignalinos atominės elektrinė, Kaišiadorių hidroakumuliacinė elektrinė ir jų eksploatavimas.

Energetikos sektoriaus kuro balansas yra gana palankus aplinkai, kadangi beveik 85% elektros energijos pagaminama Ignalinos AE, o stambiose katilinėse dominuoja naftos produktai ir gamtinės dujos. Bendrasis teršalų lygis priklauso nuo suvartotų pirminių išteklių kiekio, jų degiosios masės sudėties, degimo režimų, kuro balanso struktūros, katilų tipo, valymo įrenginių ir pan. Bendras teršalų, patenkančių į aplinką iš energetikos objektų, kiekis Lietuvoje nėra toks didelis, kaip kitose valstybėse, pereinančiose į rinkos ekonomiką.

Marijampolės apskrities veikiančių energetikos įmonių išmetamų į aplinką teršalų kiekiai (t/metus, kg/metus) ir jų normatyvai (2002 metų duomenys):

Eil Nr. Teršalai Įmonių skaičius Išmesta į atmosferą Normatyvas
1 Anglies monoksidas (smalkės) 51 541 1145,5
2 Azoto oksidai 51 134,1 375,3
3 Sieros anhidridas 29 510,4 2348,8
4 Kietosios dalelės 39 81,9 272,3
5 Vanadžio pentoksidas 8 1,6 5,5

Leave a Comment