Agroekologijos sąvoka

Turinys

Įvadas..............................2
Ekosistema.............................. 3
Ekosistemų klasifikavimas..............................4
Agroekosistema..............................5
Produkcinis procesas..............................6
Agroekologijos samprata..............................7
Pagrindiniai agroekologijos principai ir tikslai.....................9
Ekologinis ūkininkavimas ..............................11
Išvados..............................12
Naudoti informacijos šaltiniai.............................13

Įvadas

Sąvoką ekologija pirmą kartą panaudojo vokiečių zoologas Ernestas Hekelis 1866 m. savo veikale „Bendroji organizmų morfologija“ gyvųjų organizmų „naminei buičiai“, jų santykiams su aplinka apibūdinti. Šiandien palyginti jauna, bet sparčiai besivystanti ir labai reikšminga gamtos mokslo šaka – ekologija tiria organizmų gyvenimo sąlygas, jų tarpusavio ryšius ir santykius su organizmus supančia abitine aplinka – oru, vandeniu, dirvožemiu, šviesa, šiluma ir kt. Vėliau, besivystant ir kitom biologijos šakoms atsirado dar viena ekologijos šaaka – agroekologija. [1, 8psl.]
Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžios jau visame pasaulyje pradėjo plisti ekologinės ir tausojančios žemdirbystės idėjos. Alternatyvių ūkininkavimo būdų diegimą skatino visame pasaulyje stiprėjantis susirūpinimas aplinkos apsauga, paieška palankesnių kaimo ekonominių ir socialinių problemų sprendimo būdų, sveikatos problemos, aštuntojo dešimtmečio pradžioje prasidėjusi naftos krizė ir dėl to brangstančios žaliavos, energija bei pašarai. Aštuntajame dešimtmetyje išsivysčiusių šalių žemės ūkyje didėjo perprodukcija, buvo liberalizuojama žemės ūkio produktų rinka. Iškilo ir nauja grėsmė gamtai – genų inžinerijos metodų taikymas žemės ūkio beei maisto produktų gamyboje. Visa tai vertė stiprinti ir vienyti viso pasaulio žemės ūkyje plintančius ekologinius judėjimus.

Tarptautinė ekologinės žemdirbystės judėjimų federacija – IFOAM, įkurta Paryžiuje 1972 m., šiuo metu jungia apie 600 organizacijų iš daugiau, kaip 100 pasaulio šalių. Per pastaruosius 10 metų plotai Va

akarų Europoje, kuriuose ūkininkaujama ekologiškai, vidutiniškai padidėjo daugiau nei 10 kartų. ( 3)

Šiuo metu Žemėje apie 35 proc. yra užimta ariama žeme bei ganyklomis. Todėl žmogaus veikla šiose sistemose ir siekimas jas išlaikyti pastoviomis tampa labai svarbiu ekologiniu faktoriumi. (3) Visa tai rodo, kad agroekologijos mokslas yra ypatingai aktualus.
Šiame darbe aptariama ekosistema, ekosistemų klasifikavimas, agroekosistema, produkcinis procesas, agroekologijos samprata, pagrindiniai agroekologijos principai ir tikslai, ekologinis ūkininkavimas.
Ekosistema

Ekologijoje ekosistema – funkcinė gyvųjų ir negyvųjų aplinkos elementų, kuriuos jungia tarpusavio ryšiai, medžiagų apykaitos bei energijos pasikeitimo procesai, sistema.

Tai vieningas darinys, kuris apima gyvus organizmus (augalus, gyvūnus ir kitus gyvuosius organizmus – biocenozę) bei jų gyvenamosios vietos veiksnių kompleksus (arba biotopus). Supaprastintai vaizduojant Biotopas + Biocenozė = Ekosistema. Kai kurie autoriai ekosistemą laiko pagrindiniu ekologijos vienetu.

Ekosistemos sąvoką 1935 metais pirmą kaartą panaudojo britų botanikas Arthur Tansley. Tačiau pati sąvoka jau buvo sukurta 1930 metais A.Tansley kolegos Roy Clapham. Pagal E. Odum, ekosistema – tai sistema, apimanti visus funkcionuojančius organizmus tam tikroje teritorijoje ir sąveikaujanti su fizine aplinka, kur dėl energijos srauto tarp gyvosios ir negyvosios gamtos susiformuoja tam tikros struktūros.

Ekosistema yra dinamiška ir sudėtinga visuma, veikianti kaip ekologinis vienetas. Ekosistemą palaiko nuolat gamtoje vykstantys procesai. Medžiagos ekosistemoje juda ratu, energiją gauna iš saulės, energijos kelias ekosistemoje yra kryptingas bet ne ciklinis. Me

edžiagų judėjimas ekosistemoje gali būti gana uždaras, tačiau ne energijos. Medžiagų judėjimą gyvieji organizmai veikia kaip :
• vartotojai, kurie maitinasi gamintojais arba kitais vartotojais (ypač gyvūnai, įskaitant žmones);
• gamintojai, gaminantys organines medžiagas iš neorganinių ir energijos (Saulės šviesa, cheminė energija), visų pirma augalai ir bakterijos;
• skaidytojai, kurie mirusius gamintojus ir vartotojus suskaido į neorganines daleles (daugiausia bakterijos ir grybai).
Esant visoms trims grupėms ekosistema gali išlikti gana autonomiška.
Visi toje vietovėje gyvenantys organizmai sudaro ekologinę bendriją. Ekosistema gali būti labai skirtingo dydžio. Tai gali būti tropinis miškas arba netgi mūsų virškinamasis traktas (mikrobų ekosistema). Skirtingos ekosistemos paprastai skiriamos geografinių barjerų, tokių kaip dykumos, kalnai arba vandenynai, arba yra kitaip izoliuotos (pvz., ežerai ar upės). Ekosistemos ribos nėra griežtos, ekosistemos viena su kita persidengia. Iš principo visą Žemę galima laikyti viena ekosistema arba ežerą dalinti į keletą ekosistemų, priklausomai nuo pasirinkto masto. [5]

Ekosistemų klasifikavimas

Ekosistemos gali būti natūralios ir antropogeninės (žmogaus sukurtos). Taigi ekosistemas galima klasifikuoti keliais požiūriais.

Pagal dydį ekosistemas galima klasifikuoti į mikro-, mezo- ir makroekosistemas.
• Mikroekosistema yra mažiausia pagal užimamą plotą, kaip pavyzdžiui miško, pievos dalis, besiskirianti nuo kitų savo augmenija, gyvūnija, reljefu.
• Mezoekosistema yra pušynas, ąžuolynas, javų laukas, dykuma ir pan., kuriuose teka energijos srautas ir vyksta medžiagų apykaita dalyvaujant gamintojams, vartotojams ir skaidytojams
• Makroekosistema yra di

idelis neapibrėžtas objektas – miškų masyvas, vandenynas, kalnų grandinė ir pan.

Sausumos ekosistemas įprasta skirstyti į pagrindinius tipus, kurie vadinami biomais. Biomas tai didžiulė organizmų bendrija, susidariusi tam tikroje vienodo kraštovaizdžio teritorijoje dėl sudėtingos abitinių ir biotinių veiksnių tarpusavio sąveikos. Tai klimato juostų sudėtinės dalys.

Kiekvienam biomui būdingas tam tikras vyraujantis augalijos tipas. Biomų pavyzdžiai: drėgnieji atogrąžų miškai, stepės, dykumos, spygliuočių miškai ir kt.

Vandens ekosistemos turi dvi dideles grupes:
• Gėlųjų vandenų
• Jūrų bei vandenynų, kurias dar skirstomos:
• Sekliųjų vandenų (iki 200 m gylio šelfai, lagūnos, jūrų bei vandenynų pakrantės
• Atvirtųjų vandenų.
Ekosistemos skiriasi savo uždarumu ( galimybe tas pačias sistemoje esančias medžiagas panaudoti medžiagų apykaitos cikle). Kažkuriose ekosistemose labai daug medžiagų išnešama už sistemos ribų (pvz., pratekantys tvenkiniai, upės, dirvožemiai). Augant augalams iš dirvožemio pasisavinamo augalų maisto medžiagos su derliumi didelė dalis iškeliauja į kitas ekosistemas. Dėl šios priežasties dirvožemiui jas reikia grąžinti ( pvz. tręšiant). Atvirų ekosistemų stabilumą galima palaikyti tik įnešant medžiagas iš išorės (iš kitų ekosistemų). Sąlyginai uždaromomis ekosistemomis galima laikyti miškus, natūralias p ievas. Tačiau nei viena Žemės ekosistema neturi pilnai uždaros apytakos. Taigi viskas ką iš ekosistemos išneša žmogus savo veikla, turėtų būti grąžinta atgal. (1,34psl.)

Agroekosistema
Agroekosistema – tai daugelio mokslo šakų tyrimo objektas. Žemdirbystė, melioracija, augalininkystė, agrofizika, agrochemija bei agrometeorologija nagrinėja ją įvairiais aspektais. Skirtingai nuo natūralių ekosistemų agroekosistemoje me

edžiagų bei energijos apykaita intensyviai reguliuojama žmogaus. Kita vertus, gamtiniai procesai vykstantys agroekosistemoje įtakoja jos likimą ne mažiau nei technologiniai (tręšimas, arimas, laistymas ir pan.). Todėl teorinį agroekologinių sistemų panaudojimo pagrindą turi sudaryti agroekologijos mokslas, kompleksiškai nagrinėjantis kultivuojamuose teritorijose gyvenančius gyvūnus, augalus, mikroorganizmus bei procesus vykstančius jų gyvenamojoje aplinkoje. [6]

Trumpai apibūdinant agroekosistemos – tai žmogaus sukurtos ir kuriamos sistemos, siekiant padidinti žemės ūkio produktyvumą.

Nuo natūralių ekosistemų agroekosistemos skiriasi eile požymių, kurie bus aptariami šioje potemėje.
 Agroekosistemose yra žymiai mažesnė biologinė įvairovė. Dabartinę pasaulinę maisto pasiūlą užtikrina tik apie 130 augalų rūšių, o galiausiai apie 90 proc. viso pasaulinio žmonių maisto pagaminama tik iš 15 augalų ir 8 gyvulių rūšių. Natūralioje pievoje egzistuoja apie 30 žolių rūšių ir tarp jų yra nusistovėjusi pusiausvyra, o kultūrinėje pievoje yra tik 5-6 žolių rūšys. Didžiuliai monokultūrų laukai, iš pirmo žvilgsnio atrodo perspektyvūs technikos panaudojimo požiūriu. Tačiau tokių laukų centrinėje dalyje, ypač jei nėra medžių juostų, stebimas anglies dioksido trūkumas, mažėja apdulkinančių vabzdžių veikla, mažėja dirvožemio mikroorganizmų veiklumas, didėja erozijos intensyvumas. Monokultūrų užimti laukai sudaro sąlygas žemės ūkio kenkėjų populiacijų vystimosi potrūkiams.
 Žmogaus auginamų gyvūnų rūšių skaičius yra labai mažas palyginus su skaičiumi rūšių natūralioje ekosistemoje. Agroekosistemoje taip pat sumažėja ir dirvožemio fauna. Intensyvios žemdirbystės dirvožemyje randama apie 35-55 proc. mažiau nariuotakojų grobuonių, kurie kovoja prieš augalų žaladarius, o sliekų sumažėja net 77 proc.
 Agroekosistema nuo natūralios ekosistemos skiriasi tuo, kad ji negali savaime reguliuotis, o jos stabilumą nulemia intensyvus ir dažnas technogeninis poveikis. Taigi, agroekoisitema yra nestabili ir, priešingai nei natūrali ekosistema, negali išsilaikyti be aktyvios žmogaus globos. Agroekosistemoje kultivuojamos augalų bei gyvūnų rūšys ir veislės tik dirbtinai palaikomos atrankinėje būsenoje. Dirbtinai išvestos produktyvios veislės sunkiau prisitaiko ir pasižymi blogesniu atsparumu nepalankiems aplinkos veiksniams – sausrai, šalčiui ir kt. Neglobojant agroekosistemos augalai ir gyvūnai negali atlaikyti kovos už būvį su laukinėmis rūšimis, nes jų būsena yra tolima nuo pirmykštės būsenos natūralioje ekosistemoje.
 Agroekosistemai, kad ji išsilaikytų, nepakanka vien Saulės energijos. Būtinos yra papildomos energijos sąnaudos, kurios turi užtikrinti būtinas sąlygas kultivuojamų rūšių auginimui. Reikalingos neorganinės trąšos, pesticidai, drėkinimas, įvairi žemės ūkio technika. Ekologiniame ūkyje, lyginant su chemizuotu ūkiu, derliaus energinė vertė yra apie 7 kartus didesnė nei sąnaudos, nors derlius ir gaunamas mažesnis.
 Agroekosistemai būdinga tai, kad nemaža dalis pirminės produkcijos iš jos pašalinama. Taigi medžiagų apytakos cikle lieka tik maistui nenaudojamos augalų dalys. Nė viena ekosistema Žemėje nėra visiškai uždara, bet natūralioje ekosistemoje pirminė augalų produkcija yra naudojama daugelyje mitybos grandžių ir vėl joje sugrįžta į medžiagų apytakos ciklą skaidytojams mineralizavus organines medžiagas. Agroekosistemoje derlius atskiriamas nuo jo gamtinių, natūralių naudotojų, jis perkeliamas į kitas ekosistemas, o su derliumi iškeliavę augalų maisto medžiagos pakeičiamos dirbtinėmis neorganinėmis trąšomis. Taip yra nuskurdinama sistema, nutraukiamos mitybos grandys, išbalansuojama bendrija.
 Būtina sąlyga agroekosistemos egzistavimui pasidarė dirbtinis žemės ūkio augalų kenkėjų skaičiaus reguliavimas. Natūraliai gamtoj vykstantys procesai nepatenkina ūkinių, ekonominių interesų. Todėl žemės ūkyje kaskart intensyviau naudojami vis toksiškesni pesticidai.
Šiandien ypatingai svarbu sustiprinti vidinius agroekosistemų rezervus. Tačiau labai pavojinga supaprastinti gamtinę įvairovę, visą natūralią ekosistemą. (1, 36)

Produkcinis procesas

Produkcinis procesas – tai unikalus reiškinys, kuriame glaudžiai sąveikauja gamtiniai bei antropogeniniai faktoriai. Iš tikrųjų, jeigu natūraliose ekosistemose pusiausvyra pasiekiama rūšinės joje gyvenančių organizmų įvairovės dėka, tai agroekosistemoje tokia pusiausvyra iš esmės neįmanoma. Tad, mineralinės bei organinės medžiagos išnešimas turi būti kompensuojamas tręšimu, o rūšinė įvairovė palaikoma sėjomaina. Bet visiška harmonija agroekosistemoje yra nepasiekiama.
Dar sunkesnė ir neišspręsta problema – eliminavimas iš dirvožemio arba neutralizacija kenksmingų junginių, atsirandančių pesticidų bei herbicidų panaudojimo pasėkoje. Pats šių priemonių panaudojimo poreikio atsiradimas – tai gamtinės pusiausvyros pažeidimo pasekmė.
Perėjimas prie intensyvios žemdirbystės dar labiau komplikuoja situaciją, nes mažiausieji technologinio proceso pažeidimai gali iškviesti neprognozuojamus nuostolius.
Tokių būdu žemdirbystėje vis aiškėja neatitikimas tarp didėjančio antropogeninio poveikio agroekosistemai ir jo trumpalaikių ir ilgalaikių pasekmių prognozės metodų. Darant sprendimus žemės ūkio specialistas tūri atsižvelgti į daugelį faktorių. Taip didėja ir galimų sprendimo variantų skaičius, o tikimybė padaryti teisingą artėja prie nulio.
Tokioje situacijoje agroekologinių modelių panaudojimas įgauna vis didesnę vertę. [6]

Agroekologijos samprata

Mokslo ir technikos pasiekimai atvėrė žmogui galimybes paveikti gamtą. Aštrėjo prieštaravimai tarp gamybos augimo ir aplinkos kokybės. Iškilo alternatyvos neturinti būtinybė vystant ir plečiant gamybą tausoti gamtą ir jos turtus, kad išliktų galimybė gyventi ir ateinančioms kartoms. Ryškėjo neigiami žmogaus veiklos sukelti poslinkiai žemės ūkyje : dirvožemio degradacija, biologinės įvairovės mažėjimas, didesnės materialinės ir energetinės sąnaudos, auganti aplinkos ir žemės ūkio produktų tarša, cheminėmis medžiagomis užteršto maisto sukeltos ligos. [4] Visa tai padėjo susikurti naujai mokslo šakai – agroekologijai.

Agroekologija, kaip mokslo šaka tiria natūralius ryšius tarp žemės ūkio ar su žemės ūkiu susijusių organizmų ir jų fizinės aplinkos.

Žodis agroekologija kilęs iš graikiškų žodžių agros – laukas, žemė, oikos – namas ir logos- mokslas. Vien tai leidžia suprasti, kad agroekologija apima labai platų vaizdą atspindintį žemės ūkio gamybą ir jo pasėkmes visai likusiai aplinkai.

Agroekologija pirma siejasi su žemės ūkio produkcija, žemės ūkio gamybos stabilumu, naudojimusi technologijomis ir jų poveikiu aplinkai. Kadangi svarbiausias žemės ūkyje objektas yra augalai, tai jiems skiriamas ypatingas dėmesys, bet žemės ūkis bent šiuo metu neįsivaizduojamas be gyvulių, žemės ir žmogaus. (7)
Agroekologija – ekologijos skyrius, tiriantis kultivuojamų augalų, naminių gyvulių biocenozės ryšius ir išorinių sąlygų poveikį šių ryšių susidarymui. Agroekologija apima ekologinių procesų ir žemės ūkio produkcijos sistemų studijas. Į šia sąvoką įtraukiamas ir ekonominis, aplinkosauginis bei socialinis kitimas, jo poveikis žemės ūkio produkcijos ir maisto sistemoms.
Agroekologija sistemiškai apžvelgia ir analizuoja ūkininkavimo ir maisto gamybos komponentus bei ryšius tarp jų. Ekologiniai principai panaudojami geresniam maisto sistemos struktūros bei funkcijų supratimui, taip pat ir patikimoms strategijoms ateityje kurti. Platus įvairių gamtos, žemės ūkio ir socialinių mokslų meodų spektras taikomas išteklių tausojančiam panaudojimui, ekonomiškai palankiam bei socialiai priimtinam klausimų,susijusių su įvairiomis problemomis dėl žmogaus maisto poreikio patenkinimo, sprendimui rasti. Agroekologija suteikia patikimą mokslinį pagrindą ekologiniam ūkininkavimui, maisto produktų gamybai bei perdirbimui.
Agroekologija yra svarbi ateityje pasirenkant žemės ūkio mokslinius tyrimus ir mokymą, nes remiasi sistemine perspektyva agroekosistemos intyegruotiems ir sąveikaujantiems procesams nagrinėti. Agroekologiniai tyrimai suteikia tvirtą mokslinį pagrindą priimtinesnio ekologinio žemės ūkio vystymuisi.
Agroekologija prasidėjo ekologijos ir agronomijos principams susijungus į vadinamąją augalų ekologiją. Supratimas apie ekologijos ir aplinkosauginio pagrindimo poreikį atsirado išspausdinus „Tylų pavasarį“ ( Carson, 1962), parodžiusį, koks yra žalingas ir neįtikėtinas žemės ūkyje naudojamų chemikalų poveikis. Per kitus du dešimtmečius agroekologija tapo „ agroekosistemų tyrimų pagrindų principu“.
Prasidėjusi augalų ekologija, dabar dažnai jungia ekonominius, socialinius ir ekologinius bei agronominius žemės ūkio aspektus. Tai yra svarbiausia dėl didžiulio žmogaus poveikio mūsų globalinei ekosistemai. Visų mūsų sprendimai, susiję su žemės naudojimu ir konservavimu, kitais resursais, turi tiesioginę įtaką mūsų biosferos sveikatai.
Kol dauguma žemės ūkio tyrimų yra nukreipti pavienių tyrimų linkme ar jų vietai visoje sistemoje nustatyti, agroekologiniai tyrimai nagrinėja visos ūkininkavimo sistemos funkcijas. Agroekologija neanalizuoja pavienio ūkio ar įmonės, bet aiškinasi, kaip tos įmonės kartu integruotai ir pelningai gali didinti ūkio produktyvumą. Užuot naudojęsi vien tik augalininkystės ir gyvulininkystės rodikliais ir duomenimis, kaip tie rodikliai atsispindi ūkio pajamose, tyrinėtojai nagrinėja, koks yra sistemos poveikis šeimai, gyvenančiai tame pačiame ūkyje, kraštovaizdžiui ir kaimo bendruomenei. Taip pat kai kurie tyrimai gali būti nukreipti į atskiras produkcijos gamybos sritis, nagrinėti, kokios yra perspektyvos ir kaip jos gali atrodyti bendrame žemės ūkio produkcijos ir maisto sistemos kontekste. Ūkininkavimo ir maisto sistemos gali būti nagrinėjamos skirtingais lygmenimis.Tyrimų pavyzdžiai apima:
• maisto medžiagų judėjimą daugianarėse ir ilgametėse sėjomainose;
• integruotą ūkio, krastovaizdžio ar regioninio lygio augalų apsaugą;
• įprastinės ir ekologinės žemės ūkio sistemos palyginimą;
• ekonominę neperdirbtų ir perdirbtų produktų pardavimo naudą ūkiui ir bendruomenei, regioniniam maisto ir gamtinių išteklių naudojimui bei patenkinamos strategijos įtaką pajamoms bei gyvenimo lygiui;
• žemės ūkio ir maisto politiką ir jos poveikį maisto prieinamumui, regioninėms maisto sistemoms, tausojančiam ilgalaikiam išteklių naudojimui.
Šių pavyzdžių charakteristikos yra nukreiptos į visą sistemą, o ne į atskirų jos komponentų nagrinėjimą bei įvairiapusį tyrimą. (2, 3psl.)
Kogero tiksliausias ir konkrečiausias agroekologijos apibrėžimas būtų šis. Agroekologija tai gamtos mokslas, nagrinėjantis sąveiką kultūrinių augalų su piktžolėmis, kenkėjų bei mikroorganizmų populiacijomis, o taip pat energijos ir masės apykaitos procesus, fiziko-chemines ir biologines mineralinių bei organinių junginių transformacijas vykstančias agroekosistemoje. (6)

Pagrindiniai agroekologijos principai ir tikslai

Siekiant žmogaus veikla kuo mažiau pakenkti gamtai ir pačiam žmogui reikėtų laikytis tam tikrų agroekologijos principų:
• saugoti mus supančią aplinką (nenaudoti sintetinių pesticidų, trąšų, vaistų ir kitų cheminių medžiagų, tinkamai tvarkyti ir naudoti organines atliekas, prieš piktžoles, ligas ir kenkėjus naudoti agrotechnines priemones ir natūralius gamtoje gyvenančius jų priešus);
• kurti ir palaikyti uždarus maisto medžiagų ( anglies, azoto ir kt.), apytakos ciklus apykaitinių procesų grandinėje – dirva – augalai – gyvūnai vystant mišrius augalininkystės – gyvulininkystės ūkius;
• išsaugoti ir didinti dirvožemio derlingumą (pasirinkti galimai didesnę augalų įvairovę, augalus auginti sėjomainoje, naudoti organines trąšas);
• taupiai naudoti materialinius ir energetinius išteklius (auginti ankštinius augalus, kaip azoto šaltinį, minimalizuoti žemės dirbimą ir kt.). [8]
• Saugoti gamtos išteklius;
• Taupyti vandens atsargas;
• Taupyti vandenį;
• Taupyti išlaidas;
• Kiek ymanoma minimalizuoti gamtos trikdymą
• Šviesti visuomenę. [9]
Reikalavimai ekologinių produktų gamybai, nepriklausomai nuo šalies, visoje ES yra vienodi. Norintys verstis ekologiniu ūkininkavimu mūsų šalyje privalo laikytis ES reglamento ir žemės ūkio ministro patvirtintų Ekologinio žemės ūkio taisyklių. Taisyklės suderintos su ES reglamentais. Šios taisyklės numato ekologiškų produktų gamybos, perdirbimo, gabenimo, saugojimo, realizavimo taisykles produktams, kurie vadinami ekologiškais produktais ir ženklinami ekologiškų produktų ženklu.
Taisyklėse yra šie skyriai: ekologiškų produktų sertifikavimas, aplinkos sąlygų vertinimas, augalininkystės, gyvulininkystės, specialioji produkcija; ekologiškų produktų perdirbimas; realizacija, ženklinimas. ).
Agroekologijos tikslai:
• ūkininkavimo sistemoje kurti ir palaikyti uždarus biologinius ciklus;
• palaikyti ir didinti ilgalaikį dirvožemio derlingumą ;
• taupiai naudoti materialinius ir energetinius išteklius, teikti pirmenybę atsinaujinantiems resursams;
• auginti gyvulius taip, kad jų laikymo sąlygos atitiktų jų prigimtines savybes;
• mažinti aplinkos taršą ;
• išsaugoti biologinę įvairovę ;
• gaminti pakankamą kiekį aukštos kokybes, dideles maistinės vertes žemes ūkio produktų ;
• išsaugoti ekologiškų maisto produktų natūralias savybes juos saugant ir
• perdirbant; (3)

Ekologinis ūkininkavimas

Ekologinis ūkininkavimas yra pagrįstas tausojančio ūkininkavimo idėjomis (svarbus žemės ūkyje skleidžiamos taršos mažinimas, dirvožemio gyvybingumo užtikrinimas, biologinės įvairovės išsaugojimas ). Jis agronominiu požiūriu yra panašus į įprastinius ūkius, tačiau skiriasi nuo jų tuo, kad ekologinis žemės ūkis privalo laikytis griežtų Ekologinio žemės ūkio taisyklių, o šių ūkių produkcijai taikoma kilmės sertifikacija.
Ekologinis žemės ūkis turi 2 pagrindines kryptis:
Ekologinė žemdirbystė – tai tokia ūkininkavimo sistema, kai nenaudojamos sintetinės trąšos ir pesticidai, o taikomos technologijos pagrįstos augalų įvairove, sėjomainomis, natūralios kilmės mineralinių ir organinių trąšų naudojimu, natūraliais piktžolių, ligų ir kenkėjų kontrolės metodais.
Augalininkystės produkcija yra ekologinės gamybos ūkio pagrindas. Ji gali būti tiesiogiai realizuojama arba naudojama gyvulininkystėje, bitininkystėje, grybininkystėje ir kitur.
Ekologinė gyvulininkystė – tai neatskiriama ekologiškai ūkininkaujančių ūkių dalis, kur gyvuliai ir paukščiai auginami atsižvelgiant į jų fiziologiją, elgesį, paveldimus poreikius, aprūpinant pakankamu kiekiu geros kokybės ekologiškais pašarais ir tinkama veterinarine priežiūra. Ekologinę gyvulininkystę galima vystyti tik turint žemės.
Darnus ryšys tarp ekologinės augalininkystės ir gyvulininkystės yra subalansuotos plėtros pagrindas. Ypač svarbu rasti tinkamą santykį tarp ūkyje išauginamų pašarų ir laikomo gyvulių skaičiaus.
Ekologinio ūkio produktas tai didelės vertės, neužteršti sintetinėmis cheminėmis medžiagomis produktai, pasižymintys geresnėmis skonio, aromatinėmis bei technologinėmis savybėmis nei įprastiniai. Tai pasiekiama žemės ūkio augalus ir gyvūnus auginant sertifikuotuose ekologiniuose ūkiuose, kur kontroliuojamos produktų gamybos technologijos, paremtos ekologinio žemės ūkio principais ir taisyklėmis. Ekologiškų produktų gamybai ir perdirbimui nenaudojami sintetiniai priedai.
Ekologinis žemės ūkis skiriasi nuo kitų ūkininkavimo būdų tuo, kad ekologinės gamybos ūkiai privalo laikytis griežtų ekologinio žemės ūkio taisyklių, o šių ūkių produkcijai taikoma kilmės sertifikacija. Produktų sertifikavimas ir ženklinimas padeda pirkėjams juos atskirti rinkoje, o tai didina jų paklausą. Tik sertifikuoti ūkiai ir įmonės gali realizuoti produktus, paženklintus ekologiškų produktų ženklu. (3)

Išvados

Agroekologija tai harmoninga sistema apjungianti daugelį gamtos mokslų. Ja siekiama uždaro, tęstinio energijos ir maisto medžiagų apytakos ciklo, apsaugoti gamtą nuo užteršimo, aprūpinti vartotojus sveiku maistu, nekenkiančiu organizmui bei kitų naudingų aplinkai ir žmogui tikslų. Kitais žodžiais apibūdinant – siekiama darnaus žmogaus ir gamtos „bendradarbiavimo“.
Šis mokslas sparčiai vystosi ir jam numatomos dideles perspektyvos ateityje. Lietuvoje, kaip ir Europos Sąjungoje, tai yra aktualu ir tam skiriamos dideles investicijos.
Naudoti informacijos šaltiniai

1. Dalia Marija Brazauskienė „ Agroekologija ir chemija“, leidykla :Naujasis lankas , Kaunas 2004m.
2. Andželika Dautartaitė, Romualdas Zaleckis „Agroekologijos įvadas: paskaitų konspektas MF studentams“, LŽŪU leidybinis centras, Kaunas, 2000m.
3. http://www.speros.lt/go/13195/ekologinis-%C5%BEem%C4%97s-%C5%ABkis.html 2006-03-15
4. http://www.speros.lt/kat/zemes-ukis/speros/ 2006-03-15
5. http://lt.wikipedia.org/wiki/Ekosistema 2006-04-04
6. http://www.ik.ku.lt/~nataly/Agromodeliavimas/mokmedz_index.html 2006–03- 20
7. Agroekologijos paskaitų konspektai 2006 m.
8. http://www.organic.lt/lt/pages,id.45 2006–03- 20
9. http://www.agroecology.org/principles/princlist.htm 2006–04-07

Leave a Comment