Kiaulių veislių įvairovė ir jų reikšmė gyvulininkystėje

Turinys

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………..3Kiaulininkystės raida Lietuvoje. Lietuvos vietinių kiaulių veislė……………………………………4Lietuvos baltosios kiaulės…………………………………………………………………………………………..5Svarbiausios pramoninės kiaulių veislės………………………………………………………………………6Diurokai…………………………………………………………………………………………………………………..7Didžiosios baltosios kiaulės (jorkšyrai)………………………………………………………………………..8Landrasai…………………………………………………………………………………………………………………9Pjetrėnai………………………………………………………………………………………………………………….10Kiaulių reikšmė gyvulininkystėje……………………………………………………………………………….11Išvados……………………………………………………………………………………………………………………13Literatūra………………………………………………………………………………………………………………..14ĮvadasNors kiaulių veislių skaičius kinta ir sunku nurodyti, kiek jų tiksliai yra, iki šiol užfiksuota daugiau kaip 500 įvairių kiaulių veislių. Gana svarbiomis iš jų laikomos apie 70 veislių, iš kurių dauguma auginamos Azijoje ir Okeanijoje bei Amerikoje. Daugiau kaip 300 veislių yra antraeilės ir retos. Nors Europoje buvo priskaičiuojama daugiausia kiaulių veislių (274 veislės), bet tarp jų yra ir daugiausia išnykusių (114 veislių). Dar apie 116 Europos kiaulių veislių priskiriamos antraeilėms ir retoms veislėms. Tokios pagrindinės veislės, kaip didžioji baltoji ar landrasai, dėl labai plataus savo paplitimo, skirtingos selekcijos ir izoliuoto veisimo įvairiose šalyse išsiskaido į atskiras veisles ar veislių atšakas. Vienu atveju jos apibūdinamos kaip skirtingos veislės, o kitu – kaip skirtingi tos pačios veislės tipai ar veislės atšakos. Be to, šias veisles kryžminant su įvairių šalių vietinėmis ir kitomis veislėmis, dar susiformavo nemažai veislių, tarp kurių yra ir mūsų Lietuvos baltosios kiaulės. (Žurnalas Mano ūkis 2010m. ISBN 9955963004 52 psl. 34psl.) Be Lietuvos baltųjų, šalyje laikomos didžiųjų baltųjų, jorkšyrų, landrasų, diurokų ir pjetrenų veislių kiaulės bei jų mišrūnai. Taip pat yra atkurta Lietuvos vietinių kiaulių veislė. Šiame referate norėčiau trumpai pašnekėti apie pagrindines Lietuvoje laikomas kiaulių veisles bei kiaulininkystės vaidmenį gyvulininkystėje.

 Kiaulininkystės raida Lietuvoje. Lietuvos vietinių kiaulių veislėLietuvos vietinės kiaulės veislė, kilusi iš Lietuvos. Ši veislė susiformavo lietuvių etninėse žemėse, veikiamos natūralios atrankos ir kai kurių į Lietuvos dvarus įvežtų kiaulių.

Tai archajinė kiaulių veislė, kuri yra viena seniausių Europoje. Jos archajiškumo bruožas – karoliukai po kaklu. Nors po Antrojo pasaulinio karo jų dar buvo gana daug (ypač krašto pietryčiuose), tačiau iš stambių fermų, platinant Lietuvos baltųjų paršelius, sparčiai nyko ir XX a. pabaigoje jų buvo likę tik pavieniai gyvuliai, kurie ir toliau kryžminami su kitų veislių kiaulėmis. Todėl 1993 m.Lietuvos gyvulininkystės instituto organizuotų prof. J. Šveisčio vadovaujamų ekspedicijų metu pavyko ne tik aptikti, bet ir surinkti negiminingų su vietinių kiaulių požymiais paršelių, iš kurių buvo suformuota pilnos genealoginės struktūros banda ir atkurta Lietuvos vietinių kiaulių mini populiacija Lietuvos gyvulininkystės institute. Iki tol joks veislinis-selekcinis darbas nebuvo vykdomas. Tačiau nuo pat pirmų Lietuvos vietinių kiaulių vadų, atvestų Lietuvos gyvulininkystės institute, visi gyvuliai identifikuojami, registruojami, vykdoma jų produktyvumo kontrolė tiek Instituto fermoje, tiek ir kiaulių kontrolinio penėjimo stotyje. Remiantis Institute sukauptais duomenimis, 1998 m. buvo parengtas Lietuvos vietinių kiaulių veislinis-selekcinis planas, Lietuvos vietinių kiaulių vertinimo taisyklės. Lietuvos gyvulininkystės instituto vietinių kiaulių banda pripažinta Lietuvos vietinių kiaulių veislynu, kuriame palaikomas stabilus 150–200 vietinių kiaulių skaičius, tačiau tai vienintelė vietinių kiaulių banda. Pas gyventojus galima aptikti tik pavienių vietinių kiaulių, kurių dalis yra gaunamos skaidantis veisiamų kiaulių požymiams arba yra įsigytos jau iš Gyvulininkystės instituto bandos. Nors jau yra sukaupti kelių Lietuvos vietinių kiaulių kartų kilmės ir produktyvumo duomenys, kilmės knyga kol kas neparuošta. Dėl mažo identifikuotų-registruotų vietinių kiaulių skaičiaus, nuolatinio monitoringo ir tiesioginės Lietuvos gyvulininkystės instituto priežiūros, Lietuvos vietinių kiaulių būklę galima laikyti kritine-palaikomąja su stabiliai palaikomu minimaliu gyvulių skaičiumi. Lietuvos vietinės kiaulės yra vidutinio ilgio, tvirto kūno sudėjimo, nereiklios laikymo ir šėrimo sąlygoms, ramaus būdo. Jos įvairių spalvų – baltos, juodos, rusvos, bet daugiausia – deglos, tiek ilgų, tiek trumpų ausų. Ryškiausias skiriamasis morfologinis požymis – karoliukai po kaklu.
Vietinės kiaulės yra lašininio tipo, mažiau reiklios šėrimo ir laikymo sąlygoms, nejautrios tiesioginiams saulės spinduliams, todėl tinka ganyti. Jų oda storesnė ir apaugusi ilgesniais šeriais negu Lietuvos baltųjų. (Žurnalas Mano ūkis 2008m. ISBN 9955863002 52 psl. 31psl.)Lietuvos baltosios kiaulėsPo pirmojo pasaulinio karo prasidėjęs Lietuvos vietinių kiaulių gerinimas su didžiųjų ir vidutinių baltųjų, edelšveinų, berkšyrų ir vietinėmis danų kiaulėmis kartu buvo ir Lietuvos baltųjų kiaulių veislės formavimosi pradžia, nors veislė pripažinta daug vėliau, – 1967 metais. Po Antrojo pasaulinio karo toliau vykdant išlikusių kiaulių atranką, suformavus veislės genealoginę struktūrą ir veislines bandas, buvo galutinai suformuota bekoninio tipo Lietuvos baltųjų kiaulių veislė, kuri pramoninio kryžminimo deriniuose naudotina kaip motininė veislė.Lietuvos baltosios kiaulės gerai prisitaikiusios prie vietinių sąlygų. Dar aštuntojo dešimtmečio pabaigoje dvi iš penkių veislės grupių-populiacijų buvo gerinamos Švedijos jorkšyrais bei vokiečių landrasais. 2003 m. galutinai atsisakius Lietuvos baltųjų kuilių, jų vietą užėmė importuoti didžiųjų baltųjų veislės kuiliai. Anksčiau turėti tipai buvo sujungti į bendrą pagerintą tipą, veisiamą atviros populiacijos principu. Atviros populiacijos veislinio prieauglio, įvertinto ūkiuose ultragarsiniu aparatu „Piglog 105“, lašinių storis – 14,1 mm (FAT1) ir 13 mm (FAT2), o raumeningumas – 56,7 %.Siekiant išsaugoti Lietuvos baltąsias kiaules kaip originalią veislę ir jos genetinius išteklius palaikant minimalią uždarą populiaciją, saugomas Lietuvos baltųjų kiaulių senasis genotipas, todėl yra dvi atskiros Lietuvos baltųjų kiaulių populiacijos: atvira, gerinama naudojant didžiuosius baltuosius kuilius, ir uždara, sauganti Lietuvos baltųjų, kaip originalios veislės, genetinius išteklius.Dabar yra tik apie 50 žinomos kilmės ir veisiamų grynuoju veisimu senojo genotipo Lietuvos baltųjų paršavedžių, bet didėjant paklausai kiaulių skaičių padidinti nebūtų sunku. (Žurnalas Mano ūkis 2004m. ISBN 9952861007 50 psl. 28psl.)Svarbiausios pramoninės kiaulių veislės
Dabar Europoje svarbiomis, labiausiai pagerintomis ir naudojamomis pagrindinėje (industrinėje) kiaulienos gamyboje, laikomos tik 4–5 veislės. Tai didžiosios baltosios (jorkšyrai), landrasai, diurokai, pjetrėnai ir hempšyrai. Vienose šalyse svarbesne veisle laikomi pjetrėnai, o kitose hempšyrai (Švedija).Pagrindine pažangios kiaulininkystės kryžminimo sistema išlieka hierarchinė, dar vadinama piramidine, su veislių branduolių, veislinės medžiagos dauginimo ir kiaulių auginimo mėsai pakopomis. Neįdiegus šios sistemos, gana dažnai taikomas paprastesnis, vadinamasis criss cross kryžminimo būdas. Šiuo atveju paršavedės pasirenkamos iš atsitiktinių, kartais net ir nežinomų derinių, pagrindinį dėmesį sutelkiant į naudojamų kuilių vertę.Norint gauti motininę formą, dažnai įvardijamą kaip F1, paprastai kryžmintinos didžiųjų baltųjų ir landrasų kiaulės. Pastebėta, kad Lietuvoje laikomos paršavedės, turinčios landrasų genų, pasižymi didesniu vislumu.Didžiausias dėmesys skirtinas tėvinių linijų kuiliams, kurie hibridams turi perduoti ypač gerą skerdenų kokybę, spartų augimą ir efektyvų pašarų naudojimą. Plačiausiai naudojami ir siūlomi landrasų x diurokų kuiliai. Naudojami diurokų x pjetrėnų, diurokų x hempšyrų ir grynaveisliai šių veislių kuiliai.Pasirenkant kuilius reikia nepamiršti, kad didelio raumeningumo pjetrėnų mėsos kokybė yra prastesnė. Diurokų veislė selekcionuojama, siekiant padidinti riebalų kiekį raumenyse, todėl diurokai vertinami dėl geros mėsos kokybės. Specialiai atrinktos landrasų linijos pasižymi puikiais skerdenų rodikliais. Be to, kai kuriose šalyse, kuriose visuomenė itin nusistačiusi prieš kuiliukų kastravimą, tikimasi, kad landrasų kuiliai gali būti tinkamesni ir šiuo atžvilgiu, nes specifinis kuilio kvapas mėsoje kartu su kitais veiksniais priklauso ir nuo veislės.Prieštaringiausiai vertinami mūsų šalyje nepaplitę hempšyrai. Šios veislės kuiliai, kaip tėvinė forma, yra populiarūs Švedijoje. Nors hempšyrų skerdenos yra laikomos prastesnės kokybės, švedai įsitikinę, kad šios veislės kuiliai gerina šviežios mėsos sultingumą ir skonines savybes, tačiau pripažįsta, kad tokia mėsa mažiau tinka perdirbti. Teigiama, kad hempšyrai padidina RN alelių dažnį. Prancūzijoje, kur daugiau vartojama perdirbtos mėsos, priešingai, veislininkystės organizacijos stengiasi eliminuoti iš veislės RN alelius. . (Žurnalas Mano ūkis 20011m. ISBN 9952861007 52 psl. 30psl.)Diurokai
Diurokai – kiaulių veislė išvesta JAV, kilmė ne visai aiški. Manoma, kad gali būti išvesta iš į JAV patekusių Gvinėjos kranto rusvai rudų ar ispanų bei portugalų atvežtų kiaulių, ar rusvo tipo berkšyrų, iš kurių pirmiausia susiformavo du rudų kiaulių tipai. Toliau vykdant šių tipų selekciją buvo sukurta diurokų veislė.Kiaulės stambios, stiprios konstitucijos. Jų šeriai – nuo šviesiai auksinės iki tamsiai rudos spalvos, ausys – nulėpusios. Kiaulės labai intensyviai auga, yra labai raumeningos. Diurokų lašiniai nestori, todėl tai viena perspektyviausių tėvinių veislių, nes gauti mišrūnai pasižymi aukštos kokybės skerdenomis ir mėsa. Norint padidinti hibridinių paršavedžių ištvermingumą, diurokus bandoma panaudoti kaip tarpinę veislę ar įterpti jų genų į motinų linijas. Diurokai vertinami dar ir todėl, kad jų raumenyse esantys riebalai pagerina mėsos kokybę. Aukštos veislinės vertės diurokus auginaKanada ir JAV. Šiuo metu yra išvesta ir baltų diurokų, pagal DNR testą išskyrus homozigotinius individus, nes pramonė labiausiai pageidauja baltos spalvos kiaulių, bet balti diurokai plačiau nepaplito. Lietuvoje veisiamų diurokų vidutinis paros prieaugis 2005 m. – 815 g, sunaudojant 2,68 p.v., lašinių storis – 12 – 15 mm, o raumeningumas – 58,8 %.

 Didžiosios baltosios kiaulės (jorkšyrai)Didžiosios baltosios kiaulės (arba Jorkšyrai) tai kiaulių veislė išvesta Anglijoje, Jorkšyro grafystėje senąsias stambias ištvermingas vietines kiaules kryžminant su kitų veislių kiaulėmis. Veislė pripažinta 1868 m. Šios veislės kiaulės yra viena iš labiausiai pasaulyje paplitusių veislių. Įvairių šalių jorkšyrai yra didžiųjų baltųjų kiaulių palikuonys. Didžiajai daliai įvairiose šalyse išvestų veislių yra įlieta didžiųjų baltųjų kiaulių kraujo.Didžiosios baltosios kiaulės yra stambios, baltos (rožinės spalvos oda ir balti šeriai), stačiomis ausimis, ilgos su dideliais kumpiais, pasižymi stipria konstitucija, vislios, gerai prisitaiko prie įvairių klimatinių sąlygų. Jų skerdenose būna 55-60 % liesos mėsos, nors seniau jos buvo gana riebios. Paskutinius 40 metų vykdant intensyvią atranką veislė tapo viena iš liesiausių veislių. Kiaulės subręsta per 180 dienų, jų vadų dydis 11-13 paršelių ir savo vislumu didžiosios baltosios nusileidžia tik Meišano veislės kiaulėms. Jos gali būti naudojamos kaip motininė ar tėvinė veislė. Dėl plataus paplitimo ir skirtingos selekcijos įvairiose šalyse didžiosios baltosios gana žymiai skiriasi.

Lietuvoje auginama daug Švedijos jorkšyrų, o taip pat PIC kompanijos, Danijos, Vokietijos, Prancūzijos didžiųjų baltųjų, Norsvino ir Hypor jorkšyrų. VKVS duomenimis didžiosios baltosios per 160 dienų vidutiniškai pasiekia 92 kg svorį, jų vidutinis lašinių storis – 13 mm, o vidutinis raumeningumas yra 57,6 %.Didžiosioms baltosioms priskiriamos Vokietijos, Anglijos, Danijos, Olandijos ir kitų šalių selekcijos didžiosios baltosios, jorkšyrams – Švedijos, Norvegijos, Olandijos ir kitų šalių selekcijos jorkšyrai.

 LandrasaiLandrasų veislių kiaulės, yra vienos iš labiausiai paplitusių šiuolaikinių kiaulių veislių iš rinkos išstumiančių kitas vietines kiaules. Išplitimas ir izoliuotas jų veisimas įvairiose šalyse bei stambiose kiaulininkystės kompanijose Lietuvoje veisiamų skirtingų landrasų ir didžiųjų baltųjų veislių kiaulaičių auginimo skirtingomis sąlygomis, taikant skirtingų krypčių ir intensyvumo atranką, suformavo daug skirtingų landrasų ir didžiųjų baltųjų (jorkšyrų) populiacijų, kurios dažniausiai vadinamos skirtingomis veislėmis pagal šalių, kuriose yra veisiamos, pavadinimus arba šių veislių poveislėmis ar atmainomis. Bandant grupuoti įvairių šalių landrasus, Europoje veisiami landrasai apibūdinami kaip skandinaviško (ilgi) ir belgų- olandų bei vokiečių (trumpesni, bet ypatingai didelio raumeningumo) tipo landrasai. Į Lietuvą buvo įvežta įvairių šalių ir kompanijų landrasų ir Didžiųjų baltųjų (jorkšyrų). Landrasai dabar sudaro apie 42%, visų Lietuvoje veisiamų veislinių kiaulių.Pramoninio kryžminimo deriniuose landrasai naudojami tiek kaip motininė, tiek ir kaip tėvinė forma. C.Whitlemore nuomone, kryžminimo deriniuose skandinavų landrasai labiau tinka kaip motininė forma, o belgų-olandų-vokiečių – kaip tėvinė. Paskutiniu metu Lietuvoje visų landrasų duomenys registruojami nenurodant jų kilmės šalies. Be to, dauguma įvairių šalių selekcijos landrasų Lietuvoje ir neveisiami izoliuotai. Kitų šalių selekcijos genetinės medžiagos savo bandoje nenaudoja nebent tik norvegų landrasus veisiantis ūkis. Tai, gal būt, yra viena iš daugelio priežasčių, lemiančių, kad Lietuvoje Norvegijos landrasai naudojami kaip viena pagrindinių tėvinių veislių įvairiuose pramoninio kryžminimo deriniuose ir įvairiuose landrasų bandose. (Gyvulininkystė. Mokslo darbai. 2007. 49. P. 14–23 ISSN 1392-6144)

. PjetrėnaiVeislė išvesta 1920 m Belgijoje. Šios veislės kiaulių spalva – degla (pilkai balta, su netvarkingai išsimėčiusiomis tamsiomis dėmėmis). Šios kiaulės ypač raumeningos, stambiais kumpiais, bet labai lepios, silpnos konstitucijos, jautrios stresui. Kadangi streso genas susijęs su genais, sąlygojančiais aukštą raumeningumą, eliminuoti streso genus ir išlaikyti itin aukštą raumeningumą sunku. Iki 1950 m. veislė buvo laikoma vietine, tačiau išaugus liesos kiaulienos poreikius, ji ėmė sparčiai populiarėti. Pjetrenų augimo intensyvumas, lyginant jį su kitomis tėvinėmis veislėmis, yra mažesnis. Vokietijoje, turinčioje didžiausią veisiamų pjetrenų populiaciją, vidutinis prieaugis, skaičiuojant jį nuo gimimo, yra 537 g, arba net 98 g mažesnis negu didžiųjų baltųjų, o raumeningumas – 61%. Belgijoje pjetrenų populiacijos vidutinis kuilių raumeningumas, nustatytas ultragarsiniu aparatu „Piglog 105“, yra net 68,7%. Dėl lepumo ir kuilių kritimo pavojaus labai dažnai naudojami pjetrenų ir kitų veislių mišrūnai kuiliai. Tačiau 2005 m. Belgija eksportavo net 30% daugiau grynaveislių pjetrenų negu 2004 m. Pjetrenų populiarumą didina įsigalinti dar nepatvirtinta nuomonė, kad pjetrenų terminaliniai kuiliai padidina skerdžiamų hibridų gyvybingumą ir padeda sumažinti hibridinių paršelių PMWS (nujunkytų paršelių multisisteminis netekimo sindromas) pasireiškimą. Lietuvoje veisiamų pjetrenų, 2005 m. lašinių storis buvo12,3mm, o raumeningumas – 58,8%. (http://www.lgi.lt/files/info/Zootechniko_zinynas.pdf žiūrėta 2013 02 27) Kiaulių reikšmė gyvulininkystėje2009 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo laikoma 897,1 tūkst. kiaulių, arba 20,4 proc. mažiau nei 2007 m. pradžioje. Tokį kiaulių skaičiaus sumažėjimą sąlygojo 2007 m. ir 2008 m. pradžioje nepalankios jų supirkimo kainos bei nuolatinis kiaulienos importas. Nors dar daug gyventojų laiko po keletą kiaulių savo reikmėms, didžiausios jų grupės yra sukoncentruotos stambiuose kompleksuose ir veislynuose. Bendroje mėsos gavyboje 2007 m. kiauliena sudarė 45 proc. Per 2001–2007 m. šios mėsos suvartojimas išaugo nuo 25 iki 34 kg vienam gyventojui per metus. Tai dar kartą įrodo, kad šalyje kiaulių auginimas yra tradicinė gyvulininkystės šaka.
2008 m. pabaigoje veislynuose laikyta apie 13 proc. visų kiaulių. Apie 21 proc. visų kontroliuojamų grynaveislių kiaulių sudarė Lietuvos baltosios, 34 proc. – didžiosios baltosios (jorkšyrai), 40 proc. – landrasai, likusią dalį (apie 5 proc.) – Lietuvos vietinės, diurokai ir pjetrenai (Rimkevičius ir kt., 2009). Be to, yra 5 sėklinimo centrai, kuriuose laikomi visų mūsų šalyje turimų veislių kuiliai-reproduktoriai spermai gauti. Todėl kiaulių augintojai (ypač individualūs), neturintys arba nenorintys laikyti veislinių kuilių, privalo naudotis sėklinimo paslaugomis.( Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. 2009. 3 (16). 139–144 ISSN 1648-9098)Kiaulių maro metu (2011m.), kai eksportas iš Lietuvos buvo uždarytas, kas mėnesį dėl to, kad Rusijos siena gyvoms kiaulėms yra uždaryta, sektorius prarado po 4 mln. Lt. Visą laiką kiaulininkystė Lietuvoje buvo antroji žemes ūkio šaka, turinti senas tradicijas. Kiaulienos gamybos apimtys pastebimai didesnės už kitų gyvūnų mėsos gamybą. Pas mus kiaulienos suvartojama apie 40 kg vienam gyventojui per metus (bendras mėsos suvartojimas – 71 kg) ir šis skaičius turi tendenciją didėti. Pagal 2003 m. visuotinį žemės ūkio surašymą šalyje beveik 160 tūkst. ūkių augino per 1 mln. kiaulių. 2005 metų pabaigoje – 60 tūkst. daugiau. Vidutiniškai vienam ūkiui teko beveik po 7 kiaules. Beveik 40 proc. kiaulių auginama pusiau natūriniuose ūkiuose, iš kurių mėsos perdirbimo įmonės paprastai kiaulių nesuperka. Bendroje žemės ūkio produkcijos struktūroje kiaulių auginimas sudaro 11,4 %. Tai 2,5 karto daugiau nei auginama galvijų ir paukščių. Lietuvos gyventojai šeštadalį maistui numatytų išlaidų skiria mėsai ir jos produktams įsigyti. Daugiausia perkama kiaulienos, mažiau paukštienos ir jautienos. Tokią struktūrą lemia nacionalinės vartojimo tradicijos. Lietuvos kiaulininkystės ūkiai augina geros skerdenų kokybės kiaules, kas leidžia jiems konkuruoti su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Per 2002-2005 metus investicijos į mėsos pramonės įmones sudarė apie 350 mln. Lt, iš jų per 149 mln. Lt – parama iš Europos Sąjungos ir nacionalinio biudžeto. Dauguma įmonių įsteigtos kaimo vietovėse, tad jų plėtra ar darbo sąlygų gerinimas tiesiogiai atsiliepia ir kaimo gyventojams. ( Melnikienė R. ir kt. Lietuvos žemės ir maisto ūkis 2005. – Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2006 m.). Šiuo metu Lietuvoje stambiausia kiaulių augintoja yra danų bendrovė „Saerimner”. Nuo 1999 m. „Saerimner” į kiaulininkystės ūkius investavo 190 mln. litų.
Tam kad išauginti 1 mln. kiaulių, reikia apie 6000 darbo vietų, kas leidžia valstybei papildomai gauti apie 54 mln. Lt pajamų mokesčio ir apie 108 mln. Lt PVM bei 36 mln. Lt pelno mokesčio per metus.Lietuvoje kiaules auginančiuosius galima suskirstyti į dvi dideles grupes: auginantys kiaules savo reikmėms – tai kaimo žmonės, kurie augina 1-20 kiaulių savo reikmėms, giminėms, parduoti turguje; – ūkininkai ir kiaulininkystės įmonės, kurie augina kiaules pardavimui skerdykloms, arba skedžia kiaules patys ir realizuoja mėsą, jos gaminius.Pirmoji augintojų grupė laiko apie 30 procentų visų kiaulių, o antroji apie 70 proc. Tiksliai šiuo metu pasakyti kiek laikoma kiaulių, negali net statistikos departamentas – nėra metodikos šiam skaičiui tiksliai nustatyti. Tačiau proporcijos yra tokios. Be to, kiaulės gerai pasisavina g…yvulinius ir augalinius pašarus. Tai yra visaėdis gyvulys. Taip pat gerai prisitaiko prie klimato sąlygų. Kiaulienoje daug pilnaverčių baltymų, turinčių visų nepakeičiamųjų aminorūgščių, mineralinių medžiagų ir B grupės vitaminų. Kiauliena yra kaloringiausia ir maistingiausia mėsa. Kilograme šios mėsos vidutiniškai yra 2700 kcal., o kilograme jautienos–1580. Kiauliena tinka sūdyti ir rūkyti. Iš jos galima pagaminti daug įvairių gaminių: kumpių, dešrų, skilandžių, vyniotinių ir t.t. Pramonėje naudojama kiaulių oda, šeriai, kraujas, žarnos ir kt. (https://www.mokslai.lt/referatai/kursinis/gyvulininkystes-pletros-ekonominiai-rezultatai-ir-problemos-puslapis4.html žiūrėta 2013 02 27)

 IšvadosTaigi, kaip galima suprasti iš trumpos apžvalgos, kiaulininkystė Lietuvoje turi gilias tradicijas ir šiuo metu yra viena iš prioritetinių žemės ūkio šakų. Kiaulininkystė tiesiogiai susijusi su daugeliu kitų žemės ūkio bei pramonės šakų – juk auginami pašarai, pašarams auginti reikalinga žeme, žemei dirbti ir derliui doroti reikalinga įvairi ž.ū. technika. Technikai kurti ir gaminti reikalingos gamyklos. Pašarų (išskyrus mažus ūkius) bei technikos gamyba vyksta dideliuose miestuose – žmones turi darbą, netiesiogiai susijusį su kiaulių auginimu.

Aplamai – visame pasaulyje kiekvienais metais stipriai didėja mėsos poreikis, kurios didelę bendro suvartojamo kiekio dalį sudaro kiauliena. Dabartinės kiaulių veislės ir naujausios šėrimo technologijos žymiai pagerina mėsos gavybą ir kiekį per trumpesnį laiką negu prieš 30 – 50 metų. Tai labai svarbu, kadangi pašarų kainos visame pasaulyje didėja, todėl mažesnės jų sąnaudos užauginti 1kg kiaulienos yra reikšmingas ekonominis faktorius.Lietuvoje apie 20 proc. žmonių, iš visų dirbančių žemės ūkyje yra tiesiogiai susiję su kiaulininkyste.O dar pridėjus tai, kad didžioji dalis pašarinių javų sušeriama kiaulėms, reiškia ir daugeliui augalininkystės ūkių ypač nepalankiais maistinių javų derliui metais yra tiesiog idealus žemos kokybės grūdų realizavimo būdas. Kad ir kaip ateityje besikeistų pasauliniai kitų rūšių mėsos vartojimo poreikiai, kiauliena visada užims svarbią vietą žmonių mityboje ir ši žemės ūkio šaka bei kas su ja susiję tikrai neišnyks.

 LiteratūraŽurnalas Mano ūkis 2010m. (Periodinis leidinys) 52 psl.34 psl.Žurnalas Mano ūkis 2008m. (Periodinis leidinys) 52 psl. 31psl. Žurnalas Mano ūkis 2004m. (Periodinis leidinys) 50 psl. 28psl.Žurnalas Mano ūkis 20011m. (Periodinis leidinys) 52 psl. 30psl.Gyvulininkystė. Mokslo darbai. 2007. 49. P. 14–23 ISSN 1392-6144(http://www.lgi.lt/files/info/Zootechniko_zinynas.pdfhttps://www.mokslai.lt/referatai/kursinis/gyvulininkystes-pletros-ekonominiai-rezultatai-ir-problemos-puslapis4.html