Bitės

Apie bites
Man patinka bitės. Jos, kaip ir mes, nors visos yra bites, bet visos skirtingos. Senas bitininkas pasakodamas apie savo bites nurodys ne tik rases, bet ir kiekvienos šeimos charakterio ypatumus. Bitininkas apie bites kalba ko gero su didesne liepsna nei meškeriotojas apie žvejybą .
BIČIŲ RASĖS
BEGELUONINĖS BITĖS(Melipona ir Trigona)-dažniau pasitaiko Pietų Amerikoje.Yra įvairių rūšių, kurios skiriasi dydžiais: nuo 2 iki 20 mm ilgio. Lizdo centre korius siuva vertikaliai perams auginti, pakraščiuose (krūvelėmis) – korius narveliais įviršų medui pilti. Į pero korio narvelį prideda ma aisto, po to kiaušinėlį ir narvelį uždengia.Lervutė išsivysto iš maisto atsargų. Jeigu maisto žymiai daugiau, išsivysto motinėlė, kuri smulkesnė uždarbininkes ir tik pradėjusi dėti kiaušinėlius sustorėja, ištįsta jos pilvelis.Motinėlės kiaušidėse yra po 4-8 spirelinius kiaušintakius. Darbininkės už namines bites gyvena trigubai ilgiau. Darbininkės deda stambius kiaušinėlius, kuriuos suvalgo motinėlės, o jeigu išlieka, iš jų išsirita tranai.Lizdus ruošia medžių drevėse, uolienų plyšiuose, tuščiuose termitynuose ar net tisiog žemėje.Medus rūgštokas ir skystas, turi mažiau cukraus už naminių bičių medų. Išimtas laikomas buteliuose. Iš vi ienos šeimos gaunama tik keli litrrai medaus.Tačiau jis labai brangus, 1990 m. kainavo 20 dolerių už litrą.Meliponos ir Trigonos sparčiai nyksta.1956 m. įvežus iš Afrikos geluonines (scutellata) bites, sutriko begeluonių bičių ekologinės sąlygos. Afrikietės tapo labai agresyvios – užvaldė ganyklas, plėšia vietinių bičių li

izdus, naikina jų perus.Sparčiai kertami Pietų Amerikos miškai, plinta kavos plantcijos.Ankstesnėse ganyklose bitininkai laikydavo po 100 bičių šeimų ir surinkdavo vidutiniškai po 15 l medaus, dabar laiko po 5 šeimas ir surenka po 2 – 5 l medaus. Meliponos išsivystė maždaug prieš 80 mln. metų, o medunešės – “tik” prieš 15 mln . metų.
INDIJOS DIDŽIOJI BITĖ (A.dorsata) – išplitusi Indijos tropikuose.Medžių šakose siuva vieną 1 – 1,5 m ilgio korį, kuriame visi narveliai panašūs. Bitės savo lizdavietes dažnai keičia. Ūkiniu požiūriu menkavertės, nes į avilius nesiduoda perkialiamos. (žr. 1 pav. 1- motina, 2- korys po medžio šaka)INDIJOS MAŽOJI BITĖ (A.floreae) – smulkiausia medaus gamintoja.Medžių šakose siuva vieną žmogaus plaštakos dydžio korį, bet skirtngų narvelių skersmenų. Praktinė reikšmė – apdulkina kai kurių medžių žiedus. (žr.1 pav. 3-motina, 4- darbininkė bitė, 5- tranas, 6- korys po medžio šaka)INDIJOS VIDUTINIOJI BITĖ (A.indica arba cerana) – panašiausia naminėms bi itėms.Gyvena medžių drevėse, uolose ir kitur. Siuva kelis skirtingų narvelių korius. Leidžiasi apgyvendinama aviliuose, nors sujaudintos, dažniausiai apžiūrint, avilius palieka. (7- motina, 8- darbininkė bitė, 9- tranas, 10- uždengti darbininkių bičių perai, 11- uždengti traniniai perai – dangteliai su skylutėmis)Į LIETUVĄ bitės atskrido pasitraukus paskutiniąjam ledynui, maždaug prieš 5,5 – 6 tūkst. metų.Dabar pasitaiko kelios naminių bičių rasės, laikomos ir kitose Europos valstybėse.VIETINĖS (A.mellifica mellifica) – už kitas stambesnės.Kūnas stambus ir tamsus. Straublelių ilgis – 5,9-6,3 mm. Medų koriuose dengia sausai (baltai). Bitės piktos. Apžiūrint šeimas labai reaguoja į dūmus: kabinasi korių apačioje.Spiečia ry
ytojaus dieną po pirmojo motininio narvelio uždengimo.Pagrindinio medunešio metu medų noriai pila į magazinų korius.Šeimos išsivysto antroje vasaros pusėje. Gerai žiemoja ir gana atsparios varoatozei.Jų pagamintas medus dietiškesnis, nes renka tirštesnį nektarą.Lietuvoje grynos laikomos Viešvilės vietiniame bičių “draustinyje”.KAUKAZO KALNŲ PILKOSIOS (A.m.caucasica) – raudonųjų dobilų bitės, nes turi ilgiausius (6,9-7,2 mm.) straublelius. Nepiktos, ramios, medų dengia šlapiai (tamsiai). Surenka daugiau pikio, kai kurios šeimos žiemai juo susiaurina net lakas. Pagrindinių medunešių metu medum užpildo lizdo centrą: taip apriboja perų kiekį. Po rudeninio medunešio iš raudonųjų dobilų sėklojų, esant varoatozei, šeimos labai susilpnėja. Blogiau vystosi ir iš pavasario. Silpnai reaguoja į dūmus irapžiūrint lizdą ant korių ramios.Blogiau žiemoja.KARNIKOS (A.m.carnica) – tai Europos bitės. Grakščios. Kūno paviršius tamsus, veltininės tergitų juostelės trumpais tankiais plaukeliais. Plaukeliai ilgi, o jaunų bičių pilvelio plaukeliai sidabrinio atspalvio. Medų dengia baltai. Bitės vidutinio ramumo. Anksčiau už kitas pradeda auginti perus, todėl iš pavasario šemos grečiau sustiprėja.
1 pav. Indijos bitės

2 pav. Naminė bitė: 1-motina, 2-tranas, 3- darbininkė bitė, 4-Kaukazo kalnų pilkoji bitė, 5- Kaukazo slėnių geltonoji bitė, 6-Italijos bitė, 7-Afrikos (Egipto) bitė, 8-motina, apsupta palydovių bičių, 9-korio dalys; b-bitinės akelės, p-pereinamosios akelės, t-traninės akelės; 10-korio pjūvis: m-pagilintos medaus akelės, b-bitinės akelės, t-traninės akelės (platesnės); 11-korys rėme; um-korys su uždengtu medum, d-duona koryje, p-perai koryje, m-motinos 2 perai (akelės)

ITALIJOS (A

A.m.ligustica) – bičių pilvelio segmentai šiek tiek geltoni, jos panašios į vapsvas. Nepiktos. Perus auginti pradeda anksti ir augina visą vasarą (gausios šeimos). Žiemoja stipriomis šeimomis, todėl žiemą suvartoja daugiau maisto.Geriau panaudoja gausius ir vėlyvus medunešius. Vidutinio spietlumo, bet žiemoja blogiau. Linkusios vagiliauti.MIŠRŪNĖS – pirmos kartos hibridai kokybiniais požymiais bei savybėmis pralenkia iš tėvų tą, kurio šie požymiai ryškesni, bet heterogeniškumas tik laikina būsena, šimtaprocentinis tik pirmos kartos hibriduose, kituose – žymiai mažesnis, todėl praktiškai kalbama tik apie pirmos kartos mišrūnes.KAUKAZO KALNŲ PILKŲJŲ MOTINĖLĖS + VIETINIAI TRANAI – žiemoja geriau, nei kaukazietės, šeimos anksčiau sustiprėja pavasarį, gerai dirba raudonuosiuose dobiluose. Šeimos tinka bitėms dauginti, mažiau nukenčia nuo varoatozės. Mišrūnės piktesnės.ITALIJOS + KAUKAZO – labai ramios, anksti pradeda auginti perus, nelinkusios spiesti, išaugina labai stiprias šeimas, tinkančias bičų pieneliui gaminti.Žiemoja blogiau už kitas mišrūnes.KAUKZO + KARNIKOS – pačios produktyviausios ir labiausiai tinkamos kompleksiniam naudojimui.Anksti pavasarį pradeda auginti perus, gerai panaudoja pavasarinį medunašį, intensyviai neša žiedadulkes,nelinkusios spiesti.Medunešio metu pirmiau užpildo lizdą, o po to magaziną. Bičių mišrūnių populiacijų rasinė analizė Prof. dr. Jonas Straigis Lietuvos žemės ūkio universitetasLietuvoje veisiamos bitės priklauso Vidurio Europos naminių bičių rasei (Apis mellifica mellifica L, 1761). Jos artimos Baltijos šalių, Baltarusijos, Šiaurės Lenkijos vietinių bičių ekotipui. Europoje veisiamos šios rasės: Am. carnica, A.m. ligust/ca bei anglų vienuolio Adam Ka
arle sukurta Bakfasto bitė. Dėl savaiminės migracijos ir bičių vežiojimo bitės Lietuvos bitynuose sumišrintos, jų genotipas pakitęs. Stengiamasi vietines bites išsaugoti draustinyje.Nesinori tikėti J.A.Červenkos (2001 m.) nuomone, kad bitėms pagrindinę įtaką daro tranai mišrūnai. Tiesa, nežymus (spontaniškas) kitimas vyksta, kuomet gametogenezėje įvyksta krosingoveris – abipusis segmentų keitimasis tarp homologinių chromosomų. Pagal V.Rančelį (1986 m.), krosingoverį teisėtai galima priskirti chromosomų mutacijoms. Panaudojus genetinę formulę naminėms bitėms 216, galima laukti apie pusės milijono naujesnių darinių, neperžengiančių letalinio slenksčio.Pastaraisiais dešimtmečiais LŽI Bitininkystės skyriaus darbuotojai moksliškai įrodė, kad pirmos kartos mišrūnės, kuomet jų kombinacija geriau atitinka pakitusiose ekologinėse sąlygose florospecializacijai, savo produktyvumu yra pranašesnės už vietines ir kitas įvežtines rases (1995 m.). Todėl gamybiniuose bitynuose bitės mišrūnės dar greičiau išplito. Kad gautume mišrūnės, reikalingos grynarasės bitės.Darbo tikslas – apibendrinti ilgamečius tyrimus, kaip veislinių bitynų populiacijose bitės išlaiko rasinius požymius, surandant rasines morfas. (Morfa – smulkiausias ekotipo vidurūšinis populiacijos vienetas (taksonas)).Tyrimų metodikaBitės bonituotos LŽŪU Bitininkystės kabinete, prisilaikant V. Alpatovo (1946 m.) metodikos. Vertinti pagrindiniai rasiniai požymiai: straublelio ilgis mm, dešiniojo sparno kubitalinių gyslelių santykinė išraiška -kubitalinis indeksas procentais ir sparno diskoidalinio taško padėtis (nuokrypis). Gauti duomenys lyginti su būdingais rasiniais požymiais, o statistiškai apdoroti netiesioginio skirtumo matematiniu metodu.LŽI prižiūrimame vietinių bičių draustinyje 1984-1998 metais kasmet buvo renkami pavyzdžiai ir esamos bitės bonituojamos. Grynarasėms priskiriamos tik tos bičių šeimos, kurių bičių straubleliai ne ilgesni kaip 6,2 mm, kubitaliniai indeksai 58-62 %, o neigiama diskoidalinio taško padėtis siekia ne mažiau kaip 70 % (lentelė).Po 15-os metų vietinių bičių draustinyje bičių straubleliai pailgėjo vidutiniškai 0,190±0,027 mm (skirtumas statistiškai patikimas – td = 7,04). Kubitalinis indeksas pakito nežymiai, tačiau diskoidalinė padėtis pakito gerokai: ji sumažėjo net trečdaliu. Pateikti duomenys liudija, kad Lietuvos sąlygomis mažo miškingo draustinio plotas vietines bites nuo svetimų rasių tranų įtakos (be dirbtinio apvaisinimo) neapsaugo. Bičių mišrūnių rasiniai požymiai (±S)Metai Tirta šeimų (n) Straublelio ilgis mm Kubitalinis indeksas % Diskoidalinio taško padėtis %

– 0 +
1. Lietuvos vietinių bičių draustinis
1984 38 6,106 ± 0,017 58,51 ± 1,35 72,50
1998 44 6,296 ± 0,021 57,07 ± 1,35 40,42
2. A. Amšiejaus bitynas
1994 16(1) 6,555± 0,026 44,08± 1,16 8,66 71,96
1994 16(2) 6,563± 0,028 47,84± 1,14 39,38 33,33
X 32 6,559± 0,027 45,96± 1,15 19,10 52,60
3. Kauno bitininkų draugijos V. Garbausko bitynas
1995 12 6,815± 0,023 45,40± 1,14 25,3 36,4 38,3
1996 15 6,849± 0,022 44,17± 1,15 12,4 30,9 56,7
4. Vokietijos I. Striewski Karnikos morfos bitynas
1995 8 6,399± 0,018 36,90± 0,90 99,58
1996 12 6,419± 0,019 36,80± 0,85 82,02
5. Šveicarijos Bakfasto bitės
1995 6(1) 6,349± 0,019 44,64± 1,03 99,20
1995 6(2) 6,453± 0,020 43,17± 1,04 86,68
1995 3(3) 6,568± 0,019 47,10± 1,22 71,13
X 15 6,434± 0,020 44,55± 1,07 85,79
1994 metų pirmoje vasaros pusėje A.Amšiejaus bityne 32-ose bičių šeimose paimtų pavyzdžių bičių rasiniai požymiai apibūdinti lentelės 2-je dalyje. Tirtų bičių teigiamas (52,60 %) diskoidalinis nuokrypis rodo, kad bityne daugiau dominuoja Karnikos tranų įtaka (Lietuvos Karnikos bitėms būdingas teigiamas nuokrypis 90,20 %). Bites galima suskirstyti j dvi morfas: Karnikos (1) ir Kaukazo (2), turinčias neigiamą (29,38 %) diskoidalinę padėtį (Lietuvos kaukazietėms būdinga 58,80 %).Kauno bitininkų draugijos bitininkas V.Garbauskas augina ir platina Kaukazo rasės bičių motinėles. Grynarasiškiausių išskyrimui kas 1-2 metai bites bonituoja. 1995 metais 50-ties bičių šeimų bityne paimti 12 bičių šeimų pavyzdžiai. Bonitavimo duomenys (lentelės 3 dalis) rodo, kad bonituotų bičių populiacijoje yra bitės, artimos Kaukazo kalnų pilkosioms. Panašios išliko ir 1996 m. Dėl pastovios atrankos bitininkas išaugina artimų kaukazietėms motinėlių.Pastaraisiais dešimtmečiais Vokietijoje dominuoja ir veisiamos Karnikos rasės bitės. LŽŪU bitininkystės magistrė J. Stulgytė-Lange (1997 m.) teigė, kad Vokietijos Karnikos bičių populiacijoje veisiamos skirtinguose grynarasiuose bitynuose įvairių morfų bitės. Pvz., I. Strievvski bityne, kuriame ji keletą vasarų dirbo ir bičių pavyzdžius išbonitavo, nustatė morfos bičių rasiškumą (lentelės 4 dalis). Aštuonių veislinių šeimų 1995 metų vidutiniai straublelių ilgiai buvo 6,399±0,018 mm, kubitalinio indekso rodiklis – 36,90±0,90 % ir teigiama diskoidalinio taško padėtis – 99,58 %. Po metų morfologiniai požymiai panašūs: straublelių ilgiai 6,419 ±0,19 mm, kubitaliniai indeksai – 36,80 ± 0,85 % ir teigiama diskoidalinio taško padėtis 82,02 %.Nors išaugintos bičių motinėlės (bitininkė bičių nebonituoja) poruotis su veisliniais tranais plukdomos į Šiaurės jūroje esančią salą, nutolusią nuo kranto už 50 km, vis vien tarp atskirų bičių šeimų esti tam tikri skirtumai. Pvz., 1995/96 m. straublelių vidutinis ilgis skyrėsi statistiškai patikimai:Xmax=(0,101 ±0,026)/3,88 ir Xmin=(0,077 ±0,025)/3,08Bitės buvo bonituotos pavyzdžių, kurie surinkti kas metai tuo pačiu laiku, taigi laiko įtakos negalėjo būti.Šveicarijoje (1995 m.) 34-to bitininkų kongreso metu, tarpininkaujant ten dirbančiam dr. J.Balžekui, iš trijų vietų buvo gauta 15 Bakfasto bičių pavyzdžių. Išbonituotų bičių morfologiniai požymiai rodo (lentelės 5 dalis), kad Bakfasto bitės morfologiškai artimos Karnikos bitėms, bet skirtingų morfų. Visų trijų bitynų bitės pagal straublelio ilgį patikimai skiriasi (td = 2,8-8,11). Kubitalinių indeksų dydžiai artimi Bakfasto populiacijai ir statistiškai beveik nesiskiria (td = 1,01-2,33). Pastebėjome, kad straubleliams ilgėjant, mažėja teigiama diskoidalinio taško padėtis (r = -0,35).Galima teigti, kad ir kalnuotose Šveicarijos vietovėse Bakfasto bitėms turi įtakos bitės su ilgesniais straubleliais ir nuline (0,0-36,7 %) bei neigiama (0,0-13,3 %) diskoidalinio taško padėtimi.Išvados:1. Buvusiame Lietuvos vietinių bičių (A.m. mellifica) draustinyje, kaip ir kituose veisliniuose bitynuose, neišvengiama kitų rasių tranų įtaka.2. Bičių mišrūnių populiacijose pagal du pagrindinius rasinius požymius – sparno diskoidalinio taško padėtį ir straublelio ilgį – bites galima priskirti vienai ar kitai rasinei morfai.

AVILYS

Standartinis avilys Dadano-Blato rėmais

Dadano – Blato rėmai ir lizdo skiriamoji (diafragma)

Būtini tarpai tarp rėmų

Lakos kamštis ir grotelės

Grotelės žiemai

Šiandieninė bičių buveinė – avilys. Lietuvoje išplitę aviliai Dadano – Blato rėmais, kurių matmenys: lizdo – 43,5 x 30,0 cm, magazino – 43,5×14,5 cm. Rėmų sijelių plotis – 2,5 cm. Kai kas naudoja pažemintus: daugiaaukščių avilių rėmus – 43,5 x 23,0 cm arba tik magazininius rėmelius. Galimi ir kitoki matmenys, svarbu, kad bityne jie būtų vienos konstrukcijos. Nestandartiniai apsunkina inventoriaus, dirbtinių korių ir kitokių avilių naudojimą. Žemarėmių, Dadano-Blato matmenimis, avilių tinkamumą mūsų sąlygomis rodo ir šiandieniniai apskaičiavimai (Špokas I., 1990). Išilgai korių šiluma plinta žymiai geriau, negu skersai jų. Žiemą avilio lizdo gilumos laidumas priklauso nuo oro srovių lizde. Kad lizdas būtų optimalus, jis neturi būti kvadratinės formos. Lizdas, sudarytas iš Dadano-Blato rėmų, vidutinio stiprumo bičių šeimai yra optimalus. Minėto rėmo plotis racionaliai parinktas maistui, pasiskirstyti. Žiemą, per šalčius, bitės atsiduria rėmų viduryje, šilčiausioje vietoje.Pirkti ar pačiam daryti avilį?Jeigu nesate stalius, neturite darbo su įrankiais ir mediena įgūdžių bei tinkamų darbo sąlygų, nesiimkite precizinio darbo. Geriau isigyti pagamintą avilį. Nebūtinai naują, galima suremontuoti seną ir kelerius metus sėkmingai bitininkautiJei senas avilys stovėjo uždengtas, tikriausiai jo vidinė dalis sveika, mat mediena, impregnuota bičių pikiu, nedrėksta ir silpniau pūva. Jei išorinė avilio dalis apysveikė, viena kita lentutė supuvusi, jos pakeičiamos sveikomis. Trobagrybiai dažniausiai sugadina avilių dugnus. Jiems restauruoti tinka grindlenčių atliekos. Suremontuotas avilys perdažomas, išdezinfekuojamas.Jeigu avilys stovjęs ilgiau ar jame gyveno sveikos bitės, infekcijos šaltinių neturėtų būti. Pavyzdžiui, varoatozės erkės (kai bičių nėra) avilyje išsilaiko iki 35 parų. Tuo tarpu askosferozės sporos ar nozematozės sukėlėjai teršaluose gyvybingi išsilaiko iki dvejų metų. Nešvariuose aviliuose apgyvendinti sveikas bites nehigieniška.Remontuojant sena avilį ar darant nauja, svarbu išlaikyti reikiamą atstumą tarp avillo vidaus ir rėmų. Bičių biologinis atstumas yra 8-12 mm. 12 mm atstumas didžiausias. Kuomett bitės uždengia perus ar medų korių narveliuose, tarpai tarp jų susiaurėja iki 6 mm. Tai mažiausias atstumas. Tarpelius, pro kuriuos bitės nepralenda, tai yra siauresnius kaip 6 mm, užpikiuoja, gi platesnius kaip 12 mm linkusios surišti koriais. Abiem atvejais rėmai su avilio vidinėmis sienomis surišami, apsunkinamas darbas.
Pagrindinė avilio dalis – rėmas. Jie gaminami iš nešakotos pušinės ar eglinės medienos. Serijinės gamybos rėmų šoninės sijelės viršuje paplatėja . Patiems gaminti patartina pagal norimo rėmo (standartinių matmenų) šabloną.
Avilio išoriniai matmenys bitėms neturi reikšmės. Stacionarūs aviliai gaii būti storesnių lentų, sunkesni. Laikant bitidėje, kad būtų lengvesni, daromi iš plonesnių lentučių. Aviliai iš išorės nudažomi bičių geriausiai skiriamomis spalvomis: baltai, geltonai, mėlynai arba šių ir kitų spalvų deriniais nupiešiant kampuotas figoras, kurias bitės geriau skiria. Dažyti aviliai daug ilgiau laikosi, nedažyti – trumpaamžiai (apie 12 metų), skurdina aplinką.
Aviliams tinka eglės ar pušies nesmalingos vertingos lentos. Vidinės dalys gaminamos iš minkštesnės medienos: liepos, tuopos, juodalksnio lentų. lšorinė lentos pusė (pagal išpjovimą) kalama į viršų, kad nesiriestų kraštai. Į tarpsienius dedamos nelaidžios šilumai medžiagos: spaliai, pakulos, samanos, šiaudų (avižinių) kapojai. Blogesnės yra džiovintos durpės, medžio pjuvenos ar drožlės. Į apšiltinamąją medžiagą truputį imaišius negesintų kalkių, neapsigyvena skruzdėlės.
Svarbi avilio dalis yra laka. Apatinė daroma 300 – 450 mm ilgio ir 20 mm aukščio. Jos dydis pagal metų laiką ir šeimos stiprumą reguliuojamas ištraukiamais papildomais kamščiais su mažesnėmis lakutėmis. Bites vežant ar žiemai lakos pridaromos lakos grotelėmis.
Pagal reikalavimus laka turėtų būti kiek aukštėIiau už dugno paviršių. Autorius naudoja avilius, kuriuose lakos nuo dugno pakeltos vienu trečdaliu rėmų aukščio. Žiemai pridengiamos specialiomis lentutėmis. Jos patogesnės, nes geriau vėdinasi lizdas, o pavasarį iki patikrinimo nebūtina pravalyti lakas: jos niekuomet neužsikemša.
Nuo drėgmės ir skruzdžių aviliai laikomi pakelti. Pastovai, gali būti įvairūs. Paprasčiausias – į žemę įkalti keturi tvirtos medienos kuoliukai. Daug gražiau atrodo ir patogiau naudoti kilnojamus pastovus. Pavyzdžiui, keturi tvirtesnės medienos, 20-25 cm aukščio bruseliai, sujungti lentelėmis. Pastovo aukštį pasirenka pats bitininkas pagal ūgi, kad bites apžiūrint nereikėtų kūprintis ar stiebtis.

Leave a Comment