Įvadas
Energijos srautas, maisto medžiagų apytaka, populiacijos augimas ir vystymasis – tai svarbiausios ekosistemų savybės. Nė vienas ekologinių procesų nevyksta izoliuotai. Kiekvienas iš jų pasireiškia skirtingų rūšių populiacijos grupėse tam tikromis fizinėmis ir cheminėmis sąlygomis. Nuo kranto link atvirų ežero ar tvenkinio vandenų augalija nuosekliai kinta. Tokią klimato seką gali sudaryti sausumos augalai (pavyzdžiui, klevai ir guobos), pusiauvandeniai augalai (pavyzdžiui, gluosniai ir cefaliantai), ir galiausiai įvairūs vandens augalai (pavyzdžiui, nendrės, lelijos ir kt.). Išsidėstymas zonomis matomas ir einant iš ariamo lauko į kaimynystėje esantį mišką. Tarp jų gali būti tarpinė zona, kurioje auga įvairūs žoliniai augalai, krūmai ir medeliai. Platesniu mastu, keliaujant įstrižai iš Jungtinių Valstijų pietvakarių į šiaurės rytus, galima matyti, kaip dykumas keičia prerijos, jas – lapuočių miškai, šias – spygliuočių miškai ir, pagaliau, tundra. Kiekvieną iš šių mažesnių ar didesnių juostų ar zonų galima nesunkiai išskirti, kadangi joms būdingos skirtingos individų grupės (pelynai, geltonosios pušys, Engelmano eglės ir t.t.) arba savotiška išvaizda (lapuočiai arba spygliuočiai medžiai, žemaūgės arba aukštaūgės žolės ir t.t.). Plačiausia prasme skiriami du pagrindiniai ekosistemų tipai – vandens ir sausumos. Savo ruožtu, kiekvienas šių tipų turi potipius: gėlavandenes, estuarijų ir jūrines vandens ekosistemas bei kelias pagrindines sausumos ekosistemas – stepė, miškas, tundra. Pirmosios skiriamos pagal cheminius požymius, antrosios – paprastai pagal dominuojančios augalijos tipą (žolės, medžiai). Šios sausumos ekosistemos, esančios didesniame regione ar subkontinente, paprastai vadinamos biomais. Šio darbo tikslas – susipažinti su sausumos ekosistema – mišku. Taip pat apžvelgti Lietuvos miškų vystymosi raidą bei dabartinę būklę.
1. Sausumos ekosistemų (biomų) pasiskirstymas
Vienas įdomiausių biomų pasiskirstymo aspektų – tas, kad kai kurios pasiskirstymo ribos lygiagrečios geografinėms lygumoms. Tačiau biomų tipai ne tik daugiau ar mažiau pasiskirstę pagal platumas, įdomiausia tai, kad tokio tipo biomai yra tose pačiose platumose skirtinguose žemynuose. Ypač akivaizdžiai taip pasiskirstę tundros ir borelinių miškų biomai Senajame ir Naujajame pasauliuose. Be to, aukštuose kalnuose, pavyzdžiui, Uoliniuose, Anduose ir Himalajuose, biomų pasiskirstymo ribos labiau priklauso nuo aukščio, o ne nuo platumos. Skirtingi biomai, esantys atitinkamame aukštyje, taip pat kinta priklausomai nuo platumos. Tačiau kuo toliau į šiaurę, tuo atitinkama zona yra žemiau. Temperatūra daugiausia priklauso nuo saulės radiacijos, o ši – tiesiogiai susijusi su platuma. Kadangi kritulius reguliuoja pagrindiniai vėjai, kurie taip pat priklauso nuo platumos, galima sakyti, kad biomų pasiskirstymui yra svarbus klimatas. Tokio pobūžio išvados randamos jau ankstyviausiuose gamtos aprašymuose. Būtina pabrėžti, kad biomų pasiskirstymui klimatinį poveikį turi būtent temperatūros ir kitų kritulių sąveika: nedidelis kritulių kiekis ir žema temperatūra bei didesnis kiekis ir aukštesnė temperatūra sudaro sąlygas egzistuoti stepėms. Pagrindinių pasaulio dirvos grupių žemėlapį užkloję ant biomų pasiskirstymo žemėlapio, pastebėtume stulbinantį atitikimą. Kadangi biomai atskiriami pagal atitinkamą augalijos tipą, o visi augalai, išskyrus nedaugelį, leidžia šaknis į žemę, galima sakyti, kad dirvos tipas yra pagrindinis veiksnys, reguliuojantis biomų pasiskirstymą. Biomų pasiskirstymo priežastis ir pasekmė apstulbina savo komponentų – augalijos, klimato ir dirvos – sąveikos sudėtingumu. Dirva ir augalija yra tos pačios ekosistemos dalys. Jos vystosi lygiagrečiai, veikdamos viena kitą bei klimatą ir yra jo veikiamos. Toliau nagrinėsime miškų biomus. Borealinis spygliuočių miškas. Šis drėgnas, vėsus, transkontinentinis spygliuočių miškų, arba taigos biomas, kartais literatūroje vadinamas „didžiausiais šiaurės miškais“. Jis plyti tarp 45o ir 57o šiaurės platumos. Rytinėje Jungtinių Valstijų dalyje didesniame aukštyje virš jūros lygio jis tęsiasi ir į pietus. Klimatas vėsus arba šaltas, kritulių kiekis didesnis nei tundroje ir iškrenta jie daugiausia vasarą. Vyrauja visžaliai spygliuočiai: melsvoji eglė, balzaminis kėnis, raudonpušė, veimutinė pušis, kanadinė cūga, juodoji eglė. Rytuose, drėgnesnėse vietose paplitę maumedžiai, sausesnėse ir išdegusiose vietose auga Bankso pušis. Rytinėje šio biomo dalyje išsidėstę dažni lapuočiai medžiai – smulkiadantė tuopa, kvapioji tuopa, popieržievis beržas. Borealinių miškų dirvoms būdingas gilus paklotės sluoksnis ir lėtas skaidymasis. Dirvos dėl didelio vandens nutekėjimo rūgščios ir jose nedaug mineralinių medžiagų. Vidutinio klimato lapuočių miškai. Šiam regionui būdingas vidutinis klimatas ir lapuočiai medžiai. Jis užima didžiausią Jungtinių Valstijų dalį. Kalvotose vietovėse vyrauja klevai, drėgnose vietose bukai, sausesnėse vietose ąžuolai ir karijos. Neretos ir liepos. Upių slėniuose auga tuopos, platanai, guobos ir gluosniai. Kai kuriose vietose vyrauja spygliuočiai: rytinė veimutinė pušis, rytinė kanadinė cūga, rytinis virgininis kadagys. Brandžiame lapuočių miške gerai išsivystęs labai įvairus krūmokšnių ir žolinių augalų pomiškis. Čia daugelis augalų žydi ir žymi dalis fotosintezės vyksta trumpomis pavasario dienomis, kol nesulapoja medžiai ir susidariusių medžių laja nemeta šešėlio. Lapuočių miškams būdingos rudos dirvos. Dėl greito skaidymo paviršinis paklotės sluoksnis yra plonas. Rudose dirvose yra didesnis nitratų ir kitų dirvos maisto medžiagų kiekis, todėl jos derlingesnės.Atogrąžų drėgnieji miškai. Atogrąžų drėgnieji miškai yra prie pusiaujo Centrinėje ir Pietų Amerikoje, centrinėje ir vakarų Afrikoje, Pietryčių Azijoje, rytų Indijoje ir šiaurės rytų Australijoje. Čia temperatūra ir drėgmė gana didelė ištisais metais. Flora čia labai įvairi: kvadratinės mylios plote gali būti 300 skirtingų medžių rūšių. Atogrąžų drėgnuosiuose miškuose yra gerai susiformavusi ištisinė 25 – 35 m. aukščio laja, į kurią įsiterpia staigiai iškylantis labai aukštų, su tvirtu pagrindu medžių ardas. Čia dažnai pasitaiko epifitinės orchidėjos ir bromeliniai, vijokliniai augalai bei paparčiai ir palmės. Daugelis augalų yra visžaliai, su dideliais, tamsiai žaliais, odiškais lapais. Skaidymas greitas. Dirva smarkiai išplaunama, todėl rūgšti, joje mažai maisto medžiagų. Potencialų maisto medžiagų praradimą kompensuoja tai, kad augalai jas labai greitai įsiurbia (tai rodo didelį produktyvumą) (2).
2. Miškų istorija
Ne vieną kartą keitėsi Lietuvoje miškų ne tik užimami plotai, bet ir rūšinė sudėtis. Geologiniuose žemės sluoksniuose rastos žiedadulkės ir kitos augalinės liekanos leidžia atkurti miškų, augusių prieš daugelį milijonų metų, vaizdą. Kai kurie mokslininkai miškų istoriją skirsto į du didelius laikotarpius: prieškvarterinį (prieš 210 – 1,5 mln. m.) ir kvarterinį, antropogezinį (nuo 1,5 mln. m. Iki šių dienų). Apžvelkime tų laikų miškus. Prieškvarteriniai miškai. Paleozoinės eros karbono (akmens anglies) periode (prieš 210 mln. m.) mūsų neapgyvendintame krašte vešliai augo pataisiniai (lepidendronai, sigiliarijos), iškylantys į 40 metrų aukštį, asiūkliniai (kalamitai), turėję 8 – 10, o rečiau net 20 metrų aukščio stiebus. Iš plikasėklių jūrų pakraščiuose ošė kordaitai. Dabar mūsų miškuose anų laikų palikuonys paparčiai jau neišauga sulig medžiais. Aukšti medžiai augo ir papartainiai, o šiandieniniai paparčiai – tik neaukšti, savo protėvius menantys augalai. Prieš 185 mln. m. atsiranda spygliuočiai – vieninteliai anų laikų epochų atstovai, be to atsiranda ir paplinta sagainiai, ginkainiai. Sagainiai buvo Europos paežerių medžiai. Miškuose sagainių ir ginkainių neišliko. Kainozoninės eros terciaro periode (prieš 60 mln. m.) Lietuvos teritoriją skalaujančios jūros pakraščiuose švokštė pušys, kurias galima pavadinti gintarinėmis. Jų būtą apie 20 rūšių. Tuo metu į dangų stiebėsi sekvojos ir mamutmedžiai, gyvenę iki 4 tūkst. m., siekę per 100 m ir būdavę per 10 m skersmens. Dailiais medžiais iškildavo taksodžiai, vaisius nokino palmės, cinamonai, valgomieji kaštainiai, vežėjo tujos, kerojosi visžaliai ąžuolai, bukai, kvepėjo magnolijos, mirtos, žaliavo žagrenės. Iš anų laikų miškuose savaime augančių medžių ir krūmų rūšių beveik neliko, o iš gintarinių pušų susidarė gintaras savitais intarpais – inkliuzais (vabzdžiais, augalų liekanomis). Antroje terciaro periodo pusėje, neogene (prieš 21 mln. m.), Lietuvos klimatas atvėsta. Tuomet žaliuoja bukai, skrobliai, valgomieji kaštainiai, liepos, uosiai, tuopos, riešutmedžiai. Neliko savaime augančių riešutmedžių, o valgomieji kaštainiai net ir parkuose iššąla. Kvarterio periodo miškai. Svarbiausias to laikotarpio bruožas – žmogaus atsiradimas. Visuomenės vystymosi pradžia, todėl šį laikotarpį siūloma vadinti antropogenu. Atvėsus klimatui, kelis kartus per Lietuvą šliaužė ledynai. Buvo ir priešledyminiai, ir poledyminiai laikotarpiai. Ledynmečius apimantį laikotarpį vadina pleistocenu, o šiandieninį mūsų laikotarpį – halocenu. Halocenas truko 15 – 20 tūkst. m. Ledynai, klimato atvėsimas stūmė šilumamėgius medžius piečiau, o vietoje jų plačialapių miškų vietose radosi tundrų krūmokšniai, o beržai keružiai ir šiandien kaip reliktai dar saugomi kai kuriose aukštapelkėse. Prieš 16 tūkst. metų iš Lietuvos pasitraukus ledynams, prieš 12 tūkst. metų iki tol tundros ir miškatundrės vietose bei kitur iškyla pirmi medžiai (12 – 10 tūkst. m. po ledynų atsitraukimo). Tai – tundrų ir miškatundrių fazė. Driekiasi žemi gluosniai, beržai, vietomis stiepiasi medžiai. Į mūsų dar neįvardytą kraštą atklysta pirmieji žmonės – šiaurės elnių medžiotojai. Subarktinių miškų fazė truko apie 12 tūkst. m. Plito pušynai, žydėjo stepinės pievos, dunksojo tyrlaukiai. Derlingiausiose žemėse auga plačialapiai medžiai, žaliuoja eglės. Atšalus klimatui pušynų mažėjo, o beržynų daugėjo. 8 tūkst. m. prieš Kr. – vėlyvosios miškatundrės fazės miškai, kurie nuo to laiko iki mūsų dienų nebeišnyko. Tuomet, be pušų ir beržų, sudariusių daugumą, buvo šiek tiek baltalksnių, juodalksnių, guobų, skroblų, ąžuolų. Beržynų – pušynų fazė (8 – 3,6 tūkst. m. pr. Kr.) atsirado jau mezolite, neolite, dar labiau pagal dirvožemį pasiskirstė miškai: priemoliuose, moliuose augo beržynai, priesmėlio, smėlio dirvožemiuose – pušynai, geresnėse dirvose išplito ąžuolai, guobos, liepynai. Plačialapių miškų fazėje (apie 6 tūkst. m. pr. Kr) sumažėjus beržynų ir pušynų klestėjo plačialapiai miškai su guobomis, vinkšnomis, liepomis, ąžuolais. Vidurio žemumoje paplito juodalksniai, vandens išplautose kalkingose dirvose kūrėsi eglės ir kilnieji lapuočiai. Baltamiškių eglynų fazėje (4 – 1,5 tūkst. m. pr. Kr) miškuose karaliavo eglės. Girios tapo natūralios, gūdžios, tamsios, nyko žolinė augalija, paplito kerpės ir samanos. Tačiau aukštesnėse vietose neišnyko kilniųjų lapuočių miškai, Vidurio žemumoje tebekaraliavo juodalksniai, o smėlynuose – pušys. Spėjama, kad miškų sudėtis buvo tokia: pušų 20 – 30 proc., eglių 10, beržų 20, , juodalksnių, baltalksnių 30, ąžuolų, skroblų ir liepų 20 proc. Be abejo augo ir kitokių medžių. Prieš 1,5 tūkst. m. pr. Kr. Prasidėjo subborealinio sausmedžio miškų fazė. Sausros sunaikino daug eglynų ir plačialapių miškų. Jų vietas užėmė beržai, drebulės, o smėlynuose išsilaikė pušys. Eglės, kilmingieji lapuočiai iš žemesnių augaviečių stūmė juodalksnius, kurie būrėsi arčiau vandenų, į baltamiškius eglynus kėlėsi ąžuolai. Ta fazė truko apie 500 m. Atėjus geležies amžiui (2 tūkst. pr. Kr. Pabaigoje) ėmė gausiai lyti, vasaros atvėso.Toks klimatas labai tiko eglėms, kurios paplito Žemaitijoje, Rokiškio, Ukmergės, Prienų ir kituose rajonuose. Aukštaitijos kalvose augo kilnieji lapuočiai, Vidurio žemumoje – juodalksniai, smėlynuose – pušys. Tuo meti pietvakarinėje dalyje gausiai paplito skroblai, kurie ir dabar negausiai ten žaliuoja. Miškai ėmė vešėti raistuose, tyrlaukiuose. Tačiau šiek tiek miškų buvimą ėmė lemti žmonės, ypač degindami miškus ir plėsdami dirbamos žemės plotus, ganydami gyvulius, kurdami gyvenvietes. Kultivuojamos augalininkystės amžiuje ypač daug miškų deginama geresniuose dirvožemiuose, kur javai gausiau derėjo, vešliau augo pievos. Naikinant kilnių lapuočių medynus plito minkštieji lapuočiai: beržai, baltalksniai, drebulės.
Miškai XX a. Lietuvos miškingumas ir šio amžiaus pradžios pirmuosius du dešimtmečius toliau mažėjo. Vienus miškus kirto caro valdžia, kitus – savininkai. 1905 – 1907 m. bruzdėdami valstiečiai ne tik Minčios, Tauragnų, Švėkšnos ir kituose dvaruose savavališkai kirto medžius. 1900 – 1911 m. Kauno gubernijos miškingumas sumažėjo nuo 25,6 iki 16,6 proc., Vilniaus – nuo 29,3 iki 25,7 proc. Taigi nuo 1741 iki 1914 m. Gardino – Suvalkų gubernijos miškingumas sumažėjo 80 proc., Kauno – 35, o Vilniaus – per 50 proc. 1914 m. Gardino – Suvalkų gubernijos miškingumas buvo 20,8, Kauno – 15,1, Vilniaus – 23,7 proc., o bendras Lietuvos miškingumas sudarė 24 proc. Nors 1914 – 1918 m. per karą ir suirutę savavališkai miškus kirto valstiečiai, tačiau didžiausią žalą miškams padarė tų metų okupacinė valdžia, plynai iškirsdama 58 tūkst. ha miškų ir išveždama 12 mln. ktm medienos. 1914 m. Lietuvoje buvo 1175000 tūkst. ha miškų, iš kurių 55 proc. priklausė savininkams. Susikūrusi Lietuvos valstybė ėmė rūpintis ir miškais. 1920 m. diegiant žemės reformą, valstybė iš dvarininkų valstiečių perėmė 518184 ha miškų. Svetimšaliams buvo palikta 6790 ha miškų. Dvarininkams už suvalstybintas žemes buvo leista kirsti mišką. 1920 – 1931 m. panaikinus servitutus (teisė naudotis), savininkams perduota 122,6 tūkst. ha miškų. 1920 m. pradžioje valstybinių miškų buvo 309 tūkst. ha, o privačių – 564 tūkst. ha, o po žemės reformos valstybinių miškų (su Klaipėdos kraštu) buvo 759,4, o privačių – 68,7 tūkst. ha. Iš viso buvo 932 tūkst. ha miškų. Respublikos miškingumas 1923 m. sudarė 16, o 1938 m. – 17 proc. Privačiuose miškuose neteisėtai iškirsta 252 tūkst. m3 medienos. 1919 – 1940 m. Lietuvos vyriausybė kasmet vidutiniškai iškirsdavo 2,3 mln. m3 medienos. Per tą laikotarpį plynai iškirsta 260 tūkst. ha miškų. 1919 – 1937 m. savavališkai valstybiniuose miškuose iškirsta572 tūkst. ktm medienos, įvertintos 4,7 mln. litų. 1919 – 1937 m. išdegė 15,2 tūkst. ha. 1923 – 1937 m. už parduotą mišką kasmet gaunama 5 – 25 mln. litų. 1937 m. paskelbiami miško fondo duomenys, kurie rodo, kad 48 proc. Valstybinių miškų sudarė jaunuolynai, 26 proc. – pusamžiai ir brandūs medynai. Valstybiniuose miškuose buvo 90 mln., o kituose – 20 mln. m3 medienos, plynai iškirsta 4 tūkst. ha, rinktinai – 6 tūkst. ha, pagaminta 4,9 mln. m3 medienos. Valstybiniai miškai augo 2522 masyvuose, o 43 proc. Užėmė 1 – 10 tūkst. ha plotą. Iš viso buvo 932 tūkst. ha miškų, iš jų 759 tūkst. ha valstybinių ir 173 tūkst. ha privačių. Lietuvos miškingumas sumažėjo iki 21,8 proc. Dar labiau miškų sumažėjo, kai 1941 – 1944 m. okupacinė vokiečių valdžia iškirto 50 tūkst. ha miško, iš kurio 27 tūkst. ha plynai. Po Antrojo pasaulinio karo ypač susirūpinta miškų apsauga. 1921 – 1944 m. įveista 84,6 tūkst. ha miško kultūrų, o 1945 – 1965 – 310,2 tūkst. ha, 1946 – 1965 m. – 310,2 tūkst. ha, 1946 – 1984 m. kirtavietėse, gaisravietėse, žemės ūkiui netinkamuose plotuose pasodinta per 0,5 mln. miško kultūrų, iš jų 89 tūkst. kolūkių žemėse. Iš pirmos lentelės matome, kad mažėja spygliuočių ir daugėja minkštųjų lapuočių. 1996 – 1997 metais didelius eglynų plotus iškirtus dėl žievėgraužių tipografų padarytos žalos sumažėjo eglynų, o vietos jų paplito minkštieji lapuočiai. Gerokai padaugėjo vidutinis 1 ha tūris m3 – nuo 76 1956 m. iki 184 m3 1998 m. Miškuose daugiau išteklių. 1948 jie siekė 73,3, 1973 m. – 145,9, o 1998 m. – 347,6 mln. m3. Pagal plotą brandžių medynų nedaug. 1922 m. jų buvo 21,0 proc., o 1988 m. – 6; juose skaičiuojama 22,7 mln. ktm medienos. 1998 m. brandžių medynų pagal plotą buvo 12,6 proc., pagal tūrį – 17,1 proc. Brandžiuose medynuose yra 59,4 mln. m3 medienos. Tam, kad miškuose būtų daugiau spygliuočių ir kietųjų lapuočių, reikia daug pastangų. Labai sumažėjo ąžuolynų. XVI a. Mūsų miškuose jų galėjo būti iki 20 proc., o 1998 m. jie sudaro tik 1,9 proc. Ąžuolus sunku užauginti.Daug jų pasodina kėkštai, slėpdami gilias, tačiau jie išsikeroja pavieniais medžiais ir sudarant miško fondą neįskaičiuojami. Miškai didėjo taip: 1922 m. – 760, 1941 m. – 878,0, 1961 m. – 1109,3, 1983 m. – 1226,7, 1988 m. – 1222,4, 1993 m. – 1860, 1997 m. – 1888 tūkst. ha. 1991 – 1992 m. iš kolūkių ir tarybinių ūkių į valstybinį miško fondą perduota apie 400 tūkst. ha miškų. Prasidėjus privatizavimui, apie pusė valstybinių miškų grąžinta buvusiems savininkams. Kiti miškus gavo kaip kompensaciją už žemę. Daug įveista miško kultūrų – 1966 – 1988 m. – 175,0 tūkst. ha. Didėjant miškų plotams, kilo miškingumas. 1914 m. jis sudarė 19,5 proc., 1937 m. – 21,8, 1956 m. – 22,6, 1966 m. – 26,4, 1973 m. – 26,4, 1988 m. – 27,9, 1993 m. – 30,1, 1998 m. – 30,3 proc. Kaimyninių šalių miškingumas toks: Latvijos – 44,6 proc., Estijos – 46,0 proc., Baltarusijos – 34,6 proc., vidutinis Europos valstybių miškingumas (be Rusijos) – 29 proc. Toks miškingumas Vokietijos, Bulgarijos, Portugalijos, o kai kurių šalių didesnis, pvz.: buvusios Čekoslovakijos siekė 35 proc., buvusios Jugoslavijos – 36, Austrijos – 38, Švedijos – 34, Suomijos – 59 proc. Mūsų miškai sudaro per 18 tūkst. km2 plotą ir rajonais pasiskirstę nevienodai. Varėnos r. Miškingumas yra 66,3 proc., Švenčionių – 53,7, Šalčininkų – 43,5, Trakų – 41,7, Vilniaus – 34,5, Vilkaviškio – 7, Skuodo – 14,9, Pasvalio – 16,4, Joniškio – 18,1, Pakruojo – 17,8 proc. Savaiminės kilmės medynų 1983 m. buvo 87,4 proc., o kultūrinės kilmės medynai augo 424 tūkst. ha. Lietuvoje dabar iškertama apie 61,6 proc. grynojo medienos prieauglio.Medynų kaita, proc. 1 lentelėMetai 1922 1931 1937 1948 1951 1956 1961 1966 1973 1978 1983 1988 1993Medynai Pušynai 37,0 36,3 35,5 41,4 42,2 44,5 41,4 41,5 45,2 37,2 38,1 38,1 37,4Eglynai 35,4 36,5 34,6 29,2 27,8 26,2 19,9 19,5 17,9 18,5 18,9 20,7 24,2Iš viso spygliuočių 72,4 72,8 70,1 70,6 70,0 70,7 61,3 61,0 63,1 55,7 57,0 58,8 61,6Ąžuolynai 1,3 1,4 1,3 0,8 0,9 1,4 1,5 1,4 1,2 1,4 1,5 1,9 1,7Uosynai 0,8 0,8 0,9 0,7 0,8 0,8 1,0 1,0 1,3 1,4 1,7 2,2 2,7Kiti kietieji lapuočiai – – – 0,1 0,1 0,2 0,1 0,1 – 0,3 0,3 0,2 0,3Iš viso kietųjų lapuočių 2,1 2,2 2,2 1,6 1,8 2,4 2,6 2,5 2,5 3,1 3,5 4,3 4,7Beržynai 12,2 12,1 12,2 13,5 12,8 14,6 17,5 18,5 19,6 23,0 21,3 21,2 19,5Drebulynai 6,7 5,9 7,9 7,6 7,4 6,7 6,0 5,9 6,0 4,8 3,7 3,2 2,7Baltalksnynai 1,4 1,5 1,5 – 2,0 1,7 6,1 6,2 3,1 7,5 8,1 6,5 5,6Juodalksnynai 5,2 5,5 6,1 6,5 5,8 5,3 6,3 5,9 5,5 5,7 5,9 5,8 5,6Liepynai, tuopynai, blindynai ir kiti minkštieji lapuočiai – – – 0,2 0,2 0,2 0,2 – 0,2 0,2 0,2 0,3 0,3Iš viso minkštųjų lapuočių 25,5 25,0 27,7 27,8 28,2 26,9 36,1 36,5 34,4 41,2 39,5 26,9 33,7Iš viso lapuočių 27,6 27,2 29,9 29,4 30,0 29,3 38,7 39,0 36,9 44,3 43,0 41,2 38,4Iš viso medynų 100 100 100 100 100 100 100 100 100 100 100 100 100Medynų plotai pagal brandumo grupes: Jaunuolynai 38,0 40,9 44,5 54,0 52,5 58,4 52,6 48,9 41,5 42,0 37,5 32,0 27,8Pusamžiai 22,0 22,2 22,9 23,8 28,4 29,7 33,2 35,0 42,5 44,1 46,7 50,2 44,7Bręstantys 19,0 17,6 17,2 12,4 11,3 7,8 9,0 10,7 10,2 9,0 10,8 11,8 17,9Brandūs 21,0 19,3 15,4 9,8 7,8 4,0 5,2 5,4 5,8 4,9 5,0 6,0 9,6Iš viso medienos išteklių (mln. m3) 110,0 73,3 87,5 81,8 135,3 159,8 145,9 230,8 266,0 297,3 334,0
Tačiau nepaisant karų, audrų, ypač 1967 m. kai, buvo išrauti net ąžuolai, 1993 m., kai išlaužyta ir išversta per 2 mln. ktl medienos, dar turime girių, šilų, juodgirių, kerpšilių, beržynų. Išliko ir didžiųjų sengirių. Nors miškai išraižyti kelių, suskaldyti linijomis, kai kur pažeisti elektros linijomis, tačiau visais metų laikais traukia. Labiausiai vilioja didžiosios girios ir didieji miškai tokie kaip: Druskininkų – Varėnos miškai,Labanoro – Pabradės giria, Kazlų Rūdos miškai, Karšuvos giria, Lavoriškių – Nemenčinės giria, Kapčiamiesčio – Leipalingio giria, Gaižiūnų – Rumšiškių miškai, Ažvinčio – Minčios giria, Rūdiškių miškai, Biržų giria (3).
3. Kas yra miškas?
Miškas. Kas yra miškas? Į šį klausimą bando atsakyti miškininkai, gamtininkai. Vieniems tai savita dalis landšafto, susidedančio iš daug medžių, lemiamų aplinkos ir veikiančių supančią aplinką. Kiti mano, kad miškas – organizmų bendrija, apimanti augalijos ir gyvūnijos, tam tikroje augavietėje, šiuo atveju miške, visumą. Miškai skirstomi į medynus, miškų amžiaus grupes ir kt. Dažnai miškininkai miškai skirsto atsižvelgdami į augimo vietų tipus. Kerpšiliu vadinamas sausų smėlynų, žemaūgiai gryni pušynai su pušaitėmis pomiškyje ir kadagiais trake. Ant smėlio baltuoja kerpės, žaliuoja samanos. Brukniašilis (samanšilis) auga susiaurėjusiuose dirvožemiuose, kur dažniausiai yra neaukšti pušynai, kartais su beržų priemaiša ar vieni beržynai. Čia auga meškauogės, bruknės, viržiai. Lygumose ir kalvotesnėse vietose paplitę žaliašiliai. Čia dažniausiai ošia našūs pušynai su beržais, eglėmis, kartais vien eglynai, beržynai ir net drebulynai. Trake vyrauja šermukšniai, eglutėse, kirtavietėse atželia pušys, beržai, rečiau drebulės, auga bruknės, kriaušlapės, kiškiagrikiai, kūpoliai, šakiai, gausu žaliųjų samanų: gašvių, dantenių ir kt. Pas mus yra nedaug mėlynšilių, kuriuose dažnai vyrauja mišrūs medynai: pušys, eglės, beržai, drebulės. Mėlynuoja dideli mėlynių plotai, gausu samanų. Šilabaliai užima aukštapelkių pakraščius. Dirvožemiai čia būna durpiniai, o jų paviršių dengia kiminai. Taip pat yra ir žemaūgių pušelių, eglių, beržiukų, tačiau kie styro gailiai. Noksta mėlynės, spanguolės, vaivorai, kvepia viržiai. Šilaraisčiai – tei pereinamojo tipo pelkės, kur gausu įvairių žolių, auga žemaūgiai pušynėliai, iš kurių išsiskyria beržai, eglės. Būna tų pačių rūšių pomiškis. Keroja gluosniai, šaltelkšniai. Daug viksvų, trindažolių, nendrių, iš samanų vyrauja kiminai. Tyrašiliai (gailiašiliai) būdingi visiems miškams. Aukštapelkės apaugusios paprastais pušynais, kuriuose nėra trako, būdingas retas pomiškis, apie pusę ploto dengia gailiai ir vaivorai, gausu kiminų. Kai toks miškas toliau pelkėja, susidaro bemiškė aukštapelkė, kur styro viena kita pušelė, keroja viržiai ir driekiasi kiminai. Šilagiriai – tai jau gražesni, našūs mišrūs pušynai, eglynai, rečiau beržynai, drebulynai ir ąžuolynai. Didelę dalį ploto dengia kiškiakopūsčiai, kitus veši mėlynės, šakiai, lendrūnai, gervuogės, katuogės, sidabražolės, rusmenės ir pan. Daugiau samanų esti spygliuočių ir mažiau lapuočių medynuose. Vakarų Lietuvoje vyrauja mėlyngiriai. Čia plyti 5 – 12 cm storio paklotė, humusas siekia 5 – 15 cm. Ošia mišrūs eglynai, beržynai, drebulynai, trake vyrauja šermukšniai, lazdynai, šaltekšniai, pomiškyje paplitusios eglės, auga mėlynės, kiškiakopūsčiai, šluotsmiltės, avietės, paparčiai ir kt. Sausagiriai (skaisgiriai) paplitę kalvotose vietose, kur humusas būva 10 – 16 cm storio, žaliuoja našūs mišrūs eglynai, ąžuolynai, įsiterpia beržų, drebulių ir kitų medžių, pomiškyje auga eglės, beržai, drebulės.Kai kur 80 proc. ploto dengia žibuoklės, kiškiakopūsčiai, žlūgės, garšvos, lipikai ir kt. žolės. Pietryčių Lietuvoje šiose augavietėse paplitę skrobliai. Žaliagiriai – lygumų miškai, kur vyrauja mišrūs eglynai, beržynai, drebulynai, ąžuolynai, uosynai ir kt. Čia humuso yra 10 – 20 cm, Pomiškyje vyrauja uosiai, kirtavietėse – beržai, drebulės. Plinta aukštos žolės – vingiorykštės, plukės, samanos. Paraistis – tai žemapelkių pakraščių augavietė, kur žaliuoja plaukuotieji ir karpotieji beržai, eglės, juodalksniai, pomiškyje plinta eglaitės, kirtavietėse – lapuočiai. Apie 20 – 60 proc. ploto užima lendrūnai, paparčiai, asiūkliai, viksvos, gausu samanotų kupstų. Paliekniai retoki, čia humuso būna iki 25 cm. Reljefas – kupstuotas, vyrauja našūs juodalksniai su eglėmis, drebulėmis, beržais. Žolių veši daug, šiek tiek samanų. Šlapgiris (raistgiris) būdingesnis Šiaurės Lietuvai. Čia humusas siekia 15 – 25 cm. Mikroreljefas gūbriuotas, ošia mišrūs uosių, plaukuotųjų ir karpotųjų beržų, ąžuolų, drebulių ir kitokie medynai. Žolės dengia 30 – 70 proc. ploto. Baltmiškis – vidurio lygumų miškas, kuriame daugiausia augalijos. Humuso sluoksnis būna iki 30 cm. Čia išauga puikūs aukšti ąžuolynai, uosynai, drebulynai, beržynai, baltalksnynai, mišrūs medynai. Trake gausu lazdynų, ievų. Pomiškyje atželia uosiai, beržai. Pavasarį užliejamuose slėniuose veši juodgiriai. Kupstuoto mikroreljefo augimo vietose auga geri, produktyvūs juodalksnynai, uosynai, gausu įvairių žolių. Raiste paplitę žemi plaukuotojo beržo ir juodalksnio medynai, 20 – 50 proc. ploto dengia žolės, iš kurių daugiausia viksvų, paparčių, žinginių, tramažolių ir kt. Nusausinus šilabalius ir tyrašilius, susidaro nauja augavietė – durpinis mėlynšilis, kuriame auga pušynai su beržu ir eglių priemaiša. Nusausinus šilaraisčius, susiformuoja durpinis mėlyngiris, kur gali augti neblogi pušynai, eglynai, beržynai. Nusausinus mažai derlingas žemapelkes, susidaro durpinio žaliagirio augavietė. Čia žaliuoja vešlūs eglynai su beržais, drebulėmis, juodalksniais. Kartais nusausintose žemapelkėse, susidarus durpinio juodgirio augimo vietai, auga juodalksniai, eglės, uosiai. Taigi, sumedėję ir žoliniai augalai, kerpės, samanos yra augavietės sąlygų indikatoriai. Jie nurodo rūšinę medynų kaitą, dirvožemio sąlygas, vandens lygį ir kt (3).
4. Lietuvos miškai dabar
Lietuva yra miškų zonoje. Didesnė jos dalis yra mišriųjų miškų juostoje, o pietvakarinė dalis priskiriama plačialapių miškų juostai. Miškai yra natūrali Lietuvos augalija ir užimtų beveik visą jos teritoriją, jeigu neįsikištų žmogus su savo ūkine veikla. Šiuo metu didesnėje Lietuvos dalyje vietoje miškų yra dirbamieji laukai,miestai arba gyvenvietės.
Miškas yra savarankiška ekosistema, sugebanti atsinaujinti ir išlaikyti sąlyginį stabilumą, taip pat jis yra svarbus kraštovaizdžio elementas. Svarbiausią miškų bendrijų dalį sudaro sumedėję augalai (medžiai ir krūmai), tačiau joms būdingos ir savitos žolės, samanos, kerpės, grybai, dirvožemis, mikroorganizmai, taip pat oro drėgnumo, šviesos ir temperatūros rėžimas. Lietuvoje miškai užima beveik trečdalį visos šalies teritorijos, t.y. 32,3 %, tačiau yra nevienodai joje pasiskirstę. Vidurio Lietuvos lygumų kraštovaizdžiuose miškų yra mažokai. Miškai lemia pagrindinį gamtos procesų stabilumą ir gyvybinių gamtos išteklių (oro, vandens, dirvožemio, augmenijos, gyvūnijos ir kt.) atsinaujinimą ir atsistatymą. Miškai pasižymi didžiausia gamtine įvairove, jie pajėgūs priešintis įvairiems išorės poveikiams, be to kitos natūralios augalijos (pelkių, pievų) plotai yra labai sumažėję (7).Pagal Lietuvos miškų įstatymą, miškas – ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse bei kapinėse esančios medžių grupės, siauros – iki 10 metrų pločio – medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai bei krūmai ir miestuose bei kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku. Šių želdinių priežiūros, apsaugos ir naudojimo tvarką nustato Aplinkos ministerija. Medynas – miško dalis, kurioje sumedėjusios augalijos ardų sandara yra vienoda, vyrauja tam tikra medžių rūšis, augalija yra panašaus amžiaus, turi bendrą augavietę ir ši miško dalis šiais rodikliais skiriasi nuo gretimų miško dalių. Miško žemė – apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti. Miškų grupė – miško žemės plotai, kuriuose panašūs pagrindiniai ūkininkavimo tikslai ir ūkininkavimo režimas. Miestų miškai – miestų teritorijose esantys miškai. Miško parkai – intensyviai rekreacijai naudojami ne mažesnio kaip 3 hektarų ploto miškai su atitinkama rekreacine įranga bei infrastruktūra. Miško ištekliai – nenukirstas miškas, sakai, kelmai ir dervuoliai, medžių žievė, karnos ir tošis, medžių sula, kalėdiniai medeliai, kitos dekoratyvinės miško medžiagos, šakelės, vytelės, grybai, riešutai, uogos, vaisiai, vaistažolės ir vaistinės žaliavos, miško paklotė ir lapai bei miško augalija. Nenukirstas miškas – augantys medžiai, sausuoliai, vėjavartos, vėjalaužos ir kita nenukirsta sumedėjusi miško augalija. Miško valda – privačios arba valstybinės nuosavybės teise valdomas miško žemės sklypas. Miško savininkai – valstybė ir Lietuvos Respublikos piliečiai, įstatymo nustatyta tvarka įgiję nuosavybės teisę į miškus. Miško valdytojai – miškų urėdijos, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės, kitos valstybės įmonės bei organizacijos, kurioms įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka suteikta valstybinių miškų valdymo teisė. Miško naudotojai – juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgijo miško ir miško išteklių naudojimo teisę. Valstybiniai miškų pareigūnai – miškų ūkio valstybinio valdymo, valstybinės miškų kontrolės įstaigų tarnautojai ir miškų urėdijų miško apsaugos darbuotojai, turintys įstatymų nustatytus įgaliojimus. Valstybinių miškų pareigūnų pareigybių sąrašą tvirtina Aplinkos ministerija. Miškų urėdija – valstybės įmonė, turto patikėjimo teise valdanti, naudojanti valstybinius miškus ir jais disponuojanti įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdanti juose kompleksinę miškų ūkio veiklą ir kitą įmonės įstatuose numatytą veiklą. Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos – valstybinių miškų, priskirtų miškų urėdijoms, ūkinio valdymo institucija, organizuojanti bei koordinuojanti šių miškų atkūrimą, priežiūrą, apsaugą ir miško išteklių naudojimą. Kompleksinė miškų ūkio veikla – veikla, apimanti miškų atkūrimą, priežiūrą,apsaugą, racionalų miškų išteklių naudojimą ir prekybą mediena bei miško ištekliais. Miškotvarka – miškų ūkio planavimo sistema, apimanti miškų inventorizaciją ir apskaitą, miškų būklės, naudojimo ir ūkinės veiklos analizę bei miškų ūkio organizavimo ir plėtros projektų rengimą (9).Lietuvos miškų pagrindiniai rodikliai 2 lentelėMIŠKŲ TERITORIJOS ŽEMĖ, 1000 ha* 2180MIŠKO ŽEMĖ PAGAL ŽEMĖS FONDO APSKAITĄ, 1000 ha 1998MIŠKO ŽEMĖ PAGAL VALSTYBINĘ MIŠKŲ APSKAITĄ, 1000 ha 2020MIŠKU APAUGUSI ŽEMĖ (MEDYNAI), 1000 ha 1928IŠ JŲ KULTŪRINIAI MEDYNAI, 1000 ha 445BENDRAS MEDIENOS TŪRIS SU ŽIEVE, mln. m3 371,7VIDUTINIS MEDIENOS TŪRIS 1 ha, m3 193BENDRAS BRANDŽIŲ MEDYNŲ TŪRIS, mln. m3 73,7VIDUTINIS BRANDŽIŲ MEDYNŲ TŪRIS 1ha, m3 250BENDRAS METINIS MEDIENOS PRIEAUGIS SU ŽIEVE, mln. m3 11,7EINAMASIS METINIS MEDIENOS PRIEAUGIS 1 ha, m3 6,1PRIEAUGIO DALIS, KAUPIAMA MEDYNE 1 ha, m3 3,3MIŠKINGUMAS, % 30,9MIŠKO PLOTAS, TENKANTIS 1 GYVENTOJUI, ** ha 0,57MEDIENOS TŪRIS, TENKANTIS 1 GYVENTOJUI, ** m3 106 Šaltinis 8* Miškų teritorijos plotas apima miško žemę, taip pat miškų urėdijų ir nacionalinių parkų valdomą žemės ūkio paskirties žemę ir kitą žemę (pelkes, smėlynus)
**Lietuvoje 2001 05 01 į apskaitytą įtraukta 3 mln. 496 tūkst. gyventojų. Šaltinis: Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės1 pav. Miškų plotų pasiskirstymas pagal vyraujančias medžių rūšis 2002 m. Sudaryta pagal 8 šaltinį.
Miškų teritorijos plotai pagal žemės naudmenas3 lentelėŽemės naudmena Plotas ha %Bendras plotas 2180087 100Miško žemė, iš viso 2020333 92,7Mišku apaugusi žemė, iš viso 1927743 88,4 savaiminiai medynai 1482836 kultūriniai medynai 444907 Mišku neapaugusi žemė, iš viso 60061 2,8 kirtavietės 39705 žuvę medynai 1783 aikštės 16653 žemė, skirta miškui įveisti 1920 Specialios paskirties miško žemė, iš viso 2758 0,1 daigynai 469 medelynai 738 sėklinės plantacijos 665 žaliavinės plantacijos 442 landšaftiniai želdiniai 444 Technologinės paskirties žemė, iš viso 25232 1,2 kvartalinės linijos 12214 technologinės linijos 537 priešgaisrinės juostos 685 įvairios paskirties trasos 11796 Kita miško žemė, iš viso 4539 0,2 medienos sandėliai 626 pašarų aikštelės 1933 poilsio aikštelės 1980 Ne miško žemė, iš viso 159754 7,3 žemės ūkio naudmenos 57662 krūmynai 319 pelkės 54258 keliai 16093 užstatyta teritorija 4945 vandenys 13889 kita ne miško žemė 12588 Šaltinis 6
Miškų teritorijos plotai pagal miškų grupes ir pogrupius 4 lentelė Miškų grupės ir pogrupiai Miškų teritorijosplotas Miško žemės plotas ha % ha %I grupės (rezervatiniai) miškai, iš viso 34343 1,6 21298 1,1 valstybiniai rezervatai 23960 13413 valstybinių parkų rezervatai 9794 7796 rezervatinės apyrubės 589 89 II grupės (specialios paskirties) miškai, iš viso 278810 12,8 243248 12,0A) ekosistemų apsaugos miškai, iš viso 190891 8,8 165002 8,2 draustiniai (II gr. ūkinis režimas) 162036 136679 saugomi kraštovaizdžio objektai 2767 2634 priešeroziniai miškai 19442 19381 genetiniai draustiniai 3246 3234 tyrimo bareliai 215 214 vertingi (etaloniniai) medynai 724 672 saugomi gamtos išteklių sklypai 2355 2122 Baltijos jūros ir Kuršių marių apsauginiai miškai (1 km) 106 66 B) rekreaciniai miškai , iš 87919 4,0 78246 3,8 miestų sanitariniai-higieniniai 16928 15312 miško parkai 46223 40234 valstybinių parkų rekreacinės zonos 8387 7538 kurortiniai miškai (sanit. zonos 1 ir 2 juostos) 3734 3513 rekreaciniai miškai ir 12647 11649 III grupės (apsauginiai) miškai, iš viso 329321 15,1 306660 15,2 draustiniai (III gr.ūkinis režimas) 60925 58051 valstybinių parkų apsaugos zonų miškai 12153 10799 apsaugos zonų miškai valstybiniuose parkuose 63043 57992 kurortų apsaugos zonų stebėjimų juostos miškai 19160 17931 apsauginiai laukų miškai 14962 14888 kelių rekreacinės-estetinės reikšmės sklypai 1028 998 vandens telkinių apsaugos zonų miškai 156235 144326 aplinką teršiančių gamyklų apsaugos zonų miškai 1609 1475 sėkliniai draustiniai 156 153 mokslo ir mokymo miškai 50 49 IV grupės (ūkiniai) miškai, iš viso 1537613 70,5 1449127 71.7 valstybinių parkų ūkinių zonų miškai 93571 88261 ūkiniai miškai 1444042 1360866 Iš viso 2180087 100 2020333 100Šaltinis 6Miškų teritorijos plotas pagal miškų grupes ir nuosavybę 5 lentelė Miškų grupės Visi miškai Iš jų Valstybinėsreikšmės miškai Privatūs ir kiti miškai Iš jų privatūs * miškai
plotas, ha % plotas, ha % plotas, ha % plotas, ha %I grupės (rezervatiniai) miškai 34343 1,6 34343 3,1 – II grupės (specialios paskirties) miškai 278810 12,8 171182 15,7 107628 9,9 23200 7,0ekekosistemų apsaugos miškai 190891 8,8 103068 9,5 87823 8,1 18870 5,7rekreaciniai miškai 89919 4,0 68114 6,2 19805 1,8 4330 1,3III grupės (apsauginiai) miškai 329321 15,1 119784 11,0 209537 19,3 58609 17,7IV grupės (ūkiniai) miškai 1537613 70,5 766449 70,2 771164 70,8 249020 75,3Iš viso 2180087 100 1091758 100 1088329 100 330828 100 Šaltinis 6
Vyraujančių medžių rūšių medynų plotas pagal nuosavybę,1000 ha6 lentelė Medynai Visimiškai % Iš jų Valstybi-nėsreikšmės miškai % Privatūs ir kitimiškai % Iš jų privatūs*miškai %Spygliuočiai, iš viso 1154,2 59,9 629,8 67,0 524,4 53,0 175,0 55,5 pušynai 705,2 36,6 369,0 39,3 336,2 33,9 105,0 33,3 eglynai 445,7 23,1 258,3 27,5 187,4 19,0 69,8 22,1 kiti spygliuočiai 3,3 0,2 2,5 0,2 0,8 0,1 0,2 0,1Kietieji lapuočiai, iš viso 92,7 4,8 45,1 4,8 47,6 4,9 14,4 4,5 ąžuolynai 34,6 1,8 16,0 1,7 18,6 1,9 4,4 1,3 uosynai 52,6 2,7 27,4 2,9 25,3 2,6 9,3 3,0 kiti kietieji lapuočiai 5,4 0,3 1,7 0,2 3,7 0,4 0,7 0,2Minkštieji lapuočiai, iš viso 680,8 35,3 264,9 28,2 415,9 42,1 125,9 40,0 beržynai 385,4 20,0 166,4 17,7 219,0 22,2 69,1 21,9 drebulynai 54,6 2,8 27,4 2,9 27,2 2,7 8,8 2,8 juodalksnynai 114,5 6,0 56,8 6,0 57,7 5,8 15,9 5,1 baltalksnynai 119,5 6,2 11,8 1,3 107,7 10,9 31,2 9,9 kiti minkštieji lapuočiai 6,8 0,3 2,5 0,3 4,3 0,5 0,9 0,3Iš viso 1927,7 100 939,8 100 987,9 100 315,3 100 Šaltinis: Valstybinė miškotvarkos tarnyba
Bendrasis einamasis prieaugis pagal miškų grupes irnuosavybę, 1000 m37 lentelė
Medynai Visimiškai Iš jų Pagal miškų grupes Valstybinėsreikšmės miškai Privatūs ir kiti miškai Iš jų privatūs miškai* I+II III+IVPušynai 4356,1 2119,6 2236,5 706,1 723,2 3632,9Eglynai 3013,4 1591,0 1422,4 549,1 274,2 2739,2Beržynai 2064,9 896,2 1168,0 381,8 159,5 1905,4Drebulynai 389,1 204,2 184,9 59,7 25,1 364,0Juodalksnynai 715,2 344,9 370,3 106,4 73,2 642,0Baltalksnynai 712,6 66,6 646,0 185,8 86,1 626,5Ąžuolynai 135,3 59,4 75,9 18,0 34,8 100,5Uosynai 297,2 146,8 150,4 56,4 26,7 270,5Kiti medynai 66,0 25,2 40,8 8,3 25,3 40,7Iš viso 11749,8 5454,6 6295,2 2071,6 1428,1 10321,7 Šaltinis: Valstybinė miškotvarkos tarnyba
Miško žemės plotas, miškingumas ir medienos ištekliai pagal apskritis8 lentelė
Apskritys Plotas, 1000 ha Medynų Bendrasteritorijos plotas Miškožemėsplotas Miškin-gumas,% Plotas, ha Tūris,1000 m3 Iš to kiekio spygliuo-čių kietųjųlapuočių minkštųjųlapuočių Alytaus 542,5 249,6 46,0 242,5 45009 37744 822 6443 Kauno 806,0 225,7 28,0 210,6 41379 22138 3630 15611 Klaipėdos 520,9 125,6 24,1 117,9 22465 12730 1417 8318 Marijampolės 446,3 89,8 20,1 84,4 17317 9186 944 7187 Panevėžio 788,0 213,2 27,1 203,8 37475 15267 2282 19926 Šiaulių 854,0 214,2 25,1 201,4 35550 15906 2417 17227 Tauragės 441,2 131,2 29,7 124,5 24675 13919 1185 9571 Telšių 435,0 141,5 32,5 135,3 25102 15487 803 8812 Utenos 720,1 235,1 32,6 228,8 44745 25904 1237 17604 Vilniaus 976,0 394,4 40,4 378,5 77990 58400 2106 17484Iš viso 6530,0 2020,3 30,9 1927,7 371707 226681 16843 128183Šaltinis: Valstybinė miškotvarkos tarnyba
Nacionalinių parkų ir valstybinių rezervatų miškų charakteristika 9 lentelė Plotas, ha Medienos tūris, 1000 m³ Vidutinis tūris, m³/ha Vidutinis amžius Iš viso Miško žemė Medynai Iš viso Spygliuočių Kietųjų lapuočių Minkštųjų lapuočių Nacionaliniai parkai Aukštaitijos 27214 25497 24857 5938,8 4828,9 9,9 1100,0 239 65Dzūkijos 51581 49525 48023 10199,8 9406,1 20,5 773,2 213 61Kuršių nerijos 9597 8206 7225 937,2 783,1 0,9 153,2 128 72Žemaitijos 13613 11616 11164 2068,3 1467,0 113,0 488,3 185 52Trakų istorinis 3558 3366 3176 573,3 402,1 32,0 139,2 180 48Iš viso 2003 01 01 105563 98210 94445 19717,4 16887,2 176,3 2653,9 209 62Iš viso 2002 01 01 105540 98196 94455 19809,1 16967,7 177,2 2664,2 210 62Valstybiniai rezervataiČepkelių 11217 8604 8402 1085,8 765,7 1,6 318,5 129 58Kamanų 3964 2214 2140 430,3 268,8 0,8 160,7 201 66Viešvilės 3216 2199 2128 448,8 321,3 0,0 127,5 211 69Žuvinto* 5428 2043 2021 186,9 138,3 0,5 48,1 93 54Iš viso 2003 01 01 23825 15060 14691 2151,8 1494,1 2,9 654,8 146 60Šaltinis 6
5. Miško ekologinis poveikis aplinkinėms erdvėms
Miškai daro didelę ekologinę įtaką gretimoms teritorijoms ir kartu yra viena iš lengviausiai keičiamų kraštovaizdžio sudėtinių dalių. Sumaniai panaudojus esamus miško želdinius ir užsodinus laukus specialiais augalais, galima paveikti vietovės mikroklimatą, išvengti žalingo ekstremalių klimato svyravimų poveikio, stabilizuoti arba padidinti kultūrinių augalų derlingumą. Atvirame kraštovaizdyje miškas klimato veiksniams yra kaip mechaninė kliūtis. Oro srautas, sutikęs kelyje mišką, keičia judėjimo greitį ir kryptį. Prieš mišką vėjo kryptimi oro slėgis būna padidėjęs,o už jo – sumažėjęs. Tai turi įtakos formuojantis sniego dangai. Taip pat labai svarbus miško poveikis saulės radiacijai, krituliams, upių nuotėkiui ir kitiems kraštovaizdžio elementams. Atstumas nuo miško, kur jaučiama jo ekologinė įtaka, priklauso nuo medžių aukščio, todėl dažniausiai matuojamas medžių aukščiais (H) (5).
5.1. Mikroklimato reguliavimas
Apšvietimas sumažėja šiaurinėje miško pusėje 0-5H atstumu nuo pamiškės. Šešėlio zonos plotis priklauso nuo metų laiko ir miško aukščio. Vidutiniškai apšvietimas sudaro 80 %, prie pietinės, 20 % prie šiaurinės ir 35 – 70 % prie kitų pamiškės ekspozicijų, lyginant su atvira vieta.
Vėjo greitis pavėjinėje pusėje sumažėja 0-15H atstumu, priešvėjinėje – 0-5H. Vidutiniškai šioje zonoje jis sumažėja 20 – 25 %.Maksimalios oro temperatūros pažemėja, o minimalios pakyla šiaurinėje, vakarinėje, rytinėje pusėse0-10H atstumu. Temperatūra vidutiniškai pakinta priežeminiame oro sluoksnyje 1,5-2o. Pietinėje pusėje atvirkščiai: pakyla maksimalios, pažemėja minimalios temperatūros, kurios vidutiniškai pakinta priežeminiame oro sluoksnyje 1-1,5o. Šalnos rečiau būna iš visų pusių 0-5H atstumu.Oro slėgis pakyla priešvėjinėje pusėje 0-5H atstumu nuo pamiškės ir pažemėja pavėjinėje pusėje taip pat 0-5H atstumu.Lietaus krituliai sumažėja pavėjinėje pusėje 0-5H atstumu ir padidėja priklausomai nuo užimamo ploto iki 10 – 15 % nuo kritulių kiekio, iškrintančio didelėse atvirose vietovėse.Vandens atsargos sniege padidėja šiaurinėje, šiaurės vakarų pusėse 0-4H atstumu. Pamiškės sukaupia vidutiniškai 20 – 50 % daugiau vandens atsargų sniege, palyginti su didelėmis atviromis vietomis. Sniego tirpimas sulėtėja šiaurinėje, šiaurės vakarų, rytinėje pusėse 0-3H atstumu ir trunka 5 – 15 dienų ilgiau, o pagreitėja pietinėje pusėje 0-2H atstumu ir trunka 3 – 5 dienomis trumpiau.Kondensaciniai krituliai (rūkas, rasa ir kt.) padidėja iš visų pusių 0-10H atstumu. Jų susidaro 2 – 5 % daugiau už metinį kritulių kiekį.Oro drėgnumas padidėja šiaurinėje, šiaurės vakarų, rytinėje pusėse 0-8H atstumu. Santykinė oro drėgmė padidėja 2 – 4 %. Tačiau oro drėgnumas sumažėja pietinėje pusėje 0-5H atstumu. Santykinė oro drėgmė sumažėja 1 %.Garavimas iš dirvožemio paviršiaus sumažėja iš visų pusių 0-10H atstumu. Šiaurinėje pamiškių pusėje jis sumažėja 30 – 40 %, vakarinėje ir rytinėje 20 – 40 %, pietinėje 15 – 20 %, palyginti su didelėmis atviromis vietovėmis (5).5.2. Miško įtaka dirvožemiams
Miškas turi įtakos klimato veiksniams, kartu veikia ir gretimų laukų dirvožemius. Lengvos mechaninės sudėties dirvožemiams pavasarį, ypač balandžio mėnesį, yra pavojingi vėjai, stipresni kaip 6 m per sekundę, sukeliantys dirvožemio defliaciją. Miško juosti ir nedidelių miškelių pavėjinėje pusėje 150 – 200 m pločio ruože dirvos defliacija nepasireiškia.Taip miškas yra labai svarbus reguliuojant ne tik vandens srautus bei kietus nešmenis, bet ir įvairius cheminius junginius jiems migruojant atmosferoje ar dirvos paviršiumi, arba išplaunant į gilesnius dirvožemio sluoksnius. Lietaus lašų ardomoji galia sumėžėja pavėjinėje pusėje 0-1H pločio juostoje. Koncentruoti paviršinio nuotėkio srautai sulėtėja, susigeria į dirvožemį prie pačios pamiškės 0-0,5H pločio juostoje. Hektaras smėlio dirvožemių po miško augalija sutalpina iki 3000 m3, žvyro ž 2200, priesmėlio – 1400, priemolio – 1100 ir molio – 770 m3 paviršinio nuotėkio vandenų.Įšalas sumažėja šiaurinėje, šiaurės vakarų, rytinėse pusėse 0-4H atstumu nuo miško. Nupustymas (defliacija) sumažėja pavėjinėje pusėje 0-15H, o priešvėjinėje 0-5H atstumu. Kai miško želdiniai sudaro ne mažiau 6 % ploto ir yra tolygiai išdėstyti teritorijoje, dirvožemiai visiškai apsaugomi nuo defliacijos. Apsauginį efektą lemia miško struktūra, aukšta, atstumas tarp želdinių. Nuokritos išneštos iš miško, pasiskleidžia iš visų pusių 0-2H atstumu. Jų susidaro iki 20 – 25 cnt/ha, daugiausia lapų, spyglių.Organinės medžiagos kiekis viršutiniame dirvožemio sluoksnyje padidėja iš visų pusių 0-2H pločio juostoje iki kelių t/ha.Infiltracinės dirvožemio savybės pagerėja iš visų pusių 0-2H pločio juostoje.Dirvožemio drėgnumas padidėja iš visų pusių 0-4H pločio juostoje, iki 15 % rizosferos zonose.Dirvožemio temperatūros svyravimai sumažėja iš visų pusių 0-5H atstumu. Kiti nešmenys nusėda miško želdinių, išsidėsčiusių vidurinėse ir apatinėse eroduojamų šlaitų dalyse, pakraščiuose. Sulaikymo efektyvumas priklauso nuo erozinių procesų intensyvumo, kietų nešmenų kiekio, žemutinės želdinių dalies tankumo. Vidutiniškai 1 ha sulaiko kelias tonas nešmenų.Eroduotas, nederlingas dirvas apželdinus mišku, atstatomas viršutinis nuardytų dirvožemių sluoksnis, pagerėja infiltracinės ir cheminės savybės. Per keliolika metų po miško želdiniais susiformuoja 4-5 cm storio humusingas (iki 6 %), poringas (iki 65 %), turtingas azoto (iki 0,4 %) sluoksnis. Įvairiems mūsų kraštovaizdžio tipams būdingas optimalus miškų kiekis. Miško apsauginė vertė labai priklauso nuo medyno rūšinės sudėties, struktūros, tankumo, amžiaus. Įvairių rūšių medžių nevienoda šaknų sistema, lajų tankumas ir kt. Apsauginiu atžvilgiu vertingiausi yra lapuočių miškai. Medžiai, pavyzdžiui, ąžuolas, turi gilią ir tankią šaknų sistemą ir gerai sutvirtina stačius šlaitus, gerina dirvožemių poringumą, laidumą vandeniui. Retokos lajos praleidžia daug lietaus ir sniego, kartu ir saulės spindulių. Baltalksniai ir juodalksniai, padedami mikroorganizmų, fiksuoja ir šaknų gumbeliuose kaupia laisvąjį oro azotą, daro jį prieinamą augalams. Nukritę, lengvai susiskaidantys, svarbių cheminių medžiagų turintys lapai praturtina dirvožemį ir atkuria nuardyto viršutinio sluoksnio hidrologines ir chemines savybes. Juodalksniai auga ir nederlinguose smėlio dirvožemiuose, net ten, kur gruntinis vanduo slūgso giliai. Tankios jų šaknys giliai įsiskverbia. Juodalksnių ir baltalksnių prieglobstyje geriau auga kiti medžiai – eglės, pušys. Dirvožemio savybes gerina liepos, klevai, jų lapuose daug kalcio, fosforo, kalio ir kitų dirvožemiui reikalingų medžiagų. Nors beržo šaknų sistema ir paviršinė, tačiau labai tanki, todėl gerina dirvožemio struktūrą. Beržai, uosiai, liepos, drebulės, baltalksniai nėra labai jautrūs mechaniniams pažeidimams, sužeisti greitai išleidžia atžalas. Todėl jie nepakeičiami palaukėse, palei ganyklas, pakelėse (5).
6. Rūgščiųjų lietų poveikis miškams
Dėl didesnės oro santykinės drėgmės miškingose teritorijose atmosferos kritulių iškrenta 10 – 15 proc. daugiau negu nemiškinguose plotuose. Atmosferos krituliai, prisotinti azoto junginių, iš pradžių skatina, o vėliau slopina augalų augimą. Rūgštieji lietūs mažina augalų atsparumą sausroms, ligoms, kenkėjams ir kitiems neigiamiems aplinkos veiksniams, pažeidžia medžių lapus ir spyglius, kuriuose vyksta fotosintezė, todėl sutringa augalų vandens rėžimas bei maisto elementų pasisavinimas. Pušų spygliuose, veikiant rūgštiniams krituliams, padaugėja azoto, fosforo, kalio, kalcio, mangano, kadmio, stroncio; šaknyse, nors ir padidėjus jų masei, sumažėja azoto, mangano bei vario kiekis. Kuo didesnis atmosferos kritulių rūgštingumas, tuo labiau mažėja daugelio augalų rūšių sėklų daigumas, blogiau prigyja spygliuočių ir lapuočių medžių sėjinukai. Kai pH mažesnis už 3,7, ant sėjinukų lapų atsiranda nekrozės, kinta augaluose vykstantys natūralūs medžiagų apytakos procesai. Pro spygliuočių medžių lajas rūgščiųjų cheminių junginių į miško dirvožemį patenka keturis kartus daugiau, negu į dirvožemį atvirame lauke. Atmosferos krituliai, sunkdamiesi pro medžių lajas, dar labiau rūgštėja, nes nuplaunami ant medžių spyglių ir lapų nusėdę ore esantys sieros junginiai. Medžių kamienais nutekantis vanduo turi didesnes sunkiųjų metalų junginių koncentracijas (9).
7. Miškas ir aplinkos užterštumas
Labiausiai oro tarša veikia miško augmeniją, kuri tarytum filtras sulaiko labai daug medžiagų, dalį jų neutralizuoja. Pavyzdžiui, 1 ha pušyno per metus suturi apie 35 tonas dulkių, augalų spygliai bei lapai – iki 50 proc. radionuklidų. Medžiai, augantys kelių apsauginiuose želdiniuose, absorbuoja anglies monoksidą, kaupia sunkiuosius metalus, esančius automobilių išmetamose dujose. Miškas taip pat valo paviršinio nuotėkio vandenis, pratekėjęs pro 20 m pločio želdinių juostą drenažo vanduo turi 3 kartus mažiau cheminių junginių. Tačiau, dėl oro taršos žūsta arba visai išnyksta kerpės, samanos, grybai, kinta medžių spyglių ir lapų spalva, dydis, augmenija nuskursta, greičiau sensta. Dėl sieros, azoto oksidų poveikio sutrinka medžių lajų ir spyglių kvėpavimas, jie netenka apsauginės vaškinės dangos, nebegali išgarinti drėgmės. Kai vanduo, esantis augaluose, prisisotina rūgštimis, sunkiųjų metalų jonai trukdo medžiams įsiurbti maisto medžiagas per smulkiąsias šaknis. Suardomas medžių šaknų ryšys su dirvoje esančia grybiena, pradeda žūti mikroorganizmai, perdirbantys organines medžiagas į mineralines. Medžiai nusilpsta, tampa nebeatsparūs ligoms ir kenkėjams, sausroms, šalčiui, vėjams. Dėl pramonės ir energetikos įmonių ir transporto išmetamų teršalų 1990 m, buvo pažeista 15 proc. Lietuvos miškų. Labiausiai miškams kenkė Jonavos azotinių trąšų gamykla: 1992 m. apie 20 km spinduliu buvo pažeista 4542 ha miškų, iš jų virš 900 ha yra žuvę arba iškirsti. Taip pat labai teršia aplinkinius miškus Kėdainių ir Mažeikių pramonės įmonės. 1993 m. duomenimis dėl atmosferos užterštumo sparčiai nyksta apie 78 proc. visų Lietuvos miškų. Labiau pažeisti spygliuočių miškai. Lapuočių miškai atsparesni. Bendros žalos rodikliu laikomas lapų ir spyglių netektis. Defoliacija – tai lapų arba spyglių netekimas. Išskiriamos penkios defoliacijos klasės (nurodant lapų arba spyglių netekties procentą):0 klasė: sąlygiškai sveiki medžiai (iki 100 proc.). Laja be ryškesnių išorinių pažeidimų.1 klasė: silpnai pažeisti medžiai (11 – 25 proc.). Kai kurios šakos su mažesniais nei paprastai lapais, viršutinėje lajos dalyje pastebima lapų nekrozė.2 klasė: vidutiniškai pažeisti medžiai (26 – 60 proc.). Viršūnėje arba net visos lajos lapai yra mažesni, jų pakraščiuose pastebima nekrozė, sausų šakų nėra arba jos pavienės.3 klasė: stipriai pažeisti medžiai (61 – 99 proc.). Daug sausų šakų, lapai gerokai mažesni su nekrozės požymiais.4 klasė: žuvę medžiai (100 proc.).Dechromacija – tai aplinkos užterštumo sukelti medžių lapų ir spyglių spalvos pakitimai. Skiriamos tokios dechromacijos klasės (nurodant pažeistų medžių lapų arba spyglių kiekį procentais):0 – sąlygiškai sveiki medžiai (iki 100 proc.),1 – silpna dechromacija (11 – 25 proc.),2 – vidutiniška dechromacija (26 – 60 proc.),3 – stipri dechromacija (61 – 99 proc.) (1).2002 metais nustatyta, kad 58% pušų ir 25% eglių patyrę defoliaciją. Vidutinis pažeistų pušų defoliacijos intensyvumas – 33%. Eglių defoliacijos intensyvumas irgi panašūs – 31%. Labiausiai pažeisti pušų ir eglių medžiai per 80 m., 40-80 m. pušynuose medžiai pažeisti gana tolygiai. Eglių pažeidimai didėja nuo 11 iki 32%, jų amžiui didėjant nuo 40 iki 80 m. Defoliacijos pažeisti dažniausiai vidutinių matmenų medžiai, jų skaičius ir skerspločių sumos procentai tarpusavyje beveik lygus.Beveik 10 % visų medžių bandomajame objekte pažeisti kitais būdais nei defoliacija. Labiausiai išplitę: žaizdos (3,9%), vidiniai puviniai (1,2%), išsišakojimai (1,2%), nugraužimai (0,9%), nulenkimai (0.6%). Labiausiai pažeidimai paplitę eglynuose (12%), ypač žaizdos (7,6%). Pažeidimų išplitimas didėja nuo 8,8 iki 10,9%, amžiui didėjant nuo 40 iki 80 m. Ypač su amžiumi daugėja žaizdų. Įvairių matmenų medžiai pažeisti daugmaž vienodai.Daugiausia pažeidimų priežasčių nežinomos – 65%, antroje vietoje – ūkinė veikla (22,5%). po to – žvėrys (6,2%), klimato faktoriaį (5,6%). Dėl ūkinės veiklos labiausiai išplitusios žaizdos (52,6%). Klimato faktoriai – dažniausios (59-67%) nulenkimų ir sulaužymų priežastys.Labiausiai pažeista apatinė kamieno pusė (46,5%), viršūnė (16%), priekelminė dalis, šaknys (9,2%). Tai priklauso nuo pažeidimo rūšies. Vidiniai puviniai labiausiai išplitę priekelminėje dalyje, šaknys (9,2%). Tai priklauso nuo pažeidimo rūšies. Vidiniai puviniai labiausiai išplitę priekelminėje (35%) ir apatinėje kamieno dalyse (46,7%), žaizdos – apatinėje kamieno dalyje (87,6%), sulaužymas ir lapų – spyglių nugraužimas- lajoje ir viršūnėje (78-91%) ir t.t (7).
8. Miškų apsauga
Visi miškai, nepriklausomai nuo pavaldumo turi būti saugomi nuo gaisrų, ligų ir kenkėjų, neigiamų aplinkos veiksnių, neteisėto kirtimo bei nustatytos miškų naudojimo tvarkos pažeidimo. Už miškų apsaugą atsako miško naudotojai. Gaisrų pavojus priklauso nuo natūralaus (gamtinio) miškų degumo, metų sezono, oro temperatūros, vėjo greičio, kritulių kiekio. Atsižvelgiant į medynų rūšinę sudėtį, jų amžių, skiriamos penkios miškų degumo klasės:Miškų degumo klasės 10 lentelėDegumo klasė Miškų charakteristika Gaisrų tikimybėI Spygliuočių jaunuolynai (iki 40 m). Pomiškyje gausu pušų, trake – kadagių, žolinėje dangoje – kerpės, viržiai. Galimi žemutiniai ir aukštutiniai gaisrai pavasarį, vasarą.II Vyresni nei 40 m pušynai su negausiu pomiškiu bei traku, augantys priesmėlio, smėlio dirvožemiuose. Kerpiniai beržynai. Pavasarį, vasarą galimi žemutiniai gaisraiIII Vyresni nei 40 m pušynai, augantys drėgnokuose dirvožemiuose, eglynai, beržynai. Gaisringiausiu laikotarpiu galimi žemutiniai ir aukštutiniai gaisrai.IV Mišrūs pušynai, eglynai ir lapuočių medynai, augantys laikino perteklinio drėkinimo ar drėgnesnėse augimvietėse. Gaisrai galimi gaisringiausiu laikotarpiu.V Juodalksnynai, šlapi eglynai ir beržynai augantys tarpinio tipo pelkėse ir žemapelkėse. Gaisrai pasitaiko retai.Šaltinis 9Pagal ugnies plitimo pobūdį skiriamos trys miško gaisrų rūšys:1. Žemutinis gaisras. Jo metu dega miško paklotė, trakas, pomiškis: ugnis slenka 3 – 5 m/min greičiu ir palyginti mažai pažeidžia medyną.2. Aukštutinis gaisras. Dega medžių kamienai ir lajos, ugnies slinkimo greitis 40 m/min. Šis gaisras didelės naikinamos galios, greitai plinta.3. Požeminis gaisras. Dega giluminiai )0,3 – 1,5 m) durpių sluoksniai, ugnis slenka 7 m per parą greičiu ir ją labai sunku gesinti. Šitoks gaisras dažniausiai plinta tol, kol išdega durpių klodai.Miško gaisrų tikimybė labai priklauso nuo sausringų (be lietaus) dienų skaičiaus. Remiantis atskirų meteorologinių stočių duomenimis, sausringu laikotarpiu kasdien per masines informacijos priemones nurodomos miškų gaisringumo klasės: I – nėra pavojaus gaisrams kilti, II – mažas gaisrų pavojus, III – vidutinis gaisrų pavojus, IV – didelis gaisrų pavojus, V – labai didelis miškų gaisrų pavojus. Miško gaisrams gesinti dažniausiai naudojamas vanduo. Gaisrų gesinimo efektyvumas priklauso nuo vandens telkinių gausumo, gero kelių tinklo, gaisrų rūšies. Kita miškų saugojimo kryptis – kova prieš miško kenkėjais ir ligas, neigiamus aplinkos veiksnius, sukeliančius miškų nykimą. Skiriamos trys miškų nykimą lemiančios veiksnių grupės: predisponuojantys (oro tarša ir vietinių ir tolimų šaltinių, ilgalaikiai klimato svyravimai ir pan.), skatinantieji (nenormaliai šaltos žiemos, staigūs ir dideli temperatūros pokyčiai) ir lydintieji (medžių ligos ir kenkėjai) veiksniai. Miškų ligos būna infekcinės (jas sukelia grybai, bakterijos, virusai) ir neinfekcinės (sukelia nepalankios dirvožemio ir meteorologinės sąlygos, žmogaus ūkinė veikla). Miškų kenkėjams priskiriami gyvūnai, daugiausia vabzdžiai (jų lervos), žalojantys šaknis (grambuoliai, kurkliai), spyglius ir lapus (pjūkleliai, lapsukiai), medžių kamienus (kinivarpos, ūsuočiai, straubliukai). Prieš miško ligas ir kenkėjus kovojama miško ūkiniu, cheminiu ir biologiniais būdais. Miško ūkinės sanitarinės priemonės – tai sausuolių, pažeistų medžių iškirtimas, kirtaviečių valymas. Biologinės apsaugos priemonės – skruzdėlynų gausinimas, inkilų kėlimas, cheminės – pažeistų medžių, jų vaisių ar sėklų cheminis apdorojimas (9).
Išvados
Atsižvelgiant į miškų reikšmę jie skirstomi į dvi grupes: eksploatacinius miškus, skirtus medienai auginti ir specialiuosius – apsauginius. Specialieji – apsauginiai miškai skirstomi į: 1. Žaliąsias zonas prie miestų, vandens telkinių, miško parkus, nacionalinius rezervatų ir parkų miškus.2. Agroželdinius – tai yra lankų, ganyklų priešeroziniai želdynai, sodybų želdiniai, apsauginės juostos prie geležinkelių bei kelių.3. Specialiosios paskirties želdynus – tai daigynai, medelynai, sanitarinės zonos. Miškai švelnina ir formuoja mikroklimatą, reguliuoja vandens rėžimą, gerina dirvožemio struktūrą, sugeria kenksmingas žmogui medžiagas ir praturtiną orą deguonimi. Miškas, susidedantis iš tarpusavyje susijusių komponentų, atlieka gamtinėje aplinkoje pusiausvyros, stabilumo ir atsparumo palaikymo funkcijas. Miškuose auginama vertinga mediena, renkami sakai, uogos, grybai, vaistiniai augalai. Miškai teigiamai veikia žmogaus sveikatą, sudaro palankias sąlygas poilsiui. Miške esantis jonizuotas oro deguonis teigiamai veikia žmogaus organizmą, gerina savijautą. Miškas yra vienas svarbiausių rekreacinių naudmenų. Beveik 60 proc. Lietuvos gyventojų atostogauja miškuose. Miškas nėra neišsenkantis šaltinis, todėl būtina jo apsauga. Miško apsaugos uždaviniai – saugoti mišką ir jo išteklius nuo neteisėtų veiksmų: savavališko miško kirtimo, miško naudojimo tvarkos pažeidimų, miško išteklių grobstymo, miško teršimo, šiukšlinimo, miško padegimo, naminių gyvulių daromos žalos; taip pat saugoti mišką nuo žvėrių daromos žalos, gaisrų, ligų, kenkėjų ir kitų stichinių nelaimių, miško dirvožemio ir medžių mechaninių pažeidimų. Miškas svarbi ekosistema. Pasaulyje visuotinai pripažinta, kad genetinė įvairovė, apibūdinanti genetinį kintamumą tarp populiacijų ir jų viduje, šalia rūšinės bei ekosisteminės įvairovės, yra esminis biologinės įvairovės lygmuo. Todėl genetinių išteklių išsaugojimas yra laikomas vienu iš svarbiausių biologinės įvairovės išsaugojimo ir tvarios ekologinės miškininkystės komponentų. Skirtingais istorijos laikotarpiais buvo smarkiai kertamas Lietuvos miškas: iš pradžių – ruošiant dirbamosios žemės sklypus, vėliau – įvairių žemės reformų metu ar siekiant užsidirbti pinigų. Taigi iki naujųjų laukų kraštovaizdis yra atviresnis ir įvairesnis negu dabar. Mūsų laikais ryškiausiai aplinka keičiama naikinant senąjį kultūrinį kraštovaizdį
Literatūra
1. P. Baltrėnas, D. Lygis – Aplinkos apsauga: Vilnius, 1996, psl. 159 – 165.2. E. J. Kormondy – Ekologijos sąvokos: Vilnius, Litera, 1992, psl.139 – 159.3. Isokas – Enciklopedinė miško knyga: Vilnius, Mintis, 2001, psl. 219 – 248.4. H. Pleijelis – Knyga apie ekologiją: Vilnius, Žalioji Lietuva, 1994, psl. 79 – 89.5. J. Vaidelys – Ūkio kraštovaizdžio tvarkymas: Vilnius, Žiburys, 1998, psl. 20 – 25.6. www.miskai.lt7. www.lvmi.lt8. www.forest.lt9. Lietuvos miškų įstatymas, 2000.