EKOLOGINIS ŪKININKAVIMAS

EKOLOGINIS ŪKININKAVIMAS

Kokia ekologinio ūkininkavimo esmė?
Ekologinis žemės ūkis pagrįstas moderniomis, aplinkai palankiomis
technologijomis. Jame naudojamos ne sintetinės cheminės medžiagos (trąšos, pesticidai,
vaistai, augimo skatintojai ir kt.), o natūralios organinės ir mineralinės medžiagos.
Naudojamasi sėjomainomis, ūkyje sukauptomis organinėmis trąšomis (augalų
liekanomis, gyvulių mėšlu, ankštiniais augalais, žaliąja trąša), kenkėjų, ligų ir piktžolių
necheminės kontrolės metodais. Siekiama uždaro energijos ir maisto medžiagų apytakos
ciklo. Dirvožemio struktūros ir derlingumo gerinimas yra augalinės produkcijos
ekologiniame ūkyje pagrindas. Gyvulininkystėje atsižvelgiama į gyvulių fiziologiją,
elgesį, paveldimus poreikius, aprūpinant gyvulius geros kookybės ekologiškais pašarais.
Ryšys tarp augalininkystės ir gyvulininkystės yra subalansuotos ūkio plėtros pagrindas.
Kuo ekologinis žemės ūkis skiriasi nuo kitų ūkininkavimo būdų?
Ekologinės gamybos ūkiai privalo laikytis griežtų ekologinio žemės ūkio
taisyklių, o šių ūkių produkcijai taikoma kilmės sertifikacija. Produktų sertifikavimas ir
ženklinimas padeda pirkėjams juos atskirti rinkoje, o tai didina jų paklausą. Tik
sertifikuoti ūkiai ir įmonės gali realizuoti produktus, paženklintus ekologiškų produktų
ženklu.
Kas yra sertifikavimas?
Sertifikavimas – procedūra, kuri įrodo, kad produkcija (paslauga) atitinka
standarto ar kito norminio dokumento reeikalavimus. Sertifikavimą atlieka fizinis ar
juridinis asmuo, nepriklausomas nuo gamintojų ir pirkėjų interesų. Produkcija
sertifikuojama siekiant patvirtinti, kad ji nekenksminga sveikatai, turtui, aplinkai.
Ekologinės gamybos ūkių ir įmonių sertifikavimas yra savanoriškas.
Kas Lietuvoje atlieka sertifikavimą?
Lietuvos žemės ūkio ministerija kartu su

u Sveikatos apsaugos ministerija įsteigė
VšĮ „Ekoagros“ ir pavedė jai vykdyti ekologinio žemės ūkio sertifikavimo darbus. Ši
įstaiga tikrina bei sertifikuoja ūkius ir įmones, gaminančius ekologiškus produktus, taip
pat atestuoja produkciją, kuri naudojama šių produktų gamybai.
Ką reikia daryti, norint sertifikuoti ūkį ar įmonę?
Norėdamas pradėti ūkininkauti ekologiškai, suinteresuotas asmuo susipažįsta su
Ekologinio žemės ūkio taisyklėmis, parengia ūkio perėjimo iš chemizuotos į ekologinę
gamybos planą, numatydamas tręšimą, augalų apsaugos priemones, gyvulių šėrimą ir
laikymą, produkcijos saugojimo sąlygas. Pateikus sertifikacijos įstaigai prašymą,
duomenis apie ūkininkavimą, ūkio planą, kitą dokumentaciją, pasirašoma sertifikavimo
darbų sutartis su „Ekoagros“, paskiriamas tikrintojas, kuris nustato, ar pareiškėjas
ūkininkauja pagal Ekologinio žemės ūkio taisykles (tikrinama kasmet). Neradus
pažeidimų, išduodamas Ekologinės gamybos ūkio (įmonės) ar pereinamojo laikotarpio
ūkio sertifikatas.
Priklausomai nuo ūkininkavimo praktikos, pereinamasis laaikotarpis gali būti nuo
2 iki 3 metų. Po to, atlikus reikalingus patikrinimus, „Ekoagros“ išduoda Ekologinės
gamybos ūkio ar įmonės sertifikatą. Sertifikatas galioja 1 metus (tik tais metais
išaugintai produkcijai).

Page 2
Ekologinis ūkininkavimas
Klausimynas 2
Koks yra pagrindinis dokumentas, kuriuo reikia vadovautis?
Lietuvoje ekologinio ūkininkavimo norminis dokumentas gali būti Ekologinio
žemės ūkio taisyklės. Taisyklės suderintos su ES reglamentais, jos numato ekologiškų
produktų gamybos, perdirbimo, gabenimo, saugojimo, realizavimo taisykles
produktams, kurie vadinami ekologiškais produktais.
Kaip ženklinami ekologiški produktai?
Ekologinės gamybos ūkio sertifikatas suteikia teisę ženklinti produktus
ekologiškų produktų že

enklu:
Šio ženklo naudojimo tvarka yra nustatyta Ekologinio žemės ūkio taisyklėse.
Lietuvai tapus ES nare, ekologiškus produktus bus galima ženklinti vieningu ES
ženklu:
Sertifikuoti ekologinės gamybos ūkiai ir įmonės įtraukiami į sertifikuotų ūkių ir
įmonių katalogą, kuris rengiamas kiekvienais metais.
Kaip vystosi ekologinis ūkis ES?
Ekologinio žemės ūkio sektorius yra dinamiškiausias ES sektorius. 1985 metais
ekologiškai ūkininkaujama buvo 0,1 mln. ha plote, o 2001 metų pabaigoje ekologinių
ūkių plotai sudarė daugiau nei 4,4 mln. ha. Labai sparti ekologinio žemės ūkio plėtra
stebima pastarajame dešimtmetyje. Pradėjus finansiškai remti ekologinius ūkius, jų
plotai ES padidėjo nuo 0,5 proc. 1993 metais iki 3,2 proc. 2001 metais ir toliau turi
tendenciją augti. Nors bendras ekologinių ūkių plotas ES palyginti nedidelis, tačiau
stebina ekologinio ūkio plėtros tempai (vidutiniškai per metus 20–30 proc.), kurie labai
skiriasi nuo kitų žemės ūkio sektorių.
Ar kitose šalyse, stojančiose į ES, ekologiškai ūkininkaujama?
Visose šalyse kandidatėse į ES ekologinis žemės ūkis yra plėtojamas. Pagal
sertifikuotos žemės plotą pirmauja Čekijos Respublika, kurioje 2001 metų pabaigoje šis
plotas buvo apie 218 tūkst. ha (apie 5 proc. viso ploto). Vidutiniškai šalyse kandidatėse
ekologiškai ūkininkaujama beveik 0,3 proc. žemės ūkio naudmenų ploto.
Kokia ekologinio žemės ūkio situacija Lietuvoje?
Lietuvoje pirmos ekologinio ūkio organizacijos pradėtos kurti 1991 metais.
Ekologiškų produktų gamyba Lietuvoje pradėta 1993-aisiais. 2002 metais iš viso buvo
sertifikuoti 393 ūkiai, o visas plotas užėmė beveik 9 tūkst. ha
a.
Ar ekologiškas gamybos būdas turi įtakos derliaus pokyčiams?
Ekologinės gamybos ūkiuose paprastai gaunamas mažesnis derlius nei
chemizuotuose. Derliaus skirtumai ekologinės gamybos ir įprastiniuose ūkiuose
priklauso nuo auginamų žemės ūkio augalų, regiono gamtinių sąlygų. Varpinių javų
derlius ekologinės gamybos ūkiuose paprastai yra 30–40 proc. mažesnis nei
įprastiniuose. Bulvių derlius įvairiose šalyse labai skiriasi, todėl apibendrinančias
išvadas apie jo priklausomybę nuo žemdirbystės sistemos sunku daryti. Daržovių ir

Page 3
Ekologinis ūkininkavimas
Klausimynas 3
ankštinių javų derlius ekologinės gamybos ūkiuose būna net didesnis nei įprastiniuose
ūkiuose, ganyklų ir pievų – šiek tiek mažesnis ar toks pat.
Užsienio tyrimai rodo, kad didžiausi pokyčiai gamyboje yra pereinamuoju
laikotarpiu. Laikotarpio pradžioje derlius labai mažėja, vėliau pradeda augti, o kai kada
net ir viršyti chemizuoto ūkio derlių.
Ar remiamas ekologinis ūkininkavimas ES?
Daugelyje šalių ekonominė situacija priklauso nuo subsidijų ekologiniams
ūkiams. Visose ES šalyse šis ūkininkavimo būdas remiamas, bet skiriasi paramos lygis. Austrijoje, Danijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje subsidijos sudaro net 16–24 proc. ūkio
pajamų.
Ar skiriasi ekologiškų produktų kainos?
Kainų lygis priklauso nuo produktų tipo, paklausos bei prekybos būdo. Daugelio
augalininkystės produktų, išaugintų chemizuotuose ir ekologiniuose ūkiuose, kainos
labai skiriasi. Pavyzdžiui, ekologiškų kviečių kaina, kurią gauna augintojai, vidutiniškai
yra 1,5–2 kartus, bulvių – 1,5–5 kartus didesnė nei chemizuotuose ūkiuose išaugintų.
Gyvulininkystės produktų kainos skiriasi daug mažiau, pavyzdžiui, ek

kologiško pieno
kaina yra 8–30, jautienos – 30, kiaulienos – 20–70 proc. didesnė.
Ekologiškų produktų kaina skiriasi nuo pereinamojo laikotarpio ūkių
produkcijos kainų, nes tik gavus ekologinio ūkio statusą ir sertifikatą, produktas gali
būti parduodamas kaip ekologiškas.
Ar skiriasi ūkių pajamos?
Ekologinių ūkių situacijos Europoje analizė rodo, kad vidutiniškai ekologinių
ūkių pajamos yra panašios į chemizuotų ūkių. Pereinamuoju laikotarpiu pajamos
paprastai mažėja, nes derlius yra mažesnis, o produkcija negali būti realizuojama kaip
ekologiška. Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui ir ūkiui gavus ekologinio ūkio statusą,
ekologiškų produktų kaina yra didesnė nei chemizuoto ar pereinamojo laikotarpio, todėl
pajamos didėja. Kadangi ekologiškų produktų kainos yra aukštesnės ir ūkiams teikiama
parama, ekologinės augalininkystės ūkiai dirba pelningiau nei chemizuoti.
Ar ekologiški produktai turi paklausą?
Ekologiškų produktų rinka yra nedidelė, tačiau sparčiai auganti, nes vartotojų
susidomėjimas ekologiškais produktais didėja. Šių produktų paklausa ES šalyse viršija
pasiūlą ir tikimasi, kad bent 5–10 metų Europoje situacija nesikeis. Manoma, kad ir
ateityje paklausa ir toliau didės, nes vartotojai pageidauja sveikų maisto produktų.
Palaipsniui ji bus patenkinama, kadangi gamintojai didins ekologiškų produktų gamybą,
orientuodamiesi į besiplečiančius rinkos poreikius. Lietuviški ekologiški produktai turi
didelę paklausą vidaus ir ES rinkoje.
Kur reikia kreiptis norint sertifikuoti ūkį ar įmonę?
VšĮ „Ekoagros“, Studentų g. 11, Akademija, LT-4324 Kauno r.
Tel./faks.: 8-37 397445
El. paštas:
ekoukis@nora.lzua.lt

Ekologinės gamybos ūkio tikrinimo ir sertifikavimo tvarka
Ekologinės gamybos ūkio sertifikavimas – tai viso žemės ūkio produktų gamybos proceso tikrinimas: nuo aplinkos sąlygų vertinimo, dirvos paruošimo, technologijų parinkimo iki produktų pateikimo vartotojui. Ekologinės gamybos žemės ūkio sertifikavimas skiriasi nuo kitų sertifikavimo rūšių tuo, kad tikrinamas visa gamybos procesas, o ne galutinis produktas.
Nusprendus ekologiškai ūkininkauti, būtina susipažinti su Ekologinio žemės ūkio taisyklėmis (EŽŪT). Reikia kreiptis į sertifikavimo įstaigą „Ekoagros“ dėl ūkio sertifikavimo:
Šios įstaigos specialistai, tikrina ir sertifikuoja ekologinės gamybos ūkius, perdirbimo bei realizavimo įmones bei jų gaminamą produkciją. Informuoja bei platina specialią literatūrą apie ekologiškų produktų sertifikavimą ir vykdo švietėjišką veiklą ekologinio žemės ūkio sertifikavimo klausimais.
Sutvarkius visus dokumentus, „Ekoagros“ tikrintojai pirmą kartą tikrina ūkį balandžio – liepos mėn. Tikrinimo tikslas – įsitikinti, ar ūkininkavimo būdas atitinka EŽŪT reikalavimus. Pagal tikrintojų pateiktus protokolus Sertifikavimo komiteto ekspertai sprendžia apie ekologinės gamybos ūkio statuso suteikimą (pereinant iš įprastinio ūkio į ekologinės gamybos ūkį, taikomas pereinamasis laikotarpis nuo 1-erių iki 3-jų metų, atsižvelgiant į pasėlių struktūrą: vienmečiams augalams – dveji ekologinio ūkininkavimo metai, daugiamečiams augalams, išskyrus pievas, ganyklas ir daugiametes žoles – treji ekologinio ūkininkavimo metai). Atlikus tikrinimo darbų ekspertizę, parengiamas nutarimas. Jeigu nutarimas teigiamas, išduodamas sertifikatas, supažindinant gamintoją raštu su nutarimu ir tikrinimo metu nustatytais trūkumais, nurodant terminus jiems pašalinti. Jeigu nutarimas neigiamas, raštu pranešama, nurodant priežastį, neleidusią sertifikuoti ūkio.
Sertifikatas išduodamas vieneriems metams (einamų metų produkcijai). Sertifikavimo komiteto nutarimu nepatenkintas pareiškėjas gali raštu pateikti skundą, kuris bus išnagrinėtas EŽŪT nustatytą tvarka.
Ūkyje nustačius EŽŪT reikalavimų pažeidimus, taikomos sankcijos ir desertifikacija, numatyti šių Taisyklių 4.3 skyriuje.
Sertifikuoti ekologinės gamybos ūkiai įtraukiami į katalogą „Sertifikuoti ekologinės gamybos ir pereinamojo laikotarpio ūkiai bei įmonės“, kuris rengiamas ir platinamas kiekvienais metais.
„Ekoagros“ viešojoje įstaigoje galima gauti papildomos informacijos, susipažinti su „Ekologinės gamybos žemės ūkio taisyklėmis“, įsigyti katalogą „Sertifikuoti ekologinės gamybos ir pereinamojo laikotarpio ūkiai bei įmonės, gauti Prašymą dėl ūkio sertifikavimo bei Ūkio anketą.

Ekologinę gamybą rėmė, remia ir rems

Viešąją įstaigą „Ekoagros“ įkūrė Žemės ūkio ir Sveikatos apsaugos ministerijos. Ekologiškai ūkininkaujančių kasmet pastebimai gausėja ir Lietuvoje, ir Vilniaus apskrityje, ir Švenčionių rajone.
Vien tik šiemet ekologiškai ūkininkauti pareiškė norą daugiau negu 30 švenčioniškių (pernai buvo 18 sertifikuotų arba pereinamojo laikotarpio ūkių). Į vasario 25 d. Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Švenčionių r. biuro surengtą seminarą apsilankė daug žemdirbių. Ekologinio ūkininkavimo klausimais juos konsultavo VšĮ „Ekoagros“ atstovė Židronė Grabažienė.
Bronius NARKŪNAS
Plati veiklos sritis
Nuo ko prasideda ekologinis ūkininkavimas? Ž. Grabažienė į šį klausimą atsakė trumpai: pirmiausia nuo ūkininkaujančio noro ir apsisprendimo. Suprantama, būtina turėti nuosavos arba nuomojamos žemės. Tokio ūkininkavimo gairės konkrečiai nusakytos Ekologinio žemės ūkio taisyklėmis. Jas turi arba gali turėti kiekvienas, pasirinkęs šį ūkininkavimo kelią. Sertifikuoti ekologiniai ūkiai įrašyti į katalogą „Sertifikuoti ekologinės gamybos ir pereinamojo laikotarpio ūkiai bei įmonės“. Šiame kataloge yra ir ne vieno švenčioniškio pavardė, nurodyta veiklos rūšis.
Ekologinis ūkininkavimas – tai augalininkystės, gyvulininkystės, žuvininkystės, grybininkystės, natūraliųjų produktų (vaistažolių, grybų, uogų) sritys. Šis procesas apima ne vieną laikotarpį: pagaminimą, perdirbimą, saugojimą, pardavimą.
Ekologiškų grūdų stinga
Anksčiau dažnai girdėdavome, kad ES šalys senbuvės ekologinės gamybos produktų labai pageidauja ir už juos moka didelius pinigus. Dabar, Ž. Grabažienės tvirtinimu, jau ir Lietuvoje turime sertifikuotų perdirbimo įmonių, už ekologiškus kviečius, rugius, miežius mokančių daug brangiau, negu šias gėrybes išaugintose sintetinėmis trąšomis patręštose dirvose. Tik tokių ekologiškų grūdų labai trūksta.

Paraiškų pateikimo terminai
Ūkininkauti tik švarioje aplinkoje, nenaudojant nei sintetinės chemijos, nei gyvulių augimą skatinančių preparatų, konservantų, nei gyvulių ar bičių cheminių gydymo priemonių – šie ir daugelis kitų reikalavimų seniai žinomi. Nežinomi galbūt šiemetiniai paraiškų pateikimo VšĮ „Ekoagros“ terminai: jau anksčiau pradėję ekologiškai ūkininkauti tokias paraiškas su atitinkamais dokumentais turėjo pateikti iki kovo 1 d. Naujai pradedantiems šis terminas baigiasi iki balandžio 1 d.
Kaip laikomasi ūkininkavimo, sudarytų sutarčių sąlygų – apie tai, prasidėjus augalų vegetacijai, nuspręs į vietas atvykę „Ekoagros“ tikrintojai. Reikalavimus atitinkantiems ūkiams sertifikatus išduos ne vėliau kaip iki rugpjūčio 15 d.
Galės sumokėti ir dalimis
Be priekaištų ekologiškai ūkininkaujančiam ir tvarkančiam buhalterinę apskaitą mokamos išmokos. Tačiau pirmiausia mokestį „Ekoagros“ turi sumokėti ir žemdirbys. Nustatytas ir sertifikavimo mokestis – 17 Lt už 1 ha varpinių, 16,5 Lt – už daugiamečių žolių 1 ha ir t. t.
Galimas daiktas, kad kai kuriems žemdirbiams iškart sumokėti visą sertifikavimo mokestį per sunku. Todėl jo sumokėjimas gali būti suskirstytas i dvi ar daugiau dalių.
Tai numatyta skatinimo projekte
Vargu ar galima svajoti, kad ekologiškai ūkininkaujantis gautų tokį pat derlių, kokį tokio pat ar panašaus našumo žemėse gauna chemizuoto ūkio savininkas. Ekologinės gamybos ūkiams derliui didinti lieka daug mažiau priemonių – ypač kruopštus žemės įdirbimas, sėjomainų, kuriose ankštinės sudarytų ne mažiau kaip 20 proc. pasėlių plotų, tręšimas tik mėšlu arba žaliajai trąšai užartais lubinais ir t. t. Todėl projekte numatyta, kad, pavyzdžiui, be 300 Lt už varpinių hektarą, ekologiniams ūkiams dar bus primokama po 555 Lt. Taip pat numatyta išmokėti: už bulves – 600 Lt/ha, už pievas, ganyklas – 455 Lt/ha ir t. t. Tačiau už žalienas priemokų negaus, jei ūkyje laikomi gyvuliai nebus sertifikuoti. Kiekvienam sertifikuotam sąlyginiam gyvuliui turi tekti ne daugiau kaip 3 ha. Pavyzdžiui, ūkininkas turi 20 ha žalienų ir laiko 3 karves. Tokiu atveju jis išmoką gaus tik už 9 ha žalienų. Nepalankaus ūkininkavimo žemėse dar skiriama 270 Lt/ha.
Anksčiau 100 proc. skatinimo išmokas išmokėdavo tik pereinamuoju 2 metų laikotarpiu, o trečiaisiais jos sudarydavo tik 50 proc. Šiemet ir trečiaisiais, ir vėliau paskesniais ekologinio ūkininkavimo metais numatytos 100 proc. išmokos.
Ž. Grabažienės tvirtinimu, ekologinės gamybos ūkiai buvo, yra ir bus remiami.
Ekologinis ūkininkavimas – gelbėjimosi ratas mažažemiui
Algimantas GUDAITIS
Prieš kelias dienas peržengėme kalendorinio pavasario ribą. Nors apsnigtuose laukuose dar beveik nematyti pavasario ženklų, tačiau ūkininkai jau vis dažniau sustoja prie baigiamos ruošti darbams technikos, patikrina sėklos daigumą, konsultuojasi, ką naudingiau sėti ir sodinti pavasarį.
Bepigu stambiam, kelis šimtus hektarų dirbančiam ūkininkui – jau seniai suplanuotos sėjomainos, rudenį pasėti žiemkenčiai, numatyta, ką sės ir sodins pavasarį. Sudėtingiau mažažemiui ir vidutiniam ūkininkui.

Svari ES parama
Ką mažažemis sėtų ar sodintų, rudenį surinktas derlius ir pajamos jam vos grąžina metų išlaidas. Tačiau smulkiam ūkininkui į pagalbą ateina ekologinis ūkininkavimas. Tiesa, ekologiško ūkio niekas nedovanoja, jo nenusipirksi, nepersikelsi. Tokį ūkį reikia sukurti pačiam. Ekologinį ūkininkavimą stipriai remia Europos Sąjunga (ES).
Žemės ūkio skyriaus vyr. specialistė Lina Grygelaitienė skaičiais parodė, ko vertas ekologinis ūkininkavimas. Jei už įprastame (chemizuotame) ūkyje auginamų javų hektarą skiriama 307 Lt tiesioginė išmoka, tai už ekologiniame ūkyje auginamus javus – dar papildoma 1456 Lt/ha išmoka, už daugiametes žoles atitinkamai – 110 Lt/ha ir 413 Lt/ha, bulves – 110 Lt/ha ir 928 Lt/ha, vaistažoles – 110 Lt/ha ir 1596 Lt/ha, uogynus – 110 Lt/ha ir 2569 Lt/ha, sodus – 110 Lt/ha ir 2632 Lt/ha.
2002 metais rajone 21 ha plote ekologiškai ūkininkavo vienas ūkininkas, 2003 metais 97 ha ekologiškai prižiūrėjo jau 5 ūkininkai, 2004 metais 16 rajono ūkininkų ekologiškai tvarkėsi didesnėje nei 300 ha žemėje. Jei šiame plote būtų auginami vien javai, tie 16 ūkininkų papildomai gautų daugiau nei 400 tūkst. litų papildomų pajamų.

Trąšų ir chemikalų beveik nenaudojo
Keturvalakių seniūnijos Geisteriškių kaimo ūkininkai Zita ir Petras Švedai dirba 7,5 ha nuosavos žemės ir 1 ha nuomoja.
– Tokiame plote daug ko neužauginsi. Brangios trąšos, chemikalai, kuras. Jei sudėtum visas išlaidas ir dar pridėtum darbo kainą, tai, ko gero, mėsą, pieną, sviestą, sūrį ir kitus produktus pigiau būtų pirkti parduotuvėje, nei gamintis patiems, – skaičiavo Zita.
Tačiau, kad galėtum nusipirkti, reikia turėti pinigų. Švedus galima laikyti standartine lietuviško kaimo šeima. Zita ir Petras – dar ne pensininkai, prieš porą savaičių į marčias išleido dukrą Gintarę, Keturvalakių pagrindinėje mokykloje mokosi sūnus Juozas, šeimoje amžiumi vyriausia Petro mama, pasak jos pačios, su Popiežiumi vienmetė Eugenija.
– Rankas sudėję nesėdime. Turėjome 2 karves, vieną skyrėme „į pasogą“ dukrai, laikome kelis galvijų prieauglius, kiaulių, pasisėjame miežių, sodiname bulvių, daržovių, likusiuose ploteliuose ganome gyvulius, šienaujame, – aiškino Petras.
Tačiau taip tvarkydamiesi mažažemiai vos galą su galu suduria. Švedai skaito „Ūkininko patarėją“, „Santaką“, klausosi radijo, žiūri televiziją. Pasak Petro, apie ekologišką ūkininkavimą pirmiausiai ir išgirdo iš informacijos priemonių. „Pagalvojome, o kodėl savo ūkį neįteisinus kaip ekologinį. Mes ir be įrodančių dokumentų jau beveik ekologiškai ūkininkaujame. Mineralinės trąšos brangios, jų beveik nenaudojame, o su chemikalais tik bulves nuo kolorado nupurškiame“, – aiškino Zita.

Pradėjo nuo pereinamojo laikotarpio
Petras, pasikonsultavęs su Žemės ūkio skyriaus specialistais paruošė reikiamus dokumentus ir praeitų metų pavasarį kreipėsi į VšĮ „Ekoagros“ Kaune, kad jų ūkiui būtų suteiktas ekologinio ūkio statusas. Kaip jiems paaiškino „Ekoagros“ specialistai, ekologinės gamybos ūkio vardas iš karto beveik niekam nesuteikiamas.
Norėdamas pradėti ūkininkauti ekologiškai, suinteresuotas asmuo turi susipažinti su Ekologinio žemės ūkio taisyklėmis, parengti ūkio perėjimo iš chemizuotos į ekologinę gamybą planą, numatyti tręšimą, augalų apsaugos priemones, gyvulių šėrimą ir laikymą, produkcijos saugojimo sąlygas. Pateikus sertifikatų įstaigai prašymą, duomenis apie ūkininkavimą, ūkio tvarkymo planą, kitą dokumentaciją, pasirašoma sertifikavimo darbų sutartis su „Ekoagros“. Taip pat paskiriamas tikrintojas, kuris nustato, kaip pareiškėjas pasiruošęs ekologiškai ūkininkauti, ar pasirinkęs šį kelią jis tvarkosi pagal Ekologinio žemės ūkio taisykles. Neradus pažeidimų, išduodamas Ekologinės gamybos ūkio ar Ekologinės gamybos pereinamojo laikotarpio ūkio sertifikatas.
Po pateikto prašymo ir pirmos patikros Švedų ūkio 3,6 ha varpinių ir ankštinių pasėlių plotui ir 1,2 ha daugiamečių žolių plotui „Ekoagros“ suteikė Ekologinės gamybos pereinamojo laikotarpio ūkio sertifikatą. Anksčiau Ekologinės gamybos ūkio sertifikatą buvo leidžiama suteikti ir daliai žemės ūkio naudmenų. Papildžius Ekologinio žemės ūkio taisykles, ekologinės gamybos ūkio vardą galima suteikti tik visam ūkiui.
Ūkininkas, rengdamas ūkio perėjimo iš chemizuotos į ekologinę gamybą planą, per 2–3 metus turi pasiruošti visiškam ekologiniam ūkininkavimui. Tie dveji treji paruošiamieji metai vadinami ekologinės gamybos ūkio pereinamuoju laikotarpiu. Šiuo laikotarpiu ūkio produkcija ekologiškų produktų ženklu dar nežymima, tačiau išmokos už ekologišką ūkininkavimą nustatytam žemės plotui jau mokamos.

Jau ieško ekologiškų grūdų
Nederėtų suprasti, kad ekologinio ūkininkavimo pinigus ES dalija veltui. Pradėjus ekologiškai ūkininkauti negalima sustoti pusiaukelėje. Ir Ekologinės gamybos ūkio pereinamojo laikotarpio, ir Ekologinės gamybos ūkio sertifikatas suteikiamas tik metams. Kasmet atvažiuoja „Ekoagros“ specialistas ir patikrina, kiek ūkininkas per metus pasistūmėjo tvarkydamas ūkį šia linkme.
Per paskutinę patikrą „Ekoagros“ atstovas Švedus įpareigojo vesti Ekologinės gamybos ūkio veiklos žurnalą, organinių trąšų mėšlidėje įrengti kietą pagrindą, šoninius bortelius ir srutų surinkimo duobę, 20 proc. ekologinio ploto apsėti ankštinėmis kultūromis. Tačiau už pernykštę pereinamojo laikotarpio ekologinę gamybą Švedai jau atsiims apie 5,7 tūkst. litų papildomų pajamų. Iš tokios sumos galima šimtą kitą litų paskirti ir mėšlidei sutvarkyti.
Rudenį Švedai užsisėjo savo užauginta ekologiška sėkla 3 ha žieminių kviečių. Taip pamažu gryninama ekologinė produkcija. Pavasarį ūkininkai ruošiasi pasėti 2 ha vasarinių kviečių ir hektarą žirnių, norėtų užsiveisti ekologiškai švarių lubinų.
Kol kas Švedai sertifikuotos ekologiškos produkcijos neturi, tačiau jau praeitais metais žuvininkystės ūkiai klausinėjo ieškojo švarių kviečių. Žuvų augintojai už toną tokių grūdų siūlė iki 400 litų.
Ekologiškų grūdų ieško ir karvelių, dekoratyvinių paukščių augintojai. Pastarieji tvirtina, kad pašėrus karvelius mineralinėmis trąšomis užaugintais grūdais, jie sunkiai bepaskrenda.
– Iš mano ekologinio ūkininkavimo didžiažemiai pasišaipo. Tačiau kiekvienam laivui – savas kapitonas. Aš iš 2 ha kviečių ir su kauptuku usnis iškapoju, o jie savuose 200 ha be chemijos jų neišnaikins, – tvirtino Petras.
Jei mažažemis sėkmingai parduotų savo derlių ir suskaičiuotų visas pajamas iš ekologinio ūkininkavimo, tai jo javai pasirodytų dar derlingesni nei didžiažemio. Smulkiam ir darbščiam ūkininkui ekologinis ūkininkavimas pasiūlytas kaip skęstančiam gelbėjimosi ratas, tik reikia nepavėluoti ir tvirtai jo įsitverti.

Sėjomainą galima apibrėžti taip: tai ariamos žemės naudojimo būdas, kai ji suskirstoma lygiais ir pastoviais laukais, kuriuose žemės ūkio augalai kaitomi iš anksto nustatyta tvarka, atsižvelgiant į ūkio gamtines, ekonomines ir organizacines sąlygas. Žemės ūkio augalų kaitymo tvarka vadinama sėjomainos schema, o laikas, per kurį visos schemoje numatytos kultūros pereina per vieną sėjomainos lauką – sėjomainos rotacija. Kiekvienas į sėjomainos schemą įeinantis augalas, pūdymas arba kelių giminingų augalų, auginamų viename lauke, grupė yra sėjomainos narys. Kad visi augalai minėti sėjomainos schemoje, rastų vietą, kur galėtų būti pasėti, daroma tiek sėjomainos laukų, kiek yra sėjomainos narių.
Sudarant sėjomainos schemą galima numatyti, kad kiekviename lauke kultūriniai augalai keistųsi kasmet arba, kad tas pasikeitimas vyktų periodiškai – kas keleri metai. Kai viename sėjomainos lauke kelerius metus iš eilės sėjami tie patys augalai, vadinama atsėliavimu. Jis gali būti trumpas ir ilgas. Trumpai atsėliuojamus augalus skiriame prie laikinų atsėlių. Jų trukmė 2-3 metai. Jie neardo sėjomainos. Ilgai atsėliuojami augalai yra pastovūs atsėliai arba monokultūros. Tokie pasėliai jau nepriklauso sėjomainai, nes atsėliavimo trukmė viršija įprastinių sėjomainų rotacijas.
Pasėlių struktūra – tai visų ūkyje auginamų vienmečių ir daugiamečių augalų sąrašas, kuriame nurodytas kiekvienos kultūros plotas procentais nuo bendrojo pasėlių ploto. Pasėlio struktūros parinkimas rodo ne tik ūkio gamybos kryptį, bet ir ūkininkavimo intensyumą, todėl yra svarbus ekonomikos rodiklis. Teisingai parinkta pasėlių struktūra sudaro palankias sąlygas gamybai plėtoti, o bloga pasėlių struktūra ūkiui duoda tik nuostolius.
Svarbiausi veiksniai, lemiantys tinkamos pasėlių struktūros parinkimą yra šie:
1. Gamtinės sąlygos (klimatas ir dirvožemis), nes nuo jų labiausiai priklauso žemės ūkio augalų derlingumas. Ignoruojant šį pasėlių struktūros parinkimo veiksnį galima turėti didelių nuostolių (plačiau I-11).
2. Žemės ūkio produktų reikšmė ir kainos. Jos diktuoja ūkininkavimo kryptį ir pasėlio koncentravimo laipsnį.
3. Žemės ūkio augalų auginimo išlaidos. Jos turi atitikti materialines ir ekonomines galimybes, antraip pasėlių struktūra taps didžiausia rentabilaus ūkininkavimo kliūtimi (plačiau I-15).
4. Tolygus sezoninių darbų pasiskirstymas per vegetacijos laikotarpį, siekiant išvengti daug darbų tuo pačiu metu.
5. Tinkamu pasėlių plotų santykiu tarp dirvos derlingumą išnaudojančių ir jį atkuriančių augalų palaikomas ir didinamas dirvos derlingumas (plačiau I-12).
Nustačius, kokia turi būti ūkio pasėlių struktūra, reikia pereiti prie svarbiausio sėjomainos elemento – kultūrų kaitos, arba sėjomainos schemos sudarymo.
Kaitomi kultūriniai augalai turi savo priešsėlį ir posėlį. Priešsėlis – tai anksčiau tame pačiame lauke augusieji kultūriniai augalai, o posėlis – tai būsimi augalai, kurie augs dabartinius nuėmus. Gerai sėjomainos schemai keliami šie reikalavimai:
1) ji turi derintis su pasėlių struktūra.
2) joje turi būti išlaikyta kiekvieno kultūrinio augalo bent minimali į tą pačią vietą leistino grįžimo pertrauka.
3) kiekvienas jos narys turi eiti po kiek galima geresnio priešsėlio.
Iš sėjomainos schemos matyti, kuri dalis viso sėjomainai skirto ploto tenka kiekvienai kultūrai. Tarkime, kad sėjomaina susideda iš 8 sėjomainos narių, iš kurių 4 yra javai. Žinodami, kad vienam sėjomainos nariui tenka 12,5 % visos sėjomainos ploto, javai šiame plote sudarys 50 % (100:8=12,5; 12,5×4=50). Šitaip yra lengva patikrinti, ar sėjomainos schema derinasi su pasirinkta pasėlių struktūra. Esant nesaryšiui tarp pasėlių struktūros ir sėjomainos schemos, pastaroji pataisoma.
Dirvoje gyvenantys augalų kenkėjai ir ligų sukėlėjai yra gerai prisitaikę parazituoti tik tam tikros rūšies arba kelių giminingų rūšių kultūrinius augalus. Jų išsilaikymas dirvoje priklauso nuo to, ar jie turi maitintoją. Jei šie parazitiniai organizmai netenka maitintojo, tai anksčiau ar vėliau žūsta. Jų išsilaikymo dirvoje trukmė nėra vienoda. Sudarinėjant sėjomainų schemas, reikėtų laikytis tokios trumpiausios augalų auginimo pertraukos: žieminiams ir vasariniams kviečiams – 2 m., žieminiams rugiams – 0-1 m, miežiams – 0 m., miežiams po jų atsėlio – 1-2 m., avižoms – 3 m., žirniams – 4 m., vikiams – 3 m., pašarinėms pupoms – 3 m., geltonžiedžiams lubinams – 3 m., linams – 4 m., cukriniams ir pašariniams runkeliams – 0 m., cukriniams ir pašariniams runkeliams po jų atsėlio – 3-4 m., bulvėms sėklai – 3-4 m., bulvėms maistui, pašarui ir pramonei – 0 m., bulvėms po atsėlio – 3-4 m., kukurūzams – 0 m., kukurūzams po jų atsėlio – 1 m., raudoniesiems dobilams – 4 m., baltiesiems ir rausviesiems dobilams – 2 m., mėlynžiedėms liucernoms – 4 m., geltonžiedėms liucernoms – 3 m., paprastiesiems gargždeniams – 3 m., pašariniams motiejukams – 2 m., tikriesiems eraičinams – 2 m., vikių ir avižų mišiniui žaliajam pašarui – 0-1 m.
Kultūriniai augalai pagal daromą įtaką dirvai skirstomi į kaupiamuosius (plačiau I-1) varpinius javus (plačiau I-2), ankštinius javus (plačiau I-3), daugiametes žoles (plačiau I-4).
Šiuos nevienodos priešsėlinės vertės augalus galima suskirstyti į 2 grupes: vieni – dirvos derlingumą išnaudoja, bet prie jo padidinimo neprisideda, antri – dirvos derlingumą atkuria, palaiko ir didina. Prie pirmųjų priskirtini linai ir varpiniai javai, prie antrųjų – kaupiamieji, ankštiniai javai, daugiametės žolės. Kad visi žemės ūkio augalai sėjomainos schemoje išsidėstytų po gerų priešsėlių, reikia, kad dirvos derlingumą mažinantys augalai būtų keičiami dirvos derlingumą didinančiais augalais. Šitokie kultūrinių augalų deriniai vadinami sėjomainos grandimis. Taigi sėjomainos grandis yra ne atsitiktinis, o objektyvus dalykas. Ji turi prasidėti pūdymais, ankštiniais javais, kaupiamaisiais, daugiametėmis žolėmis ir baigtis varpiniais javais arba linais.
Narių skaičius grandyje daugiausia priklauso nuo derlingumą didinančių augalų daromos įtakos dirvai. Jei ta įtaka didelė ir ilgai trunkanti, grandyje galima turėti daugiau derlingumą išnaudojančių kultūrų. Dirvos derlingumą didinančių augalų įtakai mažėjant, trumpėja derlingumą išnaudojančių augalų auginimo laikotarpis. Sėjomainos grandis tikslinga vadinti pagal dirvos derlingumą atkuriančius ir didinančius narius. Tad galima skirti:
• žolinę grandį, kuri prasideda pirmųjų naudojimo metų daugiametėmis žolėmis (plačiau I-5);
• ankštinę grandį, kur prasideda su ankštiniais javais grūdams arba žaliajai masei (plačiau I-6);
• kaupiamąją grandį, prasidedančią šakniavaisiais, bulvėmis, kukurūzais ar kitokiais kaupiamaisiais (plačiau I-7);
• sideralinę grandį, kuri prasideda augalais, skirtais žaliajai trąšai (plačiau I-8);
• mišriąją grandį. Į jos sudėtį įeina keli dirvą gerinantys kultūriniai augalai, bet priklausantys skirtingoms biologinėms grupėms, pavyzdžiui, daugiametės žolės ir bulvės, pupos ir cukriniai runkeliai (plačiau I-9).
Kadangi dirvos derlingumą išnaudojantys augalai gali būti žieminiai ir vasariniai, tai, ką sėti po dirvos derlingumą atkuriančių narų, priklauso nuo pastarųjų derliaus nuėmimo laiko. Pavyzdžiui, ankštinėje grandyje, kur dirvos derlingumą didinantis narys yra vikių ir avižų mišinys, jei jis bus panaudotas žaliajai masei, – galima sėti žiemkenčius, o jei grūdams – tik vasarojų. Dirvožemio derlingumą galima palaikyti ir tarpinių pasėlių augalais (plačiau I-14).

Sėjomainų pavyzdžiai (plačiau I-10).
I-1
Kaupiamieji – jų įtaka posėliui daugiausia pasireiškia nesunaudotomis organinių trąšų maisto medžiagomis ir apvalytu nuo daugiamečių piktžolių armeniu. Pačių kaupiamųjų augalų šaknynas nėra didelis ir nelabai gali prisidėti prie humuso gausinimo. Tačiau pakartotinis tarpueilių dirbimas labai eikvoja dirvos humuso ir azoto išteklius, blogina dirvos struktūrą. Ypač ardoma struktūra rudens derliaus dorojimo darbų metu, kai šlapią dirvą stipriai slegia mašinos ir transporto priemonės.
I-2
Varpiniai javai mažiau už kaupiamuosius prisideda prie humuso ardymo, bet palieka dirvoje didesnį kiekį organinių liekanų negu kaupiamieji. Varpinių javų liekanos – šaknys ir ražienos – prastos kokybės: mažai azotinių junginių, daug lignino ir celiuliozės. Todėl jų iš dirvos paimamas azoto kiekis labai viršija paliekamo azoto kiekį ir vien varpiniais javais negalima išlaikyti dirvos humuso išteklių nesumažėjusių. Be to, po varpinių javų dirva yra smarkiai užteršta piktžolių sėklomis.
I-3
Ankštiniai javai, neeikvodami dirvos azoto atsargų, praturtina ją gumbelinių bakterijų azotu. Taip pat kai kurie ankštiniai (žirniai, lubinai) pasižymi labai aktyviu šaknynu, kuris daug geriau už kitus žemės ūkio augalus pasisavina fosforą iš netirpių junginių. Tačiau organinių liekanų po ankštinių dirvoje palieka nedaug. Taigi ankštiniai javai pagerina dirvą tik trumpam laikui. Išretėjus pasėliams, suvešėja piktžolės, kurių sėklos užteršia dirvą. Tie ankštiniai javai, kurie nuimami žaliajam pašarui, paprastai palieka švaresnę dirvą už auginamus grūdams. Kur kas didesnę įtaką dirvos derlingumui daro ankštiniai javai, aparti kaip žalioji trąša. Šiuo atveju į dirvą patenka daug organinės medžiagos, kurioje gausu azoto. Taip pat į dirvą nepatenka naujų piktžolių sėklų, nes jos nespėja pribręsti iki sideracinių augalų aparimo.
I-4
Daugiametės žolės iš visų kultūrų daugiausia palieka dirvoje organinės medžiagos: šaknų, ražienų, lapų. Kadangi svarbiausios daugiametės žolės yra ankštiniai augalai, tai daugiamečių žolių liekanose yra daug azoto. Augant daugiametėms žolėms nereikia dirbti žemės. Dėl to dirvos organinė medžiaga ir po pjūtinės liekanos irsta kur kas lėčiau negu vienmečių augalų laukuose. Tai sudaro palankias sąlygas dirvos organinei medžiagai kauptis. Ankštinės daugiametės žolės pasižymi vertingomis fitosanitarinėmis savybėmis: sumažina dirvos apsikrėtimą bulvinių ir runkelinių nematodų cistomis, naikina ofiobolozės, cerkosporeliozės, helmintosporiozės, fuzariozės pradus. Daugiametės pašarinės žolės neleidžia vienmetėms piktžolėms plisti, nes iki jų pjūties piktžolės nespėja subrandinti ir išbarstyti sėklų. Užtat nedirbamoje žemėje daugiametės piktžolės, ypač varputis, turi labai palankias sąlygas daugintis. Daugiau negu vienerius metus laikomose daugiametėse žolėse visuomet gausu varpučio. Ypač piktžolėtos būna sėklinės daugiametės žolės.
I-5
Žolinė grandis. Ilgiausiai trunkančia įtaka dirvai pasižymi daugiametės žolės – raudonųjų dobilų ir motiejukų mišinys. Iš jų dar išsiskiria liucernos. Tačiau, priklausomai nuo įvairių aplinkybių, šios įtakos trukmė gali ilgėti ar trumpėti. Jei po daugiamečių žolių numatoma sėti žiemkenčius, tada jiems dirvą reikia pradėti ruošti vidurvasarį, kai pačios geriausios sąlygos organinėms medžiagoms irti. Aišku, kad šiuo laiku žemę suarus, daugiamečių žolių sukauptos dirvoje organinės atsargos greičiau išsibaigs ir dirvą gerinančios įtakos trukmė sumažės. Taigi žolinėje grandyje, kur po daugiamečių eina žiemkenčiai, bus galima sėti paeiliui tik dvi varpines kultūras. Tuo tarpu, jei po daugiamečių žolių auginamas vasarojus ir dirvą jam pradėta ruošti rudenį, tokio daugiamečių žolių lauko organinės medžiagos atsargos leis išauginti vieną po kitos varpinių javų kultūras. Todėl, žolinėje grandyje gali būti net 5 nariai.
I-6
Ankštinėje grandyje dirvos derlingumas padidėja nedaug ir tik trumpam laikui. Todėl ji turi susidėti iš vieno ankštinio ir vieno varpinio augalo.
I-7
Kaupiamojoje grandyje padidėjusio dirvos derlingumo trukmė priklauso nuo dviejų veiksnių: kokiu kiekiu organinių trąšų žemė patręšta ir koks yra dirvos sukultūrinimo laipsnis. Aišku, juo daugiau organinės medžiagos mėšlo, srutų, kompostų, ar kitokiu pavidalu dirva gauna, tuo ilgiau išsilaiko jos padidėjęs derlingumas. Tačiau ne vien organinės trąšos riboja padidėjusio dirvos derlingumo trukmę. Kitas veiksnys – dirvos sukultūrinimo laipsnis. Sukultūrintoje dirvoje organinių trąšų poveikis trumpesnis, nesukultūrintoje – ilgesnis. Dėl to varpiniai javai pirmuoju atveju auginami 1-2 kartus iš eilės, antruoju iki 2-3 kartų. Taigi, norint sėjomaina palaikyti aukštą dirvos sukultūrinimo lygį, reikia dažniau keisti dirvos derlingumą išnaudojančius gerinančiais.
I-8
Sideracinė grandis. Be jos sunku būtų įsivaizduoti ekologinį ūkininkavimą. Galimi keletas pavyzdžiai:
• lubinai žaliai trąšai – žieminiai rugiai;
• žieminiai rapsai žaliai trąšai – bulvės ar kiti kaupiamieji augalai;
• žieminių rugių ir žieminių vikių mišinys žaliai trąšai – bulvės ar kiti kaupiamieji augalai.
I-9
Gali būti, kad sideraliniai augalai įsiterpia į kitą grandį, pavyzdžiui:
• žirniai – žieminiai kviečiai, o po jų – žieminiai rapsai žaliai trąšai – miežiai. Tai jau mišri grandis, kurios viena pusė ankštinė, o kita sideralinė.
• žirniai – žieminiai rugiai su seradelės įsėliu žaliai trąšai – miežiai;
• ankstyvosios bulvės, o po jų – aliejiniai ridikai žaliai trąšai – žieminiai rugiai su dobilų įsėliu žaliai trąšai – vasarojus.
Reikėtų pastebėti, kad taikant pastarąją grandį, ankstyvas bulves turėtume suskubti nukasti liepos pirmomis dienomis ir tuoj pat pasėti aliejinius ridikus. Rugpjūčio gale, pražydėjusius aliejinius ridikus, įterpiame į dirvą, o apie rugsėjo 1-15 dieną pasėjame žieminius rugius. Pavasarį į rugius įsėjame dobilus žaliai trąšai. Ekologiniuose ūkiuose, kaip niekur kitur, populiari pūdyminė grandis. Pavyzdžiui, juodasis pūdymas – įvairūs daržo augalai – miežiai ar kiti vasariniai javai. Juodasis pūdymas dažnai sutinkamas ekologiniuose ūkiuose, kurie specializuojasi daržovių, vaistažolių auginime. Tai racionali piktžolių atsikratymo priemonė.
Tie ūkiai, kurie lengvai susidorojo su piktžolėmis, vietoje juodojo pūdymo gali praktikuoti taip vadinamą užimtąjį pūdymą. Paprastai pūdyme auginami trumpos vegetacijos augalai, po kurių dar lieka laiko kelis kartus įdirbti žemę ir sunaikinti nemažai piktžolių.
Kai sėjomainos schema sudaryta, reikia pereiti prie ariamos žemės paskirstymo sėjomainoms. Žemė pagal poreikį suskirstoma į sėjomaininius laukus, kiekvienas sėjomaininis laukas turi turėti patogią darbui konfigūraciją.
Atsižvelgiant į dirvožemio bei gamtines sąlygas ūkio specializacija gali būti įvairi: gyvulininkystės ūkis, augalininkystės ūkis, gyvulininkystės – augalininkystės ūkis, daržininkystės ar vaistažolininkystės ūkis. Šias įvairias šakas galima derinti tarpusavyje. Lengviausia ūkininkauti, kai yra augalininkystės – gyvulininkystės ūkis, o įgijus patirties galima ir labiau specializuotis.
I- 10
Lietuvos mokslininkų siūlomos sėjomainos ekologiniams ūkiams
Sėjomainos gyvulininkystės ūkiams
1. Miežiai+įsėlis 1. Javai+įsėlis
2. Daug. žolės 2. Daug. žolės
3. Daug. žolės 3. Daug. žolės
4. Kaupiamieji augalai 4. Daug. žolės
5. Mišinys žaliajai pašarui
Sėjomainos augalininkystės ūkiams
1. Žirniai 1. Miežiai+įsėlis 1. Miežiai
2. Rugiai 2. Ankštinės žolės sėklai 2. Sideracinis pūdymas
3. Miežiai+tarp. augalai 3. Ankštinės žolės trąšai 3. Bulvės
4. Miežiai+įsėlis 4. Rugiai 4. Miežiai
5. Ankštinės žolės sėklai 5. Grikiai 5. Grikiai
6. Ankštinės žolės trąšai 6. Avižos 6. Rugiai
7. Grikiai 7. Lubinai
Daržo sėjomaina Bityno sėjomaina
1. Vienametės žolės 1. Facelijos su balt. barkūnų įsėliu
2. Rugiai 2. Balt. barkūnai
3. Agurkai (rugių kulisuose) 3. Rugiai su balt. arba raud. dobilų įsėliu
4. Burokėliai 4. Balt. arba raud. dobilai
5. Morkos 5. Agurklės, baltosios garstyčios
6. Vienametės žolės 6. Balt. garstyčios, agurklės
7. Kopūstai
8. Kopūstai
9. Žalumyninės daržovės

Austrijoje ir Vokietijoje ekologiniuose ūkiuose naudojamos sėjomainos
Augalininkystės – gyvulininkystės (galvijai) krypties ūkis
1. Dobilai I n.m. 1. Ankštinių-varpinių ž. mišinys I n.m.
2. Dobilai II n.m. 2. Ankštinių-varpinių ž. mišinys II n.m.
3. Ž. kviečiai+tarpiniai 3. V. kviečiai+tarpiniai pasėliai
4. Bulvės+tarpiniai pasėliai 4. Ankštiniai+tarpiniai pasėliai
5. Avižos 5. Bulvės ir p. runkeliai
6. Ž. rugiai+įsėlis 6. Ž. rugiai+įsėlis
Pasėlių struktūra
Daug. žolės 33 % Daug. žolės 33 %
Varpiniai javai 50 % Ankštiniai grūdiniai 17 %
Kaupiamosios 17 % Varpiniai javai 33 %
Tarpiniai pasėliai (įsėliniai ir posėliniai)
50 % Kaupiamosios 17 %

Tarpiniai pasėliai
(įsėliniai ir posėliniai) 50 %
1. Liucernos I n.m. 1. Liucernos I n.m. (gali būti su varpinėmis)
2. Liucernos II n.m. 2. Liucernos II n.m.
3. Ž. kviečiai+tarpiniai pasėliai 3. Bulvės+tarpiniai pasėliai
4. bulvės 4. V. kviečiai+tarpiniai pasėliai
5. Vikių-avižų mišinys pašarui
(gali būti žaliąjai trąšai) 5. Ankštiniai javai (gali būti su varpinių žolių įsėliu, pvz.: vienamete svidre)
6. Kvietrugiai+įsėlis 6. Speltiniai kviečiai+įsėlis
Pasėlių struktūra
Daug. žolės 50 % Daug. žolės 33 %
Varpiniai javai 33 % Ankštiniai grūdiniai 17 %
Kaupiamosios 17 % Varpiniai javai 33 %
Tarpiniai pasėliai (įsėliniai ir posėliniai) 33 % Kaupiamosios 17 %

Tarpiniai pasėliai (įsėliniai ir posėliniai) 66 %

Augalininkystės-gyvulininkystės (kiaulės ar paukščiai) krypties ūkis
1. Sideracinis pūdymas 1. Sideracinis pūdymas
2. Ž. kviečiai+tarpiniai pasėliai 2. Ž. miežiai (v. kviečiai)+
tarpiniai pasėliai
3. Bulvės+tarp. pasėliai 3. Bulvės+tarp. pasėliai
4. Ankštiniai javai+tarpiniai pasėliai 4. Ankštiniai javai (+tarpiniai pasėliai)
5. V. kviečiai+tarp. pasėliai 5. Speltiniai kviečiai+tarpiniai pasėliai
6. Avižos (+įsėlis) 6. Miežiai (+įsėlis)
Pasėlių struktūra
Daug. žolės (užimtas pūdymas) 17 % Daug. žolės (užimtas pūdymas) 17 %
Ankštiniai grūdiniai 17 % Ankštiniai grūdiniai 17 %
Varpiniai javai 50 % Varpiniai javai 50 %
Kaupiamosios 17 % Kaupiamosios 17 %
Tarpiniai pasėliai (įsėliniai ir posėliniai) 83 % Tarpiniai pasėliai (įsėliniai ir posėliniai) 83 %
Augalininkystės krypties ūkis
Lengvose dirvose
1. Žaliasis pūdymas (sideracinis) 1. Žaliasis pūdymas
2. Bulvės+tarpiniai pasėliai 2. Ž. rugiai+tarpiniai pasėliai
3. V. miežiai+tarpiniai pasėliai 3. Ankšt. ir vid. bulvės+tarpiniai pasėliai
4. Lubinai 4. Lauko daržovės+tarpiniai pasėliai
5. Ž. rugiai+tarpiniai pasėliai 5. Lauko daržovės+tarpiniai pasėliai

6. V. miežiai (avižos), (įsėlis)
Pasėlių struktūra
Daug. žolės (užimtas pūdymas) 20 % Daug. žolės (užimtas pūdymas) 17 %
Ankštiniai grūdiniai 20 % Ankštiniai grūdiniai 0 %
Varpiniai javai 40 % Varpiniai javai 33 %
Kaupiamosios 20 % Bulvės+daržovės 50 %
Tarpiniai pasėliai (įsėliniai ir posėliniai) 60 % Tarpiniai pasėliai (įsėliniai ir posėliniai) 83 %
Vidutinio sunkumo dirvožemiai Pasėlių struktūra
1. R. dobilai sėklai Daug. žolės (užimtas pūdymas) 17 %
2. Ž. kviečiai+tarpiniai pasėliai Varpiniai javai 33 %
3. Ankstyvosios bulvės+tarpiniai augalai Bulvės+daržovės 40 %
4. Lauko daržovės Tarpiniai pasėliai (įsėliniai ir posėliniai) 60 %
5. Speltiniai kviečiai+įsėlis
I – 11
Tinkamiausi lauko augalams augti dirvožemiai
Augalai Tinkamiausi dirvožemiai
1 2
Ž. kviečiai Vidutinio sunkumo sukultūrintos dirvos.
Netinka nesukultūrintos dirvos, durpynai, smėlio žemės, rūgščios ir sausos dirvos
Ž. rugiai Pakenčia lengvos mechaninės sudėties rūgščias dirvas,
paima sunkiau tirpstančius fosforo junginius
Ž. kietrugiai Nereiklūs dirvai, gerai auga priesmėlio, lengvo priemolio dirvose, pH 5,5-7,0.
V. miežiai Tinka vidutinio sunkumo priemoliai, nerūgštūs, puveningi priesmėliai Reikia nepiktžolėtų, geros struktūros dirvų. Taip pat tinkamos lengvos nerūgščios ir sulaikančios drėgmę dirvos
Avižos geriausiai tinka lengvo priemolio ir priesmėlio dirvos. Pakenčia rūgštesnes dirvas
Grikiai Dirvai nereiklūs, geriausiai auga ir dera sukultūrintose, lengvose dirvose, kurių
pH 5-7,5.
Netinka nederlingos smėlio dirvos. Sunkios ir kalkingos, užmirkusios, piktžolėtos dirvos taip pat netinka
Žirniai Geriausiai tinka vidutinio sunkumo priemoliai ir kalkingi priesmėliai, kuriuose gausu fosforo, kalio ir kalcio. Dirvožemio pH – 6,8-7,4.
Blogai auga supuolusiose ir molingose dirvose bei lengvose smėlio ir rūgščiose dirvose
Pupos Tinka derlingi, drėgmę sulaikantys dirvožemiai, priemoliai ar moliai. Labiausiai mėgsta puresnes dirvas. Visai netinka smėlio dirvos
Lubinai Gerai auga nederlingose smėlio dirvose. Giliai į dirvą prasiskverbiančios lubinų šaknys paima sunkiai tirpius fosforo junginius, vandenį
Vikiai Tinkamiausi daug organinių medžiagų turintys neutralūs moliai, priemoliai ir priesmėliai. Nemėgsta sausų, smėlėtų dirvų
Sojos Reikia gerų ir derlingų dirvų. Dirvožemio pH – 6,5-7,0.
Netinka užpelkėjusios, rūgščios ir piktžolėtos dirvos
Cuk. runkeliai Tinkamiausios vidutinio sunkumo ir lengvo priemolio silpnai rūgščios arba neutralios dirvos. Puveningose priesmėlio ir priemolio dirvose sausais metais būna menkas derlius. Dirvos turi būti drenuotos
Paš. runkeliai Gerai auga sukultūrintose priemolio bei priesmėlio dirvose.
Tinkamiausios silpnai rūgščios – neutralios
Griežčiai, paš. ropės Auga prastesnėse dirvose, kur netrūksta drėgmės. Geriausiai dera priesmėlio ir priemolio dirvose. Tinka ir žemapelkių nusausinti durpynai. Dirvožemio pH – 6,5
Bulvės Tinkamiausios priesmėlio ir lengvo priemolio dirvožemiai. Labai svarbu, kad dirva būtų puri. Tinkamiausias dirvožemio pH – 5,6. Molingos dirvos mažiau tinka, nes jos supuola
Linai Tinkamiausi vidutinio sunkumo, lengvi priemoliai, kurie struktūringi ir pralaidūs vandeniui. Dirvožemio pH 5,9-6,3. Smėliai neturtingi maisto medžiagomis, blogai sulaiko drėgmę, todėl netinka. Sunkiuose moliuose po lietaus susidaro plutelė ir sėklos gali nesudygti. Nerekomen-duojama auginti durpynuose.
Kukurūzai Auga įvairiose dirvose, tačiau ji turi anksti pradžiūti, greit įšilti, turėti daug maisto medžiagų. Nemėgsta užmirkusių dirvų, jautrūs rūgščioms dirvoms (pH ≥5,5)
Rapsai Dirvožemiui reiklūs: mėgsta nerūgščias, vidutinio sunkumo ir lengvų priemolių ir priesmėlių žemes
Tinkamiausi žolėms augti dirvožemiai
Augalai Tinkamiausi dirvožemiai
Raudonieji dobilai Dirvai reiklūs – gerai auga pakankamo drėgnumo, humusinguose priemoliuose ir priesmėliuose, kurių pH 6,0-7,0. Jiems netinka lengvos, sausos ar durpinės dirvos.
Rausvieji
dobilai Geriausiai auga priesmėlio, priemolio ir molio dirvose. Dirvos gali būti drėgnesnės ir rūgštesnės (iki 4-5 pH). Jei drėgmės netrūksta, gerai auga durpynuose ir lengvesnėse dirvose.
Liucernos Gerai auga derlingose ir sukultūrintose priemolio ir priesmėlio dirvose. Gerai auga ir sunkiose, kurių podirvis laidus. Jeigu gruntinis vanduo yra sekliai (1 m), jos išretėja. Nerūgščių dirvų augalai (pH – 6,5-7,0). Šlapiose dirvose visai neauga.
Rytiniai ožiarūčiai Dirvos turi būti derlingos, melioruotos ir nerūgščios. Tinka lengvi priemoliai ar priesmėliai. Gerai auga nusausintuose durpynuose.
Pašariniai motiejukai Dirvos gali būti įvairios: tinkamiausi jiems yra vidutinio drėgnumo priemoliai ir durpiniai dirvožemiai, kurių pH 5,0-6,5. Kalkingose dirvose blogai auga. Sausesnėse ir organinių medžiagų neturinčiose dirvose išretėja arba skursta.
Tikrieji eraičinai Turi būti sukultūrintos. Geriausiai auga drėgnose priemolio, molio ir puveningo priesmėlio dirvose, kai pH 5,5-7,0.
Papr. šunažolės Gerai auga silpnai rūgščiose dirvose (pH – 6,0 ir daugiau). Labiausiai jiems tinka lengvi priemoliai, bet auga ir molio bei smėlio žemėse. Pakenčia užpavėsinimą.
Daug. svidrė Mėgsta derlingas, laidžias priemolio dirvas, kur ir vasarą netrūksta drėgmės. Geriausias pH – 5,5-7,0. Blogai auga rūgščiose, sausose, priesmėlio ir smėlio dirvose.

I – 14
Tinkami tarpiniams pasėliams auginti augalai
Azoto kaupimas Šaknų sistemos
rūšis Augalas Įtaka
maisto medžiagų atpalaida-
vimui Vysty-
mosi
greitis Dirvožemio granuliometrinė sudėtis Dirvožemio rūgštingumas
Suriša
azotą įsišakni-jimo gylis
150-200 cm Mėlynžiedžiai lubinai +++ ++ lengvas-
vid. sunkumo rūgštus-neutralus

Geltonžiedžiai lubinai +++ + lengvas-
vid. sunkumo rūgštus-
silpnai rūgštus

Baltieji lubinai +++ +++ lengvas-
vid. sunkumo rūgštus-neutralus

įsišakni-jimo gylis
80-150 cm Pašarinės pupos + + lengvas-sunkus rūgštus-neutralus

Pašariniai vikiai ++ + lengvas-sunkus silpnai
rūgštus-neutralus

Valgomieji žirniai + + lengvas-sunkus rūgštus-neutralus

Seradelė +++ ++ l. lengvas-
vid. lengvas stipriai rūgštus-neutralus

sekliai šaknijasi
0-80 cm Pašariniai žirniai ++ + lengvas-sunkus rūgštus-neutralus

Žieminiai vikiai ++ ž labai lengvos-sunkus rūgštus-neutralus

Švediniai (kalniniai) dobilai + ++ labai lengvas-sunkus rūgštus-neutralus
Azoto nekaupia įsišakni-jimo gylis
150-200 cm Saulėgrąžos + +++ labai lengvas-sunkus rūgštus-neutralus

įsišakni-jimo gylis
80-150 cm Baltosios garstyčios + +++ lengvas-
labai sunkus rūgštus-neutralus

Grikiai +++ +++ labai lengvas rūgštus-neutralus

Rapsai + ž lengvas-
l. sunkus silpnai rūgštus-neutralus

Aliejiniai ridikai + ++ lengvas-sunkus rūgštus-neutralus

Facelija ? +++ lengvas, vid. sunkus labai rūgštus-neutralus
+ – silpnas poveikis

I – 12
Skirtingose žemdirbystės sistemose pasirenkami auginti augalai ir jų priežiūra
rodikliai Žemdirbystės sistema

įprastinė tausojanti (integruota) ekologinė
Augalų rūšys
Varpiniai javai +/+++ ++ ++
Kaupiamieji +/+++ ++ ++
Aliejiniai +/++ +/++ +
Ankštiniai javai + + +
Ankštinės žolės + +/++ +++
Pūdymas ++ + -/+
Tarpinių pasėlių augalai pašarui + ++ +++
Tarpinių augalų pasėliai žaliąjai trąšai + ++ ++
Tręšimas
Mineralinės N trąšos +++ ++
Mineralinės P trąšos +++ ++ +
Mėšlas +/+++ +/+++ +/++
Augalų apsauga
Fungicidai +++ ++
Insekticidai ++ +
Herbicidai ++ +
+ – naudojama mažai; ++ – vidutiniškai; +++ – daug; / – nuo iki.

Augalų apsauga

Gerai sutvarkytame ekologiniame ūkyje ligų ir kenkėjų problema nėra pati pagrindinė. Taip yra todėl, kad sveiki, gerai prižiūrimi augalai nėra linkę sirgti, o kenkėjų padaroma žala nėra ryški. Gamtoje ligos ir kenkėjai vaidina labai svarbų vaidmenį: jie sunaikina silpnus augalus, sudarydami sąlygas plisti atsparioms ir stiprioms rūšims, tuo prisidėdami prie natūralios atrankos procesų. Ligų ir kenkėjų balansas yra palaikomas kitų, naudingų organizmų (plačiau IV-8), kurie kontroliuoja jų išplitimą.
Nustatyta, kad didelė dalis visų kenkėjų kiaušinėlių ir lervų būtų sunaikinta jų natūralių gamtinių priešų, jei mes protingai naudotume pesticidus. Juk nupurškę augalus nuodingais chemikalais mes sunaikiname ne tik žaldarius, bet ir kitus, dažnai naudingus vabzdžius ir taip suardome natūralią gamtinę pusiausvyrą. Išlikę gyvi kenkėjai intensyviai dauginasi be jokių trukdymų, nes jų gamtinių priešų populiacija atsistato labai lėtai. Panašiai ir su ligų sukėlėjais. Dažnas cheminis preparatas sunaikina ne tik antžeminius žaldarius, bet ir dirvoje gyvenančius saprofitinius gyvius bei bakterijas. Tai sulėtina dirvožemio organinių medžiagų skaidymą ir suteikia puikias galimybes daugintis ligų sukėlėjams ir užkrėsti augalus. Be to, nemokšiškas pesticidų naudojimas (kai neįveikia žaldarius jie didina preparatų normas) lemia atsirasti atsparių pesticidams ligų ir kenkėjų. Tuo pačiu, įvairūs sveikatos negalavimai pasireiškia ir žmonėms – chroniškų ligų paūmėjimas, alergija, perdėtas emocinis jautrumas ir kt.
Biologinio augalų apsaugos metodo esmė, kai su žalingais organizmais (virusais, bakterijomis, grybais, nematodomis, vabzdžiais, erkėmis) kovojama prieš juos panaudojant natūralius gamtoje gyvenančius jų priešus. Jie panaudojami dviem kryptimis: siekiant privilioti ir apsaugoti gamtoje esančius naudingus organizmus ir aktyviausius iš jų introdukuoti bei masiškai padauginus naudoti augalų apsaugai. Ekologiniuose ūkiuose su ligomis ir kenkėjais kovojama griežtai laikantis agrotechnikos reikalavimų: sudaroma sėjomaina, parenkamas tinkamas žemės dirbimas, veislės, sėkla, sėjos laikas, būdai, tręšimas, piktžolių naikinimas, derliaus dorojimas ir liekanų šalinimas (plačiau IV-2). Ir dar svarbu pažinti pagrindinius lauko, daržo ir sodo augalų kenkėjus, ligas, jų plitimo sąlygas, žalingumo ribas (plačiau IV-1).
Ekologiniuose ūkiuose leidžiamos naudoti augalų apsaugos priemonės, nurodytos „Ekologinio žemės ūkio taisyklėse“.
Ekologiniuose ūkiuose leidžiama naudoti šias augalų apsaugos priemones:
• Entomofagus, akarifagus (plačiau IV-3);
• feromonines, mechanines bei spalvines gaudykles (plačiau IV-4);
• ištraukas ar nuovirus iš augalų (plačiau IV-5);
• karštą vandenį ir garus;
• neaugalinės kilmės medžiagas (skystas muilas (žalias muilas), sodą, vario junginius (vario sulfatą, bordo mišinį ir kt.), sierą (plačiau IV-6);
• preparatus iš mikroorganizmų (virusų, bakterijų, grybų, pvz.: iš bacilus thuringensis bakterijas – bitoksibaciliną, dendrobaciliną, boveriną ir kt.) (Plačiau IV-7);
• augimo aktyvatoriai (plačiau IV-9)
Draudžiama naudoti:
• sintetinius herbicidus, fungicidus, insekticidus ir kt. pesticidus;
• sintetinius augimo reguliatorius ir dažus;
• genetiškai modifikuotus organizmus ar produktus, pagamintus iš jų.
IV-1
Lauko augalų kenkėjai, jų plitimo sąlygos ir ekonominio žalingumo ribos
Liga Palankios plisti sąlygos Pažeidimo požymiai
Varpiniai javai
Švedinės
muselės Šilumamėgiai vabzdžiai, kiaušinėlius deda orui sušilus iki 160 C, augalų išsivystymo tarpsnis 1-3 lapeliai. Kenkia visiems varpiniams javams. Jos pažeidžia javų daigų centrinio lapelio pamatą. Toks lapelis pagelsta, vėliau nudžiūsta, gali žūti ir augalas. Žalingumo riba, kai 100 entomologinio graibštelio dvigubų mostų sugaunama ne mažiau kaip 30 muselių.
Javiniai
amarai Palankūs šilti ir sausi orai (>180 C). Smarkūs lietūs gali nuplauti juos nuo varpų ir lapų, ir sustabdyti plitimą Dažniausiai kenkia žieminiams javams, čiulpia besiformuojančius grūdus. Žalingumo riba laikoma, kai javams išplaukėjus yra 20-30 % apniktų stiebų ir varpoje vidutiniškai 2-3 amarai.
Tripsai Šilti, sausi, nevėjuoti orai. Jų gausėjimą skatina neartos ražieninės dirvos, nenurinkti šiaudai, augalinės liekanos kur jie žiemoja Kenkia čiulpdami sultis iš lapamakščių, stiebų, varpų užuomazgų, besiformuojančių grūdų. Pabąla viršutinės lapąmakštės, stiebų viršūnės, varpos deformuojasi, viršūnėje švarplėtos ar visai be grūdų. Esant 50 % apniktų stiebų 1-2 tripsai ant stiebo.
Lemai Šilti, sausi orai pavasario pabaigoje-vasaros pradžioje Lervos išgraužia lapuose pailgas iškandas.
Javinis lapinis pjūklelis Šilti, nevėjuoti ir nelietingi orai gegužės pabaigoje Kenkia visiems varpiniams javams, lapus graužia pradėdami nuo pakraščio ir keliaudami išilgai lapo. Pažeistas lapas atrodo kaip žirklėmis nukirptu šonu, o vėliau – kaip nukirptu galu.
Žalingumo riba >50 lervų m2
Sprakšiai Plinta daug. žolių plotuose, dirvonuose, gausiai varpučiu užkrėstose dirvose. Intensyvus žemės dirbimas jų plitimą mažina Lervos gyvena dirvoje ir minta augalų šaknimis, dygstančiomis sėklomis, šakniavaisiais. Pažeisti javų daigai pagelsta ir nudžiūsta. Bulvių gumbuose matosi 1-3 mm skersmens apvalios skylutės. Žalingumo ribos runkeliams ir kukurūzams
3 lervos m2, bulvėms – 5 m2.

Ankštiniai javai
Sitonai arba
gumbeliniai straubliukai Nėra jautrūs oro sąlygoms,
tačiau palankesni sausi orai Pažeisti lapų pakraščiai turi būdingą
karpytą išvaizdą. Žalingumo riba
dygimo metu 5-10 vabalų m2
Žirniniai
amarai Palankus šiltas, pakankamai drėgnas, tačiau be smarkių lietų oras Žalingumo riba, kai amarai užpuola
apie 50 % augalų
Žirniniai vaisėdžiai Jo plitimą lemia palankios vikšrams žiemoti sąlygos. Plitimą skatina rudenį neartos žirnienos Vikšrai graužia augančius grūdus
Bulvės
Kolorado

vabalai Šilumamėgiai vabzdžiai, nepalankūs staigūs
temperatūros svyravimai, intensyviai migruoja esant
sausam ir karštam orui vasaros
metu (25-270 C) Daugiausiai žalos padaro butonizacijos – žydėjimo metu apgrauždami lapus, žalingumo riba laikoma 10 % kenkėjų užpultų kerų, ant kurių randama po 10-15 lervų.
Runkeliai
Maitvabaliai Oro sąlygoms kenkėjai nėra jautrūs. Palankios jiems geros žiemojimo sąlygos, kai šalia yra apleistų, nedirbamų laukų. Pažeidžia lapus apgrauždami jų pakraščius, išgrauždami skyles ar tik palikdami pagrindines lapų gyslas. Žalingumo riba esant pasėlyje bent 10 % maitvabalių užpultų laukų.
Runkelinės musės Jų žiemojimui palanku, kai lieka rudenį nesuartos runkelienos. Pavasarį kiaušinėlių dėjimui palankūs šilti, sausi, nevėjuoti orai, nors daugiau žalos padaro orams atvėsus, tuomet jų vystymasis trunka ilgiau Išsirutusios lervos įsigraužia į lapo vidų, parenchimą, nepažeisdamos epidermio. Pažeistame lape matosi persišviečiantys lervų judėjimo takai – minos. Žalingumo riba – kai runkeliai turi 2 tikruosius lapelius, ant augalo randamos vidutiniškai 4-5 lervos.
Runkelinės spragės Sausi ir šilti orai Lapuose išgraužia smulkias skylutes. Žalingumo riba 15-20 vabalų m2.

Lauko augalų ligos ir jų plitimo sąlygos
Liga Plitimo sąlygos
Varpiniai javai
Miltligė (kviečiai, miežiai, kvietrugiai, avižos) Oro temperatūra (18-200 C), oro drėgmė
50-100 %. Jautrios veislės, tankūs pasėliai, gausiai tręšti azoto trąšomis, šalia esantys ligoti laukai, atsėliuoti javai
Rudosios rūdys
(kviečiai, rugiai, kvietrugiai) Šilti (naktį 120 C, dieną – 20-250 C), drėgni (100 % oro drėgmė arba rasa) orai, jautrios veislės, šalia esantys ligoti laukai, atsėliuoti javai, ankstyva žiemkenčių sėja ir gausus tręšimas azotu
Geltonosios rūdys
(kviečiai, kvietrugiai, miežiai) Vėsūs ir lietingi orai (t=9-130 C), 100 % oro drėgmė, jautrios, vėlyvo brendimo veislės, tankūs pasėliai, šalia esantys ligoti laukai, atsėliuoti javai, l. ankstyva žiemkenčių sėja, gausus tręšimas N trąšomis
Septoriozė (kviečiai, kvietrugiai) Optimali temperatūra 15-200 C, vėsūs ir drėgni orai, dažni krituliai, jautrios veislės, šalia ligoti laukai, atsėliuoti javai arba daug kviečių (kvietrugių) sėjomainoje, lauke ligotų augalų liekanų ar grūdų pabirų, minimalus žemės dirbimas, ankstyva kviečių sėja ar sėja į ražienas, nepakankamas tręšimas azoto trąšomis
Tinkliškoji dryžligė (miežiai) Užsikrėtusi sėkla (palankiausia 10-150 C temperatūra, vyraujantys lietingi su smarkiomis liūtimis orai, jautrių veislių auginimas, atsėliavimas, dirvoje likę šiaudai, sėja į ražienas, šalia esantys ligoti laukai
Stiebalūžė
(kviečiai, kvietrugiai, rugiai, miežiai) Šiltas ruduo, švelni su atlydžiais žiema ir vėsus pavasaris, jautrios veislės, ankstyvos sėjos ir tankūs pasėliai, gausus tręšimas azotu, minimalus žemės dirbimas, daug varpinių piktžolių, atsėliuoti javai
Javaklupė
(rugiai, kviečiai, kvietrugiai, miežiai) Šilti ir drėgni orai, jautrios veislės, nesubalansuotas tręšimas azoto trąšomis, skurdžios organinių medžiagų dirvos, sėjomainoje gausu javų, atsėliuoti javai
Dryžligė (kviečiai, kvietrugiai) Drėgni ir šilti orai (t=20-250 C), dažni lietūs, jautrios veislės, tankūs pasėliai, šalia esantys ligoti laukai, atsėliuoti javai, minimalus žemės dirbimas, nebeicuotos sėklos, sėja į ražienas
Pavasarinis pelėsis (ž. rugiai,
ž. kviečiai, ž. kvietrugiai, ž. miežiai) Sniegas ant neįšalusios žemės, ilgai pavasarį nenutirpęs sniegas, drėgnas ir šaltas pavasaris, ankstyvos sėjos, peraugę pasėliai, atsėliuoti varpiniai javai, apkrėsta sėkla, minimalus žemės dirbimas
Bulvės
Bulvių maras Vėsus, lietingas oras, rasos, rūkai, vidutinė oro temperatūra
15-210 C, daugiau 75 % santykinė oro drėgmė.
Infekciją skatina pradiniai užkrato šaltiniai lauke ar greta jo, pernykščių bulvių atžėlimas, užkrėsta sėkla, jautrios veislės, bulvių atsėliavimas, drėgnas oras
Šašai arba baltoji kojelė Labiau serga rūgščiose, šlapiose, šaltose, mažai organinių medžiagų turinčiose dirvose. Plinta vėsų, lietingą ir vėlyvą pavasarį. Ligos plitimą skatina aukšta santykinė dirvos drėgmė ir žema temperatūra
Papr. rauplės Labai plinta sausą vasarą, lengvesnėse, silpnai šarminėse bei durpinėse dirvose, patręštose neperpūvusiu mėšlu
IV-2
Ekologiniai ligų ir kenkėjų plitimo kontrolės metodai
Ligų kontrolės metodai Kenkėjų kontrolės metodai

• Rinktis atsparias ligoms ir pritaikytas vietinėms klimatinėms sąlygoms augalų rūšis ir veisles
• Pasėlius rengti gerai drenuotoje, pakankamai saulės gaunančioje, geros agrocheminės sudėties žemėje
• Dirva turi būti gerai patręšta, turėti pakankamai organinių medžiagų ir būti gerai įdirbta
• Vykdyti augalų kaitą. Nedideliuose daržuose, kur sėjomainos neįmanoma įdiegti, reikia keisti auginamų augalų vietas, kad jie kuo ilgiau negrįžtų į tą pačią lysvę
• Naudoti tik neužkrėstą sėklą ir sodinamąją medžiagą
• Nesėti ir nesodinti didesnių plotų, nei turima galimybių gerai jais rūpintis
• Naikinti piktžoles aplink pasėlius, tuo sumažinant galimybę plisti ligų sukėlėjams
• Išrauti ir sunaikinti virusų pažeistus augalus Nuskinti ir sunaikinti bakterijų ir grybų pažeistas augalų dalis, reikalui esant išrauti ir sunaikinti visą augalą
• Po derliaus nuėmimo kuo skubiau aparti, apkasti arba išrauti ir sunaikinti augalų liekanas
• Nesėti ir nesodinti augalų per tankiai. Prasta aeracija, padidėjęs drėgmės kiekis, stelbimas sudaro palankias sąlygas ligoms plisti.
• Naikinti kenkėjus, pernešančius ligų sukėlėjus

• Sodinti didesnį plotą pakankamam derliui gauti, kadangi visškai išvengti kenkėjų daromos žalos praktiškai neįmanoma
• Dažnai tikrinti pasėlį ir, jei įmanoma, rankomis rinkti kenkėjus, kol jie neišplito
• Skatinti kenkėjų natūralių priešų dauginimąsi
• Nors tai ir nėra populiaru, tačiau kai kurios augalų rūšys turi atsparumą kenkėjams ir pagal galimybes reikia pasirinkti būtent tokias rūšis
• Naudoti mechaninius ir biologinius kenkėjų kontrolės metodus bei ekologiniams ūkiams leistinus insekticidus (kalkių-sieros mišinį, mineralines alyvas, nikotiną, sieros miltelius ir pan.)
• Jei įmanoma, kuo daugiau augalų sodinti daigais, nes daigais pasodinti augalai subręsta greičiau nei iš sėklų pasėti
• Kuo greičiau nuimti derlių, nes taip kenkėjai spėja padaryti mažiau žalos
• Po derliaus nuėmimo sunaikinti visas augalų liekanas ir piktžoles, kuriuose gali veistis ar peržiemoti kenkėjai
• Neatsisakyti gilaus rudeninio žemės dirbimo, nes taip į dirvos paviršių išverčiama daug kenkėjų, jų kiaušinėlių ar lervų ir juos sunaikina paukščiai, saulė arba šaltis
• Vegetacijos metu naikinti piktžoles, kurios gali padėti plisti kenkėjams
• Pasėlius uždengti agro ar polietileno plėvele
IV-3
Akarifagai ir entomofagai
Gamtoje yra vabzdžių, kurie be žmogaus pagalbos negali daugintis ir veistis. Lietuvoje nuo 1966 m. laboratorijose imta dauginti visaėdį entomofagą trichogramą, o nuo 1968 m. akarifagą fitosejulų, nuo 1980 m. – enkarziją ir nuo 1988 m. – gumbauodį. Šioje srityje sukauptas nemažas patyrimas. Išvardintų bioagentų masinio dauginimo technologija gana paprasta: auginami augalai ar kita terpė, ant kurių išauginami žalingi kenkėjai – entomofagų šeimininkai. Jais bioagentai maitinasi ir dauginasi.
Entomofagus panaudoti lauko sąlygomis Lietuvoje sunkiau dėl palyginti vėsių vasarų, lietingų ir vėjuotų orų. Perspektyviausia juos naudoti šiltadaržių daržininkystėje ir gėlininkystėje. Stambiųjų šiltnamių biometodo laboratorijose veisiami entomofagai ir akarifagai svarbiausiems šiltnamių augalų kenkėjams naikinti. Šiuo metu daugiausia veisiami fitosejulus, enkarzija ir afidimyza.
Entomofagas Trumpas apibūdinimas
Fitosejulus (Phytoseiulus persimilis) Tai grobuoniška erkė, kuri maitinasi voratinklinėmis erkėmis. Naikina kiaušinius, lervas ir suaugusias erkes. Per parą vienas grobuonis gali suėsti iki 24 erkių arba 30 jų kiaušinių. Židiniuose vienam augalui reikia išleisti 10-60 grobuonių, o masinio plitimo pradžioje žieminiuose šiltnamiuose – 200-240 vnt. m-2, pavasariniuose – 60-100 vnt. m 2. Optimalios sąlygos grobuoniškoms erkėms daugintis 25-300 C temperatūra ir 70-80 % oro drėgnumas.

Enkarzija (Encarsia formosa) Entomofagas, kuris parazituoja šiltadaržinį baltasparnį. Viena enkarzija gali sunaikinti iki 1150-120 baltasparnio lervų. Pasirodžius šiltnamiuose baltasparnių židiniams, išleidžiamos suaugusios enkarzijos arba išdėliojamos jų lėliukės (40-50 vnt. m-2). Optimalios sąlygos entomofago veiklai 27-300 C temperatūra, 70 % santykinė oro drėgmė, ilga diena (14-17 val.)
Afidimyza (Aphidoletes aphidimyza) Grobuoniškas gumbauodis (entomofagas), kurio lervos ėda amarus. Židiniuose trims amarams reikia 1-2 entomofago kokonų, o kenkėjams išplitus visame šiltnamyje tolygiai išdėlioti 140 vnt. m-2.
Trichogramos Tai labai smulkūs, <1 mm dydžio vabzdžiai. Jie naikina 20 rūšių kenkėjus. Naudojami prieš obuolinį vaisėdį, kopūstinį pelėdgalvį, slyvinį ir žiedinį vaisėdį. Vienam vaismedžiui reikia 4 000 entomofagų. Gamtoje paplitę daug trichogramos rūšių. Kai kuriose valstybėse pastatyti šių entomofagų veisimo fabrikai, kurie per parą išaugina
iki 12 mln.
Amblisėjai
(Ambliseius makenzis, Ambliseius cucumeris) Daržų kenkėjų-tripsų natūralus priešas. Suaugusių erkių dydis 0,27-0,40 mm. Akarifagas suėda per parą 5-7 tripsų lervas. Gali maitintis voratinklinėmis ir kitomis erkėmis. Tinkamas naikinti agurkų, paprikų, gėlių tripsus. Perspektyvoje-svogūninių gėlių, sėklų sandėlių kenkėjams naikinti. 200 C temperatūroje akarifagų ir kenkėjų santykis turi būti 1:1 (250 C 1:5).
IV-4
Vabzdžių atraktantai ir repelentai
Pastaruoju metu vis labiau populiarėja kvapiųjų medžiagų – atraktantų ir repelentų – naudojimas pasėliuose ir soduose. Populiariausi atraktantai yra vabzdžių patelių lytiniai hormonai. Į paprastas vabzdžių gaudykles įdėtas veltinio gabaliukas, sudrėkintas feromonais, dezorientuoja ir privilioja vabzdžių patinėlius, kurie gaudyklėse žūsta, o patelės lieka neapvaisintos. Taip mažėja kenkėjų populiacija. Vabzdžių feromonai yra palyginti paprasti junginiai: sotūs ir nesotūs alkoholiai, esteriai, aldehidai ir kt., todėl galima juos sintetinti. Feromonai nepavojingi žmonėms, gyvūnams, paukščiams, netoksiški aplinkai. Lietuvoje leidžiama juos naudoti obuoliniams, slyviniams ir žirniniams vaisėdžiams bei pavojingiems kenkėjams (karantininiams objektams-bulvinėms kandims, kaliforniniams skydamariams ir rytiniams vaisėdžiams gaudyti). Obuolinio vaisėdžio populiacijos reguliavimui užtenka 1 feromoninės gaudyklės 3 medžiams. Pramoniniuose soduose atstumas tarp gaudyklių turėtų būti bent 100 metrų. Efektas gaunamas tik tuomet, kai jos tame pačiame sode naudojamos keletą metų. Vabzdžių sugaunama daugiausiai, kai gaudyklės kabinamos viršutinėje vainiko dalyje (3/4 aukščio).
Vabzdžius atbaidančios medžiagos – repelentai nėra labai populiarūs lauko augalams apsaugoti. Jie daugiausiai naudojami uodams, mašalams, kandims atbaidyti.
Vizualinės (spalvinės) gaudyklės
Vabzdžių-kenkėjų pasirodymo pradžiai nustatyti ir kaip kovos priemonė vis labiau taikomos geltonos spalvos gaudyklės. Šiltnamiuose baltasparniams, amarams, uodeliams gaudyti rekomenduojamos gaudyklės, kurias sudaro geltonos spalvos polimeriniai lakštai arba laminuotas popierius, kurių matmenys 25×50 cm su kampuose esančiomis skylutėmis (galima pririšti). Šiuos lakštus reikia ištepti nedžiūstančiais entomologiniais klijais arba kitomis lipniomis medžiagomis (epoksidinė smala, mašininis tepalas). Gaudykles reikia kabinti taip, kad jų apatinis kraštas būtų 5-20 cm atstumu nuo augalų viršūnių. Augalams paaugus jos pakeliamos aukštyn. Kad priemonė būtų veikli reikia iškabinti ne mažiau kaip 800-1000 vnt.ha-1 geltonų gaudyklių arba 5-8 100 m2.
Baltas vizualias gaudykles (jos privilioja daugumą kenkėjų) naudojame slyvyne prieš žalingus kenkėjus: juodąjį ir geltonąjį slyvinius pjūklelius. Jos daromos iš balto laminuoto popieriaus ir ištepamos čekų gamybos klijais „Chemostop“, kurie vilioja kenkėjus. Svarbu jas pririšti taip, kad mažiau judintų vėjas, jas patartina kabinti, kai pražįsta kukazinės slyvos, nes jų žydėjimas dažniausiai sutampa su pjūklelių skraidymo pradžia. Tuo metu butonizacijos tarpsnyje esančios slyvos labiausiai nukenčia nuo šių kenkėjų.
IV-5
Augaliniai preparatai nuo ligų ir kenkėjų
Netinkama sėjomaina ar oro sąlygos vegetacijos metu gali sukelti tam tikrą patogenų ar populiacijų išplitimą. Tam gali pagelbėti augalai, kuriuose yra toksinų arba eterinių aliejų, veikiančių kenksmingus organizmus. Šios biologinės priemonės yra veiksmingesnės sveikoje, cheminiais preparatais neužterštoje aplinkoje. Augalų preparatai veikia švelniai, todėl nebūna labai didelio efekto, kaip naudojant pesticidus.
Visiems augalų preparatams ruošti rekomenduojama naudoti lietaus vandenį, medinius, molinius ar emaliuotus indus. Nuovirus ir ištraukas naudoti paruošimo dieną, ryte arba vakare apipurškiant augalų viršutinę ir apatinę puses. Preparatų kibimui prie lapų pagerinti rekomenduojama pridėti ūkiško muilo.
Natūralių augalų apsaugos priemonių ruošimo būdai

Šalta ištrauka.
Šviežias arba džiovintas žoles užmerkti 12-24 val., po to ištrauką perkošti. Naudoti nepradėjusią rūgti.

Nuoviras.
Šviežias arba džiovintas žoles užmerkti, po to 20 min. virti ant mažos ugnies ir uždengus atvėsinti Užpilas.
Šviežias arba džiovintas žoles užmerkti karštame vandenyje ir palikti 24 val.

Fermentuotas tirpalas.
Žalias augalo dalis užpilti lietaus vandeniu. Indą uždengti taip, kad prieitų oras. Kasdien maišyti. Nemaloniam kvapui panaikinti pridėti kreidos. Kai tirpalas nustos putoti jį galima naudoti.
Toks tirpalas naudojamas tik praskiestas. Žiedų ištrauka.
Gaminama iš prasiskleidusių žiedų. Jie sudrėkinami ir susmulkinami. Per tankų audinį išspaudžiamos sultys ir laikomos gerai užkimštuose tamsiuose buteliuose šaltoje vietoje.
Tirpalas sėkloms beicuoti.
Naudojamas sėklų apsaugai nuo ligų ir kenkėjų. Kelis lašus žolių arba žiedų ištraukos įpilti į vandenį, gerai išmaišyti. Sėjamas sėklas 10-15 min. užmerkti tirpale, tada apdžiovinti ir sėti. Žirnių, pupelių, ridikėlių ir ridikų sėklos beicuojamos ramunėlių tirpalu. Valerijonų tirpalas – salierų, pomidorų, svogūnų, porų ir bulvių sėklai.
Augalai, naudojami apsaugai
Augalai sėklų beicavimui Augalai prieš grybines ligas Augalai kovai su kenkėjais
• Valerijonų ekstraktas
• Vaistinių ramunėlių arbata
• Asiūklių preparatas
• Krienų ištrauka
• Česnakų ištrauka
• Alijošių sulčių tirpalas
• Tagečių ištrauka
• P. ievų šakučių nuoviras
• D. pentinių ištrauka
• Medžio pelenai • Asiūklių nuoviras
• Česnakų ištrauka
• Svogūnų nuoviras
• Krienų ištrauka
• Dirvinių pentinių ištrauka
• • Pelynų nuoviras
• Dilgėlių ištrauka
• Plačialapių paparčių ištrauka
• Plačialapių paparčių nuoviras
• Bitkrėslių nuoviras
• Varnalėšų ištrauka
• P. tabako ištrauka
• P. tabako nuoviras
• P. tabako dulkės ir dūmai
• S. rūgštynių šakų ištrauka
• Didžiųjų pentinių ištrauka
• Sėjamųjų kanapių nuoviras
• Pušų spyglių koncentratas
• Karčiosios paprikos vaisių nuoviras

IV-6
Ne augalinės kilmės medžiagos augalų apsaugai
Pavadinimas Gaminimas ir paskirtis
Kalcinuota soda Šis tirpalas tinka miltligių naikinimui ant daugelio augalų. Preparatas ruošiamas iš 50 g sodos, 40 g muilo ir 10 l. vandens. Juo purškiami, vynuogės, darželio gėlės, agrastai ir vaiskrūmiai sprogstant lapams. Purškimas gali būti kartojimas po 7-10 d.
Kreida Ji tinka apdulkinti bulves, morkas, jurginų gumbus laikymo vietose nuo pelėsinių grybų, puvinių ir šakninių erkių. Naudojama norma 4-5 kg t-1.
Siera Apsaugai naudojami milteliai. Tai puiki priemonė nuo obuolių rauplių, miltligių, vaisių puvinio. Vaismedžiai apdulkinami pumpurams sprogstant nesaulėtu oru, kai lietaus tikimybė nedidelė. Po lietaus apdulkinimą reikia pakartoti. Jos negalima naudoti, kai oro temperatūra >270 C ir skaisčiai šviečia saulė ar yra šalnų tikimybė. Sieros tablečių dūmais gali būti fumiguojami sandėliai.
Bordo mišinys Jis gaminamas iš 1 kg vario sulfato, 2 kg kalkių, 7,6 l mineralinės alyvos (ne mašininės!) ir 385 l vandens. Šiuo mišiniu nuo rauplių ir raudonosios europinės erkutės purškiami vaisiai ne vėliau kaip pumpurų sprogimo tarpsnyje. Mišinys taip pat naikina degulių sukėlėjus. Jis nuodingas sliekams
Insekticidinės mineralinės
ir organinės alyvos Jos turi būti gerai išvalytos ir aukštos kokybės, purškiami medžiai ir krūmai nuo įvairių žievės ir dalinai po ja žiemojančių kenkėjų. Alyva aplimpa kenkėjus ir jie žūsta. Purškiama prieš pumpurams pradėjus brinkti, negalima purkšti ant sulapojusių ar žydinčių augalų, nes tai juos pražudys. Ši alyva yra maišoma su vandeniu gamintojo nurodytu santykiu ir purškiama bet kokiais sodo purkštuvais, kartkartėmis juose kystį suplakant. Purkšti reikėtų saulėtą dieną, kai temperatūroje esti apie 100 C ir nenumatomos šalnos ne trumpiau kaip 3-4 ateinančias dienas. Norint išsaugoti po medžiais ir krūmais auginamą augaliją, prieš purškimą kruopščiai ją uždenkite.
Vario sulfatas
(mėlynasis akmenėlis) Augalai purškiami ramybės būsenoje – iki pumpurų sprogimo. Naikinami vaismedžių ir vaiskrūmių puvinių, rauplių, degulių, kokomikozės, šviesmargių ir kitų ligų sukėlėjai, vaismedžiai apvalomi nuo kerpių ir samanų. Ruošiami 1 % koncentracijos tirpalai obelims, kriaušėms, vyšnioms, slyvoms, abrikosams, serbentams, agrastams purkšti. Stengiantis apsaugoti vaismedžių šaknis nuo gumbo, šaknys prieš sodinimą tame tirpale pamirkomos. Tinka vaismedžių žaizdoms, rūsiams dezinfekuoti.

IV-7
Mikrobiologiniai preparatai nuo ligų ir kenkėjų
Biologinės kilmės preparatai nuo cheminių skiriasi tuo, kad jie gamtoje greitai nukenksminami, jų nuodingi likučiai neteršia aplinkos, mažai pavojingi žmogui, nekenkia augalams, neturi įtakos produkcijos skoniui ir kvapui. Dažniausiai tai bakterinės kilmės preperatai, sudaryti iš Bacillus thurigiensis grupės bakterijų gyvybingų sporų. Tokioms sporoms patekus į vabzdį, kenkėjas paralyžuojamas ir nugaišta, arba bakterijos sutrikdo vabzdžio nėrimąsi ir kitus vystymosi procesus, pažeidžia žarnyną augalų kenkėjams. Mikrobiologinių preparatų yra pasaulyje nemažai.
Visi bakteriniai preparatai labai panašūs, neturi kvapo. Tinkami naikinti graužiančius vabzdžius (ypač jų lervas). Galima vartoti bet kurioje augalų vystymosi stadijoje, netgi žydėjimo metu. Paskutinis purškimo laikas 1-3 dienos iki derliaus nuėmimo. Jų nepatartina naudoti, kai šviečia saulė, ant rasotų ar sulytų augalų, kai mažai šilumos (<17-180 C). Visi bakteriniai preparatai laikomi sausose ir vėsiose patalpose, tinka vartoti 6-12 mėn. Prieš purškimą jie atskiedžiami šiltu vandeniu (200 C) ir tuoj per 2-3 val. išpurškiami. Laikantis naudojimo nurodymų, bakteriniai preparatai nėra nuodingi žmonėms, šiltakraujams gyvūnams, žuvims, kai kuriems naudingiems vabzdžiams. Tačiau jie gali sudirginti gleivinę, sukelti alergiją, todėl purškimo metu būtina užsidėti respiratorių.
Mūsų šalyje dažniausiai yra vartojami šie:
Preparato pavadinimas Trumpas aprašymas
Bitoksibacilinas (BTB) Tai mikrobinis insekticidas, gaminamas iš bakterijų Bacilus thuringiensis egzotoksino. Efektyvus kolorado vabalams, musėms, drugių vikšrams, pjūkleliams, voratinklinėms erkėms naikinti. Užkrėsti kenkėjai pasidaro nejudrūs ir po 2-15 dienų žūva. Purkšti apatinę lapo pusę kas 15-17 d. Tinka ir tuštiems sandėliams dezinfekuoti (6 g m-2).
Fitovermas

Prekinis ženklas: Fitoverm®. Gamintojas – Rusija. Importuotojas, platintojas UAB “Agrokoncernas”. Veiklioji medžiaga: aversektinas C (iš bakterijos Streptomyces avermitilis). Veikimo pobūdis: kontaktinio ir vidinio veikimo biologinis preparatas. Veikimo trukmė: augalai apsaugomi keletą savaičių; praėjus 6-8 val. po purškimo, kenkėjai nustoja aktyviai maitintis ir judėti, žūva po 5-7 parų. Veikimo spektras: naikina voratinklines erkes, tripsus šiltnamiuose. Gali būti panaudotas ir kitiems augalams.
Trichoderminas Preparatas gaminamas iš grūdų atliekų ir dirvose paplitusio grybo Trichoderma lignorum. Tai žalsvos spalvos birus preparatas. Naikina daugiau kaip 80 rūšių grybinių ligų. Jis naudojamas sėklų beicavimui, daigams mirkyti, įterpti į dirvą, augalams laistyti. Norma 25-35 g m-2. Naudojamas bulvėms, kopūstams, braškėms, agurkams, pomidorams nuo pašaknio ligų ir puvinių. Galima laistyti daigus naudojant 0,25-0,5 % tirpalą.
Kaelsi-micros Tai skystas preparatas, kurio sudėtyje yra simbiozinių dirvožemio bakterijų, biostimuliantų ir iš augalų šaknų išskirtų flavoncidinės kilmės medžiagų. Jis naudojamas beicavimui. Patekęs ant sėklų, dygimo metu sudaro simbiozę su augalais, vyksta antibiotikų sintezė, kurie naikina daugelį grybinių ligų sukėlėjų. Veikiant šiam preparatui augalas apsaugomas nuo ligų, subalansuotai stimuliuoja augalų šaknų sistemą, pagerina fosforo, mikroelementų įsisavinimą bei azoto fiksavimą iš oro. Jis naudojamas grūdinių, grūdinių-ankštinių, linų ir kt. sėklų beicavimui. Skiedžiamas 1:1000 ir specialiomis beicavimo mašinomis tolygiai sudrėkinami visi grūdai.

IV-8
Naudingi gyvūnai
Natūralioje aplinkoje kiekviena gyvūnų ir augalų rūšis turi savo priešų, kurie kontroliuoja biologinę pusiausvyrą. Gerai sutvarkytame darže taip pat vyrauja biologinė pusiausvyra: kenkėjai ir ligos puola tik nuskurdusius augalus, iš kurių naudos vis tiek maža, kenkėjus puola natūralūs parazitai ir kontroliuoja jų gausą, paukščiai lesa vabzdžius ir piktžolių sėklas ir t.t.
Vabzdžius naikinantys vabzdžiai vadinami entomofagai, erkes – akarifagai. Jie skirstomi į parazitinius ir grobuoniškuosius. Parazitinių vabzdžių patelės deda kiaušinėlius į kenkėjų lervas ir vikšrus. Iš kiaušinėlių išsiritę šių vabzdžių jaunikliai maitinasi kenkėjais. Grobuoniški vabzdžiai paraližuoja arba nužudo ir tada jais maitinasi.
Tam, kad išlaikytume sode, darže ar lauke biologinę pusiausvyrą, reikia sudaryti palankias sąlygas naudingiems gyviams veistis.
Paukščiams reikėtų sukalti inkilų (vienas inkilėlis 100 medžio sodo ar daržo, o žiemą įrengti lesyklėlę. Sparnuočiai ne tik džiugins savo giesmėmis, bet ir apsaugos jūsų daržus ir sodus nuo kenkėjų, sules nemažai piktžolių sėklų. Vabzdžiais ir graužikais minta kurapkos, putpelės, pelėdos, gegutės, geniai, kregždės, kielės, musinukės, zylės ir kt. paukščiai.
Naudingiems vabzdžiams (auksaakėms, boružėms, parazitinėms vapsvoms, bitėms, kamanėms ir kt.) reikėtų pasėti įvairiažolių biologines juostas aplink daržus, pasėlius. Biologinėse juostose turėtų augti kuo daugiau medingų ryškiažiedžių augalų, priviliojančių vabzdžius. Jei trūksta vietos biologinėms juostoms, daržuose ir soduose rekomenduojama auginti gėles, vaistažoles bei kvapius prieskoninius augalus. Vabzdžiams privilioti tinka šie augalai: facelijos, melisos, barkūnai, agurklės, saldieji lubinai, garstyčios, krapai, grikiai ir kt. Sėjant 3-4 kartus per vegetaciją sudaromas žydinčių augalų konvejeris.
Rupūžės ir driežai yra nepaprastai naudingi daržuose, nes maitinasi kirmėlėmis, šliužais, vabzdžiais. Norint prisivilioti rupūžių į savo daržą, reikia joms įrengti pavėsingą ir saugią vietelę, o tam tiks ir suskilęs molinis gėlių puodas.
Ežiai ir driežai, gyvendami sode, išnaikina nemažai pelių, šliužų ir vabzdžių lervų, todėl juos taipogi reikia saugoti ir globoti.
IV-9
Augimo aktyvatoriai
Penergetic-pLAPAMS – tai bioaktyvatorius, kuris suaktyvina augalų ląsteles, dalyvaujančias medžiagų apykaitoje, ir skirtas naudoti žemdirbiams, daržininkams, gėlininkams bei sodininkams.
Penergetic-pLAPAMS tai universalus preparatas, rekomenduojamas purškimui ant sudygusių augalų ir siūlomas naudoti sodininkystėje, daržininkystėje, gėlininkystėje – mirkant ūglius, skatinant jų šaknijimąsi. Purškiant pasėlius su penergetic-pLAPAMS, padidėja augalų asimiliacinis plotas, sustiprėja fotosintezė, augalai įgauna atsparumą nepalankiomis meteorologinėms sąlygoms, skatina augalo gyvybinės sistemos veiklą. Preparatas sumažina fungicidų poreikį, tačiau jų neatstoja. Norint suaktyvinti augalus dygimo momentui ( beicuojant ), rekomenduojame bioaktyvatorių penergetic-pŠAKNIMS . Beicavimo metu, apvėlus sėklą su penergetic-pŠAKNIMS, padidėja jos dygimo energija ir beico veiksmingumas. Šio bioaktyvatoriaus poveikyje stimuliuojama šaknų sistema, suaktyvinama šaknų veikla, nukreipiant jų poveikį į bakterijas ir mikroorganizmus, kurie optimizuoja šaknų sistemos maistinių medžiagų įsisavinimą. Žieminiai javai, turėdami stipresnę šaknų sistemą, geriau peržiemoja. Tiek žieminiai, tiek ir vasarojus geriau krūmijasi, išaugina didesnį skaičių produktyvių stiebų. Javai būna atsparesni sausroms. Ankštiniai javai išaugina ne tik gausesnę šaknų sistemą, bet ir su didesniu skaičiumi azotą kaupiančių gumbelinių bakterijų. Javus purkšti reikia krūmijimosi fazėje (21 – 29 DK pagal Zadoksą) ir pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams. Ankstyvą purškimą galima derinti su herbicidų, skystų trąšų ar augimo reguliatorių panaudojimu.
Rekomenduojamos normos ir naudojimas
Laukininkystėje
100ml penergetic-pLAPAMS / 1 ha purškiant
100 ml penergetic-pŠAKNIMS / 1 t beicuojant
Javams optimalus purškimo laikas krūmijimosi tarpsnyje – 21 – 29 DK pagal Zadoksą.
Penergetic-k
Priemonė kompostui ir mėšlui, aktyvinanti aerobiniame procese dalyvaujančius mikroorganizmus, gerinanti tvarto mikroklimatą, skatinanti komposto ir mėšlo fermentaciją, neleidžiant amoniakui išsiskirti į aplinką.
Penergetic-g
Tai priemonė tvarto mikroklimato gerinimui. Penergetic-g suaktyvina aerobines bakterijas srutose, skatina srutų rūgimą. Tai pat penergetic-g mažina nemalonų kvapą, amoniako, sieros vandenilio išsiskyrimą tvartuose, patogeninių bakterijų kiekį.
Biokal 01
Sudėtis:
57 % vaistinių augalų ekstraktai
38 % biohumuso ekstraktas
5 % eteriniai aliejai, gydomasis vanduo, makro ir mikroelementai

N (mg/l) nemažiau 230,0

P2O5 (mg/l) nemažiau 370,0

K2O (mg/l) nemažiau 480,0

Ca (mg/l) nemažiau 110,0

Mg (mg/l) nemažiau 30,)

Fe (mg/l) nemažiau 10,0
Trąšų sudėtyje esančios natūralios mineralinės ir organinės kilmės medžiagos leidžia sėkmingai jas naudoti ekologiškų produktų auginime.

Žieminiai kviečiai. Sėklos apdorojimą šlapiuoju būdu vienai tonai kviečių sėklai sunaudojama 10 l BIOKAL 01 (skiesti nereikia). Vegetacijos metu pirmą kartą purškiama krūmijimosi, antrą kartą – krūmijimosi, antrą – plaukėjimo, trečią kartą – žydėjimo tarpsniuose. Purškimui naudojama: iki 10 litrų BIOKAL 01+300 litrų vandens į 1 ha.
Žirniai. Prieš sėją sėklos apdorojamos šlapiuoju būdu, naudojant iki 10 litrų BIOKAL 01 (vandeniu neskiedžiama). Augalų vegetacijos metu pirmą kartą purškiama žydėjimo pradžioje, antrą kartą – žydėjimo pabaigoje: 10 litrų biokal 01+300 litrų vandens į 1 ha. Purškiant tik vieną kartą, purškiama žydėjimo tarpsnyje: 15 litrų biokal 01+300 litrų vandens į 1 ha.
Bulvės (sėklinės ir maistinės).
Prieš sėją rekomenduojama apdoroti sėklines bulves ir nupurkšti paruoštą dirvą tirpalu: 10 dalių biokal 01+30 dalių vandens. Vegetacijos metu bulvės purškiamos 3 kartus, naudojama: 5 litrai biokal 01+95 litrai vandens kiekvienam purškimui.

Leave a Comment