Moters grožio suvokimas

Grožis buvo vertinamas visais laikais. Tiesa, jo supratimas bėgant amžiams keitėsi. Pristatome skirtingų epochų moters grožio etalonus.

Senovės Egipte grožio idealas buvo liekna, gracinga moteris putliomis lūpomis ir didžiulėmis, įkypomis akimis. Norėdamos praplėsti vyzdžius ir suteikti akims blizgesio, moterys į jas lašindavo vaistinės šunvyšnės sultis. Gražiausiomis buvo laikomos žalios spalvos akys. Tačiau reta moteris turi tokias akis, todėl egiptietės vardan grožio apvedžiodavo akis žaliais dažais iš malachito. O užbaigdamos savo išvaizdos tobulinimą, rankų ir kojų nagus taip pat dažydavo žaliai.

Majų moterys kūną teppdavosi raudonu tepalu, į kurį įmaišydavo labai lipnaus ir kvapnaus deguto. Po tokios procedūros jos galėjo save vadinti ir pasipuošusiomis, ir pasikvėpinusiomis. Veidus moterys taip pat dažydavo įvairiaspalviais dažais.

Senovės Kinijoje grožio idealas – mažutė, smulkutė moteris, mažytėmis pėdomis. Nei vienas save gerbiantis kinas nebūtų paėmęs į žmonas merginos, turinčios dideles pėdas. Kad koja liktų mažutė, merginos visaip tvirtindavo pėdas, kad jos nustotų augti. Beje, pagrindinis Kinijos vyrų grožio kriterijus buvo ilgi plaukai, kuriuos jie pindavo į įspūdingas kasas.

Senovės Graikijoje egzistavo treniruoto kūno kultas. Graikių graažaus kūno etalonu buvo laikoma Afroditės skulptūra: ūgis – 164 cm, krūtinės apimtis – 86 cm, liemens – 69 cm, klubų – 93 cm. Pagal graikiškus grožio kanonus, pagrindiniai gražaus veido bruožai – tiesi nosis ir didelės akys.

Senovės Romoje vyravo šviesios odos ir šviesių plaukų kultas. Būtent romėnės pirmosios įva

aldė plaukų šviesinimo paslaptis. Plaukus jos įtrindavo kempine, sutepta iš ožkos pieno darytu sviestu ir buko pelenais, o vėliau blukindavo saulėje.

Viduramžiais žemiškas grožis buvo laikomas nuodėmingu, o mėgavimasis juo – smerkiamas. Plaukų šviesinimas buvo nedorovinga procedūra. Figūrą moterys slėpė po sunkių audinių sluoksniu, o plaukus – po kyku. Viduramžiais moters idealu buvo laikoma šventoji mergelė Marija – ilgas veido ovalas, didelės akys ir mažos lūpos.

Renesanso epochoje grožio idealas buvo blyški veido oda, lieknas “gulbės kaklas” ir aukšta kakta. Norėdamos vizualiai pailginti veido ovalą, damos šukuodavo plaukus aukštyn ir išpešiodavo antakius, o kad kaklas atrodytų kuo ilgesnis, plaukus pakaušyje nuskusdavo.

Rokoko epochoje pagrindinis akcentas buvo šukuosena, iš jų buvo daromas tikras meno objektas. Šukuosenas damos stengdavosi išlaikyti kuo ilgiau: savaitėmis nesišukuodavo ir neplaudavo galvos. Ispanijos karralienė Izabelė Kastilietė net yra prisipažinusi, kad savo gyvenime maudėsi du kartus – vos gimusi ir vestuvių dieną.

XVIII amžiaus pradžioje prasidėjo “nuostabios damos” garbinimo kultas. Moteris tuomet lyginta su rože – ji švelni, gležna ir grakšti. Būtent dėl šios priežasties madinga buvo maža krūtinė.

XX amžiuje gyvenimas ir vertybės smarkiai pasikeitė. Feminizmo epochoje įsigalėjo vyriško tipo moters įvaizdis: kelnės, trumpų plaukų šukuosenos ir liesa, berniukiško tipo figūra.

Kadangi XXI amžius prasidėjo vos prieš 9 metus, numatyti grožio tendencijas būtų gana sudėtinga. Juk mados pasaulis, ypač šia

ais laikais, keičiasi itin sparčiai.

0 thoughts on “Moters grožio suvokimas”

  1. “Feminizmo epochoje įsigalėjo vyriško tipo moters įvaizdis” – čia apie moters grožį kalba eina? :))) Ačiū, bet tikrai tokios nenorėčiau.

    Reply

Leave a Comment