VA sistemų konspektas

169 0

Hood, C. (1998). Art of the State : Culture, Rhetoric, and Public Management. Oxford, GBR: Oxford University Press, UK. (23-48 psl.)

Kokiais būdais politiniai elitai reagavo (-uoja) į Naujosios viešosios vadybos nesėkmes?

Hierarchinis požiūris. Teigiama, kad problema, kad ir kokia ji buvo, galėjo būti išvengtina jei tik būtų daugiau organizacijos tarpusavio bendradarbiavimo, geresnių procesų, daugiau planavimo ir įžvalgų, aiškesnio valdžios paskyrimo, didesnio ekspertų, profesionalų ir vadybininkų bendro suvokimo. Peikiami žmonės yra tie, kurie nesivadovavo nustatytomis procedūromis ar geriausia praktika. Šios problemos sprendimas, kuris yra rekomenduojamas daugybės poo nelaiminių tyrimų, yra taisyklių ir valdžios struktūrų sugriežtinimas, kuris užkirstų kelią problemų pasikartojimui.

Egalitarinis požiūris. Teigiama, kad problema yra valdžia, dėl kurios ištinka katastrofos. Priskyrus kaltę kuriam nors konkrečiam nelaimingam vadybininkui, kuris nesugebėjo laikytis taisyklių, gali užtemdyti tikrąją problemos priežastį – visa sistema, kurioje valstybės tarnautojai ar rangovai yra priversti dirbti ir kurioje esti prieštaringos taisyklės. Egalitarinis požiūris įtraukia daugiau demokratijos ir įgalina žemiau esančius žmones mesti iššūkį valdžiai ir profesionaliam savanaudiškumui sprendžiant visuomenei svarbius klausimus.

Individualistinis požiūris. Teigiama, kad daugelis Naujosios viiešosios vadybos trūkumų kyla iš kolektyvizmo ir organizacijos. Pagal individualizmo atstovus, vienintelis kelias padaryti NVV veiksmingą yra darbas, paremtas asmeninėmis ambicijomis ir savanaudiškumu. Atsiranda didelė konkurencija tarp darbuotojų organizacijoje ir tarp organizacijų.

Fatalistinis požiūris. Pagrindinė priežastis dėl ko ištinka NVV nesėkme yr

ra pasyvumas ir nesugebėjimas planuoti į priekį ar priimti drastiškus sprendimus ekstremaliose aplinkybėse. Nesėkmes kyla iš perdėto inertiškumo ir pasyvumo.

Pateikite pavyzdžių kaip gali skirtis tos pačios problemos interpretacijos pasitelkus egalitarinę, hierarchinę, fatalistinę arba individualistinę retoriką [egzamine bus įvardintos dvi konkrečios formos].

Problema – diskriminacija

Hierarchinė retorika – diskriminacijos būtų galima išvengti, jei būtų sugriežtintos organizacijų ir valdžios struktūrų taisyklės, trūksta vieningumo.

Egalitarinė retorika – diskriminacija gali būti apkaltinamas vienas asmuo ar viena organizacija, tačiau reikėtų žvelgti plačiau ir suprasti, jog problema yra visoje sistemoje.

Individualistinė retorika – savanaudiškai siekiama asmeninės naudos ir toks individualistinis požiūris nepaiso pasekmių, nesusimąstoma apie įvairius neigiamus dalykus, tarp jų ir apie diskriminaciją.

Fatalistinė retorika – diskriminacija stebima pasyviai, nesiimama veiksmų. Jei pavieniai atvejai iškeliami į viešumą, greit tai nuslūgsta ir toliau pastebimas pasyvumas, stebima iš šalies.

Lindblom, C. E.. (1979). Still muddling, not yet through. Public administration review, 39(6), 517-526.

Paaiškinkite, kokios yra inkrementinės analizės rūšys?

Savo straipsnyje Ch. Lindbloom išskiria ir analizuoja tris pagrindines inkrementinės analizės rūšis:

Paprasta inkrementinė analizė. Paprasta inkrementinė analizė yra apibrėžiama kaip analizė, kuri yra apribota tik tomis politinėmis alternatyvomis, kurios tik inkrementiškai, t.y. labai mažai ir nežymiai skiriasi nuo status quo.

Suskaidytas inkrementalizmas. Analizė, kuri stengiasi supaprastinti ir susitelkti ties gudrybėmis. Šiam metodui priskirtini šie aspektai:

a)analizės apribojimas iki keleto gerai žinomų politinių alternatyvų;

b)politikos tikslų ir kitų vertybių, susijusių su

u problemos empiriniais aspektais, analizės susipynimas;

c)didesnis analitinis susirūpinimas problemomis, kurios turi būti išspręstos, nei pozityviais tikslais, kurie turi būti surasti;

d)jis vyksta bandymų, klaidų ir pasikartojančių bandymų seka;

e)analizė nagrinėja ne visas, o tik keletą svarbių pasekmių svarstomai alternatyvai;

f)analitinis darbas yra išskaidomas daugeliui politikos formavimo proceso dalyvių.

Strateginė analizė. Strateginę analizę Ch. Linbloom apibrėžia kaip analizės metodą, kuris siekia supaprastinti sudėtingas politines problemas, t.y. sutrumpinti tradiciškai išsamią mokslinę analizę. Strateginės analizės atveju, standartas ar idealas yra apibrėžiamas kaip paprastas, t.y. nurodoma, kad joks žmogus, komitetas ar mokslinių tyrimų grupės net ir su visais turimais ištekliais bei resursais, negali tinkamai užbaigti sudėtingos problemų analizės, nes joje egzistuoja per daug tarpusavyje sąveikaujančių vertybių, kurios yra pavojuje, per daug galimų alternatyvų, per didelis neaiškių pasekmių skaičius ateityje, todėl vienintelis galimas variantas yra dalinė analizė arba „ribotas racionalumas“, kaip įvardijo H. Simon. Strateginė analizė nesiorientuoja ir nesiekia vadinamųjų „sinoptinių“ idealų, nes tai yra tiesiog nenašus ir bergždžias reikalas, todėl pagrindinis ir esminis siekis pagerinti analizę yra suvokiamas kuriant ir naudojant tam tikras strategijas, orientuotas į veiksmą : tai nurodo į kažką, kas turi būti padaryta, kažką, kas turi būti tiriama ir išmokstama, ir į kažką, kas galėtų būti sėkmingai priartėta.

Kodėl inkrementinės reformos dažnai yra tvaresnės už radikalias?

Inkrementinės reformos yra vykdomos pamažu, ži

ingsnis po žingsnio. Tokios reformos yra ne tik lengviau įgyvendinamos, bet taip pat sulaukia mažesnio visuomenės ar tam tikrų interesų grupių pasipriešinimo. Priešingai yra su radikaliomis reformomis, nes šios reformos dažnai vykdomos staiga, nepateikiant daug informacijos, kas lemia didelį pasipriešinimą joms. Įgyvendinant inkrementines reformas, visuomenė yra informuojama apie tai, kas ir kaip vykdoma, taip pat yra svarbi visuomenės ar tam tikrų interesų grupių nuomonė, tuo tarpu radikalios reformos yra tarsi nuleidžiamos iš viršaus. Dažnai visuomenė apie radikalias reformas sužino tik tuomet, kai jos jau yra įgyvendinamos. Toks staigus reformų vykdymas kelia visuomenės pasipiktinimą bei pasipriešinimą, būtent dėl informacijos stokos. Jei visuomenė aktyviai priešinasi radikalioms reformoms, jos nėra tinkamai įgyvendinamos, t.y. dažnai yra nutraukiamos arba trunka trumpai. Dėl to, galima teigti, jog inkrementinės reformos yra tvaresnės už radikalias, nes sulaukia mažesnio pasipriešinimo.

Kodėl Lindblomas (1979) kritikuoja „turi būti“ (normatyvinės) teorijos?

Lindblom kritikuoja „turi būti“ (normatyvines) teorijas, nes jis mano, kad politikos formavimo ir sprendimų priėmimo procesuose galima daryti geriau. Jis teigia, kad valdžia ne visada priima teisingus sprendimus ir teisingai vykdo politiką, kitaip tariant, kartais padaro klaidų, tačiau piliečiai turi būti sąmoningi suprasdami šį faktą ir nepykti ant jos.

Lowndes, V. (1996). VARIETIES OF NEW INSTITUTIONALISM: A CRITICAL APPRAISAL. Public Administration, 74(2), 181-197.

Apibūdinkite institucijų veikimą pagal [vieną ar da

augiau konkrečių] Lowndes išskirtas naujojo institucionalizmo interpretacijų?

Mitinės institucijos – šio tipo institucijoje institucionalizmas buvo suprantamas kaip procesas, kurį sudarė mitiniai ar simboliniai elemtai įtraukti į organizacijos struktūrą ir kultūrą; žmonės organizuojasi pagal mitus.

Efektyvios institucijos – šio tipo institucijos yra veiksmingos organizacinės struktūros, kurios sprendžia ekonominių mainų problemas. Šiuo požiūriu teigiama, kad pagrindinis efektyvių institucijų tikslas yra taupyti sandorių išlaidas.

Stabilios institucijos – yra suvokiamos kaip skatinamosios struktūros, kurios daro įtaka individų naudos didinimui. Institucijoms stabilumas yra ekonomiškai logiškesnis veiksnys nei naudingumas; taisyklės yra ilgalaikės.

Manipuliuojančios institucijos – aukštesni biurokratai turi stiprias preferencijas dėl savo dirbamo darbo ir atinkamos darbo srities; naudos siekimo maksimizavimas yra nukreiptas į manipuliavimą, o ne biudžeto didinimą; institucijos randa paaiškinimą, kaip įtikinti žmones savo naudai.

Suskirstytos institucijos – kiekviena institucija turi normą, kurią gina.

Tinkamos institucijos – radikalūs instituciniai pokyčiai vyksta per administracinį pertvarkymą, rezultatams nėra būdinga keistis. Kai „tinkamumo“ logika yra destabilizuota, atsiveria vieta tam tikrų normų ir vertybių suvokimui.

Pagal kokius aspektus (kriterijus) galima diferencijuoti skirtingas Naujojo institucionalizmo interpretacijas?

Formalios/neformalios; stabilios/ dinaminės; strateginės/ normuotos.

Formaliose institucijose taisyklės yra aiškiai suformuluotos, kai kada surašytos oficialiai, pasirašant susitarimus, turto teises ir t.t. Neformaliose taisyklės neaiškiai sudėliotos ar specifiškai surašytos ir neformalios institucijos gali suteikti aiškią informaciją formalių institucijų tobulėjimui.

Stabilios/dinaminės

Stabilumas yra vienas iš bruožų apibūdinančių institucijas. institucijos stabilizuoja lūkesčius ir tinkamai suformuoja s. . .

yra praktika pristatyme viešųjų tarnybų, kuriose gyventojai yra apimti viešosios politikos ir paslaugų sukūrimo. Tai priešpriešinama su sandorio įkurtu metodu paslaugos pristatymo, kuriame gyventojai vartoja viešąsias tarnybas, kurios yra sugalvotos ir pateiktos vyriausybių. Ko gamyba yra galima privačiuose ir nekomerciniuose sektoriuose be visuomeninio sektoriaus. Skirtingai nuo tradicinio gyventojo dalyvavimo, su gyventojais ne tiktai konsultuojasi, bet yra koncepcijos, projekto, vairavimo, ir paslaugų vadybos dalis.

Kuo skiriasi “kovaldymas” (co-governance) ir “kovadyba” (co-management)?

Co-Governance – process of participatory management in which decisions are made at the lowest levels possible (ie. subsidiarity and decentralization), thereby recognizing the decision of each member equitably.

Ko valdymas – procesas dalyvaujamosios vadybos, kurioje sprendimai yra priimti žemiausiuose galimuose lygmenyse (t.y. subsidiarity ir decentralizacija), tuo būdu pripažindami kiekvieno nario sprendimą teisingai.

co-management the sharing of power and responsibility between the government and local resource users. the term given to governance systems that combine state control with local, decentralized decision making and accountability and which, ideally, combine the strengths and mitigate the weaknesses of each

Kovadyba – pasidalinimas valdžios ir atsakomybės tarp vyriausybinių ir vietinių išteklių vartotojų. trukmė, duota valdymo sistemoms, kurios kombinuoja valstybinę kontrolę su vietiniu, decentralizuotu sprendimų priėmimu ir atsakingumu ir kurios, idealiai, kombinuoja jėgas ir švelnina kiekvieno silpnybę

Miller, H. T., & Fox, C. J. (2006). Postmodern Public Administration. Armonk, NY, USA: M.E. Sharpe, Inc. (29-54 psl.)

Kas yra konstitucionalizmas ir kokie jo trūkumai?

Konstitucionalizmas yra politinės minties istorijos kryptis, pabrėžianti valdymo, grindžiamo įstatymu, principą. Bandymas apibrėžti demokratinį politinį režimą yra neatsiejamas nuo konstitucionalizmo pagrindų įtvirtinimo: Konstitucijos, kaip žmogaus pagrindines teises ginančios ir valstybės valdžios galių ribojančio aukščiausios galios dokumento, pripažinimo, valdžių padalijimo, politinio gyvenimo pliuralizmo, renkamos tautos atstovybės – parlamento – laisvo funkcionavimo. Kalbant apie konstitucionalizmo ir demokratijos santykį, ypač svarbus konstitucijos politinis vaidmuo, kadangi konstitucija vertinama ir kaip politinis manifestas, „valdžios paskirstymo žemėlapis“, teisiniais terminais išreiškiantis politinius ir ideologinius valstybės valdžios paskirstymo metodus. Pagrindinė konstitucionalizmo idėja yra valdžios apribojimas, kylantis iš individo prigimtinių teisių ir laisvių apsaugos poreikio. Vienas pagrindinių konstitucionalizmo klausimų – kaip skurti vyriausybę, kuri būtų pakankamai stipri, kad patenkintų žmonių laisvo ir teisingo gyvenimo poreikius, ir pakankamai silpna, kad nepažeistų šių vertybių. Tai įmanoma pasiekti, kai viena valdžia riboja kitą, t.y. kai valdžia yra padalyta.

Kritika (trūkumai): Autoriai teigia, jog konstitucionalizmas yra per daug konservatyvus, radikalus ir institucionalizuotas(?). Taip pat teigia, jog konstuticionalizmo doktrinos tiesiog neapsimoka įgyvendinti (???), kadangi šios doktrinos (teorijos) argumentai yra save teisinantys (aiškina ne tai, kuo konstitucionalizmas yra geras, bet kuo jis nėra blogas). Autoriai dar teigia, jog konstitucionalizmo pagrindas (founding) yra nykstantis, ta prasme, kad konstitucionalizmo teisėtumas (legitimacy) yra miglotas ir neaiškus.

Join the Conversation