Hood, C. (1998). Art of the State : Culture, Rhetoric, and Public Management. Oxford, GBR: Oxford University Press, UK. (23-48 psl.)
Kokiais būdais politiniai elitai reagavo (-uoja) į Naujosios viešosios vadybos nesėkmes?
Hierarchinis požiūris. Teigiama, kad problema, kad ir kokia ji buvo, galėjo būti išvengtina jei tik būtų daugiau organizacijos tarpusavio bendradarbiavimo, geresnių procesų, daugiau planavimo ir įžvalgų, aiškesnio valdžios paskyrimo, didesnio ekspertų, profesionalų ir vadybininkų bendro suvokimo. Peikiami žmonės yra tie, kurie nesivadovavo nustatytomis procedūromis ar geriausia praktika. Šios problemos sprendimas, kuris yra rekomenduojamas daugybės po nelaiminių tyrimų, yra taisyklių ir valdžios struktūrų sugriežtinimas, kuris užkirstų kelią problemų pasikartojimui.
Egalitarinis požiūris. Teigiama, kad problema yra valdžia, dėl kurios ištinka katastrofos. Priskyrus kaltę kuriam nors konkrečiam nelaimingam vadybininkui, kuris nesugebėjo laikytis taisyklių, gali užtemdyti tikrąją problemos priežastį – visa sistema, kurioje valstybės tarnautojai ar rangovai yra priversti dirbti ir kurioje esti prieštaringos taisyklės. Egalitarinis požiūris įtraukia daugiau demokratijos ir įgalina žemiau esančius žmones mesti iššūkį valdžiai ir profesionaliam savanaudiškumui sprendžiant visuomenei svarbius klausimus.
Individualistinis požiūris. Teigiama, kad daugelis Naujosios viešosios vadybos trūkumų kyla iš kolektyvizmo ir organizacijos. Pagal individualizmo atstovus, vienintelis kelias padaryti NVV veiksmingą yra darbas, paremtas asmeninėmis ambicijomis ir savanaudiškumu. Atsiranda didelė konkurencija tarp darbuotojų organizacijoje ir tarp organizacijų.
Fatalistinis požiūris. Pagrindinė priežastis dėl ko ištinka NVV nesėkme yra pasyvumas ir nesugebėjimas planuoti į priekį ar priimti drastiškus sprendimus ekstremaliose aplinkybėse. Nesėkmes kyla iš perdėto inertiškumo ir pasyvumo.
Pateikite pavyzdžių kaip gali skirtis tos pačios problemos interpretacijos pasitelkus egalitarinę, hierarchinę, fatalistinę arba individualistinę retoriką [egzamine bus įvardintos dvi konkrečios formos].
Problema – diskriminacija
Hierarchinė retorika – diskriminacijos būtų galima išvengti, jei būtų sugriežtintos organizacijų ir valdžios struktūrų taisyklės, trūksta vieningumo.
Egalitarinė retorika – diskriminacija gali būti apkaltinamas vienas asmuo ar viena organizacija, tačiau reikėtų žvelgti plačiau ir suprasti, jog problema yra visoje sistemoje.
Individualistinė retorika – savanaudiškai siekiama asmeninės naudos ir toks individualistinis požiūris nepaiso pasekmių, nesusimąstoma apie įvairius neigiamus dalykus, tarp jų ir apie diskriminaciją.
Fatalistinė retorika – diskriminacija stebima pasyviai, nesiimama veiksmų. Jei pavieniai atvejai iškeliami į viešumą, greit tai nuslūgsta ir toliau pastebimas pasyvumas, stebima iš šalies.
Lindblom, C. E. (1979). Still muddling, not yet through. Public administration review, 39(6), 517-526.
Paaiškinkite, kokios yra inkrementinės analizės rūšys?
Savo straipsnyje Ch. Lindbloom išskiria ir analizuoja tris pagrindines inkrementinės analizės rūšis:
Paprasta inkrementinė analizė. Paprasta inkrementinė analizė yra apibrėžiama kaip analizė, kuri yra apribota tik tomis politinėmis alternatyvomis, kurios tik inkrementiškai, t.y. labai mažai ir nežymiai skiriasi nuo status quo.
Suskaidytas inkrementalizmas. Analizė, kuri stengiasi supaprastinti ir susitelkti ties gudrybėmis. Šiam metodui priskirtini šie aspektai:
a)analizės apribojimas iki keleto gerai žinomų politinių alternatyvų;
b)politikos tikslų ir kitų vertybių, susijusių su problemos empiriniais aspektais, analizės susipynimas;
c)didesnis analitinis susirūpinimas problemomis, kurios turi būti išspręstos, nei pozityviais tikslais, kurie turi būti surasti;
d)jis vyksta bandymų, klaidų ir pasikartojančių bandymų seka;
e)analizė nagrinėja ne visas, o tik keletą svarbių pasekmių svarstomai alternatyvai;
f)analitinis darbas yra išskaidomas daugeliui politikos formavimo proceso dalyvių.
Strateginė analizė. Strateginę analizę Ch. Linbloom apibrėžia kaip analizės metodą, kuris siekia supaprastinti sudėtingas politines problemas, t.y. sutrumpinti tradiciškai išsamią mokslinę analizę. Strateginės analizės atveju, standartas ar idealas yra apibrėžiamas kaip paprastas, t.y. nurodoma, kad joks žmogus, komitetas ar mokslinių tyrimų grupės net ir su visais turimais ištekliais bei resursais, negali tinkamai užbaigti sudėtingos problemų analizės, nes joje egzistuoja per daug tarpusavyje sąveikaujančių vertybių, kurios yra pavojuje, per daug galimų alternatyvų, per didelis neaiškių pasekmių skaičius ateityje, todėl vienintelis galimas variantas yra dalinė analizė arba „ribotas racionalumas“, kaip įvardijo H. Simon. Strateginė analizė nesiorientuoja ir nesiekia vadinamųjų „sinoptinių“ idealų, nes tai yra tiesiog nenašus ir bergždžias reikalas, todėl pagrindinis ir esminis siekis pagerinti analizę yra suvokiamas kuriant ir naudojant tam tikras strategijas, orientuotas į veiksmą : tai nurodo į kažką, kas turi būti padaryta, kažką, kas turi būti tiriama ir išmokstama, ir į kažką, kas galėtų būti sėkmingai priartėta.
Kodėl inkrementinės reformos dažnai yra tvaresnės už radikalias?
Inkrementinės reformos yra vykdomos pamažu, žingsnis po žingsnio. Tokios reformos yra ne tik lengviau įgyvendinamos, bet taip pat sulaukia mažesnio visuomenės ar tam tikrų interesų grupių pasipriešinimo. Priešingai yra su radikaliomis reformomis, nes šios reformos dažnai vykdomos staiga, nepateikiant daug informacijos, kas lemia didelį pasipriešinimą joms. Įgyvendinant inkrementines reformas, visuomenė yra informuojama apie tai, kas ir kaip vykdoma, taip pat yra svarbi visuomenės ar tam tikrų interesų grupių nuomonė, tuo tarpu radikalios reformos yra tarsi nuleidžiamos iš viršaus. Dažnai visuomenė apie radikalias reformas sužino tik tuomet, kai jos jau yra įgyvendinamos. Toks staigus reformų vykdymas kelia visuomenės pasipiktinimą bei pasipriešinimą, būtent dėl informacijos stokos. Jei visuomenė aktyviai priešinasi radikalioms reformoms, jos nėra tinkamai įgyvendinamos, t.y. dažnai yra nutraukiamos arba trunka trumpai. Dėl to, galima teigti, jog inkrementinės reformos yra tvaresnės už radikalias, nes sulaukia mažesnio pasipriešinimo.
Kodėl Lindblomas (1979) kritikuoja „turi būti“ (normatyvinės) teorijos?
Lindblom kritikuoja „turi būti“ (normatyvines) teorijas, nes jis mano, kad politikos formavimo ir sprendimų priėmimo procesuose galima daryti geriau. Jis teigia, kad valdžia ne visada priima teisingus sprendimus ir teisingai vykdo politiką, kitaip tariant, kartais padaro klaidų, tačiau piliečiai turi būti sąmoningi suprasdami šį faktą ir nepykti ant jos.
Lowndes, V. (1996). VARIETIES OF NEW INSTITUTIONALISM: A CRITICAL APPRAISAL. Public Administration, 74(2), 181-197.
Apibūdinkite institucijų veikimą pagal [vieną ar daugiau konkrečių] Lowndes išskirtas naujojo institucionalizmo interpretacijų?
Mitinės institucijos – šio tipo institucijoje institucionalizmas buvo suprantamas kaip procesas, kurį sudarė mitiniai ar simboliniai elemtai įtraukti į organizacijos struktūrą ir kultūrą; žmonės organizuojasi pagal mitus.
Efektyvios institucijos – šio tipo institucijos yra veiksmingos organizacinės struktūros, kurios sprendžia ekonominių mainų problemas. Šiuo požiūriu teigiama, kad pagrindinis efektyvių institucijų tikslas yra taupyti sandorių išlaidas.
Stabilios institucijos – yra suvokiamos kaip skatinamosios struktūros, kurios daro įtaka individų naudos didinimui. Institucijoms stabilumas yra ekonomiškai logiškesnis veiksnys nei naudingumas; taisyklės yra ilgalaikės.
Manipuliuojančios institucijos – aukštesni biurokratai turi stiprias preferencijas dėl savo dirbamo darbo ir atinkamos darbo srities; naudos siekimo maksimizavimas yra nukreiptas į manipuliavimą, o ne biudžeto didinimą; institucijos randa paaiškinimą, kaip įtikinti žmones savo naudai.
Suskirstytos institucijos – kiekviena institucija turi normą, kurią gina.
Tinkamos institucijos – radikalūs instituciniai pokyčiai vyksta per administracinį pertvarkymą, rezultatams nėra būdinga keistis. Kai „tinkamumo“ logika yra destabilizuota, atsiveria vieta tam tikrų normų ir vertybių suvokimui.
Pagal kokius aspektus (kriterijus) galima diferencijuoti skirtingas Naujojo institucionalizmo interpretacijas?
Formalios/neformalios; stabilios/ dinaminės; strateginės/ normuotos.
Formaliose institucijose taisyklės yra aiškiai suformuluotos, kai kada surašytos oficialiai, pasirašant susitarimus, turto teises ir t.t. Neformaliose taisyklės neaiškiai sudėliotos ar specifiškai surašytos ir neformalios institucijos gali suteikti aiškią informaciją formalių institucijų tobulėjimui.
Stabilios/dinaminės
Stabilumas yra vienas iš bruožų apibūdinančių institucijas. institucijos stabilizuoja lūkesčius ir tinkamai suformuoja socialinį ekonominį ir politinį gyvenimą, tačiau anksčiau minėtos interpretacijos skirtingai apibrėžia institucijų stabilumą; jos taip pat suformuluoja skirtingus būdus kaip keičiasi aplinka ir ištekliai. Visos naujos institucinės perspektyvos pabrėžia tai, kad institucijos nėra dalykas, bet procesas. Institucinės taisyklės turi būti prižiūrimos ir taisomos per tam tikrą laiką. Nuolatinis institucionalizacijos procesas sukuria stabilumą. Kai taisyklės išsikreipia jos netenka teisėtumo arba nustoja prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos.
Strateginės/Normuotos
Institucijos kyla iš strateginių veiksmų siekiant išspręsti kolektyvinių veiksmų problemas kaip pvz.; maksimizuoti naudą iš bendradarbiavimo. Ekonominiame gyvenime yra priimta, kad rezultatyvios institucijos yra efektyvios užtikrinant naudą. Politiniame gyvenime konkurencinės rinkos nebuvimas reiškia, kad institucijos gali būti manipuliuojamos biurokratų ir politikų, kol visuomenei tai tampa neaktualu. Strateginis veiksmas vaidina svarbų vaidmenį valdant institucijų pokyčius, tuo tarpu normuotas elgesys yra pagrindinė jėga išlaikant institucines taisykles.
Niskanen, W. A. (1975). Bureaucrats and politicians. The Journal of Law & Economics, 18(3), 617-643.
Paaiškinkite sąvokas biudžetą maksimizuojantis biurokratas ir balsus maksimizuojantis įstatymų leidėjas.
Biudžetą maksimizuojantis biurokratas – biurokratai, kaip ir firmų vadovai, siekia didinti naudą sau, bet kadangi biuras, skirtingai nei firma, nežino savo pajamų, tad ribinį naudingumą jis gali didinti tik didindamas savo biudžetą ir jis tai gali daryti, nes patys politikai yra spaudžiami savo pasižadėjimų didinti viešąsias išlaidas.
Biurokratai nuolat siekia maksimizuoti savo biudžetą, o vyriausybė neturi reikiamų priemonių tam kontroliuoti. Biurokratai, naudodamiesi informacijos kontrole ir savo pareigų galimybėmis, nuslepia paslaugų, kurias teikia, savikainą tam, kad smarkiai padidintų savo biudžetus, daugiau negu reikia. . Iš žmogiškosios pusės biurokratas sieks naudos, kad kiltų karjeros laiptais, jiems visada reikia visko daugiau, o balsus maksimizuojantis leidėjas- tai balsų skaičius didina jo karjeros galimybes.
Paaiškinkite, kodėl pagal W. Niskaneną per didelis lėšų švaistymas biurokratijoje yra neišvengiamas?
Politikų savanaudiškumas, kurti gerbuvį sau.
Didesnis biudžetas gerina biurokratų gerovę.
Biudžeto didinimas tiesiogiai susijęs su biurokratų atlyginimo augimu bei didesnėmis papildomų gėrybių galimybėmis: aukštesnėmis pareigomis, pensijomis, geresnėmis darbo sąlygomis, papildomu biurokratų „asmeninių“ projektų finansavimu ir pan.
Netiesioginiai biudžeto didinimo padariniai biurokratų gerovei susiję su (1) biurų dydžiu, (2) biurokratų prestižu bei (3) agentūros sąlyginiu stiprumu jos kontrolierių akivaizdoje. Didesnis finansavimas suteikia galimybę reorganizuoti biurus5, marginalizuoti konkuruojančius biurokratus ir sukurti daugiau aukštų postų, taigi didina karjeros galimybes. Be to, geriau finansuojama reorganizacija leidžia mažinti nepasitenkinimą reformomis. Didesni biurai turėtų suformuoti tam tikrą inertinį balastą ir lengviau kovoti su krizėmis. Finansavimo augimas kelia biurokratų prestižą kolegų akyse: tyrimai rodo, jog kitų viešojo sektoriaus įstaigų biurokratai pagal biudžeto didinimą sprendžia apie „laimėtojus“ ir „pralaimėtojus“. Dar daugiau, didesnių agentūrų biurokratai gali išnaudoti didesnes politinio patronažo ir klientelistinių tinklų galimybes. Agentūros su didesniais biudžetais turėtų palaikyti glaudesnius ir patikimesnius santykius su įtakingomis interesų grupėmis. Pagaliau, didesnių agentūrų biurokratai gali daryti didesnę įtaką politikai ir įgauti didesnį svorį kontrolės institucijų akivaizdoje.
Biurokratams būdingos ambicijos, skatinančios didinti organizacijos finansavimą, nes tai naudinga kiekvienam biurokratui: didėja jo atlyginimas, galimybės, autoritetas [8]. Gerai finansuojamą organizaciją daug lengviau valdyti. Net jei ir atsiranda vienas kitas biurokratas, siekiantis priimti sprendimus visuomenės labui, jis negali efektyviai veikti biurokratinėje visuomenėje. Geriausiu atveju ta visuomenė jį izoliuoja, o blogiausiu – iš- stumia iš savo klano. Vadinasi, sąžiningas biurokratas, net ir nebūdamas asmeniškai suinteresuotas didinti organizacijos veiklos finansavimą, yra verčiamas tai daryti. Pažangiu biurokratu dažnai vadinamas toks vadovas, kuris gali pagrįsti ir pasiekti didesnį organizacijos finansavimą.
Taigi, remiantis V. Niskaneno modelio prielaidomis, galima formuluoti hipotezę, jog racionalūs biurokratai, vadovaudami hierarchiškoms agentūroms, daugiausia naudos turės iš didesnių — ar didinamų — biudžetų. Nauda gali būti ir tiesioginė, t. y. materialinė, ir netiesioginė, t. y. biuro ar posto prestižas bei sąlygiškai stipresnė pozicija kontroliuojančių institucijų atžvilgiu, leidžianti biurokratams toliau didinti biudžetą.
Paaiškinkite W. Niskaneno biurokratinės struktūros hipotezę.
„Biurokratu“ šiame modelyje laikomas „bet kurio biuro su atskirai identifikuojamu biudžetu aukštas pareigūnas“, likę agentūrų darbuotojai vadinami valstybės tarnautojais.
Iš čia daroma kita prielaida apie biurų struktūrą: viešosios agentūros yra sudarytos pagal griežtos hierarchijos principą ir valdomos vieno pareigūno. Pagaliau, šis modelis remiasi agentūros—„rėmėjo“ (parlamento) santykiu, t. y. patikėtojo—patikėtinio modeliu, kai dėl efektyvios parlamento kontrolės stokos ir dėl biurokratų kontroliuojamų informacijos išteklių pastarieji sugeba teikti net dvigubai daugiau paslaugų negu sudarytų ekvilibriumą arba maksimizuoti veiksmų laisvės biudžetą, teikdami mažiau paslaugų.
Ostrom, E. (2010). Beyond markets and states: polycentric governance of complex economic systems. Transnational Corporations Review, 2(2), 1-12.
Kokios mikrosituacinės aplinkybės leidžia sukurti didesnį pasitikėjimą tarp viešojo valdymo proceso dalyvių?
Bendravimas su visais dalyviais, neišskiriant tik kelių. Taip pat svarbu, kad bendravimas vyktų gyvai, „akis į akį“, o ne internetu ar laiškais.
Iš anksto turėjimas informacijos apie kitus dalyvius, nebūtinai juos pažįstant, ir neleidžiant spręsti apie kitus iš pirmo žvilgsnio.
Supratimas, kad kiekvieno indelis į bendrą grupės darbą gali atnešti didesnę naudą.
Turi būti sukurta galimybė pasitraukti iš grupės darbo.
Supratimas, kad nuoseklus dalyvavimas yra geresnis nei epizodinis.
Susitarimas dėl vidaus taisyklių (sankcijų), kuris ne visada reikalauja jas būtinai panaudoti.
Kodėl analizuojant viešąjį valdymą netinka naudotis tik racionalaus pasirinkimo teorija?
Pagal E. Ostrom, ji netinkama dėl 3 pagrindinių trūkūmų:
žmonių supratimas yra racionalaus ribotumo;
sprendimams naudojamas euristikos metodas;
situacijos yra nenuspėjamos.
Kaip E. Ostrom supranta kompleksiškumą?
Visuose lygmenyse yra įvairios sprendimų dilemos. Svarbu naudoti ir prisitaikyti prie kompleksiškumo, o ne jį atmestį. Politikos formavime reikia skirti dėmėsį institucijų organizavimui ir jų plėtrai taip, kad institucijos sugebėtų išgauti geriausią, ką įmanoma iš žmonių. Reikia domėtis kaip policentrinis institucijų išdėstymas gali padėti ar trugdyti žmonėms mokytis, diegti inovatyvumą, didinti patykimumą, bendradarbiavimą siekiant geriausių rezultatų.
Raadschelders, J. C. (2008). Understanding government: Four intellectual traditions in the study of public administration. Public Administration, 86(4), 925-949.
Kas yra tapatybės (intelektualinė) krizė viešajame administravime?
Tapatybės (intelektualinės) krizės sąvoka sugalvojo Waldo. Ji apibūdinama kaip ,,mokslininkai“ ir ,,holistai‘‘, ,,pozityvistai“ ir ,,tradicionalistai‘‘, ,,racionalistai“ ir normatyvistai“. Mokslininkai, tokie kaip Simon, Meier ir O ’ Toole, pasisako už griežtesnius tyrimo metodus, pabrėždami, jog viešąjį administravimą reikia plėtoti kaip mokslą, kaip tikrą akademinę discipliną, sutelkti dėmesį ir sukonkretinti tam tikras problemas ir ar/ temas.
Holistai, tokie kaip Wildo, Stillman, Wamsley svarbesniu tikslu iškėlė valdžią suprasti kaip visumą ir pabrėžti jos tarnystę visuomenei ir viešajam sektoriui aplamai. Jiems, viešasis administravimas ruošia specialistus. Tarpdiscilininis mokymas remiasi plačiai socialiniais mokslais.
Simon kritikavo mokslinių metodų stoką, o Waldo akcentavo, jog dėmesys per daug sutelktas į mokslinius aspektus. Simon pabrėžė mokslo poreikį bendradarbiaudamas su Dahl, tuo tarpu Waldo su Banfield viešąjį administravimą žvelgė kaip į profesinį mokymą.
Prireikė šiek tiek laiko, kol šios diskusijos tarp ,,mokslininkų‘‘ ir ,,holistų pasklido‘‘, tačiau jau 1960 metų pabaigoje jau buvo pripažinta, kad viešasis administravimas kenčia nuo tapatybės (intelektualinės) krizės.
,,Mokslininkų” ir ,,Holistų”, konfrontacija iki pat šiol yra plačiai pakitusi, jog trukdo nusistovėti šiuolaikiniam viešajam administravimui, susietam su postmodernizmu. Viešojo administravimo identiteto paieška gali niekada nesibaigti, kol viena iš ,,mokyklų” neįgaus pranašumo.
Nors Simon ir Waldo teigiamos idėjos labai skiriasi viena nuo kitos, tačiau jie sutiko su Merriam idėjomis, jog viešojo administravimo pedagoginis poreikis yra plačiai susijęs su tarpdiciplininėmis įžvalgomis: tinkamas viešojo administravimo mokymas yra susijęs ne su siauru vien tik administravimo teorijos mokymu, bet ir su pačiu valdymo supratimu, nes tinkamai paruosti viešojo administravimo specialistams neužtenka vien teorijos, bet reikia susieti su visais socialiniais mokslais aplamai. Taigi ši identiteto (intelektualinė) krizė yra praktinė ir pedagoginė problema.
Koks yra ryšys tarp Viešojo administravimo intelektualinių tradicijų ir teorinių modelių (Biurokratinio, NVV ir pan.).
Viešojo administravimo intelektualinės tradicijos:
1.Praktinė išmintis (Practical wisdom)
Svarstymai, interpretacijos bei palyginimai remiasi objektyvumu, tarpdalykiškumu. Dėmesys skiriamas pasaulėžiūrai, visuomenės dorovei, ir tarnautojų, valstybės tarnautojų vietai ir santykiams su piliečiais, bei ,,grand teorijos” plėtojimui. Atstovai: Waldo, Hood ir kt.
Pagrindiniai tyrimo objektai : biurokratija, efektyvumas, sprendimų ir organizacinės teorijos.
Yra naudojamos kelios pagrindinės biurokratijos sampratos. Pirma termino vartosena yra suformuluota Maxo Wėberio .M. Wėberis, vokiečių sociologas teigė, kad biurokratija – tai visų pirma racionali organizacija. Wėberis suprato organizacijų veiklos analizę kaip atskirą procesą. Jis tyrė valdžios struktūrų sistemas ir nurodė, kodėl visuomenės nariai siekia tvarkos nenaudojant prievartos, tuo sukurdami valdžios sistemos legitimumą.
Kita biurokratijos termino vartosena priklauso politinei sociologijai: biurokratija yra valdymo būdas, kurio ląstelės yra biurai, kurių d arbas organizuotas hierarchiniu ir formaliu principu. Biurokratijos valdžia yra įstatymo ir tvarkos valdžia, biurai yra tik vykdytojai, instrumentai.
Todėl galima daryti išvadą, jog tradicinis viešojo administravimo modelis, arba kitaip M. Weberio Biurokratinė teorija siejasi su Praktinė išmintis (Practical wisdom) intelektualine tradicija.
2.Praktinė patirtis (Practical experience)
Ši tradicija remiasi Taylor, Gulick, Fayol, Hood darbais. Labiau technokratinis, orientuotas į priemones ir techniką, naudingas kasdieniam administravimui ir darbo vietoje praktiniam mokymuisi paisnaudojant įvykusiais atvejais ir praktiniai pavyzdžiais, eksperimentiniais bandymais kaip geriausiu būdu vykdyti tarpdisciplininę veiklą.
3.Mokslinis pažinimas (Scientific knowledge)
Orientuotas i mokslinių žinių plėtojimą. Administravime pasiremia tikimybių ataskaitomis, teisės principų bendraisiais dėsniais, į viską žvelgiama vienadalykiškai. Atstovai: Simon ir kt.
Naujoji viešoji vadyba
Prielaida NVV koncepcijos teoriniams pamatams tapo nusivylimas pozityvizmu bei sociopsichologinių teorijų (žmogiškųjų santykių teorija, institucionalizmas) atsiradimas. NVV ekonominį- vadybinį konceptualųjį pagrindą sudaro moderniosios organizacijų teorijos. Galima išskirti esminius šios paradigmos bruožus:
klasikinių mokyklų valdymo racionalizmo požiūrio atsisakymas, kur organizacija suvokiama kaip uždara sistema, kurios esminė valdymo funkcija yra kontrolė, o tikslai suprantami kaip stabilūs ir nekintantys ilgą laiką;
inovatyvumas – svarbiausias profesionalaus valdymo kriterijus;
socialinio atsakingumo prieš visuomenę bei atskirą individą pripažinimas;
žmogiškojo faktoriaus kaip ypatingo organizacijos ištekliaus, formuojančio konkurencinį pranašumą, pripažinimas.
dėmesys organizacijos kultūrai, efektyviam komunikavimui, kolektyviniam mokymuisi;
dalyvavimas arba partnerystė, t.y. tiesioginis darbuotojų bei jų grupių dalyvavimas nustatant organizacijos tikslus, misiją, rezultatų kontrolę.
Naujoji viešoji vadyba atsisakė tradicinio (Biurokratinio) požiūrio į viešąjį administravimą. Galima rasti tiek Praktinės patirties (Practical experience), tiek Mokslinio pažinimo (Scientific knowledge) intelektualinių tradicijų elementų.
3.Reliativistinės persektyvos (Relativist perspectives)
Dažnai vadinamas postmodernizmu. Supratimas yra laikomas potencialiai neribotas, daug vietos subjektyvumui, interpretacijoms, jausmams, vaizduotei, kūrybiškumui. Vertybių, tradicijų, stilių įvairovės panaikinimui.
Naujasis viešasis valdymas
Naujajai viešajai vadybai evoliucionuojant į naująjį viešąjį valdymą, reikalinga modernizuoti administracinius politikos formavimo modelius, panaudojant naujus kokybinius standartus, kuriant sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo taisykles, orientuojantis į naujas viešojo valdymo decentralizavimo, piliečių dalyvavimo plėtros kryptis, humanizuojant esminius valdymo sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo procesus. Organizacijose sprendimai dažniausiai priimami konsensusu, dialogu, o ne įsakymais ar nurodymais, organizacijų struktūra, paremta vadybos tinklinėmis koncepcijomis, – viešosios politikos tinklų teorijomis, o ne hierarchiniais principais. Pati organizacinė struktūra kaip matricinė (arba hibridinė) yra gerokai atviresnė išorinės aplinkos poveikiui.
Bruožai:
Tarnavimas piliečiams, o ne klientams;
Pilietiškumo vertinimas labiau už vadybiškumą;
Viešojo intereso ieškojimas;
Piliečių įtraukimas į viešųjų reikalų sprendimą;
Kovos prioritetai su neigiamų reiškinių viešėjame sektoriuje priežastimis, bet ne su pasekmėmis;
Strateginis mąstymas, demokratiškas veikimas;
Atskaitomybė svarbiau už efektyvumą;
Tarnavimas, o ne reguliavimas;
Žmonių, o ne produktyvumo vertinimas.
Naujasis viešasis valdymas- naujausia, moderniausia viešojo administravimo paradigma, išlaisvinanti iš nusistovėjusių standartų. Paliekanti daugiau vietos vaizduotei, kūrybiškumui, organizacija, todėl būtų galima rasti daugiausia Reliativistinės perspektyvos (Relativist perspectives) intelektualinės tradicijos bruožų.
Paaiškinkite kas yra [viena konkreti] viešojo administravimo tradicija.
Praktinė išmintis. Studijos dėl praktinės išminties plėtros (kaip pavyzdžiui atsižvelgiant į Waldo, Frederickson, Rosenbloom, Stillman, Rhodes, Rutgers, Hood ir Knoig darbus). Šie darbai didžiausią dėmesį sutelkia politnei (ir administracinei nuo 18 amžiaus) teorijai ir pritraukia dėmesį prie tokių dalykų kaip pasaulėžiūros, visuomenės dorovės, vadovo disponavimo piliečiais ir ,,grand teorijos‘‘ plėtra.
Randma-Liiv, T. (2008). New public management versus the Neo-Weberian state in Central and Eastern Europe. The NISPAcee Journal of Public Administration and Policy, 1(2), 49-71.
Kuo panašios visos Centrinės Europos valstybės viešojo valdymo reformų požiūriu?
Viešojo valdymo reformos yra sritis, kurioje Centrinės ir Rytų Europos šalys padarė mažiausią pažangą palyginus su kitose srityse vykdytomis reformomis. Pateiksiu keletą šiam regionui bendrų priežasčių, kodėl taip nutiko:
1.Va reformos modelis Centrinėse ir Rytų Europos šalyse buvo daugiau panašus į viešojo valdymo vystymosi procesą negu į VV reformą klasikine formalios reorganizacijos prasme. 1990 metų pradžioje CRE šalys mažai dėmesio skyrė reorganizavimui, pertvarkymui ar viešųjų institucijų mažinimui. Iš esmės buvo labiau koncentruojamasi į viešojo sektoriaus kūrimą. Dėl šios priežasties nebuvo VV reformos, tiesiog vyko pereinamasis laikotarpis be nacionalinės strategijos ar detalaus veiksmų plano.
2.Akivaizdu, jog VV reforma CRE šalių politikams buvo antroje vietoje. Politikai stokojo noro kurti struktūrines administracines reformas. Visose šalyse trūko politinio konsensuso (ilgalaikio politinės jėgos tęstinumo) ir politinių reformų nuoseklumo. Dažnas valdžios pasikeitimas buvo kliūtis racionalioms ir nuoseklioms reformoms, kadangi naujos politinės jėgos ateidamos į valdžią su savim atnešdavo naujas idėjas.
3.Trečia, visapusiškas požiūris į VV reformą reikalauja tvirto strateginio pagrindo. Silpnas ar neegzistuojantis politikos koordinavimas privedė prie netolygaus vystymosi bei reformos lūkesčių suirimo.
4.CRE regione gana dažnai VV koncepcija ir ypatingai pagrindinės VV ideologijos buvo ne iki galo/nepakankamai gerai suvokiamos.
Kodėl NVV diegimas gali būti problemiškas, jei nėra sukurtos veiksmingos biurokratinės viešojo valdymo sistemos?
Peters pastebi, kad pereinamiesiems ir besivystantiems regionams reikia daugiau reglamentavimo negu NVV numato, tam kad sukurti geras sąlygas institucijų kūrimui ir tobulinimui įskaitant nepotizmo naikinimą.
F. Verheijen teigia, kad institucijų liberalizavimas CRE šalyse gali privesti prie aukštesnio politizacijos lygio, vietoj nepastovumo eliminavimo jį padidinti bei pakelti korupcijos lygį.
Labai dažnai CRE šalių valdžia nesugeba būti „protingais pirkėjais“, todėl kad institucinė sistema yra per silpna valdyti ir kontroliuoti kompleksinius kontraktinius santykius. Pastaroji priežastis bei nekonkurencingos rinkos ir nuslėptų vidinių lėšų vaidmuo yra pagrindinės priežastys, kodėl kontraktavimo požiūris yra netinkamas CRE šalims.
Jeigu yra nėra gerai žinomos egzistuojančios sistemos biudžeto išlaidos, bus neįmanoma palyginti privačiai teikiamų paslaugų su viešosiomis, ir bausti neteisėtu būdu pasipelniusių privačių tiekėjų.
NVV mechanizmai pabrėžia antreprenerystę, konkurencingumą ir valdymą per nevalstybinius subjektus, kas gali rimtai pakenkti biurokratinės viešojo valdymo sistemos struktūros teisėtumui ir sumažinti pasitikėjimą viešojo sektoriaus organizacijomis (pasitikėjimas VS be galo svarbus naujoje demokratijoje).
Simon, H. A. (1946). The proverbs of administration. Public Administration Review, 6(1), 53-67.
Dėl kokių priežasčių nėra tiesioginio ryšio tarp administravimo efektyvumo ir veiklos organizavimo pagal specializaciją?
Nes šio principo paprastumas yra apgaulingas, jis slepia dviprasmybę. Specializacija nėra sąlyga veiksmingam administravimui, tai neišvengiama grupės pastangų charakteristika, tačiau šios pastangos gali būti veiksmingos arba neveiksmingos. Ji reiškia tik tai, kad skirtingi žmonės atlieka skirtingus darbus. Tikroji administravimo problema yra ne specializuoti, o specializuoti konkrečiu būdu, ta pačia konkrečia kryptimi. Administracinis veiksmingumas didėja dėl atskiros specializacijos suteikimo grupėje.
Kodėl įsakymų vienovės principą yra sudėtinga įgyvendinti praktikoje?
Nes negalima komandos nario pastatyti tokioje vietoje, kur jis gautų skirtingus nurodymus daugiau nei iš vieno vadovo. Šis principas neleidžia organizacijai pasinaudoti diferencijuoto (skaidyto pagal tam tikrus požymius) vadovavimo pranašumais.
Kokią dilemą sukuria siekis riboti pavaldinių skaičių?
Didelėje organizacijoje su sudėtingais tarpusavio ryšiais tarp narių, suvaržyta kontrolės apimtis neišvengiamai skatina besaikį biurokratizmą, kadangi kiekvienas sprendimas eina iš apačios į viršų per hierarchinius lygius iki aukščiausiojo, yra apsvarstomi ir tada vėl į apačią. Tai daug laiko reikalaujantis procesas, ypač didelėje organizacijoje.
Sørensen, E., & Torfing, J. (2005). Network governance and post-liberal democracy. Administrative theory & praxis, 27(2), 197-237.
Kas yra post-liberalios dekokratijos teorijos?
Tai per pastaruosius du dešimtmečius atsiradusios demokratijos teorijos, kurios skirtingais būdais pranoksta tradicines liberaliosios demokratijos teorijas.
Kad teorija būtų post-liberali, ji turi atitikti bent vieną iš trijų kriterijų:
1.Liberalių demokratijos teorijų ontologinių tvirtinimų peržengimas;
2.Pobūdis ieškoti naujų būdų siekiant institucionalizuoti demokratiją, kuris yra radikaliai išsiskiriantis nuo atstovaujamosios demokratijos institucijų;
3.Naujų demokratinių normų išryškinimas, siekiant įtraukti naujo pobūdžio politinius veikėjus.
Paaiškinkite piliečių dalyvavimo valdyme interpretacijų skirtumus skirtingos post-liberalios demokratijos viešojo valdymo teorijose.
1.Galios pusiausvyros demokratija:
Eva Etzione-Halevy teigia, jog performuoti valdančiojo elito struktūrą į elitą ir sub-elitą, tam, kad sukurti valdančiųjų pusiausvyrą, hierarchiją valdyme. Taip pat, šis papildomas sluoksnis tampa tarpininku tarp visuomenės ir valdančiojo elito.
Paul Hirst siūlo, jog atstovaujamoji demokratija vietiniame lygmenyje turi būti papildyta autonomiškomis savanoriškomis asociacijomis, kurios teikia įvairias paslaugas visuomenei. Tai padėtų sukurti vertikalią galios pusiausvyrą tarp „viršutinės“ demokratijos (atstovaujamoji demokratija valstybės lygmeniu) ir „apatinės“ demokratijos (autonomiškos savanoriškos asociacijos). Toks vertikalus jėgų balansas reikalauja, jog valstybė diktuotų politinius tikslus ir nustatytų finansines ribas, tuo tarpų asociacijų tikslas – teikti viešąsias paslaugas tarpusavyje konkuruojant.
2.Orientuota į rezultatus demokratija:
Archon Fung ir Erik Olin Wright teigia, jog turi būti laikomasi trijų principų, siekiant sukurti demokratines institucijas, kurios sugebėtų efektyviai spręsti problemas. Pirma, institucijos turi būti orientuotos į konkrečias situacijas ir praktines problemas. Antra, efektyvus problemų sprendimas didėja, kai politiniai procesai yra organizuojami taip, kad suinteresuotos šalių dalyvavimas vyktų iš apačios į viršų (argumentuoja tuo, jog suinteresuotos šalys suteikia prasmingų įžvalgų, gerina problemų sprendimo procesą ir atsakingą sprendimų įgyvendinimą). Trečia, demokratinis valdymas turi būti toks, jog problemų sprendimas būtų apsvarstomas kolektyviai.
Iris Marion Young teigia, kad demokratija turi būti matuojama pagal tai, kaip ji sugeba priimti teisingus sprendimus. Mokslininkė argumentuoja tuo, jog demokratinio valdymo sprendimų priėmimas gali būti laikomas teisingu tuomet, kai visos suinteresuotos pusės, kurios yra paliestos konkrečios problemos, sprendžia problemas diskusijų pagalba, remiantis lygybės principu ir atskaitomybe vieni kitiems.
3.Orientuota į bendruomenę demokratija:
Ši teorija teigia, jog svarbu yra didinti piliečių įgalinimo demokratiniame valdyme lygį. Demokratijos procesas kuria politinę galią ir politinius identitetus, kurie remiasi tarpusavio sąveikos etosu (etosas – socialinės grupės priimtų normų, reguliuojančių jos narių elgesį, visuma) ir dalyvavimu politikos procese (demokratiniame valdyme). (Mokslininkai – March ir Olsen, Michael Sandel)
4.Diskursyvi demokratija:
Ši teorija iškelia tokius klausimus – kaip individai kuria save ir kitus kaip demokratinio proceso dalyvius? Kaip yra sukuriamos geriausios sąlygos diskursyviai konkurencijai (kovai dėl politinės valdžios??)?
Diskursyvus – protinis, pagrįstas samprotavimu.
Kaip piliečių dalyvavimą viešajame valdyme aiškina [kuri nors viena konkreti post-liberalios teorija]?
Galios pusiausvyros teorija. Pagal šią teoriją yra sukuriama valdymo hierarchija. Piliečiai dalyvauja demokratiniame valdymo procese renkant valdžios atstovus (elitą), kurie tarpusavyje kovoja dėl įtakos ir taip palaiko galios pusiausvyra valdžioje. Tuo tarpu piliečiai vietiniu lygiu buriasi į savanoriškas autonomiškas (save valdančias) asociacijas, kurios teikia viešąsias paslaugas visuomenei ir tarpusavyje konkuruoja; visa šią veiklą asociacijos atlieka valstybės valdžios (piliečių išrinktų atstovų) nustatytose ribose siekiant bendrų tikslų.
Versluis, E. (2004). Explaining variations in implementation of EU directives. European Integration online papers, 8(19).
Kodėl ES šalies narės išankstinis politikos ir institucinis atitikimas naujos direktyvos reikalavimams negarantuoja sėkmingos tų reikalavimų absorbcijos?
Analizuojant visas ES šalis, galima pastebėti, kad skiriasi šių valstybių taikomi ES politikos įgyvendinimo būdai. Valstybės naudoja skirtingas strategijas savo šalyse, kurios skiriasi tiek savo tikslais tiek ir įgyvendinimo kaštais. Safety Data Sheets Direktyvos taikymas rodo, jog jeigu nėra atkreipiamas dėmesys į tam tikras tinkamas direktyvos įgyvendinimą reguliuojančias praktikas, galima prieiti klaidingų išvadų dėl reikalavimų absorbcijos metodų bei masto nacionaliniame lygmenyje.
ES direktyvų bei kitų dokumentų perkėlimas į nacionalinę teisę dar nereiškia, jog šių dokumentų reikalavimai bus įgyvendinti tinkamai. Institucijų vykdomo adaptacinio spaudimo praktika negali akimirksniu prisitaikyti prie ES keliamų reikalavimų. Iš pradžių turi būti nugalėtas institucinis konservatizmas.
Kita priežastis, dėl ko reikalavimų absorbcija gali būti nesėkminga – neformalių institucijų paramos nebuvimas. Direktyvų analizė rodo, kodėl taip yra: SDS direktyva tiesiog nėra laikoma pakankamai svarbia, kad sukeltų neformalių institucijų paramos ar kad stimuliuotų esamas formalias reguliavimo institucijas teikti šaltinius, reikalingus sėkmingai absorbcijai.
Įvardinkite ir apibūdinkite pagrindines europeizacijos trajektorijas.
Bendriausia prasme europeizacija yra suprantama kaip Europos integracijos proceso rezultato, formalių ir neformalių institucijų bei principų poveikis valstybėms narėms ar net valstybėms esančioms už ES teritorijos ribų. Europeizacijos studijas atliekantys mokslininkai yra susirūpinę išanalizuoti ES įtaką nacionalinėms sistemoms pradedant įsitikinimu, kad nacionalinis sureguliavimas pagal ES reikalavimus gali būti tik tuo atveju, kuomet yra nacionaliniai neatitikimai su ES standartais bei ir yra pakankamai mediacinių faktorių, galinčių paskatinti pokyčius.
Pasak Knill, aukštu institucionalizacijos laipsniu pasižyminčios institucijos su ilgalaikėmis tradicijomis paprastai nėra linkusios paklusti išorinio spaudimo būdu diktuojamam pokyčių scenarijui. Dėl šios priežasties, institucijos dažnai išlaiko savo pirminę formą ir turinį netgi gana stipriai besikeičiančioje aplinkoje, arba įvykdo labai nežymią, veikiau simbolinę adaptaciją
Christoph Knill ir Dirk Lehmkuhl išskiria tris europeizacijos mechanizmus: institucinį atitikimą (institutional compliance), vidaus galimybių struktūrų keitimą (changing domestic opportunity structures) bei įsitikinimų ir lūkesčių keitimą (framing domestic beliefs and expectations). Pirmojo mechanizmo – institucinio atitikimo – atveju, ES nurodo konkrečius institucinius reikalavimus, kuriuos valstybė narė turi įgyvendinti. Valstybė narė turi labai mažai erdvės savarankiškam institucinės formos pasirinkimui. Kuo mažesnis institucinio suderinamumo laipsnis tarp europinių ir nacionalinių procesų, politikų ir institucijų, tuo didesnis adaptacinis spaudimas.
Antrasis europeizacijos mechanizmas yra vidaus galimybių struktūrų keitimas. Šiame poveikio nacionalinėms valstybėms modelyje ,,europinio lygio pokyčiai nediktuoja specifinių institucinio adaptavimo formų, bet palieka žymią veiksmų laisvę vietiniams veikėjams ir institucijoms“. ES nurodo bendras ,,žaidimo taisykles“ taigi ir principus, kuriais remiantis yra paskirstoma galia ir įvairūs resursai vietiniams veikėjams, tačiau nėra preciziškai detalizuojamos tikslų pasiekimo priemonės.
Įsitikinimų ir lūkesčių keitimo mechanizme pokyčiai nacionalinių valstybių vietos veikėjų įsitikinimuose turi galią keisti veiklos strategijas ir preferencijas, o tai gali lemti ir institucinių struktūrų pokytį. Šis mechanizmas dažnai yra pasitelkiamas kaip priemonė paruošti dirvą griežtiems instituciniams reikalavimams, kurie esant dabartiniams įsitikinimams būtų sutinkami priešiškai, todėl reikalauja įsitikinimų kaitos, t.y. palankesnio politinio klimato. Šis mechanizmas gali efektyviai suveikti, jeigu valstybėje jau yra pasiektas konsensusas dėl reformos reikalingumo, tuomet europinės idėjos gali suvaidinti lemiamą vaidmenį ir lemti reformų kryptį.
Simon J. Bulmer ir Claudio M. Radaelli teigia, kad europeizacija yra sudaryta iš: ,,proceso susidedančio iš a) konstrukcijos b) difuzijos ir c) institucionalizacijos formalių ir neformalių taisyklių, procedūrų, politikos paradigmų, stilių, elgesio būdų, bendrų įsitikinimų ir normų, kurios visų pirma yra apibrėžiamos ir konsoliduojamos ES politiniame procese ir tada yra inkorporuojamos į vietinio (nacionalinio ir subnacionalinio) diskurso logiką, politines struktūras ir viešąsias politikas.
Kokie yra racionalaus pasirinkimo ir sociologiniai mediaciniai faktoriai perkeliant ES direktyvas į nacionalinę teisę?
(Mediacija – tai visame pasaulyje paplitusi alternatyvi ginčų sprendimo procedūra, kuri nėra formalaus teisminio proceso pakaitalas, bet yra plačiai naudojama greta derybų bei arbitražo. Mediacijos pagrindinis skiriamasis bruožas yra tas, jog trečioji šalis – mediatorius – visuomet dalyvauja šalims sprendžiant ginčą, tačiau kitaip nei arbitraže ar teisme – nepriima jokio sprendimo, kuris būtų privalomas abiems šalims) perkeliant ES direktyvas į nacionalinę teisę?
Literatūroje (Bozzel, Russo) išorinė europeizacija yra analizuojama remiantis racionalaus pasirinkimo ir sociologinio institucionalizmo teorijomis. Šiose naujajam institucionalizmui priklausančiose teorijose išskiriami skirtingi europeizacijos mechanizmai ir sąlygos, kurios apima daugelį kitų autorių nustatytų mediacinių faktorių.
Remiantis racionalaus pasirinkimo teorija, yra išskiriami tokie mediaciniai faktoriai:
Didelis veto žaidėjų skaičius (multiple veto-points)
Formalių institucijų parama (facilitating formal institutions)
Kuo daugiau veto žaidėjų valstybėje – tuo sunkiau vykdyti reformas. Veto žaidėjų skaičius yra tiesiogiai susijęs su institucinio paveldo problematika. Jei konkrečiai reformuojamai institucijai ar politikos sričiai būdingos gilios institucinės tradicijos, o institucinis – politinis pokytis gali reikšti galios išteklių sumažėjimą, tikėtina, jog dėl reformų pasekmių neapibrėžtumo ir pripratimo prie egzistuojančios taisyklių sistemos veto aktorių skaičius išaugs. Tokiu būdu yra grįžtama prie pamatinės racionalaus pasirinkimo institucionalizmo teorijos išvados, jog individuali nauda tampa svarbiausiu kriterijumi įvertinant politinių institucijų veiklą.
Kuomet nėra didelio veto žaidėjų skaičiaus ir egzistuoja ES formalių institucijų vykdomas adaptacinis spaudimas įgyvendinti reformas, tai keičia nacionalinių aktorių galimybių struktūrą, tam tikrus vidaus aktorius, kurie yra įgalinti vykdyti eurointegracinius pokyčius jiems suteikiant papildomų išteklių. Nyderlandai bei D. Britanija rodo puikų vidinių pokyčių pavyzdį. Abiejose šalyse yra silpnas veto žaidėjų skaičiaus lygis ir egzistuoja formalių institucijų parama.
Remiantis sociologinio institucionalizmo teorija, yra išskiriami šie mediaciniai faktoriai:
Neformalių institucijų parama (change agents). Socializacijos procesas apima tarpvyriausybinį socialinių praktikų mokymąsi ir komunikaciją. Tai yra įgyvendinama per tarpvyriausybinių ryšių plėtojimą, tarpparlamentinių grupių susitikimus ar NVO bendradarbiavimą tarp ES valstybių ir šalies kandidatės atstovų. Kaip pavyzdys gali būti pateikta Dvynių programa (angl. Twinning), kurios pagrindinis tikslas yra padėti šalims paramos gavėjoms stiprinti savo institucijų gebėjimus, siekiant įgyvendinti ES teisyno reikalavimus.
Į konsensusą orientuota politinė kultūra (consensus-oriented or cooperative decision-making culture). Valstybė kandidatė yra įtikinama perimti ES normas ir taisykles, tačiau eurointegracijos procesas yra grįstas savanoriška motyvacija, kadangi šalis tapatinasi su ES. Tokiu būdu teorinė prieiga pabrėžia normatyvinį atitikimą tarp ES reikalavimų ir kandidatės vidinės politinės kultūros. Valstybės kandidatės perima tas europines normas, kurias laiko teisėtomis ir artimomis nacionalinei sistemai. Taigi europeizacijos šalininkai ir į konsensusą orientuota politinė kultūra yra vieni iš svarbiausių sociologinio institucionalizmo išskiriamų veiksnių, kurie sąlygoja europinių normų ir principų, priešingų vyraujančiai politinei praktikai, perėmimą.
Vigoda-Gadot, Eran, Professor. Building Strong Nations. Abingdon, GB: Ashgate, 2013. (29-44 psl.)
Kokie yra viešojo valdymo pokyčių (viešojo administravimo reformavimo) modeliai (pagal Vigoda-Gatod)?
Administravimu ir biurokratija pagrįstas modelis („iš viršaus į apačią“).
Demokratija ir pilietiškumu arba plačiąja visuomene pagrįstas modelis („iš apačios į viršų“).
Kodėl viešojo valdymo pokyčiai „iš viršaus į apačią“ ir „iš apačios į viršų“ yra paradoksalūs?
Pagal pirmąjį modelį (biurokratinis) atsiradusios iniciatyvos skatina diegti kitą (demokratinis), kuriame sunaikinami pirmojo modelio pasiekimai.
Kodėl didėjant ekonominei gerovei, visuomenės nepasitenkinimas valdžia irgi gali didėti?
Gerovės valstybės nuosmukis pagal modelį “nuo viršaus į apačią“ yra pagrįstas perėjimų link labiau suvaržytos socialinės ir ekonominės politikos. Šis procesas yra lydimas piliečių spaudimo „iš apačios į viršų“, kuomet jie reikalauja geresnio įsitraukimo į šalies valdymą ir laisvės formuojant savo gyvenimus. Būtina sukurti atotrūkį tarp visuomenės lūkesčių ir valdžios gebėjimo patenkinti juos atsižvelgiant į ribotus išteklius.
Brandsen, T., & Pestoff, V. (2006). Co-production, the third sector and the delivery of public services: An introduction. Public management review, 8(4), 493-501.
Kas yra “koprodukcija” (co-production)?
koprodùkcija [
ko… + produkcija], bendra kelių įmonių produkcija.
Co-production is a practice in the delivery of public services in which citizens are involved in the creation of public policies and services. It is contrasted with a transaction based method of service delivery in which citizens consume public services which are conceived of and provided by governments. Co-production is possible in the private and non-profit sectors in addition to the public sector. In contrast with traditional citizen involvement, citizens are not only consulted, but are part of the conception, design, steering, and management of services.
Koprodukcija – yra praktika pristatyme viešųjų tarnybų, kuriose gyventojai yra apimti viešosios politikos ir paslaugų sukūrimo. Tai priešpriešinama su sandorio įkurtu metodu paslaugos pristatymo, kuriame gyventojai vartoja viešąsias tarnybas, kurios yra sugalvotos ir pateiktos vyriausybių. Ko gamyba yra galima privačiuose ir nekomerciniuose sektoriuose be visuomeninio sektoriaus. Skirtingai nuo tradicinio gyventojo dalyvavimo, su gyventojais ne tiktai konsultuojasi, bet yra koncepcijos, projekto, vairavimo, ir paslaugų vadybos dalis.
Kuo skiriasi “kovaldymas” (co-governance) ir “kovadyba” (co-management)?
Co-Governance – process of participatory management in which decisions are made at the lowest levels possible (ie. subsidiarity and decentralization), thereby recognizing the decision of each member equitably.
Ko valdymas – procesas dalyvaujamosios vadybos, kurioje sprendimai yra priimti žemiausiuose galimuose lygmenyse (t.y. subsidiarity ir decentralizacija), tuo būdu pripažindami kiekvieno nario sprendimą teisingai.
co-management the sharing of power and responsibility between the government and local resource users. the term given to governance systems that combine state control with local, decentralized decision making and accountability and which, ideally, combine the strengths and mitigate the weaknesses of each
Kovadyba – pasidalinimas valdžios ir atsakomybės tarp vyriausybinių ir vietinių išteklių vartotojų. trukmė, duota valdymo sistemoms, kurios kombinuoja valstybinę kontrolę su vietiniu, decentralizuotu sprendimų priėmimu ir atsakingumu ir kurios, idealiai, kombinuoja jėgas ir švelnina kiekvieno silpnybę
Miller, H. T., & Fox, C. J. (2006). Postmodern Public Administration. Armonk, NY, USA: M.E. Sharpe, Inc. (29-54 psl.)
Kas yra konstitucionalizmas ir kokie jo trūkumai?
Konstitucionalizmas yra politinės minties istorijos kryptis, pabrėžianti valdymo, grindžiamo įstatymu, principą. Bandymas apibrėžti demokratinį politinį režimą yra neatsiejamas nuo konstitucionalizmo pagrindų įtvirtinimo: Konstitucijos, kaip žmogaus pagrindines teises ginančios ir valstybės valdžios galių ribojančio aukščiausios galios dokumento, pripažinimo, valdžių padalijimo, politinio gyvenimo pliuralizmo, renkamos tautos atstovybės – parlamento – laisvo funkcionavimo. Kalbant apie konstitucionalizmo ir demokratijos santykį, ypač svarbus konstitucijos politinis vaidmuo, kadangi konstitucija vertinama ir kaip politinis manifestas, „valdžios paskirstymo žemėlapis“, teisiniais terminais išreiškiantis politinius ir ideologinius valstybės valdžios paskirstymo metodus. Pagrindinė konstitucionalizmo idėja yra valdžios apribojimas, kylantis iš individo prigimtinių teisių ir laisvių apsaugos poreikio. Vienas pagrindinių konstitucionalizmo klausimų – kaip skurti vyriausybę, kuri būtų pakankamai stipri, kad patenkintų žmonių laisvo ir teisingo gyvenimo poreikius, ir pakankamai silpna, kad nepažeistų šių vertybių. Tai įmanoma pasiekti, kai viena valdžia riboja kitą, t.y. kai valdžia yra padalyta.
Kritika (trūkumai): Autoriai teigia, jog konstitucionalizmas yra per daug konservatyvus, radikalus ir institucionalizuotas(?). Taip pat teigia, jog konstuticionalizmo doktrinos tiesiog neapsimoka įgyvendinti (???), kadangi šios doktrinos (teorijos) argumentai yra save teisinantys (aiškina ne tai, kuo konstitucionalizmas yra geras, bet kuo jis nėra blogas). Autoriai dar teigia, jog konstitucionalizmo pagrindas (founding) yra nykstantis, ta prasme, kad konstitucionalizmo teisėtumas (legitimacy) yra miglotas ir neaiškus.