demokratines vertybes ir VO

TURINYS

ĮVADAS/ 2
DEMOKRATINIS PLĖTOJIMAS/ 3
ADMINISTRACINĖ TEORIJA IR DEMOKRATINIS VALDYMO BŪDAS / 4
VIEŠŲJŲ ORGANIZACIJŲ VAIDMUO DEMOKRATIJOJE/ 5
POLITIKA IR ADMINISTRAVIMAS/ 7
„DEMOKRATINIO ADMINISTRAVIMO“ TEORIJA/ 9
IŠVADA/ 11
LITERATŪROS SĄRAŠAS/ 12

Įvadas
Niekas negali aiškiau nusakyti viešųjų institucijų darbo, kaip jų ryšys su demokratinėmis vertybėmis. Visuomenės institucijos glaudžiai susijusios su jomis, visų pirma su demokratiniu valdymu, t.y. tokiu valdymu, pirmaeiliais laikomi daugumos žmonių interesai.
Šiandien demokratijos terminas apibudinamas labai įvairiai. Modernioje visuomenėje demokratija remiasi politine sistema, kuri yra kelias į valdžios ir valdymo sutvarkymą. Priimdama sprendimus, valdžia tarsi jungia įvairias interesų grupes. Deemokratija čia reiškia ir visuomenę, kur platieji visuomenes sluoksniai turi plačias savo išrinktų valdžios atstovų kontrolės galimybes. Bet demokratija. galima apibudinti ne tik kaip tam tikrų procesų ar procedūrų, terminus, bet ir kaip tam tikras kultūrines vertybes, kurių siekia demokratinė visuomenė. Antai JAV demokratijos idėją, padeda išlaikyti šios vertybės:
individualizmas, siekiantis sudaryti sąlygas kiekvieno individo potencialus realizuotis;
lygybes idėja, suprantama ne tik kaip asmens talento ar užimamų pareigų lygybę, bet ir kaip kiekvieno individo lygios galimybes pasirenkant gyvenimo kelia, tikslą. Demokratinėje visuomenėje lyygybės samprata netoleruoja pirmenybės ar privilegijų atskiroms visuomenės grupėms, jų interesams. Visi piliečiai gali tikėtis iš valdžios institucijų vienodo vertinimo ir rezultatų;
trečia demokratijos vertybė yra laisvė, reiškianti individo galimybes save realizuoti, išsirinkti asmeninius siekius ir priemones juos įgyvendinti. Laisvė yra da

augiau nei tam tikrų reglamentavimų ar suvaržymų nebuvimas – tai visų pirma laisvė pozityviai veikti, siekiant asmeninių tikslų, laisvė dinamiškai ir konstruktyviai darbuotis.
Savo darbe pabandysiu apžvelgti viešojo administravimo ir demokratinių vertybių sąryšį ,taip pat viešųjų organizacijų vaidmenį demokratijoje, „Demokratinio Administravimo“ teorija ir dar kelias temas susijusias su mano referato tema.

DEMOKRATIJOS PLĖTOJIMAS
Ankstyvieji viešojo administravimo tyrėjai iš esmės buvo reformuotojai, kėtinę atkurti valdžios padorumo jausmą Tačiau plačiąją prasme jų misija, kaip jiems patiems atrodė, yra plėtoti demokratiją, parodyti, kad ir naujausiomis sąlygomis demokratija gali buti išsaugota. Šie autoriai (akivaizdžiai ar tariamai) buvo politikos teoretikai, kuriems rūpėjo teorinė užduotis- bendrais bruožais apibūdinti įgyvendinamą demokratinę sistemą. Dėl šios priežasties daugumoje ankstyvųjų formuluočių viešajame administravime nurodoma normatyvinių aspektų svarba. Pavyzdžiui, Leonardas D. White’as, kurio „ Viešojo administravimo sttudijų įvadas” {Introduction to the Study of Public Administra¬tion) daugelį metų buvo pavyzdinis šios srities vadovėlis pastebėjo, kad ,,viešojo administravimo tyrinėjimas . turi buti susijęs su platesniais politinės teorijos apibendrinimais, tokiais kaip teisingumas, paklusnumas ir valstybės vaidmuo žmonių reikalų tvarkyme”. Kartu tie autoriai buvo ir praktiškesni žmonės, kuriems rūpėjo nustatyti specifinius mechanizmus, galėsiančius padėti jiems atsiliepti į vis labiau urbanizuotos technologinės visuomenės, kurioje patys atsidūrė, poreikius. Vienas būdų pasiekti šį tikslą būtų formaliau tyrinėti vis didėjančią valdžios administracinę veiklą.

ADMINISTRACINĖ TEORIJA IR DEMOKRATINIS VALDYMAS
Nors da

augelis autorių, rašydami apie viešąjį administravimą, bandė apsiriboti smulkesniais techniniais dalykais, Waldo nuomone tai buvo tuščios pastangos. Neišvengiamai kilo vertybių ir santykio tarp administracinės praktikos bei demokratijos teorijos klausimų. Kartais tokie klausimai svarstomi išsamiai, tačiau dažniausiai paviršutiniškai. Bet kuriuo atveju rezultatas tas pats- viešųjų organizacijų politinė teorija. Sukūrus tokią teoriją kitas akivaizdus žingsnis – paklausti, kaip ji susijusi su platesne demokratinio valdymo tema.
Ortodoksinė viešojo administravimo teorija, kad administracija yra atsieta nuo politinių procesų ir remiasi moksliniais administracinio valdymo principais, yra būtent tokia politinė teorija. Savo ,,Administracinėje valstybėje” Waldo siūlo pažinti tą teoriją. Tačiau, kitaip negu daugelyje Waldo darbų, kurie labiau primena šios srities metraštį, tačiau pateikia nedaug naujo, ,,Administracinėje valstybėje” yra svarbi idėja: nekritiškas administracinio požiūrio pripažinimas yra demokratinės teorijos atsisakymas ir tai yra socialinė problema, o ne vien administracinio valdymo problema. Waldo pastebi mesianistiškas valdymo, ypač mokslinio, minties tendencijas, tendencijas ,,taikyti objektyvistinį pozityvistinį požiūrį nuolat didėjančiam reiškinių kompleksui”. Tokį pat įgaliojimų ir atsakomybes didinimą jau matėme viešojo administravimo teoretikų, besidominčių administraciniu valdymu, darbuose. Jie taip pat mano, kad neišvengiama, jog bus sukurta nauja apsauginė valstybės administratorių klasė, kuri vadovaus visuomenei per centralizuotas administracines struktūras. Tai yra neišven¬giama. Tačiau nei vienu atveju aiškiai neišsakoma valdžios kaupimo ideologija, o filosofija, teigianti valdymo vi
iešpatavimą, įsitvirtina subtiliai, nejuntamai.
Biurokratinis mąstymas išplis visoje visuomenėje, racionalizuodamas vis didesnius grupės kolektyvinio gyvenimo sektorius, kol individualiam pasirinkimui ir demokratinei atsakomybei liks visai mažai vietos – būtent šito baiminosi Marxas, Weberis ir Freudas. Be abejonės, nereikia būti marksistu, weberistu ar freudistu, kad pripažintum sudėtingų organizacijų kišimąsi į mūsų asmeninį ir politinį gyvenimą ar kad pasmerktum tą išskirtinę kontrolę ir sudaiktinimą, kurie ateina kartu. Taigi ortodoksinė viešojo administravimo teorija yra ir socialinė bei politinė teorija, tačiau neigiama, antipolitinė teorija, bandanti politines problemas paversti administracinėmis.

VIEŠŲJŲ ORGANIZACIJŲ VAIDMUO DEMOKRATIJOJE
Pagrindinė priežastis, kad tiriant viešąjį administravimą išlieka simbolinė politikos ir administravimo reikšmė, yra ta, kad santykis tarp jų (ne atskyrimas) yra svarbus viešojo administravimo tyrėjams ir praktikams. Faktiškai tai ir gali būti klausimo, ar vieša¬sis administravimas yra kuo nors ypatingas, ar, kaip rašė Appleby, ,,valdžios institucijos yra kitokios”, esmė. Tiksliau, santykis tarp politikos ir administravimo pradeda simbolizuoti tikrąjį viešųjų organizacijų vaidmenį demokratinėje visuomenėje. Be to, ar yra (ir ar turi buti) skirtumas tarp demokratinės ir autoritarinės visuomenės administravimo?
Žinoma, Frederikas Klevelandas (Frederick Cleveland) išsakė vyraujantį požiūrį, kad ,,skirtumas tarp autokratijos ir demokratijos glūdi ne administraciniame organizavime, o tokio kontroliuojančio elektorato už administracijos ribų, kuris turėtų galią nustatyti visų jo narių valią ir priversti administraciją vykdyti tą valią, buvimas ar

rba nebuvimas”. Pagal šį požiūrį reikalavimai demokratinei valdžiai įgyvendinami vadovaujant įstatymų leidybai ir prižiūrint kompetentingai bei neutraliai valstybės tarnybai, organizuotai pagal geriausius verslo principus. Kaip matysime vėliau, geriausieji verslo vadybos principai ne visuomet atitinka demokratijos normas, tiesą sakant, kartais jie visiškai priešingi joms.

Dwightas Waldo pirmas buvo tarp tų, kurie klausė, ar demokratija gali toleruoti nedemokratiškas viešąsias organizacijas. Be to, jis pastebi, kad teigiamas požiūris atsirado atskyrus demokratinius politikos ir efektyvaus administravimo reikalus. Apžvelgdamas viešojo administravimo teorijos raidą šeštojo dešimtmečio pradžioje, Waldo rašo: ,,Tiek privatus, tiek viešasis administravimas buvo tam tikra prasme. neištikimas demokratijos idealui. Jie buvo neištikimi dėl to, kad tvirtino, jog demokratija, kad ir kokia gera ir pageidautina būtų, administracijai tėra antraeilis dalykas.” Daugelis ankstyvųjų autorių politinės demokratijos ir viešojo administravimo ryšį suprato kaip griežtą jų atskyrimą. Jie teigė, kad, norint sukurti efektyvią demokratinę visuomenę, viešosiose organizacijose gali prireikti autokratijos. Pagal kitą požiūrį į santykius tarp politikos ir administracijos, demokratijos ir biurokratijos galima teigti priešingai, kad reikalų administravimas de¬mokratijos sąlygomis turi paklusti demokratinėms normoms ir principams nepriklausomai nuo to, ar politika ir administracija yra atskirtos, ar ne. Tačiau prieš toliau rutuliojant šį požiūrį, reikia išsamiau išanalizuoti verslo vadybos principus, kurie darė įtaką viešųjų organizacijų teorijoms.

POLITIKA IR ADMINISTRAVIMAS
Iki septintojo dešimtmečio vidurio išlikusias kokias nors politikos ir administravimo dichotomijos liekanas sėkmingai išstūmė naujasis viešasis administravimas. Jis tai padarė ne įrodinėdamas, kaip ankstesnių laikų mokslininkai, kad dichotomija tėra fikcija, kad administratoriai formuoja politiką, o teigdamas, kad administratoriai privalo formuoti politiką. Iš dalies šis teiginys buvo atsakas į tai, kad kitoms politinėms institucijoms, tokioms kaip vykdomoji ir įstatymų leidžiamoji, nepavyko patenkinamu būdu imtis tokių klausimų kaip skurdas, rasizmas ir karas, jei jos negalėjo (ar nenorėjo) jų imtis, todėl tikriausiai atėjo laikas administratoriams reikalus perimti į savo rankas. Tačiau naujasis viešasis administravimas savo dėmesį skyrė ir artimesnėms problemoms, kadangi buvo akivaizdu, kad viešojo administravimo mokslininkai negali suteikti žinių apie šias problemas. Viešojo administravimo dėmesys administraciniam valdymui ir politinių mokslų susižavėjimas biheviorizmu neleido mokslininkams nagrinėti visuomenės problemų taip, kad padėtų jai išspręsti aktualiausias problemas. Pasak LaPorte:
Šiuolaikinis viešasis administravimas tebėra pasenusių, blogai pritaikytų modelių ir norminės sausros stadijoje. Beveik nėra pagrindo atmesti arba pripažinti esminių problemų arba analitinių| modelių, išskyrus politines ir administracines krizes bei mokslinę formą. Mokymas ir tyrimas vis laibiau grindžiamas praeities problemomis arba skubiu reagavimu į dabartinius ,, įtaiginius” problemos apibrėžimus. Abu pagrindai beveik nenaudingi kuriant administravimo perspektyvą, politinę vadovybę, intelektinį gyvybingumą ir tam tikrą kintantį aktualumą tyrinėtojams, praktikams ir ateičiai.
Anot Toddo LaPorte (Todd LaPorte), pačiame viešajame administravime problema buvo ne vien ,,aktualumo atgaivinimas”. Galiausiai, kaip nurodė daugelis nepritarusiųjų naujajam viešajam administravimui, viešojo administravimo tyrinėjimas visuomet glaudžiai buvo susijęs su praktine vyriausybės veikla, ypač su bandymais reformuoti vyriausybę. Iš tiesų, standartinis priekaištas, išsakytas daugelio mokslininkų, buvo tai, kad viešasis administravimas yra pernelyg praktiškas, pernelyg aktualus. Siekis, kurį skatino naujasis viešasis administravimas, buvo ne atgaivinti aktualumą, bet tapti aktualiu platesne prasme, tapti aktualiu politinei sistemai ir jos administraciniams elementams.
Vienas Minnowbrooko konferencijos dalyvių (Crenson, 1971) tai išreiškė tokiais žodžiais: ,,Viešasis administravimas nėra vien priemonė vykdyti viešąją politiką, tai vienas veiksnių, lemiančių, kaip visuomenė supranta pasaulį, ypač politinį, ir savo vietą jame.” Nors tikriausiai sumanyta kaip įrankis vykdomosios valdžios ir įstatymų leidybos valiai vykdyti, viešoji biurokratija moderniajame pasaulyje paprasčiausiai dėl jo didumo ir sudėtingumo įvairiais būdais veikia politinę sistemą. Viešosios organizacijos ne tik sprendžia svarbius klausimus, bet ir nukreipia savo dėmesį į visuomenę, atlieka svarbų vaidmenį nustatant viešąją darbotvarkę, padeda nustatyti visuomenės vertybes. Taigi viešosios organizacijos yra ne tik politikos periferijoje, bet ir jos centre.
Todėl viešojo administravimo mokslas nuo siaurų administracinių procedūrų tyrinėjimo turi buti nukreiptas į platesnes problemas: kaip demokratinėje visuomenėje formuojamos, tvirtinamos ir tvarkomos esmines veiklos kryptys. Uždaros sistemos požiūris turi užleisti vietą atviros sistemos perspektyvai, kuri geriau padėtų suvokti politikos procesą. Iš dalies toks tyrimas būtų grindžiamas empiriškai. Todėl kai kuriuose Minnowbrooko pranešimuose buvo aptariama, kaip tai galėtų vykti. Tačiau jis butų ir norminis, jame dalyvautų viešojo administravimo mokslininkai ir praktikai, bandydami surasti visuomenei tinkamas kryptis ir būdus, kaip tomis kryptimis eiti. Spręsdamas šį klausimą naujasis viešasis administravimas susidūrė su senuoju fakto ir vertybės skyrimu.

„DEMOKRATINIO ADMINISTRAVIMO“ TEORIJA
Visuomenės pasirinkimo teoretikų darbuose Ostromas aptinka teiginį, palaikantį idėją apie darinius valstybiniame sektoriuje, susidedančius iš daugelio organizacijų. Jie primena viešsias įstaigas, kurios veikia gana nepriklausomai ir yra grindžiamos klientų pa¬ramos mobilizavimu. Pagrindinis vienetas – įmonė ar įstaiga – veiktų žemiausiame lygmenyje, atitinkančiame jos darbo pobūdį. Vieta, kur eksternalijos įsiskverbia į kitas sritis, galėtų tapti šaltiniu antrajam organizacijos lygiui, ir taip toliau; tokios priemonės kaip pervedimai ir negrąžinamos paskolos galėtų būti naudojamos ryšiams pagerinti tarp atskirų lygių ir tarpusavyje susijusių to paties lygio vienetų. Šiuo požiūriu hierarchijos ir centralizacijos sąvokos, jau seniai tapusios pagrindinėmis vyraujančioje viešojo administravimo srityje, nebeveikia visose situacijose. Jos netgi nėra efektyviausi viešųjų gėrybių paskirstymo mechanizmai. Jų vietoje Ostromas siūlo ,,demokratinio administravi¬mo” teoriją. Kaip pakaitalas Wilsono paradigmai, kurią, Ostro¬mas pasmerkia kaip neatitinkančią Amerikos demokratijos idealų, demokratinio administravimo teorija nukreiptų dėmesį nuo ,,susirūpinimo organizavimu į galimybes, kurių individai gali siekti daugiaorganizacinėje aplinkoje” . Palaikoma naujosios politikos analizės, kuri savo dėmesį telkia į egzistuojančių or¬ganizacijų ribotumus, demokratinio organizavimo teorija galiausiai garantuotų lankstumą ir reagavimą, kurie nuo pradžių buvo Ameri¬kos svajonė (Ostromas savo visuomenės pasirinkimo teoriją išsamiau išdėstė antrajame ,,Sudėtinės respublikos politinė teorija” (Political Theory of a Coumpound Republic) leidime; jame pateikia naują Madisono ir Hamiltono minčių analizę, labiau atitinkančią jo tezę apie decentralizuotą rinkos orientacijos valdžią. Nenuostabu, kad Ostromas suvokia, jog ,,pranašesnė administracinė sistema” yra tokia, kuri siūlo daug pasirinkimo galimybių savo ,,klientams” ir kuri yra sudėtinė, iš dalies sutampanti, fragmentuota, konkurencinė. Ostromo darbas – tai nuostabus kelių svarbių viešojo administravimo teorijos temų sugretinimas, iš dalies aukštyn kojomis apverčiantis racionalųjį administravimo modelį. Ostromas pripažįsta tas pačias klasikinio racionalumo prielaidas, kurias savo darbuose naudojo ankstesnieji teoretikai centralizuotai hierarchinei valdžiai pagrįsti, tačiau iki galo laikosi racionaliojo pasirinkimo logikos ir daro kur kas demokratiškesnes išvadas. Šia prasme jo racionaliojo modelio kritika yra kur kas radikalesnė už daugelio žmonių santykių teoretikų kritiką, kai šie siūlo kosmetiškai keisti vadovavimo stilių ir labai mažai daro, kad pakeistų organizacinės galios paskirstymą. Nors tariamai sutikdamas su analitine moderniųjų politikos studijų pakraipa, Ostromas politikos analize naudoja kritikuodamas, o ne pateisindamas egzistuojančias organizaci¬nes struktūras. Tuo jis viešosios politikos studijoms sugrąžina senąjį ir esmingesnį vaidmenį – reikšti pagrindines visuomenės vertybes. Svarbiausia, kad, rašydamas pagal viešojo administra¬vimo teorijos tradiciją Ostromas žvelgia į standartinio analizes vieneto – organizacijos – vidų bei už jos ribų ir ieško būdu., kaip tos naujos institucijos, socialinės struktūros, per kurias skirstome gėrybes, galėtų būti dėmesingesnės individų pageidavimams.

IŠVADA
Atlikus šį darbą galima drąsiai teigti, kad viešasis administravimas ir demokratija bei jos vertybės yra neatsiejami dalykai, kad viešųjų institucijų veiklai daro įtaką politinės tradicijos, įvairių valdymo ir administravimo metodų paplitimas. Taip pat būtina pažymėti, kad viešajame administravime įgyvendinant viešąją politiką, yra žinomos trys reikšmingos administravimo metodų rūšys.
Politinis viešojo administravimo metodas- labiau siejamas su įstatymų leidimo funkcija ir su konstitucionalizmo vystimusi, konstitucinių visuomenės garantijų užtikrinimu.
Vadybinis viešojo administravimo metodas- labiau siejamas su vykdymo, sprendimų, projektų ir programų įgyvendinimo funkcijomis, apibūdinančiomis viešųjų institucijų organizavimą ir vadybą.
Teisinis metodas viešajame administravime yra susijęs su jurisdikcijos funkcijomis, kurios apibūdina administratorių rolę, taikant ir naudojant teisę valstybinio reguliavimo ir kitose sferose.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

B. Guy Peters „Biurokratijos politika“. Vilnius: Pradai, 2002 m.
A. Raipa „ Viešasis administravimas“, Kaunas, Kauno Technologijos Universitetas, 1999 m.
Robert B.Denhardt „Viešųjų Organizacijų Teorijos“. Vilnius: Algarvė, 2001 m.
Internetas.

Leave a Comment