georgijus zukovas- lyderio asmenybes analize

Turinys

Įvadas 3

1. G. Žukovo asmenybės apibūdinimo problematika 4

2. Žukovas „atsiminimuose ir apmąstymuose“ 5
2.1. Vadovavimo stilius ir įgūdžiai 5
2.2. Asmeninės savybės ir vertybės 7

2. Žukovo „pergalės šešėlis“ 8
2.1. Vadovavimo stilius ir įgūdžiai 8
3.2. Asmeninės savybės ir vertybės 9

Išvados 10

Literatūros sąrašas 11Įvadas
Georgijus Konstantinovičius Žukovas – Tarybų Sąjungos maršalas, Antrojo pasaulinio karo didvyris, kuris dar vadinamas žmogumi, nugalėjusiu Hitlerį. Rašyti apie šį lyderį sudėtinga, nes po SSRS žlugimo pasirodžiusioje literatūroje jis yra apibūdinamas visai priešingai nei sovietiniais laikais, kai buvo kuriamas jo kultas.
Literatūra, kuria remiuosi yra: G. Žukovo autorinį knyga „Atsiminimai ir apmąstymai 1“ ir V. Suvorovo „Pergalės šešėlis 1“. Primoje knygoje galima suužinoti kaip pats maršalas vertina istorinius įvykius ir kaip pateikia savo patirtį. V. Suvorovas knygoje itin kritiškai atsiliepia apie G. Žukovą. Tad polemizuojant šiuos du kūrinius, galima ieškoti „aukso viduriuko“ apibūdinant G. Žukovą.
Pagrindinis referato tikslas yra apibūdinti G. Žukovo kaip lyderio asmenybę. Tam kad pasiekti šį tikslą, iškeliami uždaviniai:
1. Nustatyti G. Žukovo vadovavimo stilių.
2. Aprašyti maršalo G. Žukovo asmenines savybes ir vertybes, lyginant jas su formaliomis lyderio vertybėmis.

Pirmojoje dalyje supažindinama su Žukovo asmenybės vertinimo problematika. Antrojoje dalyje G. Žukovas pristatomas kaip SSRS lyderis irr vadas, akcentuojant jo gerąsias savybes. Trečiojoje dalyje trumpai pateikiama priešinga nuomonė apie Žukovą, tad šiame skyriuje bus apžvelgiamos G. Žukovo neigiamos savybės ir nepavyzdinio vadovavimo aspektai.1. G. Žukovo asmenybės apibūdinimo problematika
Georgijus Žukovas kaip karvedys debiutavo 1939 metais Mongolijoje Chalchin Gole. Sutriuškinęs Ja

aponų kariuomenę G. Žukovas buvo tituluotas Sovietų Sąjungos didvyriu.
Po Stalino mirties Žukovas veržliai užkopė į pačias valdžios viršūnes. Chruščiovas palaikė Žukovo kulto stiprinimą. Netgi sakoma, kad po Brežnevo Žukovo kultas tampo visos Sovietinės propagandos ašimi. Žmonėms G. Žukovo portretas piešiamas kaip didis, genialus, galingas ir nesutriuškintas karvedys, savo vadovavimu atvedęs Tėvynę į didžiąją pergalę.
Tačiau V. Suvorovas logiškai ir pagrįstai kelia G. Žukovo kulto ir didvyriškumo pagrįstumo klausimą. Pirmiausia argumentuodamas dėl kautynių archyvų, kurie nėra prieinami ir dabar, tad teisingos ir faktinės informacijos apie kovas stygius neleidžia objektyviai įvertinti G. Žukovo kaip lyderio ir vado savybių.
Tačiau jei žiūrėsimo į G. Žukovo sukurtą didvyrio portretą, galima spręsti apie formaliąsias savybes ir vertybes, kurias turėtų turėti SSRS didvyris ir lyderis. Tad apibūdinant G. Žukovą, realiai gaalima sakyti, kad apibūdiname Sovietų Sąjungos formalų lyderio pavyzdį, kuriuo turėjo sekti visi kariai.
Georgijus Žukovas kilęs iš valstiečių, turėjęs sunkią ir vargingą vaikystę. Tarnybą pradėjo eiliniu ir kariavo per Pirmąjį Pasaulinį karą. Tokie jo gyvenimo faktai, sukuria jam patrauklumą visuomenėje, nes žmonėms jis atrodo „savas“ – toks kaip milijonas kitų, darbininkų ir valstiečių vaikų.2. Žukovas „atsiminimuose ir apmąstymuose“
2.1. Vadovavimo stilius ir įgūdžiai
Žukovo lyderio pavyzdžio įvertinimas pagal vadovavimo rodiklius:

Vadovaudamas G. Žukovas turėjo dvi užduotis: misijos įvykdymas ir karių gerovė. Kaip vadas, jis turėjo tu
urėti savus būdus ar įrankius, su kuriais nustatydavo padalinyje tvyrantį vadovavimo klimatą. Vertinant G. Žukovo vadovavimą galima išskirti šiuos rodiklius:
a) Moralė. Aukšta moralė leidžia kariui jausti pasitikėjimą ir gerovę, kas įgalina jį įveikti sunkumus susijusius su drąsa, ištverme ir ryžtu. Žukovas nuspėdavo dalinių ir jų vadų moralę pagal apžiūrą ir šnekantis su jais. Vadovaudamas frontui, Žukovas vyko į svarbiausias fronto vietas ir buvo pagrindinėje pastangų kryptyje. Toks G. Žukovo elgesys buvo sąlyga jam tinkamai koordinuoti padalinių veiksmus ir adekvačiai įvertinti situaciją.

b) Vieningumo dvasia. Vienas iš faktorių, kuris sudaro moralę, yra lojalumas, pasididžiavimas, padalinio narių rodomas entuziazmas. Karo metu, esanti „didžioji misija“ sudarė natūralią įtaką kariams veikti vieningai. G. Žukovas reikalavo iš kairų stropiai treniruotis ir pasiruošti tam, kas neišvengiama- kovai. Taip pat vadas pasižymėjo kaip turintis itin stiprų komunizmo idealizmo jausmą ir motyvuojantis karius jausti garbę mirti už Didžiąją Tėvynę.

c) Disciplina yra asmeninis ar grupinis požiūris, kuris užtikrina greitą paklusimą įsakymams ir atitinkamų veiksmų pradžią nesant įsakymų. Gerai disciplinuotame padalinyje, kariai dirba kartu nepaisant asmeninių skirtumų ar požiūrių, nes jie supranta, kad misija turi būti įvykdyta kuo greičiau ir efektyviau. Žukovo vadovaujamuose padaliniuose disciplina ir misijos įgyvendinimas buvo pasiekiamas nuožmumu ir griežtumu. Bandančius išvengti kovos, be kompromiso šaudydavo.
d) Patyrimas (įgūdžiai) yra kario techninis, taktinis ir fi

izinis sugebėjimas atlikti paskirtą misiją. Dėl to aukštos patirties buvimas yra būtinas lyderiui. G. Žukovas, išėjęs nepaprastai rūsčią kareivio mokyklą, sugebėjo įvertinti ir vertinti kareivių ir karininkų kovinį darbą, reikalauti iš jų asmeninio indėlio į operacijos sėkmę. Tad jį galima charakterizuoti kaip turintį kompetenciją ir patirtį, kuri reikalinga suvokti pavaldinių situaciją. Be to G. Žukovas praėjo karinės karjeros pakopas nuosekliai.

Norint nustatyti Žukovo vadovavimo stilių pasitelkime D. Mc Gregor teoriją, kuri teigia,: „egzistuoja mažiausiai 2 apibrėžti būdai, kuriuos vadovas gali panaudoti pavaldinių įtakojimui. Tai žinoma kaip teorija X ir Y, teigianti 2 skirtingus (poliarinius) požiūrius į žmogaus elgseną.“ Tad remiantis šia teorija, reikalinga išskirti principus, kuriais vadovaujasi lyderis ir tada bus galima nustatyti jo vadovavimo stilių. Žukovui būdingas požiūris ir principų laikymasis:
1) žmogus iš prigimties nemėgsta darbo ir norės jo išvengti;
2) kadangi jis nemėgsta darbo, žmogų reikia priversti, kontroliuoti, nukreipti, gąsdinti baudomis, kad priversti dirbti, siekiant organizacijos tikslų;
3) vidutinis žmogui reikia, kad jam vadovautų; jis tiesiog siekia išvengti atsakomybės, pas jį maža savigarbos, jam būtinas saugumas.
Šie principai yra priskiriami X teorijai, kuri įprasmina autokratinį (ne autoritarinį) požiūrį, pripažįstantį tiesioginį reguliavimą ir griežtą kontrolę . Kitaip sakant, G. Žukovui būdingas sakymo stilius. Charakterizuojamas vieno kelio bendravimu, kur vadas apibrėžia savo pavaldinių veiksmus pasakydamas jiems ką daryti, kur daryti ir

r kada daryti. Šis vadovavimas yra natūralus mūšio metu, kuomet pavaldiniai laukia nurodymų ir nėra laiko diskutuoti.
Ir mažiau būdinga, bet taip pat Žukovo praktikoje buvę atvejų, kai jis dvipusiai bendravo su padaliniu, siekdamas gauti savo pavaldinių paramą, išaiškindamas savo sprendimo priežastis. Šis stilius, vadinamas pardavimo stiliumi, kai pavaldiniams leidžia dalyvauti minimaliai, bet padeda jiems geriau suprasti vado sprendimą. Šiuo atveju vadas paaiškina, kodėl padarė tokį sprendimą ir tuomet bando „parduoti“ sprendimą padaliniui įtikinėdamas. Naudojantis šiuo stiliumi, G. Žukovas sugebėjo pavaldinius-. aukštus karininkus ir generolus labiau motyvuoti ir vykdyti jo planą.
Vadovavimo stilius – įprastinė vadovo elgsenos su pavaldiniais maniera tam, kad juos įtakoti ir paskatinti siekti organizacijos tikslų. G. Žukovo vadovavimo stilius, kuris buvo linkęs į autokratinį, gali būti siejamas su asmeninėmis savybėmis, elgsenos ir vadovavimu reaguojant į situaciją. Tad kitame skyriuje reikalinga aprašyti asmenines savybes ir vertybes.2.2. Asmeninės savybės ir vertybės
Asmeninės savybės. Sprendžiant strateginius, operatyvinius ar organizacinius klausimus Žukovas pasižymėjo kaip principingas ir turinti griežtą nuomonę, bei poziciją. Norint priimti sprendimą, reikalingas blaivus protas, visapusiškai ir tiksliai įvertinti situaciją, teisingai prognozuoti įvykių eigą, nustatyti lemiamo smūgio priešui momentą. Yra įvairių vertinimų, ar G. Žukovas sugebėjo visad priimti geriausią sprendimą. Tad SSRS laikais jis pateikiamas kaip vadas, kuris buvo nuostabiai šaltakraujiškas ir apdairus. Žukovo susitvardymas buvo lemiamas momentas kritiškose situacijose padėjęs jam nesutrikti. Priešingai tokiais momentais jis būdavo dar veiklesnis, ryžtingesnis ir dar labiau susikaupęs.
Vyriausioji Tarybų Sąjungos vadovybė siųsdavo G. Žukovą į sunkiausias ir atsakingiausias fronto kryptis. Įdomu tai, kad Žukovas pasitikėjo ir tikėjo, kad frontą parems užnugaris. Kitaip sakant jis turėjo komandinę savimonę, o tai įrodymas, kad jis sutarė su SSRS armijos generolais.

Ideologinis jausmas. G. Žukovas apibūdinamas kaip patyręs ir sumanus vadas, bei tvirtas komunistas. Reiktų pažymėti, kad išskirtinis generolo ideologinis jausmas ir palankumas valdžiai, bei to demonstravimas lėmė jo karjerą ir pakilimą. Kitaip sakant, lyderis turi pirmiausia turėti ideologiją ir ja tikėti, bei tą tikėjimą skleisti. Tai pavyzdžiui, yra patriotizmas ir vertybės dėl kurių yra viskas daroma, lojalumas. Iškalbingas faktas, kad Žukovas garbingiausiu laikė komunisto, Lenino partijos nario vardą, kurį nešiojo 55 metus.
Žukovas apibūdinamas kaip gimęs karinei veiklai, tai reiškia, kad jis kario profesiją tapatino su gyvenimo būdu ir mėgo darbą. Toks pomėgio ir profesijos sutapimas lemia aukštą motyvaciją ir tobulėjimą.2. Žukovo „pergalės šešėlis“
Viktoras Suvorovas, daugelio knygų apie Antrąjį pasaulinį karą autorius, buvęs profesionalus SSRS žvalgas. Savo knygoje „Pergalės šešėlis“ autorius bando iš naujo įvertinti G. Žukovo nuopelnus ir radikaliai pakeisti daugelio metų formuotą nuomonę. Tad, siekiant objektyvumo, būtina reziumuotai pateikti V. Suvorovo pateikiamą G. Žukovo portretą.2.1. Vadovavimo stilius ir įgūdžiai
V. Suvorovas Žukovo vadovavimo stilių apibūdina kaip žiauriausią ir nuožmiausią pavyzdį. Sako: „jo žiaurumas jau lenda per visus plyšius ir peržengia visas ribas“ . Tokį teiginį iliustruoja faktai, kad Žukovo apsilankymas karinėse apygardose ir laivynuose buvo griausmingi ir kėlė baimę visiems ten tarnaujantiems. Kitaip sakant G. Žukovas „pastatydavo ant blakstienų“ visus, pas kuriuos atvykdavo. Tiksliau vien mintis, kad Žukovas atvyksta, sukeldavo baimę. Akivaizdu, kad Žukovo autoritetas buvo paremtas baime ir nuolankumu.
Žukovas po II pasaulinio karo tapęs SSRS gynybos ministru vykdė reformas- per 10 dienų atleido 273 karininkus- generolus ir admirolus. Toks elgesys rodo vado siekį sukurti jam reikalingą komandą, kurioje nebūtų priešiškai nusiteikusių ir nepalankių asmenų. Be to taip buvo parodoma visiems, kad su nelojaliais bus „susidorojama“. Čia galima kelti retorinį klausimą, ar Žukovo vadovavimo stilių reiktų pavadinti autoritariniu, nes autokratinis šiuo atveju yra per „švelnus“ pavadinimas. Tad po II pasaulinio karo G. Žukovas vadovavo diktatoriškai.
Be kitą ko, Žukovas jam lojalius ir jo įsakymus nepriekaištingai vykdančius asmenis apdovanodavo valstybiniais apdovanojimais ir visokiais būdais paskatindavo. Jam patiko ir tiko tokie pavaldiniai (generolai), kurie nekeldavo probleminių klausimų ir be atodairos viską vykdė, nepateikdami savo asmeninės nuomonės.
G. Žukovas kaltinamas rodęs blogą pavyzdį savo pavaldiniams, o iš jų reikalavęs elgtis nepriekaištingai. Tokius kaltinimus reiktų paanalizuoti per jo asmenines savybes (tiksliau- silpnybes).3.2. Asmeninės savybės ir vertybės
Kad „Žukovo charakteris buvo plieninis, o valia nepalaužiama“ , tuo neabejoja niekas, net V. Suvorovas. Tačiau kaip ir kiekvienas žmogus, G. Žukovas taip pat turėjo ir asmenybės silpnybių ir tam tikras neigiamas vertybes.
Silpnybės. G. Žukovo pagrindine silpnybe laikomas pinigų troškimas. Todėl G. Žukovas laikomas II pasaulinio karo marodieriumi, kuris negalėjo susitvarkyti su kariuomenės plėšikavimu užimtoje Vokietijoje. Pats Žukovas negalėjo atsispirti galimybe pralobti: „paveikslus jis vokdavo ištisomis galerijomis, baldus- ešalonais, vertingas knygas- bibliotekomis, brangakmenius- kilogramais.“ Tad G. Žukovas kaltinamas tuo, jog tempė viską į save ir sustoti nebegalėjo, kitaip sakant šis lyderis buvo užvaldytas godulio.
Kita silpnybė, menkinanti G. Žukovo asmenybę, yra piktnaudžiavimas alkoholiu. Sakoma, kad Žukovas, auklėdamas padalinių vadus, savo kalbas baigdavo grėsmingais įspėjimais: „Štai mesiu gerti, prisikasiu prie jūsų!“. Galbūt tai tik juokavimas, tačiau apie G. Žukovo potraukį girtuokliauti V. Suvorovas pateikė daug faktų, kuriuos aprašyti reiktų atskiro referato.
Antivertybės. Reiktų pažymėti, kad G. Žukovas buvo nelankstus ir tik save laikė neklystančiu ir teisingai mąstančiu. Tą įrodo Žukovo nuolatiniai konfliktai su kitais SSRS generolais, kurie būdami keli prieštaravo Žukovo sumanymams, bet Žukovo politinė padėtis lėmė jo pergales ginčuose (ji labai palankiai vertino komunistų partijos Centrinis komitetas ir visą aukščiausia valdžia).
Žukovo asmenybei būdingas egocentriškumas ir savanaudiškumas, bei neprisiėmimas atsakomybės dėl nesėkmės. Jis pergales prisiimdavo sau kaip natūralų dalyką, o pralaimėjimus ignoravo. Tiksliau pralaimėtų mūšių priežastis Žukovas priskirdavo žemesniems vadams. Pavyzdžiui , po grandioziškai pralaimėtų Dubno rajone tankų kautynių, Žukovas apkaltino komisarą N. Vašuginą pralaimėjus ir morališkai jį spaudė, to pasėkoje N. Vašuginas nusišovė. Nors iš tiesų pats Žukovas planavo kautynes ir joms vadovavo.Išvados
Tarybų Sąjungoje Žukovas laikomas didžiu Suvorovo mokyklos karvedžiu. Netgi teigiama, kad Žukovo kultas tampo visos Sovietinės propagandos ašimi. Žmonėms jis atrodė „savas“ – toks kaip milijonas kitų, darbininkų ir valstiečių vaikų, kuris pradėjo nuo eilinio ir tapo Tarybų Sąjungos maršalu.
G. Žukovo vadovavimo stilių galima laikyti autokratiniu, tačiau dėl radikalių reformų ir veiksmų, bei nenuolaidaus ir į derybas nelinkstančio būdo, Žukovas vadinamas diktatoriumi. Bet žinant visos SSRS valdymo sistemos principus, galima sakyti, kad toks vadovavimo stilius buvo tinkamiausias.
Asmeninėmis savybėmis Žukovas išsiskyrė iš generolų tarpo savo plieniniu charakteriu ir nepalaužiama valia. Lemiamais momentais ir kritiškose situacijose Žukovas išlikdavo šaltakraujiškas ir nesutrikęs. Tokiais momentais jis būdavo dar veiklesnis, ryžtingesnis ir dar labiau susikaupęs.
Tačiau turėjo silpnybes: piktnaudžiavo alkoholiu ir buvo materialistiškai godus. Tačiau pavaldiniams išlikdavo reiklus ir nenuolaidus.
Kitas labai svarbus aspektas yra tai, kad Žukovas tikėjo tuo ką daro- jis turėjo itin stiprų ideologinį jausmą. Tai didelė lyderio jėga.Literatūros sąrašas
1. Butkus F.S., Organizacijos ir vadyba. V.: Alma littera, 1996 m.
2. Suvorovas V., Pergalės šešėlis, pirmoji knyga, V.: Mintis, 2005 m.
3. Žukovas G., Atsiminimai ir apmąstymai 1, V.: Mintis, 1983 m.

Leave a Comment