Turinys
Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………….3Korupcijos samprata…………………………………………………………………………………………………..4Priemonės kovoje su korupcija…………………………………………………………………………………….5Korupcijos prevencija…………………………………………………………………………………………………7Nacionalinė kovos su korupcija programa…………………………………………………………………….8Išvados…………………………………………………………………………………………………………………….13Naudota literatūra……………………………………………………………………………………………………..14ĮvadasKorupcija suprantama kaip socialinis reiškinys, kurį nulemia įvairios institucinės, socialinės, teisinės, ekonominės, finansinės ir kitokios prielaidos. Šios prielaidos nuolat kinta, ir valstybė į tai turi reaguoti kurdama lankstų teisinį kovos su korupcija pagrindą. Tokio teisinio kovos su korupcija pagrindo formavimas ir tobulinimas, institucinės bazės įtvirtinimas ir bendradarbiavimas su užsienio valstybėmis pastaraisiais metais buvo Lietuvos dėmesio centre. 2000 m. gegužės mėn., atsižvelgiant į Europos Tarybos kovos su korupciją patirtį ir rekomendaciją, Specialiųjų tyrimų tarnyba buvo perorganizuota į nepriklausomą instituciją, dirbančią savarankiškai ir atskaitingą Respublikos Prezidentui ir Seimui. Tai buvo žymus žingsnis į priekį įgyvendinant antikorupcinę politiką, kuria siekiama sustiprinti kovą su korupcija ir pagerinti jos kontrolę vykdančių valstybės institucijų funkcionavimą bei koordinavimą. Kadangi korupcija veržiasi į daugelį socialinio gyvenimo sričių, jos pasireiškimo ir teisinio vertinimo mastai labai platūs – nuo nusižengimo tarnybinei etikai iki įstatymo pažeidimo, nuo individualių nusikaltimų iki organizuoto nusikalstamumo.Lietuvai, kaip ir kitoms šalims, siekiančioms sukurti demokratinę ir atvirą visuomenę ir išsaugoti savo valstybingumo pamatus, svarbu pažaboti korupciją ir sunaikinti šio negatyvaus reiškinio priežastis bei sąlygas. Tuo tikslu Lietuvoje sukurta ir nuolat tobulinama gana veiksminga bazė kovai su korupcija. Šiuo metu rengiama Nacionalinė antikorupcinė strategija, kurioje bus numatoma kovos su korupcija politika, strategija ir įgyvendinimo priemonės. Kovos su korupcija patirtis rodo, kad kovojant vien su korupcijos apraiškomis neįmanoma pasiekti gerų rezultatų. Policija, Saugumo departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba gali tik pagauti korumpuotuosius už rankos ir juos nubausti. Deja, tai nepanaikina pagrindinių korupcijos priežasčių. Kovojant su korupcija, reikia naikinti jos priežastis. Korumpuotoje valstybėje visos laisvės skirtos tik “saviems”, o visi kiti yra įkinkomi vežti draudimų ir apribojimų naštą. Korumpuota valdžia stabdo bet kokias reformas, naudingas visiems piliečiams, nes ji pati tarnauja tik siauram “savų” žmonių ratui. Dėl šios priežasties sėjamas nepasitikėjimas valdžia ir griaunami politinio stabilumo pagrindai. Korupcijos samprata
Korupcijos sąvoka skiriasi įvairiose Europos šalyse, bet dažniausiai ji apibrėžiama kaip piktnaudžiavimas tarnybinėmis pareigomis, siekiant gauti naudos. Dažniausiai tokiuose nusikaltimuose dalyvauja valstybės pareigūnas, politikas ar kitas asmuo, kuriam suteikti valstybės valdžios įgaliojimai ir kuris siekia materialinės ar kitos naudos sau ar kitam asmeniui, pažeisdamas valstybės interesus. Tarptautinių žodžių žodynas korupciją apibrėžia kaip „pareigybinių teisių panaudojimą pasipelnymo tikslais, pareigūno ar politinio veikėjo papirkimą“. Dažniausiai pasitaikančios korupcijos formos yra kyšininkavimas, piktnaudžiavimas tarnyba, įtaka, protekcionizmas, nepotizmas, mokesčių vengimas, sukčiavimas. Tradiciškai skirstoma į “didžiąją korupciją” – prekyba įstatymais, teismų sprendimais bei valstybiniais užsakymais – bei “mažąją korupciją” – policininko ar mediko papirkimas, dovanėlė dėstytojui už geresnį pažymį. Svarbiausia yra tai, kad tarnybine padėtimi ar politine valdžia galima pasinaudoti pasipelnymo tikslais tik tuomet, kai tokia padėtis yra ir kai toji padėtis leidžia nustatyti žaidimo taisykles kitiems, spręsti, teisti, skirstyti. Būtent valstybinės valdžios pareigūnų naudojimasis tarnybine padėtimi ir vadinamas korupcija. Korupcija gali atsirasti tik ten, kur yra valdžia, jos mastai priklauso nuo valdžios funkcijų platumo, nuo jai suteiktų įgaliojimų. Korupcija – valdžios ir jos veiklos produktas. Dar labai dažnai prie korupciją įtakojančių veiksnių priskiriama urbanizacija, piliečių išsilavinimas, partinė konkurencija, piliečių aktyvumas rinkimuose, politinės sistemos pobūdis, biurokratijos aparato dydis ir papirkinėjimo mastas .Korupcija kelia grėsmę žmonių saugumui ir teisėms. Korumpuoti pareigūnai palieka likimo valiai jiems pavestą prižiūrėti veiklą ir neužkerta kelio nelaimei. Yra be galo daug korupcinės veiklos padarinių valstybei: korupcija iškreipia rinkos mechanizmus ir sukuria nelygias sąlygas verslui, sumažėja įplaukos į valstybės biudžetą, šalis pritraukia mažiau užsienio investicijų, skurdinama visuomene, griaunamas pasitikėjimas valstybe. Dauguma žmonių įsitikinę, jog korupcija yra įgimta valdžios institucijų yda, kuri nepriklauso nuo jų valios ir kontrolės. Iš esmės korupcijos priežastis yra viena – ne privataus, o viešojo administravimo sferoje sprendžiama daug piliečiams bei verslui aktualių klausimų. Lietuvoje jau tapo įprasta, kad bet kurį, bent kiek reikšmingesnį politinį sprendimą tiesiog privalo lydėti triukšmingų skandalų ir įtarinėjimų korupcija efektas. Tačiau pastaruoju metu plačiai pagarsintos Pasaulio banko ir tarptautinių organizacijų, tiriančių korupciją, ekspertų išvados apie tai, kad Lietuvoje paprastą kyšininkavimą jau seniai pakeitė žymiai sudėtingesnės ir sunkiau tiriamos piktnaudžiavimo valstybine galia ir kitos politinės korupcijos formos. Toks platus ir gilus politinės korupcijos, beje, dažnai vadinamos juodąja, išplitimas yra rimtas simptomas, rodantis, kad mūsų valstybės valdyme yra kažkas sutrikę.Vietoje valstybės valdymo sistemos, kuri remtųsi demokratijos principais, atsiranda ydinga savitarpio paslaugų struktūra, iš kurios turi naudos turtingiausi ir politiškai galingiausi, savo ruožtu tokiais ir tapę, pasinaudoję jiems suteikta valstybine valdžia vien asmeniniam pralobimui. Politinę korupciją Lietuvoje jau galime įvardyti kaip sunkią ir įsisenėjusią valdžios negalią .Priemonės kovoje su korupcijaJau pati mūsų politinė/administracinė sistema yra palanki terpė korupcijai dėl šių priežasčių:1. Nėra kontrolės mechanizmo, paremto privačios nuosavybės santykiais2. Diskrecija suteikta teisės aktais3. Nėra vienos ir apibrėžtos valstybės institucijų naudojamos informacijos valdymo sistemos, kuri leistų išvengti dažno rinkos subjektų kontakto su pareigūnais4. Paslaugos gavėjas paprastai neturi alternatyvos reikiamą paslaugą gauti kitoje institucijoje ar rinkoje. Visuomenei vis dar bandoma primesti nuomonę, kad kovoti su korupcija galima tik tokiais būdais, kaip politikos lyderių įsipareigojimai, valdžios atvirumas. Prie jų pridėjus bausmių griežtinimą, pareigūnų algų didinimą, verslininkų auklėjimą – gauname “klasikines” kovos su korupcija priemones. Šie būdai taikomi daugelyje kraštų, tačiau nė vienas iš jų kol kas negali pasigirti įveikęs korupciją. “Klasikinės” priemonės nėra efektyvesnės už valdžios įgaliojimų sumažinimą,kadangi palikdami valdžiai teisę kištis, spręsti, skirstyti, užsikrauname sunkią korupcijos naštą. O be to politikai patys labai dažnai įsivelia į korupcijos žabangus ir taip kaip jau minėjau kuria politinės korupcijos tinklą, kuris yra kur kas pavojingesnis ir sudėtingesnis . Ši korupcija kaskart vis įgauna platesnė sąvoką ir apima tokias sritis kaip finansavimas rinkiminių kompanijų metu, partijų konkurencinė veikla, netik piniginio kyšio gavimas, bet ir tam tikrų susitarimų įgyvendinimas tarp privačių ir politinio rango asmenų įstatyminiais klausimais, rinkiminių kampanijų metu rinkėjų papirkinėjimas pažadais. Tad su tokia korupcijos forma darosi vis sunkiau kovoti ir stabdyti jos paplitimą Lietuvoje ir ne tik joje. Aišku, kitos valstybės taip apie ją viešai nekalba kaip mes, nors jų padėtis šioje problemoje tikrai nėra geresnė, tik užsienyje šiuo klausimu yra labiau nutylima, priešingai nei pas mus iškart keliamas skandalas . Pilietinį aljansą prieš korupciją sudarančios nevyriausybinės organizacijos ( Transparency international, Pilietinės visuomenės institutas, LLRI, Žmogaus teisių stebėjimo institutas) besitardamos tarpusavyje siūlo pilietinei visuomenei ir valdžiai savo įžvalgas, kaip pažaboti korupciją Lietuvoje. Raginama dėmesį sutelkti į tris antikorupcinės veiklos prioritetus:1. Pirma, reikia užtikrinti valdžios institucijų veiklos skaidrumą ir išsamų visuomenės informavimą apie priimamus politinius bei administracinius sprendimus, nes stokodama informacijos šiandien visuomenė veiksmingai neatlieka demokratinės valdžios kontrolės funkcijos, o nekontroliuojama valdžia neišvengiamai korumpuojasi.2. Kitas prioritetas yra korupcijos pažabojimas teisėkuroje, nes ši korupcijos forma labiausiai skurdina visuomenę.3. Trečia, svarbu yra užtikrinti korupcijos tyrimų efektyvumą ir atsakomybės neišvengiamumą. Tam būtina stipri ir nepriklausoma Specialiųjų tyrimų tarnyba. Laikomasi nuomonės, kad elektroninė valdžia gali būti veiksminga priemonė, mažinanti prielaidas korupcijai, nes elektroniniu būdu teikiamos, o ypač visiškai automatizuotos viešosios paslaugos gali pašalinti svarbiausius veiksnius, sudarančius palankias sąlygas korupcijai. Rosseta Vingevičiūtė pranešime “Nuo valdymo reformos link efektyvios kovos su korupcija” teigia, jog kovoti su korupcija gali tik skaidriai ir viešai savo veiklą vykdanti žiniasklaida. Anot jos, atsakymas kaip kovoti su korupcija yra akivaizdus – mažinti valdžios galias, todėl ir žiniasklaidai reikėtų rašyti, rodyti ir kalbėti ne apie kyšį paėmusį valdininką, o apie tai, kodėl už jo paslaugas kažkas priverstas mokėti, kodėl valdžia turi tiek galių, kad be jos įsikišimo neįmanoma priimti daugybės anaiptol nevalstybinės svarbos sprendimų. Viešumas ir skaidrumas yra geriausi ginklai kovoje su korupcija, tačiau norint, kad žiniasklaida taptų deramu tokios kovos įrankiu, ji pati turi būti viešumo ir skaidrumo pavyzdys. Slaptumas yra visuotinai toleruotinas todėl, kad iš to naudos turi ir verslo subjektai, ir žiniasklaidos priemonės. Žiniasklaida negali… būti baudimo ar persekiojimo institucija, bet gali tapti priežiūros ir analizės centru. Ji galėtų įdiegti piliečiams pasitikėjimą savo jėgomis ir paskatinti juos netoleruoti korupcijos.Korupcijos prevencijaKaip jau minėjau šiuolaikiniame pasaulyje korupcijos problema tokia ryški, kad su ja susiduria vos ne kiekviena organizacija. Ir ji egzistuoja ne tik žemesniuose lygmenyse, bet apima ir aukštesniuosius, kur labai dažnai pažeidžiami etiniai reikalavimai ir taip trukdoma tinkamai atlikti visus darbo keliamus reikalavimus. Tokiu atveju labai greitai pakertama pati organizacijos veikla, netenkamas visuomeninis pasitikėjimas, iš ko seka ir bendradarbiavimo bei pagalbos praradimas. Todėl tapo labai populiaru kurti prevencinius korupcijos veiksmus. Be to kad būtų nustatyti įvairūs kontrolės mechanizmai, bei nustatyta asmeninė atsakomybė, kurie tik apima kovos su korupcija kelius. Labai svarbu pirmiausia skirti dėmesį korupcijos prevencijai, tik jos dėka vėliau galima išvengti tų kovos priemonių ieškojimo. Tobula prevencinė sistema leistų užkirsti kelią korupcijos plitimui. Korupcijos prevencija –tai tokia veiksmų seka, kuri skirta analizuoti korupcines sistemas, bet ne pavienius korumpuotus asmenis. Išskiriami net trys prevenciniai korupcijos požiūriai : asmeninis, institucinis ir sisteminis. Pirmuoju atveju teigiama,kad korupcija yra neatsiejama su asmeninėmis žmonių savybėmis. Iš to sąlyginai išplaukia, kad korupciją įvairiuose lygmenyse sąlygoja juose dirbančių asmenų orientacija į privačius interesus, užuot kad būtų remtasi pilietiškumo sąvoka. Šiuo atžvilgiu būtų siūlytina izoliuoti neetiškai besielgiančius ir blogų asmeninių bei profesinių bruožų turinčius asmenis. Dažnai į korupciją įsitraukiama dėl kelių asmeninių priežasčių: įvairių situacinių spaudimų, nerūpestingos organizacijos vidinės kontrolės, asmeninio integralumo stokos. Tačiau asmenų izoliacijos labai dažnai gali nepakakti, kartais tenka tobulinti ir pačias organizacijas. Ir va čia jau prasideda institucinis lygmuo,kur siūloma šalinti esamus organizacijos bei įstatymų netobulumus ir defektus. Tuo tarpu sisteminis požiūris tvirtina, jog korupcija susiformuoja dėl daugelio sąvokų susiklosčius daugeliui spaudimų ar įtakų, todėl labai dažnai ir komplikuojasi išeities iš šios problemos ieškojimo procesas. Šiuo atveju reikalingas labai glaudus bendradarbiavimas su visuomenine sistema ir jos dalių išsamus analizavimas. Šis metodas yra geriausias sprendžiant korupcijos problemą, kadangi apžvelgia kur kas daugiau faktorių nei kiti nurodytieji,o ir į pačią korupciją leidžia pažvelgti kur kas įvairiapusiškesniu kampu. Dar viena kaip prevencinė priemonė galėtų būti ir visuomeninė nuomonė korupcijos klausimais. Teisinė sistema tuomet bus pajėgesnė įgyvendinti etinius standartus tiek administraciniame , tiek politiniame lygmenyje bei sukurti tokią sistemą, kuri įtvirtintų įstatymais apibrėžtą korumpuoto elgesio suvokimą ir numatytų su tokiu elgesiu kovos priemones. Sunku kovoti su korupcija, jei visuomenė nepritaria politikų priimtam korumpuoto elgesio apibrėžimui. Šiuo atveju reikėtų ieškoti kažkokių kitokių alternatyvų. Bet nenuginčijamu faktu tampa tai, kad įstatyminė bazė kartu su viešąja nuomone, gali sudaryti labai tvirtą sąjungą kovoje su korupcija. Lietuvoje iki pat šio amžiaus pradžios vis dar nebuvo atskiro įstatymo dėl korupcijos ir jos prevencijos, bet su šiuo reiškiniu jau buvo kovojama nuo 1995 metų (kuriamos komisijos kovoje su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu, vyriausybės priemonės kovoje su šiuo reiškiniu). Dar 1999 metais pasirodė LR vyriausybės nutarimas “ Dėl organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos prevencijos programos”,kur užakcentuotas nusikalstamumo sąryšis su korupcija, bei jų keliama grėsmė valdymo sistemai bei politiniam saugumui. Didelis dėmesys skirtas kovos priemonėm įvairiose srityse bei antikorupciniams veiksmams. Kiek vėliau pagaliau buvo priimta ir atskira nacionalinės kovos su korupcija programa, kuri jau tiksliau apibrėžė veiksmus kovoje su korupcija. Bet vėlgi galima pasakyti, kad visuomenės ir politikų suinteresuotumas spręsti šią problema yra kol kas per menkas, o tai apsunkina STT darbą sėkmingai kovojant su šia pr…oblema.Nacionalinė kovos su korupcija programaVadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatomis, padedant šalies ir užsienio ekspertams 2000 metais STT buvo parengtas Lietuvos Respublikos nacionalinės kovos su korupcija programos projektas. 2002 m. sausio 17 d. programą nutarimu patvirtino Lietuvos Respublikos Seimas. Pagrindinė programos priemonių įgyvendinimo koordinatorė – Specialiųjų tyrimų tarnyba, kuri yra nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios institucija, atskaitinga tik LR Prezidentui ir LR Seimui. Jos tikslas – kovoti su korupcija, organizuotu nusikalstamumu ir nusikaltimais valstybės tarnybai. Kovoje su korupcija ji tiria korupcines ir su ja susijusias nusikalstamas veikas, prevencinių priemonių ir būdų sistemos sukūrimą, atlieka operatyvinę veiklą ir kontrolę, ikiteisminį tyrimą, antikorupcinį švietimą ir t.tNacionalinės kovos su korupcija programos tikslas – sumažinti korupciją Lietuvoje, siekti, kad ji kuo mažiau trukdytų plėtoti ekonomiką, demokratiją ir stiprinti nacionalinį saugumą. Šios programos įgyvendinimas numatytas 2002-2007 metais. Ši programa vienija visų institucijų pastangas plėtoti antikorupcinę veiklą įgyvendinant Lietuvos Respublikos įstatymus, ratifikuotas tarptautines konvencijas ir sutartis, susijusias su korupcijos prevencija. Sėkmingai kovoti su korupcijos apraiškomis galima tik tada, kai ilgalaikė programa pagrįsta pasaulyje visuotinai pripažįstamais elementais: prevencija, teisės pažeidimų tyrimu, visuomenės švietimu ir jos parama. Nacionalinėje kovos su korupcija programoje apibrėžtos – Korupcijos prielaidos, lygis ir paplitimas, korupcijos pasekmės, antikorupcinės teisinės bazės plėtra, kovos su korupcija uždaviniai, korupcijos samprata, prevencija, pačios programos įgyvendinimas. Nustatytas korupcinių teisės pažeidimų tyrimo kryptys, eiga, atlikimas, antikorupcinio švietimo įgyvendinimas ir visuomenės įtraukimas į antikorupcinę veiklą.Pagrindiniai atnaujintos Nacionalinės kovos su korupcija programos aspektai:• Parengti „vieno langelio“ funkcionavimo nuostatus, jo įgyvendinimo tvarką ir siekti, kad šis principas būtų įgyvendinamas visose viešąsias paslaugas teikiančiose institucijose. • Parengti viešojo administravimo funkcijų delegavimo nevalstybinėms įstaigoms tvarką.• Patobulinti Tarnautojų elgesio kodekso projektą, siekiant užtikrinti griežtą teisinę atsakomybę už elgesio standartų pažeidimus ir sukurti efektyvią infrastruktūros ir monitoringo sistemą. • Išanalizuoti esamus trūkumus reglamentuojant lobistinę veiklą bei parengti naują Lobistinės veiklos įstatymą.• Ratifikuoti Jungtinių Tautų organizacijos konvenciją “Dėl korupcijos”• Užtikrinti korupcijos lygmens sociologinių tyrimų atlikimą kasmet.• Parengti Baudžiamojo kodekso pakeitimus dėl asmenų, padedančių atskleisti nusikalstamas korupcinio pobūdžio veikas, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. • Parengti asmens disponuojamo turto ir jo piniginių išlaidų atitikimo gautoms pajamoms nustatymo tvarkos projektą. • Užtikrinti privalomus valstybės tarnautojų antikorupcinius ir profesinės etikos mokymus. Visa tai tėra kova su pasekmėmis. Išvengti situacijos, kai vieni nori “duoti”, o kiti nori “imti”, yra kur kas sudėtingiau. Sukeliamos pasekmės sąlyginai suskirstytos į 4 grupes: ekonominės, socialinės – politinės, valstybinio valdymo ir tarptautinių santykių. Ypatingas dėmesys programoje skiriamas teisės aktų, kurie realiai užtikrintų kovą su korupcija, kūrimui. Priimta daug teisės aktų, priskirtinų antikorupciniams: įstatymai, nustatantys teisinę atsakomybę už korupcines veikas (Baudžiamasis kodeksas, Administracinių teisės pažeidimų kodeksas ir Civilinis kodeksas), kiti įstatymai (Gyventojų turto ir pajamų deklaravimo, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje, Viešųjų pirkimų, Viešojo administravimo, Valstybės tarnybos įstatymai ir kt.).Programoje nustatyti svarbiausi kovos su korupcija uždaviniai: užtikrinti veiksmingą ir kryptingą ilgalaikę kovą su korupcij…a, veiksmingą numatytų priemonių įgyvendinimą ir būtiną jų finansavimą; užtikrinti, kad būtų veiksmingai nustatomi įtariami korupciniais teisės pažeidimais asmenys ir įgyvendinamas neišvengiamos teisės pažeidėjų teisinės atsakomybės principas; nustatyti labiausiai korupcijos paveiktas sritis ir sąlygas jai atsirasti bei plisti; skatinti nepakantumą korupcijos apraiškoms; užtikrinti korupcijos prevencijos priemonių taikymo ir korupcinių teisės pažeidimų tyrimo didesnį veiksmingumą; Korupcijos prevencijos tikslas – užkirsti kelią korupcijos atsiradimui ir plėtrai – pašalinti teisės aktų, valstybės valdžios institucijų veiksmų, procedūrų, kitų sričių spragas, dėl kurių gali atsirasti sąlygos korupcijai. Nacionalinėje kovos su korupcija programoje numatyta politinės ir administracinės korupcijos ribojimo ir prevencijos nuostatos. Nemažiau svarbus veiksnys kovoje su korupcija yra žiniasklaidos ir pačios visuomenės vaidmuo. Todėl numatytas visuomenės ir žiniasklaidos antikorupcinis švietimas – supažindinti gyventojus su korupcijos keliamu pavojumi, skatinti juos nesitaikstyti su korupcija, aktyviai su ja kovoti. Į korupcinių teisės pažeidimų tyrimą turi būti įtraukiama ir visuomenė. Korupcinių teisės pažeidimų tyrimo tikslas – užtikrinti, kad korupcinio pobūdžio teisės pažeidimai viešajame ir privačiame sektoriuose būtų ištirti kuo geriau, o kalti asmenys neišvengtų atsakomybės. Korupcija – integralus socialinis reiškinys, taigi tam tikras kovos su ja rezultatyvumas nustatomas vadovaujantis kiekybės ir kokybės rodikliais: korupcijos prevencijos, teisės pažeidimų tyrimo, visuomenės švietimo ir paramos.Nacionalinės kovos su korupcija programa pagaliau įžiebė viltį, kad politinė korupcija bus griežtai suriesta į ožio ragą. Ne paslaptis, kad šios tarnybos analitikai pasinaudojo vadinamojo Honkongo modelio patirtimi. Šeštajame dešimtmetyje Honkonge korupcija taip pat buvo endeminė. Jos įsigalėjimą rodė buvęs populiarus posakis apie žmones, turinčius tokį pasirinkimą: „važiuoti autobusu” (aktyviai dalyvauti korupcijoje) arba „bėgti šalia autobuso” (būti pasyviais stebėtojais, nesikišančiais į korumpuotą sistemą). Tačiau 1974 metais politiškai veiklus ir ryžtingas Honkongo gubernatorius įsteigė nepriklausomą antikorupcinę komisiją, kurios veikla rėmėsi trimis „banginiais”: baudžiamosios atsakomybės griežtinimu, korupcijos prevencija ir visuomenės švietimu. Per kelis dešimtmečius nuoseklus šių antikorupcinių priemonių įgyvendinimas padėjo galutinai atsikratyti piktnaudžiavimu valdant valstybę . Tačiau vargu ar šis Honkongo modelis, atsiradęs ir įdiegtas visai skirtingomis istorinėmis, politinėmis sąlygomis, padės ir Lietuvoje sėkmingai kautis su juodosios korupcijos užkratu. Abejonės kyla ir dėl to, kad Nacionalinės kovos su korupcija programoje nė žodžiu neužsimenama apie pačią svarbiausią korupcijos gyvybingumo priežastį – privilegijų naikinimą. Būtent apie tai mums vieningai kalba žymiausi užsienio ekspertai, tyrinėjantys korupcijos reiškinius daugelyje pasaulio valstybių. Tad jei nomenklatūrinė biurokratija išsaugos savo išskirtines ir iki šiol rūpestingai puoselėjamas „šiltnamio” valdant valstybę pozicijas – visa skelbiama kova su korupcija Lietuvoje ir vėl liks tik popierinė. Dvigubi valstybės politikos ir moralės standartai šiuo metu yra pati didžiausia ir rimčiausia mūsų valstybės valdymo problema. Nors jau įsigalėjo nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija, tačiau atlyginimai aukščiausiems valstybės pareigūnams bei privilegijos (100, 200, 250 proc. priedai) ir vėl dalijami remiantis senutėliu, dar 1991 metais skubotai priimtu, Vyriausybės nutarimu „ Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo tvarkos apmokėjimo“. Tad svarbiausia išvada, nacionaliniu mastu kovojant su politine korupcija, būtų tokia: neįveikę privilegijų aukščiausiems valdžios pareigūnams dalijimo įpročių, patyliukais remiamų senais Vyriausybės nutarima…is ar įstatymais, o taip pat neįvykdę nuoseklios demokratinės specialistų darbo užmokesčio reformos, korupcijos nenugalėsime, nes pirmiausia reikia šalinti priežastis, o ne pasekmes. Patys politikai tai suvokė ir dar praeitais metais seime R.Palaičio iniciatyva buvo pradėti nagrinėti kovos su korupcija metodai. Buvo reikalaujama uždrausti kai kuriuos rinkiminius partijų finansavimo šaltinius, kurti su finansavimu susijusius kontrolės mechanizmus . Tuo tarpu Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pasiūlytos iniciatyvos kovoje su korupcija apėmė teisinės sistemos spragų „lopymą“. Buvo nurodytas finansavimo įstatymas, kuris turėtų būti pertvarkomas, bei lobizmo įstatymas, kuris turėtu būti tobulinamas, nes galiojantis nelabai pajėgus funkcionuoti, taip pat siekiama peržvelgti Baudžiamąjį kodeksą, aiškiau apibrėžiant atsakomybę, suklasifikuojant visus valstybinius pažeidimus ir nusikalstamas veikas, siaurinti pareigūnų imunitetą, nes tai labai dažnai trukdo tyrimui . Tačiau anaiptol kaip jau minėjau politikai nelabai linkę kažką keisti įstatyminėje bazėje ir kovoja su korupcija labiau linkę pripažinti tam tikrų deklaracijų pasirašymą. Taigi politinę korupcija ne taip lengva išspręsti juo labiau, kad politikai yra patenkinti tokia susidariusi palankia jiems padėtimi ir aišku suinteresuotumas su tuo kovoti dingsta- kam keisti jei man yra gerai.IšvadosKorupcija egzistuoja ir gilias demokratijos bei verslo tradicijas turinčiose šalyse. Bet nei viena išsivysčiusi valstybė nesugalvojo kaip apskaičiuoti korupcijos daromą žalą. Nuolatos griežtinami įstatymai, kuriamos naujos kovos su korupcija institucijos, didinamos baudos ir bausmės nesumažino nei faktų, nei gandų apie nuolatos į korupcijos skandalus įsipainiojančius politikus, pareigūnus, advokatus ir teisėjus. Čia priklauso nuo to kiek žmonės korupciją priima kaip duotybę, galinčią palengvinti kokių nors problemų sprendimą, kiek ryžtasi jai priešintis. Dėl to nenuostabu, kad didžioji daugumą tikisi “nusipirkti” problemos sprendimą, nei kovoti su sistema”. Visuotinai pripažįstama tik tai, kad korupcija egzistuos tol, kol bus neaiškios, nelogiškos taisyklės, kol svarbiausi sprendimai priklausys nuo biurokratų, tol klestės tie, kurie moka gyventi “drumstame vandenyje” ir ieškoti landų. Kad Lietuvoje taip ir yra, geriausiais iliustruoja Valstybės saugumo departamento ir Specialiųjų tyrimų tarnybos darbas, kurie nespėja susidoroti su visomis korupcijos apraiškomis ir gaunamais pranešimais. Pastaruoju metu kaip niekad aiškiai galima matyti, kaip valdžia išnaudoja savo galią ir diskreciją. Naudojimasis privilegijomis suvokiamas kaip savaime suprantamas dalykas. Korupcijai plėtotis palanki visa valstybinių įmonių sistema. Ją būtina suardyti – valstybė turi pasitraukti iš verslo, valstybinės įmonės turi būti privatizuotos. Visa tai reikalinga tam, kad būtų panaikintos korupcijos ištakos. Jei iš tikrųjų norima panaikinti korupciją, paprastas ir naudingas receptas turi atitikti pagrindinę sąlygą – mažinti valdžios įgaliojimus, privatizuoti valstybės funkcijas. Tik šios priemonės gali potencialiai sumažinti korupciją, nes panaikina korupcija skatinančius veiksnius.Paradoksu reikėtų laikyti tai, kad iš esmės tik pati valdžia gali kovoti su korupcija. Visuomenė gali tik padėti. Bet čia vėl išplaukia problema tame, kad labai dažnai pati korupcijos problema slypi pačioje politikoje. Kyla abejonė, ar tuomet bus tinkamai išspręsta ta problema, kur ji labai palankiai plėtojama.Deja, kadangi korupcija vis labiau įgauna tarptautinį mastą, jau nebepakanka taikyti tik grynai vidaus priemones. Čia reikalingas veiksmingas tarptautinis bendradarbiavimas. Korupcijos padariniai, kuriuos visuomenė vertina tik neigiamai, vis tik skatina ieškoti priemonių, nes rezultatai verti kovos.Naudota Literatūra:• Kaip pažaboti korupciją? Vilnius, Eugrimas 2005• Korupcijos sąvoka. Prieiga internetu: http://lt.wikipedia.org/wiki/Korupcija• Straipsnis “Korupcijos fenomenas”. Prieiga internetu: http://www.stt.lt/?lang=lt&menu_id=1• Pranešimas konferencijoje “Nuo valdymo reformos link efektyvios kovos su korupcija” Vilnius, 2001 m. birželio 20 d. Rosseta Vingevičiūtė, M-1 radijo stočių grupės žinių tarnybos vadovė • Lietuvos Respublikos Seimas, Nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Nacionalinės kovos su korupcija programos patvirtinimo“ 2002m. Sausio 17d.• Straipsnis „R.Palaitis: Seimas kovą su politine korupcija įsivaizduoja, kaip deklaracijų pasirašymą, o ne įstatymų taisymą”. Prieiga internetu: http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_d=60526&p_r=3347&p_k=1• J.Palidauskaitė “Viešojo administravimo etika”,KTU,Kaunas,2001.• Straipsnis “R.Palaitis: kova su politine korupcija negalima be juridinių asmenų paramos atsisakymo”. Prieiga internetu: http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_d=60178&p_r=3347&p_k=1• Straipsnis „Seimas ruošia ginklus kovai su politine korupcija”,2006/06/07. Prieiga internetu: http://www.londonozinios.com/a-news-2754• Lietuviškosios korupcijos metraštis. Prieiga internetu: http://www.lietuvoskelias.lt/index.php?id=92• Straipsnis. “ Pavojingiausia – politinė korupcija“. Prieiga internetu: http://www.straipsniai.lt/korupcija/puslapis/8731• Peter Eigen „Transparency international“ korupcijos tinklas“, Dialogo kultūros institutas,2006• R. Klitgaard,R. Maclean-abaroa, H.Lindsey Parris „Korumpuoti miestai“ Vilnius, Eugrima…s,2005