Menas yra maišto forma

816 0

Rašytojas Alberas Kamiu yra pasakęs, jog menas irgi yra maišto forma. Šis teiginys gali pasirodyti gan keistas, tačiau esu tikra, kad, truputį pamąstęs, kiekvienas sugalvotų nors vieną jį pagrindžiantį pavyzdį. Šiandien norėčiau jums keletą šių pavyzdžių patekti ir taip visam laikui nenuginčijamai įrodyti, jog šis rašytojas buvo visiškai teisus.

Pirmasis pavyzdys – menas, naudotas maištui istorijoje. Sovietų okupacijos metais Lietuvoje buvo įvesta itin griežta cenzūra – vladžios kritikuoti nebuvo galima net privačiuose pokalbiuose. Tačiau tai nesustabdė neigiamų pažiūrų okupantų atžvilgiu sklidimo. Jos plito peer įvairius literatūros kūrinius, paveiksliukus ir dainas – per meną. Rašytojai, naudodami slapyvardžius ar slėpdami valdžiai nepalankų turinį metaforose ir kūrinių potekstėse, juos visaip kritikavo, taip sužadindami lietuvių nepasitenkinimą priespauda ir skatindami juos stengtis išsilaisvinti iš geležinio SSRS jungo. Vincas Mykolaitis-Putinas, parašęs eilėraščių rinkinį “Rūsčios dienos”, pilną patriotinių temų, Kęstutis Genys, sukūręs poezijos rinkinių “Ugnies kryžius” ir “Neišduokim Lietuvos” turinį – tai tik keli iš daugybės sunkiu laikotarpiu pasipriešinti okupantams išdrįsusių kūrėjų. Net vieną svarbiausių naktų Lietuvos istorijoje – Susio 13-tąją, Sovietams kėsinantis užžimti Vilniaus seimą ir televizijos bokštą, susirinkę juos atremti žmonės savo dvasią palaikyti ir parodyti priešams, jog tiki laisvos Lietuvos idėja ir nėra pasiruošę jos paaukoti, stengėsi menu – dainuodami. Visur skambėjo įvairiausios patriotinės dainos, tokios, kaip pagal Maironio eilėraštį sukurta “L

Lietuva brangi” ar liaudies daina “Augo kieme klevelis”, suvienijusios tautą ir padėjusios ištverti tą siaubingą naktį. Tokio pobūdžio maištai vyko ne vien Lietvoje. Tik atsivertus istorijos vadovėlį, galima pamatyti daugybę įvairių valdžią pašiepiančių karikatūrų iš viso pasaulio. Dažnai pasitaiko ir socialinėms nuostatoms prieštaraujančių meno kūrinių, kurtų visias istorijos laikotarpiais. Kai kas netgi mano, jog norėjimas kam nors pasipriešinti gali kaip niekas kitas įkvėpti menininką kurti.

Antrasis argumentas – menas neretai maištauja net pats prieš save. Mano nuomone, ryškaiusias to pavyzdys yra kultūros epochų kaita. Peržvelkime literatūros epochas iš eilės. Antikos laikais tikėta, kad žmonės gali patys kontroliuoti savo lemtį, tačiau po jų atėjusiais Viduramžiais buvo manoma, jog kiekvieno likimas nustatytas iš anksto, nuo žmonių pasirinkimų nepriklauso. Taip pat tuo metu žmogus buvo beeveik žeminamas, laikomas tik Dievo įrankiu, o Renesansu žmogus aukštintas. Baroko literatūroje buvo labiau remiamasi jausmais, nei protu, o Klasicizme – atvirkščiai. Tačiau Romantizmo laikais nusivilta protu ir vėl aukštinti jausmai. Taip pat tuo metu buvo menkinama kasdienybė, o realistų ji buvo beveik aukštinama. Realizmo kūriniuose viskas buvo vaizduojama aiškiai, taip, kaip yra, o simbolizme priešingai – kiekviena detalė turėjo perkeltinę prasmę, istorijos buvo pasakojamos per simbolius. Impresinizmo literatūroje, kitaip nei simbolizme, dažniausiai niekas nebuvo apgaubiama “paslapties šydu”. Įvykiai aprašomi taip, kad ja

austumeisi, lyg pats ten būtum, o ne stebėtum veiksmą iš tolo. Postmodernizmo kūriniai yra tiesioginis maištas prieš nusistovėjusias literatūros normas. Istorijos, sukurtos šioje epochoje, dažnai baigiasi visiškai kitaip, nei tikiesi. Šiame sąraše galima nesunkiai pastebėti, jog kiekviena epocha smarkiai prieštarauja prieš ją buvusiai. Neretai jos pasaulį perteikdavo net visiškai priešingai. Šis dėsnis pasireiškia ir kitose meno formose, ne vien literatūroje. Mene nuolat maištaujama prieš tuo metu vyraujančią pasaulėžiūrą ir esamus kūrybos nuostatus. Dėl šios priežasties ir keitėsi meno epochos.

Moderniausias ir daugeliui gerai pažįstamas maišto menu pavyzdys yra gatvėse dažnai matomi piešiniai ant pastatų sienų ar tvorų – grafičiai. Jis nuo anksčiau pateiktųjų skiriasi tuo, jog ne visuomet aišku, prieš ką šių kūrinių autoriai maištauja. Daug kas šiuos “didžius dailininkus” įsivaizduoja kaip 15-17 metų paauglius, užsimaniusius palikti savo pėdsaką pasaulyje ar pajusti adrenalino antplūdį bei pasitenkinimą laužydami taisykles – Juk paaugliai dažnai stengiasi joms priešintis. Tačiau ne visi grafičių kūrėjai tai daro dėl šių menkų priežasčių. Pagal mano rastą informaciją, dauguma šio pobūdžio nusikaltimus vykdančių asmenų išties yra paaugliai, bet dažniausia jų priežastis nėra norėjimas pasipriešinti valdžiai. Piešimas ant sienų – pykčio išliejimo būdas. Kai jaunuoliai susiduria su problemomis gyvenime, ant kurių pyktį išlieti tiesiogiai nedrįsta, kai kurie stengiasi jį perteikti grafičiais. Taip jie gali vi

iešai išreikšti savo nepasitenkinimą pačiais įvairiausiais dalykais – maištauti prieš ką tik nori. Mūsų dienomis internetas suteikia panašią galimybę paviešinti savo nuomonę, tačiau ant sienos miesto centre užrašytą žinutę tikrai perskaitys daugiau žmonių, nei komentarą internetinėje svetainėje, kadangi jo išvengti bus beveik neįmanoma, o komentarą praleisti visiškai nesunku, ypač kai jis – vienas iš tūkstančių kitų tokių pat. Grafičiai turi galią patraukti dėmesį, o būtent to maištininkams ir reikia. Žinoma, kai kurie grafičius kuria dėl patiriamo socialinio spaudimo, raginami draugų. Kiti tiesiog nori parodyti savo meną pasauliui ir pasirenka ne itin protingą būdą tai padaryti, bet galiausiai dauguma jų yra maištininkai, naudojantys meną pasipriešinti juos skaudinantiems dalykams ar bent į juos atkreipti dėmesį.

Manau, atsižvelgiant į mano pateiktus pavyzdžius, galima drąsiai tvirtinti, kad Alberas Kamiu, sakydamas, jog menas irgi yra maišto forma, buvo visiškai teisus.

 

PLANAS

  1. Įžanga – pagrindinis teiginys (menas yra maišto forma).
  2. Menas buvo naudojamas maištui istorijoje.
    • Sovietų okupacijos metais menininkai skatino lietuvius sukilti.
    • Sausio 13d. dainuotos patriotinės dainos.
    • Istorijos vadovėliuose daug valdžią ir socialines nuostatas pašiepiančių karikatūrų.
  3. Menas maištauja pats prieš save.
    • Literatūros epochų kaita.
    • Kiekviena epocha prieštarauja prieš ją buvusiai.
  4. Grafičiai – maišto forma.
    • Grafičiai kuriami ne vien paauglių, norinčių pasipriešinti valdžiai ar spaudžiamų draugų. Jie kuriami kaip būdas išlieti pyktį.
    • Internetas suteikia panašią galimybę paviešinti nepasitenkinimą, bet grafičiai turi galią patraukti dėmesį, taigi yra ef
      fektyvesnis maištavimo būdas.
    • Dauguma grafičių kūrėjų yra maištininkai, norintys išreikšti nepasitenkinimą ar atkreipti kitų dėmesį į juos skaudinančius dalykus.
  5. Išvada, jog teiginys teisingas, ir pabaiga.

    Šaltiniai:

http://partizanai.org/index.php/i-laisve-1972-56-93/1858-ruscios-dienos
https://lt.wikipedia.org/wiki/Vincas_Mykolaitis-Putinas
https://www.youtube.com/watch?v=EiSDFl2sdX0
http://mokslai.lt/referatai/lietuviu-kalba/literaturos-sroves-ir-ju-bruozai.html
http://www.literatura.lt/gaires/literaturos-epochos/

http://www.cleanlink.com/cp/article/Graffiti-Psychology-Why-Vandals-Strike–1131
https://lt.wikipedia.org/wiki
Istorijos vadovėlis

Join the Conversation