Pasąmonės strereotipai…
Mūsų pasąmonė (ir visuotinė ir individuali) sudaryta taip, kad joje visuomet egzistuoja kokie – nors mitoliginiai veiksniai, arba tiesiog stereotipai. Be abejo, tai priklauso ne tik sekso sričiai: mitai, nemoksliniai veiksniai, netgi išankstiniai nusistatymai, visą tai, kas priklauso įsitikinimams, priimama natūraliai, be kritikos.
Pvz. tai, koks vyksta bendravimas su tais kurie serga AIDS: nežiūrint į tai, kad visuomenė informuota kokiais būdais galima užsikrėsti šia liga, visuomenės pasąmonėje vyrauja tvirtas įsitikinimas, kad tokie žmonės labai pavojingi ir su jais bendrauti negalima nes galima užsikrėsti. Įdomu tai, kad jei su žmogumi atvirai, ramiai pasikalbi šia tema, išaiškėja, kad jis žino, kokiu būdu tai galima užsikrėsti, kad pokalbių metu, rankos paspaudimu ir pan. AIDS nepersiduoda. O toks mitas vistiek glūdi pasąmonėje ir formuoja negatyvinę nuomonę apie elgesį su infekuotais AIDS.
Kodėl apie seksą sukurta tiek daug mitų? Todėl, kad seksas priklauso vienam iš svarbiausių veiksnių žmogaus gyvenime. Tai ne tik Froido nuomonė, taip mano ir daugelių psichologinių mokyklų atstovai, seksas priklauso didžiąjai gyvenimo vertybei. Beje, seksui priskiriamas ne tik fizinis kontaktas, suartėjimas, tai yra platesnė sąvoka, pradedant bandymais atkreipti dėmesį į save, priešingos lyties atstovų tarpe.
“Supervyras”, kas jis?…
Pradėkime nuo pagrindinių mitų, o konkrečiai apie supratimą “supervyras”.
Senovėje vyriškas seksualumas buvo siejamas su tam tikrais kultais, visų pirma, tai apvaisinimo kultas, jėgos kultas. Labai daug kultūrų vystymosi laikotarpiu praėjo falinio kulto periodą, kai gipertrofiniam vyriško organo atvaizdui lenkėsi kaip jėgos ir apvaisinimo simboliui. Dėka istorikų tyrinėjimams, etnografams, psichologams, buvo nustatyta, kad senovėje erekcija buvo laikoma ne tiek seksualinio pasiruošimo simboliu, kiek valdžios simboliu, dominavimu. Tai tęsiasi per daugelį amžių, priklauso tai mūsų daliai “Aš”, kuri yra instinktyvi.
Augant žmogus ieško pavyzdžių, į kuriuos turi lygiuotis (pvz. dauguma berniukų svajoja tapti tokiu kaip Švarcnegeris).
Paradoksas, bet tik dabar, visai neseniai, seksologai pradėjo pripažinti tą faktą, kad vyras sekso metu labiau nerimauja, nei moteris. Moteris potencialiai, nežiūrint į fiziologinius ypatumus, yra labiau pasiruošusi seksui. Kitas klausimas, ar jaus jinai teigiamas emocijas ir patirs gilius jausmus. Bet fiziologiškai ji visada pasiruošusi, ji neturi tokio organo, kuris nurodo pasiruošimą seksui. O vyriškas pasiruošimas seksui priklauso ne tik nuo geros savijautos: amžiaus, hormonų, organų, “geležinės” sveikatos ir t.t. Tai labai stipriai priklauso nuo psichikos: emocionalumo, pergyvenimų, partnerio elgesio, aplinkos ir daugelio kitų psichosocialinių faktorių. O norisi tikėti mitu, kad “tikras” vyras – tai toks “supervyras”, kuris visada pasiruošęs, visada gali, pas jį visada turi būti nuostabi, veržli erekcija.
Pavojingos mitų pasekmės…
Galima pasakyti: na ir tegu tas mitas egzistuoja, įvairiausių gi pamąstymų būna. Ne ! Yra mitų, kurių dėka atsiranda pacientų seksologams, urologams ir panašiems specialistams, pas kuriuos eina pasiguosti dėl seksualinių problemų.
Mitas apie “supervyrą”, labai pavojingas todėl, kad iš sveiko žmogaus gali padaryti jį ligoniu. Per žmonijos laikotarpį pasitaikė daug tokių atvejų. “…aš susipažinau su moterimi, bendravome, o kai pabandžiau labiau suartėti, ji pastebėjo, kad mano erekcija silpna, ir sukritikavo dėl to, per sekantį bandymą tai padaryti, erekcijos visai nebuvo…”.
Ir prasideda tai, kas vadinama psichogenine seksualine disfunkcija, t.y., pas vyrą iš tikrųjų atsiranda seksualinės problemos, bet jos atsirado būtent dėl tos priežasties, paminėtos aukščiau. Dėl ko taip nutinka? Dėl to, kad jis (gaila, bet ir jo partnerė), giliai įsitikinęs, kad erekcija turi būti veržli, stipri, greita ir kai tas neivyksta, jis paprasčiausiai jaučiasi nepilnaverčiu vyru.
Šitas mitas labai pavojingas dėl to, kad visų pirma gali nutraukti net ir labai stiprius santykius. Antra – žmogaus gyvenimas pastoviai emociškai sunkėja, darosi vis labiau įtemptas, ir neramus, nepasitikintys savimi vyrai didina ir didina gretas pacientų.
Dydis…
Antras mitas apie “supervyrą” – tai mitas apie įspūdingus lyties organų dydžius. Kaip jau buvo minėta, šie įsivaizdavimai susiję su senove, kurioje vyriškas organas buvo traktuojamas kaip visagalis kūrinys. Kad tam patvirtinti, galima prisiminti, kokius gestus rodo vienas kitam gatvėje nelabai kultūringi žmonės (trinktelėjimas vienos rankos per kitos rankos alkūnės sulenkimą) ir kai vienas kitą iš vis “pasiunčia”.
Be to, istorikai atrado įdomius dalykus, pilnumoj patvirtinančius šį teiginį. Tapyboje kuo labiau žinomesnis ir galingesnis buvo vaizduojamas vyras, tuo didesnis buvo vaizduojamas jo vyriškas organas. Tai glūdi giliai mūsų pasąmonėje – banalu ir grubu: kuo didesnis – tuo geresnis.
Amerikos seksologai Masteris ir Džonsonas pravedinėjo specialią seriją bandymų, jog suprastu: ar svarbu tai sekse, kad patenkintų moterį ar ne. Ir pasitvirtino tai, kad visiškai nesvarbu, jei kalba eina apie įprastą dydį. O įprastas dydis – tai taip pat kaip žmogaus ūgis: žmogus esantis 170 cm, žemesnis už žmogų esantį 175 cm, jie abu žemesni už žmogų esantį 180 cm, bet nei vienas iš jų nėra nei liliputas, nei milžinas.
Dauguma seksologų turėjo pacientų, kurie kompleksavo dėl tokių vaikiškai kvailų kompleksų, kaip: “mano šitas daikčiukas truputį mažesnis, nei pas tuos kuriuos matau kažkur kitur: pirtyse, nudistų pležuose…”.
Mitas apie vargšą Onaną…
Ir, pagaliau, trečias iš pagrindinių mitų, kuriuos mes peržiūrėsim, mitų rėmuose apie “supervyrą”, tai mitas apie masturbacijos žalą.
Rodos, pakankamai senai, prieš 20 – 30 metų, visoje populiarioje literatūroje buvo rašoma, kad paauglių mastrubacija ir masturbacija tuo laikotarpiu kai nėra lytinių santykių (pas nuteistuosius, tarnaujančius armijoje, dirbančius atokiose pasaulio vietose) yra visiškai normalus reiškinys.
Mitas apie tai, kad masturbacija draudžiama, keliauja iš senų laikų, kai šeimos iš tikrųjų buvo dievobaimingos, susietos sakraliniais saitais: masturbuodavosi (kaip ir mylėdavosi) atviruose laukuose, kad pagerinti vaisingumą. Bet tai buvo vienintelis leistinas masturbacijos būdas. Dėl to, Senąjame Testamente piemuo Onanas, kuris bereikalingai išeikvojo dieviškas “sėklas” (“…išpylė sėklas ant žemės”), buvo nuteistas kaip didžiausias nusidėjėlis.
Lyg jau ir įrodyta, šiai dienai, kad masturbacija: a) nekenksminga, b) jei ji būtų kenksminga, tai visi vyrai būtų nepilnavertiški, ligoniai, nes 95% vyrų žino kas toks yra anonizmas, ne vien tik iš nuogirdų. Bet kažkur giliai pasąmonėje, tai priimam kaip kažką labai pavojingo, kenksmingo, kas gali, jei ne dabar, tai ateity labai pakenkti.
Ateina vyriškis pas daktarą su kokia nors laikina seksualine problema: “…oi, žinote, ko gero tai nutiko dėlto, kad aš jaunystėje masturbavausi”. Giliai pasąmonėje jis įsitikinęs, kad ir ką jam sakytų specialistai, kad ir ką rašo knygose, dėl to, kad būdamas 15 – 17 metų masturbuodavosi, dabar jis turi dėl to “rimtų” problemų.
Visi šie mitai, esantys melagingais stereotipais, jungiasi į trigubą nevykusį komplektą apie taip vadinama “supervyrą”. Toks komplektas sveikus vyrus padaro ligoniais, ir šie mitai dažniausiai pasireiškia esant blogom gyvenimo sąlygom, kai žmogus papuola į stresines situacijas, kai pergyvena stiprius emocinius pergyvenimus ir pan.
