KVAPNUS RAKTAS Į MOTERS PASĄMONĘ
Ar pastebėjote, kiek daug moteriškuose žurnaluose pateikiama informacijos apie aromatus? Manęs nepaliauja nuoširdžiai stebinti kvepalų reklamų ar aprašų kūrėjų fantazija, kiekvieną savaitę pagimdanti vis naujų ir dažniausiai nepasikartojančių miniatūrų, žadančių unikalius pojūčius chemijos vartotojoms – kokia puiki erdvė Kūrėjo sugebėjimams pasireikšti! Kiek daug išgyvenimų gali patirti skaitytojos! Ir koks nuobodžiai pilkas turėtų būti jų gyvenimas, jei tik kvepalai sugeba jį praskaidrinti ar paversti moterį gundančia būtybe …
Bet mes, vyrai, ir tokios privilegijos neturime. Kvepalų kūrėjų požiūriu, mūsų gyvenimas ir taip yra pakankamai spalvingas, antra, mes turbūt esame pernelyg dideli stuobriai, kad būtume verti skambių ir gundančių pažadų persikelti į kitą erdvę kvepalų pagalba (kurgi ne, kai šiandieninė moteris turi vidutiniškai šešių rūšių kvepalus, kai vyrai – vos vieną?).
O juk iš visų mūsų turimų pojūčių, uoslė kai kuriais atvejais yra svarbesnė net už regėjimą. Nes, skirtingai nuo akių, mūsų nosis rodo tiesiausią kelią į prisiminimus. Kvapai gali priminti daug ką – nuotaikas, vaizdus, pirmąsias aistras. Pavyzdžiui, visada prisiminsite, kuo kvepėjo senelių troba ar ligoninė, kur gulėjote su sulaužyta koja. Užeikite į savo buvusį vaikų darželį ar senąją mokyklą, užuoskite karbolį – ir, štai – Jūs vėl tas dešimtmetis rašaluotais pirštais. Užeikite į buvusį studijų laikų bendrabutį – pajuskite neišsivadėjusių cigarečių dūmų, neplautų kojų ir aliejaus tvaiką – ir jie pažadins atsiminimus apie nerangų seksą ant spyruoklinės lovos. Žodžiai ar nuotraukos negali konkuruoti su tokio tipo prisiminimais.
Ir, beje, jei jau prakalbome apie seksą, retas suabejos faktu, jog kvapas yra raktas į lytinę aistrą. Nepaisant mūsų mandagių užstalės manierų ir puikiai suderintų marškinių su kaklaraiščio spalva, savo prigimtimi mes vis dar tebesame gyvuliai. Mes minime „apsiuostymą“, kalbėdami apie naujas situacijas, žmones, daiktus ir vietas. Mes atstumiame potencialius lytinius partnerius, nes jie nekvepia taip, kaip reikia. Mus gali sujaudinti trumpas sijonas, krūtinė, dailios kojos ar kiti vaizdiniai stimuliatoriai, tačiau labiausiai mus prikausto kvapas. Netgi kalbant apie vietoves – Amerika kvepia vienaip, Azija kvepia kitaip (sakoma, kad Šveicarijoje duonkepiai prie savo barduotuvių barsto šaligatvius cinamonu, kad jo kvapu suviliotų pirkėjus užeiti į vidų). Naujas automobilis kvepia vienaip, senas – kitaip. Galime sugaišti daug laiko diskutuodami apie mūsų instinktus, potyrius ir žinias, tačiau kažkur širdies gilumoje, kaip šunys, vis tiek žinome, kad kvapas – tai svarbiausia…
Ir jeigu mes tai žinome, jei pasąmonėje suvokiame, kad aromatas, kurį skleidžiame, daug pasako apie mus pačius, kodėl dedame tiek mažai pastangų, kad jį pagerinti?
KVAPO ESMĖ
Vyrai naudoja kvepalus jau keletą tūkstančių metų – senovės egiptiečiai kvapniaisiais aliejais tepdavo ne vien savo mumijas, pasiturintieji jais išsitepliodavo ir guldami į lovą su gyva mylimąja. Kai kuriais tarpsniais vyriški kvepalai galėjo būti ir maištininko ženklas – jie buvo uždrausti ankstyvaisiais krikščionybės laikais. XVII amžiuje odekolonu vyrai šlakstydavo ne vien savo baldus, pirštines ar vėduokles. Odekolonu buvo skalaujama ir burna, odekolone buvo maudomasi, galų gale, odekolonas buvo vienintelė priemonė „permušti“ savaitėmis neprausto džentelmeno kūno kvapą.
Vyriškų kvepalų industrija suklestėjo tik XX amžiaus pabaigoje – praėjui lygiai šimtui metų nuo sintetinių ingredientų išradimo. Pastaruosius keletą metų vyrų kūno priežiūros priemonių rinka kasmet išauga dvigubai, galbūt dėl sumanios rinkodaros ir visagalės reklamos (tokie vaikinai, kaip Tomas Cruise per metus išleidžia 10 tūkstančių dolerių vien veido odos priežiūros kremams), ir tai atrodo gana keistai, žinant, kad vyrai yra ištikimesni savo pasirinktoms kvepalų rūšims, nei moterys.
Taip, nuėjo į nebūtį tos dienos, kai vyrai teturėjo odekolonus „Saša“ ir „Šipr“. Tačiau pripažinkite, mes išties esame gana abejingi kvepalams. Mes vis dar tikimės gauti jų dovanų iš savo merginų ar tetų, o nemokamas mėginėlis, gautas per naujo prekybos centro atidarymą – tiesiog eilinė priemonė pratempti dar keletą savaičių. Ir jei einame pirkti kvepalų, tai lengvai leidžiamės sugundomi skambių prekinių ženklų ar gražių merginių siūlančių, kažką naujo ir brangaus gundančiai atrodančiame buteliuke. Arba randame tai, kas patinka, ir šlakstomės tuo ištisus dešimtmečius…
Tačiau kas žino, kaip turėtų kvepėti tikras vyras? Stipriai ar švelniai? Ar išvis egzistuoja tokia sąvoka, kaip „vyriškas kvapas“. Sprendžiant iš tokio pasakymo „jis dvokia ožiu“, kaip kartais leidžia sau apie mus išsireikšti moterys, turbūt egzistuoja. Savo laiku vyravo įsitikinimas, kad žydai atpažįsta vienas kitą iš kvapo („mat, jie valgo specialų česnaką“, – teigė man vienas turbūt antisemitas), kadaise buvo teigiama, kad pagal kvapą vienas kitą pažįsta ir homoseksualistai.
Darbo žmogumi? Ar taip, kaip tai tikro vyro kvapą suvokia Giorgio Armanis, Ralphas Laurenas ar Calvinas Kleinas, kitais žodžiais, taip, kaip jie? Anot jų, pirkite kvepalus ir tapsite graikų dievu, „Formula One“ bolido vairuotoju, alpinistu ar jachtsmenu… Savo laiku mes visi jais jau buvome, bet, pripažinkite, neilgam. Kai mes tikėjome reklamomis, iš jų užuominų apie prabangų gyvenimą žinojome, kad tikras vyras turėtų kvepėti saulėlydžiu, okeanu, velniu ar buržujumi.
O dabar žinome, kad kvepalai viso labo yra tik rinkodara. Reklamos dėka vyrai šiais laikais yra priversti rūpintis savo identitetu ir seksualumu, ir nuolat sau įrodinėti, jog yra tikri vyrai. Todėl rinkoje ir egzistuoja plaukų dažai vyrams ar kvepalai vyrams. Nors, gerai pagalvojus, tikrovėje nėra jokios prasmės egzistuoti tokiems fenomenams, skirtiems vienai lyčiai, pavyzdžiui, moteriškoms cigaretėms. Sakoma, kad moterų veido oda yra kitokia, nei vyrų, todėl ir kremai jų veidui yra skirtingi nuo mūsų, tačiau daug moterų naudoja kremus, kurie yra skirti naujagimiams, kurie savo ruožtu irgi yra skirtingi. Lyties išryškinimas kosmetikoje – tai rinkodara. Mūsų organizmai nėra tokie jau ir nevienodi. Žinoma, mes, vyrai nenaudojame priemonių makiažui nusivalyti, o moterys neskuta barzdų, tačiau mūsų kvapai iš esmės yra vienodi.
Nėra tokio kvapo, kaip vyriškas ar moteriškas, kaip nėra ir vyriškų ar moteriškų plaukų dažų. Visa esmė – asmenybėje.
Straipsnis spausdintas žurnale “Verslo klasė”.
Giedrius Drukteinis
Rytojaus mūsų straipsnyje galėsite sužinoti daugiau apie tai, kaip pasinaudoti kvapu, kokius kvepalus pasirinkti ir kaip papirkti moters uoslę.